Seime surengtoje spaudos konferencijoje Šiaulių meras Artūras Visockas pareiškė susirūpinimą, kad, Šiaulių universitetą (ŠU) prijungus prie Vilniaus universiteto (VU), jo vadovaujamame mieste veikiantis universitetas bus tyliai sunaikintas. Prašydamas stebėti vykdomą procesą ir įvertinti grėsmes meras raštu kreipėsi ir į prezidentą bei premjerą.
 
„Pagrindinė mintis, kuri dėstoma rašte: ar tikrai universitetų konkuravimas toks, koks jis buvo suformuotas nuo 2009 metų, atnešė naudą? Būtina įvertinti, ar tikrai šitas konkuravimas taip, kaip vyksta dabar, turi teigiamų ar daugiau neigiamų pasekmių. Ir taip pat prašiau inicijuoti prevencinius procesus, kad regionuose esantys universitetai turėtų galimybę vystytis“, – pabrėžė A. Visockas.
 
Pasak jo, nerimas dėl Šiaulių universiteto ateities kyla matant per Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją vykdomo valstybinių universitetų finansavimo bei pedagogų rengimo tendencijas. Regionuose esantys universitetai dėl daug mažesnio valstybinio finansavimo nėra pajėgūs konkuruoti su didžiaisiais universitetais didmiesčiuose.
 
„Dabartiniai skaičiai tikrai yra labai labai keisti. Iš viso turime 11 universitetų, jiems yra skiriama beveik 200 milijonų eurų. Ir prašome pasižiūrėti į skaičių – Šiaurės Lietuvai ir Šiaulių universitetui iš šitos pinigų sumos keliauja 1,4 procento. Dabar dėmesio! Aš raginu visus Seimo narius žinoti šitą skaičių ir jokiu būdu neprarasti Lietuvos pagrindų“, – pabrėžė A. Visockas.
 
Pasak jo, Šiaulių universitetas yra stiprus amžiaus pedagogikos tarpsnių srityje, tačiau jam valdžios žadėti pedagogų rengimo užsakymai nėra vykdomi.
 
„Ačiū ministrui pirmininkui, kuris perprato visą šitą problematiką ir pasakė, kad bus mokytojų centrai, bus valstybės užsakymas. Deja, tai įvykdyti realybėje nepavyko. Bet būtina. Arba bus būtina pasakyti, kad Šiaulių universitetas, nesvarbu kaip jis vadinsis, Lietuvai yra nereikalingas“, – sakė A. Visockas.
 
Dėl valstybės nevykdomų užsakymų Šiaulių universitetui Šiaulių merui pritaria ir Seimo narys Stasys Tumėnas. Pasak jo, valdžios raginimui reorganizuotis nepaklusęs Lietuvos sporto universitetas kol kas, regis, pasielgė teisingai.
 
„Tai, kas vyksta dabar, kelia abejonių. Pavyzdžiui, Lietuvos sporto universitetas nepatikėjo optimizacijom, konsolidacijom ir, deja, šiuo momentu jie išėjo lyg nugalėtojai iš tos situacijos. Šiaulių universitetas Seimo sprendimais patikėjo, patikėjo, kad Lietuvoje bus tik trys pedagogų rengimo centrai, kad bus akcentuojami tie dalykai ir Šiaulių universitete.
 
Deja, gyvenimas rodo, kad, pavyzdžiui, šiandien priimami studentai į pedagogines studijas, ko gero, dešimtyje ar vienuolikoje universitetų ir kolegijų“, – pabrėžė S. Tumėnas.
 
Šiaulių meras ragina šalies valdžią atsikvošėti, o Vilniaus universitetą prisiimti atsakomybę už visos šalies švietimo ateitį.
 
„Labai nuoširdžiai kreipiuosi į visą Vilniaus universiteto vadovybę, ne tik į rektorių, prisiimti jau nebe universiteto, bet Lietuvos mąstymo lygmenį. Nes mes norime ir planuojame, kad Vilniaus universitetas ateis į Šiaulius su savo žinojimu, su savo pastangomis ir su savo galimybėmis išvystyti aukštąjį mokslą Šauliuose“, – pabrėžė Šiaulių meras.
 
Atsiliepdamas į Šiaulių mero nerimą Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas akad. Eugenijus Jovaiša taip pat pareiškė viltį, kad, įvykus Šiaulių ir Vilniaus universitetų sujungimui, Šiaulių universitetas netaps tik specialiųjų pedagogų rengimo skyriumi. Kartu jis pabrėžė, kad universitetų susijungimo vilkinti nebegalima.
 
„Aš manau, kad šitas procesas turi būti užbaigtas, sunku žiūrėti į vilkinimą metų metais, kada ta perspektyva ateis. Man seniai yra neramu ir iki šiol lieka neramu, aš labai nenorėčiau, kad atsitiktų taip, kad Vilniaus universiteto Šiaulių akademija taptų tiktai specialiosios pedagogikos skyriumi“, – sakė E. Jovaiša.
 
Vilniaus universiteto ir Šiaulių universiteto rektoriai praėjusią savaitę pasirašė ketinimų protokolą dėl ŠU prijungimo prie VU principų. Tai padaryta vykdant Seimo nutarimą dėl ŠU prijungimo prie VU terminų ir sąlygų ir Vyriausybės patvirtintas valstybinių universitetų tinklo optimizavimo plano įgyvendinimo priemones.
 
Universitetai bendradarbiauja siekdami įgyvendinti Seimo pasiūlymą sudaryti jungtinės veiklos sutartį, nustatant įsipareigojimus, kurie leistų užtikrinti tvarius Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos (VUŠA) mokslo, studijų ir finansinės veiklos rezultatus.
 
Ketinimų protokole numatyta, kad iki kovo 1 d. šalys sudarys jungtinės veiklos sutartį, kurioje bus aptartos ŠU, po reorganizavimo tapsiančio VU Šiaulių akademija, finansinės veiklos tvarumo užtikrinimo priemonės, tarp jų ir papildomo finansavimo poreikis nuo 2020 m.
 
Iki vasario 1 d. šalys parengs VU Šiaulių akademijos 2020-2024 metų raidos planą, kuris bus įgyvendinamas pasibaigus reorganizavimo procedūroms, po liepos 1 d.
 
VUŠA valdymo modelis bus grindžiamas specialaus statuso padalinio (sui generis) valdymo principais.
 
Į besijungiančius Vilniaus ir Šiaulių universitetus investuojama 46 mln. eurų – iki 32 mln. eurų ES investicijų ir apie 14 mln. eurų vertės valstybės nekilnojamojo turto.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.06; 14:43

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Šių metų liepos 2-ąją dieną Vytautui Visockui (1939-2018) būtų sukakę 80 metų. Deja, šio gimtadienio jis nesulaukė…

Slaptai.lt šioje publikacijoje sudėjo Jo kurso draugų Vygando Račkaičio, Evaldos Strazdaitės – Jakaitienės, Viliaus Baltrėno, Kęstučio Nastopkos, Toleinos Daržinskaitės, Vlados Radzvilovičienės, Daivos Dobilaitės-Šulmanienė prisiminimus.

XXX

Vygandas Račkaitis. RAŠAU TAU LAIŠKUS

(Vytauto Visocko atminimui)

Nuėjai į tylą,

Bičiuli mano mielas.

Dabar rašau Tau laiškus

Ant debesėlio krašto

Ir ant aušrinio vėjo…

Mano draugystė su Vytautu užsimezgė prieš 60 metų, kai buvome studentai. Tai laiko patikrinta ir išbandyta draugystė. Daug kur sutapo mūsų pažiūros, gėrio ir grožio nuovoka, tautiškumo aspiracijos.

Mes buvome dvasios gentainiai.

Kone kasdien nors trumpam pašaukiu mintyse Vytautą iš Anapus, pakalbinu be žodžių, pagalvoju, ką jis darytų, sakytų vienu ar kitu atveju. Matau susirūpinusį dėl mūsų tautos ir kalbos ateities, dėl dingstančios ribos tarp gėrio ir blogio. Dažnai mintyse  bendrauju su jau išėjusiu Vytautu, tarsi rašyčiau laišką, pasakoju geras ir blogas naujienas, atsigręžiu į praeitį.

Ne viskas pavirsta pelenais ar smiltimis. Lieka šviesi atmintis, pasakyti ar parašyti žodžiai, mintys.

Vygandas Račkaitis ir Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Vygandas Račkaitis ir Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Štai ir dabar, sėdėdamas prie kompiuterio ir rašydamas atsiminimus, kalbuosi su Tavimi, Vytautai, matau mudu sėdinčius Istorijos fakulteto 34 auditorijoje ir besiklausančius Meilės Lukšienės paskaitos apie Jono Biliūno kūrybą, graudenamės dėl baltos katytės ir seno Brisiaus… Matau, kaip mes nutarę dviese keliauti ir pavaikščioti po Karpatų kalnus kopiame į Hoverlą, kaip irkluojame baidarę Šventosios upėje, gėrimės Aukštaitijos kraštovaizdžiais. Matau Tave ir Dalią Latavos kaimo seno namo seklyčioje skanaujančius liepų medų…

1957 metų rugsėjį į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros susirinko per pusšimtį vaikinų ir merginų. Visi buvome džiugiai ir pakiliai nusiteikę, kad įveikta aukštokai pakelta konkurso kartelė, įstojome į universitetą. Būsim lituanistai. Šį mūsų pasirinktos specialybės pavadinimą tarėme su pasididžiavimo gaidele. Tada žodis lituanistika skambėjo pakiliai, gal kiek paslaptingai. Net ir tais slogiais pokario laikais  humanitariniai mokslai nebuvo paskutinėje vietoje.

Neiškart susidraugavome. Augalotas, plačiapetis, pro akinių stiklus vaiskių akių žvilgsnis… Tu man atrodei esąs pats vyriškiausias iš visų kitų mūsų bernaičių. Imponavo ne tik išvaizda. Kalbėjai neskubėdamas, tarsi pasverdamas žodžius, tiesiai šviesiai išsakydamas savo nuomonę, nevengei ironijos, kartais ir pats save paironizuodavai, pasišaipydavai iš norinčių pasipuikuoti, tuščiažodžiaujančių. Tu mielai bendraudavai su kursiokais, dalyvaudavai kone visuose susibūrimuose. Sodriu baritonu pritardavai mėgstantiems dainuoti Aldonui, Aleksui. Tu alytiškis, grynakraujis dzūkas, tai kaipgi be dainos!?

Vytautas Visockas, Ipolitas Ledas, Vygandas Račkaitis. Slaptai.lt nuotr.

Dažnai matydavome Tave su fotoaparatu rankose. Daug esi padaręs ir padovanojęs mums, bendrakursiams, nuotraukų, kur sustabdytosios mūsų jaunų dienų akimirkos. Tais laikais reikėjo kantrybės ir darbo, kad iš negatyvo atspausdintum fotografiją. Mes, aišku, nesidomėjom, kur Tu ryškini ir fiksuoji nuotraukas, kur randi tam būtiną tamsią patalpą, gauni didintuvą. Gausu tų Tavo nuotraukų, liudijančių, kad buvome studentai, knygoje „Lituanistai 1957 –1962 m.“.

Tą 2012 metų vasarą, kai susirinkome paminėti Universiteto baigimo 50 –mečio, Romualdas Ozolas paragino kiekvieną bendrakursį parašyti savo studijų laikų atsiminimus, sudaryti knygą buvo patikėta Tau, Vytautai. Žinau, kiek reikėjo Tau pastangų, kad turėtume šitą solidų leidinį, primenantį anas toli pasilikusias dienas. Vis prašei, laukei nesulaukei, kol išpildys savo pažadą vis dar neparašiusieji…

Mudu suartino universiteto turistų klubo organizuojami turistiniai žygiai po Vilniaus ir Trakų apylinkes, dalyvavimas turistų sąskrydžiuose, varžybose. Tu ir aš norėjome kuo daugiau pamatyti, pažinti, mus domino kultūros paveldas, etnografija, tautosaka.

Svajojom ir apie kalnus. Atsimeni, pradėjome lankyti alpinistų treniruotes, bet alpinistais netapome sužinoję, kad inventorių, aprangą reikės įsigyti už  savo lėšas, kainuos ir kelionė. Tiek pinigų ne studento kišenei. Pasitenkinom visiems turistams prieinamais Karpatų kalnais. Dviese leidomės ton kelionėn, nelabai prisimenu, kaip mes nusibeldėme į Užkarpatę, kaip grįžome. Berods, gelbėjo autostopai… Daug kur Tu man buvai tvirtumo, atkaklumo pavyzdys. Šalia Tavęs būdamas ir aš patikėdavau savo jėgomis, pavykdavo įveikti sunkumus.

Vytautas Visockas ir Vygandas Račkaitis žygyje. Slaptai.lt nuotr.

Nepamiršau ir tos vasaros, kai mes, grupelė lituanistų (tarp mūsų buvo ir Norbertas) kartu su konservatorijos studentais vaikštinėjome po Endrijavo, Judrėnų apylinkes, rinkome tautosaką, o paskui, pasibaigus ekspedicijai, Tu sumanei dar savaitę užtrukti, susipažinti su Kuršių nerija. Jūra, kopos, marios… Tų mūsų kelionių akimirkos liko ir Tavo nuotraukose.

Nenutrūko mūsų ryšiai ir baigus universitetą. Keli patys gabiausieji, pasišventę mokslinei veiklai liko Vilniuje, o kiti pasklidome po Lietuvos mokyklas, privaloma buvo tris metus mokytojauti už tai, kad gavai diplomą. Tu mane aplankydavai Merkinėje, aš Tave rasdavau savaitgaliais grįžusį pas tėvus Alytuje. Paskui susitikdavome Vilniuje, arba pas mane Anykščiuose. Pradėjus Tau dirbti „Minties“ leidyklos turistinės literatūros redakcijoje atsirado ir darbinių interesų. Prikalbinai mane ir Mildą plaukti Šventosios, Dubysos, Merkio, Nevėžio upėmis, apvaikščioti Kuršių neriją ir parašyti su šiais maršrutais turistus supažindinančias knygeles. Tokios kelionės po Lietuvą mums patiko, Tavo pageidavimą įvykdėme.

Visi, kam teko kartu su Tavimi dirbti, bendrauti, jautė Tavo asmenybės šviesą. Nepakentei melo, neteisybės, nesitaikstei su abejingumu, bukumu. Visa savo esybe buvai lituanistas, Tau nuolat rūpėjo lietuvių kalbos ir kultūros būklė, tautos dvasinis paveldas. Prasidėjus Atgimimui tapai aktyviu sąjūdiečiu, galėjai būti ir tarp lyderių, šalia Romualdo Ozolo, buvusio bendrakursio ir bendradarbio, keletą metų dirbusio kartu su Tavimi „Minties“ leidykloje.

„Minties“ leidyklos kolektyvas

Neleidai sau ilsėtis ir sulaukęs pensininko amžiaus. Jausdamas kovos su tamsa, su abuojumu būtinybę, grėsmę lietuvybei, griebeisi  publicistikos, atviro, tiesaus pokalbio su laikraščių „XXI amžius“, „Draugas“ skaitytojais. Ypač daug rašinių, demaskuojančių melą ir tikrovės juodintojų kėslus, paskelbei sūnaus Gintaro Visocko įkurtoje aktualijų svetainėje Slaptai.lt. Čionai daug Tavo parengtų įvairių renginių reportažų, įžymių žmonių  portretų, kultūros paminklų, Lietuvos kraštovaizdžio nuotraukų.

Ačiū kompiuteriui, atsirado galimybė paskaityti Tavo internetinę publicistiką, net ir nesusitikus padiskutuoti, pasidalinti nuomonėmis, mintimis. Mus skaudino ir liūdino kaskart pasirodančios knygos, publikacijos spaudoje, kurių autoriai beatodairiškai dergia kovotojus už laisvę, tyčiojasi iš Tėvynės mylėtojų, niekina lietuvių tautą, plėtoja saviniekos idėjas (Marius Ivaškevičius, Rūta Vanagaitė, Henrikas Šadžius ir kt.)…

Atsimeni, kaip mes piktinomės, kai knygos „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“, kur Pilėnų gynėjai vaizduojami ne kaip didvyriai, o kaip bailiai, kurie išsigandę kryžiuočių žudėsi, autoriai Darius Baronas ir Dangiras Mačiulis buvo apdovanoti Patriotų premija ir šį apdovanojimą knygų mugės metu įteikė buvusi Sąjūdžio veikėja Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. Koks paradoksas! Davei atkirtį tiems „istorikams“ portalo puslapiuose, džiaugėmės, kad Algimantas Bučys žurnale „Metai“ argumentais rėmė prie sienos šituos premijos „laureatus“.

Kursiokai. Vytautas Visockas, Vaclovas Mikailionis, Algimantas Bučys, Ipolitas Ledas. Slaptai.lt nuotr.

Susiimtum už galvos, brolau, sužinojęs, kad šitos antrą kartą išleistos juodos knygos „Žali“ autorius 2019-taisiais tapo nacionalinės premijos laureatu, o šito „genijaus“ romano meistriškumo nevertinantys per respublikinį radiją tūlo literatūros „žinovo“ buvo išvadinti siaurakakčiais ir ūminiu patriotizmu susirgusiais.

Ką besakyt, ką begalvot mums, Vyteli, įsidėmėjusiems mūsų dėstytojos Irenos Kostkevičiūtės teiginį, kad literatūros kūrinyje būtinas estetinis idealas?!

Tu, Vytautai, prieš keletą metų atsiuntei unikalaus, ilgai buvusio slapto dokumento, caro Petro I testamento į lietuvių kalbą išverstą tekstą, nurodei į ką reikia atkreipti dėmesį. Iš tiesų, jei galingasis Rusijos caras prisakė palikuonims numatytuose užvaldyti kraštuose sėti pavydą ir nesantaiką,  papirkinėti auksu elitą, tai nėra ko stebėtis, kad tokiais metodais ir šiandien Maskvos Kremlius vykdo testamento priesakus. Žeidė Tave tokie mūsų visuomenę nudvasinantys reiškiniai, Tu juos įvardindavai savo publikacijose.

Paskutiniame savo rašinyje „Tu man pasakyk“ sielojaisi, kad suniokota Lukiškių aikštė, kad vis neturime J. Basanavičiui paminklo, abejojai, ar džiaugsimės permainomis, pradėję antrąjį atkurtos Lietuvos šimtmetį, jei mūsų valstybę žlugdę politikai, valdininkai nesusilauks atpildo, neatsiras ten, kur jiems vieta.

Džiaugeisi Tu kurso draugų kalbininkų Alekso, Alberto, Evaldos, Aldono  darbais, labai vertinai Norberto etnologines studijas, Algimanto Bučio publicistiką, jo monografiją „Lietuvos karaliai ir Lietuvos karalystė“, publikavai portale slaptai lt., paskelbei ir Algio Uzdilos Punsko krašto vietovardžių etimologiją, pagarbiai mini bendrakursį rezistentą Vladą Pupšį, daug gerų žodžių skyrei Romualdui Ozolui savo atsiminimuose, lankei jį ligoninėje, parašei jau po mirties pasirodžiusio jo romano „Pradžių  knyga“ recenziją, įdėmiai skaitei anksčiau išleistus jo dienoraščius.

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ačiū, mielas Vytautai, kad ne kartą esi atvažiavęs į Anykščius, apsilankęs Latavos vienkiemyje, šiltai žiniasklaidoje papasakojęs apie viešnagę pas mus, pasidžiaugęs Mildos ir mano kūryba. Paskutinį kartą Tu kartu su Dalia apsilankei užpernai vasarą, dalyvavome Anykščių miesto šventėje, Tu kaip visada darbavaisi su foto aparatu, „gaudei“ objektyvu įspūdingus šventės momentus, neatrodė, kad būtum ligonis.

Vėliau sužinojau, kad sušlubavo Tavo sveikata, reikia brangių vaistų, bet Tu ne iš tų, kurie porintų apie savo negalavimus, ligas… Kas galėjo pagalvoti, kad daugiau nebesusitiksime. Tiesa, Tu tąsyk kažkodėl atsisveikindamas liūdnai šyptelėjai ir pasakei: „Tai gal paskutinį kartą lankausi tavo Latavoje…“ Aš, žinoma, užginčijau tą „paskutinį kartą“ ir pagalvojau: „Ką gi, nedovanotinai senstame, senka jėgos, vargiai nusikrapštau į Vilnių, jau  nevairuoju automobilio. Tu daug stipresnis už mane“.

Grįžęs Tu interneto portale savo reportaže „Švenčia Anykščiai“ nuotaikingai apsakei savo įspūdžius, pateikei pluoštą nuotraukų.

Slinko niūrios lietingo rudenio dienos. Nežinau, kodėl Tu pasikvietei į namus buvusius bendrakursius Algimantą Bučį, Vaclovą Mikailionį, Algį Uzdilą, šiaip pasišnekučiuoti, ar… atsisveikinti? Kvietei ir mane, bet aš sirguliavau, nesiryžau važiuoti.

Algimanto Bučio padėka. Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje. Slaptai.lt nuotr.

Nežinau, apie ką tame suėjime kalbėjotės. Gal aptarinėjote Tau rūpimus klausimus, kad dvasinė krizė daug baisesnė už ekonominę, kad reikėtų atgaivinti tautininkų partiją.

Netrukus sužinojau, kad Tu ligoninėje. Nesureikšminau to fakto, senoliams kartais prisireikia ligoninės.

Sunerimau tik tada, kai Tu ligoninėje užsibuvai ilgiau kaip mėnesį ir pradėjai neatsiliepti į telefono skambutį. Neužilgo paaiškėjo, kad Tau sunku atsigauti po šiurpios operacijos.

Pasišoviau Tave aplankyti. Turiu prisipažinti, kad bijojau pamatyti Tave iškamuotą kančios, bejėgį. Pavykus pasikalbėti telefonu, supratau, kad Tu nepageidauji lankytojų, aplankymą sutarėme atidėti vėlesniam laikui, kai sustiprėsi.

1991-ųjų sausis. Prie parlamento. Slaptai.lt nuotr.

Po Naujų Metų mudu kalbėjomės paskutinį  kartą. Tu sakei, kad tavo slauga labai išvargino Dalią, kad nenori savo artimiesiems būti našta. Neradau žodžių paguodai, veblenau apie Tavo reikalingumą šeimai ir draugams, mušiausi į krūtinę, kad neprisiruošiau aplankyti.

„Nusiramink. Aš tau atleidžiu“, – su Tau būdinga pašaipėle nutraukei mano graudžią tiradą.

Antrą Velykų dieną pakėlęs telefoną išgirdau verksmingu Dalios balsu ištartus žodžius: „Vytauto nebėra…“

Tavęs palydėti į paskutinę kelionė susirinko visi kursiokai, kurie dar gali pakrutėti. Stebėjomės, sunku buvo patikėti, kad tarp mūsų jau nebėra Tavęs, paties tvirčiausio ir šauniausio… Apsidairę pamatėme, kaip sumažėjo mūsų būrelis. Iš vyrijos likom 7, merginų keliomis daugiau…

Ką gi, esame ta daug mačiusi ir daug visko patyrusi, jau laukianti šaukimo išeiti pokarinė karta. Ateiname ir išeiname.

XXX

Evalda Strazdaitė – Jakaitienė. APIE DAR VIENĄ KURSO DRAUGĄ

jakaitiene_1
Evalda Jakaitienė

Šaunus buvo tas mūsų kursas! Kiek daug gabių ir veiklių žmonių jame mokėsi ir brendo! Po kurio laiko net dešimt iš jų apsigynė mokslines disertacijas, šeši tapo profesoriais, dvylika docentų dėstė aukštosiose mokyklose. O kur dar rašytojai, poetai, žurnalistai, leidyklų direktoriai ar vyriausieji redaktoriai, aktoriai ar režisieriai, šalyje išgarsėję mokytojai? Net kovo 11-osios Atkuriamojo Seimo signataras Romualdas Ozolas ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kęstutis Nastopka jame mokėsi!

Labai liūdna, bet su daugeliu iš jų jau nebegalime nei padiskutuoti, nei pasibarti, nei pasitarti – iš šio pasaulio jie iškeliavo negrįžtamai. Vienų netektis skaudžiai prislėgė ne tik kurso draugų, bet ir daugelio kitų Lietuvos žmonių širdis, kiti išėjo tyliai, atsisveikinę tik su savo artimaisiais.

Su Vytautu Visocku atsisveikinome be galo skaudžiai – sunku buvo patikėti, kad iš mūsų tarpo pasitraukė toks vyras-galiūnas.

Pirmaisiais studijų metais mūsų kurse buvo net 60 jaunų žmonių (baigėme tik 38). Todėl su visais bent kiek artimiau susipažinti per trumpą laikotarpį nebuvo įmanoma. Vytauto Visocko nepažinojau beveik iki pat trečiojo kurso pavasario. Mačiau paskaitas lankantį aukštą, gražiai nuaugusį jaunuolį – ir tiek. Net neprisimenu, kad būtume ilgiau kalbėjęsi. Šis tikrai vyriškos išvaizdos vaikinas atkreipė į save dėmesį, kai su foto aparatu pradėjo dalyvauti daugumoje kurso susibūrimų. Netrukus ėmėme iš jo gauti visai geros kokybės nuotraukų (dabar jau neprisimenu, ar kaip nors už jas atsilygindavome; gal ir sumesdavome po kokį rublį). Taip pamažu, tarsi ir nejučia Vytautas tapo mūsų kurso metraštininku: fotografavo mus, skubančius į paskaitas, rudens talkose kasančius bulves ar silosuojančius kukurūzus, šokančius ar dainuojančius, iškylaujančius ar kilnojančius vyno taures.

Baltijos kelias. Albumas. Mintis, Vilnius, 2000 metai. Sudarytojas – Vytautas Visockas

Su Vytautu kartais susitikdavome ir universiteto teatrinėje studijoje, į kurią jį pakvietė mūsų kurso teatro entuziastas Ipolitas Ledas, o studijos vadovas Juozas Meškauskas tokį išvaizdų vaikiną mielai priėmė į artistų gretas. Vaidmenų Vytautas sukūrė nedaug, bet visiems paliko nuoširdaus ir paslaugaus, nedrąsaus ir mažakalbio vyruko įspūdį. Visur kur jis daug fotografavo. Nemažai to meto universiteto teatralų tikrai yra išlaikę po pluoštelį Vytauto padarytų nuotraukų iš įvairių studijos gastrolių po Lietuvą, iš ekskursijos į Maskvą. Tebesaugau ir aš kelias jo fotografijas iš studijos kelionių po įvairius miestelius (visi artistai su vadovu darda sunkvežimio kėbule – dulkini, neišsimiegoję, bet smagiai nusiteikę), iš studentų vasaros stovyklos (mat po ketvirto kurso dirbome viename statybos būryje – statėme kiaulidę Paparčiuose).

Vytautas Visockas. Jaunystė. Slaptai.lt archyvas

Studijų metais glaudesni kontaktai tarp mudviejų taip ir nesusiklostė. Vytautas buvo poetas ir braidė po literatūros pievas, o aš pasukau į kalbos mokslus. Tiesa, keletą kartų esu jam skolinusi istorinės gramatikos, bendrosios kalbotyros, gal ir kitų kalbos dalykų užrašus, bet tai buvo tik stropios studentės paslauga į bėdą patekusiam kursiokui (mat kalbos dalykai Vytautui tada nebuvo prie širdies). Šiaip jau maža mergaičiukė aukštaūgio vaikino dėmesio nepatraukė, o ir mano akys krypo į kitus.

Tačiau vienintelį kartą išgirdau ir iki šiol gerai prisimenu Vytauto žodžius apie save patį ir savo vyrišką prigimtį. Tai buvo jau penktojo kurso pavasarį. Tuokart gerokai nusikalę grįžome iš kažkokios iškylos. Abu šnekučiuodamiesi sunkiai kopėme į „Tauro“ bendrabučio ketvirtą aukštą. Neskubėdamos, vis pakraipydamos užpakaliukus mus aplenkė dvi linksmos merginos trumpais sijonėliais. Po kelių minučių Vytautas stabtelėjo ir ištarė: „Kas mums, vyrams, darosi? Kodėl mus taip veikia, kodėl mums tokios svarbios yra gražios merginų kojos? Taip ir norisi jas glostyti… Šitos mergaitės man vis dar neišeina iš galvos…“. 

Ryšiai su Vytautu kiek sustiprėjo, kai jis pradėjo dirbti leidykloje „Mintis“ (čia jis dirbo net 25 metus – vienos redakcijos vedėju, vyriausiuoju redaktoriumi, leidyklos direktoriumi). Susitikdavome ir padiskutuodavome įvairiuose kultūriniuose renginiuose, konferencijose. Leidėjo darbas atskleidė jo organizacinius gabumus, galutinai suformavo būsimo tikro  kultūros žmogaus vertybinius polinkius. Tuo metu leidykla jau buvo pradėjusi labiau orientuotis į Lietuvos kultūros, istorijos, religijos, filosofijos, kalbos temas. Vienas po kito ėmė rodytis mokslo veikalai apie tragiškus, skaudžius Lietuvoje vykusius įvykius, svarbias mūsų valstybės ir kultūros asmenybes.

Lituanistai. Knygos viršelis. Slaptai.lt nuotr.

Ne be Vytauto Visocko rūpesčio, nors ir ne jo vadovaujamoje leidykloje, pasirodė kurso draugų knygos: buvusio politinio kalinio Vlado Pupšio atsiminimai „Atsimainymo kalnas“, kelios mokslinės tautosakos ir mitologijos tyrėjo Norberto Vėliaus studijos, jo parengti pirmieji „Lietuvių mitologijos šaltinių“ tomai. Vlado knygoje pasakojama apie jo sudėtingą gyvenimo kelią, kurį teko nueiti ir sovietiniuose lageriuose, ir vėliau – jau universitete, o Norberto darbai – ne tik paminklas pačiam jų autoriui, bet ir be galo svarbus žingsnis į dabar jau gerokai išaugusius lietuvių ir jiems giminiškų genčių tolimos praeities tyrimus.

Kai 1996 metų vasarą Norbertas netikėtai mirė, Vytautas sutelkė visas didžiojo mūsų tautos etnologo mokinių, pasekėjų, kurso draugų pajėgas, kad apie Norbertą Vėlių būtų išleista atsiminimų knyga. Visa tai iš jo pareikalavo daug jėgų, išmanymo ir kantrybės. Bet visų mūsų džiaugsmui 1999 m. „Mintis“ išleido solidžią knygą „Norbertas Vėlius“.

velius_norbertas
Norbertas Vėlius

2012 m. mūsų buvęs kursas minėjo gražų jubiliejų – birželio mėnesį suėjo 50 metų nuo tų dienų, kai baigėme Vilniaus universitetą. Susirinkome, deja, toli gražu jau nebe visi. Ilgai ir nuoširdžiai kalbėjomės, prisiminėme studijų metus, įstrigusius atmintyje įvykius, dėstytojus, šį pasaulį jau palikusius draugus. Daug įdomaus išgirdome ir sužinojome. Prieš išsiskirstant Romas Ozolas paragino surinkti visų galinčių parašyti prisiminimus apie studijų metus, o paskui ir pabandyti juos išleisti. Šią mintį palaikė visi susitikimo dalyviai. Pagrindinę organizacinio medžiagos rinkimo ir redagavimo naštą užsikrovė Vytautas. Darbai sekėsi ne taip lengvai, kaip galėjo kam nors pasirodyti (puikiai tai žinau, nes kiek galėdama talkinau Vytautui).

Pirmiausia ką nors parašyti apie jaunystės dienas reikėjo žmones ilgokai įkalbinėti. Kai kas net ir nežadėjo rašyti, kiti žadėjo, bet pažadų netesėjo, prie darbų kažkodėl nenorėjo prisidėti net vienas kitas aktyviai spaudoje besireiškiantis žurnalistas ar rašytojas. Vytautas labai dėl to išgyveno. Po kelis kartus skambindavo, prašydavo, aiškindavo, ragindavo rašyti, dalintis  savais prisiminimais apie „nesugrąžinamus jaunystės metus“. Po ilgai trukusių pastangų pavyko surinkti devyniolikos kurso draugų tekstus. Kiek paredaguoti jie buvo paskelbti internete – Vytauto sūnaus žurnalisto Gintaro įkurtame ir tvarkomame Lietuvos aktualijų portale Slaptai.lt

Mūsų atsiminimų knyga „Lituanistai 1957–1962 m.“ buvo išleista 2014 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto tarybos sprendimu (labai esame dėkingi ir jai, ir tuometiniam fakulteto dekanui Antanui Smetonai). Ši knyga – atviras pasakojimas apie mūsų kartos gyvenimą sudėtingu Lietuvos žmonėms laiku, apie tai, kas mus supo, augino, brandino, apie tai, kodėl mes išaugome tokie, o ne kitokie. Esame labai dėkingi Vytautui ir už šio leidinio sudarymą, ir už jo galutinį redagavimą, ir už daugybę atsiminimų tekstą iliustruojančių nuotraukų.

Vytautas buvo labai aktyvus tol, kol galėjo judėti. Sutikdavau jį daugelyje kultūros renginių, nuo jo foto objektyvo nepraslysdavo ne tik kurso draugų jubiliejai ar knygų sutiktuvės, jam rūpėjo ne tik  lituanistų, bet ir filosofų, istorikų, rašytojų, dailininkų renginiai.

Pastaraisiais metais portale „Slaptai.lt“ Vytautas yra paskelbęs daug aktualių straipsnių. Su didele aistra jis rašė apie atsakomybę už žmogaus, šeimos ir valstybės ateitį. Straipsniuose jis iš peties kerta tiems, kurie bando užčiaupti žiniasklaidą, kurie gilina kultūrinę ir tautinę takoskyrą, silpnina  tautiškumą ar skelbia kosmopolitinio globalizmo idėjas.

Vytautas labai mylėjo savo Tėvynę Lietuvą. Jam rūpėjo, kad mūsų krašto žmonės būtų tikrais savo žemės ir valstybės šeimininkais, saugotų amžinąsias humanistines vertybes, o ypač savo gimtąją kalbą. Vytautas –  tai dar vienas  didelės sielos kurso draugas, kuris savo gyvenimu ir nuveiktais darbais nusipelnė visų mūsų pagarbos.

XXX

Vilius Baltrėnas. REGIS, TIK KELIOS AKIMIRKOS…

Vytautai Didis! Taip visada pradėdavau, siųsdamas jam kad ir keletą sakinių elektroniniu paštu.

Poetas Vilius Baltrėnas ir rašytojas Romas Sadauskas Demeniškiuose 2017 metų liepos 1 dieną. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ne tik dėl kur kas impozantiškesnio, vyriško ir sportiško jo stoto. Labiau – iš žavėjimosi, iš pagarbos jo charakteriui. Tvirtai nuomonei, nuosekliam požiūriui, kurį, kaip visada, išsakydavo atvirai, rimtai, įtikinamai argumentuodamas. Jo žodis būdavo be dirbtinių vingrybių, impulsyvus ir svarus. O interesų ratas – pavydėtinai platus ir solidus. Asmeniškai man, jis buvo mūsų kurso Vytautas Didis! – nors jis pats tai priimdavo su lengva autoironija. Neabejotinai jis buvo asmenybė.

Šventa teisybė, ne išsyk tokį jį pažinau. Su Vytautu, kaip ir su daugeliu kitų bendrakursių, teko susipažinti lyg ir iš naujo: po metų kitų ar net po dešimtmečių… Kai suvesdavo panašūs kultūriniai interesai, persipinantys darbų keliai arba Universiteto filologų kiemelyje bei kur nors kitur periodiškai rengtieji mūsų kurso susitikimai.

Visuose tuose suėjimuose, ilgesniuose ar trumpesniuose pabendravimuose – Vytautas būdavo gyvai išsiskiriantis, traukiantis akį, kiek menu, dažniausiai kolegų tirštumoj, pačiam šurmuly. „Tai kaip, seni, gyveni?.. Ką naujo nugriovei, ką pastatei… „“ – kreipdavosi į dažną bedrakursį. Smagiai nusiteikęs, raiškios kalbos. Su dideliu minčių, projektų, savo paties darytų nuotrakų, įdomių siūlymų nešuliu – galvoje ar nemažame, per petį persvertame portfelyje…

„O tos baltos gėlytės?.. – iš  savo daržo, ar nugvelbei pakeliui… „– paerzindavo ne vieną. Dėl daug ko buvo malonu jį pamatyti ir išgirsti. Buvo kuo pasigėrėti. Kaip ir kiti, itin produktyviai profesiškai ir visuomeniškai pasireiškę kolegos – Vytautas bus solidžiai prisidėjęs prie mūsų kurso gražaus įnašo į atgimstančios Lietuvos kasdieniškus ir nekasdieniškus darbus ir užsimojimus, kultūrinius ir visuomeninius pokyčius. Kaip mokytojas, kaip publicistas, redaktorius, leidybininkas, kaip entuziastingas  fotografas, nepailstantis įvairiopo mūsų tautos dvasinio paveldo gerbėjas, įamžintojas, populiarintojas. Nesiryžčiau nė pamėginti nors kiek išsamiau aprėpti jo darbų ir patirčių daugiaplaniškumą, įvairialypes pastangas ir pomėgius, jo dienas ir metus.

O pradžių pradžia, bene pirmoji tos būsimos intensyvios ir sėkmingos veiklos pakopa – buvo Vilniaus universitetas, lituanistinės studijos, be abejo, ir kurso aspiracijos.

Ką ir sakyti, mūsų lituanistinis kursas buvo susitelkęs, be priekaištų draugiškas. Ir vėliau, per pusšimtį metų, man regis, ne tik nenutolom vieni nuo kitų, o atvirkščiai – bent širdyse ir mintyse dar labiau susilydėme į nedalomą visumą. Smagu būdavo laikas nuo laiko pasimatyti, pasidalyti nuotaikomis, atnaujinti ir praturtinti pažintį, buvusias ar nebūtinai buvusias draugystes.

Tik pasklaidykime 2014-aisiais metais išleistą mūsų kurso atsiminimų knygą “Lituanistai. 1957-1962 m.” Jos iniciatorius buvo Romuldas Ozolas, o vienas svarbiausių sumanymo įgyvendintojų – Vytautas Visockas: leidinio sudarytojas, vyr. redaktorius, daugumos nuotraukų autorius ir šiaip devyndarbis rūpintojėlis. Pats parašė ne vieną pluoštą prisiminimų. Apie studijas, apie save ir draugus, atidžiai ir pagarbiai gilindamasis į jų išgyvenimus, likimus – ano meto sudėtingomis, pačiomis sunkiausiomis tautos ir jų pačių lemties dienomis ir akimirkomis. Ne vieną mūsiškių Vytautas ragino, įtaigiai primindamas: “Reikia! – nepatingėkime užfiksuoti, kad paliktume istorijai.“

Jo paties, autoritetingo organizatoriaus, jau nebe vien anos studentiškos jaunystės, o viso gyvenimo padovanotų įžvalgų ir brandžios patirties pėdsakų randame ne viename leidinio puslapyje.  Be viso kito, jie papildo, paryškina jo asmenybės bruožus. Mūsų Vytautas… Atidus, įsiklausantis visų pirma į kitą, į pašnekovą, į jo žodžius ir nerimus, vienaip ar kitaip rūpinčias aktualijas ir problemas. Nesyk į šalį atidėdavo savo dienų ir darbų susirikiavimus, pasišovęs beregint padėti, patarti, užtarti ar paguosti. Taip pat – ir pasidžiaugti kito sumanymais, kūryba, pasididžiuoti tuo, paskelbdamas senovišku būdu spausdintame arba moderniame šiuolaikiško interneto puslapy.

“Duok kuo greičiau nuotraukų, atsiųsk aprašymus… Pasidžiaukim, pagarsinkim…“ – ragino, vos išgirdęs, kad buvau paskelbtas “Poezijos pavasarėlio-2017” laureatu. Tas raginimas,

Pirmakursiai Jaunimo (Dabar Sereikiškių) parke. Iš kairės: Aleksas Girdenis, Albinas Vasiliauskas, Ipolitas Ledas, Norbertas Vėlius ir Vilius Baltrėnas

be abejo, man buvo mielas ir truputėlį netikėtas. O Vytautas barėsi: “Ko nepasakei… Būčiau būtinai kartu važiavęs į šventę Pauosupin, prie Anzelmo Matučio suręstos ir išgarsintos trobelės… Žinai… su poetu daug esu bendravęs Alytuje…”

Va, šitaip. Mielai rengdavosi palydėti kad į ir toliausią pasvietį, vienokį ar kitokį gausiai suplaukusių pažmonį… Nesvarbu, kur tai būtų, kokiam Lietuvos pakrašty – lazdijiečių, varėniškių ar kupiškėnų pusėj. Esu didžiai dėkingas, prisiminęs, su kokiu entuziazmu Vytautas nešiojo gausiai publikai maniškes vaikiškos poezijos knygeles, kai lankėmės Diemeniškiuose (Lazdijų raj.), rašytojo Romo Sadausko kasmet jo sodyboje rengiamuose “pasauliniuose atlaiduose”. Padarė daug nuotraukų, skelbė aprašymus. Džiaugėsi kelione ir žmonių gausa mudviejų bičiulio originaliai sumanytoje kultūros ir atokvėpio  iškilmėj…

Toks jis buvo žmogus. Bemaž visur suspėjantis, geranoriškas. Rimtas ir nenuobodus. Tikras, atkaklus, turiningos dvasios, giliai tolerantiškas, rūpestingai bičiuliškas. Visas gyvenimo peripetijas apmąstančių pašnekesių, netrumpų diskusijų, o taipgi šventiškai smagios kompanijos kolega. “Na, tavo ir balsas!.. –  atvirai pasigrožėdamas sakydavo greta sėdinčiam, ir pats sodriu baritonu prisidėdavo prie dainos. Arba – kitąsyk… „O tu žinai… Aš tavo žentą, dar va tokį, mažulytį, ant rankų nešiojau…Daug metų draugavom su jo tėveliu… Deja, deja, per anksti išlydėjom Anapilin…“

Kaip galėtų tokie žmogiškai šilti žodžiai neatsišaukti kito širdy…

Kaip neprisimintum jų – iki pat, iki pat… Ir ypač – kai, deja, jau tik mintyse žvelgi į bičiulio, jaunystės vilčių bendraminčio, mąslias akis, jau tik – virtualiai begalėdamas paspausti jam tvirtą ranką.

Deja, deja, mielas mūsų Vytai… Deja, Vytautai Didis! Per anksti, labai per anksti – tapai tik mintimis bepasiekiamas.

XXX

Kęstutis Nastopka. APIE VYTAUTĄ

Nors su Vytautu drauge mokėmės penkerius metus, o ketverius iš jų gyvenome tame pačiame „Tauro“ bendrabutyje, artimesni bičiuliai nebuvome. Iš susitikimų auditorijose ir bendrabučio balkone nedaug kas išliko atmintyje.

Su kurso draugais. Slaptai.lt archyvo nuotr.

Kaip ir Vytautas su Vygandu, mėgau keliauti, kaip ir jiedu, esu lankęsis Karpatuose, bet ne tuo pačiu metu ir ne su tais pačiais keliautojais. Tik skaitydamas Vytauto surinktus bendrakursių atsiminimus, sužinojau, kad jis bičiuliavosi su Antanu Jarmala, kuris mums visą laiką taip ir liko  Dzūkeliu, buvo jo meilės kaime mokytojaujančiai Monikucei patikėtinis ir santuokos liudytojas.

Studijų metais užsimezgusi draugystė su Česlovu Cemnolonskiu tęsėsi, kai Česys, baigęs universitetą, gyveno Alytuje, o po to Panevėžyje. Vytautui  bene pirmajam iš bendrakursių Česys skaitydavo savo nespausdintus eilėraščius.

Vytauto kambario draugas Romualdas Ozolas vėliau tapo jo viršininku ir bendradarbiu „Minties“ leidykloje. Abu jie naujoviškai skleidė lietuvių kultūros paveldą. Vytautas ryžtingai rėmė Ozolo valstybinę veiklą, solidarizavosi su jo politinėmis nuostatomis. Bet asmeniškos simpatijos nesutrukdė jam atsiminimų knygoje palikti prie valdžios atsidūrusio Ozolo išpuikimo paliudijimą, nors pati atsiminimų autorė buvo leidusi šią detalę išbraukti.

Kęstutis Nastopka. Slaptai.lt archyvo nuotr.

Įdomiu Vytautui pašnekovu visam laikui liko Ipolitas Ledas. Jam pasiligojus, Vytautas globodavo jį kurso draugų suėjimuose, o, jam mirus, paprašė, kad parašyčiau atsisveikinimo žodį.

Netikėtas man buvo Vytauto prisipažinimas, kad su kurso draugu Vladu Pupšiu jis susipažino dar tada, kai, prieš patekdamas į lagerį, pastarasis buvo moksleivių pogrindinės organizacijos narys ir kad Vlado vaikystės draugas jį supažindindavo su laiškais, rašytais iš lagerio. Draugystė tęsėsi ir tada, kai Vladas „už praeities nuslėpimą ir už nacionalistines pažiūras“ buvo pašalintas iš universiteto.

Nebeprisimenu, ar buvau įsidėmėjęs fotografuojantį Vytautą. Bet jo fotoaparatas užfiksavo ne vieną mūsų kurso gyvenimo akimirką. Daugelis tų nuotraukų pasirodė atsiminimų knygoje. Vytautas buvo bene pagrindinis vėlesnių mūsų kurso susibūrimų fotografas. Jis įamžino ir išsikyrimus su išėjusiais. Nuotraukas iš Alekso Girdenio laidotuvių Vytautas perdavė Filologijos fakultetui.

Alekso Girdenio palikimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai susirinkusiems po 50 metų bendrakursiams Romualdas Ozolas pasiūlė išleisti atsiminimų knygą, vykdyti šį sumanymą ėmėsi Vytautas. Jam pavyko prikalbinti būrelį bičiulių pasidalyti savo prisiminimais. Iš jų visiškai naujai išvydome savo vyresniųjų bendramokslių – Bronės Liniauskienės, Marijos Katiliūtės, Gražinos Šmulkštytės – gyvenimą.

Vytautas daug prisidėjo rengiant atsiminimus apie Norbertą Vėlių. Jo pastangomis knygoje „Lituanistai. 1957-1962 m. m.“ atsirado pasakojimai apie išėjusiuosius – Antaną Jarmalą, Romą Laurinavičių, Ireną Žvigaitytę, Vladą Pupšį, Aleksą Girdenį, Albertą Rosiną, Albertą Ulį. Dalį jų jis pats ir parašė.

Vytauto sudaryta ir redaguota atsiminimų knyga yra iškalbingas paminklas sudėtingam ir prieštaringam mūsų studijų laikui. Drauge tai ir paminklas sąžiningiausiam mūsų kurso metraštininkui.

XXX

Daiva Dobilaitė-Šulmanienė. ATMINTIS IŠSAUGOS ŠVIESŲ, GIEDRĄ JAUSMĄ… 

Neseniai su viena naujų, senatvės, draugių vartėme mūsų kurso knygą. Žinoma, ji stabtelėdavo prie tų puslapių, kur matydavo vienintelį jai pažįstamą veidą. Ir staiga, žiūrinėdama grupinę nuotrauką, parodė į mūsų Vytautą:

Jis tavo vyras?

Nesiryžau klausti, kodėl jai taip pasirodė.

… Antrame kurse, pavasarį, Vytautas padarė dvi gražias mano nuotraukas. Portretukus.

Centre – Daiva Dobilaitė. Slaptai.lt archyvo nuotrauka

Galbūt tai buvo lyg ir santūrus vyriško dėmesio ženklas. Nesupratau. O gal nedrįsau tam teikti per daug reikšmės. Tik pagalvojau: „Matyt, aš jam atrodau gana graži.“

Gal jis tikėjosi kokio nors aiškaus atsakomojo ženklo? O gal ir ne.

Kai dabar pagalvoji, turbūt tarp mudviejų buvo mažytė kibirkštėlė, kurios nei vienas, nei kitas nesiryžom ar nedrįsom įpūsti.

Taip Vytautas man ir liko tiesiog vienas iš tų, kuriuos visada malonu susitikti, šiek tiek pabendrauti.

Neabejoju, kad ne man vienai. Nes jis turėjo visą krūvą patrauklių savybių.

Buvo sąmojingas, bet niekad nesistengė juokavimu atkreipti į save dėmesį, tapti, kaip dabar sakoma „kompanijos siela“.

Pokalbyje visad turėjo savo nuomonę, bet nesistengė ją įpiršti kitiems. Girdėdavo pašnekovus, tuoj pat pajusdamas minties vingių sąlyčio taškus.

Turėjo puikų balsą, bet dainuojant niekad nebandė užgožti kitus, tapti pirmuoju.

Tiesiog visada laikėsi santūriai, inteligentiškai. Paviršutiniška akis galėjo jo ir nepastebėti…

O daugiau pabendrauti su Vytautu teko tik vieną kartą, kai kartu buvome tautosakos ekspedicijoje ir po jos trise – dar su Vygandu – nuvykome į Neringą.

Kai dabar pagalvoji, kokia demokratiška buvo tuometė mūsų elgsena. Nuo ekspedicijos likusius maistpinigius, – kaip jų neliks, jei patys virdavomės grikių košę ir dar kažką, – mūsų miela vadovė Emilija Dagytė išdalijo pagal principą: kiek kam reikia.

Kas važiavo tiesiai namo, paėmė tiek, kiek kainavo autobuso bilietas.

Romas L. panoro aplankyti Varnius, – gavo ir tam.

Mums trims davė kelionei iki Nidos, beje, nebrangiai kelionei.

Persikėlę keltu į Melnragę, atsistojom šalikelėj ir laukėm, kuo galėtume važiuoti toliau. Autobusai tais laikais po Neringą nekursuodavo. Pavyko susistabdyti savivartį sunkvežimį. Man, kaipo vienintelei sijonuotai, vairuotojas pasiūlė sėsti į kabiną, o vaikinai sulipo į kėbulą, be suolų, be nieko. Ir puikiai nuvažiavom.

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jei neklystu, visi trys pirmą kartą pamatėm įspūdingąsias Nidos kopas. Pabuvom ir prie marių, ir prie jūros. Buvo vėsoka, tačiau kas mums? Net išsimaudėm.

Vytautas padarė gražių, romantiškų nuotraukų. Paskui keletas kurį laiką kabojo Filologijoje, kaip puošmena.

Nakvynei pasiprašėm ant šieno. Man, vėl kaip panelei, senyva namelio šeimininkė pasiūlė lovą. Ant šieno būtų romantiškiau, bet atsisakyti negražu.

Kitą rytą mums tiesiog gatvėj pasiūlė šviežiai rūkytą ungurį. Taip nebrangiai, kad galėjom sau leisti. Juoba kad tokio delikateso turbūt dar nė vienas nebuvom ragavę.

Maža to, nusipirkom dar ir sauso vyno. Tuomet tai buvo naujovė ir laikoma geru tonu – gerti sausą vyną.

Susėdom pušyne ant samanų ir surengėm puotą. Prašmatnią…

… Tiek ir tebuvo nuotykio. Liko tik atsitiktiniai susitikimai. Apie ką kalbėdavomės? Nieko reikšmingo. Beveik nė neprisimenu. Tik atmintis išsaugojo šviesų, giedrą jausmą, kuris likdavo po tų trumpučių susitikimų, praskaidrindamas eilinę dieną.

Dabar to nebebus niekada. Gal tik Amžinybėje…

XXX

Vlada Radzvilovičienė. KELI ŽODŽIAI APIE KURSO DRAUGĄ

Visi susipažinom įstoję į Vilniaus universiteto Istorijos ir Filologijos fakultetą. Į lituanistų kursą. Kai kas iš dėstytojų kiek stebėjosi, kad didoka grupė, o joje – per pusę merginų ir vaikinų. Paprastai šią specialybę rinkdavosi dažniau merginos. Iš pradžių niekas kuo nors nepasižymėjo. Tik vėliau paaiškės, kas rašo eilėraščius, kas apsakymus, o dar buvo ir literatūros kritikų. Kiti, beje, nieko nerašė, bet daugelis vis dėlto tikėjosi baigę universitetą nevažiuoti į kitą miestą ar kaimą dirbti mokytoju. Kažkodėl nenorėjo būti pedagogais. O ir stojo juk ne į pedagoginį.

Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Vytauto iš studijų metų neprisimenu dėl ko nors išskirtinio – įvykių ar aplinkybių. Pagaliau ir metų juk labai daug praėjo. Vėliau susitikom, kai jis dirbo „Minties“ leidykloje. Pasiūlė man šį bei tą išversti iš lenkų ar rusų kalbų. Tai buvo kelios nedidelės knygelės iš sporto, kultūros, gal ir mokslo sričių – juk „Minties“ leidykla.

O vėliau susitikom visai kitokiomis aplinkybėmis. Maskvoje kariuomenėje tarnavo mūsų sūnūs. Tad ir važiuodavom pas juos dažniausiai ne su Vytautu ar jo žmona, o pakaitomis ir veždavom jiems ko nors lauktuvių. Kariuomenėje jos labai praversdavo. Jeigu tik viskas atitekdavo jiems. Sūnus prašydavo neduoti pinigų, bent jau didesnio banknoto, nes galėdavo jų ir netekti. Ką gi, tokia buvo tikrovė.

Vėliau susitikdavom atsitiktinai, arba dėl pasitaikančio darbo. Kas penkeri ar dešimt metų būdavo rengiami kurso susitikimai. Iš pradžių ateidavo daug buvusių kurso draugų. Vėliau susirinkdavo mažiau, kol visiškai baigėsi tie susitikimai. Viskas praeina.

Kai praėjo tiek daug metų, sunku ką nors prisiminti. Esam dėl kai ko labai apgailestavę. Bet tegul tai lieka paslaptis. Visi juk ko nors nepadarė, neįgyvendino, nepasiekė.

Toleina Daržinskaitė. ŠVELNI DZŪKIŠKA SIELA

Kai 1957-aisiais metais susirinkome į pirmą VU lituanistų kursą, tie, kurie atėjom tiesiai iš mokyklos suolo, jautėmės kaip dar neapsiplunksnavę paukščiukai. Turėjo praeiti laiko, kad susipažintume, imtume draugauti. Tai greičiau įvykdavo, jei atsidurdavome kokiuose bendruose renginiuose, talkose ar gyvenome tame pačiame bendrabutyje.

A.Girdenis, T.Daržinskaitė, R.Laurinavičius

Kadangi taip nutiko, kad su Vytautu į vieną būrį papuolėm, rodos, po trečio (o gal antro) kurso per tautosakos ekspediciją Žemaitijoje (tarp Endriejavo ir Judrėnų), tik tada šį dailų aukštą jaunuolį geriau pažinau. Nors mes su juo buvom ne toje pačioje tautosakos rinkėjų grupelėje, kurią sudarė po du lituanistus ir po du tuometinės Konservatorijos studentus, tačiau vakarais visi laiką leisdavom kartu, daug dainuodavom, kalbėdavomės.

Iš to meto liko atmintyje vienas Vytauto charakterio bruožas – lietuviškas, o gal dzūkiškas švelnumas. Man atrodo, kad tada iš visų merginų jam į akį buvo kritusi Daiva Dobilaitė, tačiau užuot ėmęs suktis aplink, jis tik stengėsi ją apsaugoti nuo vieno būsimojo garsaus kompozitoriaus gana aktyvaus asistavimo (truputį primena Mykoliuko ir Severiutės situaciją).

Pamažu vieni kitus geriau pažinome, o be to, tapome ir brandesni. Iš to meto atmintis išsaugojo Vytautą klegančio bendrakursių būrio centre, dalyvaujantį pokalbiuose, šmaikštaujantį. Prisimenu, kaip jis man mėtė kandokas replikas, kai aš viena iš paskutinių nekomjaunuolių susirengiau stoti į šią organizaciją. Viskas būtų suprantama, jei prieš kelis mėnesius jis pats šito paties nebūtų padaręs.

Dar vienas iš spalvingesnių prisiminimų, kaip mes trise su Daiva ir Vytautu nutarėm nueiti į kavinę, o kad būtų egzotiškiau, nusibeldėm į geležinkelio stoties restoraną. Vakarą praleidom kalbėdamiesi, diskutuodami, daugiausia apie literatūrą, poeziją. Prisimenu, kad kalbėjom apie Pablą Nerudą, be abejo, paveikti mūsų dėstytojo Donato Saukos skaityto speckurso.

Toleina Daržinskaitė. Slaptai.lt archyvo nuotr.

Netruko praeiti paskutiniai metai Universitete, ir daugelis iš mūsų išsibarstė po paskyrimo vietas. Bet po kelerių metų vėl ėmėm grįžti į pamiltąjį Vilnių. Vieni kitiems padėjom susirasti darbus, gyvenamąją vietą. Norėjosi su kurso draugais susitikti, pasimatyti. Nepraleisdavom baigimo metinių – dešimties, dvidešimties ir taip toliau. Vytautas turėjo fotoaparatą, mėgo ir mokėjo gerai fotografuoti, ir, atrodė, savaime suprantama, kad būsim  užfiksuoti ir įamžinti.

O šiaip dažnai tekdavo pasimatyti Žirmūnuose, kur jis su jauna žmona, kaip ir aš, gyvenome. Dabar susitikę persimesdavom žodžiu apie kurso draugus, o vėliau kalba krypdavo į knygų leidybą, nes šioje srityje ir Vytautas, ir aš dirbome.

Ypatingas pakilimas buvo Sąjūdžio metai, negalėjom suprasti, kaip dar atsiranda mūsų pažįstamų, kurių mąstysena tebėra stalinistinė (tai jokiu būdu nebuvo mūsų kursiokai). Žavėjomės ir lenkėm galvas prieš kurso draugą Ozolą, kuris dar Sąjūdžiui tebesant prie ištakų drąsiai ir labai paveikiai kalbėdavo ir didesnėms, ir mažesnėms auditorijoms (pavyzdžiui, „Mokslo“ leidyklos, kur aš dirbau) apie stalinizmo nusikaltimus, apie brutalų mūsų inkorporavimą į Sovietų Sąjungą. Klausytojai likdavo be žado, ypač dėl drąsos apie tai viešai prabilti.

Ozolui išėjus į politiką, „Minties“ leidyklos vyriausiojo redaktoriaus vairą perėmė Vytautas. Tada aš jį supažindinau su bibliofilu (ypač aktualių politinių knygų mėgėju ir rinkėju) senu Vilniaus inteligentu Pranu Kvietkausku. Pirmoji Kvietkausko rekomenduota knyga buvo Suvorovo „Ledlaužis“. Po to Vytautas užmezgė pažintį su šiuo autoriumi, ir „Mintis“ išleido dar daug jo knygų.

suvorovas_trilogija
Viktoro Suvorovo – Rezuno trilogija apie sovietų imperijos grobuoniškumą

Per eilinį kurso jubiliejinį susitikimą – baigimo penkiasdešimtmetį 2012-aisiais metais – Ozolui kilo mintis, kad reikia parašyti ir išleisti prisiminimus. Kaip jis sakė: „Visi esate raštingi, parašysite, o leidybai vadovaus Visockas“. Prisipažinsiu, tada tai atrodė kažkokios nepagrįstos iliuzijos. Ir jei ne Vytauto švelnūs priminimai, kažin ar žmonės būtų sėdę rašyti.

Kai persiuntėm jam savo tekstukus, atrodė, kad visiškai pakaktų internetinio varianto Gintaro maloniai mums suteiktame portale Slaptai.lt. Tačiau Vytautas manė kitaip: turi būti knyga. Redagavimą patikėjęs Evaldai ir Aldonui, surinkęs ir pritaikęs prie tekstų nuotraukas, o savo šeimą pasitelkęs korektūrų skaityti, Vytautas materializavo šį, rodos, neįmanomą dalyką.

Paskutinį kartą Vytautą su fotoaparatu mačiau per pasaulio etnografinių ansamblių koncertą „Baltica“ Bernardinų sode. Buvo alinančiai karšta vasaros diena, ir aš per žmonių minią nesiyriau prie jo. Pagalvojau, kad dar bus progų kur susitikus pakalbėti. Deja, likimas tokių progų nebesuteikė.

2019.07.02

Kalba, Tauta, Tėvynė – svarbiausi žodžiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vilniaus universiteto vyresnės kartos lituanistų kalbininkų

PAREIŠKIMAS

 2019 m. birželio 20 d.

Dėl aktualių valstybinės kalbos politikos klausimų

Vilniaus universiteto vyresnės kartos lituanistų kalbininkų grupė aptarė aktualias bendrinės lietuvių kalbos kultūros problemas ir kalbos ugdymo perspektyvas. Apsvarstę svarbius Lietuvos Respublikos kalbos politikos ir kalbos praktikos klausimus, priėmėme šį pareiškimą.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. atsirado visos sąlygos įgyvendinti konstitucinę valstybinės lietuvių kalbos nuostatą ir vykdyti apgalvotą, su tarpukario Lietuvos kalbininkų darbų tradicija siejamą valstybinės kalbos politiką. Jos dėka lietuvių kalba sugrįžo į visas viešojo gyvenimo sritis, iš kurių ji buvo išstumta sovietmečiu. Pamažu ėmė gerėti bendrinės kalbos būklė, išugdyta nauja sklandžiai kalbanti žurnalistų karta, išaugo kalbos redaktorių ir vertėjų profesionalumas. Tačiau  kartkartėmis atsiranda veikėjų, kurie viešais pareiškimais menkina bendrinės lietuvių kalbos ugdymo tradicijas, skleidžia nepasitikėjimą lietuvių kalbos išgalėmis, gebėjimu jai nuolat atsinaujinti ir tenkinti įvairių sluoksnių žmonių poreikius.

Prieš šias tradicijas ypač aktyviai stojo prie „Naujojo židinio-Aidų“ žurnalo susibūrusi istorikų, žurnalistų ir kalbininkų grupė ir įvairiais kanalais pradėjo skleisti nihilistines pažiūras į lietuvių kalbos norminimą bei ugdymą. Gavusi Lietuvos mokslo tarybos finansavimą, ji vykdė projektą „Lietuvių kalba: idealai, ideologijos ir tapatybės lūžiai, 2010–2013“ ir išleido knygas „Lietuvių kalbos ideologija. Norminimo idėjų ir galios istorija“ (red. L. Vaicekauskienė ir N. Šepetys, 2016) ir „Lietuvių kalbos idealai. Kaip keitėsi geriausios kalbos idėja“ (red. L. Vaicekauskienė, 2017).

Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė

Šiose knygose, taip pat įvairiais žiniasklaidos kanalais grupė atvirai niekina klasikinį lietuvių bendrinės kalbos norminimo ir ugdymo palikimą, ignoruoja Jono Jablonskio ir kitų tarpukario Lietuvos kalbininkų darbus, sovietmečio kalbininkų priešinimosi rusifikacijai įdirbį. Kalbos tvarkyba pateikiama kaip sovietinės ideologijos išraiška, o kalbos priežiūros ir ugdymo institucijos – kaip sovietinis anachronizmas. Demonstratyviai atmesdami bet kokią nuoseklaus bendrinės kalbos reguliavimo idėją, kalbą jie sieja su laisvajai rinkai būdingu savireguliacijos procesu ir sąmoningai trina ribas tarp bendrinės kalbos ir kitų kalbos atmainų vartosenos.

Žiniasklaidoje šiais klausimais skleidžiama vienpusė ideologinė propaganda, straipsniuose ir interviu, pokalbiuose nesibodima skleisti atvirą melą apie kalbos politiką formuojančių instituciją veiklą, manipuliuojama selektyviai atrinktomis nuomonėmis, nevengiama iškraipyti į grupės schemas neįtelpančių kalbos faktų. Į tą propagandą įtraukiami įtakingi žurnalistai, bet tuo pat metu užkertamas kelias pareikšti alternatyvią nuomonę. Taip pažeidžiamas žiniasklaidos objektyvumo principas. Kartu Lietuvos mokymo įstaigose, po kurias nuolat važinėja šios grupės nariai, platinamos antikodifikacinės nuotaikos, kalbų maišymo idėjos (plg. jose skaitomų paskaitų temas „Kodėl nereikia bijoti anglų kalbos skolinių?“, „Kodėl lietuvių kalbai visiškai nekenkia skoliniai?“, „Kodėl mišri kalba yra ok ir ką reiškia kalbų maišymas internete?“).

Kalbininkas Jonas Jablonskis

Apsvarstę dabartinę lingvistinę padėtį Lietuvoje, joje propaguojamą itin liberalią kalbos ideologiją ir jos sklaidą, mes, vyresniosios kartos Vilniaus universiteto lituanistai kalbininkai, atsiribojame nuo bendrinei kalbai primetamų nihilistinių idėjų ir manome, kad, remiantis šiuolaikiniais poreikiais, būtina toliau rūpintis saugoti lietuvių kalbos savitumą bei gyvybingumą ir tęsti nuosaikias bendrinės kalbos norminimo ir ugdymo tradicijas, stiprinančias piliečių vienybę ir tautos išlikimo pagrindus. Esame įsitikinę, kad šioms nuostatoms pritaria ir jaunesnių kartų kalbininkai, taip pat kitų mokslo sričių, švietimo, kultūros žmonės.

Manome, kad prie sėkmingo valstybinės kalbos politikos įgyvendinimo galėtų prisidėti ir tokios organizacinio pobūdžio priemonės.

Būtina pasirūpinti greičiau priimti daugelį metų Lietuvos Respublikos Seime gulintį atnaujintą Valstybinės kalbos įstatymą.

Reikia paspartinti svarbaus norminamojo veikalo „Bendrinės lietuvių kalbos žodyno“ rengimą. Nėra normalu, kad visuomenei labai reikalingas žodynas rengiamas jau antras dešimtmetis, o prie jo darbuojasi vos keletas žmonių, kurių darbas, beje, pagal dabartinę mokslo politiką laikomas taikomąja veikla, neprilygstančia nei tarptautinės, nei nacionalinės svarbos mokslo darbams.

Primindami, kad tarpukario Lietuvos ir sovietmečio kalbos norminimo ir ugdymo tradicijos rėmėsi daugiausia vidurio ir Vakarų Europos valstybėse priimtais Prahos lingvistinės mokyklos principais, norime paskatinti kalbos praktikos dar be tų tradicijų nepamiršti ir daugiau remtis plačia įvairių šalių kalbų politikos, priežiūros ir ugdymo praktika, o nesiriboti vien skandinavų ar kai kurių anglakalbių šalių, niekada nepatyrusių okupacijos ir grėsmių jų kalboms išlikti, patirtimi, kurią, beje, mechaniškai siekiama perkelti į Lietuvos dirvą.

Mitingas, kurio dalyviai reikalauja apginti lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Manome, kad būtina visaip skatinti populiarios kalbinės literatūros ir visuomenės praktiniams poreikiams pritaikytų kalbotyros darbų rengimą, ieškoti būdų skelbti juos interneto erdvėje, finansuoti jų rašymą ir sklaidą, vienokia ar kitokia forma tuos darbus įtraukti į mokslininkų veiklos repertuarą.

Prie lietuvių kalbos mokslo populiarinimo, bendrinės kalbos atsinaujinimo ir jos idėjų sklaidos įvairiomis formomis ir nešališkai turėtų prisidėti žiniasklaida. Visuomenė turi teisę plačiau sužinoti apie mūsų dienų lietuvių kalbotyros plėtrą, naujas kalbos tyrimo kryptis ir gauti objektyvius atsakymus į jai rūpimus kalbos praktikos klausimus.

Dabartinių visuomenės lūžių veikiama bendrinė lietuvių kalba sparčiai kinta. Jos kaita yra nesibaigianti ir nenutrūkstama, tačiau ji neturėtų būti palikta savieigai. Lietuvių bendrinė kalba kuriama ir turtinama didžiulėmis visos tautos pastangomis ir yra reikšminga dvasinės kultūros dalis. Norime tikėti, kad ir toliau ji bus apdairiai  puoselėjama, plėtojamos stilistinės jos išgalės ir kūrybinis potencialas, o pati kalba visada bus jauki ir sava visiems ja kalbantiems žmonėms Lietuvoje ir plačiajame pasaulyje.

Pareiškimas išsiųstas

Išrinktajam J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui  p. Viktorui Pranckiečiui

Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir mokslo komitetui

Lietuvos Respublikos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai

Lietuvos Mokslo tarybai

Valstybinei lietuvių kalbos komisijai

Pasirašė:

Prof. habil dr. Jonas Palionis, prof. habil.dr. Aldona Paulauskienė, prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas, prof. habil. dr. Evalda Jakaitienė, prof. habil.dr. Birutė Jasiūnaitė, prof. habil. dr. Regina Koženiauskienė, prof. habil. dr. Vitas Labutis, prof. habil. dr. Bonifacas Stundžia, doc. dr. Bronius Dobrovolskis, doc. dr. Aldonas Pupkis, doc. dr. Regina Venckutė.

VU studentai nepaliko abejingų: fakultetai vienas kitą lenkė išradingumu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kaip ir kasmet pradedant naujuosius mokslo metus centrines Vilniaus gatves užplūsta Vilniaus universiteto studentai, kurie šiemet išradingumą ir balsų stiprumą demonstravo ne tik tradicinėje eisenoje nuo Seimo iki Didžiojo Vilniaus universiteto kiemo, bet ir pakeliui į ją.

Skirtingų fakultetų atstovai, kurių daugumą sudarė pirmakursiai, palaikomi dėstytojų ir alumnų, vilniečius ir miesto svečius stebino išmone, humoru, o ypač – vieningumu. Tarp fakultetų. Atrodo, buvo lenktyniaujama, kuris pasirodys šauniau.

„Fizika – ne rizika, stokit panelės į fiziką“ – tradicinį fizikų šūkį perėmė šiemet įstojusieji mokytis į Vilniaus universiteto fizikos fakultetą. Būsimi matematikai ir informatikai pademonstravo meistrystę sukonstruodami keliskart nei fizikų Dinas Zauras mažesnį, bet išties įspūdingą katiną. Būsimi ekonomistai šmaikštavo nekilnojamo turto tema, plakatuose reklamuodami nuomą Niujorke už 50 eurų. „Ruoškitės, ateina istorikai“, – skelbė plakatas, kurį nešė Istorijos fakulteto studentai, nes „Istorija tai ateitis“.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentų plakatai skelbė „Neduok duomenų žmonėms be veidų“, primindami elgtis atsakingai interneto platybėse.

Naujųjų mokslo metų pradžia. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kaip skelbė ELTA, pirmadienį mokslo metus pradėjo beveik 20 tūkst. studentų ir per 2,8 tūkst. dėstytojų vienijantis Vilniaus universitetas, kuris yra didžiausia universitetinė aukštoji mokykla Lietuvoje.

Vilniaus studentai šventė Rugsėjo 1-ąją. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Didžiajame kieme iškilmingoje studijų metų pradžios ceremonijoje „Renovatio Studiorum” pasirodė Vilniaus universiteto pučiamųjų orkestras „Oktava“, vadovaujamas Albino Kučinsko ir akademinis mišrus choras „Gaudeamus“, meno vadovė Rasa Gelgotienė.

Vakare Vilniaus arkikatedroje bazilikoje akademinė bendruomenė švęs šv. Mišias, kurias aukos Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, maldos vakare „Viltis neapgauna“ giedos Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios gospelo choras.

Vienas seniausių Europoje Vilniaus universitetas pavasarį minėjo 439 metų sukaktį.

Vilniaus akademijos atidarymo privileginį raštą Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras išdavė 1579-ųjų balandžio 1-ąją, dar po pusmečio popiežius Grigalius XIII išleido bulę, patvirtinančią, kad jėzuitų kolegija pripažįstama universitetu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.04; 07:00

Dr. Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Šį poleminį straipsnį paskatino parašyti daug metų ne gerėjanti, bet prastėjanti Lietuvos mokslo bendruomenės padėtis atlyginimų, socialinių garantijų ir bendrai nustatytų darbo vertinimo kriterijų bei programų atžvilgiu. Dabartiniu metu vykdoma universitetų pertvarka ir ypač ketinimas sujungti humanitarinės krypties mokslo institutus ir Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centrą į vieną darinį pavadinimu „Lietuvos humanitarinių tyrimų centras“ sulaukė ypač didelio mokslininkų bendruomenės pasipriešinimo.

Šalia techninio pobūdžio pertvarkos neaiškumų ir galimų pavojų identitetui akivaizdus faktas, jog tokiu būdu išnyktų daug metų profesionaliai apibrėžtose srityse dirbančių institutų pavadinimai: Lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, Lietuvių literatūros ir tautosakos bei Lietuvos kultūros tyrimų. Dar anksčiau, 2017 metų rugsėjo viduryje, šviesuomenę pasiekė žinia, jog Vilniaus universitete naikinamos lituanistikos katedros, o vietoj Lietuvių literatūros katedros atsirado nacionalinio turinio neatspindintis Literatūros ir kultūros tyrimų institutas (kokios literatūros ir kultūros, gal neandertaliečių?).

Analogiškai Lietuvių kalbos, Baltistikos ir kt. katedros netenka administravimo galių ir pradingsta sustambintų darinių viduje. Nekokia ir nuolat kvestionuojama yra ir bibliotekų, valstybės remiamų kultūros ir meno leidinių, muziejų padėtis. Reikalavimų laikantiesiems lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminus pakeitimai anuliuoja privalomų lietuvių autorių viršenybę; pastaraisiais metais su pagreičiu vykdomų potvarkių, menkinančių lietuvių kalbą ir istoriją, vis daugėja.

Reformų geranoriškumas niekaip neatspindi bent dviejų akivaizdžių naujovių: pirma, fakto, jog jos priimamos nesitariant su pačiais mokslininkais ir net prieš akademinės bendruomenės valią, antra, nenuneigiamos akivaizdybės, jog iš nacionalinės reikšmės institucijų planingai šalinama nuoroda į priklausymą tam, kas aiškiai apibrėžia lituanistikos ir apkritai lietuvių mokslo tyrimų lauką. Kas siekia iš visur eliminuoti žodį „lietuvių“ ar net „Lietuvos“, taip pat senovinius vietovardžius ir jų pagrindu daug metų egzistavusius vietų, įstaigų pavadinimus? Vieną rytą atsibundame ir po rekonstrukcijos neberandame unikalaus „Sereikiškių parko“ pavadinimo, pakeisto „Bernardinų sodu“, kitą rytą vietoj Santariškių klinikos einame į tą patį pastatą, stebuklingu būdu virtusį Santaros klinikomis (ar lietuviškas vietovardis profanišku gestu pakeistas todėl, kad gydytojai vykdo kokią nors politinės santaros misiją?). Nejaugi Lietuvių kalbos centras išliks tik Kinijoje, nes protingam kinui nepaaiškinsi, kad eidamas studijuoti į kokį nors neaiškios kilmės kultūros tyrimų centrą iš tikrųjų būsi mokomas lietuvių kalbos? Ir apskritai – kam, kokiu tikslu nuspręsta ardyti jau daugelį metų logiškai ir tikslingai funkcionuojančius mokslo padalinius, kuriuos sukurti ir padaryti veiksmingus kainavo daug pastangų?

Neatmetant materialinės naudos, tokie poslinkiai atspindi esą nepriklausomos akademinės bendruomenės pajungimą ne nacionalinės, o viršnacionalinės arba, dar blogiau, tam tikrų interesų grupių politinės strategijos tikslams. Todėl neleisti šiam procesui įsivyrauti ir kuo greičiau depolitizuoti Lietuvos mokslą, meną ir visą kultūrą – neatidėliotinas uždavinys.

Probleminį klausimą galima kelti ir šiuo požiūriu: kokiu mastu valstybė turi teisę kištis į nepriklausomą mokslo ir meno sferą? Jeigu ji per ministerijas ir valstybės fondus skirsto visų mokesčių mokėtojų pinigus šių sferų sklaidai, kokiu mastu ji turi teisę diktuoti jų sąrangą, struktūrą ir tyrimo objektą?

Iki šiol tikėjome, jog valstybė pati savaime yra garantas, saugantis nacionalinius mokslo židinius.

Net tada, kai, keičiantis valdžios partinei sudėčiai, kaskart (kas ketveri metai) subyrėdavo pradėti ilgalaikiai projektai – vis tiek vylėmės, kad įstatymu suteikta akademinė autonomija, nors ir vis labiau varžoma, neleis iš pagrindų keisti nacionalinės reikšmės prioritetų pakertant pačias institucinės sandaros šaknis. Klydome.

Manėme gyveną demokratėjančioje visuomenėje, kurioje diegiama laisvoji rinka, ir net kritikavome perdėtai liberalizuotą mąstymą, sudarantį sąlygas nesąžiningam piktnaudžiavimui įstatymų spragomis ir savivalei. Egzistuojanti savivalė naikina laisvės ir savarankiškumo suvoktį tada, kai – pakartosime banalų teiginį – supainiojami viešieji ir privatūs interesai, ir valstybė, užuot gynusi tą viešąjį interesą ir užtikrinusi teisingą gėrybių skirstymą, pradeda pati pelnytis iš privačių reikalų. Gal tai prasideda tada, kai koks nors ministras pradeda įsivaizduoti, jog „valstybė – tai aš“?

Ar tikrai Lietuvoje diegiamas liberalus rinkos modelis yra klasikinis, toks, koks egzistuoja Anglijoje ir JAV? Ne, nėra klasikinis. Tačiau mėgindami ugdyti tikrą demokratiją ir demokratines akademines tradicijas, turime jas grįsti teisingomis prielaidomis, ne kurdami keistą komunistinės priežiūros ir laukinio kapitalizmo kentaurą, bet remdamiesi – pirmiausia – Pirmosios Lietuvos Respublikos laimėjimais, lietuvių išeivių patirtimi okupacijos sąlygomis, ir tik tada – iš pasaulio margumyno – atsirinkti tai, kas labiausiai tinka.

Vilniaus Universitetas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Prisiminkime austrų ir britų sociologo ir ekonomisto, Nobelio premijos laureato Friedricho Augusto von Hayeko ištarą iš 1944 metais parašytos studijos „Kelias į vergiją“ (The Road to Serfdom), jog socialistinis centralizuotas ekonomikos planavimas veda į totalitarizmą. Žlugus pasaulinei komunizmo sistemai jo sukurta samprata, įrodanti, jog rinkos ekonomika yra vienintelis žmonijos raidos modelis, buvo pasitelkta Margaret Thatcher, ir ne tik. Galima teigti, jog ne F. A. Hayekas tapo pirmuoju britiškosios ekonomikos mesijumi, bet pati ilgametė demokratiška britų tradicija leido atsirasti tokiems mąstytojams, kaip jis, ir toliau galingai veikti laisvojo pasaulio raidą.

Į ką noriu atkreipti dėmesį? Visame pasaulyje garsūs Itono koledžas, Kembridžo ir Oksfordo universitetai – privatūs. JAV Jeilio, Harvardo universitetai – taip pat. JAV federalinė valdžia išlaiko pusiausvyrą ir leidžia valstijų bei privačių mokslo institucijų įvairovę, nes suvokia laisvo akademinio mąstymo naudą. Kad ir kas atsitiktų, tų universitetų ir mokyklų ne tik nesujungsi tariamo optimizavimo pretekstu, bet ir negalėsi diktuoti mokslininko pasirinktos tyrimų krypties ar kitaip varžyti laisvių. Būtent todėl jie išlaiko aukščiausios prabos universitetinį lygmenį.

Tuo tarpu Lietuvoje visi universitetai yra valstybiniai, ir net privatūs iš dalies remiami valstybės. Šiuolaikinio meno centras, Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla, Nacionalinė filharmonija, pagrindiniai teatrai, orkestrai ir t. t. – valstybiniai. Tarp jų nerasi nė vieno, kuris nesiskųstų nepakankamais ištekliais. Tragiška kultūros leidinių padėtis susiklostė dėl to, kad valstybė, kuri juos remia, nebemato ypatingo reikalo to daryti, todėl kasmet mažėja finansavimas. Pirmiausia dotacijų neteko „Naujoji Romuva“, ir nežinia, kas laukia kitų bado režimu gyvuojančių prioritetinių leidinių – „Naujojo Židinio-Aidų“, „Kultūros barų“, „Metų“, „Literatūros ir meno“, „7 meno dienų“, „Šiaurės Atėnų“ ar „Muzikos barų“. Suprantama, jog iš prenumeratos leidiniai neišsilaikytų, o nutrūkus valstybės finansavimui, jiems bus reikalingas privatus rėmėjas. Tai, beje, liečia ir „Pasaulio lietuvį“, kuris taip pat remiamas Lietuvos Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Kitaip sakant, visi pagrindiniai mokslo, meno ir kultūros židiniai yra remiami valstybės, bet nepakankamai, o nesibaigiančių reformų fone yra permanentiškai pakibę ties uždarymų ar pertvarkymų riba.

Ar F. A. Hayeko modelis pritaikomas Lietuvoje?

Prisiminkime tarpukarį. Leidiniai buvo ne tik privatūs, bet ir aiškios pakraipos. Juos leido tautininkai, komunistai, ateitininkai, tautinės bendrijos ir kas tik nori, tarp savęs kovojo dėl idėjų. Atkurtieji ar nauji leidiniai dabartiniais laikais ima prarasti savo idėjų lauką, tampa mišrūs ir be aiškios krypties (išskyrus specializuotus kritikos žurnalus), turi konkuruoti su interneto svetainėmis, todėl praranda skaitytoją ir valstybės dėmesį. Vis dėlto negalima šio proceso palikti savieigai. Kitas iškilus pavyzdys: JAV lietuvių intelektualai sugebėjo privačiai išleisti beveik 40 tomų Bostono enciklopediją. Kitų gausių privačia iniciatyva atliktų to laikotarpio švietimo darbų, leidybos, fondų veiklos Lietuvoje ir pasaulyje čia ir nesuminėsi.

Kas pasikeitė atkūrus nepriklausomybę? Atsiradus didžiulėms daugiausia užsienio kilmės monopolijoms, biurokratinis aparatas ne tik neišnyko, bet ir pagausėjo, žlugdydamas smulkųjį ir vidutinį verslą; iš sovietmečio paveldėta valstybės kontrolė neišnyko, o prancūziškasis nuo Liudviko XIV laikų suvešėjęs etatizmas triumfuoja. Negana to, įsivyravo nesuprantama visais atžvilgiais praktika, kai vietiniai verslininkai ir užsienio investuotojai savo pinigus pasilieka sau, o visais prieinamais būdais naudojasi galimybe gauti valstybės ir ES paramą. Gausėjant emigracijos mastams, valstybė įpareigota remti ir išeivius, ir visus įmanomus globalius projektus. Susidaro užburtas ratas, kai emigrantai tampa privilegijuoti Lietuvos piliečių atžvilgiu. Galima būtų pateikti daugybę šokiruojančių pavyzdžių, kaip turtuoliai (pirmiausia vietiniai) stekena vos pragyvenančių lietuvių sudėtą valstybės iždą savo ir „pasaulio“ reikmėms, ką jau kalbėti apie daugybę smulkesnių interesantų, apspitusių valstybės kišenę. Kaltinti dėl to jų neišeina, nes ne visiems yra gėda leisti savo pinigus viešajam interesui ginti tada, kai kiti juos tiesiog pasiima gausybe sugalvotų būdų; visi supranta, kad sistema visus įsuka į ydingą ratą, o gal tiesiog pasyviai laukiama, kada gi ši piramidė sugrius. Padėtis visiškai neadekvati, nes sukurta sistema sukuria greitą valstybės išteklių drenavimą ten, kur galėtų grįžti net su kaupu žmonėms.

Tatai nereiškia, kad reikia viską privatizuoti, anaiptol. Visi trokšta gauti nacionalinės reikšmės statusą ir būti remiami valstybės. Sudėtinga ekspertų komisijoms nuspręsti, kas ko vertas. Vis dėlto apsispręsti, kas yra nejudinamai prioritetinis finansuojamas dalykas, o kas galėtų būti perleista privačiai iniciatyvai, reikėtų. Aiškiai subalansuoti valstybės reguliuojamus santykius ir privatųjį interesą, idant nesikartotų tokie recidyvai, kaip mėginimas iškraustyti iš pastato Vrublevskių biblioteką, kuri testamentu šeimos buvo padovanota miestui su sąlyga, kad liks Vilniui.

Žinoma, F. A. Hayeko laikais nebuvo interneto, tokio masto globalizacijos ir tarptautinių korporacijų milžinių. Tačiau esmės tai nekeičia, nes esminis klausimas išlieka: dėl ko kas nors steigiama? Koks konkrečios institucijos tikslas (ne programinis, bet faktinis)? Nei privati, nei valstybinė nuosavybė negali būti suabsoliutinta, nes niekas nėra tobulas. Reikia mechanizmų, kurie užtikrintų šių sandų pusiausvyrą, o jų veikimą laiduotų natūraliai iš vidaus poreikio išaugantis bendruomenės susitarimas. Kitaip sakant, akademinę laisvę garantuoja sveiko proto, akademinės sąžinės, pakankamai lanksčių valstybės įstatymų ir į kultūrą orientuoto verslo sandrauga.

Galima remtis ir anglosaksiškąja tradicija, kai ryšiai su baigusiais universitetus žmonėmis nenutraukiami, o visą gyvenimą su jais palaikomi, jiems siunčiami biuleteniai apie universitetų veiklą. Tokiu būdu alumnai skatinami remti savo alma mater. Jei remi mokslą ir meną, mokesčiai nurašomi.

Padėtį turėtų pagerinti seniai laukiamas Mecenavimo įstatymas, kurį gegužės 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos Seimas. Kultūros ministerijos pranešime spaudai skelbiama:

„Įstatymas įteisins mecenato statusą, padės formuoti mecenavimo kultūrą, skatins privačias iniciatyvas kultūros ir meno plėtrai bei sudarys palankias sąlygas remti visuomenei svarbius kultūros, meno bei kitų sričių projektus.

Lietuvoje yra sudarytos mokestinės sąlygos remti kultūros, sporto ar kitas visuomenines iniciatyvas, tačiau nėra reglamentuotas sąvokos „mecenatas“ vartojimas. Mecenavimo įstatyme pirmą kartą apibrėžtas mecenato statusas, mecenuojamų projektų kriterijai ir esminės sąlygos. Jų atitiktį įstatymo reikalavimams vertins Mecenavimo taryba, kurią sudarys asmenys, atstovausiantys valdžios institucijoms, kultūros ir verslo sritims. Siūloma įtvirtinti du mecenavimo lygius. Jeigu asmuo suteikia paramos už daugiau nei 1 mln. eurų, tai leidžia jam pretenduoti gauti nacionalinio mecenato statusą. Savivaldybės mecenato vardas būtų suteikiamas, jeigu parama vienai iš savivaldybių siektų daugiau kaip 250 tūkst. eurų. Numatoma, kad mecenatais galės tapti tiek fiziniai, tiek ir juridiniai asmenys, turintys nepriekaištingą reputaciją. Jie taip pat galės naudotis visomis mokestinėmis lengvatomis, kuriomis naudojasi ir labdaros ir paramos davėjai. Numatoma, kad nacionalinio mecenato ženklas kasmet būtų įteikiamas sausio 25 d. (Gedimino laiškų dieną). Įstatymas įsigalios 2018 m. rugsėjo 1 d.“

Tačiau jau dabar šis įstatymas vadinamas deklaratyviu, nes lauktų papildomų mokesčių lengvatų ir kitokio skatinimo mechanizmo nenumatyta, nei jau yra pernai įsigaliojusiame Paramos ir labdaros įstatyme. Tad bandykime atsakyti į klausimą: kodėl vėl imituojama reforma ir sąžiningai dirbantys nepakeliamais mokesčiais apkrauti Lietuvos piliečiai negali gauti grąžos iš jų remiamų pasiturinčių ir turtingais bei labai turtingais tampančių žmonių, kuriems įstatymu sukurta nepalanki rėmimo sistema? Gal galėtų ne tik Seimo opozicija reikalauti iš naujo svarstyti Mecenavimo įstatymą įtraukiant į pataisas esmines mokesčių lengvatas, bet ir pasaulio lietuviai, remdamiesi gerąja praktika, skatinti stambųjį mecenavimą konkrečiais pasiūlymais? Neoptimizavus mokslo ir meno valstybinio ir privataus sektoriaus santykio, tolesnė Lietuvos kultūros raida pasmerkta skausmingam vegetavimui ir galimam išnykimui.

Be abejo, ši situacija laikytina rimta grėsme ne tik kultūros tęstinumui, bet ir nacionaliniam saugumui.

Informacijos šaltinis – „Pasaulio lietuvis“

2018.06.07; 06:30

Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.

Lietuvos žmogaus teisių organizacijoms tapo žinoma, kad 2018 m. gegužės 16 d. du šimtai Vilniaus universiteto (VU) studentų kreipėsi į VU Rektorių, Senatą ir Tarybą, prašydami nenaikinti VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI)  politinės filosofijos profesoriaus etato. Taip studentai sureagavo į TSPMI administracijos sprendimą panaikinti politinės filosofijos profesoriaus etatą, o V. Radžvilui pasiūlius dalyvauti konkurse kitos srities profesoriaus pareigoms užimti.

Kreipimosi autorių nuomone, TSPMI administracijos siūlymas V.Radžviliui kandidatuoti į sociologijos  ar kitos srities profesoriaus vietą prilygsta jo pašalinimui iš Universiteto. „Tai didžiulė klaida, dėl kurios labiausiai nukentės studentai. Prof. V.Radžvilas dėsto argumentuotai, išsamiai ir įžvalgiai, praturtindamas net ir tuos studentus, kurie nepritaria jo dėstymo būdams ar išsakomiems teiginiams, jo dėstomi kursai vertingi tiek savo turiniu, tiek dėl išskirtinio, dėmesį pritraukiančio dėstymo“,- rašoma kreipimesi.

Sumanymas panaikinti TSPMI prof. Radžvilo užimamą etatą yra įgijęs politinį atspalvį. 2017-05-15 devyni Instituto studentai  laišku paprašė TSPMI administraciją  prof.V.Radžvilo dėstomą kursą „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“ iš privalomojo pakeisti į pasirenkamąjį dėl profesoriaus pažiūrų ir įsitikinimų. TSPMI administracija prašymą be įtikinamų motyvų nedelsdama patenkino, neatsižvelgusi į netrukus pateiktą alternatyvų 22 studentų bei alumnų prašymą palikti kursą privalomą. TSPMI administracija, apribodama profesoriaus V.Radžvilo teisę laisvai dėstyti parengtą kursą, akivaizdžiai palaikė diskriminacinę nuostatą alternatyvų prašymą pateikusiųjų akademinės bendruomenės narių (22 studentų bei alumnų) atžvilgiu, tuo šiurkščiai pažeisdama VU Statutą.

TSPMI administracija nepaisė Lietuvos mokslininkų sąjungos, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo, kitų  akademinės bendruomenės narius vienijančių organizacijų perspėjimų nepersekioti profesoriaus už pažiūras ir įsitikinimus.  

VU Rektorius, tiesiogiai atsakingas už  VU Statuto nuostatų laikymąsi (VU Statuto 42 ir 43 str.), nesikišdamas į TSPMI konfliktą pats pažeidė esmines VU Statuto nuostatas, t.y. prievolę vykdant Universiteto misiją užtikrinti minties laisvę ir nuomonių įvairovę jame (4 str.2 dalis 2 p.).

VU Rektoriaus laikysena nepakito ir po grupės TSPMI akademinės bendruomenės narių kreipimosi į VU Centrinę akademinės etikos komisiją dėl tariamo V.Radžvilo akademinės etikos normų laužymo. Centrinė akademinės etikos komisija, paneigusi profesoriui mestus kaltinimus, iš esmės patvirtino VU TSPMI etikos komisijos išvadas, jog prof. V. Radžvilo persekiojimas yra politinio pobūdžio. Todėl, įvertinus VU Rektoriaus atsakomybę už  VU misijos įgyvendinimą ir nenukrypstamą VU Statuto laikymąsi, darytina išvada, jog VU Rektorius palaiko minėtą politinį persekiojimą.

Stiprėjančias autoritarinio valdymo ir studijų ideologizavimo tendencijas Universitete patvirtina ir kiti faktai. Tai VU administracijos siekis naikinti  universitete humanitarinius fakultetus bei lituanistines studijas, kitaminčių profesorių teisių suvaržymai (išeiti iš darbo dėl patirto mobingo priversta R. Čepaitienė, draudimas P. Gyliui dirbti VU komunikacijų fakultete) ir kai kurios moksliniu požiūriu abejotinos Rektoriaus iniciatyvos (steigti VU LGBT padalinį). Visa tai verčia abejoti Rektoriaus administravimo gebėjimais toliau vykdyti VU misiją.

Lietuvos žmogaus teisių organizacijos konstatuoja:

Teisės apribojimas profesoriui V.Radžvilui laisvai dėstyti teorinį kursą VU TSPMI ir šio instituto administracijos siekis jį pašalinti iš VU TSPMI turi politinio parsekiojimo požymių.

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.

VU akademinės bendruomenės nario persekiojimas už pažiūras ir įsitikinimus Vilniaus universitete yra prilygintinas mokslininkų ir dėstytojų politiniam persekiojimui universitete sovietmečiu (V. Biržiška, B. Sruoga, V. Jurgutis, P. Šalčius, A. Žvironas, V. Sezemanas, M. Lukšienė, V. Zaborskaitė, I. Kostkevičiūtė, J. Trinkūnas ir kt.) ir kelią susirūpinimą dėl stiprėjančio universiteto autoritarinio valdymo: administracijos santykiai su dėstytojais ir kitais akademinės bendruomenės nariais prieštarauja pamatiniams piliečių laisvių principams, įtvirtintiems Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kuri laiduoja asmens teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (25 str.) bei  garantuoja, kad „kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi“ (42 str.), ir VU Statutui, kuris „puoselėja minties laisvę ir nuomonių įvairovę, atvirumą pasaulio idėjoms ir inovacijoms, kolegialumo, tarpusavio pagarbos, pasitikėjimo ir akademinės etikos vertybes“ (4 str.2 d. 2 p.).

Būdamas ir asmeniškai atsakingas už prof. V.Radžvilo nušalinimą, VU Rektorius ne tik atima iš studentų jų savarankiško mąstymo ugdymui reikalingą prof. V.Radžvilo dėstomą kursą, varžo Universiteto pedagogų aktyvumą bei kūrybinių ieškojimų norą, bet ir slopina  universiteto debatų kultūros tradiciją. Įtvirtindamas politinės valdžios platinamą vieningą politinio korektiškumo doktriną, VU Rektorius savo konformizmu siekia jai suteikti statusą, analogišką sovietinei ideologijai, kuri dėl politinės prievartos ir saugojimo nuo kritikos, virto dogmatiniu tikėjimu.

Atsižvelgdami į tai prašome VU senatą įpareigoti VU Rektorių: 

Patenkinti minėtų 200 studentų prašymą palikti prof. Vytautą Radžvilą dėstyti jo iki šiol skaitytą kursą Vilniaus universiteto TSPMI ir sudaryti kuo palankesnes sąlygas ne tik akademiniams, bet ir viešiems debatams aktualiausiais politikos bei politinės kultūros klausimais, taip pat ir nedelsiant nutraukti jo persekiojimą už pažiūras ir įsitikinimus.

Be išlygų vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymų ir VU Statuto reikalavimus, t.y. užtikrinti Universitete ir jo  padaliniuose dėstytojų bei kitų akademinės bendruomenės narių konstitucines įsitikinimų ir pažiūrų reiškimo laisves.

Prašome VU Senatą ir Tarybą:

Ištirti ideologinio ir politinio persekiojimo bei susidorojimo su mokslininkais, dėstytojais už pažiūras faktus, atvejus, etc. ir supažindinti VU akademinę bendruomenę bei visuomenę su atliktų tyrimų išvadomis.

VU Senatui, Tarybai ir Rektoriui atsisakius tenkinti šiuos prašymus, kviečiame:

Lietuvos mokslininkų sąjungą ir Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimą viešumo tikslais informuoti Europos universitetų akademines bendruomenes apie akademinės bendruomenės narių laisvių suvaržymus Vilniaus universitete.

Lietuvos mokslininkų sąjungą ir Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimą, suderinus su VU profesinėmis sąjungomis, kreiptis paramos į Tarptautinį akademijų ir akademinių draugijų žmogaus teisių tinklą, kuris rūpinasi ir atstovauja mokslininkų, inžinierių, sveikatos priežiūros ir kitų aukštojo mokslo darbuotojų teisėms jiems vykdant savo tiesiogines pareigas.

Raginame:

Kiekvieną Universiteto dėstytoją ar akademinės bendruomenės narį nesitaikstyti su akademinės laisvės suvaržymais, ginti ne tik savo bendraminčių bet  ir oponentų konstitucinę teisę į pažiūrų ir įsitikinimų reiškimo laisvę, neleisti, kad būtų ribojama bet kurio bendruomenės nario mokslinių tyrinėjimų, dėstymo ir pažiūrų bei įsitikinimų laisvė. Šias LR Konstitucijoje, įstatymuose ir VU Statute  įvirtintas pamatines vertybes raginame atsakingai ir nuosekliai perduoti jaunajai kartai.

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras

Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija                Romualdas Povilaitis                   

Lietuvos žmogaus teisių asociacija                               Vytautas Budnikas         

Piliečių gynybos paramos fondas                                  Stasys Kaušinis             

Lietuvos Helsinkio grupė                                                Stasys Stungurys   

Šis pareiškimas išsiųstas Vilniaus universiteto Rektoriui prof. Artūrui Žukauskui, Vilniaus universiteto Tarybai, Vilniaus universiteto Senatui, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimui, Vilniaus universiteto ir Lietuvos akademinei bendruomenei.

2018.05.23; 02:00

Aistros dėl TSPMI: mitinguotojų pusė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Trečiadienį prie Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto vienu metu vyko mitingas ir antimitingas, saugų atstumą tarp skirtingai mąstančiųjų palaikė policijos pareigūnai.

Reaguodami į trečiadienį judėjimo „Vilniaus forumas“ organizuojamus mitingus „Grąžinkite Vilniaus universitetą Tautai ir Lietuvos Valstybei!“ bei „VU TSPMI – ne vienos „partinės“ tiesos institutas!“ VU TSPMI ir kitų VU fakultetų studentai organizavo idėjinį antimitingą.

Kaip Eltai sakė vienas iš antimitingo organizatorių, TSPMI pirmo kurso studentas Vytenis Fuks, įtampa TSPMI prasidėjo dėl prof. Vytauto Radžvilo. „Bet mes atėjome ne ginti TSPMI direktoriaus Ramūno Vilpišausko, kurio atsistatydinimo reikalauja mitinguotojai, o dėl to, kad „Vilniaus forumo“ išsakytos mintys apie Vilniaus universitetą ir TSPMI – įžeidžios. Manome, buvo peržengta riba, tad nebegalėjome nekreipti dėmesio – susirinkome pademonstruoti nesutikimo ir solidarumo su universiteto bendruomene“, – sakė studentas.

Socialiniais tinklais prisijungti prie antimitingo kvietę studentai sulaukė ne tik šiuo metu studijuojančiųjų, bet ir TSPMI absolventų, dėstytojų palaikymo.

Mitinguotojų pusėje ELTA pakalbino filosofą, kultūrologą Vytautą Rubavičių.

Mitingą ir antmitingą V. Rubavičius prilygino ne tik ideologijų, bet ir esminės pasaulėžiūros bei žmogaus savipratos išsiskyrimui.

„Vieniems labai svarbi Lietuvos valstybė, Lietuvos tauta, Lietuvos visuomenė, kitiems pirmiausia svarbu tarptautiškumas, europietiškumas ir visi kiti pažangiais laikomi dalykai. Ta visuomenės ir tautos dalis, kuriai valstybė iki šiol svarbi, o kai kam net šventa, laikoma greitos pažangos trukdžiais“, – sakė V. Rubavičius.

Filosofo matymu, išsiskyrimas reiškiasi per akademinio jaunimo nuotaikas, tam tikrą santykį su dėstytojais, per institucijų santykius su savo dėstytojais taip pat.

„Šiuo atveju esmine figūra tapęs V. Radžvilas, kuriam Lietuvos valstybė iš tiesų yra svarbi, ir jis jaunimą auklėjo visų pirma meilės Lietuvai pagrindu, diegė plačias politinės filosofijos pažiūras. Jis šiuo metu nelabai reikalingas, nes auklėja per daug savarankišką ir plačiai mąstantį jaunimą“, – mano filosofas.

Filosofas, kultūrologas Vytautas Rubavičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

V. Rubavičiaus nuomone, skirtingų ideologijų susitikimas ir susikalbėjimas vis dėlto gali būti įmanomas, jeigu Lietuvos politikoje ir švietimo sistemoje rūpestis nacionaline valstybe, kultūra ir kalba būtų pagrindinis dalykas. Tada jaunimas tarsi savaime auklėtųsi meilės savam kraštui jausenoje.

Pasak filosofo, švietimo sistemoje, kaip ir aukštojoje politikoje, turėtų būti vadovaujamasi principu, kad lietuvių tautai šitas žemės lopinėlis yra Dievo dovanotas ir valstybė yra didelė dovana, leidžianti savarankiškai tvarkytis. „Jeigu mes patys tuo vadovautumės ir taip auklėtume jaunimą, susipriešinimo nebūtų, nes ir institucijose būtų tokia pat dvasia“, – pridūrė „Tautos forumo“ organizuotame mitinge prie TSPMI dalyvavęs V. Rubavičius.

Kaip skelbė ELTA, į „Tautos forumą” susivienijusios visuomeninės organizacijos trečiadienį Vilniuje rengė šventinę eiseną su Trispalvėmis ir mitingus prie Vilniaus universiteto (VU) bei šios aukštosios mokyklos Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI).

Mitingo dalyviai protestavo prieš VU rektoriaus įgyvendinamą neoliberalizmo ideologija ir pseudomoksline „naująja viešąja vadyba“ grindžiamas pertvarkas, dėl kurių, pasak visuomenininkų, VU vis labiau atsaistomas nuo įsipareigojimų bei atsakomybės visuomenei ir valstybei, o universitetas verčiamas „ištautinta ir išvalstybinta globalaus akademinio verslo įmone“.

Prie Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto vyko protesto akcija „VU TSPMI – ne vienos „partinės“ tiesos institutas!“ Mitinge reikalauta esminių VU TSPMI pertvarkų ir instituto direktoriaus Ramūno Vilpišausko atstatydinimo.

Vienas iš antimitingo organizatorių, TSPMI pirmo kurso studentas Vytenis Fuks. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kaip komentare Eltai teigė VU Viešosios komunikacijos vadovas Ervinas Spūdys, akivaizdu, kad „Vilniaus forumo“ išplatintas pranešimas yra tiesiogiai susijęs su profesoriaus V. Radžvilo atveju, kuris šiuo metu nagrinėjamas Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos.

„Vis dėlto neaiškūs išankstiniai reikalavimai ir jų motyvai verčia abejoti išsakomų problemų pagrįstumu, didelė dalis pateikiamos informacijos apskritai prasilenkia su realybe – išsakyti neaiškūs kaltinimai ir lozungai, gausu dogmatiškų, bet ne duomenimis ar įrodymais paremtų teiginių, kaip, pavyzdžiui, kaltinimai dėl menkinamos lituanistikos svarbos. Tiesa yra tokia, kad VU lituanistikos studijos užima itin svarbią vietą ir yra sudaromos visos sąlygos stiprinti šios srities mokslinius tyrimus bei studijų kokybę“, – pabrėžė E. Spūdys.

Aistros dėl TSPMI: atstumą tarp mitingo ir antimitingo dalyvių saugojo pareigūnai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

VU komunikacijos vadovas dėl vieno dalyko tikrai pritaria mitingo organizatoriams – universitetas iš tiesų siekia būti tarptautinis, modernus, globalus ir konkuruojantis ne tik regione, bet ir pasaulyje. „Šiandien kalbėti apie modernų tautinį universitetą neturime jokių prielaidų, o aukščiausio lygio moksliniai pasiekimai apskritai yra įmanomi tik bendradarbiaujant globaliu mastu“, – pridūrė jis.

E. Spūdys pabrėžė, kad VU, įgyvendinantis itin daug struktūrinių pokyčių ir perimantis vis daugiau gerųjų pasaulinių praktikų, stabiliai gerina veiklos rezultatus visosejo veiklos srityse.

„VU TSPMI, kaip struktūrinis padalinys, universitete yra pavyzdinis. Jame sudaromos sąlygos pažinti visų krypčių politinę mintį, o pozityvius instituto rezultatus galima matyti vien pažvelgus į VU TSPMI studentų atsiliepimus apie studijas, absolventų įsidarbinamumo ir uždarbio rodiklius, puikiai vertinamą šalies diplomatinio korpuso veiklą, kurio didelę dalį sudaro VU TSPMI absolventai. Įvertinus šias ir kitas aplinkybes, nematome pagrindo svarstyti instituto valdymo pokyčių“, – Eltai komentavo VU komunikacijos vadovas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.25; 18:40

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Vilniaus Forumas“ informuoja, kad balandžio 25 dieną 13 valandą Daukanto aikštėje įvyks pilietinis mitingas „Lietuva yra čia!“ Tarp kitų jame bus iškeltas ir reikalavimas „Grąžinkite Vilniaus universitetą Tautai ir Lietuvos Valstybei!“

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę visa šalis ir jos švietimo ir mokslo sistema bei akademinė bendruomenė buvo įtraukti į neoliberalizmo ideologija grindžiamą globalistinę rinkos revoliuciją. Jos idėjiniu vėliavnešiu ir avangardu tapo Vilniaus universitetas, didžiąją dalį savo istorijos buvęs tvarią vertę turinčių žinių kalve, tautos intelektinio potencialo kūrimo ir kultūros tradicijų puoselėtoju ir perdavėju, taip pat sąmoningų ir patriotiškų piliečių ugdymo židiniu. VU rektoriumi tapus prof. A. Žukauskui šios universiteto misijos atsisakyta. Jo iniciatyva įgyvendinant neoliberalizmo ideologija ir pseudomoksline „naująja viešąja vadyba“ grindžiamas pertvarkas, VU vis labiau atsaistomas nuo įsipareigojimų bei atsakomybės visuomenei ir valstybei. Universitetas sparčiai darosi ištautinta ir išvalstybinta globalaus akademinio verslo įmone. Vis labiau surinkinamas ir suprekinamas universitetas faktiškai verčiamas specialistų rengimo fabriku. Siaurinamas jo kuriamų žinių ir studijų laukas: nuosekliai atsisakoma visuomenės intelektualinio elito ugdymui reikalingų mokslo tyrimų ir studijų, prioritetą vis atviriau teikiant tik komerciškai naudingoms ir reitingus generuojančioms veikloms.

Pertvarkos taip pat keičia pačios VU akademinės bendruomenės narių žmogiškus ir profesinius santykius – sveiką mokslinę konkurenciją ir akademinį bendradarbiavimą vis labiau išstumia bendruomenę ardanti kova dėl pelningų veiklų.

Kartu stiprėja ideologinio ir politinio VU resovietizavimo tendencijos. Dangstantis „globalumo“ ir „tarptautiškumo“ šūkiais VU nuosekliai ir kryptingai ribojama lietuvių kalbos vartojimo erdvė ir griaunamas jos prestižas. Siaurinamos lituanistikos studijos ir menkinamas jų statusas. Studijų ir tyrinėjimų srityje įtvirtinamos neomarksizmo ir neoliberalizmo nuostatos, todėl VU sparčiai darosi ideologizuota neosovietinio stiliaus aukštąja mokykla. Reikalavimas grąžinti universitetą Lietuvai yra tautiškai ir valstybiškai mąstančios visuomenės dalies atsakas į šias tendencijas. VU Tarybos pirmininkas ir Rektorius bus pakviesti susitikti su mitingo dalyviais ir paaiškinti jo dalyviams universitete voliuntaristiškai vykdomų pertvarkų tikslus ir naudą šalies visuomenei, valstybei bei pačiai VU akademinei bendruomenei. Jiems bus įteiktas Tautos forumo pareiškimas „Dėl VU misijos“ su konkrečiais reikalavimais sustabdyti VU kaip Lietuvos mokslo ir kultūros židinio griovimą.

Tada mitingas bus pratęstas prie Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto. 14 00 val. Vokiečių g. 10 įvyks protesto akcija „VU TSPMI – ne vienos „partinės“ tiesos institutas!“

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.

VU TSPMI buvo įsteigtas kaip valstybės išlikimui ir raidai strategiškai svarbi mokslo ir studijų institucija. Ilgą laiką gana sėkmingai vykdęs šią savo misiją, institutas dabar jos neatlieka. TSPMI studijų programose ir vykdomuose mokslo tyrimuose įtvirtinus neomarksizmo ir neoliberalizmo ideologines dogmas, smuko šios nacionaliniam saugumui itin reikšmingos įstaigos akademinis lygis. Visada gyręsis diskusijų laisve ir deklaravęs siekį ugdyti kritišką mąstymą, pastarąjį dešimtmetį VU TSPMI pamažu virto nepagrįstai liberaliomis pristatomų, bet iš esmės antitautinių ir antivalstybinių idėjų sklaidos židiniu. Jo taryba ir dėstytojų kolektyvas nuosekliai apvalytas nuo kitaminčių. Sovietmetį primenančiais metodais slopinama akademinė laisvė ir pažeidžiamos „neteisingai mąstančių“ darbuotojų pilietinės ir profesinės teisės. Tęsiasi apie šias neigiamas tendencijas viešai kalbančio prof. V. Radžvilo ideologinis ir politinis persekiojimas bei pastangos pašalinti jį iš instituto. Mitinge bus pareikalauta esminių VU TSPMI pertvarkų. Subrendusi būtina jų sąlyga – instituto direktoriaus R. Vilpišausko at(si)statydinimas.

Informacijos šaltinis – „Vilniaus Forumas“

2018.04.23; 07:10

Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai šalies premjeras, netiesiogiai, bet akivaizdžiau tarp mūsų policininkų (atsiprašau – politikų) nebūna, atsainiai mestelėjo, kad jam tas tris lietuviškas raides pakeisti, kaip tris pirštus apšlapinti ir trijų pirštų kombinacijos kitaip manantiems neparodė tik todėl, kad ruošiantis prezidento rinkimams kombinacija galėjo atsirūgti keliais prarastais balsais, suvoki vieną dalyką – tai laikina.

Žinoma, po rinkimų, kitaip manančius siųsti „ant trijų raidžių“ – būtų įprasta politikų praktika, tačiau kol dar reikia dalinti pažadus ir atrodyti gražiam bei reikalingam, antagonizmas šalies, kurios prezidentu ketini tapti raidynui, nustebino.

Kalbant ne iš pretendento į prezidentus, o tik iš premjero pozicijos, dar buvo galima jį suprasti, nes šias pareigas visai pakenčiamai atlikdavo ir apsukrus ūkininkas, ir nenusisekęs fizikas, bet pretenduojant į moralinio šalies autoriteto kėdę, prezidentus, atrodė, kad valstybę ir jos gyventojų naudojamą raidyną reikia gerbti labiau. Juk net jei visi kaimynai lenkai ir baltarusiai 50 km aplinkui balsuos už tai, kad pretendentas tapęs tikru prezidentu likviduotų nacionalinę abėcėlę kaip reiškinį ir vėl įvestų kaip 1864–1904 m. kirilicą, balsų iš likusios Lietuvoje galėtų pergalei ir neužtekti, net ir su dviejų oligarchų palaikymu. Taigi, visa ta istorija su trimis raidėmis pasirodė kažkoks atsitiktinumas ir nesusipratimas, kuris praktikui, iki šiol nedraugavusiam su rašto darbais, galėjo būti atleistina silpnybė ar paklydimas.

Tačiau dabar, pažiūrėjus, kas jau nuveikta ir ką dar ketinama nuveikti, tenka nuomonę keisti ir atsitiktinumus pamiršti. Paskutinė naujiena – prabilta apie Lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos kultūros tyrimų institutų ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro sujungimą į vieną instituciją. Optimizavimu to jau nepavadinsi, lūžis gilesnis ir pasekmės bus ilgalaikės.

Paskui gyventojus „emigruoja“ ir universitetai

Valstybėje tuo tarpu vyko ir tebevyksta įdomus procesas – universitetų konsolidacija, tiksliau – jų naikinimas. Apie tai daug prirašyta ir pasakyta, tad nieko naujo čia jau nepridursi, galima tik trumpai apibendrinti.

Atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje buvo steigiami universitetai, kiekvienas save gerbiantis didesnis Lietuvos miestas norėjo jį turėti. Inteligentija naiviai siejo Lietuvos ateitį su mokslu – ir fundamentaliuoju, ir taikomuoju – dėl to buvo pasiryžusi net kęsti laikinus nepriteklius, nes buvo soti dvasiniais dalykais, o apie materialius, atrodė, net kalbėti gėdinga didesnio ar mažesnio mastelio pasaulio mokslininkų draugijoje. Tačiau Tėvynėje vyko nenutrūkstamas gyventojų skaičiaus mažėjimas, kol galų gale išties pradėjo atrodyti, kad gal per daug mums to mokslo, ypač to, kuris neneša tiesioginio pelno. Gyventojų juk bemaž trečdaliu sumažėjo.

Kadangi dabartinio premjero politika yra pakankamai apgalvota – skatinanti emigravimą iš Lietuvos, nors toks tikslas vyriausybės programoje ir nebuvo įrašytas, bet poveikį, taip pat ir demografinį daro ne samdytų viešųjų ryšių specialistų parašytos programos, o realūs galios turėtojų veiksmai, todėl buvo aišku (tarkim, po sprendimo palengvinti sąlygas įdarbinti piliečius iš trečiųjų šalių), kad gyventojų dar labiau sumažės, tad ir universitetų perteklius bus dar labiau juntamas.

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Universitetų likvidavimas tebevyksta – tai ilgai užtruksiantis procesas. Šiuo metu pradeda kristi patys nereikšmingiausi. Kaip rašo Rūta Pukenė, informacinio portalo Delfi žurnalistė, vadovaujantis Studijų kokybės vertinimo centro išvadomis, viena iš penkių studijų programų Lietuvos universitetuose turės būti uždaryta. Vienose aukštosiose daugiau, kitur mažiau, tačiau tai reiškia, kad uždarius šias programas turėtų būti stabdomas priėmimas į visas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (LKA) programas.

Toks pat likimas ištiktų ir LCC tarptautinį bei Europos humanitarinį universitetus, kur visos studijų programos įvertintos kaip apribotinos. Dramatiškai nukraujuos ir Klaipėdos universitetas.

Nebebus leista priimti studentų, o tai reiškia nuosprendį su galimybe dar metus kitus patirti agonijos traukulius.

Lietuvių kalbos statuso pokytis universitetuose

Kai kurie universitetai bandė gelbėtis patys susijungdami. Situacijos gana paradoksalios. Tarkim, Aleksandro Stulginskio universitetas jungiasi su Vytauto Didžiojo universitetu. Didžiojo kunigaikščio titulas, aišku, nusvers buvusio šalies prezidento titulą, tad nebeliks Stulginskio. Žinant, kad po Stulginskio vardu slėpėsi Žemės ūkio universitetas – akademija, ilgainiui gal Kaune atsiras Vytauto Didžiojo agrarinis universitetas. Vytauto nuopelnai žemės ūkiui kol kas neįrodyti, bet jei bus taip įrašyta į vadovėlius, reiškia, bus ir nuopelnų. Tiesa, prie VDU dar prijungiamas „bevardis“ edukologijos universitetas, bet pastarąjį prisijungimas ištirpdys ir pedagoginio profilio aukštosios Lietuvoje tiesiog nebeliks.

Kitas įdomus reiškinys, pvz., Šauliuose veiks Vilniaus universitetas. Bet tai laikinas chaosas, kuris ilgainiui savaime susidėlios ir gyvuos tik kol žmonės atsimins, kad tokie buvo. O žmonių atmintis trumpa, tad dalies universitetų laikas istorijoje jau išseko.

Iš esmės, galimybė universitetams išlikti buvo vienintelė – turėti pakankamai studentų arba būti reikalingiems verslui, o dar geriau  – ir viena, ir kita. Lyderiu siekiant šių strateginių tikslų, kaip ir dera, tapo Vilniaus universitetas, kuriame drastiškai pakeistas administracinis personalas, o po to imtasi ir kamieninių padalinių, kur turėjo būti vietoj egzistavusių katedrų įkurti institutai.

Reikšmingiausias šios reorganizacijos rezultatas – iš Vilniaus universiteto išnyko lietuvių kalba. Nebeliko jos. Ne taip ilgai toks reiškinys ir gyvavo. Nebeatkasinėjant istorijos reliktų iš laikotarpio iki Universiteto uždarymo 1832 m. (nors pati uždarymo priežastis įdomi – uždarė todėl, kad ten buvo pernelyg daug laisvos dvasios, kurios vedami piliečiai net sukilo prieš Rusijos imperiją), vis dėlto artimesni laikai – aktualesni. Dėl suprantamų priežasčių, nebuvo lietuvių kalbos ir Lenkijos okupuoto Vilniaus Stepono Batoro universitete 1919–1939 m. Atsirado tik po Vilniaus atgavimo 1939 m. ir, išskyrus laikotarpį per II pasaulinį karą, kai universitetas vėl buvo metams uždarytas, tačiau iki 2018 m. statusą Vilniaus universitete lietuvių kalba turėjo, tas statusas buvo iškovotas, išsaugotas net ir okupacijos sąlygomis, netgi didele dalimi nulėmė išsilaisvinimą iš okupacijos, kuriai vadovavo daugiausia Vilniaus universiteto absolventai.

Pokytis reiškia, kad šiam Universitetui tie dalykai nebėra reikšmingi.

Universitetai verslui

Vilniaus universitetas kovoja už pasaulinius reitingus. Labai garsiai buvo ištrimituota, kad Universitetas netikėtai šovė 80 pozicijų į priekį ir iš 500-uko galo atsidūrė priekyje – 410–420 pozicijoje. Kadangi naujas Universiteto rektorius taip smagiai plojo sau per petį už tokią sėkmę, tai susidarė įspūdis, kad to ir pakako reitingui, t.y. Vilniaus universitetas deramai įvertintas pasaulyje būtent todėl, kad atsirado naujas rektorius. Ar tikrai, ar Lietuvoje kas nors tuo patikėjo, o pasaulio akademinė bendruomenė tai išties taip sureikšmino, jeigu iš viso žinojo – labai abejotina.

Bet esmė ta, kad pagal vieną poziciją Universitetas visą laiką buvo 1-oje vietoje visuose reitinguose, būtent Lietuvių kalbos ir literatūros mokslo, platesniame kontekste – baltistikos. Pasaulyje tiesiog nėra kito universiteto, kuriam tai būtų taip svarbu. Tiesa, lietuvių kalba svarbi daugelyje pasaulio universitetų vien jau todėl, kad tai mažiausiai nuo indoeuropiečių prokalbės nutolusi gyvoji kalba. Nors iš kitos pusės, nei straipsnių pasaulyje reitinguojamuose žurnaluose, nieko, kas tuos reikalingus reitingo taškus uždirbtų lietuvių kalba nedavė, nes tų kotiruojamų akademinio lygmens žurnalų buvo tiek, kiek jų buvo leidžiama pačioje Lietuvoje. Kotiruojami žurnalai, kurie tuos reitingo taškus renka – daugiausia angliški, prancūziški, vokiški, iki lietuviškų dar tolimas kelias, jeigu jis iš viso bus kada nors įveiktas. Todėl universitete lietuvių kalbos nebeliko. Tiesa, dėstytojai dirba ir kalba dėstoma, tačiau pagal reikšmę gimtoji šalies kalba nukišta į pelenės vietą. Vilniaus filologijos fakultetas irgi dar išliko, jame dominuoja užsienio kalbų dėstymas, yra net du (iš 5) tuo užsiimantys fakulteto institutai.

Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vilniaus universitete vykstančius procesus dera kilstelti šiek tiek aukščiau akademinių institucijų viduje ar tarpusavyje vykstančių reikalų lygmens. Vis dėlto Vilniaus universitetas yra ne tik mokslo ir mokymo institucija, bet ir simbolis, tam tikras mokslo Lietuvoje etalonas – valstybinio mokslo politikos standartas. Juk Vilniaus universitetas ir be jokių reitingavimų gana ilgai priklausė pasaulio universitetų 30-ukui. Toks jis tapo po įsteigimo 1579 m., toks buvo po 1773 m. veikiant Edukacinei komisijai iki pat Abiejų Tautų Respublikos galutinio padalijimo. Autonomijos sąlygomis, toks jis buvo ir sovietiniu laikotarpiu, kadangi universitetas Lietuvoje buvo vienintelis, nors ir apkabintas sovietiniais ženklais ir vardais.

Todėl dar ir šiandien Vilniaus universitetas, nors ir kovoja su kitomis Lietuvos aukštosiomis mokyklomis dėl studentų sielų, tačiau tie patys reitingų sudarytojai – ne tik matricos ir algoritmai, bet ir gyvi žmonės – Vilniaus universitetą bent jau žino, nors ir neranda priežasčių, už ką jam skirti ypač daug balų. Galų gale, juk ir tie reitingai labiau verslo, nei mokslo įrankis. Būtų pernelyg supaprastintas gyvenimas jei mokslui būtų galima pritaikyti reitingą. Nors iš verslo pozicijos žiūrint, suprantama, tai įmanoma.

Kaip ten bebūtų, tačiau tai, kas vyksta Vilniaus universitete, turi didesnę ir tarptautinę, ir nacionalinę reikšmę nei bet kurioje kitoje Lietuvos aukštojoje mokykloje. Vilniaus universiteto strateginis posūkis verslą aptarnaujančios institucijos pusėm, turės ne tik teigiamų, bet ir neigiamų pasekmių. Jau simbolišku aktu galima pavadinti tai, kad Universitete įkurtas Investicinis fondas, bet neatsirado erdvės Lietuvių kalbos struktūriniam padaliniui. Atsitiktinumas ar ne, bet S. Skvernelio ir Vilniaus universiteto mokslo sampratos ir požiūriai į mokslo valdymą sutapo.

Lietuva be lituanistikos mokslo

Universitetų, ypač socialinių – humanitarinių sričių siaurinimas, orientuojantis tik į tas sritis, kurios gali būti įdomios verslui – tendencija, kurios nebeįmanoma nepastebėti. Tačiau jau nebegalima nepastebėti ir šių tendencijų sąlygoto turinio – pirmiausia į užribį išstumiamos lietuvių kalbos.

Žinią apie Lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir Lietuvių tautosakos bei literatūros institutų lemtį pirmasis socialiniuose tinkluose paskleidė literatūrologas ir visuomenės veikėjas. dr. Darius Kuolys.

„Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutams vietos po saule nenumatyta. Ilgai žadėta pažanga pagaliau pasiekė ir lituanistikos mokslus: iš keturių humanitarinių institutų švietimo ir mokslo ministrės komanda pasiūlė padaryti vieną „centrą“, – socialiame tinkle „Facebook“, – rašo mokslininkas. Ir pateikia jį pasiekusią reorganizacijos argumentaciją, surašytą 2018 m. kovo 4 d. premjero sudarytos Darbo grupės pasiūlymams dėl valstybinių mokslinių tyrimų institutų veiklos kokybės gerinimo parengti Ataskaitoje: „Atliepiant į vis sudėtingėjančius globalius iššūkius Lietuvos visuomenei bei kultūrai (daugiakultūriškumas, globali informacinė erdvė, hibridinės grėsmės nacionaliniam saugumui ir kt.), būtina stiprinti ir tobulinti esamų HM (humanitarinių mokslų) institutų veiklą, peržiūrint jų tikslus ir misijas, jų ir kitų panašioje srityje veikiančių tyrimų įstaigų, universitetų profilius, funkcijas, pajėgumus, tyrimų žemėlapius, efektyvinant jų valdymą ir vadybą. <…> siūlome sutelkti HM institutų mokslinį potencialą į Lietuvos humanitarinių tyrimų centrą. <…> Tokiu būdu būtų sprendžiami esminiai valstybei tautos tapatybės ir identiteto plėtojimo, lietuviškojo bei europietiškojo pilietiškumo stiprinimo uždaviniai <…>“.

Pasak D. Kuolio, ministrės Jurgitos Petrauskienės vadovaujamos darbo grupės pagrindą sudaro ministerijos ir Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai, kurių dauguma niekad gyvenime su lituanistiniais tyrimais nėra susidūrę. Tad vargu ar būtų korektiška prašyti jų paaiškinti: kaip sunaikinus lituanistinius institutus „būtų sprendžiami esminiai valstybei tautos tapatybės ir identiteto plėtojimo uždaviniai?“

D. Kuolio teigimu, jis yra siūlęs premjero patarėjai Ugnei Kaunaitei atnaujinti prie Vyriausybės vadovo veikusios Lituanistikos plėtros komisijos darbą ir rimčiau pasirūpinti valstybei svarbiais lituanistikos mokslais. Tačiau sulaukė atsakymo, kad premjerui tai nebus įdomu. Taip pat patarėja jo pasiteiravo, „ką daryti su institutais“. Anot Kuolio, rekomendavęs U. Kaunaitei visų pirma susipažinti, ką lituanistikos institutai yra nuveikę, ką veikia, ką, sulaukę deramos paramos, galėtų nuveikti. „Atrodo, kad šie uždaviniai jaunai premjero komandai pasirodė per sunkūs“, – padaro išvadą lietuvių kalbos ir literatūros mokslo autoritas. 

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Perpasakotas D. Kuolio tekstas labai viską gražiai ir nuosekliai atskleidžia – „premjerui neįdomu“. Ir čia belieka pridurti – „be komentarų“, nes viskas visiems ir taip tampa aišku.

Vis dėlto lituanistikos Lietuvoje naikinimas visiškai be dėmesio nevyksta. Aštrius straipsnius skelbia Jūratė Laučiūtė. Kol buvo gyvas, aštriai apie tai kalbėjo akademikas Zigmas Zinkevičius. Jautriai apie tai bylojo Justinas Marcinkevičius… kol buvo gyvas. Ar tai reiškia, kad drauge su anapilin iškeliaujančiais mūsų mokslo, kalbos, literatūros ir, apskritai, Lietuvių kultūros autoritetais, į anapilį iškeliauja ir lietuvių kalba?

Ką gins armija – verslą, tautą, žemę, kalbą ar Svernelį?

Garsiai privengiama argumentuoti, tačiau visąlaik leidžiama suprasti, kad, esą, reikia sutaupyti lėšų, nes privalome įvykdyti 2 proc. skiriamų gynybai įsipareigojimą, reikia lėšų pereinant (grįžtant) prie visuotino jaunuolių šaukimo į armiją ir pan. Bet čia reikėtų užduoti vieną esminį klausimą. O jeigu lietuvių kalbos šioje žemėje nebeliks – tai ką gi gins tie 2 proc., tie jauni pašaukti kareivėliai?

Suprantama, mūsų apsukrus premjeras, kaip mat paaiškintų, kad yra ką ginti – štai reikia apginti jo mažą, mažą namelį Neries upės pakrantėje pasistatytą Valdemero Tomaševskio tėvonijoje. Argumentų turėtų ir kiti tautos autoritetai, tarkim, Gitanas Nausėda paaiškintų, kad reikia apginti Skandinavų bankų investicijas, nes jie čia turi labai daug nekilnojamojo turto, daugiausia perimto iš nepajėgiančių gražinti kreditų tiems patiems bankams klientų, kurių tie prisiėmė nekilnojamo turto burbulo pūtimo metu. Iš tiesų, globalių ir vietinių verslų ir versliukų, sodybėlių, kurias reikia apginti yra, tačiau vis viena klausimas išlieka  – ar tai viskas, ką šios šalies piliečiai šioje Lietuvos žemėje turi apginti?

Akademikas Zigmas Zinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Visa tai, kas spėjo įvykti dar per palyginti trumpą premjero vadovavimo valstybės valdymui laikotarpį, vis dėlto jau pradeda atskleisti tendencijas, kurios kalba apie nacionalinių vertybių, kurių pamatas yra nacionalinė kalba, kryptingą eliminavimą iš valstybinių prioritetų sąrašo. Taip pat aišku, kad tokie skverneliai, ne iš dangaus nusileido ir ne iš Europos Sąjungos atsiusti kaip reglamentų ir direktyvų, kurias turėsime įgyvendinti, priedai. Europoje nacionalinio tapatumo klausimai nėra tokie jau aštrūs, grėsmių išnykti nejaučia didžiosios Europos nacijos, o mažosios nuosekliai gina ir rūpinasi savo nacionalinio identiteto išsaugojimu, nors ir jie, kaip ir mes, kaip ir visos pasaulio tautos patiria globalaus internacionalinio verslo spaudimą. Verslas nėra prieš nacijas, tačiau jos skaldo rinkas, trukdo plėtrai ir mažina pelnus, todėl nacijos nėra didžiojo verslo sąjungininkės. Tačiau tam ir yra nacionalinės vyriausybės, kad rinkos diktato apetitą apribotų. Vienoms valstybėms sekasi geriau, kitoms blogiau, vienos garsiau deklaruodamos, kitos tyliau, tačiau daugumą jų savo kultūra ir savo nacionalinėmis kalbomis rūpinasi.

Žaliuosius ir valstiečius išrinko Lietuvos piliečiai, kurių dauguma žaliųjų–valstiečių samdinių parašytų programų neskaitė, vis dėlto rinko, jų akimis, tinkamiausius žmones, kurie šią šalį galėtų valdyti. Ar tai reiškia, kad ir daugumai Lietuvos visuomenės kalba, kaip vertybė, praranda reikšmę? Nepaisant propagandinių triukų, kurie dalį rinkėjų paveikė, vis dėlto tokie žingsniai iš šių valdančiųjų nėra ir nebuvo netikėti. Gal tik buvo šiokios tokios vilties, kad tokių žingsnių nebus, neišdrįs Saulius su Ramūnu peržengti Rubikono, bet, kaip sakoma, viltis kvailių motina. Tačiau dievagotis, kad tik eilinį kartą suklydome, nebūtų sąžininga.

Jaunajai kartai sektini pavyzdžiai

Kodėl taip atsitiko, kad Lietuvos visuomenei kalba, kuria jie bendrauja, tampa nebesvarbi? Priežasčių galima surasti daug. Dabar jau tapusi „senąja“ karta labai daug vilčių siejo su jaunąja karta, t.y. nepriklausomoje Lietuvoje gimusiais ir brendusiais jaunais žmonėmis. Bet pažiūrėkime, ką gi jie matė gimę ir bręsdami? Vis labiau į visuomenės užribį išstumiamus lietuvių kalbos mokytojus mokyklose, vis didėjančią socialinę atskirtį, kurią jie matė ne abstrakčiai, o savo tėvų asmenyje. Platesniu mastu – jie matė buvusių valstybės įmonių direktorių toliau valdomas, tik jau privačiomis tapusias turtingiausias Lietuvos bendroves, o valdžios piramidės viršūnėje – partinių draugų būrelius, kurie aršiai kovojo ne už Lietuvą ir lietuvių kalbą, bet vienas su kitu, ne dėl idėjų, bet dėl labai materialių dalykų – pinigėlių. Buvo viena partija, kuri aršiai kovojo prieš išorės priešą, tačiau kadangi išorės priešas taip ir neužpuolė, ilgainiui jos patriotiniai šūkiai pradėjo pritraukti vis mažiau ir mažiau rėmėjų.

Štai ir dabar dėl lietuvybės židiniais buvusių institutų likvidavimo susirūpinimą pareiškė du Seimo konservatoriai, Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis, tačiau kiek yra tokių, kurie tiki, kad tai jie daro ne dėl politinių dividendų? To „rūpesčio“ išraiška irgi keistoka – jie savo susirūpinimą išreiškė raštu kreipdamiesi…. į premjerą S. Skvernelį, Seimo Kultūros, Švietimo ir mokslo komiteto vadovus, Ramūną Karbauskį ir Eugenijų Jovaišą, kuris gal ir turi supratimą apie ką kalbama, bet politinio svorio turi tiek pat, kiek ir Kaimo, ar bet kurio kito komiteto (išskyrus Kultūros) Seime, vadovas. Apie visa tai yra diskutuojama ne tik laikraščių puslapiuose, bet ir šeimose, kuriose ir bręsta busimieji Lietuvos gynėjai, formuojasi jų požiūris į savo tautą, šalį, vertybes, valstybę ir jos valdytojus. Nacionaliniai politikai gerais ir blogais savo elgsenos pavyzdžiais – tą formavimąsi pakankamai reikšmingai įtakoja. Tauta susideda ne tik iš „runkelių“. Jaunieji Lietuvos piliečiai matė ir mato, kas svarbu elitui, kaip pasiekiamo to, ką turi elitas ir jie be jokių skrupulų rinkosi ir renkasi tuos pačius elito naudojamus instrumentus savo naudos ir karjeros tikslais, o kai dėl patirties ir asmeninių ryšių stokos tikslų nepavyksta realizuoti, kraunasi lagaminus, kad taptų „pranašais“ ne savo žemėje.

Ar sujungtajam humanitariniam institutui irgi vadovaus policininkas?

Šveitimo ir mokslo viceministras Giedrius Viliūnas, kilus nedideliam sambrūzdžiui dėl institutų likvidavimo, puolė aiškinti, kad tai esą tik siūlymai, jie dar bus derinami su akademine bendruomene, o galutinius sprendimus priims Vyriausybė.

Bet vyriausybės vadovui – „tai net neįdomu“, tad kokius priims galutinius sprendimus, jau ir dabar aišku, aiškėja ir lietuvių kalbos perspektyvos.

Žinoma, institutų sujungimas argumentuojamas administracinių kaštų mažinimu, esą, bet kuriuos institutus ir institucijas galėtų sėkmingiausiai valdyti geri vadybininkai. Pastaruoju metu paaiškėjo, kad geriausi vadybininkai Lietuvoje yra policijos mokslus krimtę specialistai. Galėtų jie ir Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutuose kovoti su ten klestinčiu, premjero žodžiais tariant, „nepotizmu, korupcija, protekcionizmu, dvigubais standartais, neūkiškumu, neefektyviu valdymu, nelegaliais susitarimais, procesų imitavimu, grynųjų pinigų nešiojimu alkoholinio gėrimo dėžutėse ir puokšte kitų blogybių“.

Rekviem Lituanicus

kalbeti lietuviskai draudziama
Kalbėti lietuviškai draudžiama.

Išvada tokia, kad valdžią Lietuvoje turėsime, bet Lietuvos valdžioje per artimiausius metus liks vis mažiau ir mažiau. Matyt, turėtų įvykti kažkas įspūdingo, kad visuomenė į jos pačios nacionalinės kultūros reikalus atkreiptų dėmesį ir atsikvošėtų. Gal reikėtų uždaryti Vilniaus universitetą, kaip padarė Rusijos caras Nikolajus I 1832 m. Bet tokius užmojus, ko gero, būsimasis prezidentas pasitaupys užantyje ir ant stalo paklos, kai jau bus ne būsimasis, o esamasis. Iš tiesų valstybei būtų žymiai taupiau ruošti reikiamus specialistus, tarkim, Rygoje ar Bialystoke, o policininkus galėtų visai pigiai paruošti Minsko mokykla, tik problema, kad ES jų diplomų nepripažintų.

Šiaip ar taip, abu žaliųjų ir valstiečių lyderiai sutaria dėl vieno dalyko – tie, kurie susirūpinę lietuvių kalbos išsaugojimu Lietuvoje, už juos nebalsavo ir nebalsuos nei per kitus rinkimus, nei kada nors ateityje, tad pragmatiškų politikų pragmatiškas sprendimas – likviduoti tų rūpintojėlių padermę, kad gyventi netrukdytų. Paliks vieną institutą ir užteks, tokiu statusu, kokį turi Putino palikta opozicija Rusijoje. Kertinis planuojamo institutų sujungimo akmuo, kurio statytojai neatmes, yra Genocido ir rezistencijos centras, nes po sujungimo lietuvių kalbos mokslas Lietuvoje gyvuos tik rezistencijos sąlygomis.

2018.03.20; 05:00

Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sakau tai šiandien jums, daugybę metų smirdintys Seime, ir jums, „profesionalai“, šviežiai nutūpę, ir tamstai, ponas Skverneli, su visa vyriausybe, ir tamstai, ponia Jurgita Petrauskiene, ir mums, visiems, taip taip, mums visiems rinkėjams. Lietuvos pertekliniame biudžete nebėra pinigų lituanistikai – ne tik universitetams, bet ir vienintelėms vien mokslu užsiimančioms įstaigoms – Lietuvių literatūros ir tautosakos bei Lietuvių kalbos institutui.

Berods trečiojo pasaulio šalyse surandama pinigų nacionalinėms mokslo šakoms. Net sovietmečiu ši įstaiga darbavosi, ir dar kaip… Jei pareikalautumėt išvardinti darbus ir pavardes, užimtų daug laiko. Tai, kad atidarę LKŽ randate viską, ko reikia, yra daugiausia to laikotarpio mokslininkų milžiniško triūso vaisius. Tik vienas pavyzdys.

Tiesa, gūdžiu sovietmečiu buvo reikalaujama įžangose paminėti Leniną (niekas vis tiek tų „privalomų litanijų“ neskaitė) ir vėliau disertacijas (bent VAK-ui vieną egzempliorių) parašyti rusiškai, bet iki tiek, kaip dabar, nusirista nebuvo. Taip, būta nuožmios kovos, išmestų „nelojalių“ dėstytojų, per geležinę uždangą sunkiai skverbėsi kolegų darbai, bet atsirado autoritetingų vadovų, kurie suvokė lietuvių kalbos tyrinėjimų svarbą. „Baltisticos“ žurnale publikavosi žymiausi pasaulio indoeuropeistai. Tada niekas neklausė jokių prestižinių duomenų bazių, nes prestižą lėmė straipsnių kokybė, o ne kažkokiomis vadybinėmis gudrybėmis sukurtos virtualios lentynos.

Dabar mūsų pragmatiškai strateguojantys tvarkytojai skuba kuo greičiau kažką su kažkuo suvienyti, sunaikinti, išvaikyti, nes tam yra gauta ES lėšų. Ir jeigu iki vasario nepateiks susinaikinimo plano, lėšų neduos, t. y. naikintojai (visokių naikinimo projektų autoriai ir jų ekspertai) savo banko sąskaitų negalės pasipildyti. Tuoj pasipils dosniai finansuojami „optimizavimo projektai“. Vakar Jovaiša aiškiai per televiziją tai pasakė, man pasirodė, kad žmogus net nesuvokia, kas jo rankomis daroma.

Beveik visas mokslo finansavimas buvo ir tebėra paliktas ant ES pečių, finansuota krūva kažkam pelningų, efektyvių ir šiandien valgomus produktus gaminančių projektų (neginčysiu, kad dalis taikomųjų projektų tikrai vertingi), bet mokslo esmė nėra patenkinti šiandienos užsakymus. Patogu „taupyti“ ir atidėti sprendimus, kaip sukurti ilgalaikę ir perspektyvią subalansuotą mokslo finansavimo sistemą, tarsi ES būtų amžinai melžiama karvė. Kaip papildyti tą kišenę, kuriai ES neduos pinigų, niekam nerūpėjo. Kas bus, kai tie ES pinigai baigsis – dar mažiau rūpi. Baigsis pinigai, baigsis žmonės, uždus ir mokslas, nes jį kuria žmonės, o į juos nebuvo investuojama. Niekam nerūpėjo sukurti nenutrūkstamą kartų kaitos sistemą. Jokia ES neprivalo duoti nacionalinių kalbų ir kultūrų tyrinėjimui pinigų, savaime suprantama, kad tai kiekvienos valstybės garbės ir brandumo reikalas. Nenorim susinaikinti, turime rasti pinigų, valios, žmonių patys.

Priminkite, kaip žadėjo finansuoti mokslą, kai buvo priimtas biudžetas? Niekaip. Mokytojus ir gydytojus išvadino sąmokslininkais, o į mokslininkus iš viso nereaguoja, nes jų streikai nieko nereiškia. Gėdos nė lašelio – juk mes važiuojame į tarptautines konferencijas ir ten kaip yla iš maišo kyšo mūsų bėdos, ypač atlyginimai. Kai manęs paklausia, kas dėl to kaltas, aš vardiju dabartinės ir buvusios valdžios žmonių pavardes. Tegu žino. Taip taip, nes „aplinka kalta“ manęs neįtikina.

Kaip privilioti į mokslą jaunimą? Nereikia jų žinių čia? Prašom, reikės kitur. Pasilikite, nevykėliai, savo tamsybėse. Mokslo finansavimo biudžete, kuris sumažintas per krizę (dabar išgyvename didžiausio ekonominio pakilimo laikotarpį), Lietuvos valstybės šimtmečio proga – špyga lituanistams. Ar jums, aukščiau išvardintieji ponai, nesisapnuoja Basanavičius?

Humanitariniams mokslams vargšė valstybė ieško privačių rėmėjų.:) Gal koks Dargis nori paremti, arba Maksima (kaip ten baigėsi su tuo milijonu, kurį žadėjo už Nepriklausomybės akto suradimą?). Greičiau dar ne vienas Maksimos stogas ant žmonių galvų užkris, negu grašį savo tautos labui iš kišenės iškrapštys.

Informacijos šaltinis – Facebook

2018.01.13; 03:03

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Reaguodami į pertvarkas Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, žymūs šalies kalbininkai ir lituanistai, įvairių sričių akademikai, visuomenininkai ir rašytojai kreipėsi į universiteto vadovybę. Kreipimusi reiškiamas susirūpinimas dėl suprastėjusios lituanistikos ir baltistikos padėties, kai fakultete neliko lituanistikos magistrantūros studijų, buvo sutraukti bakalauro studijų kursai, o katedras pakeitus institutais, nė vieno jų pavadinime neliko net nuorodos į lietuvių kalbą.

Reikalaujama VU Filologijos fakultete užtikrinti deramą išskirtinę lituanistikos tyrimų ir studijų vietą bei vien lituanistikai skirtą struktūrinį padalinį (institutą).

Kreipimesi rašoma, kad pertvarka kilo ne iš fakulteto vidaus poreikių, o buvo primesta naujosios Vilniaus universiteto administracijos, kuri ignoruoja šios srities fundamentinių studijų reikmes ir siekia komercializuoti kalbų mokymą. Katedrų, kurios netrukus gali būti galutinai panaikintos, statusas pažemintas – jos perkeltos į fakultete naujai sukurtus penkis institutus: Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų, Baltijos kalbų ir kultūrų, Literatūros ir kultūros tyrimų, Taikomosios kalbotyros ir Užsienio kalbų. Toks institutų paskirstymas ir įvardijimas kelia abejonių, nes yra painus ir išskaido lituanistų pajėgas. Neįtikina ir fakulteto dekanės aiškinimai, esą papildomos institutų grandies sukūrimas mažina administracinę naštą.

Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Susirūpinimą pasirašiusiesiems kelia tai, kad pagal naują tvarką, pagal kurią Lietuvių kalbos katedros darbuotojai priskirti prie Taikomosios kalbotyros instituto, faktiškai atsisakoma fundamentinių lietuvių kalbos tyrimų, nors taikomoji kalbotyra jais remiasi. Lietuvių literatūros katedros darbuotojai pateko į bendrą Literatūros ir kultūros tyrimų instituto sudėtį, kurioje lituanistinis dėmuo yra mažareikšmis.

„Fakultete, net ir sunkiais okupacijos metais buvusiame lietuvybės bastionu, nebelieka įsipareigojimo lituanistikai. Į lituanistines katedras pasikėsinta kaip į institucijas. Užuot įsteigus (jeigu jau būtina) Lituanistikos (arba Lietuvių kalbos ir literatūros) institutą, lituanistų jėgos buvo išskirstytos po kitus institutus, kuriuose tapo mažumomis, negalinčiomis lemti katedrų veiklos. Pertvarka Vilniaus universitete sąmoningai susilpnino lituanistų ir lituanistikos (bei baltistikos) svorį, o iškėlė bendrąją kalbotyrą, kalbų tipologiją ir bendrąsias kultūros studijas“, – rašoma kreipimesi.

Kreipimesi teigiama, kad tokios pertvarkos tik dar labiau prisideda prie jau kurį laiką besitęsiančio lituanistinio turinio „išplovimo“ iš studijų programų: Vilniaus universitete nebėra lituanistikos magistrantūros studijų, o lituanistiniai dalykai Lietuvių filologijos bakalauro programoje gerokai sutrumpinti.

Pertvarkant fakulteto struktūrą, institutų pavadinimuose neliko žodžio „lietuvių“. Kreipimesi pabrėžiama, kad lituanistikos paminėjimas pavadinime – labai svarbi politinė nuoroda į jos statusą dabartinėje Lietuvos valstybėje.

„Dabar jis sumenkintas labiau, nei sovietmečiu, ir liudija siekį, prisidengiant reformomis, ištautinti ir išvalstybinti ne tik Fakultetą, bet ir visą Vilniaus universitetą“, – teigiama kreipimesi. Pasak jį pasirašiusiųjų, keičiama pati šio ilgaamžes tradicijas turinčio universiteto misijos ir tikslo samprata – iš svarbiausio lietuvių tautos kultūros ir mokslo židinio bei sąmoningų ir patriotiškų šalies piliečių ugdymo institucijos universitetas verčiamas į globalios „akademinių paslaugų“ rinkos žaidėją.

Vilniaus dailės akademijos docento ir vieno iš kreipimosi iniciatorių dr. Artūro Judženčio nuomone, dėl dabartinės kultūrinės ir demografinės Lietuvos būklės pagrindinis Lietuvos universitetas privalo lituanistikai skirti išskirtinę vietą. Net ir kreipimosi nesėkmės atveju prieš akademinės nomenklatūros diegiamą globalizmą bus sutelkta Lietuvos šviesuomenė.

Kreipimesi akcentuojama, kad lituanistikos studijos privalo ugdyti patriotizmą, saugoti ir puoselėti tautinį orumą ir valstybinę savigarbą. Kreipimosi autorių įsitikinimu, tik tai užtikrinantis „fakultetas bus iš tikrųjų tarptautiškas, nes jo paskirtis ir siekiai bus suprantami kiekvienai save gerbiančiai tautai“. Reikalaujama steigti lituanistikai skirtą ir pavadinime su ja susietą padalinį, o lituanistikos studijas išplėsti bei laikyti strategine universiteto kryptimi, tuo pačiu grąžinant ir lituanistines magistrantūros studijas. 

Lietuvių kalbos išdavystė

Kreipimosi iniciatoriai planuoja toliau rinkti neabejingų piliečių parašus internetinėje erdvėje: https://www.peticijos.com/dl_lituanistikos_bkls_pertvarkomame_vilniaus_universiteto_filologijos_fakultete

Tarp keturių šimtų kreipimąsi pasirašiusiųjų yra akad. Zigmas Zinkevičius, prof. dr. Aldona Paulauskienė, prof. dr. Vitas Labutis, prof. dr. Arnoldas Piročkinas, doc. dr. Aldonas Pupkis, prof. dr. Jūratė Laučiūtė, prof. dr. Jonas Palionis, prof. dr. Laima Kalėdienė, prof. dr. Daiva Vyčinienė, dr. Artūras Judžentis, akad. Vytautas Martinkus, Kazys Saja, Antanas A. Jonynas, Rimvydas Stankevičius, Valentinas Sventickas, Liudvikas Narcizas Rasimas, Vidmantė Jasukaitytė, Algirdas Endriukaitis, kun. Robertas Grigas, dr. Vytautas Rubavičius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.14; 09:12

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Tie, kurie dar nepamiršo nacionalinio folkloro, tikriausiai jau atpažino, nuo kokio posakio nulaižytas šis komentaro pavadinimas.

Na, o tiems, kurie kartu su profesore Meilute Ramoniene tvirtina, jog nėra ir negali būti nacionalinio mokslo, jau nebepadės ir tiesioginės nuorodos, nes jie, paneigę nacionalinį mokslą, neigia ir nacionalinį charakterį/mentalitetą, nacionalinę kultūrą (o juk mokslas – sudėtinė kultūros dalis), ir daug kitų gražių dalykų: Nacionalinį muziejų, nacionalinį dramos teatrą, Nacionalinį vėžio institutą,  Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, nacionalinius parkus (beje, panašius nacionaliniais vadinamus objektus turi ir kitos šalys, pvz., Jeloustono nacionalinis parkas JAV, Fongniakebango nacionalinis parkas centriniame Vietname ir kt.), Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, Nacionalinę filharmoniją, Nacionalinę dailės galeriją, Nacionalinę moksleivių akademiją…

Kodėl taip keistai nušnekėjo profesorė, daugmaž aišku: jai, kaip Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanei, tenka aiškinti bei pateisinti, kodėl labai laisvos (netgi, sakyčiau – palaidos) ir labai nepriklausomos (kuo aš labai labai abejoju…) Lietuvos valstybės seniausio universiteto struktūroje nebeliko vietos savitam bei savarankiškam padaliniui, kuriame būtų susitelkta tirti nacionalinę/valstybinę literatūrą ir kalbą (kartu su kitomis giminiškomis baltų kalbomis: latvių, prūsų, jotvingių…). 

Daugiau negu keista: okupuotosios Lietuvos vieninteliame universitete išsiteko net kelios katedros, kurios išugdė pasaulinio garso lituanistus, baltistus, literatūrologus, o dabar lituanistika užslėpta už kitų, ne nacionalinių, ir, matyt, todėl vertingesnių, specialaus struktūrinio akcento labiau reikalingų objektų! Beje, jei teisingi gandai, kad nacionalinės – Lietuvos – istorijos katedrai nebeliko atskiros pozicijos Istorijos fakultete, norom nenorom kyla klausimas, kokie pinigai ir kokios šalies interesai stovi už tokios universiteto, atsiprašant, struktūrinės reformos?

Viena aišku jau dabar – tikrai ne Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos, ne Meilės Lukšienės ir Sąjūdžio Lietuvos…

O juk toji Lietuva – dar gyva, nepaisant visų pastangų ją ištautinti, išvietinti, išblaškyti po visą margą svietą! Tai liudija aistringa visuomenės reakcija į netinkamoje vietoje, netinkamu laiku ir netinkamais žodžiais save „realizavusią“ porelę, rūbų modeliuotoją bei romanų ir dezinformacijos rašinėtoją. 

Kad šiandieninėje Lietuvoje apstu įvairiausių negerovių, matom kiekvienas ir atitinkamai į tai reaguojam. Kas kritikuoja, oponuoja visais demokratinėje valstybėje įmanomais būdais, kas keikia ir biauriai keikiasi visokiausiomis kalbomis, o kas – kojas į rankas ir mauna kuo toliau… 

Bet kad taip!… Pasinaudoti priešiškiausios Lietuvai valstybės, tos valstybės, kuri dešimtmečiais naikino Lietuvoje šviesą, tiesą ir moralę bei ištikimiausius tų vertybių sergėtojus, inteligentus, dvasininkus, vylingai pasiūlyta tribūna ir iš ten vemti ant savo Tėvynės, ant viso to, ką tautos likučiai iš paskutinių jėgų bando išgelbėti kartu su mūsų visų tautiniu (nacionaliniu) orumu – kokiu reikia būti dvasiniu, moraliniu newala (būtinai – su dviguba w!), nesubrendėliu?!

Gal aš be reikalo mėginu pritaikyti toms ypatoms dvasinius mastelius? Žmones, kurie myli tik save, mato tik save, girdi tik save ir kalba… tik apie save, savo poreikius – kas jiems dvasia? Seniena, neverta net nupigintų drabužių kioskelio?

Gal jie – siaurapročiai egoistai ar, liaudiškai išsireiškus, kvailiai, be savo amato ir pataikavimo savajam ego bei primityviam skoniui gyvenime nieko daugiau neišmokę, neatvėrę, neišjautę, ir tokių pat normalių kvailių iškelti į sluoksnį, kurį glamūriniai (beje, mano kompiuteris žodį „glamūrinis“ atkakliai taiso į „glazūrinis“; gal jis teisus?) žurnalai mėgsta vadinti „žinomi žmonės“?

O! Jei šia proga koks nors profesorius ar profesorė būtų pareiškęs, kad nebūna nacionalinių glazūrinių/glazūrinių kvailių – nė nesiginčyčiau, o priimčiau kaip aksiomą. Bet kažkodėl kažkam apsikvailinus, o kitam tą kvailį nosim pabaksnojus į jo kvailystės produktą, nacionalinis aspektas ima ir išlenda, lyg kipšo kanopos, kiek tu jų besikratytum. Būtinai atsiranda, kas ima baisiu balsu šaukti: ana, šiokie ir tokie nacionalistai, netolerantai, skriaudžia tą ar aną mažumą! O juk prieš mus – jokia ne mažuma, o prisidirbę menkystos, į kuriuos tiesiog buvo parodyta pirštu.

Anais (nedemokratiškais, žinoma) laikais tiek viešai gadinti orą, tiek rodyti pirštu (net į pirdžių) buvo laikoma vienodai nekultūringa. Šiais demokratiško palaidumo laikais apie kultūrą, etiką verčiau nebeužsiminti, bet, patinka tai kam, ar ne, tebeveikia universali taisyklė: jei nenori, kad tave išvadintų smirdžium, negadink oro.

Tad jei nenorite, ponios ir ponai, kad kantrieji, nuolankieji, zurofų užterorizuoti lietuviai tolerantiškai, be prievartos, nepasiūlytų jums čiuožti kur nors toliau iš mūsų bendros tėvynės Lietuvos, negadinkite Tėvynės oro melu ir kvailystėmis, kurios, ne vietoj ir ne tiems klausytojams išlotos, dvokia išdavyste.

2017-10-29

Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.

Vytautą Radžvilą jaunystės metais pažinojau kažkiek ir asmeniškai, tačiau bėgant laikui dėl įvairių aplinkybių pažinties sentimentai išblėso. Tą iškart noriu pažymėti, nes čia ruošiuosi laikytis įsisąmonintai neutralaus požiūriu ir, kaip atrodo, tai padaryti man nebus sunku.

Tačiau tai nereiškia, kad vien dėl to privalau rasti tiesą kažkur per vidurį tarp dviejų konfliktuojančių pusių, besivaržančių  retorikos pratybose. Žiūrint į įsiplieskusio konflikto esmę, tik aklas gali nepastebėti, kad profesorių V.Radžvilą buvo užsimota pažeminti pačiu skaudžiausiu ir niekingiausiu būdu, t. y. užsiundant studentus, drauge neabejotinai buvo numatyta ir tai, kad anas dėl savo charakterio nesugebės tyliai nuryti nuoskaudos, o čia atsiras patogi proga išjuokti ir bukai pasišaipyti, išviešinus situaciją.

Taigi prisipažinsiu, kad pašalietį užveda, įtraukia į ginčo sūkurį visų pirma tai, kad V.Radžvilo oponentai šioje situacijoje dedasi visiškai nekaltomis avelėmis, klapsinčiomis didelėmis blakstienomis. Tačiau žiūrint net visiškai formaliai verčia nustebti faktas, kad kažkada aukštos reputacijos Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) aplinka dabar šitaip sukiaulėjo.

Nežinau, kaip kiti tai gali pernešti be moralinių nuostolių, bet mane tiesiog siutina TSPMI administracijos apsimestinis nesugebėjimas suprasti, kad prieš V.Radžvilą, garsėjantį savitu požiūriu į Europos Sąjungą, skundą organizavo magistrantūros studentė, dirbanti Europos  Komisijos (EK) atstovybėje Lietuvoje.

Kam dabar reikia apsimesti durneliais, nesuprantančiais, kad tokie skundai yra netoleruotini dėl interesų konflikto. Arba mus visus laiko kvailiais, kuriuos galima apvynioti aplink pirštą, reikalo esmę paskandinus tuščiose kalbose. Tačiau yra ir kita šio reikalo pusė, norime to ar nenorime, bet minimu atveju buvo negailestingai pažeista EK reputacija, per atstovybės darbuotoją įpainiojant institucijos vardą į idiotišką cenzūros skandalą. Kaip atrodo bent man, tai pirmas kartas, kai EK vardas gali būti siejamas su kitaminčių persekiojimu. Tikėkimės, kad Europos parlamento atstovai Lietuvoje taip pat kažkaip sureaguos, bandydami atstatyti užgautą institucijos garbę.

TSPMI  direktoriaus pavaduotoja, žiūrėdama avies akimis, tarsi niekas niekur, porina, kad V.Radžvilas neva pažeidė kažkokias etikos normas, nesugebėjęs nuslėpti studentės, atsidūrusios skandalo epicentre, vardo ir pareigų. Tačiau magistrantūros studentė, kelianti kvalifikaciją, kartu atsakingos institucijos darbuotoja nėra mažas vaikas, o suaugęs žmogus privalo suprasti, kokia sunki yra niekšybės našta. Apskritai šioje situacijoje labiausiai vimdo tai, kad pigius interesus bandoma pridengti kalbomis apie studijų kokybę, studentų teises ir universiteto gyvenimo demokratizaciją, – taip yra išniekinami žodžiai. Vilniaus universitetas, teisėtai laikomas Lietuvos universitetų lyderiu, pastaraisiais metais pradeda vis labiau garsėti melaginga dvasia, kai čia aukščiausius akademinius postus pelno vidutinybės arba net menkystos, o studentai vis dažniau yra įpainiojami į darbuotojų intrigas prieš kolegas. Tai labai panašėja į atvejį, kai po išpudruotu peruku laksto utelės.

Neapsimetinėkime, nesunku nuspėti, kad studijų kokybė greitai suprastės iki karikatūrinio lygio, jeigu dėstytojų atestacijos rezultatus vis labiau lems studentų balsas. Tai tikrai ne demokratizacija, o nešvankus išsidirbinėjimas.

Labai nerimtai atrodo žodžiai, kad  V.Radžvilo kurso niekas neuždraudė, o neva buvo pakeistas tik kurso statusas iš privalomo į laisvai pasirenkamą. Na, pagalvokime visi, kad turėjo atsitikti kažkas baisaus, jeigu legendine erudicija garsėjančio profesoriaus kursas „Europos  idėja“ padaromas laisvai pasirenkamu Europos studijų magistrantūros programos studentams. Iš tiesų, malūnų gatvė tampa be malūnų, mėnulio gatvė be mėnulio, o pasakos be brolių Grimų.

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius

Kaip atrodo bent man, neteisingai elgiasi tie stojantys V.Radžvilo pusėje žmonės, kurie akcentuoja faktą, kad buvo užsimota prieš vieną iš Sąjūdžio organizatorių. Iš tiesų, Sąjūdis čia, kaip kartais sakoma, ne prie ko. Daug svarbiau žinoti, kad minimas profesorius yra studentų klasikine to žodžio reikšme, t. y. išminties tikrai siekiančių jaunuolių labai gerbiamas žmogus. Tai žinau ne tik iš nuogirdų, tai man liudija artimi žmonės, tai galiausiai ne taip seniai minėjo kažkas iš administracijos, pranešdamas, kad geriausiais dėstytojais institute studentai paeiliui renka  visados V.Radžvilą arba A.Jokubaitį.

Ar  V.Radžvilas yra toks užkietėjęs euroskeptikas, kaip kartais sakoma? Gal ir taip, nepulsiu čia įrodinėti priešingai. Tačiau dar svarbiau yra pastebėti, kad kritinė dalyko inventorizacija nesunaikina dalyko esmės. Tarkime, I.Kanto grynojo ir praktinio proto kritikos, nesumažina, bet, priešingai, padaugina to proto. Neabejoju, kad ir V.Radžvilo kursas „Europos idėja“ padaugina Europos mūsų padangėje.

Galop, baigiant, pasakysiu dalyką, kuris tikriausiai nepatiks pačiam V.Radžvilui. Esu įsitikinęs, kad ir kritinė Europos Sąjungos idėjos inventorizacija, nuvalant pelėsius, pasitarnauja ne tik subalansuoto požiūrio atstatymui, bet ir susivienijimo gyvybingumo palaikymui. Kad ir kaip žiūrėtume, tokia kritika yra prasmingesnis dalykas nei lėkšta apologetika.

2017.07.17; 10:37

Jūratė KIELĖ, Respublikos žurnalistė

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar prieš dvidešimt metų profesorius Zigmas Zinkevičius buvo tikras, kad lietuvių kalbos pozicijos įtvirtintos tiek, jog jai niekas nebegresia. Tačiau, baigiantis trečiajam nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiui, su nuostaba stebime paradoksalią situaciją – lituanistikos nebelieka tarp prioritetų. Galbūt nebeliko grėsmių lietuvių kalbai?

93-iuosius einantis vienas iškiliausių šių laikų lituanistų, dešimčių reikšmingų veikalų autorius, aštuntosios Vyriausybės švietimo ir mokslo ministras Z.Zinkevičius įspėja: jei tuoj pat nesusiimsime, prarasime gimtąją kalbą – šiandien ji išgyvena pačius sunkiausius laikus.

Profesorius visada pasižymėjo kalbėjimu be užuolankų, aštriu žodžiu. Sulaukęs garbaus amžiaus jis apgailestauja, kad šiandien šis ginklas ir telikęs. „Siunčiu velniop visus, kas kėsinasi į lietuvių kalbą“, – grūmoja Zigmas Zinkevičius. Gal kas ims ir paklausys?

– Jus tikriausiai pasiekė naujienos apie šiuo metu vykdomas pertvarkas Vilniaus universitete. Filologijos fakultete, kuriame dirbote 50 metų, nebeliks iki šiol buvusių katedrų (tarp jų Lietuvių kalbos, Baltistikos ir visų kitų), o jų vietoje atsiras penki nauji dariniai – Literatūros ir kultūros tyrimų, Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų, Taikomosios kalbotyros, Baltijos kalbų ir kultūrų bei Užsienio kalbų institutai. Kaip tai vertinate?

– Neseniai kartu su kitais mokslininkais pasirašiau prašymą Vilniaus universiteto rektoriui, kad neatsakingos iniciatyvos būtų sustabdytos, bet jokio atsakymo negavau.

Tai dabar Filologijos fakultetas bus toks – sudėliotas iš institutų, visiškai neatspindinčių Vilniaus universiteto tradicijų? O kur lituanistika, kur baltistika? Tai į kokius institutus bus išskirstyti dabar dirbantys lituanistai? Fakultete, visais laikais buvusiame lietuvybės bastionu, nebelieka įsipareigojimo lituanistikai? To nebuvo net sovietų laikais. Lietuvių kalbos katedra, kurios vadovu buvau, išgyveno įvairių sukrėtimų, tačiau kad būtų kėsinamasi į ją kaip instituciją, to tikrai nebuvo. 

Akademikas Zigmas Zinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Jei žinotų, kas dabar dedasi, pats Muravjovas-Korikas paplotų per petį reformatoriams ir pasakytų „maladiec!“

Tam, kam šauna į galvą tokie pertvarkos scenarijai, norėčiau priminti, kad lituanistikos prioritetas įtvirtintas mūsų šalies įstatymuose. Kitas dalykas: kas būtų Vilniaus universitetas be lituanistikos, baltistikos studijų? Būtent jos yra mūsų išskirtinumas ir stiprybė, tuo esame žinomi pasaulyje. Po šitų reorganizacijų atrodys, kad Filologijos fakultetas pradeda savo istoriją tik nuo 2017 metų.

Man visiškai nesuprantama, kam prireikė atsiriboti nuo tradicijos, nubraukti tai, kas iki šiol padaryta per tiek metų. Per lituanistiką, baltistiką Vilniaus universitetas išėjo į pasaulį. Jei ne šie mokslai, jis būtų tiktai eilinis provincijos universitetas. Dabar norima visa tai nubraukti.

– Ar per visą jūsų patirtį Vilniaus universitete buvo toks laikotarpis, kad nebūtų egzistavusi Lietuvių kalbos katedra ar rektorius, kuris būtų siekęs ją naikinti ar sujungti?

– To nebuvo ir būti negalėjo. Tokį rektorių pasiųsčiau velniop. Dar visa laimė, kad, kaip suprantu, bent klasikinės filologijos pavadinimas išlieka, nors ir sujungtos su kitomis specialybėmis į kažin kokį dirbtinį darinį. Panaikinti klasikinės filologijos padalinį būtų pati didžiausia kvailystė. Pats Vilniaus universitetas prasidėjo nuo lotynų kalbos studijų, t.y. nuo to, ką dabar vadiname klasikine filologija. Be klasikinių kalbų ir lituanistika sunkiai įsivaizduojama. Net pirmoji lietuvių kalbos gramatika buvo parašyta lotyniškai, o kur dar Pilypas Ruigys, Mykolas Lietuvis, Kojelavičius ir kiti? Tai į ką čia panašu, kad Lietuvoje niekas nemokės perskaityti jų raštų? Pats mūsų bendrinės kalbos tėvas Jonas Jablonskis buvo lotynų kalbos mokytojas. Į visa tai dabar numoti ranka, naikinti? Sunkiai suvokiama nesąmonė.

– Kaip būtumėte reagavęs, jei tokia iniciatyva būtų iškelta jums einant švietimo ir mokslo ministro pareigas?

– Aišku kaip dieną: neprileisčiau to. Apie grėsmes lituanistikai Vilniaus universitete mano laikais ir pagalvoti nebuvo galima. Aš būčiau iš karto velniop pasiuntęs tokius pseudomokslininkus, kurie kelia ranką prieš gimtąją kalbą.

Negalima savo rankomis griauti tai, ką universitetas yra sukūręs. Didžiąją gyvenimo dalį tyriau lietuvių kalbą, jos istoriją, kartu ir pačios mūsų tautos istoriją. Švietimo ministro pareigos man buvo kaip teorinių lituanisto tyrimų praktinė tąsa. Kaip ugdysime jaunąją kartą, tokią ir ateitį turėsime. Tada svarbiausias uždavinys buvo sudaryti Rytų Lietuvos moksleiviams galimybę mokytis lietuvių kalba. Nors visko, ką buvau užsibrėžęs, pabaigti nepavyko, džiaugiuosi, kad pasiekiau tam tikrą lūžį, kurio jau niekas nepanaikins.

Negaliu suprasti, kokia tos pertvarkos priežastis. Kaip jie tai aiškina?

– Na, teigiama, kad dėl šių permainų taps efektyvesnė universiteto vadyba, universitetas pakils tarptautiniuose reitinguose…

– Kokia čia dar, atsiprašant, vadyba? Tai griovimas. Kaip universitetas kils, jei išdraskoma tai, kas iki šiol gerai veikė? Kils universitetas tik tada, kai tarnaus mokslui, savo šaliai ir Tautai, o ne kažin kieno ambicijoms ir neatsakingiems, sunkiai suvokiamiems užmojams. Tokie reformatoriai žiūri vienadienės naudos. Jiems nerūpi, kas bus po kelių dešimtmečių. O man rūpi ateitis, o ne artimoji jo būklė. Dėl to aš jiems kartais užlipu ant nuospaudos. Dabartinėje situacijoje tik tą ir tegaliu. Nesuprantu, kodėl dabar tam niekas rimtai nepasipriešina?

– Galbūt lituanistikoje nebeliko tokio masto asmenybių, kokių buvo Jūsų kartoje.

– Iš tiesų gaila, kad Amžinybėn jau išėjo tokie mano kolegos kaip Aleksas Girdenis, dialektologijos specialistas, kartu su kuriuo kadaise paskelbėme naują lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, ar mano bičiulis Vytautas Mažiulis, didžiausias prūsų kalbos specialistas. Jie to neleistų. Darėme viską, kas įmanoma, kad išsaugotume lituanistiką net gūdžiausiu sovietmečiu. Deja, mano senųjų bičiulių nebėra, o ir man nedaug beliko.

– Kaip paaiškintumėte paradoksą, kad lituanistika, mūsų laikais, kaip atrodo, stumiama į užribį, augo tais laikais, kai ją slėgė sovietmečio suvaržymai?

– Lituanistika mums buvo tarsi Tautos dvasios apraiška. Studijuoti lietuvių kalbą, jos tarmes, istoriją, baltų kalbotyrą mums buvo tarsi paties Dievo įsakyta. Nuo septintojo dešimtmečio pabaigos Vilniaus universitetas pradėtas vadinti pasauliniu lituanistikos ir baltistikos centru. Pradėjome leisti žurnalą „Baltistica“, netrukus turėjome jau ne vieną mokslų daktarą (dab. habilituotą daktarą – red. past.), pasirodė virtinė reikšmingų lituanistikos mokslo darbų. Taip kūrėme lituanistikos židinį Vilniaus universitete. Praleidau prie jo visą gyvenimą.

– Galbūt lituanistikos institucinis atstovavimas nebereikalingas, nes mūsų dienomis lietuvių kalbai nebeliko jokių rimtų grėsmių?

– Grėsmės niekur nedingo. Imkime svetimų asmenvardžių rašybą. Tas įstatymas turi būti priimamas labai apdairiai, kitaip valstybė turės bėdų. Na, gerai, kažkas gauna naują asmens dokumentą – su pirmajame lape originaliai įrašyta pavarde, su visomis lenkiškomis raidėmis. Tada tą rašybą reikia įvesti į visas sutartis, visas bankų sąskaitas, visokios rūšies kvitus ir t.t. Nes kitaip ateina žmogus į banką, ir niekas jam nieko neduoda, nes pavardė užrašyta ne taip. Visa tai padaryti – milžiniškos išlaidos. Dėl to įstatymą reikia taip suformuluoti, kad visas tas išlaidas, susijusias su naujai įrašyta tapatybe, žmogus dengtų iš savos kišenės, o ne iš valstybės, t.y. mūsų visų. Tad jeigu tai neišvengiama, tada bent turi būti aiškiai pasakoma: nori keisti pavardės rašybą – teks pačiam mokėti visas su tuo susijusias išlaidas.

– Prezidentė savo metinėje kalboje itin daug kritikos pažėrė švietimo reformatoriams, supeikė jų neįgalumą. Ar pelnytai?

– Jau anksčiau esu sakęs, kad reformuojant švietimą ne išviršines jo formas reikia kaitalioti, bet žiūrėti turinio. Ugdyti Tėvynės meilę ir patriotizmą, neniekinti tokių sąvokų kaip tautiškumas ir lietuvybė. Tėvynės meilės ir patriotizmo diegimas yra reikalinga kaip oras.

Nereikia žavėtis tokiomis neva moderniomis pažiūromis kaip tvirtinimas, esą šiandieniniame pasaulyje tautinės valstybės modelis jau yra pasenęs, kad tautos sąvoką reikia sutapatinti su pilietinės visuomenės sąvoka ar panašiai. Mums dažnai trūksta tvirto tautinio stuburo. Valdžios vyrai turėtų atsisakyti nuolatinio dairymosi baikštaus zuikio žvilgsniu į kaimynus, atsikratyti baiminimosi, ką šie pasakys. Gana žemintis. Reikia neniekinti lietuvių kultūros, o Vakarais reikia sekti apdairiai ir kritiškai. Iš Vakarų imkime tik tai, kas mums naudinga, nepasiduokime trumpalaikėms madoms. Mados ateina ir praeina, o pamatiniai dalykai lieka amžini. Kas nors šią akimirką gali atrodyti ultra madinga, o po keliolikos metų mada pasikeis ir dėl to gali būti net sarmata. Tai, kas tikrai svarbu, liks svarbu visada. Auginkime Tėvynę mylinčią jaunąją kartą ir prieš nieką nesižeminkime.

– Atrodo, niekas valstybėje jau nežino, kaip tai pasiekti.

– Pradėkime nuo konkrečių dalykų. Pirmiausia reikia sustabdyti lietuvių kalbos ir lituanistikos griovimą. Ne naikinti lituanistines katedras Vilniaus universitete, ne jungti su kažkuo į dirbtinius darinius, o priešingai – stiprinti, saugoti ir puoselėti. Kaip minėjau, lituanistikos prioritetas yra šalies įstatymuose, o įstatymus reikia vykdyti. Kokia nauda iš įstatymo, jei gyvenime jis nevykdomas? Atrodo, reikia konkretesnių, aiškiau apibrėžtų teisinių priemonių lituanistikos prioritetui įgyvendinti. Kitaip tai liks tik tušti žodžiai.

Galbūt mano pažiūros mūsų dienų „moderniems“ žmonėms pasirodys pasenusios, bet aš jų nekeisiu. Mano pažiūros susiklostė dar prieš karą ir karo metu Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje. Per savo gyvenimą mačiau daug valdžių, bet pažiūrų niekada nekeičiau. Toks jau esu, toks ir mirsiu.

– Profesoriau, ar nėra keista, kad šiandien, užuot žengę į priekį, turime įtikinėti dėl savaime suprantamų dalykų, kad iš naujo mokytumės vertybių?

– Prieš keliolika metų rašiau, kad į ateitį žiūriu optimistiškai, kad lituanistikos židinys, prie kurio teko išbūti visą gyvenimą, niekada neužges. Bet dabartinės naujienos iš Vilniaus universiteto nedžiugina. Tada rašydamas tuos žodžius nelaukiau, kad vos po keliolikos metų lituanistikai Vilniaus universitete iškils ta grėsmė. Tai kažkoks farsas. Juk mūsų laikai atnešė tiek daug gero. Vien techninės galimybės ko vertos. Jei dabar būčiau jaunas mokslininkas, išnaudočiau moksliniame darbe visas tas puikias technines galimybes, kurių tada nė nesapnavome. Gal tuo tik mano gyvenimas ir skirtųsi, jei reikėtų jį nugyventi ir vėl. Bet pagrindinis principas išliktų nepajudinamas: mokslas turi tarnauti gyvenimui ir savajai Tautai.

Per savo ilgą gyvenimą esu matęs ir šilto, ir šalto. Dabar mano gyvenimo kelias jau artėja prie saulėlydžio, aš tai žinau ir jūs tai žinote. Man skaudu matyti tas tragikomiškai neatsakingas iniciatyvas, apie kurias kalbėjome. To negalima leisti. Turime būti tvirti ir išmintingi.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

2017.07.03; 19:21

Valdantieji kalba apie aukštojo mokslo reformą, tačiau visos diskusijos sukasi tik apie lentelių su universitetų pavadinimais skaičių. Ar tai reforma? Diskusijos dėl lyderystės ir kokybinių rodiklių lieka paraštėje, o visa reforma susiveda į formalius skaičius.

Problema ne mokslo kokybė, bet studentų trūkumas

Viešai diskutuojama, kad universitetams būtina reforma, nes mokslas nekokybiškas. Bet kodėl nekokybiškas, kokie rodikliai nekokybiški? Baigę studijas jaunuoliai sėkmingai įsidarbina, juos giria investuotojai, o užsienyje absolventai su lietuviškais diplomais graibstomi, ypač medicinos, fizikos ar technikos specialybių. Tai kuo pasireiškia tas nekokybiškumas? Mitas, kad lietuviškos studijos nekokybiškos. Kodėl patys save nuvertiname, juodiname tai, kas yra gero lygio ir vertinama užsienyje? Studijos mūsų universitetuose atitinka bendrą Europos lygį, galbūt vienos silpnesnės, bet kitos stipresnės ir studentai paruošiami ne blogiau nei kitose šalyse. Bet tikrai nesame atsilikėliai. 

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tikroji priežastis, kodėl reforma yra būtina, tai demografijos būklė, o ne mokslo ar dėstymo kokybė. Studentų mažėja, tačiau nebereikia ir universitetų? Tai siejasi su kitu mitu, kad visuomenei nereikia „per didelio skaičiaus“ žmonių, įgijusių aukštąjį išsilavinimą. XXI amžius – robotizacijos, skaitmenizacijos ir elektroninių paslaugų amžius, todėl vis mažiau reikės menkai išsilavinusių žmonių, kuriuos pakeis robotai, o štai žinių reikės vis daugiau ir vis platesnių.

Lietuvoje studentų mažėja dėl to, kad prieš 20 metų gimė labai mažai vaikų. Vaikų mažai gimsta ir kitose Europos valstybėse. Susiklosčius tokiai situacijai užsienyje irgi iškilo dilema, arba reikia ištuštėjusias auditorijas užpildyti užsieniečiais, arba uždaryti universitetus. Lenkijoje dėl tų pačių priežasčių 2016/2017 m. studentų sumažėjo 139 tūkst. (-11 proc.).

Lenkijos aukštojo mokslo politika

Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lenkijoje matant tas pačias, kaip ir Lietuvoje, prastas demografines tendencijas, emigraciją, 2005 m. buvo inicijuota programa „Study in Poland“. Tai kompleksinis projektas, įtraukiantis Lenkijos universitetus, savivaldybes, švietimo politiką ir valstybės interesus. Studentams iš užsienio buvo smarkiai pagerintos sąlygos gauti įvairias stipendijas, nemokėti už mokslą, po studijų pasilikti gyventi ir dirbti šalyje, gauti pilietybę, o universitetai savo ruožtu investavo ES lėšas save pristatinėdami užsienyje, įrengdami bendrabučius užsieniečiams, steigdami programas anglų kalba ir t.t.

2005 m., kai programa startavo, Lenkijoje mokėsi vos 8,8 tūkst. studentų iš užsienio, praėjo 12 metų ir užsienio studentų skaičius šoktelėjo iki 65 tūkst.

Jeigu ne studentai iš užsienio, Lenkija turėtų uždarinėti universitetus, nes vietos studentų mažėja, bet dabar gi, vis daugėjant užsieniečių, to galima nedaryti. Kol Lietuva dejuoja dėl per didelio universitetų skaičiaus, lenkai nesuka galvos turėdami 58 universitetus, tačiau juose sukurta net 400 programų anglų kalba.

Lenkai dirba kryptingai kviesdami studentus. Pagrindinės rinkos, kur gaudomi užsieniečiai, yra lenkų išeivių bendruomenės Norvegijoje, Anglijoje, JAV, kultūriškai artimas regionas – Lietuva, Baltarusija, Ukraina, Čekija, na ir besivystančios šalys, tokios kaip Indija ar Turkija.

Lietuvoje Lenkijos universitetams sekasi labai gerai. Lietuvos lenkų bendruomenės jaunimas, baigęs Lietuvos mokyklas moka dvi kalbas: ir lietuvių, ir lenkų, taigi turi alternatyvų pasirinkimą, kur stoti. Lietuvos aukštosios mokyklos dėl jų nekonkuruoja ir jau daug metų kasmet netenkame po tūkstantį studentų, kurie pasirenka studijas kaimyninėje valstybėje.

Aukštasis mokslas apleistas

Jau daug metų buvo žinoma, kokia situacija su demografija Lietuvoje – kasmet blogėjanti. Taigi vietoje to, kad tam pasirengtume, nieko nebuvo daroma, o mažėjantis studentų skaičius buvo kompensuojamas ES investicijomis. 2007–2014 m. švietimui skirta per 1 mlrd. eurų, šioje perspektyvoje, nuo 2014 m., dar beveik 1 mlrd. Šimtai įvairiausių programų su dėstytojų mokymais, pastatų remontais, paslaugų gerinimais ir t.t. Buvo siekiama vieno tikslo: išlaikyti sistemą nieko nekeičiant. Po visų tų milijardų įsisavinimo ar aukštasis mokslas tapo konkurencingesnis nei 2007 m.? Štai ir turime problemą, kad yra visai gerai veikianti aukštojo mokslo sistema, bet neturime politikos, kuri sugebėtų ją aprūpinti reikiamu studentų skaičiumi. Mažėjantis studentų skaičius nieko gero nežada ir mūsų ekonomikai, nes kvalifikuotų specialistų poreikis metams bėgant ne mažėja, bet atvirkščiai, tik didėja. 

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.

Geras įmonės direktorius, matydamas, kad mažėja pardavimai, sutelktų visą dėmesį į naujų rinkų paiešką, nes kitaip gresia bankrotas. Lietuvos aukštasis mokslas tokio gero direktoriaus (o tiksliau, ministro) neturėjo. Taigi universitetai rieda į bankrotą. Iš pradžių buvo investuota milijonai ES lėšų į pastatų renovaciją, dėstytojų mokymą, programų sudarymą, o dabar tuos pastatus išparduos, dėstytojus atleis, o programas uždarys? Ir tai vadinama „reforma“?

Lietuvoje labai mažai užsienio studentų, vos 4 proc., ir tai jau skaičiuojant su tūkstančiu Baltarusijos studentų, kurie studijuoja iš Minsko atkeltame Europos humanitariniame universitete. Esame tarp pačių silpniausių šalių visoje Europos Sąjungoje. Kasmet Briuselio pareigūnai atkreipia dėmesį į mažą Lietuvos švietimo sistemos tarptautiškumą. Jeigu šie skaičiai nedidės, tai po kelerių metų vėl reikės naujos „reformos“, t. y., naujo universitetų uždarymo. Lietuvos aukštasis mokslas turi ne dejuoti dėl prastos kokybės, bet sugebėti parduoti paslaugą klientams iš įvairių užsienio valstybių, kaip tai jau išmoko daryti kaimynai lenkai, kaip tai jau seniai daro vokiečiai, šveicarai, austrai, švedai, danai, britai ar amerikiečiai.

Štai tokį pokytį tikrai būtų galima vadinti universitetų reforma!

2017.06.14; 08:30

Prezidentūra pasigenda paaiškinimų, kaip, pagal Vyriausybės darbo grupės pateiktą planą sujungus universitetus, pagerės studijų kokybė.

„Dokumente nerandu atsakymų, kodėl sujungus vieną aukštąją su kita aukštąja kokybė pakistų. Man kyla pagrįstų klausimų, ar sujungus stiprią aukštąją mokyklą su silpna, kokybė atitinkamai pašoktų į viršų. Turiu abejonių, nes nematau kol kas labai aiškių paaiškinimų, kodėl tai galėtų pasikeisti į gera“, – interviu „Žinių radijui“ sakė Prezidentės vyriausioji patarėja švietimui, mokslui ir kultūrai Rūta Kačkutė antradienį, prieš Seime pateikiant Vyriausybės darbo grupės parengtą universitetų tinklo optimizavimo planą.

Prezidentės vyriausioji patarėja atkreipė dėmesį į jau įvykusių pertvarkų analizę atlikusios Europos universitetų asociacijos poziciją, kad turėtų jungtis panašaus dydžio aukštosios mokyklos, turėtų universitetų profiliai būti panašūs ir tai turėtų būti ne tiesiog jungimas, bet jis turėtų būti integralus, tai reiškia – itin gerai pasveriant, kas turi likti ir ko turi nelikti.

„Šiandien Seime bus pateiktas tinklo optimizavimo planas. Vėl kyla klausimas, ar nuo to galo pradėta. Pirmiausia turėtų būti atsakyta į klausimą, koks bus finansavimo modelis. Aišku, kad finansavimo modelis turi kisti. Jis turi būti orientuotas ne į rinkos poreikius ir kiekybę, bet į kokybę. Kitas klausimas turi būti programų kokybė ir jų skaičiaus mažėjimas“, – sakė R. Kačkutė.

Tuo tarpu tinklo optimizavimas, pasak Prezidentūros atstovės, yra tik šių dviejų sprendimų pasekmė.

„Tai, kas šiandien yra pateikiama Seime, yra koncentracija tik į tinklo pertvarką. Tiesiog pasakyta, kad reikės keisti ir finansavimo modelį, užtikrinti studijų kokybę. Bet ten visiškai nėra nurodyta žingsnių, reiškia, iš tikrųjų reformos, kaip visumos, kol kas dar nematome“, – konstatavo R. Kačkutė.

Pasak Prezidentės vyriausiosios patarėjos, pagal Bolonijos procesą studijų kokybė yra siejama su tokiais kriterijais, kaip siekis, kad kiekvienoje kryptyje būtų trys studijų pakopos – bakalauro, magistro ir doktorantūros, taip pat pritraukiami dėstytojai ir studentai iš užsienio, pritraukiamos privačios investicijos.

„Tai rodo mokslo brandą ir pažangą. Žinoma, ji negali būti vertinama tik privačiomis investicijomis, nes taip pat suprantame, kad mokslas turi turėti savo socioekonominę naudą valstybei. Tokiais kriterijais vertinant, jeigu pagal valstybės sutartis aukštosioms mokykloms būtų pasirašyti labai aiškūs siekiniai, ko siekia ta aukštoji mokykla, ir ji atitinkamai pagal tai gautų finansavimą, tai mes matytume konkrečią kokybės siekimo kryptį“, – sakė R. Kačkutė.

Pasak Prezidentės vyriausiosios patarėjos, reformos sėkmė priklausys nuo to, kaip gebės Vyriausybė kalbėtis su Seimu.

„Norėčiau palinkėti, kad būtų išgirsta bendruomenės – tiek akademinės, tiek politikų – išsakyti priekaištai. Manau, kad dar nėra vėlu pasiimti teisingą kryptį ir tą reformą įgyvendinti. Bet labai atkreipiu dėmesį, kad politikai turėtų sudaryti pagrindą aukštosioms mokykloms kalbėtis tarpusavyje, jie turi sudaryti finansines paskatas kalbėtis, pavyzdžiui, per studijų programų mažinimą, tai turėtų mokyklos jausti, kaip joms bus nuo to geriau. Bet galutiniai sprendimai bus priimti pačių universitetų, akademinės bendruomenės“, – sakė R. Kačkutė.

ELTA primena, kad pagal Vyriausybės darbo grupės siūlymus, po reformos Vilniuje ir Kaune turėtų atsirasti du dideli jungtiniai universitetai. Vilniaus universitetas susijungtų su Mykolo Romerio, ir Šiaulių universitetas taptų šito universiteto filialu. Kaune susijungtų Kauno technologijos, Vytauto Didžiojo, Aleksandro Stulginskio, Lietuvos sporto ir Lietuvos edukologijos universitetai. Šio universiteto dalimi taptų ir Viešojo saugumo akademija.

Lietuvos muzikos ir teatro bei Vilniaus dailės akademijos susijungtų į vieną akademiją.

Savarankiškais universitetais turėtų likti Vilniaus Gedimino technikos, Lietuvos sveikatos mokslų ir Klaipėdos universitetai bei Lietuvos karo akademija.

Vyriausybės nutarimo projekte siūloma parengti reorganizacijos dokumentus iki 2018 m. birželio. Juose turėtų būti numatyta, kaip jungimaisi turėtų vykti, aptariant su universitetais ir akademinėmis bendruomenėmis, teigė švietimo ir mokslo ministrė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.05.30; 04:00

Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) susirinkime buvo kalbėta apie rezoliuciją „Dėl Lietuvos aukštojo mokslo ir studijų problemų“.

Akivaizdu, jog šiandien didžioji dalis Lietuvos akademinės bendruomenės yra labai nusivylusi aukštojo mokslo reforma – studijų komercializacija, kuri ne tik neišsprendė buvusių aukštojo mokslo problemų, bet jas dar labiau pagilino ir sukėlė daug naujų neigiamų padarinių.

Svarbiausi iš jų – aukštųjų mokyklų valdymo sutelkimas išimtinai administracijos rankose (dažniausiai vos 3-4 asmenų) ir visiškas akademinės bendruomenės nušalinimas nuo savivaldos, sistemingi įstatymų pažeidimai formuojant aukštųjų mokyklų valdymo institucijas, studijų kokybės stagnacija ar net jos nuosmukis, kai, užuot siekus studijų turinio ir rezultatų gerinimo, svarbiausias tikslas tampa tik kuo didesnis studentų skaičius. 

Šiuo metu aukštojo mokslo sektoriuje ėmė ryškėti itin neigiamos valdymo tendencijos – neskaidrus viešųjų finansų valdymas, šešėlinė ir iš esmės neteisėta lobistinė veikla, valdymo institucijų formavimas pažeidžiant LR teisinius aktus, piktnaudžiavimas valdžia, žmogaus ir darbuotojų teisių pažeidimai, pilietinės ir patriotinės veiklos bei tautinės savimonės ugdymo stoka.

Todėl LLKS susirinkimas siūlo: nedelsiant pradėti plačią diskusiją dėl Lietuvos aukštojo mokslo ir studijų būklės bei studentų pilietinio-patriotinio ugdymo, kuriam anoje nepriklausomoje Lietuvoje buvo skiriamas išskirtinis valstybės dėmesys, svarbos.

Šiuo metu Lietuvoje daug diskutuojama dėl mokslo ir studijų kokybės gerinimo. Šalia kitų pateiktų svarbių visuomenės atstovų įžvalgų apie problemas aukštojo mokslo sistemoje ypač norime atkreipti dėmesį ir į dėstytojų asmenybes. Piliečiai turi gerai žinoti, kokie žmonės šviečia būsimus valstybės mokslininkus, kokie yra dėstytojų individualūs moksliniai pasiekimai, kokiomis idėjomis jie remiasi ugdydami nepriklausomos Lietuvos jaunąją kartą.

Pastebėtina, kad dalis Lietuvos universitetuose lyderiaujančių socialinių ar humanitarinių mokslų profesorių yra vos šiek tiek persiorientavę ar tiesiog puikiai užsimaskavę socialistinio materializmo žinovai.

Tokie profesoriai Lietuvoje yra nepakeičiami, net ir sulaukę garbingų jubiliejų, todėl jauniems perspektyviems dėstytojams dažnai nelieka vietos arba jie neįtinka vien tik todėl, kad nepaklūsta ir skleidžia patriotines bei vakarietiškas demokratines idėjas.

Visuomenei taip pat labai svarbu žinoti, kokios asmenybės sudaro aukštųjų mokyklų administracinį aparatą, priima reikšmingiausius aukštųjų mokyklų valdymo bei reorganizavimo sprendimus, lemia itin svarbias visai šaliai aukštųjų mokyklų veiklos strategijos kryptis (nuo tautiškumo ugdymo link absoliutaus liberalizmo ir kosmopolitizmo), nustato privalomus institucijos mokslingumo siekimo kriterijus, kurie neretai susikerta su giluminiais savos nacionalinės valstybės siekiais (pvz., pripažįstami tik moksliniai straipsniai, publikuojami užsienio šalyse ir taip žlugdoma Lietuvos humanitarika).

Valstybės piliečiai turi žinoti, kas yra asmenybės, projektuojančios atskirų mokslo šakų, fakultetų, katedrų, mokslinių tiriamųjų centrų veiklos gaires, ir lemiančios daugybės šalies mokslo žmonių, dėstytojų likimus. Reikšmingas valstybės aukštojo mokslo pertvarkas gali vykdyti tik puikios reputacijos, aukšto moralumo, didžiulės patirties profesinėje srityje ir dėl to visuomenei gerai žinomos asmenybės. Manome, kad prieš pradedant Lietuvos aukštojo mokslo ir studijų reformą reiktų rimtai pagalvoti, ką šiandien studentams gali pasakyti dėstytojas (ar visuomenės veikėjas) apie pilietinę-patriotinę laikyseną, kurio disertacijoje buvo tokios temos: „Lietuvos komjaunimas – Komunistų partijos pagalbininkas kovojant už socialistinės revoliucijos pergalę ir jos stiprinimą Lietuvoje 1940-1941 metais“; „Filosofinės prielaidos V. Lenino idėjos apie atspindį kaip visuotinę materijos savybę?”, kaip ir aukštųjų mokyklų pertvarkų negali rengti asmenys, neturintys jokių individualių mokslinių pasiekimų, plačiau nežinomi nei savo profesinėje dalykinėje srityje, nei visuomeninėje veikloje.

Esame įsitikinę, jog privalu parengti ir LR Seime patvirtinti realią, veiksmingą Lietuvos aukštojo mokslo ir studijų plėtros strategiją, patvirtinti pilietinio-patriotinio ugdymo planą, mokslininkų kokybiško užimtumo programą ir visa tai ryžtingai įgyvendinti; imtis būtinų priemonių, kad aukštosiose mokyklose būtų laikomasi pilietiškumo, etikos, teisės, viešumo, skaidraus viešųjų finansų valdymo principų.

Pastebėtina, jog daugelyje Lietuvos universitetų vienas asmuo užima keletą pareigų (pavyzdžiui, prorektorius ir senato bei tarybos, katedros vedėjas yra ir daugelio kitų komisijų narys). Aukštojo mokslo institucijose reikia įgyvendinti principą: vienam asmeniui ne daugiau kaip vienos pareigos aukštosios mokyklos valdymo institucijose.

Taip pat būtina priimti dėstytojų ir mokslininkų atlyginimų didinimo programą. Šiuo metu akivaizdžiai trūksta skaidrumo aukštojo mokslo institucijų finansų srityje, neaišku, kaip panaudojami valstybės skiriami finansiniai ištekliai, todėl būtini teisiniai mechanizmai, kurie leistų aukštųjų mokyklų steigėjui kontroliuoti biudžetinių lėšų naudojimą, tinkamai informuoti visuomenę apie finansinę aukštųjų mokyklų veiklą.

Kviečiame Lietuvos akademinę bendruomenę, švietimo politikos formuotojus ir įgyvendintojus bei visus geros valios Lietuvos piliečius teikti siūlymus dėl Lietuvos aukštojo mokslo ir studijųs kokybės gerinimo bei studentų pilietinio-patriotinio ugdymo. Lietuvos švietimas – visų mūsų ateitis.

Informacijos šaltinis – LLKS

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Vilniaus universitetas.

2017.05.15; 03:45

Prieš keletą savaičių Švietimo ir mokslo ministerijoje rinkosi darbo grupė, turėjusi nuspręsti, kaip optimizuoti valstybinių aukštųjų mokyklų tinklą. Kaip atrodo, ne tik mano dėmesį atkreipė, bet ir kitus apžvalgininkus nustebino tai, kad į Premjero potvarkiu sudarytą darbo grupę įėjo tik ministerijos valdininkai ir  verslo organizacijų atstovai. Žinia, ministerija paaiškino, kad nebuvo kviečiami žmonės iš universitetų dėl to, jog būtų galima išvengti interesų konflikto.

Nesu prieš verslininkus, – ginkDie! Tai pažįstantys šio gyvenimo dėsnius ir sugebantys minkyti materiją žmonės, todėl mums visiems išeitų tik į naudą, jeigu verslininkai visuose visuomenės gyvenimo procesuose ir institucijų pertvarkoje dalyvautų su dar didesne iniciatyva ir užsiangažavimu. Su viena išimtimi! 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Kad  ir kaip iš pradžių nuskambėtų paradoksaliai, vis tik jau čia privalau išsakyti savo aiškią nuomonę, kad būtent universiteto likimo istorijos vingiuose apmąstymas ir diskusijos dėl jo paskirties yra tas išskirtinis atvejis, kai verslininkų didesnio ar mažesnio laipsnio nusišalinimas būtų labai pageidautinas dėl visos visuomenės didesnio gėrio.

Sakote, kad autorius kalba vėjus, nes kas ne kas, o verslo žmonės, pramoninkai, stambūs darbdaviai visų pirma yra suinteresuoti kokybišku specialistų paruošimu universitetuose? Tačiau, kaip jau ne kartą teko užsiminti, universiteto kaip specialistų kalvės samprata yra labiausiai blogas universiteto paskirties įsivaizdavimas, o verslininkai tokią kraštutinai subanalintą universiteto idėją ir bando visų pirma įpiršti visuomenei, turėdami savo rankose svarius kozirius ir svarbias įtikinėjimo priemones. Taigi jeigu verslininkų žodis dėl universiteto likimo taptų lemiamas, vietoj universiteto atsirastų aukštoji profesinė mokykla, – tokia linkme, regis, ir sukame pastaraisiais metais.

Iš tiesų, iš universiteto nieko nelieka, jeigu universiteto pavadinimą dar nešiojanti mokslo ir mokymo įstaiga tampa gamybos ir verslo priedėliu.  Todėl, ieškodami alternatyvos anksčiau aptartai universiteto sampratai, sakykime, kad nežiūrint išryškėjusios per amžius įvairovės, universitetas apskritai yra kritinio mąstymo mokykla, o po to jau aukščiausių profesinių kvalifikacijų įgijimo vieta, – išlygos iš šios taisyklės nedarome net kraštutinai profiliuotam universitetui.

Galimas daiktas, kritinės mąstysenos užtaisas nėra pati patraukliausia samdomo darbuotojo savybė, tačiau visuomenė išlieka gyvybinga, linkusi į atsinaujinimą tik tada, jeigu ji išsaugo tokią kritiškai mąstančių žmonių kritinę masę.

Kaip atrodo, verslas turėtų būti suinteresuotas dar ir tokio visos visuomenės požiūriu negalavimo įtvirtinimu, kad universitetus baigtų perteklinis absolventų skaičius, diplomuotų specialistų būtų parengta keliskart daugiau nei reikia darbo rinkai, nes tik tokiu būdu yra galima numušti aukštai kvalifikuotos darbo jėgos aukštą kainą.

Taigi kyla teisėtas klausimas – ar dabartinė Lietuvos vyriausybė su premjeru S.Skverneliu priešakyje, vedama pačių geriausių ketinimų ir norėdama stabdyti neva beprasmiškus ginčus, nepadarys meškos paslaugos visuomenei, neišklausiusi iki galo visų pusių dėl labiau subalansuotos universiteto vizijos. Kaip jau turėjau progą įrodinėti, didžiausia S.Skvernelio vadinamosios specialistų vyriausybės problema yra ta, kad ši vyriausybė kažin ar turi savo veiklos platesnio humanitarinio konteksto supratimą (http://kaunozinios.lt/naujienos/politika/politines-valios-netruksta-kam-reikalingas-dar-kazkoks-protas_101502.html.)

Kai praeitą kartą prezidentė užsipuolė tuo metu vidaus reikalų ministru dirbusį S.Skvernelį, kaltindama jį polinkiu į policinės valstybės vertybių propagavimą, jaučiau pareigą atkreipti dėmesį, kad tokiu būdu, nusileisdama iki pernelyg tiesmukiško sugretinimo, prezidentė truputėlį nusipigino, kad savo ruožtu minėtas S.Skvernelis neva yra kaip niekas kitas stipraus demokratinio instinkto vedamas politinio lauko naujas žaidėjas. Iš tiesų, prezidentės manevrai bandant įpiršti nuomonę, kad buvęs policininkas gali svajoti tik apie policinę  valstybę, nepasižymėjo dideliu išradingumu. Dar daugiau, – neišsižadu šios nuomonės apie S.Skvernelio demokratinį instinktą net ir dabar, rezervuotai vertindamas kai kuriuos naujosios vyriausybės sprendimus, tačiau drauge tampa akivaizdu tai, kad ir labai norint, net su teleskopo ar mikroskopo pagalba neįmanoma atrasti jokių, net menkiausių humanitarinės refleksijos pėdsakų viešojoje premjero veikloje ir raiškoje. Dalykiškumas yra geras dalykas, tačiau kai jis nustelbia kelią savimonės daigų prasikalimui – nieko gero. S.Skvernelis be jokios abejonės yra unikalus žmogus, gamtos apdovanotas įvairialypiais talentais, tačiau nesinori galvoti, kad viską galiausiai lemia gamtos kaprizai, bendruomenėje turėtume padėti vienas kitam suvokti moralinę žmogaus paskirtį.

Ar premjerą S.Skvernelį be užuolankų būtų galima pavadinti technokratu iki kaulų smegenų? Taip sakyti nevirsta liežuvis, nes visą gyvenimą vidaus reikalų sistemoje pradirbęs mūsų herojus mažai ką bendro turi su technikos mokslais ir inžinierine praktika. Iš kitos pusės žiūrint, būtų galima sakyti, kad būsimajai politikos žvaigždei iš vidaus teko patirti valstybė administravimo mechanikos dėsnius, pažinti valstybės tarnybos mechanizmą nuo menkiausio sraigtelio iki didžiausio krumpliaračio. Toks asas, regis, vis dėlto gali būti vadinimas savito potipio technokratu, jeigu visuomenės valdymo ar administravimo mechanizmą jis pradeda suprasti kaip savitikslį procesą, drauge valstybės suvokimą apribodamas agregato samprata.

Platono teiginį, kad idealios valstybės vadovais gali būti tik filosofai, šiandien geriausiu atveju esame linkę pasitikti su atlaidžia šypsena arba atmetame iškart kaip bandymą prisidengus Platonu pateisinti nepamatuotas intelektualų pretenzijas užsiropšti į valdžią. Ta pačia proga pastebėsiu, kad ši Platono ištara mažai ką turi bendro su vėliau iškilusia apšviestojo absoliutizmo idėja, kai visuomenės pažangos galimybė buvo siejama su monarchų savanorišku apsisprendimu siekti žinių, išsilavinimo, platesnio kultūrinio išprusimo.

Platono dialoge „Valstybe“ idealios valstybės samprata yra išauginama aplink Sokratą susibūrusių žmonių diskusijose, siekiant atsakyti į klausimą – kokia turėtų būti atitinkanti žmogaus prigimtį ir bendruosius pasaulio sąrangos principus valstybė? Platono čia pateiktas ir Sokrato kaip pagrindinio tokios filosofinės dramos personažo lūpomis išsakytas idealios valstybės projektas neturi nieko bendro su antikai žinomais politinio gyvenimo pavyzdžiais, paties Platono žodžiais tariant, yra galbūt tik danguje randamas pavyzdys. Tačiau niekas neįlipo į dangų, ar ne, kol vyko diskusija? Kaip jau buvo užsiminta kiek anksčiau, toks pavyzdys išauga iš žmonių pokalbio, išmintingai vairuojamo Sokrato,  siekiant atsakyti į svarbiausius žmogaus būties dramos klausimus, o savo galima vizualizacija Platono ideali valstybė primena, – pabandykite įsižiūrėti, – M.K. Čiurlionio „Karalių pasakos“ rūpestinguose delnuose  apglėbtą brangenybę, nežiūrint to, kad pirmuoju atveju kalbama apie miestą-valstybę, o antruoju vaizduojamas lietuviškas kaimas, iškeltas į mito lygį.

Kaip atrodo, valstybės samprata tampa vienpusė, o politinė praktika ribota, kai atsisakoma valstybės kaip idėjos puoselėjimo uždavinio, apsiribojant valstybės kaip agregato teikiamomis galimybėmis. Filosofą tokiu atveju šioje forposto situacijoje pakeičia valstybės agregato statytojai, remontininkai, specialistai. Tokie specialistai, jeigu norite, naujos kartos valstybininkai, gerai išmanantys tai, kokius mygtukus kada reikia nuspausti, net sugebantys retkarčiais pakinkyti žiniasklaidą savo naudai, paprastai greitai, nepasiekę net pirmo posūkio,   užklimpsta arba pasiklysta, užgęsus naktį nušviečiantiems žibintams, kažkur pakeliui. 

Naujosios konfigūracijos valstybininkus taip pat puoselėja valstybės atstatymo užmojus, tačiau be strateginės architekto įžvalgos jie dažniausiai pastato tik sieną, atskiriančią valdžią nuo žmonių.

Įpratome sakyti, kad mūsų politines nesėkmes dideliu laipsniu lemia tai, kad Europos politinė klasė nususo, trūksta asmenybių, ryškesnių tipažų.  Tikriausiai taip ir yra. Tačiau ne mažesniu laipsniui  mums trūksta naujų, žadinančių iš politinės apatijos idėjų, taigi trūksta diskusijai sutelkiančios Filosofo figūros!

2017.03.27; 13:51  

Spaudoje ir visuomenės diskusijose vis plačiau reiškiama nuomonė, kad Lietuvos aukštojo mokslo reforma galėtų būti vykdoma Suomijos pavyzdžiu.

Tai neturėtų stebinti, nes dar Nepriklausomos Lietuvos pirmąjį švietimo reformos projektą 1919 m. parengė suomių ir lietuvių tautosakininkas, filosofas, istorikas, Helsinkio universiteto profesorius Augustas Robertas Niemis.

Prof. dr. Antanas Kiveris, LEU Tarybos narys, šio straipsnio autorius.

Akivaizdu, kad Suomija savo geografine padėtimi, gyventojų skaičiumi, bendrojo vidaus produkto apimtimi gali turėti tam tikrų sąšaukų su Lietuvos analogiškais parametrais. Jie įžvelgiami ir abiejų kraštų aukštojo mokslo sistemose.

Tačiau Lietuvoje, 2000 m. suformavus binarinę universitetų ir kolegijų mokslo ir studijų struktūrą, aukštasis mokslas tapo suskaldytas tiek aukštojo mokslo metodologinio požiūrio bei ugdymo prasminių dalykų suvokimu (kai kur nebelikus net to suvokimo užuomazgų), tiek valdymo požiūriu (kolegijas steigia Vyriausybė, universitetus – Seimas), tiek studijų programų (jų net per 1800) ir jų kokybės, tiek akademinio personalo veiklos požiūriu, kuomet kolegijoje mokslinis darbas nėra privalomas, kai kolegijos neturi teisės teikti pedagoginių vardų, arba kai kolegijos absolventas neturi galimybės tęsti studijų universiteto magistrantūroje ir pan.

Ši per daug išplėtota Lietuvos aukštojo mokslo kiekybinė struktūra tapo sunkiai administruojama, reikalaujanti didžiulių sąnaudų jos kokybei palaikyti, įvertinti ir prižiūrėti. Tuo tarpu Suomijoje po ilgai svarstytos reformos palikti 39 universitetai: 15 akademinių universitetų ir 24 taikomųjų mokslų universitetai, juose – 450 studijų programų. Lietuva, turėdama 45 aukštąsias mokyklas (iš jų 15 valstybinių universitetų), gerokai skiriasi nuo Suomijos, kur 140 tūkst. gyventojų tenka vienam universitetui, o Lietuvoje vienai aukštajai mokyklai – 70 tūkst. gyventojų.

Atsižvelgus į didžiulį Lietuvos emigracijos mastą, nepalankią demografinę situaciją, bendrojo ugdymo kokybinį nuosmukį, gėdingą mokytojo ir dėstytojo atlyginimą, nevykusią studijų krepšelių sistemą, atsižvelgus net ir į kai kurių Lietuvos universitetų planuojamas jungtis, visgi yra būtina esminė, gerai apgalvota Lietuvos aukštojo mokslo pertvarka, apimanti visas aukštojo mokslo grandis, – ir bendrą Lietuvos mokslo ir studijų administravimą, ir studijų programų bei aukštųjų mokyklų ir jų infrastruktūrų konsolidavimą.

Tik ugdymo metodologijos pagrindu sukonstravus aukštojo mokslo ugdymo konceptą ir tinkamai įvertinus žmogiškuosius aukštojo mokslo išteklius, jiems palaikyti reikalingus finansavimo šaltinius, taip pat įvertinus didžiulę biurokratinę aukštojo mokslo administravimo naštą, galima būtų kryptingai planuoti mokslo ir studijų reformas.

Vienas iš esminių pertvarkos žingsnių yra siūlymas konsoliduoti universitetų ir kolegijų struktūrą, perduodant kolegijų steigimo teisę universitetams, t. y. kolegijos taptų universitetinėmis struktūromis, analogiškomis dabartiniams universitetų fakultetams ar centrams. Tokia reorganizacija leistų horizontaliai subalansuoti profesines ir akademines bakalauro bei magistro studijas, absolventams teikiamus laipsnius, 2/3 sumažintų studijų programų skaičių, leistų padidinti jų kokybinius reikalavimus, sustiprintų šių reikalavimų įgyvendinimo kontrolę, pagaliau, atpigintų aukštojo mokslo administravimą ir sumažintų akademinėms reikmėms mažai naudojamų patalpų ir įrangos skaičių, visa tai sąlygotų studijų reikmėms naudojamos infrastruktūros išgryninimą.

Kolegijoms tapus numatomų, pvz., kad ir 15-os, universitetų padaliniais, Lietuvoje vienam universitetui tektų apie 200 tūkst. gyventojų. Tokiai reorganizacijai reikėtų minimalių valstybės investicijų, ji leistų vien vidinėmis aukštosios mokyklos pastangomis išlaikyti aukščiausios kvalifikacijos specialistus, ženkliai padidinti akademinio personalo atlyginimą, tokiu būdu sudarant dėstytojams sąlygas užsidirbti pragyvenimui dirbant ne keliose, o vienoje aukštojoje mokykloje.

Tai taip pat leistų išspręsti aukštojo mokslo regioniškumo problemas, nes kolegijos, būdamos universitetiniais padaliniais, būtų skatinamos plėtotis regionuose, daugiau veikti mažesniuose miestuose palaikant regionų visapusišką gyvybingumą. Regioniškumo plėtrai padėtų ir Lietuvos karo akademijos, atnaujinus jos bazę ir infrastruktūrą, įsikūrimas viename iš Lietuvos regioninių centrų (kad ir pvz. Šiauliuose). Jei sumažinsime Lietuvoje universitetų skaičių iki 5, – vienam universitetui tektų net 600 tūkst. gyventojų (akivaizdu, kad tai prilygtų didžiulei krašto humanitarinei katastrofai (tuo tarpu Suomijoje vienam universitetui tenka tik 140 tūkst. gyv.).

Svarstytinas Studijų fondo veiklos stiprinimas, grąžinant jam Mokslo ir studijų fondo statusą, apimantį ne tik studijų paskolų ar studentų paramos administravimą (pvz., vėl perduoti Fondui bankų uzurpuotas funkcijas, susijusias su studijų paskolomis), bet ir galimybę minėtajam Fondui pavesti mokslo ir studijų programų priežiūrą, jų kokybės bei institucinį vertinimą, kartu mažinant administracinės priežiūros ir kontrolės institucijų skaičių ir skiriamus finansus. Net ir dabar šiam Fondui pavedus, pvz., visų 45 aukštųjų mokyklų viešųjų pirkimų administravimą, gerokai sumažėtų panašių pirkimų sąnaudos, biurokratinis aparatas, padidėtų pirkimų viešumas ir skaidrumas.

Tačiau vien aukštojo mokslo problemų sprendimas tik iš dalies prisidėtų prie Lietuvos švietimo pertvarkos. Reikalingas daug platesnis visuomenės įtraukimas į šiandienos ir ateities Lietuvos ugdymo sistemos vizijos kūrimą. Siūlytumėme Suomijos pavyzdžiu (http://www.minedu.fi/OPM/Tiedotteet/2016/11/peruskoulufoorumi.html?lang=en) surengti visų parlamentinių partijų, švietimo administratorių, mokytojų, moksleivių ir jų tėvų bei akademinės bendruomenės, Lietuvos mokslo tarybos, Lietuvos švietimo ir Aukštojo mokslo tarybų, įvairių verslo asocijuotų struktūrų ir kitų atstovų plačiąją diskusiją ir parengti politinį susitarimą dėl bendrojo ugdymo ir aukštojo mokslo prioritetų ir struktūrinių jos reformos žingsnių taip užtikrinant numatytų tikslų įgyvendinimą ir tvarumą susitariant dėl bendrojo ugdymo tikslų, mokymo ir studijų programų pobūdžio, ilgalaikio mokymosi formavimo, inovacijomis grįsto pedagogų rengimo, mokymosi prioritetų, pasitikėjimo mokytoju ir mokyklos vadovu sustiprinimo, mokytojų vyrų grąžinimo į mokyklas ir kt.

Daugiau dėmesio turėtų būti skiriama ir Lietuvos švietimo, kultūros bei sporto finansavimo, bendrojo kokybiško administravimo problemoms ir jų sprendimo būdams įvardyti. Suomijoje (5,472 mln. gyventojų, 2015 m.) tokio pobūdžio problemas administruoja Švietimo ir kultūros ministerija, turinti 254 specialistus, tuo tarpu Lietuvoje šių problemų kuravimą vykdo net trys institucijos: Švietimo ir mokslo ministerija, kurioje dirba 226 specialistai, Kultūros ministerija – 105 specialistai, Kūno kultūros ir sporto departamentas prie LRV – 31 specialistas. Taigi Lietuva, turinti apie 3 mln. gyventojų, minėtai problemai kuruoti skiria net 362 specialistus.

Be to, nemažai specialistų dirba 17-oje įvairaus lygio Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijai tiesiogiai pavaldžių švietimo įstaigų (pvz., Europos socialinio fondo agentūroje – net 176 specialistai, tuo tarpu Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūroje – tik 41 specialistas, Ugdymo plėtotės centre – 82, Nacionalinėje mokyklų vertinimo agentūroje – 32 specialistai ir t. t.). Siūlytume šių institucijų veiklą minimizuoti, labiau koordinuoti, realiai mažinant jų biurokratines kontrolės  funkcijas ar jų veiklos dubliavimą.

Kviečiame ir raginame akademinę bendruomenę, visų švietimo, kultūros ir sporto institucijų vadovus ir atstovus atvirai diskutuoti šiame kreipimesi iškeltais klausimais, neaplenkiant ir savo institucijose kylančių problemų, ir jas susisteminus, teikti konkrečius pasiūlymus minėtosioms ministerijoms, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir atitinkamiems Seimo komitetams.

2017.02.04; 05:05

Vyriausybės nariai pradėjo keistą diskusiją dėl universitetų skaičiaus. Premjeras pareiškė, kad Lietuvoje turi būti iki 5 universitetų, R. Karbauskis sako, kad skaičiaus liesti negalima, bet reikia gerinti mokymo kokybę. Sunku suprasti kokios kokybės pasigenda R. Karbauskis. Lygiai taip pat abejotina, ar tikrai pagrindinė Lietuvos problema yra aukštųjų mokyklų skaičius? 

Vilniaus Universitetas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ar tikrai mokslas Lietuvoje nekokybiškas?

Lietuvoje daug kritikos sulaukia universitetai ir kitos aukštosios mokyklos, kad, neva, neužtikrina kokybiško mokslo? Bet kas tas kokybiškas mokslas? Kai jaunuolių klausiama, kodėl jie renkasi mokytis aukštojoje mokykloje, tai dažniausias lūkestis yra įgyti žinių, reikalingų norint surasti ar susikurti gerą darbo vietą. Negi Lietuvos švietimo sistema tokio lūkesčio nepateisina?

Darbo biržos duomenimis, žmonės įgiję aukštąjį išsilavinimą, turi mažiausiai rūpesčių susirandant darbą, be to, uždirba daugiausiai. O gal lietuviškas diplomas nevertinamas užsienyje? Paklauskit bet kokio mediko, slaugės, chemiko ar informacinių technologijų specialisto?

Tai kodėl kalbama apie nekokybišką mokslą? Galima daryti prielaidą, kad jokio tikro pagrindo kalbėti apie kokybę nėra, o tuo pridengiamos visai kitos priežastys. Gal kažkam pavydu, kad anksčiau universitetinis išsilavinimas buvo prieinamas tik elitui, o dabar aukštasis mokslas tapo visuotinai prieinamas? Gal dabar aukštus postus užimantys veikėjai vėl norėtų tapti reguliatoriais, nurodančiais, kas turi teisę studijuoti ir kiek tų studentų „reikia“ Lietuvai? Tai seni stereotipai, kurie nieko neverti dabartiniame globaliame pasaulyje.

Jeigu bus bandoma riboti patekimą į universitetą ar bus padidinti mokesčiai už mokslą ar dar kaip nors bus bandoma jaunuoliams nurodyti, ką jie turi daryti, tai pasekmės bus paprastos. Daugybė Europos ir pasaulio šalių laukia studentų, konkuruoja dėl jų ir pasiruošę suteikti kuo geresnes sąlygas, o juolab, iš Lietuvos, kuri turi labai gerą mokinių paruošimą vidurinėse mokyklose.

Kokybės gerinimui ribų nėra, tačiau tikrai reikia liautis niurzgėti dėl esą blogo vidurinio ir aukštojo lavinimo kokybės. Sėkmingas jaunimo konkuravimas su kitų valstybių bendraamžiais tai daug kartų paneigė.

Lietuva galėtų sekti Vokietijos ir JK patirtimi

Tikroji Lietuvos problema yra ne nekokybiškas mokslas, bet dramatiškai mažėjantis studentų skaičius ir jų sudėtis. Tai yra tikroji priežastis, kodėl būtina kažką daryti su aukštojo mokslo institucijų tinklu. Jeigu 2008 m. studentų I pakopoje buvo per 57 tūkst., tai prieš metus jau tik 33 tūkst. ir toliau mažėja. Dar po penkerių metų jų gali likti vos 20 tūkst. Tai lemia Lietuvos demografinės problemos: šeimos susilaukia mažai vaikų arba renkasi emigraciją.

Studentų mažėjimo problemą galima spręsti dviem būdais. Paprasčiausias, bet prasčiausias sprendimas yra uždaryti aukštąsias mokyklas, dėstytojus atleisti, o turtą išparduoti. Tačiau galima elgtis kitaip ir sekti Vakarų Europos universitetus.

Ar Lietuva vienintelė pasaulyje susidūrė su prasta demografine situacija? Rytų Vokietijoje tokios pat problemos, be to, dar prisideda stipri konkurencija vietos vokiečiams rinktis aukštojo mokslo studijas Vakarų Vokietijoje. Taigi Rytų Vokietijos universitetai, siekdami išlikti, kviečia studentus iš užsienio, tą patį daro aukštosios mokyklos Austrijoje, Italijoje. Daugelyje studijų programų Rytų Vokietijoje ne vokiečiai jau sudaro daugiau nei pusę studentų! Sėkmingai baigusiems vėliau siūloma likti ir siekti karjeros Vokietijoje. 

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Užsienio studentai galėtų būti ir Lietuvos galimybė. Siekiame pritraukti užsienio investicijų, kviečiame turistus, skatiname medicinos turizmą. Įvairiais būdais savo rinkas atveriame pasauliui, o studentų rinkoje nieko nedarome, studentų iš užsienio mums nereikia? Kol kas Lietuvos universitetai rodo labai mažai noro arba nesugeba pritraukti studentų. Pagal užsieniečių studentų skaičių Lietuva velkasi ES šalių gale. 

Kai kas gali sakyti, kad studentų iš užsienio lavinimas neš tik nuostolius Lietuvos mokesčių mokėtojams. Pasimokykim iš Jungtinės Karalystės, kuri sėkmingai pritraukia užsienio studentus ir dauguma jų moka pinigus, paėmę paskolas toje pat valstybėje, o po to dar ir neretas lieka, papildydami savo gebėjimais JK kultūros, mokslo, ūkio ir socialinį potencialą.

Praeitais metais JK mokėsi net 0,5 mln. studentų iš užsienio, kas penktas! Lietuvoje tokių vos 4 proc. O juk turime ką pasiūlyti ir esame patraukli šalis jaunimui iš Ukrainos, Kazachstano, Uzbekijos, Kinijos, Izraelio, Kaukazo šalių ir t.t.

Taigi jokie mažinimai, jungimai, reorganizavimai ir optimizavimai nepadidins jaunimo skaičiaus Lietuvoje, todėl problemos niekur nedings. Jeigu nebus studentų, tai nereiks už ES lėšas suremontuotų pastatų, nereiks nei dėstytojų, nei rektorių.

2017.01.25; 04:46