Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šeštadienį sostinėje minimas Vilniaus universiteto (VU) 444-asis gimtadienis. Tarp šventinių renginių – garso instaliacija VU didžiajame kieme, orientacinis žaidimas, pažintiniai renginiai Kairėnų botanikos sode bei universiteto kamerinio orkestro koncertas.
 
Ryte VU Didžiajame kieme bus pristatyta meninė garso instaliacija – Venecijos architektūros bienalėje Lietuvai atstovavęs menininkas Julijonas Urbonas su kompozitore Gaile Griciūte kvies vilniečius ir miesto svečius eksperimentiškai persvarstyti šventinio varpo skambesį.
Kiek vėliau VU Botanikos sode Kairėnuose vyks 3 pažintiniai renginiai.
 
Vidurdienį VU Didžiajame kieme prasidės orientacinis žaidimas, kurio metu dalyvaujantieji ieškos su VU susijusių vietų Vilniaus mieste. Vakare Šv. Jonų bažnyčioje koncertuos VU kamerinis orkestras.
Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Šeštadienį taip pat organizuojama virtuali VU bibliotekos paroda „Akademinis Vilnius: senojo universiteto tezių kultūra“, kurioje bus pristatytos pirmosios senajame VU apgintos disertacijos.
 
Vilniaus universitetas (VU) įkurtas 1579 metais. Universitetą įkūrė jėzuitai po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščio Stepono Batoro privilegijos suteikimo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2023.04.01; 07:31

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) valdybai pasikreipus į Vilniaus universitetą (VU) dėl galimo mobingo ir dėstytojos doc. dr. Jolantos Mažylės persekiojimo, VU Komunikacijos fakultetas išplatino viešą poziciją dėl susiklosčiusios situacijos. Universiteto atstovai atmeta jiems mestus kaltinimus ir nurodo, kad Žurnalistikos bakalauro studijų komiteto narių elgesys negali būti vertinamas kaip bandymas susidoroti su universiteto dėstytoja.
Vilniaus Universitete. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Fakulteto pranešime nurodoma, kad VU veikiančių studijų programų komitetų tikslas yra užtikrinti tinkamą studijų kokybę, analizuoti gaunamą grįžtamąjį ryšį. Be to, pažymima, kad komitetų posėdžiuose dalyvauja visų bendruomenės narių atstovai, o vykstančios diskusijos pasižymi nuomonių įvairove. Remiantis VU akademinės etikos kodeksu, kuris garantuoja universiteto bendruomenės nariams teisę atvirai reikšti požiūrį į dėstymą, kritiką ir pan., konstatuojama, jog komiteto sprendimas kreiptis patarimo į akademinės etikos komisiją negali būti vertinamas kaip mobingas, nukreiptas prieš J. Mažylę.
 
„(…) Vien faktas, kad tokia situacija buvo svarstoma studijų programų komitete ir bendru sutarimu buvo nutarta kreiptis į Vilniaus universiteto centrinės akademinės etikos komisiją, negali būti vertinamas kaip mobingas doc. dr. J. Mažylės atžvilgiu“, – rašoma VU Komunikacijos fakulteto pozicijoje.
 
„Priešingai, draudimas Studijų programos komitetui inicijuoti diskusijas ir kreiptis į Universiteto akademinės etikos komisiją, būtų laikomas akademinės laisvės suvaržymu. Todėl susipažinus su Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos bakalauro programos komiteto posėdžių vaizdo įrašais ir atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, šio komiteto narių elgesys negali būti vertinamas kaip bandymas susidoroti su doc. dr. J. Mažyle“, – nurodoma pranešime.
Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Šių metų vasario 23 dieną LŽS gavo VU docentės pranešimą apie jos atžvilgiu taikomą mobingą. Dėstytoja pateikė VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos bakalauro studijų programos komiteto oficialius posėdžių vaizdo ir garso įrašus, taip pat posėdžių išrašus ir komiteto kreipimąsi į universiteto centrinę etikos komisiją. LŽS išplatintame pranešime teigiama, kad komitete vykdomi aiškiai išreikšti veiksmai ir siekis sunaikinti asmens reputaciją ir susidoroti su J. Mažyle kaip dėstytoja.
 
VU Komunikacijos fakulteto atstovai akcentuoja, kad universiteto padalinio vadovybė stengėsi geranoriškai spręsti situaciją, kilusią dėl J. Mažylės – dėstytojos prašymu perkėlė ją į kitą studijų programą.
 
„Su docente visada buvo palaikomi kolegiški santykiai, kalbantis, išklausant ir stengiantis kartu rasti geriausią sprendimą susidariusioje situacijoje, todėl šių metų vasario 21 d., po Fakulteto dekanės susitikimo su docente, buvo tenkintas doc. dr. Jolantos Mažylės prašymas sudaryti sąlygas nedirbti atitinkamoje studijų programoje ir jos dėstymo krūvis minėtoje studijų programoje buvo perduotas kitai dėstytojai“, – aiškino VU Komunikacijos fakultetas.
 
„Fakulteto vadovė veikė aktyviai, neignoravo susiklosčiusios situacijos ir docentės prašymo, todėl tai niekaip negali būti siejama su jos diskriminavimu ar mobingu“, – pridūrė VU atstovai.
 
uz-garbinga-zurnalistika_2
Už garbingą žurnalistiką

Po LŽS kreipimosi, viešojoje erdvėje paplito minimo studijų programos komiteto posėdžių įrašai. Pasak VU, „posėdžiai yra vieši (…), įrašomi, o šių įrašų pagrindu yra rengiami posėdžių protokolai“.
zurnalistas_zmogus
Žurnalistas – taip pat žmogus. Slaptai.lt nuotr.
 
„Tačiau posėdžių įrašai nėra vieši, ir neturėtų būti viešinami, nes įrašai daromi ne dėl posėdžių sklaidos, bet siekiant tinkamai parengti posėdžio protokolą“, – nurodo fakultetas ir akcentuoja, kad posėdyje dalyvavę asmenys nėra vieši, todėl vaizdo ir garso įrašo platinimas vyksta neteisėtai.
 
„Posėdžių įrašai buvo suteikti doc. dr. Jolantai Mažylei pačiai prašant susipažinti su jų turiniu, nes posėdžio metu buvo minima jos pavardė. Suteikiant įrašus, buvo nurodyta, kad dokumentai perduodami susipažinti, tačiau jų negalima kopijuoti, platinti ar perduoti tretiems asmenims“, – atsakyme LŽS teigė VU ir nurodė neplatinti komiteto posėdžių įrašų, antraip bus priversti kreiptis į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą bei kitas institucijas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2023.03.16; 07:00

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vilniaus universiteto (VU) Teatro salėje penktadienį Atminties diplomais bus pagerbti ir į universiteto bendruomenę grąžinti 27 buvę jos nariai, kurie dėl totalinių režimų veiklos negalėjo baigti universiteto prieš daugiau kaip aštuonis dešimtmečius.
 
„XX amžius buvo sudėtingų konfliktų ir naikinančių karų amžius. Galima dvejopai elgtis su šiuo paveldu – mėginti atsikratyti, užmiršti, ištrinti iš atminties arba mėginti jį naujai permąstyti, įtraukti į savo atmintį. Universitetas pasirinko antrąjį kelią. Tai mūsų žinia Lietuvos visuomenei ir tarptautinei bendruomenei, kad pajėgiame atvirai žiūrėti į save”, – sako VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.
 
Per VU gimtadienį rektorius asmeniškai įteiks du Atminties diplomus buvusiems studentams: fiziką studijavusiam Gediminui Juškevičiui ir lietuvių kalbą ir literatūrą studijavusiam Ričardui Pikeliui.
 
Kitus simbolinius diplomus atsiims nominantų artimieji, giminaičiai. Nesant ar iniciatyvos autoriams neradus giminių ar bičiulių, Atminties diplomai bus saugomi VU muziejuje ir lauks sugrįžimo į šeimas, jei diplomu pagerbtų asmenų giminės atsirastų.
 
Pasak vieno iš nominantų G. Juškevičiaus, nors studijuoti teko tik vienerius metus, VU turėjo didžiulę įtaką jo gyvenime: ten jis išmoko fizikos pagrindų, ten spausdino atsišaukimus Romo Kalantos žūties metinėms, transliavo bendrabučio gyventojams užsienio radijo stotis, sutiko ir būsimą žmoną.
 
Vilniaus Universitetas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Dėl atsisakymo tarnauti armijoje G. Juškevičius buvo persekiojamas Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų (KGB), pašalintas iš VU ir nuteistas dvejiems metams kalėjimo įvairiose Gruzijos kalinimo vietose, bet likimo nepeikia ir nuoskaudų neturi.
 
„Nieko blogo iš kalėjimo laikų neprisimenu. Mane gyvenime lydėjo tam tikra sėkmė, nes nesusilaukiau, o galėjau susilaukti, žymiai blogesnių dalykų”, – sako ponas Gediminas.
 
Prieš šešerius metus VU įsteigtas Atminties diplomas ir vieša jų teikimo ceremonija yra istoriniu tyrimu paremtos iniciatyvos „Grįžtanti atmintis” dalis. Jos tikslas – įvertinti totalitarinių režimų poveikį VU bendruomenei, atrasti nuo jų nukentėjusius asmenis ir simboliškai grąžinti juos į bendruomenę.
 
Šiuo metu jau rasta ir simboliniais diplomais pagerbta per pusantro šimto asmenų. Tačiau į Atminties diplomą galėtų pretenduoti dar daugiau kaip tūkstantis žmonių: lietuviai, lenkai, žydai. Nominantų yra ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Izraelyje, Lenkijoje, Prancūzijoje, jų gali būti ir kitose Europos ir pasaulio šalyse.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.04.01; 08:00

VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas išrinktas Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentu. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Vilniaus universiteto (VU) rektorius prof. Rimvydas Petrauskas penktadienį išrinktas Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (LURK) prezidentu.
 
Prof. R. Petrauskas į šias pareigas vieneriems metams išrinktas visuotinio LURK narių susirinkimo metu paprasta balsų dauguma, nurodoma VU pranešime.
 
„Rektorių konferencija yra svarbi kolegiali Lietuvos aukštojo mokslo struktūra, galimybė diskutuoti ir derinti universitetams bendrus klausimus – mokslo politiką, universitetų autonomijos klausimus“, – sako VU rektorius.
 
LURK yra asociacija, kurią sudaro universitetinių aukštųjų mokyklų rektoriai. Asociacija koordinuoja aukštųjų mokyklų rektorių (direktorių) tarpusavio ryšius bei ryšius su valstybės valdžios ir valdymo bei savivaldybių institucijomis.
 
LURK siekia skatinti Lietuvos mokslo, studijų, kultūros ir ūkio raidą, aukštųjų mokyklų bendradarbiavimą, Aukštųjų mokyklų tarpusavio ir tarptautinius ryšius, bendradarbiauti su valdžios ir valdymo bei vietos savivaldos institucijomis.
 
Ligi šiol LURK prezidento pareigas ėjo Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius prof. Eugenijus Valatka.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.12.18; 06:41 

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Štai  vienas iš jų neseniai publikuotame straipsnyje lrt.lt simptomišku pavadinimu „Skiepai, homofobija ir autoritarizmas“, kūrybingai (?) pritaikydamas 70 metų senumo ideologiškai kraštutinai kryptingus tyrimus, nustato fundamentinį ryšį tarp skiepų nuo koronaviruso baimės, homofobijos ir autoritarizmo. Ne, mūsų autorius nėra joks ryšininkas, o yra Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius, tikrai ne koks nors šuns papas. Čia su dideliu užsidegimu ir gražbylio pašaukimu daug kalbama apie homoseksualių asmenų orumą, garbę, apie seksualinių mažumų teises, laisvę ir kitus puikius dalykus.

Tačiau dar po savaitės tas pats autorius tame pačiame antinacionalinio transliuotojo interneto portale publikuotame straipsnyje, kurio esmė yra atidengiama jau pavadinime („Apie mobilizacijos ir prievartos skiepyti būtinybę“), kviečia susidoroti su kitaminčiais, o ypač nesuspėjusiais ar nepanorusiais skiepytis žmonėmis, nesivaržant dėl priemonių, lėtai besiskiepijančių visuomenėse teisėtu dalyku laikant net karinį perversmą, kuris paskiepytų likusiuosius pasiremdamas karo lauko teismo logika. Anksčiau autoriaus išpeiktas autoritarizmo užkratas šiame straipsnyje yra aptariamas kaip visuomenės siektina, labai godotina gėrybė, nors, žinoma, pavarde čia neminimas, bet lengvai numanomas autorius tikriausiai sakytų, kad dabar jis kalba ne apie autoritarizmą, bet apie autoritetizmą kaip būtinybę mobilizuoti visuomenę pagal autoriteto pavyzdį, tačiau mūsų aptariamu atveju tai yra tas pats dalykas – tik kitoje saujoje.

Žiūrėdamas būtent iš pasiskiepijusių pusės, be jokių užuolankų pasakysiu, kad toks bandymas supriešinti visuomenę ir segreguoti dalį populiacijos mažiausiai yra kretinizmo išvaržos pasekmė, jeigu ne piktavališkas kenkimas. Taigi noriu perspėti, kad ne visi pasiskiepijusieji reikalauja kraujo, taigi kažin ar čia galioja proporcija 70:30. Šis autorius, be visa ko kito, siekia pastūmėti valdančiuosius visiškai neadekvačių veiksmų kryptimi, bandydamas įpiršti mintį, kad valdžios reitingai krenta būtent dėl to, jog jai trūksta karinio ryžto ir nusiteikimo panaudoti kraštutine priemones. Tačiau, kaip atrodo, dabar, balansuojant ant pavojingos ribos, protingiau būtų susitūrėti, nes, priešingu atveju, paklusus mūsų autoriaus raginimams, būtų žengiama tiesiog į prarają.

„Piešinys” požeminėje perėjoje. Slaptai.lt nuotr.

O vis tik net ne tai, ką suspėjau prabėgomis paminėti, yra įdomiausia, o būtent tai, kad autorius pirmame iš pristatytų čia straipsnių sudėlioja loginę seką, kurią sus dideliu trenksmu kitame, po savaitės pasirodžiusiame straipsnyje pritaiko sau pačiam, demonstruodamas autoritarinius nusiteikimus, palaikomus prasisunkusios pasąmoninės baimės, kad vadinamieji antivakseriai gali užkrėsti, jo žodžiais tariant, mūsų motinas ir tėvus. Taigi ne šių straipsnių turinys yra vertas dėmesio, o inversijos faktas, kitaip tariant, neįsisąmonintas veidrodinis atsispindėjimas, pereinant nuo vieno straipsnio prie kito, yra vertas to, kad būtų pademonstruotas kokioje nors chrestomatijoje, iliustruojančioje mąstymo prieštaras. Gal ir teisus buvo Demokritas, skelbęs, kad visa, ką žmogus pažįsta pasaulyje, yra tik jis pats.

Labai apmaudu, kad šis gražių manierų ir didingo stoto profesorius peza tokius niekus. Kita vertus, esu įsitikinę, kad iš tikrųjų Didžiojo, o būtent – Vytauto Didžiojo universiteto didžioji dalis profesūros su rezervu žiūri į savo kolegos autoritarinius svaičiojimus ir nešvankių svajonių įgarsinimą.

Siaubūnas. Slaptai.lt fotografija

Kas be ko, kiekvienas žmogus turį teisę svajoti, tačiau aplinkiniams gali pradėti trukdyti ta aplinkybė, kad kažkas jau nebesivaržo svajoti pernelyg triukšmingai, garsiai,  baisiai stenėdamas arba net pradėdamas iš nevilties baubti. Tačiau dar pavojingiau – tai, kad kitas mūsų dienų progresyvistas, tiesiog žodis į žodį pakartodamas čia jau aptartas įžvalgas ir su dar didesniu užsidegimu reikalaudamas varžtelių užveržimo bei būtinybės griebtis prievartos prieš kitaminčius, yra Vilniaus universiteto rektoriaus patarėjas, tikriausiai kuždantis rektoriui į ausį labiausiai nešvankius patarimus ir pasiūlymus. Kaip kitaip paaiškinti tą faktą, kad Vilniaus universitetas krečia vieną nesąmonę po kitos vardan karikatūriškos pažangos, tapdamos triumfališkos pajuokos objektu?

O vis dėlto, kodėl jie, pažangiečiai, mėgstantys užkalbėti dantį ditirambais, šiandien atviru tekstu kviečia griebti prievartos prieš kitaminčius?  Į šį klausimą šįkart atsakysiu labai trumpai: tokia jų desperacija, manding, atsiranda dėl to, kad vadinamieji pažangiečiai vis akivaizdžiau pralaimi idėjų kovą tautinės sąmonės puoselėjimo užduotį iškėlusiems oponentams, nepasiūlydami  nieko naujo, o tik kartodami savo tuos pačius konjunktūrinius užkeikimus apie du pažangos orientyrus, tokius pat lėkštus ir nuzulintus kaip buliaus kiaušai.

2021.11.15; 15:40

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Nuoširdžiai sakau – vis dažniau nebesuprantu Vakarų civilizacijos.

Kodėl nebesuvokiu? Papasakosiu istoriją, nutikusią tuomet, kai viešėjau Azerbaidžane. Sykį teko važiuoti požeminiu Baku metru. Vagonas, į kurį įlipau, buvo sausakimšas. Nė vienos laisvos sėdimos vietos. Didžioji dauguma keleivių – jauni ir labai jauni. Tada nutiko tai, ko visai nesitikėjau. Priešais ant kėdžių sėdėję azarbaidžaniečiai pašoko kaip įgelti. Gal koks dešimt vaikinų ir merginų. Jie rankų mostais ir šypsenomis rodė: sėskis, kur tau patogu. Maloniai nustebau: nejaugi aš toks senas? Man juk – tik penkiasdešimt. Jiems – apie dvidešimt – trisdešimt metų.

Senjoro ženklas. Slaptai.lt foto

Grįžtant tuo pačiu metro – tas pats. Vos tik peržengiau traukinio slenkstį, azerbaidžaniečių studentai iškart pakilo nuo kėdžių primygtinai liepdami prisėsti.

Lietuvos autobusuose ir troleibusuose, kuriais važinėju nuo pat mažens, – nepatyriau nė vieno panašaus siurprizo. Vis dažniau matau šiurpą keliančius vaizdus: autobusas sausakimšas, jame daug ir lazdelėmis besiramsčiuojančių senjorų, ir į mobiliuosius įnikusių moksleivių, studentų. Skirtumas štai koks: senutės ir seneliai kantriai stovi, o moksleiviai patogiai sėdi ir net nepakelia galvų pažiūrėti, kas aplink dedasi. Lietuvos jaunuoliai sutūpę net ant tų kėdžių, kurios paženklintos specialiu lazdele pasirėmusio senelio ženklu. Kartą, neiškentęs neteisybės, liepiau merginoms kuo greičiau leist atsisėst senutei. Pakilo. Bet buvo labai nepatenkintos. O pensininkė, kuriai nutariau pagelbėti, liūdnai atsiduso: „Būk atsargus, dar paduos į teismą už tai, kad pažeistos vaikų teisės“.

Kitas nutikimas: viena Lietuvos aukštoji mokykla paskelbė, kad nuo šiol rekomenduoja vengti moteriškumą ir vyriškumą bylojančių kreipinių. Verčiau neva vartoti lyčiai neutralius kreipinius. Bet kodėl? Kas čia smerktino, jei į moterį kreipiamasi kaip į damą, o į vyrą – kaip į džentelmeną? Ko siekiama, prigalvojant tokių taisyklių? Kitas etapas – rekomenduosite aukštosiose mokyklose įrengti bendrus tualetus? Juokas – juokais, bet Rektoriaus vis tik noriu paklausti, kaip man nuo šiol elgtis, Vilniaus universitete tarpduryje sutikus moterį? Leisti jai pirmai žingsniuoti ar pačiam brautis? O jei dėstytoja, kuriai suteiksiu pirmumo teisę, paduos į teismą už įžeidimą, girdi, toks mano mandagumas ją žemina, nes ji – ne silpnoji lytis?

„Prieglobsčio prašymas nėra nusikaltimas”. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Trečiasis pasakojimas. Prie Vyriausybės rūmų Vilniuje prieš keletą dienų buvo surengtas piketas, kurio dalyviai įrodinėjo, jog „prieglobsčio prašymas nėra nusikaltimas“. Kelios dešimtys akcijos dalyvių tvirtino, esą „Lietuvos taikoma apgręžimo politika nėra teisinga“, esą „visi žmonės yra lygūs“, esą „dar teks nukulniuoti ilgą kelią, kol pakeisime požiūrį į migrantus“.

O kas sako, kad prieglobsčio prašymas yra smerktinas? Nelegalus valstybinės sienos kirtimas – štai kas yra bjaurus nusižengimas. Nusikalstama ir tuomet, kai jėga bandoma prasiveržti į svetimą teritoriją. Nusižengiama dar ir tada, kai ardoma spygliuota tvora.

Nejaugi nepajėgiame atskirti, kas gerai ir kas – blogai, kas gražu, o kas – bjauru? Mėginu įsivaizduoti, kaip elgtųsi prie Vinco Kudirkos paminklo piketavę, jei, neduok Dieve, į jų namus veržtųsi kelios dešimtys žmonių, reikalaudami pastogės, maisto, užuojautos? Buto savininkai noriai užleistų savo miegamuosius, pultų gaminti sočius pietus?

Ypač akis drasko pareiškimai, esą „turime keisti požiūrį“. Iš kur jie žino, kad būtent jų žvilgsnis – teisingiausias? Kokią jie turi teisę auklėti „kitaip manančius“? Ar tie, kurie mums perša savąsias vertybes, nuoširdžiai tiki tuo, ką sako, ar vis tik turi slaptų tikslų, slaptų užmačių?

Deja, kur pažvelgsi – vien tik keistenybės. Lesbietės ir gėjai savo santuokas mėgina prilyginti vyro ir moters sąjungai, kanapių gerbėjai stumia teisę mėgautis žolelėmis, kiti riekalauja švelnesnių bausmių mažas narkotikų dozes kišenėje turėjusiems…

Net ir mano gerbiama bei mylima Amerika elgiasi keistai. Ką turiu omenyje? Los Andželo teismas šių metų pavasarį leido į Armėniją deportuoti teroristinės organizacijos ASALA narį Hampingą Sasunianą. ASALA smogikas H.Sasunianas liūdnai pagarsėjo 1982 metais, kai sausio 28 dieną su sėbru Krikoru Saliba nužudė Los Andžele dirbusį Turkijos generalinį konsulą Kemalį Arykaną.

Kemalis Arykanas ir Hampingas Sasunianas

Už šį nusikaltimą teroristas H.Sasunianas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos (jo sėbras paspruko, bet žuvo tais pačiais metais karinių susirėmimų Libane metu). Tačiau gausi ir įtakinga Kalifornijos armėnų diaspora pradėjo į Los Andželo teismus siųsti malonės prašymus. Iki šiol Kalifornijos gubernatoriai blokuodavo visus be išimties bandymus išlaisvinti diplomatą nužudžiusį teroristą.

2021-aisiais Kalifornijos gubernatorius netikėtai pareiškė, jog neskųs teismo sprendimo teroristui suteikti galimybę grįžti į Armėniją. Kodėl JAV teisėsauga ir JAV politikai 2021-aisiais tapo maloningi žudikui? Paaiškinti paprasta: kol Vašingtono ir Ankaros santykiai buvo draugiški, kol Turkija ir JAV sutarė, tol H.Sasunianas sėdėjo už grotų viename iš Kalifornijos kalėjimų. Kai turkų ir amerikiečių santykiai pašlijo, Amerika ėmė gudrauti – subtiliai keršija turkams, paleisdama teroristą. Toks paaiškinimas – logiškas.

Tačiau tokia dviveidė JAV teisėsaugos politika veda į aklavietę. Jei amerikiečiai bausmes pradeda taikyti vadovaudamiesi principu „mūsų draugas ar mūsų priešas“, vadinasi, tai jau – ne teisingumas. Tuomet ir Amerikai priešiškoms valstybėms leistina gudrauti. Pavyzdžiui, nuo šiol oficialioji Ankara galinti kritikuoti Ameriką, neva neteisėtai persekiojančią amerikietiškas paslaptis išdavusius Džulijaną Asandžą (Julian Assange) ir Edvardą Snoudeną (Edward Snowden). Jei Amerika leido ASALA teroristui grįžtį į Armėniją ir ten mėgautis laisve, kodėl Ankara ir Stambulas neturi bent jau moralinės teisę šaukti „Šalin rankas nuo E.Snoudeno ir J.Asandžo“.

Bet kur nuves mus toks elgesys? Einame chaoso link, kai mirtinai susipainiosime, nes nuolat koreguojame, tobuliname, plečiame „žmogaus teises“?

Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2021.11.11; 09:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jeigu prisikeltų iš mirusių visos Vilniaus universitetą (VU) kada nors baigusios žmonių kartos, tie prisikėlėliai iš naujo išmirtų masiškai, dabar jau iš gėdos dėl to – kuo tapo jų buvusi alma mater. Naujas skandalas VU dėl priimto čia lyčiai jautrios kalbos gairių dokumento neparodė nieko naujo, o tik paliudijo jau kiek anksčiau pasirinktos veiklos strategijos dominavimą, kai didesniu ar mažesniu laipsniu yra kvestionuojamas  žmogaus lietuviškas nusiteikimas, minties ir diskusijų laisvės vėliavą pakeitė vaivorykštės vėliava, drauge įsisąmonintai pasirenkant užsiangažavimą sofistinei sąmonės trivializacijos užduočiai mainais už sokratinės dvasios išsižadėjimą.

Net sunku patikėti, kad tokie liūdnoki universiteto veiklos pokyčiai yra siejami su  žmonių gražiomis lietuviškomis pavardėmis, o būtent Artūro Žukausko ir Rimvydo Petrausko, pastarojo dešimtmečio universiteto vairininkų, – su dviejų paskutinių VU rektorių vardais. Todėl taip sunku atsikratyti įspūdžio, prikibusio nuo pat pradžių, kad minėtieji rektoriai su lietuviškomis pavardėmis yra neįtikėtinai keisti personažai, tokie, tarsi jie būtų skaudžiai nugenėti, apkapoti ar apipjaustyti lietuviai. Kita vertus, jeigu pirmasis savo užsiangažavimus parodė, siekdamas apriboti lituanistikos veiklą, lietuvių kalbos tyrinėjimus, tai antrojo  antilietuviškas nusiteikimas įgyja net dar labiau išreikštą panoraminį pobūdį, yra perkeliamas į istorinės refleksijos sferą –  dar šviežiai mus tebedilgina įspūdis apie tai, su kokiu užsidegimu dabartinis VU rektorius V. Petrauskas dalyvavo Genocido tyrimų centro sunaikinimo intrigose.

O dabar minties eksperimento teisėmis pabandykime įsivaizduoti – ko dar trūksta šiam universitetui, pasukusiam Sokrato dvasios išsižadėjimo keliu, iki, kaip kartais sakoma, pilno tobulumo arba loginės pabaigos? Be jokios abejonės, šis universitetas, likdamas ištikimas pasirinkto kelio gairėms, jau netrukus, nieko nelaukdamas, tiesiog  privalės išvyti visus filosofijos dėstytojus iš universiteto, filosofijos katedras pakeisdamas lyčių lygybės tyrimo ar panašiais centrais. Tai, siekiant vientisumo, yra neatidėliotinas uždavinys, kitu atveju – dar neaišku kuo viskas gali baigtis. Be jokių faktinių nuorodų ar nuogirdų, vedamas tik vaizduotės sparnų plazdėjimo, esu visiškai tikras, kad šio universiteto dėstytojai ir mokslininkai, ariantys filosofijos dirvonus, yra tylioji (?) opozicija pasirinktam dabartinės VU administracijos keliui, nes, kas ne kas, o jie žino, koks rizikingas yra sofistų pusės prioretizavimas, mainais už tobulą Sokrato užmarštį, kaip ir tai, kad galiausiai mirties subkultūros kelio pasirinkimas veda į kraupią aklavietę.

Kritimas. Slaptai.lt nuotr.

Būdamas šio universiteto Istorijos fakulteto absolventu, be visa ko kito, bėgant metams domėjausi ir dabar noriu paryškinti vieną kraštutinai įdomią lietuviško etnoso ypatybę, dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad lietuviškoje dirvoje paprastai neprigyja beždžioniavimo pavyzdžiai. Tai bent iš dalies žinojo net kai kurie odioziniai komunistai, kurių valstietiškas protas bandė pasufleruoti, kad nėra jokio reikalo visą mūsų kraštą apsėti kukurūzais, tokiu būdu išstumiant tradicines kultūras, kai yra galimybė išvengti didesnių nuostolių įdirbant laukus kaip įprasta  ir tik apsimetant sėjančiu tuos kvailus kukurūzus. Savo ruožtu, kaip atrodo bent man, dabartinio VU ideologai bando apsėklinti visus lietuviško peizažo horizontus kukurūzais, tai darydami su maniakiniu pasišventimu arba pabėgusio iš psichiatrinės ligoninės bepročio užsidegimu.

Pastaruoju metu, staigiai paūmėjusius situacijai, net ir aš, visados labai rezervuotai vertinęs idėją, kad Romos imperija pražuvo dėl išplitusių pederastinių papročių, tarsi  iš naujo bandau permąstyti tokią nuvalkiotą ir kraštutinai išdėvėtą ištarmę. Kad ir kaip ten būtų, vis tik nedidelė garbė liktų, jeigu didžiųjų jėzuitų įsteigtas, Seniausias Rytų Europos universitetas galiausiai pataptų moderniu, bet vienpusišku, be jokių išlygų sutapusiu su lėkščiausiaisiais laikmečio pasirinkimais, nusususios dvasios užutekiu, gėjiško mentaliteto puoselėjimo šiltadaržiu. Jeigu  jūs tai vadinate progresu, tai aš jums nepavydžiu. Apskritai žengiant taip suprantamos pažangos magistraliniu keliu paspartinto žingsnio tempu, tikriausiai ne už kalnų mus pasitiktų laikas, kai net labiausiai tvari, demokratinė imperija privalėtų susivynioti savo meškeres.

Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Toks E. Swedenborgas mums sako, kad pasaulio pabaiga įvyko 1757 m., o toliau  bėgantis laikas esą yra skirtas tik galutiniam falšo išryškinimui. Tą datą įsidėmėjau, nes lygiai po 200 metų Vilniau gimdymo namuose baisiai klykdama užgimė mano būsimoji žmona Violeta (aš gimiau dar vėliau). Metodologiniais tikslais būtų galima pastebėti ir tai, kad apie dabartinio VU peripetijas čia kalbėjome falšo krešulių atpažinimo fenomenologijos kontekste.

Ar pastebėjote tai, koks pozityvus yra „politinio lavono“ pavadinimas, leidžiantis tikėtis, kad atgyvenę ir menkaverčiai politinio gyvenimo reiškiniai yra patraukiami į šoną. Kita vertus, kaip atrodo bent man, dabartinio Vilniaus universiteto modernizavimo ideologai yra užstrigę laike gyvieji lavonai, kurie užkemša pasaulį, pridengia istorijos perspektyvos vaizdinį ir neleidžia nieko gero tikėtis…

2021.10.20; 17:01

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ar girdėjote, Vilniaus universitete apsigyveno, čia ruošiasi  dirbti, kelti mokslą į aukštumas, o taip pat mokytis žmogai? Žmonės iš Vilniaus universiteto bus išstumti, universiteto administracijos kabinetus, katedras ir auditorijas jau netrukus užims žmogai ar žmogos. Būtent žodžiu žmoga siūlo pakeisti taurųjį lietuvių kalbos žodį žmogus neseniai priimtas Vilniaus universiteto lyčiai jautrios kalbos gairių dokumentas (toliau – Gairės). Čia nurodoma, kad konvencija vartoti gramatinę vyrišką giminę kaip neutralią yra atgyvenusi ir dažnu atveju diskriminacinė, o žodis žmogus, baisus neapsižiūrėjimas, yra vyriškos giminės.

Gairių dokumentas, be visa ko kito, yra logiškai nesutvarkytas, vidujai prieštaringas tekstas. Gi reikalaujama, kreipiantis į žmones, nurodyti abi lytis, minint studentus ir studentes, darbuotojus ir darbuotojas, pacientus ir pacientes, kitais atvejais perkuriant žodžius, užsimojus ištrinti to žodžio vyrišką giminę su apibendrinančia pretenzija, tačiau teisėtu kaip tinkantį nurodant abi žmogaus lytis traktuojant žodį dalyvis, t. y. daiktavardinį įvardijimą, kylantį iš veiksmažodžio dalyvauti. Neatmesčiau ir tokios galimybės, kad minėtoji žodžių nelygybė atsiranda dėl dokumento sudarytojų apdairumo, rezervuojant žodį dalyvis kaip galintį urmu nurodyti visas jų džiaugsmingai laukiamos lyčių pasidauginimo išeigas. Kitu atveju, 72 ar panašiai lyčių išvardijimas paverstų pačią kreipinio formą visiškai netinkama raštui ir kalbėsenai.

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau labiausiai mane neramina žodžio žmogus išniekinimas, įvedant kraupų naujadarą žmoga. Norėtųsi rėkte išrėkti, kad taip darkyti lietuvių kalbos nedera net ir sutirštėjusioje nuo nuodingų garų konjunktūros amžiaus atmosferoje ar beždžioniaujant pagal Kinijos kultūrinės revoliucijos pavyzdį, prisimenant chunveibinų nuveiktus darbus. Tačiau Gairių sudarytojai į klausimą – ar lyčiai jautrios kalbos vartojimas prieštarauja lietuvių kalbos gramatikai, nedvejodami atsako – ne, lyčiai jautri kalba nesusijusi su kalbos gramatikos keitimu, ji esą veikia kalbinio elgesio ir etiketo srityje, kuri nuolat kinta kartu su visuomene ir turi daug variantų. Kaip matome, savo neįtikėtinai vulgarų ir neskoningą pasiūlymą perkurti lietuvių kalbos aukso fondo žodžius, darant iš jų karikatūrines pamėkles, Gairių sudarytojai yra linkę pateikti kaip natūralų kalbos kismą, panašiai kaip mums bandoma įpiršti ir nuomonę, kad apgailėtina parabolė apie du princus yra priskirtina tautos kuriamų pasakų žanrui. Negrabus beždžioniavimas ir sprendimo galios trūkumas, kurį I. Kantas vadina bukumu, atsirandančiu nesugebant bendros taisyklės pritaikyti atskiram atvejui, pasimato ir mūsų aptariamu atveju, kai kontroversiškų diskusijų dėl žodžių vyras ir žmogus tapatinimo anglų kalboje rezultatai yra nekritiškai perkeliami į lietuvių kalbos vartojimo sritį, kurioje minėti žodžiai turi skirtingas reikšmes. Nenuostabu, kad viena iš tokio kalbos darkymo iniciatorių yra Loreta Vaicekauskienė, kuri filologijoje tikriausiai yra toks pat oksimoronas kaip medicinoje būtų gydytojas giltinė, gydytojas mirtis.

O gal šių eilučių autorius be jokio reikalo užsipuolė universiteto filologes, kurios yra nekaltai kaltos tik dėl to, kad įvedė naujadarą, siekdamos atkreipi dėmesį į naujai susiklosčiusią situaciją, pažymint naujas, konjunktūriškai pakitusias Vilniaus universiteto egzistavimo aplinkybes, kai senasis žodis žmogus tampa jau netinkamas universiteto veiklos dalyvių įvardijimui, nes pats Vilniaus universitetas, nusidažęs vaivorykštinėmis spalvomis ir pavirtęs antilietuviškų išpuolių centru, riedantis žemyn su neįtikėtinu žmogaus dvasios nuopuolio pagreičiu jau yra ne žmonių, o žmogų susibūrimo vieta.

Praeitą kartą tokį antropologinės krizės priartėjimą talentingai aprašė „Šuns širdies“ autorius, ar ne? Tačiau neužmirškime, kad šuo ir širdis yra vyriškos giminės, todėl, kaip atrodo, M. Bulgakovo nupieštą siužetą mūsų situacijai būtų galima pritaikyti tik pervadinus jį „Kalių fantazijomis“. Nežinau kaip kiti, bet aš pats tikrai nelaukiu nieko gero, kai scenoje pasirodo plejada Šarikovių.

Klausimų vis daugiau

Klausiate – kam to reikia, kokių tikslų yra siekiama plėtojant naujosios indokrinacijos subkultūrą, zoologinę konjunktūrą paverčiant vieninteliu gyvenimo orientyru? Be jokios abejonės, tai yra gamtos nuskriaustų, labiausiai nešvankių ir negabių, jeigu norite, nusmukusių žmonių (žmogų?) būdas primesti savo valią kitiems, darant spaudimą labiau gabiems, bendražmogiškos moralės normų neatsisakiusiems kolegoms.

Jeigu žodžio žmogus vedinys yra žmogiškumas, tai žodis žmoga, manding, nurodo į kažkokio žmogizmo, tarkime, menkos žmogaus liekanos pasireiškimą. Mano klausa pagauna, kad antruoju atveju vis tik  kalbame apie skaudžiai, iki geluonies nugenėtą, visiškai nususintą, kraupiai sužalotą žmogų. Kaip nugenėtas medis yra tik mediena, taip ir žmoga yra žmogiena. Taigi vadinamoji žmoga yra ne kas kita kaip žmogaus maita!

2021.10.18; 14:22

Vidas Rachlevičius, šio teksto autorius

Lietuva, būdama Europos užkampis, ilgą laiką buvo santykinės ramybės zonoje. Turiu galvoje Europoje ir JAV vykstančius nuožmius kultūrinius karus, o tiksliau – šliaužiančią neomarksistinę diktatūrą ir bandymus priešintis jai. Jos tikslas yra visiškai aiškus ir ne kartą įvardytas – ne kariniais perversmais ar smurtu, o kultūrinėmis priemonėmis sunaikinti kapitalizmą ir Vakarų civilizaciją.

Jokia paslaptis, kad už viso to stovi Davoso elitas – Klausas Schwabas & Co., interneto milžinės, globalus kapitalas, G. Sorosas ir jo aplinka, kurie jau yra nupiešę ir paskelbę naujos pasaulinės tvarkos – diktatūros kontūrus. Didžioji meinstryminė žiniasklaida, kontroliuojama šių grupių, suprantama, apie tai nerašo, o jei kur nors kas nors pasisako šia tema, tai iškart nuo grandinių paleidžiami fact-checker‘iai, kurie copy-paste principu iš tų pačių paruoštukų „demaskuoja“ sąmokslo teorijas.

Provincialiai Lietuvai praktiškai nerūpėjo kaip toli šiuo klausimu pasistūmėta Vakaruose, ką visa tai reiškia, apie tai nerašo ir mūsų žiniasklaida. Nors didžiųjų mūšių kanonados aidi kitur, bet jų aidas jau atsirito iki Lietuvos. Kaip visada, dauguma nesuprato ir iki šiol nesupranta, kad, regis, visai menki dalykai yra didelių planų sudėtinė dalis, visuomenės nuomonės tyrimas ir reakcijos zondavimas. Prasidėjo visiškai smulkūs, bet pirmąkart vieši vaivorykštinio suoliuko ir vaivorykštinės perėjos mūšiai. Reikia suprasti, kad mūsų neomarksistinė kariauna – Laisvės partija, didelė dalis TS-LKD ir visokiausio „progresyvaus“ jaunimėlio grupės tikrai neveikia pagal kažkokį iš kažkur jiems nuleistą planą, jie tiesiog jau yra ideologiškai apdoroti ir suformuoti neomarksistinio fronto kariai, ir veikia savarankiškai – kopijuoja vakarietišką patirtį, kur tai jau seniai praeitas etapas. Didelė dalis politikų, vadinamųjų politikos mokslininkų ar viešosios erdvės komentatorių yra paprasti naudos gavėjai, prisitaikėliai ir kolaborantai.

Negražus suoliukas. Slaptai.lt nuotr.

Ir štai dar viena bomba – Vilniaus Universiteto lyčiai jautrios kalbos gairės. Ir vėl dauguma nesupranta, kas įvyko, o svarbiausia – kas bus toliau. Reikia atkreipti dėmesį į kelis svarbiausius dalykus. Pirma: viešai ir aiškiai pripažįstama, kad tai yra ideologinis apsisprendimas. Taigi, VU vadovybė viešai pripažįsta, kad tai yra politiškai orientuota ir ideologizuota progresyviojo liberalizmo ideologiją išpažįstanti institucija. Su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. Antra: kaip ir daugelis kitų šliaužiančio neomarksizmo iniciatyvų, dokumentas atsirado tarsi iš niekur. Mes nežinome, kas jį inicijavo, kiek man žinoma, apie jį VU nebuvo jokios viešos diskusijos. Taigi, jis nuleistas iš viršaus. FB vyksta naivios diskusijos, kad tai tarsi neprivaloma, tai tik įsipareigojimas, esą tai nieko nekeičia. Kiti mokyti žmonės rašo, kad jei VU susiduria su sunkumais kažką vadinti ponia ar ponas, tai lietuvių kalboje yra seniai primirštas žodis Tamsta / Tamstos. Jis neutralus lyties požiūriu“.

Kokios problemos? O jos didelės ir esminės. Nereikia būti pranašu, kad suvoktum, jog tai tik pirmas žingsnis siekiant paversti VU didele smegenų plovykla, kuri tiražuotų naujojo ideologinio fronto karius ir rėmėjus. Neabejoju, kad panašios iniciatyvos netrukus atsiras ir kitose aukštosiose mokyklose. Neomarksizmui reikalingi mokyti durniai su iniciatyva – savo galva negalvojančių, niekuo neabejojančių ir besąlygiškai „mokslu“ bei visais kitais jiems pakišamais dalykais tikinčiųjų kariuomenė, kuri veiks įvairiose gyvenimo srityse. Tai yra armonaičių, šimašių ir gabrielių elektoratas. Kaip atrodys Lietuva, kai jie užvaldys viską, spręskite patys.

Kas toliau? Toliau VU žingsnis po žingsnio vyks tai, kas jau yra įvykę, pavyzdžiui, daugumoje Britanijos ar JAV universitetų. Radikalių kairiųjų užvaldytos studentų organizacijos spręs, kurie dėstytojai yra geri, o kurie blogi, kas gali kalbėti „diskusijų“ klubuose, o kas ne, kurios disciplinos tinkamos, o kurių reikia atsisakyti ir t.t Beje, tokių precedentų jau yra VU TSPMI. Kiekvieną dieną atėjęs į paskaitas studentas nuspręs, kas jis šiandien yra – vyras, moteris, LGBT+, trans.. ar velniai žino kas. Juk lytis, anot progresyviojo liberalizmo – tik socialinis konstruktas, o jie ten, regis, priskaičiuoja 72 lytis. Ir neduok Dieve, koks nors dėstytojas ne taip kreipsis… Bet tai – tikrai ne pabaiga.

Siaubūnas. Vytauto Visocko nuotr.

Štai vienos didžiausių Britanijos šakinių profsąjungų Universitetų ir kolegijų sąjungos (UCU) Edinburgo skyrius socialinėje žiniasklaidoje dar kartą patvirtino savo poziciją dėl „transintegracijos“, pareikšdamas, kad „išsivadavimas negali būti grindžiamas atskirtimi“. Šiuo atveju „tikintys mokslu“ kalba apie… transrasiškumą. Tai reškia, kad žmonės gali save identifikuoti kaip kitą rasę. Šios naujos beprotybės formos pradžia yra 2019 m. dokumentas „UCU pozicija dėl trans įtraukties“, kuriame profsąjunga teigė, kad jos nariai gali save identifikuoti kaip „juodus, neįgalius, LGBT+ ar moteris“. Žiniasklaidos šaltiniai teigia, kad „profsąjungos filialas naudojamas kaip ideologinio kryžiaus žygio platforma, o Edinburgo universiteto vadovybė tam nesipriešina“. Profesinė sąjunga teigė, kad yra (kaip ir VU dokumente) įsipareigojusi laikytis „tarpsektorinio požiūrio visame savo darbe“. Paprasta kalba tai reiškia, kad profesinė sąjunga leido savo nariams identifikuoti save kaip juodaodžius bei neįgaliuosius ir tam nereikia nei „mokslinių“ argumentų, nei kokių nors kitų įrodymų. Tai tiesiog asmens apsisprendimas.

Pirmą kartą toks apsisprendimas sulaukė tarptautinio dėmesio po to, kai biologiškai baltaodė (abu tėvai baltieji) Amerikos skyriaus žmogaus teisių organizacijos NAACP prezidentė Rachel Dolezal apsiskelbė juodaode. Ji tuomet vartojo progresyviojo liberalizmo štampą, kad „rasė yra socialinis konstruktas“. Vėliau ji pasikeitė vardą ir tapo Nkechi Amare Diallo, kildinamą iš Vakarų Afrikos, reiškiantį „Dievo dovana“. Visai neseniai britų interneto asmenybė Oli London paskelbė, kad po daugybės plastinių operacijų baigė perėjimo baltaodžio į azijietį procesą ir tapo … korėjiete ar korėjiečiu, atleiskit, nesusigaudau, nes tas žmogus yra ne tik transeksualas, bet ir „transracial“, o kreiptis į jį (ją) reikia tik „they/them/Korean/Jimin”.

Informacijos šaltinis – Facebook

2021.10.17; 06:00

Tekstas

Jūsų dėmesiui – keletas naujų nuotraukų. Tarp jų – vitrinos, iš kurių įžūliai žvelgia gundytojos, kur įamžintas vaivorykšės spalvomis nudažytas suoliukas, netoli Žaliojo tilto užmigęs pavargėlis, atsisveikinimo su Vilniaus Universitetu akimirka…

Slaptai.lt nuotr.

2021.08.24; 18:35

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Geriausiems Lietuvos studentams skiriamos vardinės Lietuvos Respublikos prezidentų stipendijos. Penkių prezidentų – Kazio Griniaus, Antano Smetonos, Aleksandro Stulginskio, Jono Žemaičio ir Algirdo Brazausko – stipendijas ateinančiais mokslo metais už puikius akademinius pasiekimus gaus dvidešimt devyni universitetų ir kolegijų studentai, skelbia Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Švietimo ministrė Jurgita Šiugždinienė pasirašė įsakymą dėl stipendijų 2021–2022 studijų metams skyrimo.
 
„Lietuvos Respublikos prezidentų stipendijos – tai aukščiausio lygio studentiškų pasiekimų įvertinimas. Tebūna tai paskata toliau veržliai eiti akademinių iššūkių keliu“, – pranešime cituojama ministrė J. Šiugždinienė.
 
Šiemet Lietuvos mokslų akademija, atlikusi pretendentų atranką, pasiūlė vardines prezidentų stipendijas skirti 29 studentams, pasižymėjusiems puikiais akademiniais rezultatais bei aktyvia moksline veikla ir visuomenine veikla.
 
Kaip nurodo ministerija, iš universitetų studentams šiemet skiriamų 24-ių stipendijų daugiausia – vienuolikos – nusipelnė Vilniaus universiteto studentai, šešios atiteks Kauno technologijos universiteto studentams, trys keliaus į Vilniaus dailės akademiją, dvi – į Vytauto Didžiojo universitetą, po vieną pasidalins Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto atstovai.
 
Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš penkių kolegijoms skiriamų stipendijų trys atiteks Vilniaus kolegijos atstovams, po vieną gaus Šiaulių valstybinės kolegijos ir Utenos kolegijos studentai.
 
Gabiausiems aukštųjų mokyklų studentams kasmet numatoma iki trisdešimt vardinių stipendijų, pavadintų Jono Žemaičio, Algirdo Brazausko, Kazio Griniaus, Aleksandro Stulginskio ir Antano Smetonos vardais.
 
Iš atskiroms studijų sritims numatytų penkių vardinių stipendijų po vieną skiriama kolegijų studentui (200 eurų kas mėnesį), po dvi – siekiantiems bakalauro laipsnio universitetuose (200 eurų) ir po dvi – magistrantūros studentams (280 eurų).
 
Kandidatūras stipendijoms teikia aukštosios mokyklos, jas vertina Lietuvos mokslų akademijos ekspertai.
 
Prezidentų stipendijos skiriamos vieneriems studijų metams už gerus akademinius pasiekimus ir aktyvią mokslinę ir visuomeninę veiklą. Kandidatai stipendijoms atrenkami atsižvelgiant į mokymosi rezultatus, studijų, mokslinės ir meninės veiklos įvertinimus, dalyvavimą konkursuose, ekspedicijose, mokslinės praktikos projektuose, paskelbtus mokslo darbus ir kt.
 
Prezidentų vardines stipendijas siekiant pagerbti Lietuvos Respublikos prezidentus ir paskatinti geriausius Lietuvos studentus Švietimo ir mokslo ministerija įsteigė 1995 metais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.07.05; 09:52

Algis Uzdila, šio teksto autorius

2021 balandžio 1 d. Vilniaus Universitetas švenčia 442 metines.

Šia iškilminga proga Algis Uzdila, šio Universiteto auklėtinis, parašė sveikinimą eilėmis, kurias ir skelbiame.

Algis Uzdila

Kaip greit jaunystės švyturiai jau gęsta.

Atšiaurūs vėjai tą ugnelę ganė.

Taigi ir man keliai skirs sunkią brastą,

Kai Lietuvą užvaldė besmegenė.

 

Po studijų grįžau aš darbų tęsti.

Į miestą plūdo vis jaunesnės dienos.

Bet gi ir čia ugnelės ima gesti,

Nors Alma Mater toliau skamba sienos.

 

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žemai lenkiuosi Rektoriui*, kurs mūsų

Pabandė stiprint ir gaivinti dvasią:

– Taip, Lietuva Tarybų, bet ne rusų, –

Ir greit patyrė, kuo tie žodžiai gresia.

 

Nėra jau tų profesorių* garbingų,

Kurie audrų metu mums sielas kėlė.

Šlovė tų auditorijų nedingo.

Jose plazdena visos šviesios vėlės.

 

Dar rektorius Kubilius* mus aplanko

Pavasarį, rods kovo šviesią dieną,

Bet juoda šmėkla ir čia žvelgs pro langą

Ir persekioti skverbsis net per sieną.

 

Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Išeina žmonės. Žvaigždės danguj gęsta.

Jau ir draugų mažiau nei pusė liko.

Bet asmenybę, šituos slenksčiuos ręstą,

Nešiau lyg žiedą ant gėlių vainiko.

 

*:

Mokslovė – universitetas, aukštoji mokykla, lavinanti studentus ir užsiimanti moksliniais tyrinėjimais (mokslas – intelektualinė šventė, universitetas – jo šventovė)

Prof. Juozas Bulavas (1909–1995) – teisininkas, VU rektorius 1956–58

Prof. Jonas Kubilius (1921–2011) – matematikas, tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedros porofesorius, VU rektorius 1958–90, buvęs pasauly jauniausias rektorius, 1958 mane įpiršęs į universiteto ansamblį, aštuntojo dešimtmečio pavasarį lankėsi Punske

Prof. Ričardas Mironas (1908–1979) – dekanas, Prancūzų kalbos katedros vedėjas, klasikinės filologijos katedros vedėjas, klasikinių kalbų (lotynų, senovės graikų, sanskrito) dėstytojas

Prof. Juozas Balčikonis (1885–1969) – lituanistas, Lietuvių kalbos katedros vedėjas, lietuvių bendrinės kalbos puoselėtojas, garsėjęs posakiu: „Mes ne suskiai ir turime savo žodį“

Prof. Jurgis Lebedys (1913–1970) – Lietuvių literatūros katedros vedėjas, senosios lietuvių literatūros tyrinėtojas

Prof. Jonas Kabelka (1914–?) – baltistas, latvių kalbos dėstytojas

Prof. Vytautas Mažiulis (1926–2009) – baltistas, lietuvių istorinės gramatikos tytinėtojas, prūsų kalbos etimologijos žodyno autorius

Prof. Jonas Kazlauskas (1930–1970, žuvęs nežinomomis aplinkybėmis) – filologijos fakulteto dekanas (1968–1970), lietuvių istorinės gramatikos dėstytojas

Prof. Zigmas Zinkevičius (1925–2018) – baltistas, Baltistikos katedros vedėjas, tarmių ir lietuvių istorinės gramatikos dėstytojas, mano diplominio darbo vadovas

Vilnius, 2021 03 31

Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro gen. direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas, atsižvelgdamas į Istorijos instituto ir kelių universitetų atstovų pareiškimą, kad jie nutraukia bendradarbiavimą su Centru, pakvietė juos atvykti į Centrą kolegiškam pokalbiui ir išsiaiškinti tokio jų protesto priežastis. 

Istorijos instituto direktoriui dr. Alvydui Nikžentaičiui, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanei dr. Loretai Skurvydaitei, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriui dr. Vasilijui Safronovui bei Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros vedėjui dr. Mariui Sirutavičiui buvo išsiųsti tokie Centro gen. direktoriaus pakvietimai:

„Gerbiami kolegos, maloniai kviečiu Jus vasario 9 d. (antradienį) 11.30 val. atvykti aptarti eskaluojamą situaciją ties LGGRTC ir galimas bendradarbiavimo galimybes. Susitikimą siūlau organizuoti Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso administracijos aktų salėje. Naudojuosi proga Jus pakviesti pokalbiui, nes sužinojau, kad Jūs vasario 9 d. 14.00 val. lankysitės pas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen.”

Tačiau į kvietimą atsiliepė tik dr. L. Skurvydaitė, pranešdama, kad tokiam susitikimui neturės laiko, kiti istorikai kvietimą ignoravo.

Centro gen. direktorius prof. dr. A. Jakubauskas apgailestauja, kad žymių mokslo institucijų atstovai nepanoro ne iš žiniasklaidos, o tiesiogiai susipažinti su Centro problemomis, išklausyti kitokios nuomonės, nei viešai yra pareiškę 17 Centro darbuotojų, ir kartu aptarti tarpsinstitucinio bendardarbiavimo galimybes.  

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2021.02.09; 18:20

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vilniaus universitete iš viso patvirtinti 5 koronaviruso atvejai. Pasak rektoriaus Rimvydo Petrausko, su šiais penkiais žmonėmis kontaktą galėję turėti asmenys nustatomi, skubiai informuojami ir jiems paskiriamas saviizoliacijos laikotarpis. Universitetas taip pat praneša, kad kol kas nuotolinio mokymosi neplanuoja.
 
„Šią savaitę penkiems su universitetu susijusiems asmenims diagnozuotas COVID-19 – po vieną atvejį skirtinguose padaliniuose. Su šiais penkiais žmonėmis kontaktą galėję turėti asmenys nustatomi, skubiai informuojami ir jiems paskiriamas saviizoliacijos laikotarpis. Universitetas, bendradarbiaudamas su Nacionaliniu visuomenės sveikatos centru (NVSC), ėmėsi ir imasi visų priemonių, kad virusui plisti mūsų bendruomenėje būtų užkirstas kelias. Patalpose nuolat atliekama dezinfekcija, sudaromos sąlygos perkelti paskaitas į erdvesnes vietas, kuriose galima užtikrinti socialinę distanciją“, – laiške VU bendruomenei pažymi R. Petrauskas.
 
Kaip teigia rektorius, kol kas VU netaikys nuotolinio mokymo.
 
„Šiuo metu situacija kontroliuojama, užsikrėtimų atvejai lokalizuoti ir suvaldyti, tad nėra būtinybės atsisakyti gyvo paskaitų ir seminarų formato, jei užtikrinamas visų NVSC rekomendacijų įgyvendinimas. Situacijai blogėjant universitetas pasirengęs sugrįžti prie pavasarį taikyto nuotolinio mokymo. Visos instrukcijos ir informacija skelbiama specialiame universiteto tinklalapio Covid-19 polapyje, kuriame nuo kitos savaitės pradžios nuolat atnaujinsime informaciją ir apie fiksuojamus atvejus“, – teigia R. Petrauskas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.15; 16:30
Tuometinio Kaliningrado simbolis - tankas

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Pirmoji komandiruotė

Dabar tokių traukinių nebeišvysite. Prieš tris dešimtmečius dundėję keleiviniai vagonai kaip sausra ir liūtis nepanašūs į šiandieninius – elegantiškus, lengvus, džiugiomis spalvomis papuoštus. 1987-aisiais, kai ryžausi trenktis į Kaliningradą, Vilniaus geležinkelio stotyje riogsojo purvini, niūrūs, gremėzdiški, dar ir nemaloniu specifiniu kvapu persisunkę. Koks kvapas galįs būti atgrasus, slegiantis, supratau tuomet, kai, įsiropštęs vidun, į plaučius truktelėjau pirmuosius oro gurkšnius.  

Remiantis grafiku, buvusią prūsų sostinę pasieksiu ankstų rytą. Kelionė truks kiaurą naktį, o užmigti – nepavyks. Tik nemanykite, jog esu išrankus patogumams. Nosį riečiantys traukinio kvapai ir kieti gultai – mažiausiai kalti. Didžiausia niekadėja, trukdysianti atsipalaiduoti, – įtampa. Jau dabar, komandiruotei nė neprasidėjus, jaučiausi sudirgęs. Tai – mano pirmasis žygis. Patirties – nė žiupsnelio. Nei žurnalistinės, nei gyvenimiškos.

O sumanymas – tikriausiai pavojingas. Nė nenujaučiau, ar išvengsiu vietinių saugumiečių dėmesio. Juk Kultūros fondo, redakcijos, muziejaus, mokyklų vadovų įkyriai teirausiuosi, kodėl srityje nėra nė vieno lietuviško darželio, nė vienos lietuviškos mokyklos. Kaliningradiečius apklausti mėginsiu mandagiai, atsargiai. Tačiau toks smalsumas jiems vargu ar patiksiąs. Jei tik norės, maniškius pasiteiravimus lengva perkvalifikuoti į nacionalizmo kurstymą. Bet gal kaliningradiečiai nebus pikti? Gal numos ranka, palaikę nesusitupėjusiu žurnalistėliu, iš paiko buvimo fotografuojančiu kiaulių fermomis paverstas prūsų pilis, lietuviškas bažnyčias?

Kad tik nesuklustų… Taip būtų geriausia. Tegul nežlugdo mano savaitę truksiančios išvykos. Beveik spontaniškai sumanyta kelionė į Mažąją Lietuvą šias eilutes raitančiam autoriui velnioniškai svarbi. Gyvybės ir mirties klausimas. Sumanymas įsitvirtinti „Literatūros ir meno“ redakcijoje priklausąs būtent nuo šios komandiruotės. Parsivešiu kvapą gniaužiančių faktų, sugebėsiu juos vaizdingai išguldyti popieriuje, – tapsiu publicistikos skyriaus korespondentu. Grįšiu tuščiomis, etatinio žurnalisto pažymėjimą įteiks kitam.

Norinčiųjų užimti publicistikos skyriaus kabinetą – nors į didžiausią autobusą grūsk. O aš – ne pats kiečiausias. Tiesa, guodžiausi turįs keletą mažyčių nuopelnų. Jaučiau, kad gamybiniuose pasitarimuose redakcija norėtų matyti mane, sykį jau įteikusį jiems susidomėjimo inteligentų gretose sulaukusį straipsnioką. Jie matė, jog manęs niekaip nepriskirsi tinginiauti linkusiems studentams. Jiems buvo aišku ir dėl to, jog neišsisukinėsiu nuo sudėtingų užduočių. Bet svarbiausia, jie perprato, jog arsiu be pasipūtimų ir didelių pretenzijų. Ne taip, kaip anas Rašytojų sąjungos proteguojamas pasipūtėlis, išleidęs pirmąją apsakymų rinktinę ir būtent todėl manąs, jog jam viskas leidžiama bei atleidžiama.

Tiesa, jo apsakymai man labai patiko. Nuoširdžiai tai sakau. Aš ir pats būčiau norėjęs tokius rašyti. Mane siutino jo charakteris, bendravimo manieros. Kai išleisi, sakykim, dešimtąjį novelių rikinį, tada gal ir galėsi dėtis žymiu lietuviškosios literatūros klasiku. O ko dabar pūtiesi kaip gaidys ant mėšlyno krūvos?

Man užteko nuovokos, jog pasipūtimus ir ambicijas geriausia mest per tvorą. Vienui vieno teksto, kad ir visuomenėje triukšmelį sukėlusio, – mažoka, jei ketinu į šalį nustumti konkurentus. „Litmenis“ – ne dienraštis, kuriam užtektų taisyklingai, be gramatinių klaidų štampuoti informacijas. O aš – tik fuksas. Kas dabar ryžtųsi kategoriškai rėžti, turiu ar neturiu literatūrinės uoslės. Net ir pats nenutuokiau, ko esu vertas. Gal po kelių kursų net išspirs iš universiteto nespėjus susirinkti visų įskaitų ir egzaminų.

Boso ilgokai trunkantį svarstymą, ar iš patikimo molio mane drėbė, lengva pateisinti. Rašytojų sąjungos vadovybė tikrai griebtųsi už galvų, jei jos akylai prižiūrima redakcija bakstelėtų pirštu į neapsiplunksnavusį studenčioką iš Vilniaus universiteto, o pirmąja apsakymų knyga besidžiaugiantį literatą paprašytų duris, vaizdžiai tariant, uždaryti iš kitos pusės.

Vyriausiasis todėl ir reikalavo – po dešimties dienų ant stalo guldau jaudinančią ataskaitą apie keliones po rusinamos Mažosios Lietuvos miestus ir miestelius. Jei ir antrasis tekstas būsiąs toks pat lietuviškai aktualus, – gamybinio metu erdvioje pasitarimų salėje man iškilmingai įteiks pažymėjimą. Jei paaiškėtų, jog turiu per mažai smarvės, – niekas graudžiai neraudos, ašarų upeliais nelies.

XXX

Kol traukinys džeržgėdamas dar netrūktelėjo priekin, puiki proga paaiškinti, kodėl susiruošiau į Kaliningradą. Temos niekas neprimetė. Pats ją pasirinkau. Pirmoji publikacija, kurią redakcija palankiai įvertino, be kita ko, taip pat mėgino nupųsti dulkes nuo Mažosios Lietuvos bėdų. Tik aname tekste porinau apie sugriautus arba sandėliais, parduotuvėmis, kolūkių kontoromis išniekintus prūsų ir mažlietuvių architektūros, istorijos paminklus, o antrąjame tekste svajojau išguldyti bent keletą už širdies griebiančių pagalbos šauksmų, kaip šio krašto lietuviai negalį savo vaikų rytais palydėti į lietuviškas klases, nes tokių ten nė su žiburiu nerasi. Viskas ruskai, tik ruskai.

Štai kodėl, redaktoriui paprašius dar bent vieno įsimintino rašinio, nė nesusimąstydamas išpyškinau pasirinkęs blaškymąsi po Kaliningrado srities miestus ir miestelius. Redaktorius nepriekaištavo. Jei trokštu, galiu trenktis kad ir į Vladivostoką. Bet jis nuoširdžiai nesuprato, kodėl man taip rūpi pašliaužioti Kaliningrado gatvėmis. Gal aš kilęs iš ten? Ne. Gal ten gyvenanti širdies dama, kurios glamonių pasiilgau? Ne. Tada – iš kur, po perkūnais, toji jėga, traukianti į kaliningradietišką galerą?

Jei norite žinoti, – papasakosiu. Tai – keista istorija. Kartą poilsiavau pas močiutę Šiauliuose. Buvau paauglys, kuriam, kaip mėgdavo ji sakyti, dar pienas nuo lūpų nenudžiuvęs. Neturėdamas kuo užsiimti, įjungiau juodai – baltą televizorių. O ten – lietuviško meninio filmo „Herkus Mantas“ vaizdai. Galva nebuvo užgriosta pašalinėmis mintimis: nei kontroliniais darbais, nei pirmosiomis meilėmis. Todėl lengvai įsijaučiau. O įsijautus net oda šiurpo. Tarsi pats mosuočiau kalaviju kartu su prūsų kariais, narsiai, bet nesėkmingai puolančiais kryžiuočių pilį. Tarsi pats saugočiau paskutinėn mirtinon dvikovon besiruošiantį Herkų Mantą. Ausyse net spengė nuo prūsiškų priekaištų: lietuviai į pagalbą neskuba, jiems svarbiau rietis dėl valdžios…

Kadras iš filmo „Herkus Mantas”. Režisierius – Marijonas Giedrys

Filmas supurtė, sukrėtė. Jaučiausi asmeniškai išdavęs prūsus. Formavosi painus, sunkiai nusakomas įsitikinimas: privalu keršyti už pražudytą prūsų tautą. „Jei būtume suskubę į pagalbą Velnio apsėstam Montei, kaip didįjį prūsų vadą pakrikštijo kryžiuočių komtūras, gal ir Lietuva dabar būtų ne tokia susitraukusi, ne tokia mažytė?!“, – galvoje vėlėsi keisčiausios nuojautos.

Kaip turėtų atrodyti kerštas, – neįsivaizdavau. Buvau tik berniokas, kuriam dar augti ir augti. Tačiau reguliariai žirglioti į Mokslų Akademijos biblioteką man niekas nedraudė. Atvirkščiai – net skatino, pagirdavo. Sunkias biblotekos duris, tarsi būčiau solidus akiniuotas profesorius, ėmiau varstyti vos ne kasdien. Ten, įspraustas į telefono būdelėn panašią kabiną, palinkęs prie spiginančios stalinės lempos, iš storiausių dulkėtų enciklopedijų po kruopelytę rankiojau menkiausias istorikų užuominas, atsargiausius archeologų spėjimus. Žvelgdamos į mane bibliotekininkės kraipė galvas – toks jaunutis, o nuo ryto iki vakaro kremta pačias nepopuliariausias bibliotekos knygas.

Gilintis į Mažosios Lietuvos istoriją man patiko. Jaučiausi esąs tikras lietuvis, kuris gyvena gražiai, tauriai ir prasmingai. Buvau įsitikinęs, jog imuosi darbų, kuriais privalo užsiimti kiekvienas doras tautietis.

Neprabėgo nė keleri metai, ir ėmiau justi, kiek daug vis tik sužinojau. Bloknote surašiau viską, ką pavyko surinkti, perskaityti, suprasti. Galėjote vidurį nakties išversti iš lovos, o aš nepasimesčiau. Išpyškinčiau kaip atmintinai išmoktą eilėraštį: Kaliningradas anksčiau vadintas Karaliaučiumi, Čistyje Prudy – Tolminkiemiu, Sovietskas – Tilže, Nemanas – Gumbine…

Nežinia kodėl ir nežinia kam pasinėriau į tragišką Mažosios Lietuvos istoriją. Štai koks buvo mano kerštas. Tik kur jį dėti?

Tokia galimybė pasitaikė 1986-ųjų vasarą, kai įstojau į Vilniaus universitetą krimsti žurnalistikos mokslų. Nespėjau pasidžiaugti pirmosiomis studentiškomis pažintimis, įsiminti visų atokiausiai centriniuose rūmuose įrengtų auditorijų, kai tėvas įkyriai kartojo:

– Metas dairytis redakcijos, kuriai nebūtų gėda nuoširdžiai tarnauti.

„Kitaip pavėluosi. Penkeri studijų metai prabėgs kaip viena diena. Nė nepajusi, kaip gyvenimas priskirs nevykėliams…” Tokio štai būta tėviško patarimo.

Ar Lietuvai neskauda. Slaptai.lt nuotr.

Žinoma, žvilgsnis krypo „Literatūros ir meno“ pusėn. Tuomet šį laikraštį laikiau lietuviškiausiu. O kas, jei jiems įteikčiau graudų pasakojimą apie Kaliningrade su žeme sulygintas senųjų krašto gyventojų pilis? Vieną savaitgalį ryžausi ilgam išsidrėbti prie rašomojo stalo. Tvirtai užsibėžiau nepakelti užpakalio, kol nepriartėsiu prie skilties „pabaiga“.

Įteikęs redakcijai tekstą apie Mažosios Lietuvos praradimus, sulaukiau palaikymo. Mielai, sakyčiau, net skubiai publikavo. Lyg atsitiktinai, lyg tarp kitko sukluso, ar nenorėčiau dar ko nors panašaus brūkštelėti. Jų redakcijoje – viena laisva kėdė. Bet šventoji vieta ilgai laisva neliks. Jei trokštu publicistikos krėsle įsikurti kaip šeimininkas, turėčiau suktis kaip voverėlė amžinai besisukančiame rate.

Mano kursiokams po egzaminų rūpėjo triukšmingai pašėlti. Ir aš troškau diskotekų, merginų, vyno. Tačiau šios studentiškos privilegijos atsisakiau. Nutariau, jog savo pirmąsias studentiškas atostogas verčiau sutiksiu tarp svetimų. Pašėlioti suspėsiu. Panelės niekur nepaspruks…

XXX

Dabar jau žinote, kodėl tvankų 1987-ųjų birželio vakarą įšokau į traukinį „Maskva – Kaliningradas“. 

Ką dar derėtų papasakoti skaitytojui? Tikriausiai tai, kad kelionės pradžią prisimenu kaip bjauriai įtemtą. Labiausiai nerimavau ne dėl, kaip įsivaizdavau, mane medžiosiančių KGB vyrų. Įtemtai laužiau galvą, kur vis tik tektų prisiglausti? Vilniaus geležinkelio stotyje dar nenutuokiau, ar rasiu Kaliningrade kur ištiesti pavargusias kojas. Laisvų „numerių“ vieninteliame miesto viešbutyje nėra ir nebus. Lipdamas į traukinį apie tai žinojau. Juk prieš keletą dienų mėginau rezervuoti kambarį įkyriai skambindamas iš Vilniaus. Kur tau! Patarė kreiptis po mėnesio, ne anksčiau…

Mėnesio laukti negalėjau. Todėl pirmoji komandiruotės naktis taip ir praslinko buriant iš kavos tirščių: „atsiras – neatsiras“. Vyliausi, jog esu laimės kūdikis, ir bent vienas mažytis palankus atsitiktinumas nuvesiantis didelės sėkmės link. Svarbiausia – nenukabinti nosies.

Panašiai ir nutiko. Išgelbėjo laimingas atsitiktinumas, nors gal tai – kažkas kita. Protingi žmonės greičiausiai tai vadintų palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, nuoširdžiai religingas žmogus – likimu.

Jau stoviniuodamas daugiaaukščio kaliningradietiško viešbučio laukiamąjame pastebėjau, kaip nesėkmingai įsimaišiau į ilgoką keisčiausių žmogystų virtinę prie administratorės, kuri švarko atlape įsisegusi ženklelį su rusiška pavarde. O ant kiek tolėliau prie stalo elegantiškai įsitaisiusios administratorės atlapo kabėjo kortelė, kurioje net švytėte švytėjo lietuviška pavardė ir lietuviškas vardas. Sumečiau, jog lietuviui protingiausia rokuotis su lietuve. Žvaliai, energingai persigrupavau, suprasdamas, jog peršokti atgal prie rusiškosios administratorės nepastebėtam jau nepavyks. Nutįsusiose kilometrinėse eilėse lūkuriuojantys išvargę miesto svečiai būtinai palydėtų piktais keiksmais. Gal net apstumdytų.

Prislinkęs prie lietuvės moters – susikaupiau. Apsimečiau esąs gyvenimo audrų vėtytas ir mėtytas šelmis. Sportininkai tai vadintų atsivėrusiu antruoju kvėpavimu. Maldavau bent mažyčio kampelio be elementariausių patogumų pačiame atokiausiame koridoriuje. Įrodinėjau, jog man verkiant reikia parašyti straipsnį, o čia, viešbučio vestibiulyje, – nė menkiausios kūrybinės atmosferos. Triukšmas, prirukyta, ankšta nuo svečių gausos. Kaulinau stogo virš galvos pabrėždamas ryškų lietuvišką akcentą. Elgiausi santūriai, bet vis tik taip, kad būtų aišku: nesitrauksiu šalin, kol mano delnas nepajus prie sunkaus bumbulo prisukto rakto. Tiesa, dar keletą sykių demonstratyviai kyštelėjau lietuvišką žurnalisto pažymėjimą.

Administratorė į pažymėjimą pažvelgė tik akies krašteliu. Ji atkirto, kaip ir tikėjausi: negi nematote ant stalų išdėliotų lentelių su rusišku užrašu „laisvų numerių nėra“? Tačiau smalsus moteriškės žvilgsnis tarsi kuždėjo į ausį, jog man ji vis tik draugiškesnė nei kitiems. Su viešbutyje apsigyventi norinčiais atvykėliais, dažniausiai rusų kariškiais, administratorė šnekėjo šaltai, biurokratiškai, piktokai, lyg būtų mirtinai pavargusi nuo jų amžinų priekaištų. O su manimi ji elgėsi rūpestingai motiniškai. Mano bėdos jos tarsi neerzino.

Pilaitės rajono gatvių pavadinimai Mažosios Lietuvos tema. Slaptai.lt nuotr.

O ar galėtų būti kitaip? Lietuvis privalo gelbėti lietuvį. Mes – vieno kraujo! Negi ji tautietį išmainys į sovietų armijos pulkininką, kurių čia zujo tarsi skruzdėlių miško tankmėje pūpsinčiame skruzdėlyne? Taip drąsinau save. O ką aš dar galėjau nuveikti?

Administratorė, į kurią dėjau visas savo viltis, liepė prieiti lygiai 12 valandą, viešbučio administracijai pradėjus skaičiuoti naująją parą. Vidudienis itin svarbus, nes gyventojai, kuriems tądien išsenka rezervacija, privalo nedelsiant išsinešdinti lauk su visais savo krepšiais ir lagaminais. Štai tą akimirką ji tikriausiai galėsianti pasiūlyti dar tirštose miglose skendintį variantą. Garantijų neduosianti nė minimalių. Ji – ne stebukladarė, ne geroji fėja. Bet pabandysianti kuo nors padėti vargšui žurnalistui.

Jaudindamasis tarsi prieš pirmąjį egzaminą lygiai pusiaudienį prišokau prie skyrio, kur, atsirėmusi į kėdės atlošą, sėdėjo kaliningradietė lietuviška pavarde. Jos maloni šypsena bylojo, jog ant suoliuko gatvėje miegoti neteks.

– Turime jums kambarį. Šeimininkaukite savaitę, kaip ir prašėte. Sėkmės rašant straipsnius apie mūsų mielą Kaliningradą, – palydėjo šiltu žvilgsniu.

Jaučiausi laimingiausias žmogus. Bet prisimenu ir netrukus apėmusį šoką, kai išvydau, kiek rublių privaląs pakloti už šešias paras. Ar komandiruotės pabaigoje beturėsiu už ką sukrimsti bent vieną bandelę? Tik, suprantama, neišsidaviau, kad kainos kandžiojasi tarsi pasiutęs šuo. Kuo greičiau sukrapščiau pinigus. Tegul tik nepersigalvoja.

Ilgokai ieškojau savosios irštvos, kurioje visą savaitę lindėsiu. Patogumų nesitikėjau. Jie man net nereikalingi. Svarbiausia, kad gyvenimas neprievartaus kurksioti geležinkelio stoties laukiamąjame. Maniau gyvensiąs ankštame, geležinę  girgždančią lovą teturinčiame, pelėsiais išmuštame kambarėlyje be tualeto ir dušo. O pravėręs kambario duris žaktelėjau – juk tai „liuksas“. Ir tualetas, ir vonia, ir rankšluostis, ir muilas, ir kilimėlis, ir spalvotas televizorius, ir patogus rašomasis stalas, ir plati lova, kurioje tikrai įmanoma karališkai atsipūsti po dienos vargų, ir telefonas, kuriuo bus galima skambinti neišeinant iš 888 numeriu pažymėto kambario. Argi aš – ne laimės kūdikis?

Bet tada nejučiom prisiminiau frazę iš neseniai perskaityto rašytojo Ramūno Klimo romano, kuriame vienas herojus filosofiškai perspėja kitą herojų: „Niekada nesusigundyk atšvęsti pergalės“. Per ilgai švenčiant pergalę dažniausiai pražiopsomi besiartinantys pavojai.

Taip, šampaną gurkšnoti ankstoka. Apsigyventi viešbutyje, kuriame niekad nerasite laisvų numerių, – puiki pradžia. Ne kiekvienas pramuštų. Bet tai – tik pradžia. Ar sugebėsiu prakalbinti čia gyvenančius tautiečius? Ką atkirs „Kaliningradskaja pravda“ redakcijoje, valstybiniame muziejuje? Ar saugumiečiai neįgrūs į privažiavusį „voronoką“, kai suksiu ratus aplink garsiosios Karaliaučiaus katedros griuvėsius?

XXX

Kad rašytojas buvo teisus, į herojaus lūpas įsprausdamas žodžius „niekad neusigundyk atšvęsti pergalės“, mat likimas permainingas, galbūt tuoj teks raudoti kruvinomis ašaromis, patyriau savo kailiu dar tą pačią dieną. Susitariau maždaug po valandos užsukti į redakciją „Kaliningradskaja pravda“. Žinojau ten triūsiant moteriškę lietuviška pavarde. Tik belsdamasis į jos kabinetą nė neįtariau, jog lietuviškoms sieloms ne visuomet lemta draugauti. Lietuviška kilmė galinti jungti, bet galinti skirti. Kaip giliausia praraja. 

Vos tik pravėręs duris pajutau sklindant atvirą, neslepiamą atšiaurumą. Ji susijaudinusi, didžiai pasipiktinusi, net mirtinai įsižeidusi kaip žirnius į sieną bėrė priekaištus: Kaliningrade dėl tautybės – nė menkiausių nesusipratimų! Visi čia gyvenantys draugiškai. Aš be reikalo lieju krokodilo ašaras. Niekas mano godojamų lietuvių neskriaudžia. Ir, beje, būtų įdomu žinoti, kas gi mane taip suklaidino – neva Kaliningrade ujami lietuviai? Paskutinieji žodžiai suskambo lyg būtų juos ištarusi generalinė prokurorė ar net vyriausioji tardytoja.

Perklausiama, ar vis tik Kaliningradas turi bent vieną lietuvišką mokyklą, moteris lietuviška pavarde piktai tebešūkčiojo, jog čia įsikūrusiems lietuviams lietuviškų mokyklų niekad neprireikę. Sočiai rusiškų. Net ir baltarusiai, ukrainiečiai, kurių žymiai gausiau nei lietuvių, išsiverčia be ukrainietiškų ir baltarusiškų mokymo įstaigų. Tad kuo lietuviai ypatingesni? Galų gale, Kaliningradas – Rusija, Kaliningradas neprivalo turėti lietuviškų mokyklų. Štai kaip.

Kai nustebęs tarstelėjau, kodėl Lietuvoje tuomet tiek daug rusiškų darželių ir mokyklų, moteriškė lietuviška pavarde dar labiau išsiliejo iš krantų. Ji beveik rėkte išrėkė: tą savo šlykštų lietuvišką nacionalizmą išmesk į šiukšlyną…

Mažoji Lietuva

Redakcijos duris užvėriau apstulbęs. Tarsi kas purvinu skuduru būtų stipriai tėškęs per veidą. Laužiau galvą, bet nepajėgiau perprasti, ar lietuvė nuoširdžiai taip mananti, ar lietuvišką mokyklą ji koneveikė tik todėl, kad jai taip liepta bendrauti su nekviestu svečiu iš Vilniaus?

Kitą dieną susiradau vaikų darželių ir mokyklų, kurias man buvo nurodžiusi pikčiurna iš „Kaliningradskaja pravda“. Bet visur, kur tik ji rekomendavo, mane priimdavo atžagariai: niekam lietuviškų pamokėlių nereikia, lietuviškos mokyklos Kaliningrade – akivaizdus nesusipratimas, panašus į nevykusį lietuvišką anekdotą.

O kad įsitikinčiau pats, koks esu kvailas, man visuomet atvesdavo keletą lietuvių vaikų, kurie vieningai, lyg susitarę, išpyškindavo nenorį mokytis lietuviškai. Vien todėl, jog lietuviškai Kaliningrade niekur nesusišnekėsi. Galėčiau ir pats susiprotėti…

Vienas paauglys isteriškai kvatojo: rusų kalba jam gražesnė, štai kodėl jis purtosi lietuvių šnektos.

Nė nežinau, kaip aprašyti jausmą, kurį patyriau matydamas įžūliai mulkinamus lietuvių mažylius. Dirbtinas išprievartauto vaiko juokas ilgai nedavė ramybės. Jaučiausi pažemintas. Nejaugi jos mano, kad patikėsiu jų surežisuotais spektakliais? Ir vis tik nusprendžiau nepriešgyniauti – verčiau apsimesiu, jog mokytojomis patikėjau, jog suvokiau, koks esu primityvus. Vyliausi, jog viską, ką apie jas manąs, išdėstysiu straipsnyje.

Atokiai nuo miesto centro įsikūrusioje mokykloje mane supažindino su lietuvių vaikučių tėveliais, mamytėmis ir seneliais, ką tik pasklidusiais koridoriun iš susirinkimo. Mano nuostabai, jie taip pat vieningai, tarsi darnus choras, koneveikė gimtąją kalbą – tikriesiems Kaliningrado patriotams ji nereikalinga. Panašiai – kaip šuniui penkta koja.

Grįžti viešbutin neskubėjau. Kyštelėjau nosį į Kaliningrado kraštotyros muziejų. Čia vėl – tarsi purvina grindų šluoste per fizionomiją. Nė menkiausios užuominos apie prūsus, Mažvydą, Donelaitį, Bretkūną. Visa istorija prasidedanti tuomet, kai Raudonoji armija vijo prakeiktus fašistus. Kas dėjosi iki tol – nė mur mur. Kai prie gremėzdiškos patrankos snaudžiusios gidės pasiteiravau, kur kabo stendai, pasakojantys apie prūsus, ji piktai pasimuistė, tada, prabudusi iš saldaus snaudulio, puolė plūstis – kaliningradiečiams nusipsjauti į vokišką palikimą. Ši žemė pilnavertiškai gyvenanti tik nuo 1945-ųjų. Tai žino kiekvienas išsilavinęs žmogus. Tuomet ji į mane pažvelgė taip, jog iš karto supratau – daugiau „kvailais“ klausimais verčiau nebesisvaidyti. Dar vienas neatsargus žodis, ir ji šauksianti pagalbon milicijos pareigūnus.

Beliko užšokti į centrinę Kaliningrado biblioteką, ir būsiu pirmosios dienos planą įvykdęs. Bibliotekoje apsimečiau naivuoliu – pareiškiau norįs pavartyti lietuviškų laikraščių, žurnalų. Pažvelgė tarsi į pirmykštį žmogų, kuris ką tik išlindo iš akmeninio urvo. Nejaugi jaunas, simpatiškas jaunuolis nežinąs, kad čia – Rusija, kad Rusijos Federacijos skaityklos neprivalo savo saugyklų užgriozdinti lietuviškais leidiniais? Visi padorūs, sąžiningi lietuviai moka rusiškai, jie mielai skaito rusišką literatūrą, niekas iš jų niekada nėra nė užsiminęs apie lietuviškų leidinių prenumeratą.

Apkūni bibliotekos darbuotoja, greičiausiai vyresnioji, į pagalbą pasikvietė dar keletą piktų, agresyvių moteriškių. Jos skalambijo viena kitą perrėkdamos: apie tautų draugystę, leninizmą, internacionalizmą.

Vos neapsivėmiau. Būtų žinojusios, kokios atgrasios man pasirodė… Bet ir vėl apsimečiau durneliu: jų nuoširdūs aiškinimai neva man atvėrę akis. Kodėl taip elgiausi? Taip saugiau. Nereikia be reikalo provokuoti. Svarbiausia – ne kokį riebų palyginimą toms bobšėms leptelsiu, nes jo niekas neišgirs, o tai, ką surašysiu savo straipsnyje, kurį galbūt perskaitys tūkstančiai.

XXX

Grįžęs į viešbutį patogiai išsidrėbiau plačioje lovoje. Džiūgavau, nes jaučiau tikrai turėsiąs, apie ką parašyti, tik nesitikėjau, kad viskas bus taip bjauriai sudėtinga, apleista, įsisenėję, neteisinga, grubu ir barbariška.

Taip pat – ir pavojinga. Laikyčiau didžiausiu stebuklu, jei nė viena iš sutiktų moteriškių nepranešė saugumiečiams apie mieste pasirodžiusį įtartiną lietuvį. Greičiausiai jos visos, tarsi lenktyniaudamos, suskubo informuoti apie į Kaliningradą atsidanginusį provokatorių.

Bailiu, kuris dėl menkiausios smulkmenos drebintų kinkas, savęs nelaikiau. Bet nuolat suklusdavau, ar neskamba telefonas, ar nebaladojama į duris. Ir ką jūs manote – vakarop tikrai sučirškė telefonas. Keletą sekundžių įsitempęs lūkuriavau, tuomet pakėliau ragelį. Administratorė piktai skalambijo, kad jau ištisą pusvalandį apačioje manęs laukia svečias. Ar aš sutinkąs nusileisti, ar jam pakilti į viršų?

Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis

Galėjau ranką duot nukirst, jog tai – iš specialiųjų tarnybų. Vis tik susidomėjo, atkreipė dėmesį. Tik kaip jie elgsis – pagrasins liautis erzinus Kaliningrado mokytojas ar iš karto deportuos atgal į Lietuvą? Kad sodintų į areštinę – nenorėjau tikėti.

Jei tai tikrai žmonės iš KGB, man saugiau atsidurti, kur – daug akių. Vadinasi, išmintingiausia nusileisti į vadinamąjį nulinį aukštą, kuris visuomet panašus į deficitų sulaukusią parduotuvę, dūstančią nuo pirkėjų, nei laukti, kol vyrai pakilsią į vos vieną kitą praeivį skaičiuojantį aštuntąjį aukštą. Pasiėmiau su savimi dokumentus ir liftu nubildėjau žemyn. Išėjęs į laukiamąjį atpažinau vieno itin aršiai lietuvių kalbos mokytis nenorėjusio berniuko tėvą.

Ko jam prireikė? Dar sykį dievagosis, kad lietuvių kalba vaikui – negraži, svetima, nereikalinga? Dėbtelėjau jo pusėn piktai, leisdamas suprasti, jog nuoširdži šneka jau nebeįmanoma Nusivyliau juo ir tas nusivylimas – didelis. Tegul mato. Tačiau jis nepastebėjo mano skepsio. Nežymiu galvos mostu paprašė sekti paskui jį. Supratau, kad už mane keliomis dešimtimis metų vyresnis vyriškis galbūt nenorįs, jog viešbutyje suprastų mus turint kažin kokių bendrų reikalų.

Per keletą metrų atitolęs nuo jo įkandin gatve kulniavau ilgokai. Priartėjęs prie sankryžos jis pasuko į dešinę, įsmuko apsmurgusion užkandinėn. Paskui jį į arbatinę, kur užklydėliams patiekiamos pigios virtos dešrelės, garstyčios, juodos duonos riekė ir tirpi kava, įžengiau ir aš. Vyriškis jau buvo klestėlėjęs ant taburetės prie staliuko pačiame kampe – kuo atokiau nuo langų, pridengtų purvinomis užuolaidomis.

Lūkuriavau. Nežinojau, kaip elgtis. Man atrodė, jog nepažįstamasis turįs pasakyti kažką svarbaus. Bet kas garantuos, jog tai – ne provokacija? Jei lietuvio berniuko tėvas įtaria, kad mane arba jį seka, tai turėtų suvokti, jog operatyvininkai iš garsiosios kontoros puikiausiai užfiksavo, kaip iš viešbučio it klusnus šunytis nusekiau paskui jį, galiausiai įsmukdamas arbatinėn „Buločka“. O gal jis tiesiog trokšta pasirodyti esąs labai svarbus? Tik pamanyk: vienintelis KGB galvos skausmas – nugirsti, ką iš Lietuvos atklydusiam tautiečiui neoficialiai pasakos nuo lietuvių kalbos viešai atsiribojusio berniuko tėvas!

Vis tik prisėdau prie staliuko, kurį okupavo iš viešbučio išviliojęs vyriškis. Nosine nuo kaktos braukdamas čiurkšlėmis srūvantį prakaitą vaiko tėvas atsiprašė už rusių mokytojų akivaizdoje parodytą priešiškumą. Atsiprašė keletą sykių.

Tada, lengviau atsikvėpęs, dėstė, kaip jie iš tiesų čia gyvenantys. Lietuviai dūsta be lietuviškų mokyklų. Tai – visiems aišku. Didžiausia nelaimė matyti, kaip vaikai tampa rusais. Bet jie, tėvai, bijantys net užsiminti apie savo teises. Lietuviukus pradėtų baksnoti jų bendraamžiai, pravardžiuodami fašistais, mokytojai lietuviukams rašytų prastesnius pažymius, o lietuviukų tėvus prievartautų darbovietėse, vydami iš vadovaujančių postų, mažindami atlyginimus, nebeskirdami premijų. Štai kuo baigtųsi lietuviškas principingumas. Jų rankos ir kojos supančiotos. Didžioji Lietuva turinti tai suprasti.

Didžioji Lietuva privalanti daug ką įsisąmoninti. Pavyzdžiui, kad be jos pagalbos vežimas nepajudės iš vietos. Jei Vilnius netriukšmaus, nesipiktins, netrinksės kumščiu į stalą, Kaliningrado lietuviai tikrai išmirsią. Dar keletas tokių gūdžių dešimtmečių, net jų anūkai jau būsią prarasti Lietuvai.

Deja, išpažintį atlikęs lietuvis maldavo juo nesiremti. Paminėsiu straipsnyje jo pavardę – valdžia parodysianti, kur, naudojant sparnuotą rusišką priežodį, žiemoja vėžiai.

Tuomet baikščiai į šalis besidairantis lietuvis bent keletą sykių perspėjo saugotis KGB. Tiesa, šios kontoros vardo jis neištarė. Ją vadino įstaiga, organizacija. Tik ne – valstybės saugumo komitetu.

Pikčiurną iš „Kaliningradskaja pravda“ jis nuo seno pažįstąs. Jos vyras – kariškis iš kažin kokio slapto karinio dalinio prie Kaliningrado. Ji specialiai savo vaikams trinanti iš atminties viską, kas lietuviška. Ją gal net galima suprasti. Vis tiek surusės. Anksčiau ar vėliau. Tad moteris pasirinkusi paprastesnį kelią – savanoriškai užmiršti lietuvišką kilmę. Nebesispyrioti. Nebesipriešinti. Ji pasidavė be mūšio.

Lietuvio berniuko tėvas prie prekystalio nusipirko du puodelius kavos – vieną sau, kitą man. Gurkšnodamas tirpią kavą pažėrė net patarimų, kaip būtų galima išvengti KGB pinklių. Sakykim, būtų neatsargu pasitikėti iš tremčių bei lagerių čia apsistojusiais lietuviais. Nežinia, kurie iš jų – užverbuoti, kurie – laisvi. Žmonės – iškamuoti, pasiilgę ramybės, todėl „pakabintų“ lietuvių nereikėtų smerkti, bet ir leistis į nuoširdžus pokalbius su jais – neatsargu.

Tuometinio Kaliningrado simbolis - tankas
Tuometinio Kaliningrado simbolis – tankas

Kitas perspėjimas – dar sudėtingesnis. Jei kontora suuodė, kas aš per paukštis, Kaliningrado lietuviams, kurie turėtų man ką papasakoti, ji vogčiomis bruks nuomonę, jog esu tik kruopčiai lietuvių nacionalistus registruojantis provokatorius iš KGB, išradingai prisidengęs „Literatūros ir meno“ vardu. Tokia KGB apgaulė reikalinga, kad padorūs lietuviai manęs bijotų, vengtų duoti interviu, nesileistų į kalbas.

Atsisveikindamas tarstelėjo, kad jei pageidaučiau išklausyti ir kitų lietuvių, kuriuos man girdinti vertė keiksnoti lietuvių kalbą, turėčiau rytoj į šią kavinę užsukti maždaug tuo pačiu laiku. Jie manęs lauktų.

Sutartą valandą toje pat arbatinėje kitą pavakarę šlamščiau pigias dešreles užgerdamas pigiu, tirpiu, į kavą panašiu gėrimu. Užkandžiavau beveik valandą. Bet niekas iš lietuvių neatėjo.

Apėmė negera nuojauta. Išėjęs iš kavinės atidžiai dairiausi į visas puses. Bet taip, kad nekristų į akis. Nieko įtartino nepastebėjau. O ar galėjau ką nors pamatyti, jei išties „piktųjų akių“ buvau dabojamas? Tai dabar mes prisiskaitę ir prisižiūrėję apie sukčiausius slaptųjų tarnybų darbo metodus. O tuomet, gūdžiais 1987-aisiais, nieko nežinojau. Tik nujaučiau, kad taip galėtų nutikti…

Grįžus į viešbutį laukė dar viena staigmena. Koridoriuje netoli mano puikiojo liukso durų vaikštinėjo vidutinio amžiaus moteriškė. Jau – nebe jauniklė, bet ir ne per sena. Gražuole jos taip pat nepavadinsi. Vis tik simpatiška, be vulgarumo. Nė kiek nepanaši į Kaliningrado prostitutes, kurios slankiodavo aplink viešbutį ir kurias milicija karts nuo karto vydavo šalin. Tačiau sijonas vis tik buvo per trumpas. Ir marškinėlių būta užtektinai permatomų, su ryškia iškirpte.  

Krūptelėjau. Ji ne šiaip sau demonstruoja idealiai nulietas kojas. Kažkas ne taip. Įtarimai dar labiau sustiprėjo, kai rakinau kambario duris, o dama – prisiartino, beveik prisiglaudė.

– Aš pas jus, – maloniai nusišypsojo, – jau senokai jūsų laukiu.

– Svečių tikrai nekviečiau, – piktokai išpyškinau. Mano balsas buvo tvirtas, bet nuaidėjo ir išgąsčio gaidelių. Keikiau save, kad nepavyko atsakyti be susijaudinimo.

Mano grubokas atsakymas gražuolės neįžeidė.

– Jei ne jūs skambinote, vadinasi, nutiko nesusipratimas. Nieko tragiško. Tiesiog aš buvau įsitikinusi, kad būtent čia paskirtas dalykinis susitikimas, – jos balso būta ramaus, švelnaus, draugiško.

Pertraukiau ją, žodžius tardamas jau drąsiau, užtikrinčiau ir, žinoma, mandagiau:

– Atsiprašau, aš labai nuvargęs, man metas ilsėtis. Rytoj laukia sunki diena, o ir ši buvusi ne itin sėkminga.

– Tada aš privalanti atsiprašyti, mielas jaunuoli. Trokštu tik smulkios paslaugėlės – leiskite paskabinti iš jūsų kambario telefono, kad vėl nereikėtų leistis žemyn, – ji kalbėjo maloniai, švelniai, gundančiai.

Nuojauta kuždėjo, jog jei įsileisiu gyvatę užantin, ištiks didžiausia bėda. Visu savo kūnu įtariau: nelaimė – čia pat. Privalėjau bet kokia kaina sutrukdyt moteriškei įkelti koją vidun. Suspėjau užtrenkt duris, nors ji – veržėsi vidun.

Mano paskutinių žodžių būta tokių: „Nepykit, tai – neįmanoma, atleiskite…“.

Trinktelėjęs numerio durimis skubiai užsirakinau, raktą palikdamas spynoje, kad be mano žinios jų niekas negalėtų atkrapštyti iš išorės. Atidžiai apsižiūrėjau, ar kur nors po pagalve, šiukšlinėje ar spintoje neįkišta narkotikų, ginklų, amerikietiškų dolerių. Kruopščiai apšniukšinėjau visus kampus. Visi daiktai – tose pačiose vietose, kaip buvau palikęs. pašalinių – taip pat. Nieko įtartino.

Gal be reikalo įtariau moteriškę turėjus negražių kėslų? Gal ji tikrai supainiojo aukštus? Į mano kambarį ji nebesibeldė. Viešbutyje jos daugiau nė sykio nemačiau.

XXX

Trečiadienį nusprendžiau dar praleisti Kaliningrade, bet kai lietuviai neatėjo į kavinę, o prie kambario nežinia ko vaikštinėjo patraukli moteris, – sumečiau verčiau sprukti iš Kaliningrado, pasižmonėti kituose srities miestuose ir miesteliuose.

Tiksliai nebeprisimenu, kokioje gyvenvietėje tai nutiko. Daržovių sandėliu paverstą bažnyčią netinkamai apšvietė saulė. Geltonas jos diskas plieskė tiesiai į akis. Norėdamas architektūros paminklą vaizdingai nufotografuoti, kad matytusi ir ornamentai, ir užrašas „ovošči“, privalėjau prieiti kuo arčiau. Kitaip kadre būsią pilkų plėmų. Prislinkau iš karto pasiruošęs spausti mygtuką – lai fotografavimas trunka kuo trumpiau. Kad nespėtų susigaudyti, ką čia veikiu. Bet kol cvaktelėjau keletą sykių, pro grotuotą dulkiną langą, matyt, pamatė. Į gatvę išbėgo pardavėjų žiurstais ir kepuraitėmis pasidabinusios moteriškės ir šluota nešinas sargas. Puolė į ataką, draskė akis, kaip drįstu juos fotkinti. Šluotkočiu grūmodamas dėdė įrodinėjo, jog tai – strateginės reikšmės objektas. Net užkimo besiplūsdamas.

Nesivėliau į ginčus. Po truputį traukiausi atgal. Bet senis atkakliai sekė iš paskos. Jis jau reikalavo, kad atiduočiau fotoaparate esančią juostą. Numetęs ant grindinio šluotkotį plėšė iš rankų fotoaparatą. Jį švelniai, atsargiai stumtelėjau atgalios. Žlegtelėjo ant grindinio tarsi po stipraus smūgio. Nežinau: gal tikrai užsigavo, o gal tik apsimetė susižeidęs. Tačiau koliojosi, aimanavo, greitosios pagalbos šaukėsi taip, kad aidėjo visa aikštė. Tada prilėkė tos dvi balsingos kopūstų, bulvių ir runkelių pardavėjos. Triukšmas tapo dar skardesnis.

Kad senis išsidrėbė ant asfalto, – nusispjaut. Nuo tokių stumtelėjimų nemirštama, kaulai nelūžta. Bet jei paskųs milicijai, ar neteks sėsti į daboklę? Įsivaizduokite kaliningradietišką depešą, nusiųstą „Literatūros ir meno“ redakcijai: „jūsų darbuotojas sumušė senyvą žmogų, todėl uždarytas į areštinę penkiolikai parų“.

Milicijos „voronokas“ netrukus privažiavo, nežinia iš kur atsiradęs. Juk tai – centrinė miesto aikštė. Iš automobilio iššoko du jauni milicininkai. Jie pirmiausia išklausė rėksnių moterų, paskui – neva žiauriai nukentėjusio senuko. Ir tik tuomet pasisuko mano pusėn. Aš milicininkams parodžiau Lietuvos žurnalisto pažymėjimą, net neslėpiau, kad fotografuoju daržovių parduotuvę tik tam, kad ji nepagarbiai įrengta buvusioje lietuviškoje bažnyčioje. Regis, labai vykusiai paaiškinau, jog net minties neturėjau ką nors prilupti, tai aš – tikroji auka, nes mane griebė už atlapų, nes iš manęs mėgino atimti brangiai kaštuojantį redakcijos fotoaparatą.

Lietuviški pažymėjimai milicininkams paliko įspūdį.

Pritilusioms moteriškėms ir aprimusiam senukui jie paaiškino, tiesa, ne itin piktai, kad Kaliningrado srityje fotografuoti draudžiama karinius objektus. Daržovių sandėliams ši taisyklė negaliojanti. O štai puldinėti turistus iš broliškosios Lietuvos – labai nemandagu. Užuot stumdę fotografus jie verčiau apsišluotų – kur tik pažvelgsi, vien šiukšlės, kalnai šiukšlių.

Pabrukusios uodegas moteriškės pasislepė savo apšnerkštoje parduotuvėje; kiemsargis, būdamas klusnus tarybinis pilietis, gal net komunistas, nuskubėjo vykdyti nurodymų – šluoti gatvių. O aš užsimaniau šmurkštelėti į pirmą pasitaikiusią vyninę, kad vienu kitu pigaus vyno stiklu nuraminčiau įtampą. Vis tik paskutinę akimirką susivaldžiau: priešo teritorijoje privalu turėti šviežut šviežutėlę galvą. Priešo teritorijoje – nė gramo.

Lietuviai miršta tylėdami. Straipsnio kopija. Slaptai.lt nuotr.

Taip ir neįžengus į vyninę prie manęs priėjo tvarkingai apsirengęs vyras, prisistatė esąs lietuvis Pranas. Jis iškart supratęs, kad aš iš anapus Nemuno, kai tik pamatė fotografuojant bažnyčią. Pakvietė į svečius. Žmona jau bus išvirusi barščių. Pasišnekėtume kaip lietuvis su lietuviu.

Tikrai nuoširdžiai pasiguodėme. Nė menkiausios abejonės: lietuviškos klasės, lietuviškos mokyklos – reikalingos. Kadaise, prieš keletą dešimtmečių, jis būtų sutikęs savo sūnų vežti į lietuvišką klasę ir už 50 ar net 100 kilometrų. Kad tik sūnus neužmirštų lietuviškai. Bet nutiko kitaip – savo sūnėlį nuo mažumės privalėjo atiduoti į penkias darbo dienas per savaitę veikusį internatą. Ten Saulius ir gyvenęs, mokęsis. O dabar besuprantąs vos kelis lietuviškus žodžius.

Su Saulium susipažinau, kai jis grįžo pietų. Sėdėjome prie apvalaus stalo keturiese: Pranas, jo žmona Saulė, jų sūnus Saulius ir aš, žurnalistas. Visi – lietuviai. Grynakraujai lietuvaičiai. Bet Saulius jau visiškai nemokėjo lietuviškai. Su tėvais ir manimi jis buvo priverstas kalbėti svetima kalba. Mačiau, kaip Pranui ir Saulei sopa širdis, kai jų vienintelis sūnus prabildavo rusiškai, nevykusiai įbrukdamas vieną kitą lietuvišką žodelį, tariamą su ženkliu rusišku akcentu. Motina net susigraudino, o ir Pranas nusišluostė keletą nevalingai ištryškusių ašarų. Visi supratome, kokia tragedija ištiko šeimą. O juk – tragedija! Kažkuo panaši į tikrą žmogaus mirtį…

Atsisveikindamas su Prano šeimyna jau žinojau, kaip pavadinsiu savo naująjį straipsnį – „Lietuviai miršta tylėdami“.

XXX

Grįžęs į Kaliningradą radau viską, kaip buvau palikęs. Nenutiko nieko įtartino. Tiesa, beldžiantis senu autobusu atgal į Kaliningradą maždaug pusiaukelėje sustabdė milicininkai. Tikrino keleivių dokumentus. Aš vėl svarsčiau patį blogiausią variantą: prisikabins prie maniškių dokumentų. Bet, pasirodo, be reikalo trizniavau – ieškojo iš karinio dalinio pabėgusio kareivio. Štai kodėl kitoje kelio pusėje apart milicijos „žigulių“ stovėjo dar ir kariškas „voronokas“, o aplink jį slampinėjo automatais ginkluoti karininkai.

Patirti jaudulį teko ir pačią paskutinę dieną, kai iki traukinio išvykimo buvo belikusios kelios valandos. Paskutinį sykį išėjęs trumpam pasivaikščioti po Kaliningrado centrą pastebėjau prie gatvės kampo privažiuojant juodą „volgą“ tamsintais langais. Išlipo du vyrai, įžūliai atsirėmė į automobilio šonus ir ėmė lūkuriuoti. „Ar tik ne manęs atvažiavo pasiimti?“, – dingtelėjo paširdin. Sunerimęs atidžiai pažvelgiau jų pusėn, o jie, rupūžės, atsakė tuo pačiu – įsispoksojo į mane. Net pasirodė, kad nežymiai šypsosi: „ateik, ateik, bernužėli, papasakosi, kodėl drumsti vandenį“.

Sumečiau, jog beprasmiška sprukti. Vis tiek pagautų. Tad nebekeičiau krypties. Kaip ėjau, taip ir kulniavau, nespartindamas ir nelėtindamas tempo. Dar keletas metrų, ir būčiau atsirėmęs į išpuoselėtą „volgą“ bei supratęs, ko iš tiesų tyko solidžius kostiumus dėvį vyrai. Guodžiau save, kad tai – tik atsitiktinumas, kad jiems reikia visai ne manęs. Tiesiog persipynė mūsų keliai.

Tačiau kaip tik tą akimirką, kai buvau linkęs džiūgauti ir vėl išnešęs sveiką galvą, kažkas labai tvirtomis rankomis čiupo mane iš už nugaros. Pastvėrė už pečių ir keletą akimirkų laikė, nieko nedarydamas, nė žodžio netardamas. O aš, apstulbęs iš netikėtumo, bijojau atsigręžti. Baiminausi pažvelgti į akis tam, kuris mane areštuoja. Jokių abejonių: iš už nugaros prisėlinęs užpuolikas – tai tų dviejų iš „volgos“ išlipusiųjų sėbras. Jis dabar mane stumsiąs į automobilį. Atsidūriau plieniniuose spąstuose. Pačią paskutinę komandiruotės dieną, kai, regis, per visas kliūtis – persiropšta, peršokta. Labai apmaudu, labai skaudu. Nors verk. Vėl galvoje skambėjo rašytojo įžvalga: „nesusigundyk švęsti pergalių“. Aš, matyt, per anksti patikėjau gimęs po laiminga žvaigžde. Štai todėl likimas baudžia.

Bet stebėtinai stiprias rankas turėjęs vyriškis vis tik elgėsi keistai – manęs niekur nestūmė. Tarsi laukė, kol mėginsiu atspėti jo vardą. Nespėliojau. Atsisukau. Prieš mane – kariška uniforma. Antpečiai – pulkininko. O šypsena – lyg ir pažįstama. Taip, juk tai – majoras Michailovas, tas pats gerasis Michailovas iš karinio dalinio 55210, kuriame du metus vargau eiliniu kareiviu. Bet kodėl jis pulkininko antpečiais pasipuošęs? Paaukštino? Iš kur jis atsirado? Kaip mane pastebėjo?

Kol džiugiai pasisveikinau, kol paaiškėjo, jog vakare kartu sėsime į tą patį „Kaliningradas – Maskva“ traukinį, tik aš išlipsiąs Vilniuje, o jis baladosis toliau, iki pat Maskvos, iš galvos visai prapuolė paslaptingoji „volga“. Žvilgtelėjau jos pusėn – o automobilio ir dviejų kariškai sudėtų žaliūkų nė kvapo. Nejaugi pasivaideno? Mažumėlę aprimau – ne mane medžiojo. O gal juos suglumino draugiškai pasisveikinęs pulkininkas? Vis tik pulkininkas – tai aukšto rango karininkas. Ne koks nors „praporščikas“, su kuriuo galėtum nesiskaityti, net po velnių pasiųsti.

Jaučiu, skaitytojui tikriausiai iki gyvo kaulo nusibodo laukti kulminacijos – kada, po galais, man tikrai užlauš rankas, tikrai užverš antrankius.

Tokia atomazga pasigirti negaliu. Niekas manęs neareštavo. Nei Kaliningrade, nei sugrįžus į Vilnių. Nenoriu nuotykių ištroškusių skaitytojų nuvilti, tačiau mano pirmoji komandiruotė į Kaliningrado sritį, kurioje 1987-aisiais knibždėte knibždėjo sovietinių saugumiečių, proimperiškai nusiteikusių inteligentų, šiaip smulkaus rango „stukačių“, – baigėsi kuo palankiausiai. Parvykau namolio sveikas ir gyvas. Parašiau aštrų straipsnį „Lietuviai miršta tylėdami“, kurį „Literatūra ir menas“ noriai paskelbė. Net pirmąją premiją vienbalsiai paskyrė už geriausią to mėnesio publikaciją.

Be jokios abejonės, dar tą pačią dieną, įteikus rašinį, buvau priimtas į publicistikos skyrių etatiniu darbuotoju.

Po to dar nusiunčiau straipsnį į „Kaliningradskaja pravda“, prisimenate, kur buvau atšiauriai sutiktas? Tik neaikčiokite – paskelbė. Pačius aštriausius sakinius išmetė ir šalia prilipino kategoriškai priešingai įrodinėjančių skaitytojų laiškų. Kad atrodyčiau lyg balta varna. Bet vis tik – publikavo. Priverčiau. Neturėjo kaip išsisukti, neturėjo kur dingti.

Maniškį tekstą apie griaunamus Mažosios Lietuvos architektūros paminklus ir Kaliningrade rusinamus lietuvius publikavo net tuomet labai įtakinga „Literaturnaja gazeta“. Šis po visą Sovietų Sąjungą platinamas savaitraštis ne tik kad neišbraukė nė eilutės, bet šalia maniškio paskelbė ir keliolika rusifikacija pasipiktinusių baškirų, ukrainiečių, latvių, estų, uzbekų visuomeninikų, istorikų, rašytojų laiškų.

Pastebėjau, kad visi Vilniaus universiteto dėstytojai ėmė į mane kur kas palankiau žvelgti nei į kitus žurnalistikos esmę perprasti sumaniusius studentus, nes „Literatūra ir menas“ anuomet buvo viršūnių viršūnė. O ir diskotekos, tėvas buvo teisus, neužsidarė, neprapuolė. Pasilinksminimai  grįžus tapo net prasmingesni, sodresni. Kaliningradietiška odisėja jiems suteikė saldumo, džiugumo. Jei ne Kaliningrade patirtos baimės ir įtampos, jaunatviški ūžavimai Vilniaus kavinėse ir baruose būtų likę įprastais, rutininiais, niekuo neišsiskiriančiais.

Jei skaitytojai nusivylė štai tokia „drungna“ pabaiga, vis tik atversiu širdį, jog viena, galbūt pati svarbiausia, kaliningradietiška paslaptis liko neišlukštenta. Net dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams, nenutuokiu, kam turėčiau iki žemės nusilenkti už pergale pasibaigusį važinėjimą po priešiškai nusiteikusį Kaliningradą. Gal pagelbėjo jau į visas duris ir langus nedrąsiai besibeldžianti Michailo Gorbačiovo „perestroika“, gal Kaliningrado saugumiečiai tiesiog tingėjo teptis rankas dėl tepradedančio žurnalisto, gal perdavė bylą į Vilnių, o Lietuvoje jų kolegos jau nebedrįso siautėti, nes čia populiarėjo Sąjūdis? Gal rankas kojas turėčiau išbučuoti karininkui iš Maskvos, kurį atsitiktinai sutikau Kaliningrade? Gal be reikalo įtarinėju net tas piktąsias Kaliningado moteris – niekas niekam neskambino, niekas nieko neskundė?

Atsargiai – priešiškos valstybės šnipas. Slaptai.lt nuotr.

Puikiai suprantu, kad šito niekad nebesužinosiu. Niekas man niekad neparodys Kaliningrado KGB archyvų, taigi neišvysiu, ar bent sykį paminėta mano pavardė. Visa tai liks didžiąja mano gyvenimo paslaptimi.

O gal ir gerai, kad – būtent taip. Ką nūnai daryčiau sužinojęs, jog Kaliningrade manęs niekas neprižiūrėjo, jog Kaliningrado slaptosioms tarnyboms aš buvau per daug menkas objektas? Ką rašyčiau savo prisiminimuose, jei staiga sužinočiau, jog toji moteriškė idealiai gražiomis kojomis, kurios išsigandau, paprasčiausiai supainiojo kambarius?

Todėl ir sakau: gal ir neverta keiksnoti likimo, kad esam pasmerkti įvairiausioms abejonėmis bei nežinojimams. 

2020.09.20

Arnoldas Piročkinas, kalbioninkas. Vytauto Visocko nuotr.

Antradienį, rugsėjo 15-ąją, netekome 90-uosius metus ėjusio buvusio Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedros profesoriaus, žinomo kalbininko, plataus profilio humanitaro Arnoldo Piročkino. Apie netektį pranešė Vilniaus universitetas.
 
A. Piročkinas gimė 1931 m. vasario 25 d. Pašventyje, Jurbarko rajone. 1949 m. baigė Šilutės gimnaziją, 1955 m. – Vilniaus universitetą, dirbo mokytoju. 1963-1991 m. buvo Lietuvių kalbos katedros dėstytojas, docentas, 1991-1993 m. – Lituanistinių studijų katedros profesorius.
 
Profesorius tyrinėjo žymių Lietuvos kalbininkų, istorikų ir rašytojų gyvenimą ir kūrybą. Parengė habilitacinį darbą „Jono Jablonskio darbų reikšmė bendrinės kalbos raidai”.
 
1991 m. A. Piročkinas sudarė knygą „J. Jablonskis. Straipsniai ir laiškai”, rašė straipsnius jo 140-ųjų gimimo metinių proga, nagrinėjo J. Jablonskio ir Vaižganto sąsajas. Skaitė paskaitas apie Adomą Mickevičių, 1995 m. parašė labai vertingą monografiją „Devyni Adomo Mickevičiaus metai”, išleistą ir Lenkijoje, kurioje nagrinėjo poeto ryšius su Lietuva. Garsino Martyno Mažvydo, Mikalojaus Daukšos, Kristijono Donelaičio, Jono Basanavičiaus vardus ir darbus.
 
Kalbos kultūros temomis 1990 m. parašė knygas „Administracinės kalbos kultūra”, „Jaunajam lituanistui: Mokslinio darbo metodikos darbo pradmenys”, 1995 m. – lietuvių kalbos vadovėlį kitataučiams „Mokomės lietuvių kalbos: Aukštesnio kurso vadovėlis”. 1996 m. sudarė ir redagavo knygą „Jurbarkas: Istorijos puslapiai”.
 
1971-1972 m. stažavosi Čekijoje. 1973 m. išleido čekų kalbos vadovėlį, paskelbė Čekijos archyvuose rastos lituanistinės medžiagos, išvertė čekų ir kitų tautų rašytojų kūrinius, recenzavo Lietuvių literatūros enciklopediją. Paskelbė publicistinių straipsnių įvairiais Lietuvos istorijos, kultūros, literatūros, politikos klausimais. 1981 m. paruošė J. Zejerio kūrybos rinkinį „Lietuviškos godos”.
 
Mokslininko straipsnius nuolat spausdino „Literatūra ir menas”, „Gimtasis žodis”, „Voruta” ir kiti žurnalai bei laikraščiai.
Atsisveikinimas su A. Piročkinu vyks ketvirtadienį, rugsėjo 17 d., Vilniaus laidotuvių rūmų 9 salėje (Olandų g. 22) nuo 16 val.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.16; 07:31

Vilnius – mano gimtasis miestas. Čia – gimiau (Antakalnio ligoninėje). Žirmūnuose – užaugau (dar ir dabar, važiuojant Žirmūnų gatve, apima keistai malonus gradulys – kiek daug gražių, prasmingų akimirkų mena ši gatvė, jos kiemai?) Valakupių miškuose žaisdavome indėnus, piratus, vasarą važinėdavome dviračiais, žiemą slidinėdavome. Mokiausi pačioje mieliausioje sostinės mokykloje – 7-ojoje vidurinėje; jai priklausančiame stadijone, stengdamasis nepraleisti nė vieno ryto, bėgiodavau krosus. Studijavau puikiąjame Vilniaus universitete, kuris padėjo giliau pažinti istoriją, literatūrą, pramokt rašyti. Pirmoji redakcija, kurioje įsidirbinau ir kurią prisimenu su didžiausia nostalgija, buvo savaitraštis „Literatūra ir menas” (tuomet leidinio buveinė buvo įsikūrusi Universiteto gatvėje, jaukiame Aliumnato kiemelyje). Dabar gyvenu Pilaitės rajone, tarp miškelių ir ežeriukų (deja, prie tų vandens telkinių jau beveik neįmanoma prieiti – vien tvoros, vien „privačios valdos”).

Kiekvieną kartą, užverdamas namų duris, pasiimu ir fotoaparatą, – gal ką įdomaus pavyks užfiksuoti?

Iš kur atėjo šis įprotis? Taip visą gyvenimą elgėsi mano Tėvas. Jis nesiliovė fotografavęs net sunkiai sirgdamas. Šį pomėgį Tėvas, matyt, perdavė ir man.

Jūsų dėmesiui – keliolika nuotraukų iš paskutiniųjų pasivaikščiojimų gražuolio Vilniaus gatvėmis ir po jo apylinkes.

Gintaras Visockas

2020.05.11; 10:25

Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.

Elenos Červinskienės „Silpnųjų jėga“ išleista pavėluotai, nors ant jo pirmojo viršelio uždėtas antspaudas su žodžiais „Tremties archyvas“. („Vaga“, 1995). Kiek tokių atsiminimų skaityta, – juos parašė ir Dalia Grinkevičiūtė, ir Antanina Garmutė, ir Marytė Kontrimaitė, ir Napalys Kitkauskas, ir Izidorius Iganatavičius, ir Vytautas Jakelaitis, ir kiti tremtiniai…

Vokiečių rašytoja Ana Zėgers parašė romaną „Stipriųjų jėga“, išverstą į lietuvių kalbą. Rinkdamasi knygai pavadinimą, turbūt autorė žinojo šį faktą, ir vietoj „stipriųjų“, pasirinko „silpnųjų“, žinojo, ką daro. Nuo 1957 – 1992 ji metų skaitė paskaitas Vilniaus universitete apie rusų literatūros klasikus Levą Tolstojų, Fiodorą Dostojevskį, Antoną Čechovą, Nikolajų Gogolį. Buvo rusų literatūros katedros vedėja (1984 – 1992), už savo mokslinius darbus apie rusų rašytojus apsigynusi disertaciją, pasiekė docentės, profesorės laipsnius. 1964 metais Vilniaus universitete, per studentų įskaitą, dėstytojai sunegalavus, (tada jos buvo pavardė Gaškienė) teko būti jos namuose.

O 2004 metais atskira knyga gražiai išleido leidykla „Margi raštai“ jos knygą apie Fiodorą Dostojevskį.

Kad ji buvo tremtinė, aš, būdamas studentu, nežinojau. Gimusi 1920 metais kultūringų Jurbarko rajone Smukučių kaime valstiečių Magdės ir Petro Tamošaičių šeimoje, turėjusi dvi seseris Salomėją, dviem metais vyresniąją, ir Danutę, aštuoneriais metais jaunesniają, autorė išsamiai aprašo savo vaikystę, – kaip ji mokėsi skaityti, apie tikėjimo pagrindus, fantazijos, bei vizijų reikšmę… „Atsimenu, kaip skaudžiai vaikystėje išgyvenau erdvės ir laiko paslaptis. Žodis „niekados“ ir erdvės beribiškumas kėlė siaubą. Troškau, kad neišnyktų dabar gyvenantys, jei laiko sustabdyti negalima, tai iškeliauti beribėn amžinybėn troškau tik kartu su tėveliais… Vaiko sąmonė, reikalaujanti konkrečių, realių atsakymų į būties paslapčių klausimus, guodėsi pomirtinio gyvenimo idėja. Gerai atsimenu, kai būdama maždaug dešimties metų, taip karštai meldžiausi prieš Dievo Motinos paveikslą namuose, kad aiškiai mačiau, kaip ji ištiesė ranką į mane ir pažvelgė gyvomis, ne paveikslo akimis. Bijojau net kvėpuoti, kad neišnyktų vizija, bet labai greit išnyko ir niekuomet nebepasikartojo“.

Pirmieji atsiminimų puslapiai skirti Lietuvos istorinei praeičiai. Po Lietuvos istorinių negandų, paminėjusi Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Maironio ir kitų laisvės šauklių pavardes, jų darbus, Elena Červinskienė rašo: „Mes gyvenome savo vertės įrodymo metu – laisvės troškimą pakeitė kūrimo energija. Padėjo gilios ir stiprios mūsų šaknys. Mūsų žemę jos vaikai šimtmečius atkakliai gynė“. Tarp tų, kūrybos energiją skleidžiusiųjų buvo ir Elena Červinskienė. Knyga stora, jos skyriai prasideda turinio pavadinimais, susidedančiais iš kelių žodžių, o kartais ir iš vieno. Kai autorei buvo penkiolika metų, ji aprašo paskutinius susitikimus su tėvais, savo atsiminimų laiką Smukučių kaime.

Įsiminė pokalbiai su mamyte: „Pirmą kartą taip atvirai ji papasakojo man apie save, savo gyvenimą, kalbėjosi su manimi kaip su lygia, tarėsi… Su  juo susietą asmeninės atsakomybės svorį jutau vėliau, atsidūrusi viena akis į akį su gyvenimu“.

Tremtis. Vytauto Visocko nuotr.

Vyriausioji sesė jau buvo ištekėjusi, o Elena išėjo į Jurbarką, nes „reikėjo mieste apsigyventi, norint derinti mokslą su darbu“. Ji dirbo repetitore, daugiausia su žydų tautybės vaikais… Todėl apmąstydama tą savo jaunystės laiką, Elena Červinskienė atsimena: „Todėl, apmąstydama tą baisųjį mano Tėvynės išbandymų metą, savo širdies atmintimi suvokiau, kiek man davė repetitorės darbas. Ne karas, ne trėmimai, masinės beginklių žmonių žudynės asocijuosi man su Jurbarku“. Autorei iškyla rusų klasikas Dostojevskis, rašęs, kad „žmogus – yra paslaptis“. Būdamas karo akademijos studentu, rašytojas privačiame laiške prisipažino, „kad jam svarbiausias uždavinys „suvokti, kas yra žmogus ir gyvenimas“.          

Elena buvo ištremta 21 metų amžiaus. Viena, be vyro Juozo Gaškos. Ypač šiltai  aprašyta judviejų pažintis, o paskui ir vedybos su juo, kai Elenai buvo tik 19 metų. Autorė vėl prisimena rusų klasiką Levą Tolstojų ir jo heroję Natašą Rostovą. „Kaip ir jai, vaikystėje puoselėtoja didelės asmenybės idėja realų pavidalą – moteriško žavesio galios jutimą“. Kai Juozas Gaška atėjo ir pasisveikino, ji nuoširdžiai aprašo savo išvaizdą: „Liekna, pilkai melsvu kostiumėliu: švarkelis su uždara apykakle, tiesus lygus sijonėlis žemiau kelių, rankovės iki alkūnių. Apykaklė, rankovės, švarkelio apačia apsiūti sidabrine juostele. Nugaroje ilgas užtrauktukas. Kostiumėlio spalva ryškino akių mėlynę, dengiamą ilgų tamsių blakstienų“. Šitaip autorė pristato kostiumėlio autorę šiaulietę Levitaitienę, kuri „man baigiant gimanziją, gyveno Jurbarke, pasiuvo man kelis drabužėlius, kuri išryškino ypatingą, tik jaunystei būdingą grožį“.      

Vienai, ištremtai į Sibirą, padėjo išgyventi pas tėvus įsisavinta katalikiška moralė, tėvynės prisiminimas. Tremtyje ji nežuvo, dirbo įvairius darbus, gerai atliko kolektyvinio ūkio buhalterės pareigas. Rašant atsiminimus, jai padėjo ir rusų klasikų Levo Tolstojaus, Fiodoro Dostojevskio, Nikojaus Gogolio kūryba. Jos pažiūras demonstruoja tokios ir panašios atsiminuose išreikštos mintys: „ Mes nepatyrėme lagerių bei kalėjimų prievartos siaubo, todėl tremtyje mūsų laisvės iliuzija, prievartos nedeformuota psichika išliko. Įvairių tautybių žmones, skirtingus charakterius jungė bendras bendražmogiškasis pradas, ir mūsų elgesyje žmogiškoji esmė reiškėsi net aiškiau nei normaliomis sąlygomis. Jautėme, kad itin pagarbiai reikia elgtis su žmonėmis – įskaudinta širdis jautresnė. Tarp supančių kitataučių mes atstovavome ne tiek sau, kiek savo tautai. Bet koks šiurkštumas, netaktiškumas čia buvo pavojingesnis nei jų apraiškos laisvėje. „Žalinga“ užkariautojų įtaka užkariautojams turbūt buvo numatyta genocido vykdytojų, bet, kaip visuomet tokiais atvejais būna, veikė nerašytas, natūralus žmonių santykių dėsnis“.

Elena Červinskienė. VLE.lt nuotr.

Autorė buvo ištremta į Altajaus kraštą, matė daug tokių tokių iš natūros paimtų pavyzdžių, ir kruopščiai juos aprašo. „ Aš pakliuvau į patį tolimiausią, netoli Mongolijos sienos Altajaus kalnuose esantį mėsos ir  pieno valstybinį ūkį“. Elena Červinskienė sukūrė ir kitų įsimintinų charakerių. Tokių, kaip tremtinių Ankevičienės, Liulevičienės, Baršauskų šeima, Mardosų, Lankauskas, žydų Vulfovičiaus, Šimbergo.

Ypač įstrigo atsiminimų skyrius „Altajaus padangėje“, kuris gali būti laikomas apsakymu. Aprašiusi Altajaus derlingą žemę, baigia liūdna gaida: „Nuostabi žemė, bet svetima“. Nes joje palaidotas jos vienintelis kūdikis, dukrelė.   

„Jos dangaus mėlynumo akutėse aš mačiau tik ją – savo dukrytę. Parimusi prie jos patalėlio, rimavau jai eiles. Maniau: užaugs – padovanosiu, kai jai sukaks šešiolika, man bus bus trisdešimt septyneri. Visi ateities planai siejosi su ja. Tačiau buvau neverta šios didžiausios pasaulyje laimės – motinos laimės. Dukrytės lūpelės sustingo neištarusios stebuklingo žodžio: „Mama“… Kokia beprotiška laimė pagaudavo mane, kai akutės atsimerkdavo.

Masiniai trėmimai į Sibirą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Susupusi ją šiltai, išeidavau prie šaltinėlio (kažkas sakė, kad kokliušu sergančius vaikus reikia laikyti prie vandens) ir negrįždavau trobon, kol saviškiai bemaž jėga neparvesdavo į namus“.

Autorė aprašo dukrytės paskutines gyvenimo valandas, paskui mirusią. „Maniau – kokio skulptoriaus reikia sukurti tokį grožį. Be gyvybės apraiškų, tartum paveiksle, praviros akutės žvelgė į mane, nuo ilgų blakstienų krito švelnus šešėliukas. Šviesūs plaukučiai tartum garbinojosi apie smilkinėlius. Paprašiau moterų duoti man žirkles, nusikirpau sruogelę, įsidėjau į dėžutę nuo laikrodėlio ir niekuomet nesiskyriau su šiuo savo amuletu“. Autorė vaizduoja dukrytę aprengtą paskutiniajai kelionei: „Suknelė buvo paraukta apie kakliuką ir rankutes, du kaspinėliai nuo galvutės nutįso per visą suknelę. Padėjau ant krūtinės tarp kaspinėlių atsivežtą iš namų medinį kryželį, bet kažkas pasakė, kad per sunkus, ir aš nusiėmiau nuo kaklo mažutį sidabrinį. Vaikai pradėjo nešti gėles, – begalybės žiedų… Man teko patirti, kas yra beprotiškas skausmas“.

Autorė rašo, kad „netrukus Ankevičienė palaidojo savo Stasiuką. Manasis kapelis buvo trečias“. Paskui po dukrelės mirties autorė apsirgo. Ji taip rašo apie save: „Nervinis priepuolis truko kelias dienas. Atsikėliau kaip po labai sunkios ligos“.

                   ———————————

Atsiminimų, kaip sakiau, dokumentinio apsakymo, vertę sudaro tai, kad tarp pasakojimo dalių autorė daro perspektyvą, – veiksmas vyksta po penkiasdešimt metų jau Ankevičienės bute Lietuvoje, 1991 metais. Telefonu Eleną su antruoju vyru Eduardu Červinsku mane pakvietė pati Ankevičienė į dukters Dobrovolskienės butą Vilniuje. „Duris atidarė Ankevičienė: išsipuošusi, spindinti nuo kažkokios slaptos džiaugsmingos žinios. Apsikabinusios pravirkom.

  • Kokia laimė, – šnabždėjo ji.

 Stalas išpuoštas gėlėmis, valgiais…

  • Kokia šiandien šventė? – paklausiau.
  • Penkiasdešimt metų jubiliejus. Tu neatsimeni anos nakties Altajuje? – atsakė žiūrėdama man į akis.

Aš sutrikau. Tremties, mano dukrelės ir jos pačios sūnelio mirties jubiliejus, bet kodėl ji tokia laiminga? – pamaniau. Pajutusi mano sumišimą, ji atrodė patenkinta iškilmių mįslinga įžanga. 

Ir autorė aprašo savo susitikimą su Ankevičiene kapuose, kaip Eleną, nukeliavusią pas mirusią dukrytę, ir panorėjusią ją atkasti, jai padeda ši tremtinė bei ją ramina, kad po maždaug trisdešimt valandų ji nebegali atsigauti. „Gamta nuostabi, bet ir negailestinga.Dukrytė mirė nepradėjusi gyventi. Ji peržengė lemtingą ribą, o mums tai dar prieš akis“. Kaip Ankevičienės sūnelis Staselis sapne prašo mamos paguldyti greta Marytės (taip žmonių buvo pakrikštyta), kaip jis nori būti jos sužieduotiniu, tik neturįs žiedo, bet kai jai sukaks šešiolika, jis ateisiąs pas motiną to žiedo. Paskui vizija pradingo. Ankevičienė išgirdo balsą kapelių pusėje. Ir ji išgirdo Elenos balsą.  

Vilniuje Ankevičienė tęsė pusę amžiaus slėptą išpažintį. Papasakojo, kaip ji atkasė karstelį, atidariau, kaip Marytė gulėjo kaip gulėjusi, kaip duobės apačioje iškasiau angą, kad galėčiau tavajį karstelį priglausti prie manojo, kapelio vidury kauburėlį sukasiau, kaip buvo, išpuošiau gėlėmis.

Anūkei Pranutė paklausius, „argi tai stebuklas?”, Ankevičienė atsako, kad taip, kad mes sėdime prie stalo, kad esame, kad tai stebuklas. Ir prisipažįsta, kad ji burdavo  Sibire iš žvaigdžių, kalbėdavusi su savimi, su tremtyje esančiu vyru, labai sielojausi dėl sūnelio, gulinčio svetimoje žemėje, norėjo ateiti pas jį, kad skaičiuodavo laiką jos atėjimui pas sūnelį pagal žvaigždes, kad rinkosi savižudybės kelią… O kad Staselis mane sapne prikėlė, kai tu išbėgai naktį dukrytės lavonėlio gaivinti, – ne stebuklas? „Juk galėjai išsinešti į kalnus, slėptis nuo žmonių, kad neatimtų ir vėl neužkastų. Būtų radę du lavonus – negyvą jauną motiną su kūdikiu.“

Elena Červinskienė. Silpnųjų jėga

Ankevičienė kapuose dieną palaimino mūsų mirusius vaikus, pavadino Marytę savo marčia, o Eleną savo seserimi. „Davusi šią priesaiką Altajaus kalnams, aš paklausiau: „Sūneli, girdi mane, ar tu nenori, kad tuoj pat ateičiau pas tave. Jei pritari mano apsisprendimui gyventi, atsakyk. Vos spėjau ištarti žodį „atsakyk“, giedrą dieną staiga sugriaudėjo perkūnija. Stebuklas?“

O kai Elena išbėgo į kapus, Ankevičienė tai girdėjo, palaukusi, nutarė veikti. Pasiėmė vyro aštrų skustuvą, ir eidama, maniau, burti su žvaigžėmis. „Kai supratau, kad karsto duobėje tu, man šmėkštelėjo mintis pakviesti tave nusižudyti kartu su manimi – vaikai neliktų vieni svetimoje žemėje, ir mūsų kančios baigtųsi.

Kokia beprotybė. Jie ten, negyvenę žemėje, todėl čia mes čia už save, ir už juos turime nuveikti. Pakelkime taures“.

                                     ——————-

Autorė šį skyrių baigia taip: „Tokios graudžios, lyriškos, silpnos Ankevičienės, kokia ji buvo šį jubiliejinį vakarą, Sibire neteko beveik matyti. Ji buvo labai ryški, savotiška nepaprastai įdomi asmenybė“ . 

 O skyriuje „Ant Lenos Kranto“ tremtinę Ankevičienę, matome, kaip savotiškai dirbo ji rusų saugumui. Ji išpasakojo Elenai savo darbo specifiką: sutikusi dirbti ir už tai gavusi avanso penkiasdešimt rublių, ji į savo sąsiuvinį užrašydavo sugumiečio klausimus apie karą, politiką, buitį… Paskui pakišdavo tą sąsiuvinį užklaustajam, ir prašydavo pasirašyti, kad už gautus  pinigus man reikės atsiskaityti. Sužinojęs saugumietis apie tai iš jos pačios, išvadino kvaile. Jis atleido mane iš pareigų, ir liepė pasirašyti. „Aš nepasirašiau – kokia gali būti paslaptis,  jei aš visiems išpasakojau“. Baigdama pasakojimą, ji patikslino:

  • Netiesa, kad kovoju už teisybę – kokia aš karė… Aš tik einu su teisybe per gyvenimą, ir ji man padeda. Štai ir dabar išgelbėjo nuo Judo nuodėmės.

                  ————————————

Elenos Červinskienės grįžo nelegaliai, vietoje Sibire išduoto kelialapio į Sočio kurortą, ji pasirinko Vilnių, ji galėjo likti ir toli nuo tėvynės, turėdama buhalterio specialybę, būdama jauna ir graži, galėjo mokslo siekti ir Sibire. Tačiau ją traukė tėvynė. Grįžusi į Vilnių, į Kosčiuškos gatvę, ji mena: „Tais metais buvo ankstyvas pavasaris. Prie namelio žydėjo didžiulis alyvų krūmas. Apkabinusi vešliai žydinčią šaką bučiavau, uosčiau, verkiau. Septynerius metus nemačiau alyvų. „Manęs čia nebuvo, alyvos žydėjo“, skambėjo ausyse Salomėjos Nėries eilėraščio ritmas. Buvo gaila manęs nutekėjusio laiko. Kiek man metų? – pamaniau. Dvidešimt aštuoneri. Išvežė birželyje, grįžau gegužyje“.

Jos atsiminimų knygoje yra daug išraiškingų tremiamų žmonių paveikslų bei jų likimų. „Silpnųjų jėgoje“ yra tokių atsiminimų vietų, kuriuos galima palyginti su apsakymais. Ir pasakojimo stiliuje vartojamas kreipinys „mielas skaitytojau“ , ir autorės pamėgta veiksmažodžių įvardžiuotinė forma, ir laikų kaitymas, ir dialogai  – visa tai rodo, kad Elena Červinskienė parašė tikrai įdomią ir vertingą knygą.

Joje  gerais žodžiais įvertintas dėdė Ignas Gaška, padėjęs grįžti po septynerių metų iš Sibiro autorei, kadangi ji be teisės grįžo į Tėvynę, nes Lietuvos komunistų valdžia tremtinių nelaukė. Gaška ketverius metus buvo tardomas, kalėjo, autorė gyveno jo bute. Vieną naktį atsikėlusi pamatė skundą, kuriame buvo rašoma, kad Gaška kliudąs išvalyti universitetą nuo buožių vaikų ir nacionalistų. „Išvardintos Gaškos ginamųjų pavardės. Prisimenu kaimyno ūkininko Navicko dukters pavardę. Panašius „pasiaiškinimus“ Gaška rašė ne vieną ir ne dvi naktis“.

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jis pats nuvežė 1948 metais Eleną Červinskienęį savo Smukučių kaimą, mokyklą, Jurbarką. Pabaiga parašyta pakiliai, su patosu. Važiuojant į tėviškę, jos mintys, kurias reikia ir man užrašyti: „Prieš mane iškilo mintys senojo Vilniaus universiteto rūmai. Filologijos fakulteto sienos, ilgi vingiuoti koridoriai žvelgė garbinga senove. Staiga atsivėrė  didelės auditorijos durys, ir pamačiau save kažką pasakojančią studentams, vaidinančią. Kai kurių studentų akyse blizgėjo ašaros. Blizgėjo jos ir mano akyse… Kurdama didžiųjų rašytojų paveikslus, kalbėdama jų veikėjų žodžius, skelbiau didžiąsias, amžinąsias tiesas, jaunose širdyse diegiau meilę savo žemei, kalbai, skelbiau gyvenimo grožį, ramybę, taiką, santarvę tarp visų tautybių ir tikėjimų“.

                   ———————–

… Tokią prisimenu ir aš dėstytoją Eleną Červinskienę,  parašiusią knygą „Silpnųjų jėga“. Taip, galima pasakyti, kad silpnieji yra stiprūs.

2020.05.02; 06:00

Artūras Žukauskas eis į Seimo rinkimus. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kadenciją baigęs Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas tapo Laisvės partijos nariu ir planuoja kelti savo kandidatūrą 2020-ųjų metų Seimo rinkimuose. Lietuvos mokslo, Nacionalinės pažangos premijas bei kitų apdovanojimais per savo karjerą ne kartą įvertintas mokslininkas kaip prioritetą Lietuvoje įvardina švietimą.
 
„Švietimo ir mokslo sėkmė yra mūsų šalies klestėjimo laidas. Su Laisvės partija esu pasiryžęs inicijuoti ir realizuoti pokyčius, kurie tai užtikrintų. Manau, kad lyderystės patirties sukaupę mokslo žmonės turi rodyti pavyzdį visai Lietuvai bei prisiimti atsakomybę už tai, kad švietimas ir mokslas taptų pirmuoju prioritetu mūsų valstybėje,“ – sako 2015-2020 metais Vilniaus universitetui vadovavęs A. Žukauskas.
 
Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė teigia, kad A. Žukausko prisijungimas partijai svarbus visuomenės telkimo prasme ir leis sustiprinti partijos programą 2020-ųjų Seimo rinkimams.
 
„Po Laisvės partijos vėliava susibūrė daugybė žmonių, visuomenininkų, savo sričių profesionalų. Didelis ratas ekspertų dirba kartu su mumis ruošdami pasiūlymus, kaip pasiekti proveržį Lietuvai ekonomikos, švietimo, sveikatos, žmogaus teisių ir kitose srityse. Labai džiaugiuosi, kad A. Žukauskas ne tik tampa mūsų bendražygiu, bet ir žengia dar toliau, prisiimdamas atsakomybę kandidatuoti Seimo rinkimuose.“
 
Pirmadienio vakarą vyks Laisvės partijos Vilniaus skyriaus susirinkimas, kuriame numatoma patvirtinti kandidatus vienmandatėse Seimo rinkimuose.
 
Didelę dalį kandidatų sudaro Vilniaus savivaldybės taryboje politinę patirtį įgiję žmonės: vicemeras Vytautas Mitalas (pretenduoja kandidatuoti Pašilaičių apygardoje), IT specialistė ir kovotoja už neįgaliųjų teises Monika Ošmianskienė (Žirmūnų apygarda), renginių, televizijos bei radijo laidų vedėja Donalda Meiželytė (Lazdynų apygarda), teisininkė Evelina Dobrovolska (Naujosios Vilnios apygarda), miestų ekonomikos analitikas, Laisvės partijos Vilniaus skyriaus lyderis Kasparas Adomaitis (Antakalnio apygarda), savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Rita Balčiūnienė (Panerių apygarda).  
 
Prie jų jungiasi įvairių sričių profesionalai: inovatyviausiu mokytoju tituluojamas Algis Bitautas iš Taikos progimnazijos (Justiniškių-Viršuliškių apygarda), narkotikų politikos ekspertė Morgana Danielė (Šeškinės-Šnipiškių apygarda) bei habilituotas fizikos mokslų daktaras, buvęs Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas (Fabijoniškių apygarda). 
 
Naujamiesčio-Naujininkų apygardos kandidatais pretenduoja tapti trys politikai: inžinierius ir Lietuvos Olimpinio komiteto generalinės asamblėjos narys Vytautas Kukarskas, žmogaus teisių aktyvistas, Vilniaus miesto Tarybos narys Tomas Vytautas Raskevičius ir politinių akcijų iniciatorius Donatas Staneika.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.27; 12:02

VU rektoriaus R. Petrausko patarėju dirbs apžvalgininkas P. Gritėnas. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prie naujojo Vilniaus universiteto (VU) rektoriaus prof. Rimvydo Petrausko komandos prisijungė apžvalgininkas, filosofas Paulius Gritėnas.
 
VU filosofiją studijavęs ir šiuo metu Žmogaus teisių stebėjimo instituto tarybos nario pareigas einantis P. Gritėnas dirbs rektoriaus patarėju.
 
„Pauliaus Gritėno patirtis ir išmanymas bus svarbūs siekiant ir toliau stiprinti Vilniaus universiteto vaidmenį viešajame diskurse. Taip pat kartu sieksime, kad akademinė ekspertizė kuo geriau pasiektų visuomenę ir pagrindines valstybės institucijas“, – pažymėjo VU rektorius R. Petrauskas.
 
P. Gritėnas yra dirbęs užsienio ir Lietuvos aktualijų žurnalistu, politikos komentatoriumi naujienų portaluose lrytas.lt, 15min.lt, vedė pokalbių laidas, moderavo diskusijas, o šiuo metu rašo socialinės kritikos komentarus naujienų portalui delfi.lt.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.17; 00:30