Atkreiptinas dėmesys į sostinės mero Remigijaus Šimašiaus Lietuvių kalbos įstatymo pažeidimus, siejamus su jo siekiu pataikauti kitataučiams, žinoma, turint tikslą įgyti jų balsus per rinkimus.

Algimantas Zolubas, šios replikos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Algimantas Zolubas, šios replikos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip skelbia žiniasklaida, Vilniaus meras R. Šimašius asmenine iniciatyva iškilmingai atidenginėja Rusų, Varšuvos, Islandų ir kt. gatvių pavadinimų lenteles su tų tautų rašmenimis ir net pavadinimų vertimais iš lietuvių kalbos į atitinkamą kalbą.

Kiekvienam aišku, jog taip prieš rinkimus meras siekia įsiteikti kitataučiams, sau jų balsus medžiojo.

Visiems aišku, kad medžioklė nelegali – tikras brakonieriavimas. Valstybinės lietuvių kalbos ir kiti norminiai dokumentai gatvių pavadinimus įpareigoja rašyti valstybine kalba.

Taip pat įsidėmėtina: gatvių pavadinimai yra tikriniai daiktavardžiai, į kitas kalbas negali būti verčiami. Vilniaus merui kalbamo reikalo neišmanyti ir dar pažeidžiant įstatymus savo neišmanymą demonstruoti viešai, švaistyti mokesčių mokėtojų lėšas jau ne liberalus, o įstatymų pažeidimą demonstruojantis elgesys. Visiems tai matoma, aišku, tik liberalizmu perdėm susitepliojusiai Valstybinės kalbos inspekcijai – nė motais.

Juk viešąjį interesą gindama, inspekcija ne juokingomis baudomis už Lietuvių kalbos įstatymo pažeidimus, o per teismą galėtų nubausti merą, asmeniškai iš jo išskaičiuojant išlaidas, padarytas minimoms lentelėms sukurti, pagaminti, pakabinti. Pagrindas tam pakankamas: yra neteisėta veika, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei kaltė.

Nejaugi Valstybinei kalbos inspekcijai tokie akibrokštai nebado akių? Jei ji valstybinė, neturėtų būti bedantė. Jei tokia dar nėra, šiuo atveju turi gerą progą dantis pagaląsti.

2016.12.02; 04:29

Kaip skelbia žiniasklaida, Liberalų sąjūdžio pirmininkas, Vilniaus meras Remigijus Šimašius iškilmingai atidenginėja Rusų, Varšuvos, Islandų, Totorių ir kt. gatvių pavadinimų lenteles su tų tautų rašmenimis ir net pavadinimų vertimais iš lietuvių kalbos į atitinkamą kalbą.

Algimantas Zolubas, šios replikos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Algimantas Zolubas, šios replikos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kiekvienam aišku, jog taip prieš rinkimus meras sau kitataučių balsus medžioja. Kaip politikui, ir jam turėtų būti aišku, kad medžioklė nelegali – tikras brakonieriavimas.

Rusai, lenkai ir kitos kitataučių bendrijos, išskyrus karaimus ir totorius,  nėra tautinės mažumos, nes jų bendrijos turi valstybes už Lietuvos, kurioje gyvena, ribų, todėl šiomis kalbomis Lietuvoje užrašų neturi būti, nes draudžia mūsų įstatymai.

Taip pat įsidėmėtina: gatvių pavadinimai yra tikriniai daiktavardžiai, todėl į kitas kalbas negali būti verčiami.

Vilniaus merui kalbamo reikalo neišmanyti ir dar pažeidžiant įstatymus savo neišmanymą demonstruoti viešai, švaistyti mokesčių mokėtojų lėšas užrašų kūrybai ir gamybai – politikui su tokiu bagažu – ne tik sarmata, negražu, bet dera susimąstyti apie atsistatydinimą. Įstatymų vykdymo priežiūros institucijoms būtina nedelsiant imtis užkardomųjų veiksmų.

2016-09-19; 08:14

Tikriausiai toks pavadinimas geriausiai atspindi dabartinę situaciją. Nes juk niekas nesiginčija, kad Vilnius, kaip Lietuvos sostinė, turi patį didžiausią ekonominį potencialą. Tačiau kai tampi jo vadovu ir iš karto sužinai, kad miesto finansuotos oro linijos susinaikino ir paliko miestui neapmokėtas sąskaitas, kad vaikų darželiai ir toliau piktybiškai nemėgsta vaikų, o skolomis miestas pirmauja ne tik Lietuvoje, bet ir regione, reikia pripažinti, kad potencialas „užlūžti“ mėginant išspręsti visas šias problemas taip pat gali būti labai didelis.

Tačiau tai – ateitis, todėl kalbėdami su naujuoju Vilniaus miesto meru Remigijumi Šimašiumi labiausiai norėjome išgirsti, ką jis ketina daryti, kad sostinė maksimaliai realizuotų savo potencialą.

Su Vilniaus meru Remigijumi Šimašiumi kalbasi žurnalo "Valstybė" redaktorius Eduardas Eigirdas.

Continue reading „Remigijus Šimašius iš Artūro Zuoko paveldėjo milžinišką krūvą potencialo“

Lietuvoje vasara įgauna pagreitį. Karščio banga, vejanti tautiečius į pajūrį, padėjo užsidirbti daugeliui verslininkų. Tiek paplūdimo partizanai, rengiantys vietinės reikšmės „pasalas“ savo čeburekais, ledais ar gaiviaisiais gėrimais, tiek solidūs verslo elito atstovai džiaugiasi – pelnas išaugo kaip ant mielių.

O svarbiausia, jog buvo sutaupyta, nes kaštų tam daug neprisireikė, kaip ir  jokių ypatingų reklamų ar nuolaidų, užteko ilgajam savaitgaliui ateiti, na ir jo pradžią pažymėti Egidijaus Dragūno – Selo‘o koncertu. Fanų minios, nesuvaidinta ekstazė matant vienintelę Lietuvos muzikos ir scenos „žvaigždę“ bei liūdesys veide, suvokiant, kad tai jau atsisveikinimo turo pradžia, po kurio „skaudama“ širdimi teks šį kūrėją išleisti už jūrų marių. 

Continue reading „Tropinis karštis, Graikijos „NE“ ir šis bei tas“

Šie rinkimai į savivaldybių tarybas išsiskyrė tuo, kad didžiuosiuose miestuose visuomeniniai komitetai, už kurių pečių kartkartėmis šmėsteli ir stambiojo verslo interesai, nustūmė partijas į šoną ir užėmė dominuojančiais pozicijas.

Kitokia situacija Vilniuje ir Klaipdėdoje. Tačiau Lietuvos jūrų sostinėje Klaipėdoje rinkimus laimėjęs Liberalų sąjūdžio kandidatas vėliau koaliciją sudarė su Rusų aljansu, o tai gal ir naudingas sprendimas partijai, tačiau politinei sistemai jėgų, besiremiančių viena tautine grupe, stiprėjimas tikrai nėra labai gera žinia.

Continue reading „Ar Remigijus Šimašius išgelbės Lietuvos partijas?“

2014 m. lapkričio 12 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. 1-2098 dėl „Viešame aukcione parduodamo Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašo tvirtinimo”.

Į privatizuojamų nekilnojamojo turto objektų sąrašą be kitų savivaldybei priklausančio nekilnojamojo turto įtrauktos ir „Skalvijos“ kino centro patalpos, esančios A.Goštauto g. 2, Vilniuje, bei patalpos, esančios Ašmenos g. 8, Vilniuje, kuriame įsikūręs OKT / Vilniaus miesto teatras.

Continue reading „„Skalvijos“ kino centro privatizavimas: nauda ar žala?“

Tik, praėjus po nepriklausomybės atgavimo dvidešimtmečiui, apsižiūrėta, kad vietos savivalda nedemokratiška, kad vietoj demokratijos tebeveikia partinė ar nepartinė biurokratija. Antai seniūnai, artimiausi vietos bendruomenei valdžios atstovai, nėra renkami, o juos skiria net ne rajono ar miesto taryba, o savivaldybės administratorius, t. y. biurokratas, nes pastarasis skiriamas, jo niekas nerenka.

Taigi seniūnas nėra laisvas atstovauti vietos bendruomenei, nes pavaldus administratoriui, todėl jam nereikalinga laisvai rinkta, jo neadministruojama vietos bendruomenės taryba, todėl jis rūpinasi ją sudaryti iš jam palankių asmenų. Veiklus seniūnas nesunkiai „prastumia“ į vietos bendruomenės tarybą sau palankius asmenis, kas tarybą paverčia neveikliu dariniu.

Continue reading „Iš administravimo – vietos bendruomenių trapumas“

Priminsime, kad šios dvikovos ištakos glūdi 2010-ųjų metų sausį įvykusiame medikų profesinių sąjungų ir Seimo atstovų susitikime, kuriame dalyvavo ir Karoliniškių poliklinikos kineziterapeutė, profesinės sąjungos pirmininkė Albina Kavaliauskaitė.

Tuo metu Lietuvos medikų profsąjunga reikalavo parlamentinės kontrolės, norėdama apginti greitosios pagalbos specialistų teisę į normalias darbo ir poilsio sąlygas. A. Kavaliauskaitės nuomonė smarkiai susikirto su tuometinio sveikatos reikalų komiteto Seime pirmininko nuomone. Profsąjunga dėl, jos nuomone, nelabai etiško iš Seimo pusės vykusio susitikimo net kreipėsi į Seimo vadovybę. Kalbama, kad dėl to kreipimosi komiteto pirmininkas smarkiai įsižeidė.

Kaip ten bebūtų, po poros mėnesių VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ direktorė Jelena Kutkauskienė atleido A. Kavaliauskaitę iš darbo, kaip vėliau paaiškėjo, – neteisėtai. Kaip spėja pati A. Kavaliauskaitė, atleidimas susijęs su incidentu Seime.

Continue reading „Teisinės dvikovos – darbdavys prieš Albiną Kavaliauskaitę – tęsinys“

Jų vadukas triumfuoja: vilniečiams padovanojom gražią šventę! Ką čia vilniečiams, visam „demokratiniam“ pasauliui! Šitiek filmuotojų ir fotografų sugužėjo į Gedimino prospektą ir Lenino aikštę!

Aš irgi pasiimu savo „kalašnikovą“ (taip bičiulis vadina mano Lumix’są) ir, išlipęs iš troleibuso ties Medicinos banku, pro Genocido aukų muziejų bandau patekti į Gedimino prospektą. Stop! Kelią pastoja nuo namo iki namo ištemptos plastmasinės juostos, o prie jų ir policininkai bei policininkės.

Noriu patekti į Gedimino prospektą, – sakau. Negalima, ten vyks gėjų paradas. Bet aš ne į paradą einu, – meluoju pareigūnei. Imu nervintis, kaip dabar madinga, reikalauju nepažeisti mano, kaip piliečio, teisių, jas gerbti. Pareigūnė klausia kito pareigūno: ką su juo daryti? Jis reikalauja piliečio teisių! Tegul eina, – girdžiu, matyt, vyresnio pareigūno atsakymą, ir pralendu pro plastmasinę juostą.

Prospektas dar beveik be žmonių, neskaitant policininkų. Ties Muzikos akademija – didžiulis policijos autobusas. Pagalvoju: aukščiausias lygis, naujausi technikos pasiekimai ten sukaupti. Matau daug mažesnių autobusiukų, keturi raiteliai ant šalmais apsaugotų žirgų. Iš tolo matau: du jaunuoliai stovi iškėlę rankas, o policininkai jiems tapšnoja per kišenes, trečias policininkas knaisiojasi jų krepšiuose.

Oho!  Šį kartą, atrodo, juokai menki. Tai gal ir fotografuoti negalima? – klausiu nuobodžiaujančio policininko ir rodau į savo „kalašnikovą“. Galima, – burbteli pareigūnas. Ačiū bent už tai. „Pašaudysiu“, bet nuotraukų neskelbsiu, bus kam tą padaryti ir be manęs.

Namie sprendžiau  nedidelę dilemą: eiti pasižiūrėti ar ignoruoti? Geriausia būtų ignoruoti. Tie žmonės, triukšmą keliantys jau ne vieną mėnesį, labiausiai būtų nubausti, jeigu prospekte, jiems žygiuojant, nesimatytų nė vieno žioplio. Didžiausia bausmė – kai tavęs nepastebi, į tave nekreipia jokio dėmesio.  Bet to pasiekti gali tik diktatoriai, ir tai ne šimtu procentų, o Lietuva juk demokratinė šalis, ir dar pirmininkaujanti Europos Sąjungai.

Vienu daugiau, vienu mažiau – eisiu pasižiūrėti, viską noriu pamatyti savo akimis, nes objektyvios žiniasklaidos tai juk nėra, rašo ir rodo kaip kam naudingiau.

Ties Vinco Kudirkos aikšte ir žioplių, ir žydrųjų jau nemažai, nors dar tik 12 valandų. „Šaudau“ į visas puses. Ir į balionus, ir į žioplius. Štai vienas apskuręs žmogelis prie dviračio prisitaisęs kartono gabalą, ant kurio užrašyta: „No pasaran“. Dvi pagyvenusios moterys spėlioja, ką tai galėtų reikšti, o policininkui rūpi, ką tas dviratininkas slepia savo krepšyje. Parodyk, rupūže,  ar tik kokio „Molotovo kokteilio“ nebūsi įsidėjęs?! Vedasi žmogelį į nuošalesnę vietą, nes per tuos filmuotojus negali rankų praskirti. Rastų pareigūnas kokią bombelę – iškart  paaukštinimas pareigose, didesnis atlyginimas, premija. Nerado.

Ir mano krepšyje nerado: „kalašnikovas“ – ant kaklo, o krepšys – tuščias, bet pareigūnas nepatiklus, pareigūno neapgausi. Atidarykit krepšį! Pats atsidaryk! Atsegė, patikrino, užsegė ir padėkojo. Mandagūs mūsų policininkai, nors ir basi. Kur nebus basi! Sraigtasparnis daugiau kaip dvi valandas virš prospekto orą drebino, beveik iš kosmoso filmavo ir fotografavo.

Užfiksavo jis, be abejo, ir ožkelę, kurią vienas Europos Sąjungos pilietis vedėsi prospektu , o ta spyriojosi ir nenorėjo eiti į Lenino aikštę žolės parupšnoti. Paskui, jau namie, televizijos ekrane mačiau tą pilietį, partrenktą ant žolės, policininkų kojomis prispaustą. Už ką?! Už ką Petrą Gražulį taip žiauriai? Ką jis jiems blogo padarė? Kai aš jį mačiau, parlamentaras kaip tik kalbėjo apie tą sraigtasparnį, ryjantį mūsų, mokesčių mokėtojų, milijonus.

Kas dedasi Europos Sąjungai vadovaujančioje valstybėje?! Jau nežinai, žmogus, nei ką galima kalbėti, nei ką savo krepšin įsidėti, nei kur galima eiti. Okupantas nė karto tiesiogine prasme nėra kišęs  rankų į mano kišenes, todėl tągien pasijutau labai nejaukiai. Paguodžia bent tai, kad aš, atrodo, nepanašus į tuos nelaiminguosius, kurių moralė „žemai“, kitaip laisvos Lietuvos policininkas nebūtų manęs sulaikęs. O visi tik ir klykia: gerbkime žmogaus teises, visi  – tradiciniai ir netradiciniai – esame lygūs! Tie, kurie važiavo atviruose autobusuose, ėjo švilpdami, vėlevėlėmis mosikuodami, buvo lygesni už tuos, kurie į juos žiopsojo. Žymiai lygesni.

Šį kartą jie laimėjo. Nes buvo gudresni už tuos, kurie į juos žiopsojo. Tradicinės orientacijos žiopliai (aš – taip pat) tikėjosi pamatyti bjauriai išsidažiusius, liemenėlėmis krūtines pasipuošusius vyrus, bjauriai viena kitą glebesčiuojančias moteris, bet nieko panašaus jie nepamatė. Prospektu ėjo, važiavo normalūs vyrai ir moterys. Jokių grimasų, jokio iškrypėliško kraipymosi, ką matome televizijos ekranuose, kai rodomos panašios eitynės Berlyne, Paryžiuje ar kitame tolerantiškame mieste.

Gudrus tas jų vadukas, neabejoju – įkurs gėjų partiją, pateks į Seimą. Nekvaila ir ta mūsų parlamentarė, gal  ir ta, kuri trečią kartą išvertė kailį. Jų taktika – elgtis santūriai, taip, kaip gatvėje elgiasi tradicionalistai, tradicinės orientacijos žmonės – buvo teisinga. Žiūrovai liko lyg musę kandę. Linksmieji vyrukai laimėjo. Kitąmet galės būti įžūlesni, panašesni į Berlyno, Paryžiaus , kitų Vakarų didmiesčių gėjus.  Jų apetitas augs, Vilniuje jie tuoksis ir kurs „šeimas“, augins vaikus, kaip „visame civilizuotame pasaulyje“.

Kvailio vietoje liko Vilniaus meras: Gedimino prospektas nuo šiol bus eitynių, muštynių vieta. Valstybinės įstaigos, kurių ramybę bandė saugoti Zuokas, turės keltis į paupį.

Jie laimėjo, bet ta pergalė mūsų nedžiugina, nieko gero nežada. Tik nuolat didėjančią įtampą Vakarų pasaulyje, griūtis ir sumaištis. O paskui  vėl vyrai mylės moteris, o moterys vyrus. Kitaip būti negali.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.07.28

Greta Lazdynų mikrorajono Vilniaus vandenvalos įrenginiai ir per juos kaupiamo dumblo tvaikas kelerius metus kankino gyventojus. Nors miesto klerkai tvirtino, kad tvaikas nesąs kenksmingas, tačiau, jei jis vidurnakty pabudina iš miego ir nebeleidžia užmigti, akivaizdžiai kenkė sveikatai.

Visa sostinė tuštinosi, o tvaiką turėjo uostyti Lazdynų mikrorajonas. Tik po nesiliaujančių gyventojų pretenzijų, kažkokių dezodorantų pagalba, smarvė buvo neutralizuota, o dumblas toliau kaupiamas, bekvapės dumblo dujos, žinoma, tebesklinda.

Nepaisant mikrorajono gyventojų protestų, miesto šeimininkai, pasidavę rubikoniniam, siekiančiam tik statybų pelno, spaudimui, nusprendė, kad miesto buitinės atliekos būtų deginamos pastatytoje įmonėje greta Lazdynų mikrorajono. Kadangi deginimo technologijoje numatyta žemesnė nei 1300 laipsnių temperatūra, neišvengiamai į aplinką sklis toksinės medžiagos.

Lazdynų gyventojai pasmerkti būti pasyviais rūkaliais, kvaišinamais dujomis ne mažiau kenksmingomis už nikotiną. Mikrorajono projektuotojai tokios lemties nenumatė…

Continue reading „SOS – iš Vilniaus miesto Lazdynų mikrorajono“

Vilniečiams turėtų itin rūpėti, o kaip gi tvarkosi mūsų šiaurinės kaimynės Estijos sostinė Talinas. Ogi šios sostinės valdžia taip susitvarkė, kad Talino gyventojai dabar viešuoju transportu naudojasi nemokamai. Nemokamai naudojasi tiek autobusų, tiek tramvajų paslaugomis. Talino gyventojams nereikia pirkti nei talonėlių, nei elektroninių kortelių. Nei vienkartinių, nei mėnesinių. Važinėkis viešuoju miesto transportu kiek tik geidžia širdis.

Slaptai.lt atkreipia dėmesį į "Salzburger Nachrichten" pasirodžiusią Andre Anwar publikaciją "Nemokami autobusai ir tramvajai". Štai kelios citatos iš minėtos publikacijos. Šią ištrauką pirmiausiai adresuojame Vilniaus merui Artūrui Zuokui ir jo koalicijos partneriams. Kodėl Talino meras sugeba priimti tokį miestelėnams patrauklų sprendimą, o Vilniaus meras – ne?

Continue reading „Taline – nemokami autobusai ir tramvajai“

Rusai, pašiepdami galiūnų kvailiojimus, sako: sila est, – uma ne nado (jei esi stiprus, proto nereikia). Sovietmečio represinės struktūros, pašaipos posakyje neįžvelgdamos bei savo proto neturėdamos, jį suvokė tiesiogiai ir elgėsi atitinkamai. Po SSRS griūties tų struktūrų elgesys nepasikeitė. Lietuvoje, atgavus nepriklausomybę nuo imperijos, teisėtvarkos ir teisėsaugos struktūrų sudėtis, taigi ir elgesys taip pat nepasikeitė.

Šviesios atminties publicistas ir oratorius Vilius Bražėnas, kurio šimtąjį gimtadienį minėsime balandžio 6 d., kalbėdamas apie linkėjimų turinį sakė: linkint sveikatos ir stiprybės, reikia drauge linkėti šviesaus proto ir išminties, nes sveikas ir tvirtas kvailys gali daug bėdų pridaryti.

Continue reading „Jei esi stiprus, proto nereikia“

Daugelis mena kaip „demokratiškai“ buvo renkami kolūkių pirmininkai: atveža kandidatą partijos rajkomas, kartais iš kito Lietuvos krašto, paskaito liaupsę apie jį, surašo palankų kandidatui rinkimų protokolą, jį patvirtina.

Taip buvo sudaromi ir „selsovietai“, skiriami jų pirmininkai, taip tik su vienintelės partijos palaiminimu buvo sudaromi rajonų deputatų tarybų sąrašai, už kuriuos demokratijos regimybei sudaryti buvo balsuojama.

Ar galime teigti, kad po nepriklausomybės atkūrimo įgijome tikrą, demokratišką savivaldą? Deja, – ne.

Continue reading „Ar tikra vietos savivalda Vilniuje?“

kkkoral_a

Pabandykime įsivaizduoti situaciją: vienai sostinės poliklinikos darbuotojai nei iš šio, nei iš to liepiama vyktį į Santariškių ligoninę tikrintis sveikatos.

Vadovaujantis mūsų įstatymais, toks poliklinikos vadovybės parėdymas – teisėtas. Medicinos darbuotojams (kaip ir daugeliui kitų darbuotojų) ne rečiau kaip kartą per metus tenka vykti į sveikatos priežiūros įstaigas, kur profesionalūs medikai tikrina jų pačių, gydytojų, sveikatos būklę. Šie patikrinimai reikalingi tam, kad būtų apsaugotos pacientų teisės sulaukti ne vien profesionalios, bet ir saugios medicininės pagalbos (o taip pat – rūpinantis ir pačių darbuotojų – gydytojų sveikata).

Continue reading „Incidentas Karoliniškių poliklinikos koridoriuje“

tramvajus_3

Žiniasklaidoje radosi Vilniaus mero Artūro Zuoko pažadas po kelerių metų troleibusus pakeisti tramvajais.

Prisimenu, anuomet man dirbant Vilniaus vykdomojo komiteto komunalinio ūkio finansų sektoriaus vedėju, teko finansuoti Vilniaus troleibusų transporto statinių bei parko statybas.

Gerai prisimenu, kad tuomet teko ilgai ir rimtai svarstyti, kas geriau – troleibusai, ar tramvajai. Buvo nagrinėjama Rygos, Maskvos, Kijevo, Charkovo ir dar kelių miestų patirtis. Išvada buvo vienareikšmė – tramvajų keleivinis transportas Vilniui netinka. Pirmasis argumentas – Vilnius kalvotas, tramvajus žiemą per apledėjusius bėgius įkalnės neįveiks, o bėgių skubus valymas būtų darbui imlus, brangus.

Continue reading „Kvailiojimas ar nauja afera?“

bikulcius

Šviesios atminties publicistas Vilius Bražėnas patardavo asmeniui linkint sveikatos ar tvirtybės, nepamiršti palinkėti išminties, nes sveikas ir tvirtas kvailys gali eibių pridaryti.

Panašu, kad per inauguracijas kelioms kadencijoms Vilniaus merui Artūrui Zuokui visuomenė palinkėti išminties pamiršo.

Daugiaaukščiais monstrais sudarkytas Vilniaus veidas, šimtų tūkstančių litų iššvaistymas mero susapnuotiems projektams kurpti ir realizuoti, įsisiautėjusiam, sveikam ir tvirtam merui – geri darbai, miestelėnams – bjaurastis, prilygstanti ne kūrybinei minčiai, o mero susapnuotos minties aborto rezultatui. Tramdyti merą turėtų visuomenė, tačiau visuomenės nuomonės dažniausiai neklausiama arba ji ignoruojama.

Continue reading „Susapnuotos minties aborto rezultatas“

zuoko armota

Jei parakas sudrėkęs, iš patrankos vietoj šūvio galima sulaukti pavėjavimo, o jei parakas iki prašvinkimo sudrėkęs – dar ir tvaiko.

Vilniaus mero Artūro Zuoko fantazijos stoka neapkaltinsi, Gogolio „Mirusių sielų“ personažo Manilovo fantazija tėra tik blankus šešėlis zuokiškajai. Esminis fantazijų skirtumas tas, kad Manilovas apie nerealias svajas tik pasakodavo baudžiauninkams, o Zuokas jas vizijų pavidalu vėjuoja griaudėdamas, tarsi iš armotos. Sakytume, tegul jis vėjuoja tomis vizijomis, tačiau už jų tvaiką sostinė milijonines sumas pinigėlių turi pakloti.

Vilniaus meras, statybų ir transporto manijos apsėstas, įsisiautėjo kaip fantomas ir taip sudarkė senojo Vilniaus veidą, tokias akėčias per jį pravilko, kad seniau jį lankiusieji ir dabar vėl pamatę, nebeatpažįsta.

Meras ir kai kurie trumparegiai piliečiai džiaugiasi ir didžiuojasi Gedimino prospekto bei Užupio (mero dvaras) kosmetika, o Vilniaus pakraščių, seniūnijų (kumetynų) nemato. Užsienyje, išėję iš mados prieš dešimtmetį, jau pamirštos, neišvaizdžios daugiaaukštės dėžės rado vietą architektūros paminklais turtingame Vilniuje, o tie paminklai nuskendo tarp aukštų neišvaizdžių luitų. Tarp duobėtų pakraščių gatvių įsiterpė ir pats Gedimino prospektas. O kiek kainuoja vien sostinės transporto vizijos?

Continue reading „Zuoko armotos vėjuoja tvaiku“

grinius_kestutis

Pastaruosius mėnesius apie šildymo problemas kalbėjo ir rašė visi, išskyrus tuos, apie kurių problemas visi gerai žino ir daug šneka, – pačius vartotojus.

Tyli vartotojų teisių gynėjai – vartotojų gynimo asociacijos.

Pastarųjų tyla yra iškalbinga-suprasdami visų kalbų absurdą ir populizmą, matydami, kokią pozicija turi aukščiausi šalies vadovai, būdami įsitikinę, kad bet kokia kita nuomonė bus sutikta masine neapykanta ir pasmerkimu, tačiau turėdami savigarbos nepasiduoti ,,bandos jausmui“, jie tyli. Aš pabandysiu šią tylą nutrukti, tikėdamas, kad tai paskatins visus konstruktyviam dialogui.

Continue reading „Šilumos ūkio problemos ir jų sprendimo būdai – be populizmo šūkių“

songaila_m

Balandžio 9 d. įvykusiame TS-LKD Tautininkų frakcijos Taryba priėmė pareiškimą dėl TS-LKD pirmininko politikos.

Pareiškime tvirtinama, kad TS-LKD pirmininkas Andrius Kubilius ir dalis jo asmeninės aplinkos dėl siaurų pragmatinių interesų sistemingai aukoja TS-LKD vertybines ir programines nuostatas ir todėl turėtų trauktis iš partijos pirmininko pareigų.

Continue reading „Tautininkai siūlo Andriui Kubiliui trauktis“

cyvas110

Valdžios dalybų savivaldoje spektaklis tik prasideda.

Bus smagu, tag apsirūpinkite čipsais, alumi ir gera nuotaika, gerbiameji žiūrovai.

Šiandien Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) apsiraudojo, kad Kaune juos skriaudžia.

Mat, nors jų frakcija didžiausia, prieš ją susiblokavusi opozicija ketina perimti valdžią be konservatorių.

Užtat TS-LKD vadovybėje yra nuomonė, kad Vilniuje galima analogiškai pasielgti su Artūro Zuoko surinkta kompanija, kuri irgi gavo daugiausiai mandatų. Su naujoviška „Jedinstvos“ inkarnacija susidėtų ne tik jie.

Continue reading „Konservatorių „principai” ir liberalūs nacionalistai“