Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vilniaus universitete iš viso patvirtinti 5 koronaviruso atvejai. Pasak rektoriaus Rimvydo Petrausko, su šiais penkiais žmonėmis kontaktą galėję turėti asmenys nustatomi, skubiai informuojami ir jiems paskiriamas saviizoliacijos laikotarpis. Universitetas taip pat praneša, kad kol kas nuotolinio mokymosi neplanuoja.
 
„Šią savaitę penkiems su universitetu susijusiems asmenims diagnozuotas COVID-19 – po vieną atvejį skirtinguose padaliniuose. Su šiais penkiais žmonėmis kontaktą galėję turėti asmenys nustatomi, skubiai informuojami ir jiems paskiriamas saviizoliacijos laikotarpis. Universitetas, bendradarbiaudamas su Nacionaliniu visuomenės sveikatos centru (NVSC), ėmėsi ir imasi visų priemonių, kad virusui plisti mūsų bendruomenėje būtų užkirstas kelias. Patalpose nuolat atliekama dezinfekcija, sudaromos sąlygos perkelti paskaitas į erdvesnes vietas, kuriose galima užtikrinti socialinę distanciją“, – laiške VU bendruomenei pažymi R. Petrauskas.
 
Kaip teigia rektorius, kol kas VU netaikys nuotolinio mokymo.
 
„Šiuo metu situacija kontroliuojama, užsikrėtimų atvejai lokalizuoti ir suvaldyti, tad nėra būtinybės atsisakyti gyvo paskaitų ir seminarų formato, jei užtikrinamas visų NVSC rekomendacijų įgyvendinimas. Situacijai blogėjant universitetas pasirengęs sugrįžti prie pavasarį taikyto nuotolinio mokymo. Visos instrukcijos ir informacija skelbiama specialiame universiteto tinklalapio Covid-19 polapyje, kuriame nuo kitos savaitės pradžios nuolat atnaujinsime informaciją ir apie fiksuojamus atvejus“, – teigia R. Petrauskas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.15; 16:30
Tuometinio Kaliningrado simbolis - tankas

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Pirmoji komandiruotė

Dabar tokių traukinių nebeišvysite. Prieš tris dešimtmečius dundėję keleiviniai vagonai kaip sausra ir liūtis nepanašūs į šiandieninius – elegantiškus, lengvus, džiugiomis spalvomis papuoštus. 1987-aisiais, kai ryžausi trenktis į Kaliningradą, Vilniaus geležinkelio stotyje riogsojo purvini, niūrūs, gremėzdiški, dar ir nemaloniu specifiniu kvapu persisunkę. Koks kvapas galįs būti atgrasus, slegiantis, supratau tuomet, kai, įsiropštęs vidun, į plaučius truktelėjau pirmuosius oro gurkšnius.  

Remiantis grafiku, buvusią prūsų sostinę pasieksiu ankstų rytą. Kelionė truks kiaurą naktį, o užmigti – nepavyks. Tik nemanykite, jog esu išrankus patogumams. Nosį riečiantys traukinio kvapai ir kieti gultai – mažiausiai kalti. Didžiausia niekadėja, trukdysianti atsipalaiduoti, – įtampa. Jau dabar, komandiruotei nė neprasidėjus, jaučiausi sudirgęs. Tai – mano pirmasis žygis. Patirties – nė žiupsnelio. Nei žurnalistinės, nei gyvenimiškos.

O sumanymas – tikriausiai pavojingas. Nė nenujaučiau, ar išvengsiu vietinių saugumiečių dėmesio. Juk Kultūros fondo, redakcijos, muziejaus, mokyklų vadovų įkyriai teirausiuosi, kodėl srityje nėra nė vieno lietuviško darželio, nė vienos lietuviškos mokyklos. Kaliningradiečius apklausti mėginsiu mandagiai, atsargiai. Tačiau toks smalsumas jiems vargu ar patiksiąs. Jei tik norės, maniškius pasiteiravimus lengva perkvalifikuoti į nacionalizmo kurstymą. Bet gal kaliningradiečiai nebus pikti? Gal numos ranka, palaikę nesusitupėjusiu žurnalistėliu, iš paiko buvimo fotografuojančiu kiaulių fermomis paverstas prūsų pilis, lietuviškas bažnyčias?

Kad tik nesuklustų… Taip būtų geriausia. Tegul nežlugdo mano savaitę truksiančios išvykos. Beveik spontaniškai sumanyta kelionė į Mažąją Lietuvą šias eilutes raitančiam autoriui velnioniškai svarbi. Gyvybės ir mirties klausimas. Sumanymas įsitvirtinti „Literatūros ir meno“ redakcijoje priklausąs būtent nuo šios komandiruotės. Parsivešiu kvapą gniaužiančių faktų, sugebėsiu juos vaizdingai išguldyti popieriuje, – tapsiu publicistikos skyriaus korespondentu. Grįšiu tuščiomis, etatinio žurnalisto pažymėjimą įteiks kitam.

Norinčiųjų užimti publicistikos skyriaus kabinetą – nors į didžiausią autobusą grūsk. O aš – ne pats kiečiausias. Tiesa, guodžiausi turįs keletą mažyčių nuopelnų. Jaučiau, kad gamybiniuose pasitarimuose redakcija norėtų matyti mane, sykį jau įteikusį jiems susidomėjimo inteligentų gretose sulaukusį straipsnioką. Jie matė, jog manęs niekaip nepriskirsi tinginiauti linkusiems studentams. Jiems buvo aišku ir dėl to, jog neišsisukinėsiu nuo sudėtingų užduočių. Bet svarbiausia, jie perprato, jog arsiu be pasipūtimų ir didelių pretenzijų. Ne taip, kaip anas Rašytojų sąjungos proteguojamas pasipūtėlis, išleidęs pirmąją apsakymų rinktinę ir būtent todėl manąs, jog jam viskas leidžiama bei atleidžiama.

Tiesa, jo apsakymai man labai patiko. Nuoširdžiai tai sakau. Aš ir pats būčiau norėjęs tokius rašyti. Mane siutino jo charakteris, bendravimo manieros. Kai išleisi, sakykim, dešimtąjį novelių rikinį, tada gal ir galėsi dėtis žymiu lietuviškosios literatūros klasiku. O ko dabar pūtiesi kaip gaidys ant mėšlyno krūvos?

Man užteko nuovokos, jog pasipūtimus ir ambicijas geriausia mest per tvorą. Vienui vieno teksto, kad ir visuomenėje triukšmelį sukėlusio, – mažoka, jei ketinu į šalį nustumti konkurentus. „Litmenis“ – ne dienraštis, kuriam užtektų taisyklingai, be gramatinių klaidų štampuoti informacijas. O aš – tik fuksas. Kas dabar ryžtųsi kategoriškai rėžti, turiu ar neturiu literatūrinės uoslės. Net ir pats nenutuokiau, ko esu vertas. Gal po kelių kursų net išspirs iš universiteto nespėjus susirinkti visų įskaitų ir egzaminų.

Boso ilgokai trunkantį svarstymą, ar iš patikimo molio mane drėbė, lengva pateisinti. Rašytojų sąjungos vadovybė tikrai griebtųsi už galvų, jei jos akylai prižiūrima redakcija bakstelėtų pirštu į neapsiplunksnavusį studenčioką iš Vilniaus universiteto, o pirmąja apsakymų knyga besidžiaugiantį literatą paprašytų duris, vaizdžiai tariant, uždaryti iš kitos pusės.

Vyriausiasis todėl ir reikalavo – po dešimties dienų ant stalo guldau jaudinančią ataskaitą apie keliones po rusinamos Mažosios Lietuvos miestus ir miestelius. Jei ir antrasis tekstas būsiąs toks pat lietuviškai aktualus, – gamybinio metu erdvioje pasitarimų salėje man iškilmingai įteiks pažymėjimą. Jei paaiškėtų, jog turiu per mažai smarvės, – niekas graudžiai neraudos, ašarų upeliais nelies.

XXX

Kol traukinys džeržgėdamas dar netrūktelėjo priekin, puiki proga paaiškinti, kodėl susiruošiau į Kaliningradą. Temos niekas neprimetė. Pats ją pasirinkau. Pirmoji publikacija, kurią redakcija palankiai įvertino, be kita ko, taip pat mėgino nupųsti dulkes nuo Mažosios Lietuvos bėdų. Tik aname tekste porinau apie sugriautus arba sandėliais, parduotuvėmis, kolūkių kontoromis išniekintus prūsų ir mažlietuvių architektūros, istorijos paminklus, o antrąjame tekste svajojau išguldyti bent keletą už širdies griebiančių pagalbos šauksmų, kaip šio krašto lietuviai negalį savo vaikų rytais palydėti į lietuviškas klases, nes tokių ten nė su žiburiu nerasi. Viskas ruskai, tik ruskai.

Štai kodėl, redaktoriui paprašius dar bent vieno įsimintino rašinio, nė nesusimąstydamas išpyškinau pasirinkęs blaškymąsi po Kaliningrado srities miestus ir miestelius. Redaktorius nepriekaištavo. Jei trokštu, galiu trenktis kad ir į Vladivostoką. Bet jis nuoširdžiai nesuprato, kodėl man taip rūpi pašliaužioti Kaliningrado gatvėmis. Gal aš kilęs iš ten? Ne. Gal ten gyvenanti širdies dama, kurios glamonių pasiilgau? Ne. Tada – iš kur, po perkūnais, toji jėga, traukianti į kaliningradietišką galerą?

Jei norite žinoti, – papasakosiu. Tai – keista istorija. Kartą poilsiavau pas močiutę Šiauliuose. Buvau paauglys, kuriam, kaip mėgdavo ji sakyti, dar pienas nuo lūpų nenudžiuvęs. Neturėdamas kuo užsiimti, įjungiau juodai – baltą televizorių. O ten – lietuviško meninio filmo „Herkus Mantas“ vaizdai. Galva nebuvo užgriosta pašalinėmis mintimis: nei kontroliniais darbais, nei pirmosiomis meilėmis. Todėl lengvai įsijaučiau. O įsijautus net oda šiurpo. Tarsi pats mosuočiau kalaviju kartu su prūsų kariais, narsiai, bet nesėkmingai puolančiais kryžiuočių pilį. Tarsi pats saugočiau paskutinėn mirtinon dvikovon besiruošiantį Herkų Mantą. Ausyse net spengė nuo prūsiškų priekaištų: lietuviai į pagalbą neskuba, jiems svarbiau rietis dėl valdžios…

Kadras iš filmo „Herkus Mantas“. Režisierius – Marijonas Giedrys

Filmas supurtė, sukrėtė. Jaučiausi asmeniškai išdavęs prūsus. Formavosi painus, sunkiai nusakomas įsitikinimas: privalu keršyti už pražudytą prūsų tautą. „Jei būtume suskubę į pagalbą Velnio apsėstam Montei, kaip didįjį prūsų vadą pakrikštijo kryžiuočių komtūras, gal ir Lietuva dabar būtų ne tokia susitraukusi, ne tokia mažytė?!“, – galvoje vėlėsi keisčiausios nuojautos.

Kaip turėtų atrodyti kerštas, – neįsivaizdavau. Buvau tik berniokas, kuriam dar augti ir augti. Tačiau reguliariai žirglioti į Mokslų Akademijos biblioteką man niekas nedraudė. Atvirkščiai – net skatino, pagirdavo. Sunkias biblotekos duris, tarsi būčiau solidus akiniuotas profesorius, ėmiau varstyti vos ne kasdien. Ten, įspraustas į telefono būdelėn panašią kabiną, palinkęs prie spiginančios stalinės lempos, iš storiausių dulkėtų enciklopedijų po kruopelytę rankiojau menkiausias istorikų užuominas, atsargiausius archeologų spėjimus. Žvelgdamos į mane bibliotekininkės kraipė galvas – toks jaunutis, o nuo ryto iki vakaro kremta pačias nepopuliariausias bibliotekos knygas.

Gilintis į Mažosios Lietuvos istoriją man patiko. Jaučiausi esąs tikras lietuvis, kuris gyvena gražiai, tauriai ir prasmingai. Buvau įsitikinęs, jog imuosi darbų, kuriais privalo užsiimti kiekvienas doras tautietis.

Neprabėgo nė keleri metai, ir ėmiau justi, kiek daug vis tik sužinojau. Bloknote surašiau viską, ką pavyko surinkti, perskaityti, suprasti. Galėjote vidurį nakties išversti iš lovos, o aš nepasimesčiau. Išpyškinčiau kaip atmintinai išmoktą eilėraštį: Kaliningradas anksčiau vadintas Karaliaučiumi, Čistyje Prudy – Tolminkiemiu, Sovietskas – Tilže, Nemanas – Gumbine…

Nežinia kodėl ir nežinia kam pasinėriau į tragišką Mažosios Lietuvos istoriją. Štai koks buvo mano kerštas. Tik kur jį dėti?

Tokia galimybė pasitaikė 1986-ųjų vasarą, kai įstojau į Vilniaus universitetą krimsti žurnalistikos mokslų. Nespėjau pasidžiaugti pirmosiomis studentiškomis pažintimis, įsiminti visų atokiausiai centriniuose rūmuose įrengtų auditorijų, kai tėvas įkyriai kartojo:

– Metas dairytis redakcijos, kuriai nebūtų gėda nuoširdžiai tarnauti.

„Kitaip pavėluosi. Penkeri studijų metai prabėgs kaip viena diena. Nė nepajusi, kaip gyvenimas priskirs nevykėliams…“ Tokio štai būta tėviško patarimo.

Ar Lietuvai neskauda. Slaptai.lt nuotr.

Žinoma, žvilgsnis krypo „Literatūros ir meno“ pusėn. Tuomet šį laikraštį laikiau lietuviškiausiu. O kas, jei jiems įteikčiau graudų pasakojimą apie Kaliningrade su žeme sulygintas senųjų krašto gyventojų pilis? Vieną savaitgalį ryžausi ilgam išsidrėbti prie rašomojo stalo. Tvirtai užsibėžiau nepakelti užpakalio, kol nepriartėsiu prie skilties „pabaiga“.

Įteikęs redakcijai tekstą apie Mažosios Lietuvos praradimus, sulaukiau palaikymo. Mielai, sakyčiau, net skubiai publikavo. Lyg atsitiktinai, lyg tarp kitko sukluso, ar nenorėčiau dar ko nors panašaus brūkštelėti. Jų redakcijoje – viena laisva kėdė. Bet šventoji vieta ilgai laisva neliks. Jei trokštu publicistikos krėsle įsikurti kaip šeimininkas, turėčiau suktis kaip voverėlė amžinai besisukančiame rate.

Mano kursiokams po egzaminų rūpėjo triukšmingai pašėlti. Ir aš troškau diskotekų, merginų, vyno. Tačiau šios studentiškos privilegijos atsisakiau. Nutariau, jog savo pirmąsias studentiškas atostogas verčiau sutiksiu tarp svetimų. Pašėlioti suspėsiu. Panelės niekur nepaspruks…

XXX

Dabar jau žinote, kodėl tvankų 1987-ųjų birželio vakarą įšokau į traukinį „Maskva – Kaliningradas“. 

Ką dar derėtų papasakoti skaitytojui? Tikriausiai tai, kad kelionės pradžią prisimenu kaip bjauriai įtemtą. Labiausiai nerimavau ne dėl, kaip įsivaizdavau, mane medžiosiančių KGB vyrų. Įtemtai laužiau galvą, kur vis tik tektų prisiglausti? Vilniaus geležinkelio stotyje dar nenutuokiau, ar rasiu Kaliningrade kur ištiesti pavargusias kojas. Laisvų „numerių“ vieninteliame miesto viešbutyje nėra ir nebus. Lipdamas į traukinį apie tai žinojau. Juk prieš keletą dienų mėginau rezervuoti kambarį įkyriai skambindamas iš Vilniaus. Kur tau! Patarė kreiptis po mėnesio, ne anksčiau…

Mėnesio laukti negalėjau. Todėl pirmoji komandiruotės naktis taip ir praslinko buriant iš kavos tirščių: „atsiras – neatsiras“. Vyliausi, jog esu laimės kūdikis, ir bent vienas mažytis palankus atsitiktinumas nuvesiantis didelės sėkmės link. Svarbiausia – nenukabinti nosies.

Panašiai ir nutiko. Išgelbėjo laimingas atsitiktinumas, nors gal tai – kažkas kita. Protingi žmonės greičiausiai tai vadintų palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, nuoširdžiai religingas žmogus – likimu.

Jau stoviniuodamas daugiaaukščio kaliningradietiško viešbučio laukiamąjame pastebėjau, kaip nesėkmingai įsimaišiau į ilgoką keisčiausių žmogystų virtinę prie administratorės, kuri švarko atlape įsisegusi ženklelį su rusiška pavarde. O ant kiek tolėliau prie stalo elegantiškai įsitaisiusios administratorės atlapo kabėjo kortelė, kurioje net švytėte švytėjo lietuviška pavardė ir lietuviškas vardas. Sumečiau, jog lietuviui protingiausia rokuotis su lietuve. Žvaliai, energingai persigrupavau, suprasdamas, jog peršokti atgal prie rusiškosios administratorės nepastebėtam jau nepavyks. Nutįsusiose kilometrinėse eilėse lūkuriuojantys išvargę miesto svečiai būtinai palydėtų piktais keiksmais. Gal net apstumdytų.

Prislinkęs prie lietuvės moters – susikaupiau. Apsimečiau esąs gyvenimo audrų vėtytas ir mėtytas šelmis. Sportininkai tai vadintų atsivėrusiu antruoju kvėpavimu. Maldavau bent mažyčio kampelio be elementariausių patogumų pačiame atokiausiame koridoriuje. Įrodinėjau, jog man verkiant reikia parašyti straipsnį, o čia, viešbučio vestibiulyje, – nė menkiausios kūrybinės atmosferos. Triukšmas, prirukyta, ankšta nuo svečių gausos. Kaulinau stogo virš galvos pabrėždamas ryškų lietuvišką akcentą. Elgiausi santūriai, bet vis tik taip, kad būtų aišku: nesitrauksiu šalin, kol mano delnas nepajus prie sunkaus bumbulo prisukto rakto. Tiesa, dar keletą sykių demonstratyviai kyštelėjau lietuvišką žurnalisto pažymėjimą.

Administratorė į pažymėjimą pažvelgė tik akies krašteliu. Ji atkirto, kaip ir tikėjausi: negi nematote ant stalų išdėliotų lentelių su rusišku užrašu „laisvų numerių nėra“? Tačiau smalsus moteriškės žvilgsnis tarsi kuždėjo į ausį, jog man ji vis tik draugiškesnė nei kitiems. Su viešbutyje apsigyventi norinčiais atvykėliais, dažniausiai rusų kariškiais, administratorė šnekėjo šaltai, biurokratiškai, piktokai, lyg būtų mirtinai pavargusi nuo jų amžinų priekaištų. O su manimi ji elgėsi rūpestingai motiniškai. Mano bėdos jos tarsi neerzino.

Pilaitės rajono gatvių pavadinimai Mažosios Lietuvos tema. Slaptai.lt nuotr.

O ar galėtų būti kitaip? Lietuvis privalo gelbėti lietuvį. Mes – vieno kraujo! Negi ji tautietį išmainys į sovietų armijos pulkininką, kurių čia zujo tarsi skruzdėlių miško tankmėje pūpsinčiame skruzdėlyne? Taip drąsinau save. O ką aš dar galėjau nuveikti?

Administratorė, į kurią dėjau visas savo viltis, liepė prieiti lygiai 12 valandą, viešbučio administracijai pradėjus skaičiuoti naująją parą. Vidudienis itin svarbus, nes gyventojai, kuriems tądien išsenka rezervacija, privalo nedelsiant išsinešdinti lauk su visais savo krepšiais ir lagaminais. Štai tą akimirką ji tikriausiai galėsianti pasiūlyti dar tirštose miglose skendintį variantą. Garantijų neduosianti nė minimalių. Ji – ne stebukladarė, ne geroji fėja. Bet pabandysianti kuo nors padėti vargšui žurnalistui.

Jaudindamasis tarsi prieš pirmąjį egzaminą lygiai pusiaudienį prišokau prie skyrio, kur, atsirėmusi į kėdės atlošą, sėdėjo kaliningradietė lietuviška pavarde. Jos maloni šypsena bylojo, jog ant suoliuko gatvėje miegoti neteks.

– Turime jums kambarį. Šeimininkaukite savaitę, kaip ir prašėte. Sėkmės rašant straipsnius apie mūsų mielą Kaliningradą, – palydėjo šiltu žvilgsniu.

Jaučiausi laimingiausias žmogus. Bet prisimenu ir netrukus apėmusį šoką, kai išvydau, kiek rublių privaląs pakloti už šešias paras. Ar komandiruotės pabaigoje beturėsiu už ką sukrimsti bent vieną bandelę? Tik, suprantama, neišsidaviau, kad kainos kandžiojasi tarsi pasiutęs šuo. Kuo greičiau sukrapščiau pinigus. Tegul tik nepersigalvoja.

Ilgokai ieškojau savosios irštvos, kurioje visą savaitę lindėsiu. Patogumų nesitikėjau. Jie man net nereikalingi. Svarbiausia, kad gyvenimas neprievartaus kurksioti geležinkelio stoties laukiamąjame. Maniau gyvensiąs ankštame, geležinę  girgždančią lovą teturinčiame, pelėsiais išmuštame kambarėlyje be tualeto ir dušo. O pravėręs kambario duris žaktelėjau – juk tai „liuksas“. Ir tualetas, ir vonia, ir rankšluostis, ir muilas, ir kilimėlis, ir spalvotas televizorius, ir patogus rašomasis stalas, ir plati lova, kurioje tikrai įmanoma karališkai atsipūsti po dienos vargų, ir telefonas, kuriuo bus galima skambinti neišeinant iš 888 numeriu pažymėto kambario. Argi aš – ne laimės kūdikis?

Bet tada nejučiom prisiminiau frazę iš neseniai perskaityto rašytojo Ramūno Klimo romano, kuriame vienas herojus filosofiškai perspėja kitą herojų: „Niekada nesusigundyk atšvęsti pergalės“. Per ilgai švenčiant pergalę dažniausiai pražiopsomi besiartinantys pavojai.

Taip, šampaną gurkšnoti ankstoka. Apsigyventi viešbutyje, kuriame niekad nerasite laisvų numerių, – puiki pradžia. Ne kiekvienas pramuštų. Bet tai – tik pradžia. Ar sugebėsiu prakalbinti čia gyvenančius tautiečius? Ką atkirs „Kaliningradskaja pravda“ redakcijoje, valstybiniame muziejuje? Ar saugumiečiai neįgrūs į privažiavusį „voronoką“, kai suksiu ratus aplink garsiosios Karaliaučiaus katedros griuvėsius?

XXX

Kad rašytojas buvo teisus, į herojaus lūpas įsprausdamas žodžius „niekad neusigundyk atšvęsti pergalės“, mat likimas permainingas, galbūt tuoj teks raudoti kruvinomis ašaromis, patyriau savo kailiu dar tą pačią dieną. Susitariau maždaug po valandos užsukti į redakciją „Kaliningradskaja pravda“. Žinojau ten triūsiant moteriškę lietuviška pavarde. Tik belsdamasis į jos kabinetą nė neįtariau, jog lietuviškoms sieloms ne visuomet lemta draugauti. Lietuviška kilmė galinti jungti, bet galinti skirti. Kaip giliausia praraja. 

Vos tik pravėręs duris pajutau sklindant atvirą, neslepiamą atšiaurumą. Ji susijaudinusi, didžiai pasipiktinusi, net mirtinai įsižeidusi kaip žirnius į sieną bėrė priekaištus: Kaliningrade dėl tautybės – nė menkiausių nesusipratimų! Visi čia gyvenantys draugiškai. Aš be reikalo lieju krokodilo ašaras. Niekas mano godojamų lietuvių neskriaudžia. Ir, beje, būtų įdomu žinoti, kas gi mane taip suklaidino – neva Kaliningrade ujami lietuviai? Paskutinieji žodžiai suskambo lyg būtų juos ištarusi generalinė prokurorė ar net vyriausioji tardytoja.

Perklausiama, ar vis tik Kaliningradas turi bent vieną lietuvišką mokyklą, moteris lietuviška pavarde piktai tebešūkčiojo, jog čia įsikūrusiems lietuviams lietuviškų mokyklų niekad neprireikę. Sočiai rusiškų. Net ir baltarusiai, ukrainiečiai, kurių žymiai gausiau nei lietuvių, išsiverčia be ukrainietiškų ir baltarusiškų mokymo įstaigų. Tad kuo lietuviai ypatingesni? Galų gale, Kaliningradas – Rusija, Kaliningradas neprivalo turėti lietuviškų mokyklų. Štai kaip.

Kai nustebęs tarstelėjau, kodėl Lietuvoje tuomet tiek daug rusiškų darželių ir mokyklų, moteriškė lietuviška pavarde dar labiau išsiliejo iš krantų. Ji beveik rėkte išrėkė: tą savo šlykštų lietuvišką nacionalizmą išmesk į šiukšlyną…

Mažoji Lietuva

Redakcijos duris užvėriau apstulbęs. Tarsi kas purvinu skuduru būtų stipriai tėškęs per veidą. Laužiau galvą, bet nepajėgiau perprasti, ar lietuvė nuoširdžiai taip mananti, ar lietuvišką mokyklą ji koneveikė tik todėl, kad jai taip liepta bendrauti su nekviestu svečiu iš Vilniaus?

Kitą dieną susiradau vaikų darželių ir mokyklų, kurias man buvo nurodžiusi pikčiurna iš „Kaliningradskaja pravda“. Bet visur, kur tik ji rekomendavo, mane priimdavo atžagariai: niekam lietuviškų pamokėlių nereikia, lietuviškos mokyklos Kaliningrade – akivaizdus nesusipratimas, panašus į nevykusį lietuvišką anekdotą.

O kad įsitikinčiau pats, koks esu kvailas, man visuomet atvesdavo keletą lietuvių vaikų, kurie vieningai, lyg susitarę, išpyškindavo nenorį mokytis lietuviškai. Vien todėl, jog lietuviškai Kaliningrade niekur nesusišnekėsi. Galėčiau ir pats susiprotėti…

Vienas paauglys isteriškai kvatojo: rusų kalba jam gražesnė, štai kodėl jis purtosi lietuvių šnektos.

Nė nežinau, kaip aprašyti jausmą, kurį patyriau matydamas įžūliai mulkinamus lietuvių mažylius. Dirbtinas išprievartauto vaiko juokas ilgai nedavė ramybės. Jaučiausi pažemintas. Nejaugi jos mano, kad patikėsiu jų surežisuotais spektakliais? Ir vis tik nusprendžiau nepriešgyniauti – verčiau apsimesiu, jog mokytojomis patikėjau, jog suvokiau, koks esu primityvus. Vyliausi, jog viską, ką apie jas manąs, išdėstysiu straipsnyje.

Atokiai nuo miesto centro įsikūrusioje mokykloje mane supažindino su lietuvių vaikučių tėveliais, mamytėmis ir seneliais, ką tik pasklidusiais koridoriun iš susirinkimo. Mano nuostabai, jie taip pat vieningai, tarsi darnus choras, koneveikė gimtąją kalbą – tikriesiems Kaliningrado patriotams ji nereikalinga. Panašiai – kaip šuniui penkta koja.

Grįžti viešbutin neskubėjau. Kyštelėjau nosį į Kaliningrado kraštotyros muziejų. Čia vėl – tarsi purvina grindų šluoste per fizionomiją. Nė menkiausios užuominos apie prūsus, Mažvydą, Donelaitį, Bretkūną. Visa istorija prasidedanti tuomet, kai Raudonoji armija vijo prakeiktus fašistus. Kas dėjosi iki tol – nė mur mur. Kai prie gremėzdiškos patrankos snaudžiusios gidės pasiteiravau, kur kabo stendai, pasakojantys apie prūsus, ji piktai pasimuistė, tada, prabudusi iš saldaus snaudulio, puolė plūstis – kaliningradiečiams nusipsjauti į vokišką palikimą. Ši žemė pilnavertiškai gyvenanti tik nuo 1945-ųjų. Tai žino kiekvienas išsilavinęs žmogus. Tuomet ji į mane pažvelgė taip, jog iš karto supratau – daugiau „kvailais“ klausimais verčiau nebesisvaidyti. Dar vienas neatsargus žodis, ir ji šauksianti pagalbon milicijos pareigūnus.

Beliko užšokti į centrinę Kaliningrado biblioteką, ir būsiu pirmosios dienos planą įvykdęs. Bibliotekoje apsimečiau naivuoliu – pareiškiau norįs pavartyti lietuviškų laikraščių, žurnalų. Pažvelgė tarsi į pirmykštį žmogų, kuris ką tik išlindo iš akmeninio urvo. Nejaugi jaunas, simpatiškas jaunuolis nežinąs, kad čia – Rusija, kad Rusijos Federacijos skaityklos neprivalo savo saugyklų užgriozdinti lietuviškais leidiniais? Visi padorūs, sąžiningi lietuviai moka rusiškai, jie mielai skaito rusišką literatūrą, niekas iš jų niekada nėra nė užsiminęs apie lietuviškų leidinių prenumeratą.

Apkūni bibliotekos darbuotoja, greičiausiai vyresnioji, į pagalbą pasikvietė dar keletą piktų, agresyvių moteriškių. Jos skalambijo viena kitą perrėkdamos: apie tautų draugystę, leninizmą, internacionalizmą.

Vos neapsivėmiau. Būtų žinojusios, kokios atgrasios man pasirodė… Bet ir vėl apsimečiau durneliu: jų nuoširdūs aiškinimai neva man atvėrę akis. Kodėl taip elgiausi? Taip saugiau. Nereikia be reikalo provokuoti. Svarbiausia – ne kokį riebų palyginimą toms bobšėms leptelsiu, nes jo niekas neišgirs, o tai, ką surašysiu savo straipsnyje, kurį galbūt perskaitys tūkstančiai.

XXX

Grįžęs į viešbutį patogiai išsidrėbiau plačioje lovoje. Džiūgavau, nes jaučiau tikrai turėsiąs, apie ką parašyti, tik nesitikėjau, kad viskas bus taip bjauriai sudėtinga, apleista, įsisenėję, neteisinga, grubu ir barbariška.

Taip pat – ir pavojinga. Laikyčiau didžiausiu stebuklu, jei nė viena iš sutiktų moteriškių nepranešė saugumiečiams apie mieste pasirodžiusį įtartiną lietuvį. Greičiausiai jos visos, tarsi lenktyniaudamos, suskubo informuoti apie į Kaliningradą atsidanginusį provokatorių.

Bailiu, kuris dėl menkiausios smulkmenos drebintų kinkas, savęs nelaikiau. Bet nuolat suklusdavau, ar neskamba telefonas, ar nebaladojama į duris. Ir ką jūs manote – vakarop tikrai sučirškė telefonas. Keletą sekundžių įsitempęs lūkuriavau, tuomet pakėliau ragelį. Administratorė piktai skalambijo, kad jau ištisą pusvalandį apačioje manęs laukia svečias. Ar aš sutinkąs nusileisti, ar jam pakilti į viršų?

Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis

Galėjau ranką duot nukirst, jog tai – iš specialiųjų tarnybų. Vis tik susidomėjo, atkreipė dėmesį. Tik kaip jie elgsis – pagrasins liautis erzinus Kaliningrado mokytojas ar iš karto deportuos atgal į Lietuvą? Kad sodintų į areštinę – nenorėjau tikėti.

Jei tai tikrai žmonės iš KGB, man saugiau atsidurti, kur – daug akių. Vadinasi, išmintingiausia nusileisti į vadinamąjį nulinį aukštą, kuris visuomet panašus į deficitų sulaukusią parduotuvę, dūstančią nuo pirkėjų, nei laukti, kol vyrai pakilsią į vos vieną kitą praeivį skaičiuojantį aštuntąjį aukštą. Pasiėmiau su savimi dokumentus ir liftu nubildėjau žemyn. Išėjęs į laukiamąjį atpažinau vieno itin aršiai lietuvių kalbos mokytis nenorėjusio berniuko tėvą.

Ko jam prireikė? Dar sykį dievagosis, kad lietuvių kalba vaikui – negraži, svetima, nereikalinga? Dėbtelėjau jo pusėn piktai, leisdamas suprasti, jog nuoširdži šneka jau nebeįmanoma Nusivyliau juo ir tas nusivylimas – didelis. Tegul mato. Tačiau jis nepastebėjo mano skepsio. Nežymiu galvos mostu paprašė sekti paskui jį. Supratau, kad už mane keliomis dešimtimis metų vyresnis vyriškis galbūt nenorįs, jog viešbutyje suprastų mus turint kažin kokių bendrų reikalų.

Per keletą metrų atitolęs nuo jo įkandin gatve kulniavau ilgokai. Priartėjęs prie sankryžos jis pasuko į dešinę, įsmuko apsmurgusion užkandinėn. Paskui jį į arbatinę, kur užklydėliams patiekiamos pigios virtos dešrelės, garstyčios, juodos duonos riekė ir tirpi kava, įžengiau ir aš. Vyriškis jau buvo klestėlėjęs ant taburetės prie staliuko pačiame kampe – kuo atokiau nuo langų, pridengtų purvinomis užuolaidomis.

Lūkuriavau. Nežinojau, kaip elgtis. Man atrodė, jog nepažįstamasis turįs pasakyti kažką svarbaus. Bet kas garantuos, jog tai – ne provokacija? Jei lietuvio berniuko tėvas įtaria, kad mane arba jį seka, tai turėtų suvokti, jog operatyvininkai iš garsiosios kontoros puikiausiai užfiksavo, kaip iš viešbučio it klusnus šunytis nusekiau paskui jį, galiausiai įsmukdamas arbatinėn „Buločka“. O gal jis tiesiog trokšta pasirodyti esąs labai svarbus? Tik pamanyk: vienintelis KGB galvos skausmas – nugirsti, ką iš Lietuvos atklydusiam tautiečiui neoficialiai pasakos nuo lietuvių kalbos viešai atsiribojusio berniuko tėvas!

Vis tik prisėdau prie staliuko, kurį okupavo iš viešbučio išviliojęs vyriškis. Nosine nuo kaktos braukdamas čiurkšlėmis srūvantį prakaitą vaiko tėvas atsiprašė už rusių mokytojų akivaizdoje parodytą priešiškumą. Atsiprašė keletą sykių.

Tada, lengviau atsikvėpęs, dėstė, kaip jie iš tiesų čia gyvenantys. Lietuviai dūsta be lietuviškų mokyklų. Tai – visiems aišku. Didžiausia nelaimė matyti, kaip vaikai tampa rusais. Bet jie, tėvai, bijantys net užsiminti apie savo teises. Lietuviukus pradėtų baksnoti jų bendraamžiai, pravardžiuodami fašistais, mokytojai lietuviukams rašytų prastesnius pažymius, o lietuviukų tėvus prievartautų darbovietėse, vydami iš vadovaujančių postų, mažindami atlyginimus, nebeskirdami premijų. Štai kuo baigtųsi lietuviškas principingumas. Jų rankos ir kojos supančiotos. Didžioji Lietuva turinti tai suprasti.

Didžioji Lietuva privalanti daug ką įsisąmoninti. Pavyzdžiui, kad be jos pagalbos vežimas nepajudės iš vietos. Jei Vilnius netriukšmaus, nesipiktins, netrinksės kumščiu į stalą, Kaliningrado lietuviai tikrai išmirsią. Dar keletas tokių gūdžių dešimtmečių, net jų anūkai jau būsią prarasti Lietuvai.

Deja, išpažintį atlikęs lietuvis maldavo juo nesiremti. Paminėsiu straipsnyje jo pavardę – valdžia parodysianti, kur, naudojant sparnuotą rusišką priežodį, žiemoja vėžiai.

Tuomet baikščiai į šalis besidairantis lietuvis bent keletą sykių perspėjo saugotis KGB. Tiesa, šios kontoros vardo jis neištarė. Ją vadino įstaiga, organizacija. Tik ne – valstybės saugumo komitetu.

Pikčiurną iš „Kaliningradskaja pravda“ jis nuo seno pažįstąs. Jos vyras – kariškis iš kažin kokio slapto karinio dalinio prie Kaliningrado. Ji specialiai savo vaikams trinanti iš atminties viską, kas lietuviška. Ją gal net galima suprasti. Vis tiek surusės. Anksčiau ar vėliau. Tad moteris pasirinkusi paprastesnį kelią – savanoriškai užmiršti lietuvišką kilmę. Nebesispyrioti. Nebesipriešinti. Ji pasidavė be mūšio.

Lietuvio berniuko tėvas prie prekystalio nusipirko du puodelius kavos – vieną sau, kitą man. Gurkšnodamas tirpią kavą pažėrė net patarimų, kaip būtų galima išvengti KGB pinklių. Sakykim, būtų neatsargu pasitikėti iš tremčių bei lagerių čia apsistojusiais lietuviais. Nežinia, kurie iš jų – užverbuoti, kurie – laisvi. Žmonės – iškamuoti, pasiilgę ramybės, todėl „pakabintų“ lietuvių nereikėtų smerkti, bet ir leistis į nuoširdžus pokalbius su jais – neatsargu.

Tuometinio Kaliningrado simbolis - tankas
Tuometinio Kaliningrado simbolis – tankas

Kitas perspėjimas – dar sudėtingesnis. Jei kontora suuodė, kas aš per paukštis, Kaliningrado lietuviams, kurie turėtų man ką papasakoti, ji vogčiomis bruks nuomonę, jog esu tik kruopčiai lietuvių nacionalistus registruojantis provokatorius iš KGB, išradingai prisidengęs „Literatūros ir meno“ vardu. Tokia KGB apgaulė reikalinga, kad padorūs lietuviai manęs bijotų, vengtų duoti interviu, nesileistų į kalbas.

Atsisveikindamas tarstelėjo, kad jei pageidaučiau išklausyti ir kitų lietuvių, kuriuos man girdinti vertė keiksnoti lietuvių kalbą, turėčiau rytoj į šią kavinę užsukti maždaug tuo pačiu laiku. Jie manęs lauktų.

Sutartą valandą toje pat arbatinėje kitą pavakarę šlamščiau pigias dešreles užgerdamas pigiu, tirpiu, į kavą panašiu gėrimu. Užkandžiavau beveik valandą. Bet niekas iš lietuvių neatėjo.

Apėmė negera nuojauta. Išėjęs iš kavinės atidžiai dairiausi į visas puses. Bet taip, kad nekristų į akis. Nieko įtartino nepastebėjau. O ar galėjau ką nors pamatyti, jei išties „piktųjų akių“ buvau dabojamas? Tai dabar mes prisiskaitę ir prisižiūrėję apie sukčiausius slaptųjų tarnybų darbo metodus. O tuomet, gūdžiais 1987-aisiais, nieko nežinojau. Tik nujaučiau, kad taip galėtų nutikti…

Grįžus į viešbutį laukė dar viena staigmena. Koridoriuje netoli mano puikiojo liukso durų vaikštinėjo vidutinio amžiaus moteriškė. Jau – nebe jauniklė, bet ir ne per sena. Gražuole jos taip pat nepavadinsi. Vis tik simpatiška, be vulgarumo. Nė kiek nepanaši į Kaliningrado prostitutes, kurios slankiodavo aplink viešbutį ir kurias milicija karts nuo karto vydavo šalin. Tačiau sijonas vis tik buvo per trumpas. Ir marškinėlių būta užtektinai permatomų, su ryškia iškirpte.  

Krūptelėjau. Ji ne šiaip sau demonstruoja idealiai nulietas kojas. Kažkas ne taip. Įtarimai dar labiau sustiprėjo, kai rakinau kambario duris, o dama – prisiartino, beveik prisiglaudė.

– Aš pas jus, – maloniai nusišypsojo, – jau senokai jūsų laukiu.

– Svečių tikrai nekviečiau, – piktokai išpyškinau. Mano balsas buvo tvirtas, bet nuaidėjo ir išgąsčio gaidelių. Keikiau save, kad nepavyko atsakyti be susijaudinimo.

Mano grubokas atsakymas gražuolės neįžeidė.

– Jei ne jūs skambinote, vadinasi, nutiko nesusipratimas. Nieko tragiško. Tiesiog aš buvau įsitikinusi, kad būtent čia paskirtas dalykinis susitikimas, – jos balso būta ramaus, švelnaus, draugiško.

Pertraukiau ją, žodžius tardamas jau drąsiau, užtikrinčiau ir, žinoma, mandagiau:

– Atsiprašau, aš labai nuvargęs, man metas ilsėtis. Rytoj laukia sunki diena, o ir ši buvusi ne itin sėkminga.

– Tada aš privalanti atsiprašyti, mielas jaunuoli. Trokštu tik smulkios paslaugėlės – leiskite paskabinti iš jūsų kambario telefono, kad vėl nereikėtų leistis žemyn, – ji kalbėjo maloniai, švelniai, gundančiai.

Nuojauta kuždėjo, jog jei įsileisiu gyvatę užantin, ištiks didžiausia bėda. Visu savo kūnu įtariau: nelaimė – čia pat. Privalėjau bet kokia kaina sutrukdyt moteriškei įkelti koją vidun. Suspėjau užtrenkt duris, nors ji – veržėsi vidun.

Mano paskutinių žodžių būta tokių: „Nepykit, tai – neįmanoma, atleiskite…“.

Trinktelėjęs numerio durimis skubiai užsirakinau, raktą palikdamas spynoje, kad be mano žinios jų niekas negalėtų atkrapštyti iš išorės. Atidžiai apsižiūrėjau, ar kur nors po pagalve, šiukšlinėje ar spintoje neįkišta narkotikų, ginklų, amerikietiškų dolerių. Kruopščiai apšniukšinėjau visus kampus. Visi daiktai – tose pačiose vietose, kaip buvau palikęs. pašalinių – taip pat. Nieko įtartino.

Gal be reikalo įtariau moteriškę turėjus negražių kėslų? Gal ji tikrai supainiojo aukštus? Į mano kambarį ji nebesibeldė. Viešbutyje jos daugiau nė sykio nemačiau.

XXX

Trečiadienį nusprendžiau dar praleisti Kaliningrade, bet kai lietuviai neatėjo į kavinę, o prie kambario nežinia ko vaikštinėjo patraukli moteris, – sumečiau verčiau sprukti iš Kaliningrado, pasižmonėti kituose srities miestuose ir miesteliuose.

Tiksliai nebeprisimenu, kokioje gyvenvietėje tai nutiko. Daržovių sandėliu paverstą bažnyčią netinkamai apšvietė saulė. Geltonas jos diskas plieskė tiesiai į akis. Norėdamas architektūros paminklą vaizdingai nufotografuoti, kad matytusi ir ornamentai, ir užrašas „ovošči“, privalėjau prieiti kuo arčiau. Kitaip kadre būsią pilkų plėmų. Prislinkau iš karto pasiruošęs spausti mygtuką – lai fotografavimas trunka kuo trumpiau. Kad nespėtų susigaudyti, ką čia veikiu. Bet kol cvaktelėjau keletą sykių, pro grotuotą dulkiną langą, matyt, pamatė. Į gatvę išbėgo pardavėjų žiurstais ir kepuraitėmis pasidabinusios moteriškės ir šluota nešinas sargas. Puolė į ataką, draskė akis, kaip drįstu juos fotkinti. Šluotkočiu grūmodamas dėdė įrodinėjo, jog tai – strateginės reikšmės objektas. Net užkimo besiplūsdamas.

Nesivėliau į ginčus. Po truputį traukiausi atgal. Bet senis atkakliai sekė iš paskos. Jis jau reikalavo, kad atiduočiau fotoaparate esančią juostą. Numetęs ant grindinio šluotkotį plėšė iš rankų fotoaparatą. Jį švelniai, atsargiai stumtelėjau atgalios. Žlegtelėjo ant grindinio tarsi po stipraus smūgio. Nežinau: gal tikrai užsigavo, o gal tik apsimetė susižeidęs. Tačiau koliojosi, aimanavo, greitosios pagalbos šaukėsi taip, kad aidėjo visa aikštė. Tada prilėkė tos dvi balsingos kopūstų, bulvių ir runkelių pardavėjos. Triukšmas tapo dar skardesnis.

Kad senis išsidrėbė ant asfalto, – nusispjaut. Nuo tokių stumtelėjimų nemirštama, kaulai nelūžta. Bet jei paskųs milicijai, ar neteks sėsti į daboklę? Įsivaizduokite kaliningradietišką depešą, nusiųstą „Literatūros ir meno“ redakcijai: „jūsų darbuotojas sumušė senyvą žmogų, todėl uždarytas į areštinę penkiolikai parų“.

Milicijos „voronokas“ netrukus privažiavo, nežinia iš kur atsiradęs. Juk tai – centrinė miesto aikštė. Iš automobilio iššoko du jauni milicininkai. Jie pirmiausia išklausė rėksnių moterų, paskui – neva žiauriai nukentėjusio senuko. Ir tik tuomet pasisuko mano pusėn. Aš milicininkams parodžiau Lietuvos žurnalisto pažymėjimą, net neslėpiau, kad fotografuoju daržovių parduotuvę tik tam, kad ji nepagarbiai įrengta buvusioje lietuviškoje bažnyčioje. Regis, labai vykusiai paaiškinau, jog net minties neturėjau ką nors prilupti, tai aš – tikroji auka, nes mane griebė už atlapų, nes iš manęs mėgino atimti brangiai kaštuojantį redakcijos fotoaparatą.

Lietuviški pažymėjimai milicininkams paliko įspūdį.

Pritilusioms moteriškėms ir aprimusiam senukui jie paaiškino, tiesa, ne itin piktai, kad Kaliningrado srityje fotografuoti draudžiama karinius objektus. Daržovių sandėliams ši taisyklė negaliojanti. O štai puldinėti turistus iš broliškosios Lietuvos – labai nemandagu. Užuot stumdę fotografus jie verčiau apsišluotų – kur tik pažvelgsi, vien šiukšlės, kalnai šiukšlių.

Pabrukusios uodegas moteriškės pasislepė savo apšnerkštoje parduotuvėje; kiemsargis, būdamas klusnus tarybinis pilietis, gal net komunistas, nuskubėjo vykdyti nurodymų – šluoti gatvių. O aš užsimaniau šmurkštelėti į pirmą pasitaikiusią vyninę, kad vienu kitu pigaus vyno stiklu nuraminčiau įtampą. Vis tik paskutinę akimirką susivaldžiau: priešo teritorijoje privalu turėti šviežut šviežutėlę galvą. Priešo teritorijoje – nė gramo.

Lietuviai miršta tylėdami. Straipsnio kopija. Slaptai.lt nuotr.

Taip ir neįžengus į vyninę prie manęs priėjo tvarkingai apsirengęs vyras, prisistatė esąs lietuvis Pranas. Jis iškart supratęs, kad aš iš anapus Nemuno, kai tik pamatė fotografuojant bažnyčią. Pakvietė į svečius. Žmona jau bus išvirusi barščių. Pasišnekėtume kaip lietuvis su lietuviu.

Tikrai nuoširdžiai pasiguodėme. Nė menkiausios abejonės: lietuviškos klasės, lietuviškos mokyklos – reikalingos. Kadaise, prieš keletą dešimtmečių, jis būtų sutikęs savo sūnų vežti į lietuvišką klasę ir už 50 ar net 100 kilometrų. Kad tik sūnus neužmirštų lietuviškai. Bet nutiko kitaip – savo sūnėlį nuo mažumės privalėjo atiduoti į penkias darbo dienas per savaitę veikusį internatą. Ten Saulius ir gyvenęs, mokęsis. O dabar besuprantąs vos kelis lietuviškus žodžius.

Su Saulium susipažinau, kai jis grįžo pietų. Sėdėjome prie apvalaus stalo keturiese: Pranas, jo žmona Saulė, jų sūnus Saulius ir aš, žurnalistas. Visi – lietuviai. Grynakraujai lietuvaičiai. Bet Saulius jau visiškai nemokėjo lietuviškai. Su tėvais ir manimi jis buvo priverstas kalbėti svetima kalba. Mačiau, kaip Pranui ir Saulei sopa širdis, kai jų vienintelis sūnus prabildavo rusiškai, nevykusiai įbrukdamas vieną kitą lietuvišką žodelį, tariamą su ženkliu rusišku akcentu. Motina net susigraudino, o ir Pranas nusišluostė keletą nevalingai ištryškusių ašarų. Visi supratome, kokia tragedija ištiko šeimą. O juk – tragedija! Kažkuo panaši į tikrą žmogaus mirtį…

Atsisveikindamas su Prano šeimyna jau žinojau, kaip pavadinsiu savo naująjį straipsnį – „Lietuviai miršta tylėdami“.

XXX

Grįžęs į Kaliningradą radau viską, kaip buvau palikęs. Nenutiko nieko įtartino. Tiesa, beldžiantis senu autobusu atgal į Kaliningradą maždaug pusiaukelėje sustabdė milicininkai. Tikrino keleivių dokumentus. Aš vėl svarsčiau patį blogiausią variantą: prisikabins prie maniškių dokumentų. Bet, pasirodo, be reikalo trizniavau – ieškojo iš karinio dalinio pabėgusio kareivio. Štai kodėl kitoje kelio pusėje apart milicijos „žigulių“ stovėjo dar ir kariškas „voronokas“, o aplink jį slampinėjo automatais ginkluoti karininkai.

Patirti jaudulį teko ir pačią paskutinę dieną, kai iki traukinio išvykimo buvo belikusios kelios valandos. Paskutinį sykį išėjęs trumpam pasivaikščioti po Kaliningrado centrą pastebėjau prie gatvės kampo privažiuojant juodą „volgą“ tamsintais langais. Išlipo du vyrai, įžūliai atsirėmė į automobilio šonus ir ėmė lūkuriuoti. „Ar tik ne manęs atvažiavo pasiimti?“, – dingtelėjo paširdin. Sunerimęs atidžiai pažvelgiau jų pusėn, o jie, rupūžės, atsakė tuo pačiu – įsispoksojo į mane. Net pasirodė, kad nežymiai šypsosi: „ateik, ateik, bernužėli, papasakosi, kodėl drumsti vandenį“.

Sumečiau, jog beprasmiška sprukti. Vis tiek pagautų. Tad nebekeičiau krypties. Kaip ėjau, taip ir kulniavau, nespartindamas ir nelėtindamas tempo. Dar keletas metrų, ir būčiau atsirėmęs į išpuoselėtą „volgą“ bei supratęs, ko iš tiesų tyko solidžius kostiumus dėvį vyrai. Guodžiau save, kad tai – tik atsitiktinumas, kad jiems reikia visai ne manęs. Tiesiog persipynė mūsų keliai.

Tačiau kaip tik tą akimirką, kai buvau linkęs džiūgauti ir vėl išnešęs sveiką galvą, kažkas labai tvirtomis rankomis čiupo mane iš už nugaros. Pastvėrė už pečių ir keletą akimirkų laikė, nieko nedarydamas, nė žodžio netardamas. O aš, apstulbęs iš netikėtumo, bijojau atsigręžti. Baiminausi pažvelgti į akis tam, kuris mane areštuoja. Jokių abejonių: iš už nugaros prisėlinęs užpuolikas – tai tų dviejų iš „volgos“ išlipusiųjų sėbras. Jis dabar mane stumsiąs į automobilį. Atsidūriau plieniniuose spąstuose. Pačią paskutinę komandiruotės dieną, kai, regis, per visas kliūtis – persiropšta, peršokta. Labai apmaudu, labai skaudu. Nors verk. Vėl galvoje skambėjo rašytojo įžvalga: „nesusigundyk švęsti pergalių“. Aš, matyt, per anksti patikėjau gimęs po laiminga žvaigžde. Štai todėl likimas baudžia.

Bet stebėtinai stiprias rankas turėjęs vyriškis vis tik elgėsi keistai – manęs niekur nestūmė. Tarsi laukė, kol mėginsiu atspėti jo vardą. Nespėliojau. Atsisukau. Prieš mane – kariška uniforma. Antpečiai – pulkininko. O šypsena – lyg ir pažįstama. Taip, juk tai – majoras Michailovas, tas pats gerasis Michailovas iš karinio dalinio 55210, kuriame du metus vargau eiliniu kareiviu. Bet kodėl jis pulkininko antpečiais pasipuošęs? Paaukštino? Iš kur jis atsirado? Kaip mane pastebėjo?

Kol džiugiai pasisveikinau, kol paaiškėjo, jog vakare kartu sėsime į tą patį „Kaliningradas – Maskva“ traukinį, tik aš išlipsiąs Vilniuje, o jis baladosis toliau, iki pat Maskvos, iš galvos visai prapuolė paslaptingoji „volga“. Žvilgtelėjau jos pusėn – o automobilio ir dviejų kariškai sudėtų žaliūkų nė kvapo. Nejaugi pasivaideno? Mažumėlę aprimau – ne mane medžiojo. O gal juos suglumino draugiškai pasisveikinęs pulkininkas? Vis tik pulkininkas – tai aukšto rango karininkas. Ne koks nors „praporščikas“, su kuriuo galėtum nesiskaityti, net po velnių pasiųsti.

Jaučiu, skaitytojui tikriausiai iki gyvo kaulo nusibodo laukti kulminacijos – kada, po galais, man tikrai užlauš rankas, tikrai užverš antrankius.

Tokia atomazga pasigirti negaliu. Niekas manęs neareštavo. Nei Kaliningrade, nei sugrįžus į Vilnių. Nenoriu nuotykių ištroškusių skaitytojų nuvilti, tačiau mano pirmoji komandiruotė į Kaliningrado sritį, kurioje 1987-aisiais knibždėte knibždėjo sovietinių saugumiečių, proimperiškai nusiteikusių inteligentų, šiaip smulkaus rango „stukačių“, – baigėsi kuo palankiausiai. Parvykau namolio sveikas ir gyvas. Parašiau aštrų straipsnį „Lietuviai miršta tylėdami“, kurį „Literatūra ir menas“ noriai paskelbė. Net pirmąją premiją vienbalsiai paskyrė už geriausią to mėnesio publikaciją.

Be jokios abejonės, dar tą pačią dieną, įteikus rašinį, buvau priimtas į publicistikos skyrių etatiniu darbuotoju.

Po to dar nusiunčiau straipsnį į „Kaliningradskaja pravda“, prisimenate, kur buvau atšiauriai sutiktas? Tik neaikčiokite – paskelbė. Pačius aštriausius sakinius išmetė ir šalia prilipino kategoriškai priešingai įrodinėjančių skaitytojų laiškų. Kad atrodyčiau lyg balta varna. Bet vis tik – publikavo. Priverčiau. Neturėjo kaip išsisukti, neturėjo kur dingti.

Maniškį tekstą apie griaunamus Mažosios Lietuvos architektūros paminklus ir Kaliningrade rusinamus lietuvius publikavo net tuomet labai įtakinga „Literaturnaja gazeta“. Šis po visą Sovietų Sąjungą platinamas savaitraštis ne tik kad neišbraukė nė eilutės, bet šalia maniškio paskelbė ir keliolika rusifikacija pasipiktinusių baškirų, ukrainiečių, latvių, estų, uzbekų visuomeninikų, istorikų, rašytojų laiškų.

Pastebėjau, kad visi Vilniaus universiteto dėstytojai ėmė į mane kur kas palankiau žvelgti nei į kitus žurnalistikos esmę perprasti sumaniusius studentus, nes „Literatūra ir menas“ anuomet buvo viršūnių viršūnė. O ir diskotekos, tėvas buvo teisus, neužsidarė, neprapuolė. Pasilinksminimai  grįžus tapo net prasmingesni, sodresni. Kaliningradietiška odisėja jiems suteikė saldumo, džiugumo. Jei ne Kaliningrade patirtos baimės ir įtampos, jaunatviški ūžavimai Vilniaus kavinėse ir baruose būtų likę įprastais, rutininiais, niekuo neišsiskiriančiais.

Jei skaitytojai nusivylė štai tokia „drungna“ pabaiga, vis tik atversiu širdį, jog viena, galbūt pati svarbiausia, kaliningradietiška paslaptis liko neišlukštenta. Net dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams, nenutuokiu, kam turėčiau iki žemės nusilenkti už pergale pasibaigusį važinėjimą po priešiškai nusiteikusį Kaliningradą. Gal pagelbėjo jau į visas duris ir langus nedrąsiai besibeldžianti Michailo Gorbačiovo „perestroika“, gal Kaliningrado saugumiečiai tiesiog tingėjo teptis rankas dėl tepradedančio žurnalisto, gal perdavė bylą į Vilnių, o Lietuvoje jų kolegos jau nebedrįso siautėti, nes čia populiarėjo Sąjūdis? Gal rankas kojas turėčiau išbučuoti karininkui iš Maskvos, kurį atsitiktinai sutikau Kaliningrade? Gal be reikalo įtarinėju net tas piktąsias Kaliningado moteris – niekas niekam neskambino, niekas nieko neskundė?

Atsargiai – priešiškos valstybės šnipas. Slaptai.lt nuotr.

Puikiai suprantu, kad šito niekad nebesužinosiu. Niekas man niekad neparodys Kaliningrado KGB archyvų, taigi neišvysiu, ar bent sykį paminėta mano pavardė. Visa tai liks didžiąja mano gyvenimo paslaptimi.

O gal ir gerai, kad – būtent taip. Ką nūnai daryčiau sužinojęs, jog Kaliningrade manęs niekas neprižiūrėjo, jog Kaliningrado slaptosioms tarnyboms aš buvau per daug menkas objektas? Ką rašyčiau savo prisiminimuose, jei staiga sužinočiau, jog toji moteriškė idealiai gražiomis kojomis, kurios išsigandau, paprasčiausiai supainiojo kambarius?

Todėl ir sakau: gal ir neverta keiksnoti likimo, kad esam pasmerkti įvairiausioms abejonėmis bei nežinojimams. 

2020.09.20

Arnoldas Piročkinas, kalbioninkas. Vytauto Visocko nuotr.

Antradienį, rugsėjo 15-ąją, netekome 90-uosius metus ėjusio buvusio Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedros profesoriaus, žinomo kalbininko, plataus profilio humanitaro Arnoldo Piročkino. Apie netektį pranešė Vilniaus universitetas.
 
A. Piročkinas gimė 1931 m. vasario 25 d. Pašventyje, Jurbarko rajone. 1949 m. baigė Šilutės gimnaziją, 1955 m. – Vilniaus universitetą, dirbo mokytoju. 1963-1991 m. buvo Lietuvių kalbos katedros dėstytojas, docentas, 1991-1993 m. – Lituanistinių studijų katedros profesorius.
 
Profesorius tyrinėjo žymių Lietuvos kalbininkų, istorikų ir rašytojų gyvenimą ir kūrybą. Parengė habilitacinį darbą „Jono Jablonskio darbų reikšmė bendrinės kalbos raidai“.
 
1991 m. A. Piročkinas sudarė knygą „J. Jablonskis. Straipsniai ir laiškai“, rašė straipsnius jo 140-ųjų gimimo metinių proga, nagrinėjo J. Jablonskio ir Vaižganto sąsajas. Skaitė paskaitas apie Adomą Mickevičių, 1995 m. parašė labai vertingą monografiją „Devyni Adomo Mickevičiaus metai“, išleistą ir Lenkijoje, kurioje nagrinėjo poeto ryšius su Lietuva. Garsino Martyno Mažvydo, Mikalojaus Daukšos, Kristijono Donelaičio, Jono Basanavičiaus vardus ir darbus.
 
Kalbos kultūros temomis 1990 m. parašė knygas „Administracinės kalbos kultūra“, „Jaunajam lituanistui: Mokslinio darbo metodikos darbo pradmenys“, 1995 m. – lietuvių kalbos vadovėlį kitataučiams „Mokomės lietuvių kalbos: Aukštesnio kurso vadovėlis“. 1996 m. sudarė ir redagavo knygą „Jurbarkas: Istorijos puslapiai“.
 
1971-1972 m. stažavosi Čekijoje. 1973 m. išleido čekų kalbos vadovėlį, paskelbė Čekijos archyvuose rastos lituanistinės medžiagos, išvertė čekų ir kitų tautų rašytojų kūrinius, recenzavo Lietuvių literatūros enciklopediją. Paskelbė publicistinių straipsnių įvairiais Lietuvos istorijos, kultūros, literatūros, politikos klausimais. 1981 m. paruošė J. Zejerio kūrybos rinkinį „Lietuviškos godos“.
 
Mokslininko straipsnius nuolat spausdino „Literatūra ir menas“, „Gimtasis žodis“, „Voruta“ ir kiti žurnalai bei laikraščiai.
Atsisveikinimas su A. Piročkinu vyks ketvirtadienį, rugsėjo 17 d., Vilniaus laidotuvių rūmų 9 salėje (Olandų g. 22) nuo 16 val.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.16; 07:31

Vilnius – mano gimtasis miestas. Čia – gimiau (Antakalnio ligoninėje). Žirmūnuose – užaugau (dar ir dabar, važiuojant Žirmūnų gatve, apima keistai malonus gradulys – kiek daug gražių, prasmingų akimirkų mena ši gatvė, jos kiemai?) Valakupių miškuose žaisdavome indėnus, piratus, vasarą važinėdavome dviračiais, žiemą slidinėdavome. Mokiausi pačioje mieliausioje sostinės mokykloje – 7-ojoje vidurinėje; jai priklausančiame stadijone, stengdamasis nepraleisti nė vieno ryto, bėgiodavau krosus. Studijavau puikiąjame Vilniaus universitete, kuris padėjo giliau pažinti istoriją, literatūrą, pramokt rašyti. Pirmoji redakcija, kurioje įsidirbinau ir kurią prisimenu su didžiausia nostalgija, buvo savaitraštis „Literatūra ir menas“ (tuomet leidinio buveinė buvo įsikūrusi Universiteto gatvėje, jaukiame Aliumnato kiemelyje). Dabar gyvenu Pilaitės rajone, tarp miškelių ir ežeriukų (deja, prie tų vandens telkinių jau beveik neįmanoma prieiti – vien tvoros, vien „privačios valdos“).

Kiekvieną kartą, užverdamas namų duris, pasiimu ir fotoaparatą, – gal ką įdomaus pavyks užfiksuoti?

Iš kur atėjo šis įprotis? Taip visą gyvenimą elgėsi mano Tėvas. Jis nesiliovė fotografavęs net sunkiai sirgdamas. Šį pomėgį Tėvas, matyt, perdavė ir man.

Jūsų dėmesiui – keliolika nuotraukų iš paskutiniųjų pasivaikščiojimų gražuolio Vilniaus gatvėmis ir po jo apylinkes.

Gintaras Visockas

2020.05.11; 10:25

Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.

Elenos Červinskienės „Silpnųjų jėga“ išleista pavėluotai, nors ant jo pirmojo viršelio uždėtas antspaudas su žodžiais „Tremties archyvas“. („Vaga“, 1995). Kiek tokių atsiminimų skaityta, – juos parašė ir Dalia Grinkevičiūtė, ir Antanina Garmutė, ir Marytė Kontrimaitė, ir Napalys Kitkauskas, ir Izidorius Iganatavičius, ir Vytautas Jakelaitis, ir kiti tremtiniai…

Vokiečių rašytoja Ana Zėgers parašė romaną „Stipriųjų jėga“, išverstą į lietuvių kalbą. Rinkdamasi knygai pavadinimą, turbūt autorė žinojo šį faktą, ir vietoj „stipriųjų“, pasirinko „silpnųjų“, žinojo, ką daro. Nuo 1957 – 1992 ji metų skaitė paskaitas Vilniaus universitete apie rusų literatūros klasikus Levą Tolstojų, Fiodorą Dostojevskį, Antoną Čechovą, Nikolajų Gogolį. Buvo rusų literatūros katedros vedėja (1984 – 1992), už savo mokslinius darbus apie rusų rašytojus apsigynusi disertaciją, pasiekė docentės, profesorės laipsnius. 1964 metais Vilniaus universitete, per studentų įskaitą, dėstytojai sunegalavus, (tada jos buvo pavardė Gaškienė) teko būti jos namuose.

O 2004 metais atskira knyga gražiai išleido leidykla „Margi raštai“ jos knygą apie Fiodorą Dostojevskį.

Kad ji buvo tremtinė, aš, būdamas studentu, nežinojau. Gimusi 1920 metais kultūringų Jurbarko rajone Smukučių kaime valstiečių Magdės ir Petro Tamošaičių šeimoje, turėjusi dvi seseris Salomėją, dviem metais vyresniąją, ir Danutę, aštuoneriais metais jaunesniają, autorė išsamiai aprašo savo vaikystę, – kaip ji mokėsi skaityti, apie tikėjimo pagrindus, fantazijos, bei vizijų reikšmę… „Atsimenu, kaip skaudžiai vaikystėje išgyvenau erdvės ir laiko paslaptis. Žodis „niekados“ ir erdvės beribiškumas kėlė siaubą. Troškau, kad neišnyktų dabar gyvenantys, jei laiko sustabdyti negalima, tai iškeliauti beribėn amžinybėn troškau tik kartu su tėveliais… Vaiko sąmonė, reikalaujanti konkrečių, realių atsakymų į būties paslapčių klausimus, guodėsi pomirtinio gyvenimo idėja. Gerai atsimenu, kai būdama maždaug dešimties metų, taip karštai meldžiausi prieš Dievo Motinos paveikslą namuose, kad aiškiai mačiau, kaip ji ištiesė ranką į mane ir pažvelgė gyvomis, ne paveikslo akimis. Bijojau net kvėpuoti, kad neišnyktų vizija, bet labai greit išnyko ir niekuomet nebepasikartojo“.

Pirmieji atsiminimų puslapiai skirti Lietuvos istorinei praeičiai. Po Lietuvos istorinių negandų, paminėjusi Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Maironio ir kitų laisvės šauklių pavardes, jų darbus, Elena Červinskienė rašo: „Mes gyvenome savo vertės įrodymo metu – laisvės troškimą pakeitė kūrimo energija. Padėjo gilios ir stiprios mūsų šaknys. Mūsų žemę jos vaikai šimtmečius atkakliai gynė“. Tarp tų, kūrybos energiją skleidžiusiųjų buvo ir Elena Červinskienė. Knyga stora, jos skyriai prasideda turinio pavadinimais, susidedančiais iš kelių žodžių, o kartais ir iš vieno. Kai autorei buvo penkiolika metų, ji aprašo paskutinius susitikimus su tėvais, savo atsiminimų laiką Smukučių kaime.

Įsiminė pokalbiai su mamyte: „Pirmą kartą taip atvirai ji papasakojo man apie save, savo gyvenimą, kalbėjosi su manimi kaip su lygia, tarėsi… Su  juo susietą asmeninės atsakomybės svorį jutau vėliau, atsidūrusi viena akis į akį su gyvenimu“.

Tremtis. Vytauto Visocko nuotr.

Vyriausioji sesė jau buvo ištekėjusi, o Elena išėjo į Jurbarką, nes „reikėjo mieste apsigyventi, norint derinti mokslą su darbu“. Ji dirbo repetitore, daugiausia su žydų tautybės vaikais… Todėl apmąstydama tą savo jaunystės laiką, Elena Červinskienė atsimena: „Todėl, apmąstydama tą baisųjį mano Tėvynės išbandymų metą, savo širdies atmintimi suvokiau, kiek man davė repetitorės darbas. Ne karas, ne trėmimai, masinės beginklių žmonių žudynės asocijuosi man su Jurbarku“. Autorei iškyla rusų klasikas Dostojevskis, rašęs, kad „žmogus – yra paslaptis“. Būdamas karo akademijos studentu, rašytojas privačiame laiške prisipažino, „kad jam svarbiausias uždavinys „suvokti, kas yra žmogus ir gyvenimas“.          

Elena buvo ištremta 21 metų amžiaus. Viena, be vyro Juozo Gaškos. Ypač šiltai  aprašyta judviejų pažintis, o paskui ir vedybos su juo, kai Elenai buvo tik 19 metų. Autorė vėl prisimena rusų klasiką Levą Tolstojų ir jo heroję Natašą Rostovą. „Kaip ir jai, vaikystėje puoselėtoja didelės asmenybės idėja realų pavidalą – moteriško žavesio galios jutimą“. Kai Juozas Gaška atėjo ir pasisveikino, ji nuoširdžiai aprašo savo išvaizdą: „Liekna, pilkai melsvu kostiumėliu: švarkelis su uždara apykakle, tiesus lygus sijonėlis žemiau kelių, rankovės iki alkūnių. Apykaklė, rankovės, švarkelio apačia apsiūti sidabrine juostele. Nugaroje ilgas užtrauktukas. Kostiumėlio spalva ryškino akių mėlynę, dengiamą ilgų tamsių blakstienų“. Šitaip autorė pristato kostiumėlio autorę šiaulietę Levitaitienę, kuri „man baigiant gimanziją, gyveno Jurbarke, pasiuvo man kelis drabužėlius, kuri išryškino ypatingą, tik jaunystei būdingą grožį“.      

Vienai, ištremtai į Sibirą, padėjo išgyventi pas tėvus įsisavinta katalikiška moralė, tėvynės prisiminimas. Tremtyje ji nežuvo, dirbo įvairius darbus, gerai atliko kolektyvinio ūkio buhalterės pareigas. Rašant atsiminimus, jai padėjo ir rusų klasikų Levo Tolstojaus, Fiodoro Dostojevskio, Nikojaus Gogolio kūryba. Jos pažiūras demonstruoja tokios ir panašios atsiminuose išreikštos mintys: „ Mes nepatyrėme lagerių bei kalėjimų prievartos siaubo, todėl tremtyje mūsų laisvės iliuzija, prievartos nedeformuota psichika išliko. Įvairių tautybių žmones, skirtingus charakterius jungė bendras bendražmogiškasis pradas, ir mūsų elgesyje žmogiškoji esmė reiškėsi net aiškiau nei normaliomis sąlygomis. Jautėme, kad itin pagarbiai reikia elgtis su žmonėmis – įskaudinta širdis jautresnė. Tarp supančių kitataučių mes atstovavome ne tiek sau, kiek savo tautai. Bet koks šiurkštumas, netaktiškumas čia buvo pavojingesnis nei jų apraiškos laisvėje. „Žalinga“ užkariautojų įtaka užkariautojams turbūt buvo numatyta genocido vykdytojų, bet, kaip visuomet tokiais atvejais būna, veikė nerašytas, natūralus žmonių santykių dėsnis“.

Elena Červinskienė. VLE.lt nuotr.

Autorė buvo ištremta į Altajaus kraštą, matė daug tokių tokių iš natūros paimtų pavyzdžių, ir kruopščiai juos aprašo. „ Aš pakliuvau į patį tolimiausią, netoli Mongolijos sienos Altajaus kalnuose esantį mėsos ir  pieno valstybinį ūkį“. Elena Červinskienė sukūrė ir kitų įsimintinų charakerių. Tokių, kaip tremtinių Ankevičienės, Liulevičienės, Baršauskų šeima, Mardosų, Lankauskas, žydų Vulfovičiaus, Šimbergo.

Ypač įstrigo atsiminimų skyrius „Altajaus padangėje“, kuris gali būti laikomas apsakymu. Aprašiusi Altajaus derlingą žemę, baigia liūdna gaida: „Nuostabi žemė, bet svetima“. Nes joje palaidotas jos vienintelis kūdikis, dukrelė.   

„Jos dangaus mėlynumo akutėse aš mačiau tik ją – savo dukrytę. Parimusi prie jos patalėlio, rimavau jai eiles. Maniau: užaugs – padovanosiu, kai jai sukaks šešiolika, man bus bus trisdešimt septyneri. Visi ateities planai siejosi su ja. Tačiau buvau neverta šios didžiausios pasaulyje laimės – motinos laimės. Dukrytės lūpelės sustingo neištarusios stebuklingo žodžio: „Mama“… Kokia beprotiška laimė pagaudavo mane, kai akutės atsimerkdavo.

Masiniai trėmimai į Sibirą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Susupusi ją šiltai, išeidavau prie šaltinėlio (kažkas sakė, kad kokliušu sergančius vaikus reikia laikyti prie vandens) ir negrįždavau trobon, kol saviškiai bemaž jėga neparvesdavo į namus“.

Autorė aprašo dukrytės paskutines gyvenimo valandas, paskui mirusią. „Maniau – kokio skulptoriaus reikia sukurti tokį grožį. Be gyvybės apraiškų, tartum paveiksle, praviros akutės žvelgė į mane, nuo ilgų blakstienų krito švelnus šešėliukas. Šviesūs plaukučiai tartum garbinojosi apie smilkinėlius. Paprašiau moterų duoti man žirkles, nusikirpau sruogelę, įsidėjau į dėžutę nuo laikrodėlio ir niekuomet nesiskyriau su šiuo savo amuletu“. Autorė vaizduoja dukrytę aprengtą paskutiniajai kelionei: „Suknelė buvo paraukta apie kakliuką ir rankutes, du kaspinėliai nuo galvutės nutįso per visą suknelę. Padėjau ant krūtinės tarp kaspinėlių atsivežtą iš namų medinį kryželį, bet kažkas pasakė, kad per sunkus, ir aš nusiėmiau nuo kaklo mažutį sidabrinį. Vaikai pradėjo nešti gėles, – begalybės žiedų… Man teko patirti, kas yra beprotiškas skausmas“.

Autorė rašo, kad „netrukus Ankevičienė palaidojo savo Stasiuką. Manasis kapelis buvo trečias“. Paskui po dukrelės mirties autorė apsirgo. Ji taip rašo apie save: „Nervinis priepuolis truko kelias dienas. Atsikėliau kaip po labai sunkios ligos“.

                   ———————————

Atsiminimų, kaip sakiau, dokumentinio apsakymo, vertę sudaro tai, kad tarp pasakojimo dalių autorė daro perspektyvą, – veiksmas vyksta po penkiasdešimt metų jau Ankevičienės bute Lietuvoje, 1991 metais. Telefonu Eleną su antruoju vyru Eduardu Červinsku mane pakvietė pati Ankevičienė į dukters Dobrovolskienės butą Vilniuje. „Duris atidarė Ankevičienė: išsipuošusi, spindinti nuo kažkokios slaptos džiaugsmingos žinios. Apsikabinusios pravirkom.

  • Kokia laimė, – šnabždėjo ji.

 Stalas išpuoštas gėlėmis, valgiais…

  • Kokia šiandien šventė? – paklausiau.
  • Penkiasdešimt metų jubiliejus. Tu neatsimeni anos nakties Altajuje? – atsakė žiūrėdama man į akis.

Aš sutrikau. Tremties, mano dukrelės ir jos pačios sūnelio mirties jubiliejus, bet kodėl ji tokia laiminga? – pamaniau. Pajutusi mano sumišimą, ji atrodė patenkinta iškilmių mįslinga įžanga. 

Ir autorė aprašo savo susitikimą su Ankevičiene kapuose, kaip Eleną, nukeliavusią pas mirusią dukrytę, ir panorėjusią ją atkasti, jai padeda ši tremtinė bei ją ramina, kad po maždaug trisdešimt valandų ji nebegali atsigauti. „Gamta nuostabi, bet ir negailestinga.Dukrytė mirė nepradėjusi gyventi. Ji peržengė lemtingą ribą, o mums tai dar prieš akis“. Kaip Ankevičienės sūnelis Staselis sapne prašo mamos paguldyti greta Marytės (taip žmonių buvo pakrikštyta), kaip jis nori būti jos sužieduotiniu, tik neturįs žiedo, bet kai jai sukaks šešiolika, jis ateisiąs pas motiną to žiedo. Paskui vizija pradingo. Ankevičienė išgirdo balsą kapelių pusėje. Ir ji išgirdo Elenos balsą.  

Vilniuje Ankevičienė tęsė pusę amžiaus slėptą išpažintį. Papasakojo, kaip ji atkasė karstelį, atidariau, kaip Marytė gulėjo kaip gulėjusi, kaip duobės apačioje iškasiau angą, kad galėčiau tavajį karstelį priglausti prie manojo, kapelio vidury kauburėlį sukasiau, kaip buvo, išpuošiau gėlėmis.

Anūkei Pranutė paklausius, „argi tai stebuklas?“, Ankevičienė atsako, kad taip, kad mes sėdime prie stalo, kad esame, kad tai stebuklas. Ir prisipažįsta, kad ji burdavo  Sibire iš žvaigdžių, kalbėdavusi su savimi, su tremtyje esančiu vyru, labai sielojausi dėl sūnelio, gulinčio svetimoje žemėje, norėjo ateiti pas jį, kad skaičiuodavo laiką jos atėjimui pas sūnelį pagal žvaigždes, kad rinkosi savižudybės kelią… O kad Staselis mane sapne prikėlė, kai tu išbėgai naktį dukrytės lavonėlio gaivinti, – ne stebuklas? „Juk galėjai išsinešti į kalnus, slėptis nuo žmonių, kad neatimtų ir vėl neužkastų. Būtų radę du lavonus – negyvą jauną motiną su kūdikiu.“

Elena Červinskienė. Silpnųjų jėga

Ankevičienė kapuose dieną palaimino mūsų mirusius vaikus, pavadino Marytę savo marčia, o Eleną savo seserimi. „Davusi šią priesaiką Altajaus kalnams, aš paklausiau: „Sūneli, girdi mane, ar tu nenori, kad tuoj pat ateičiau pas tave. Jei pritari mano apsisprendimui gyventi, atsakyk. Vos spėjau ištarti žodį „atsakyk“, giedrą dieną staiga sugriaudėjo perkūnija. Stebuklas?“

O kai Elena išbėgo į kapus, Ankevičienė tai girdėjo, palaukusi, nutarė veikti. Pasiėmė vyro aštrų skustuvą, ir eidama, maniau, burti su žvaigžėmis. „Kai supratau, kad karsto duobėje tu, man šmėkštelėjo mintis pakviesti tave nusižudyti kartu su manimi – vaikai neliktų vieni svetimoje žemėje, ir mūsų kančios baigtųsi.

Kokia beprotybė. Jie ten, negyvenę žemėje, todėl čia mes čia už save, ir už juos turime nuveikti. Pakelkime taures“.

                                     ——————-

Autorė šį skyrių baigia taip: „Tokios graudžios, lyriškos, silpnos Ankevičienės, kokia ji buvo šį jubiliejinį vakarą, Sibire neteko beveik matyti. Ji buvo labai ryški, savotiška nepaprastai įdomi asmenybė“ . 

 O skyriuje „Ant Lenos Kranto“ tremtinę Ankevičienę, matome, kaip savotiškai dirbo ji rusų saugumui. Ji išpasakojo Elenai savo darbo specifiką: sutikusi dirbti ir už tai gavusi avanso penkiasdešimt rublių, ji į savo sąsiuvinį užrašydavo sugumiečio klausimus apie karą, politiką, buitį… Paskui pakišdavo tą sąsiuvinį užklaustajam, ir prašydavo pasirašyti, kad už gautus  pinigus man reikės atsiskaityti. Sužinojęs saugumietis apie tai iš jos pačios, išvadino kvaile. Jis atleido mane iš pareigų, ir liepė pasirašyti. „Aš nepasirašiau – kokia gali būti paslaptis,  jei aš visiems išpasakojau“. Baigdama pasakojimą, ji patikslino:

  • Netiesa, kad kovoju už teisybę – kokia aš karė… Aš tik einu su teisybe per gyvenimą, ir ji man padeda. Štai ir dabar išgelbėjo nuo Judo nuodėmės.

                  ————————————

Elenos Červinskienės grįžo nelegaliai, vietoje Sibire išduoto kelialapio į Sočio kurortą, ji pasirinko Vilnių, ji galėjo likti ir toli nuo tėvynės, turėdama buhalterio specialybę, būdama jauna ir graži, galėjo mokslo siekti ir Sibire. Tačiau ją traukė tėvynė. Grįžusi į Vilnių, į Kosčiuškos gatvę, ji mena: „Tais metais buvo ankstyvas pavasaris. Prie namelio žydėjo didžiulis alyvų krūmas. Apkabinusi vešliai žydinčią šaką bučiavau, uosčiau, verkiau. Septynerius metus nemačiau alyvų. „Manęs čia nebuvo, alyvos žydėjo“, skambėjo ausyse Salomėjos Nėries eilėraščio ritmas. Buvo gaila manęs nutekėjusio laiko. Kiek man metų? – pamaniau. Dvidešimt aštuoneri. Išvežė birželyje, grįžau gegužyje“.

Jos atsiminimų knygoje yra daug išraiškingų tremiamų žmonių paveikslų bei jų likimų. „Silpnųjų jėgoje“ yra tokių atsiminimų vietų, kuriuos galima palyginti su apsakymais. Ir pasakojimo stiliuje vartojamas kreipinys „mielas skaitytojau“ , ir autorės pamėgta veiksmažodžių įvardžiuotinė forma, ir laikų kaitymas, ir dialogai  – visa tai rodo, kad Elena Červinskienė parašė tikrai įdomią ir vertingą knygą.

Joje  gerais žodžiais įvertintas dėdė Ignas Gaška, padėjęs grįžti po septynerių metų iš Sibiro autorei, kadangi ji be teisės grįžo į Tėvynę, nes Lietuvos komunistų valdžia tremtinių nelaukė. Gaška ketverius metus buvo tardomas, kalėjo, autorė gyveno jo bute. Vieną naktį atsikėlusi pamatė skundą, kuriame buvo rašoma, kad Gaška kliudąs išvalyti universitetą nuo buožių vaikų ir nacionalistų. „Išvardintos Gaškos ginamųjų pavardės. Prisimenu kaimyno ūkininko Navicko dukters pavardę. Panašius „pasiaiškinimus“ Gaška rašė ne vieną ir ne dvi naktis“.

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jis pats nuvežė 1948 metais Eleną Červinskienęį savo Smukučių kaimą, mokyklą, Jurbarką. Pabaiga parašyta pakiliai, su patosu. Važiuojant į tėviškę, jos mintys, kurias reikia ir man užrašyti: „Prieš mane iškilo mintys senojo Vilniaus universiteto rūmai. Filologijos fakulteto sienos, ilgi vingiuoti koridoriai žvelgė garbinga senove. Staiga atsivėrė  didelės auditorijos durys, ir pamačiau save kažką pasakojančią studentams, vaidinančią. Kai kurių studentų akyse blizgėjo ašaros. Blizgėjo jos ir mano akyse… Kurdama didžiųjų rašytojų paveikslus, kalbėdama jų veikėjų žodžius, skelbiau didžiąsias, amžinąsias tiesas, jaunose širdyse diegiau meilę savo žemei, kalbai, skelbiau gyvenimo grožį, ramybę, taiką, santarvę tarp visų tautybių ir tikėjimų“.

                   ———————–

… Tokią prisimenu ir aš dėstytoją Eleną Červinskienę,  parašiusią knygą „Silpnųjų jėga“. Taip, galima pasakyti, kad silpnieji yra stiprūs.

2020.05.02; 06:00

Artūras Žukauskas eis į Seimo rinkimus. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kadenciją baigęs Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas tapo Laisvės partijos nariu ir planuoja kelti savo kandidatūrą 2020-ųjų metų Seimo rinkimuose. Lietuvos mokslo, Nacionalinės pažangos premijas bei kitų apdovanojimais per savo karjerą ne kartą įvertintas mokslininkas kaip prioritetą Lietuvoje įvardina švietimą.
 
„Švietimo ir mokslo sėkmė yra mūsų šalies klestėjimo laidas. Su Laisvės partija esu pasiryžęs inicijuoti ir realizuoti pokyčius, kurie tai užtikrintų. Manau, kad lyderystės patirties sukaupę mokslo žmonės turi rodyti pavyzdį visai Lietuvai bei prisiimti atsakomybę už tai, kad švietimas ir mokslas taptų pirmuoju prioritetu mūsų valstybėje,“ – sako 2015-2020 metais Vilniaus universitetui vadovavęs A. Žukauskas.
 
Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė teigia, kad A. Žukausko prisijungimas partijai svarbus visuomenės telkimo prasme ir leis sustiprinti partijos programą 2020-ųjų Seimo rinkimams.
 
„Po Laisvės partijos vėliava susibūrė daugybė žmonių, visuomenininkų, savo sričių profesionalų. Didelis ratas ekspertų dirba kartu su mumis ruošdami pasiūlymus, kaip pasiekti proveržį Lietuvai ekonomikos, švietimo, sveikatos, žmogaus teisių ir kitose srityse. Labai džiaugiuosi, kad A. Žukauskas ne tik tampa mūsų bendražygiu, bet ir žengia dar toliau, prisiimdamas atsakomybę kandidatuoti Seimo rinkimuose.“
 
Pirmadienio vakarą vyks Laisvės partijos Vilniaus skyriaus susirinkimas, kuriame numatoma patvirtinti kandidatus vienmandatėse Seimo rinkimuose.
 
Didelę dalį kandidatų sudaro Vilniaus savivaldybės taryboje politinę patirtį įgiję žmonės: vicemeras Vytautas Mitalas (pretenduoja kandidatuoti Pašilaičių apygardoje), IT specialistė ir kovotoja už neįgaliųjų teises Monika Ošmianskienė (Žirmūnų apygarda), renginių, televizijos bei radijo laidų vedėja Donalda Meiželytė (Lazdynų apygarda), teisininkė Evelina Dobrovolska (Naujosios Vilnios apygarda), miestų ekonomikos analitikas, Laisvės partijos Vilniaus skyriaus lyderis Kasparas Adomaitis (Antakalnio apygarda), savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Rita Balčiūnienė (Panerių apygarda).  
 
Prie jų jungiasi įvairių sričių profesionalai: inovatyviausiu mokytoju tituluojamas Algis Bitautas iš Taikos progimnazijos (Justiniškių-Viršuliškių apygarda), narkotikų politikos ekspertė Morgana Danielė (Šeškinės-Šnipiškių apygarda) bei habilituotas fizikos mokslų daktaras, buvęs Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas (Fabijoniškių apygarda). 
 
Naujamiesčio-Naujininkų apygardos kandidatais pretenduoja tapti trys politikai: inžinierius ir Lietuvos Olimpinio komiteto generalinės asamblėjos narys Vytautas Kukarskas, žmogaus teisių aktyvistas, Vilniaus miesto Tarybos narys Tomas Vytautas Raskevičius ir politinių akcijų iniciatorius Donatas Staneika.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.27; 12:02

VU rektoriaus R. Petrausko patarėju dirbs apžvalgininkas P. Gritėnas. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prie naujojo Vilniaus universiteto (VU) rektoriaus prof. Rimvydo Petrausko komandos prisijungė apžvalgininkas, filosofas Paulius Gritėnas.
 
VU filosofiją studijavęs ir šiuo metu Žmogaus teisių stebėjimo instituto tarybos nario pareigas einantis P. Gritėnas dirbs rektoriaus patarėju.
 
„Pauliaus Gritėno patirtis ir išmanymas bus svarbūs siekiant ir toliau stiprinti Vilniaus universiteto vaidmenį viešajame diskurse. Taip pat kartu sieksime, kad akademinė ekspertizė kuo geriau pasiektų visuomenę ir pagrindines valstybės institucijas“, – pažymėjo VU rektorius R. Petrauskas.
 
P. Gritėnas yra dirbęs užsienio ir Lietuvos aktualijų žurnalistu, politikos komentatoriumi naujienų portaluose lrytas.lt, 15min.lt, vedė pokalbių laidas, moderavo diskusijas, o šiuo metu rašo socialinės kritikos komentarus naujienų portalui delfi.lt.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.17; 00:30

Namiko Alijevo knyga „Padniestrės konfliktas“

Gintaras Visockas

Slaptai.lt ne sykį rašė, kad Armėnija šiuo metu rimtai susipykusi su trimis valstybėmis – Turkija, Azerbaidžanu ir Gruzija (Sakartvelas). Viena iš priežasčių, kodėl įtemti santykiai, – tai teritorinės pretenzijos. Tiek ankstesnės, tiek dabartinės Armėnijos valdžios reiškia teritorines pretenzijas Turkijai (sakykim, Araratas), Azerbaidžanui (Kalnų Karabachas) ir Sakartvelui (pavyzdžiui, reikalauja atiduoti neva armėnišką Batumį).

Tačiau armėnų separatistai, regis, neturi saiko jausmo. Pasirodo, oficialusis Jerevanas užsienyje gyvenančių tautiečių rankomis pretenduoja dar į trijų nepriklausomų šalių teritorijas. Tai – Moldova, Ukraina ir Rumunija.

Kad ši informacija nėra laužta iš piršto, byloja šiais metais Tbilisyje dienos šviesą išvydęs prof. dr. Namiko Alijevo mokslinis – analitinis veikalas „Padniestrės konfliktas“.

Pagrindinis autoriaus dėmesys sukoncentruotas į politinį – karinį konfliktą, kilusį tarp Moldovos ir Rusijos dėl Padniestrės. Knygos autorius tvirtina, kad 1989-1992 metais tarp centrinės Moldovos valdžios ir Padniestrės regiono atstovų kilę nesusipratimai tebuvo „vidinio pobūdžio“. Tačiau 1992-aisiais metais į konfliktą įsivėlė 14-oji Rusijos armija, ir nuo tada šis konfliktas laikomas tarptautiniu. Mat į Moldovos vidaus reikalus ciniškai įsivėlė svetimos valstybės – Rusijos – ginkluotosios pajėgos.

„Padniestrės konflikte“ šie įvykiai analizuojami itin preciziškai: visos priežastys, teisiniai aspektai, galimybė išvengti kraujo praliejimo… Taip pat pateikiama išsami įvykių kronika.

Tad šis mokslinis veikalas pravers visiems, kurie domisi teritoriniais konfliktas, kilusiais tiek buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje, tiek ir kituose pasaulio regionuose.

Beje, šiame veikale pasakojama ir apie specifinį Budžako regioną, kuris apima Ukrainos, Rumunijos ir Moldovos teritorijas. Moldova dalinama į kelis akivaizdžiai skirtingus regionus – Šiaurė, Centras, Padniestrė ir Budžakas. Kiekvienas iš šių regionų – ypatingas (sava istorija, kultūra, nacionaline gyventojų sudėtimi bei užsienio šalių dėmesiu).

Prof. dr. Namikas Alijevas, knygų „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabachas“ bei „Padniestrės konfliktas“ autorius

Svarbu pabrėžti, jog armėnai ten niekad nesudarė tautinės mažumos. Jų nepavadinsi net etnine mažuma. Bet Budžake gyvenančių armėnų tautybės žmonių apetitai – labai dideli. Jie ten nori būti patys svarbiausi, turėti daugiausiai privilegijų. Vien dėl to, jog kadaise atsikėlė į Budžaką gyventi.

Dar svarbu pabrėžti, jog mokslinio veikalo „Padniestrės konfliktas“ autorius – solidus politikas, mokslininkas, tyrinėtojas. Namikas Alijevas yra Azerbaidžano diplomatas, kadaise rezidavęs Moldovoje ir Gruzijoje. Jo sąskaitoje – 20 mokslinių monografijų bei šimtas mokslinių straipsnių. N.Alijevas taip pat yra tikrasis Maskvos, Insburgo, Tbilisio, Niujorko, Sankt Peterburgo Mokslo Akademijų narys, trijų užsienio universitetų garbės daktaras.

Be kita ko, jo ankstesnysis mokslinis veikalas „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“ išverstas į lietuvių kalbą. 2013-aisiais metais ši knyga buvo pristatytas Vilniaus Universitete. Lietuviškoje spaudoje buvo paskelbta ir prof. dr. N.Alijevo straipsnių Kalnų Karabacho tema.

Slaptai.lt informacija

2020.03.02; 10:54

Vilniaus Universitete. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Trečiadienį Vinco Kudirkos aikštėje rengiama protesto akcija, kurioje Vilniaus universiteto (VU) rektorius Artūras Žukauskas visiems, palaikantiems akademinę bendruomenę, diplomus įteiks „Už Ačių“. Anot rektoriaus, akcija skirta atkreipti dėmesį į tai, kad aukštasis mokslas, generuojantis milžinišką grąžą valstybei, yra virtęs paskutiniu šalies prioritetu.
 
„Vyriausybė nevykdo savo įsipareigojimų ir atrodo labiau susirūpinusi ateinančiais rinkimais, bet ne valstybės ateitimi. Akademinė bendruomenė, profesinės sąjungos tikisi mokslininkų, dėstytojų, neakademinio personalo atlyginimų augimo, stipendijų dydžių studentams peržiūrėjimo, kas buvo jai pažadėta. Taip pat norima tvarios finansavimo strategijos, proporcingo ir adekvataus įvertinimo pagal kvalifikaciją, kompetencijas ir atsakomybę. Turime suprasti, kad kalbame apie investavimą, kuris generuotų ateityje didesnę grąžą ir uždirbtų pinigus. Pinigai švietimui nėra išlaidos, ir Vakarų valstybės tai jau yra supratusios“, – Eltai sakė A. Žukauskas.
 
Rektorius teigia, kad jeigu valstybė neinvestuos į mokslą, neatlygins dėstytojams, mokslininkams už darbą, negerins studentų sąlygų, aukštojo mokslo diplomams iškils reali grėsmė būti beverčiais.
 
„Į akciją kviečiama prisijungti visa akademinė bendruomenė, studentai, neabejingi piliečiai, kuriems rūpi, kokį išsilavinimą gaus jų artimieji bei mūsų vaikai“, – teigė jis.
Paminklas Vincui Kudirkai. Vilnius. Skulptorius – Arūnas Sakalauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
ELTA primena, kad ketvirtadienį Lietuvos švietimo ir mokslo profesinė sąjunga bei Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimas (LAMPSS) taip pat skelbia terminuotą dviejų valandų streiką. Antradienį Lietuvos studentų sąjunga (LSS) taip pat pranešė, kad jungsis prie mokytojų, dėstytojų rengiamo įspėjamojo streiko bei piketo akcijų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.27; 00:01

Seime surengtoje spaudos konferencijoje Šiaulių meras Artūras Visockas pareiškė susirūpinimą, kad, Šiaulių universitetą (ŠU) prijungus prie Vilniaus universiteto (VU), jo vadovaujamame mieste veikiantis universitetas bus tyliai sunaikintas. Prašydamas stebėti vykdomą procesą ir įvertinti grėsmes meras raštu kreipėsi ir į prezidentą bei premjerą.
 
„Pagrindinė mintis, kuri dėstoma rašte: ar tikrai universitetų konkuravimas toks, koks jis buvo suformuotas nuo 2009 metų, atnešė naudą? Būtina įvertinti, ar tikrai šitas konkuravimas taip, kaip vyksta dabar, turi teigiamų ar daugiau neigiamų pasekmių. Ir taip pat prašiau inicijuoti prevencinius procesus, kad regionuose esantys universitetai turėtų galimybę vystytis“, – pabrėžė A. Visockas.
 
Pasak jo, nerimas dėl Šiaulių universiteto ateities kyla matant per Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją vykdomo valstybinių universitetų finansavimo bei pedagogų rengimo tendencijas. Regionuose esantys universitetai dėl daug mažesnio valstybinio finansavimo nėra pajėgūs konkuruoti su didžiaisiais universitetais didmiesčiuose.
 
„Dabartiniai skaičiai tikrai yra labai labai keisti. Iš viso turime 11 universitetų, jiems yra skiriama beveik 200 milijonų eurų. Ir prašome pasižiūrėti į skaičių – Šiaurės Lietuvai ir Šiaulių universitetui iš šitos pinigų sumos keliauja 1,4 procento. Dabar dėmesio! Aš raginu visus Seimo narius žinoti šitą skaičių ir jokiu būdu neprarasti Lietuvos pagrindų“, – pabrėžė A. Visockas.
 
Pasak jo, Šiaulių universitetas yra stiprus amžiaus pedagogikos tarpsnių srityje, tačiau jam valdžios žadėti pedagogų rengimo užsakymai nėra vykdomi.
 
„Ačiū ministrui pirmininkui, kuris perprato visą šitą problematiką ir pasakė, kad bus mokytojų centrai, bus valstybės užsakymas. Deja, tai įvykdyti realybėje nepavyko. Bet būtina. Arba bus būtina pasakyti, kad Šiaulių universitetas, nesvarbu kaip jis vadinsis, Lietuvai yra nereikalingas“, – sakė A. Visockas.
 
Dėl valstybės nevykdomų užsakymų Šiaulių universitetui Šiaulių merui pritaria ir Seimo narys Stasys Tumėnas. Pasak jo, valdžios raginimui reorganizuotis nepaklusęs Lietuvos sporto universitetas kol kas, regis, pasielgė teisingai.
 
„Tai, kas vyksta dabar, kelia abejonių. Pavyzdžiui, Lietuvos sporto universitetas nepatikėjo optimizacijom, konsolidacijom ir, deja, šiuo momentu jie išėjo lyg nugalėtojai iš tos situacijos. Šiaulių universitetas Seimo sprendimais patikėjo, patikėjo, kad Lietuvoje bus tik trys pedagogų rengimo centrai, kad bus akcentuojami tie dalykai ir Šiaulių universitete.
 
Deja, gyvenimas rodo, kad, pavyzdžiui, šiandien priimami studentai į pedagogines studijas, ko gero, dešimtyje ar vienuolikoje universitetų ir kolegijų“, – pabrėžė S. Tumėnas.
 
Šiaulių meras ragina šalies valdžią atsikvošėti, o Vilniaus universitetą prisiimti atsakomybę už visos šalies švietimo ateitį.
 
„Labai nuoširdžiai kreipiuosi į visą Vilniaus universiteto vadovybę, ne tik į rektorių, prisiimti jau nebe universiteto, bet Lietuvos mąstymo lygmenį. Nes mes norime ir planuojame, kad Vilniaus universitetas ateis į Šiaulius su savo žinojimu, su savo pastangomis ir su savo galimybėmis išvystyti aukštąjį mokslą Šauliuose“, – pabrėžė Šiaulių meras.
 
Atsiliepdamas į Šiaulių mero nerimą Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas akad. Eugenijus Jovaiša taip pat pareiškė viltį, kad, įvykus Šiaulių ir Vilniaus universitetų sujungimui, Šiaulių universitetas netaps tik specialiųjų pedagogų rengimo skyriumi. Kartu jis pabrėžė, kad universitetų susijungimo vilkinti nebegalima.
 
„Aš manau, kad šitas procesas turi būti užbaigtas, sunku žiūrėti į vilkinimą metų metais, kada ta perspektyva ateis. Man seniai yra neramu ir iki šiol lieka neramu, aš labai nenorėčiau, kad atsitiktų taip, kad Vilniaus universiteto Šiaulių akademija taptų tiktai specialiosios pedagogikos skyriumi“, – sakė E. Jovaiša.
 
Vilniaus universiteto ir Šiaulių universiteto rektoriai praėjusią savaitę pasirašė ketinimų protokolą dėl ŠU prijungimo prie VU principų. Tai padaryta vykdant Seimo nutarimą dėl ŠU prijungimo prie VU terminų ir sąlygų ir Vyriausybės patvirtintas valstybinių universitetų tinklo optimizavimo plano įgyvendinimo priemones.
 
Universitetai bendradarbiauja siekdami įgyvendinti Seimo pasiūlymą sudaryti jungtinės veiklos sutartį, nustatant įsipareigojimus, kurie leistų užtikrinti tvarius Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos (VUŠA) mokslo, studijų ir finansinės veiklos rezultatus.
 
Ketinimų protokole numatyta, kad iki kovo 1 d. šalys sudarys jungtinės veiklos sutartį, kurioje bus aptartos ŠU, po reorganizavimo tapsiančio VU Šiaulių akademija, finansinės veiklos tvarumo užtikrinimo priemonės, tarp jų ir papildomo finansavimo poreikis nuo 2020 m.
 
Iki vasario 1 d. šalys parengs VU Šiaulių akademijos 2020-2024 metų raidos planą, kuris bus įgyvendinamas pasibaigus reorganizavimo procedūroms, po liepos 1 d.
 
VUŠA valdymo modelis bus grindžiamas specialaus statuso padalinio (sui generis) valdymo principais.
 
Į besijungiančius Vilniaus ir Šiaulių universitetus investuojama 46 mln. eurų – iki 32 mln. eurų ES investicijų ir apie 14 mln. eurų vertės valstybės nekilnojamojo turto.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.06; 14:43

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Šių metų liepos 2-ąją dieną Vytautui Visockui (1939-2018) būtų sukakę 80 metų. Deja, šio gimtadienio jis nesulaukė…

Slaptai.lt šioje publikacijoje sudėjo Jo kurso draugų Vygando Račkaičio, Evaldos Strazdaitės – Jakaitienės, Viliaus Baltrėno, Kęstučio Nastopkos, Toleinos Daržinskaitės, Vlados Radzvilovičienės, Daivos Dobilaitės-Šulmanienė prisiminimus.

XXX

Vygandas Račkaitis. RAŠAU TAU LAIŠKUS

(Vytauto Visocko atminimui)

Nuėjai į tylą,

Bičiuli mano mielas.

Dabar rašau Tau laiškus

Ant debesėlio krašto

Ir ant aušrinio vėjo…

Mano draugystė su Vytautu užsimezgė prieš 60 metų, kai buvome studentai. Tai laiko patikrinta ir išbandyta draugystė. Daug kur sutapo mūsų pažiūros, gėrio ir grožio nuovoka, tautiškumo aspiracijos.

Mes buvome dvasios gentainiai.

Kone kasdien nors trumpam pašaukiu mintyse Vytautą iš Anapus, pakalbinu be žodžių, pagalvoju, ką jis darytų, sakytų vienu ar kitu atveju. Matau susirūpinusį dėl mūsų tautos ir kalbos ateities, dėl dingstančios ribos tarp gėrio ir blogio. Dažnai mintyse  bendrauju su jau išėjusiu Vytautu, tarsi rašyčiau laišką, pasakoju geras ir blogas naujienas, atsigręžiu į praeitį.

Ne viskas pavirsta pelenais ar smiltimis. Lieka šviesi atmintis, pasakyti ar parašyti žodžiai, mintys.

Vygandas Račkaitis ir Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Vygandas Račkaitis ir Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Štai ir dabar, sėdėdamas prie kompiuterio ir rašydamas atsiminimus, kalbuosi su Tavimi, Vytautai, matau mudu sėdinčius Istorijos fakulteto 34 auditorijoje ir besiklausančius Meilės Lukšienės paskaitos apie Jono Biliūno kūrybą, graudenamės dėl baltos katytės ir seno Brisiaus… Matau, kaip mes nutarę dviese keliauti ir pavaikščioti po Karpatų kalnus kopiame į Hoverlą, kaip irkluojame baidarę Šventosios upėje, gėrimės Aukštaitijos kraštovaizdžiais. Matau Tave ir Dalią Latavos kaimo seno namo seklyčioje skanaujančius liepų medų…

1957 metų rugsėjį į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros susirinko per pusšimtį vaikinų ir merginų. Visi buvome džiugiai ir pakiliai nusiteikę, kad įveikta aukštokai pakelta konkurso kartelė, įstojome į universitetą. Būsim lituanistai. Šį mūsų pasirinktos specialybės pavadinimą tarėme su pasididžiavimo gaidele. Tada žodis lituanistika skambėjo pakiliai, gal kiek paslaptingai. Net ir tais slogiais pokario laikais  humanitariniai mokslai nebuvo paskutinėje vietoje.

Neiškart susidraugavome. Augalotas, plačiapetis, pro akinių stiklus vaiskių akių žvilgsnis… Tu man atrodei esąs pats vyriškiausias iš visų kitų mūsų bernaičių. Imponavo ne tik išvaizda. Kalbėjai neskubėdamas, tarsi pasverdamas žodžius, tiesiai šviesiai išsakydamas savo nuomonę, nevengei ironijos, kartais ir pats save paironizuodavai, pasišaipydavai iš norinčių pasipuikuoti, tuščiažodžiaujančių. Tu mielai bendraudavai su kursiokais, dalyvaudavai kone visuose susibūrimuose. Sodriu baritonu pritardavai mėgstantiems dainuoti Aldonui, Aleksui. Tu alytiškis, grynakraujis dzūkas, tai kaipgi be dainos!?

Vytautas Visockas, Ipolitas Ledas, Vygandas Račkaitis. Slaptai.lt nuotr.

Dažnai matydavome Tave su fotoaparatu rankose. Daug esi padaręs ir padovanojęs mums, bendrakursiams, nuotraukų, kur sustabdytosios mūsų jaunų dienų akimirkos. Tais laikais reikėjo kantrybės ir darbo, kad iš negatyvo atspausdintum fotografiją. Mes, aišku, nesidomėjom, kur Tu ryškini ir fiksuoji nuotraukas, kur randi tam būtiną tamsią patalpą, gauni didintuvą. Gausu tų Tavo nuotraukų, liudijančių, kad buvome studentai, knygoje „Lituanistai 1957 –1962 m.“.

Tą 2012 metų vasarą, kai susirinkome paminėti Universiteto baigimo 50 –mečio, Romualdas Ozolas paragino kiekvieną bendrakursį parašyti savo studijų laikų atsiminimus, sudaryti knygą buvo patikėta Tau, Vytautai. Žinau, kiek reikėjo Tau pastangų, kad turėtume šitą solidų leidinį, primenantį anas toli pasilikusias dienas. Vis prašei, laukei nesulaukei, kol išpildys savo pažadą vis dar neparašiusieji…

Mudu suartino universiteto turistų klubo organizuojami turistiniai žygiai po Vilniaus ir Trakų apylinkes, dalyvavimas turistų sąskrydžiuose, varžybose. Tu ir aš norėjome kuo daugiau pamatyti, pažinti, mus domino kultūros paveldas, etnografija, tautosaka.

Svajojom ir apie kalnus. Atsimeni, pradėjome lankyti alpinistų treniruotes, bet alpinistais netapome sužinoję, kad inventorių, aprangą reikės įsigyti už  savo lėšas, kainuos ir kelionė. Tiek pinigų ne studento kišenei. Pasitenkinom visiems turistams prieinamais Karpatų kalnais. Dviese leidomės ton kelionėn, nelabai prisimenu, kaip mes nusibeldėme į Užkarpatę, kaip grįžome. Berods, gelbėjo autostopai… Daug kur Tu man buvai tvirtumo, atkaklumo pavyzdys. Šalia Tavęs būdamas ir aš patikėdavau savo jėgomis, pavykdavo įveikti sunkumus.

Vytautas Visockas ir Vygandas Račkaitis žygyje. Slaptai.lt nuotr.

Nepamiršau ir tos vasaros, kai mes, grupelė lituanistų (tarp mūsų buvo ir Norbertas) kartu su konservatorijos studentais vaikštinėjome po Endrijavo, Judrėnų apylinkes, rinkome tautosaką, o paskui, pasibaigus ekspedicijai, Tu sumanei dar savaitę užtrukti, susipažinti su Kuršių nerija. Jūra, kopos, marios… Tų mūsų kelionių akimirkos liko ir Tavo nuotraukose.

Nenutrūko mūsų ryšiai ir baigus universitetą. Keli patys gabiausieji, pasišventę mokslinei veiklai liko Vilniuje, o kiti pasklidome po Lietuvos mokyklas, privaloma buvo tris metus mokytojauti už tai, kad gavai diplomą. Tu mane aplankydavai Merkinėje, aš Tave rasdavau savaitgaliais grįžusį pas tėvus Alytuje. Paskui susitikdavome Vilniuje, arba pas mane Anykščiuose. Pradėjus Tau dirbti „Minties“ leidyklos turistinės literatūros redakcijoje atsirado ir darbinių interesų. Prikalbinai mane ir Mildą plaukti Šventosios, Dubysos, Merkio, Nevėžio upėmis, apvaikščioti Kuršių neriją ir parašyti su šiais maršrutais turistus supažindinančias knygeles. Tokios kelionės po Lietuvą mums patiko, Tavo pageidavimą įvykdėme.

Visi, kam teko kartu su Tavimi dirbti, bendrauti, jautė Tavo asmenybės šviesą. Nepakentei melo, neteisybės, nesitaikstei su abejingumu, bukumu. Visa savo esybe buvai lituanistas, Tau nuolat rūpėjo lietuvių kalbos ir kultūros būklė, tautos dvasinis paveldas. Prasidėjus Atgimimui tapai aktyviu sąjūdiečiu, galėjai būti ir tarp lyderių, šalia Romualdo Ozolo, buvusio bendrakursio ir bendradarbio, keletą metų dirbusio kartu su Tavimi „Minties“ leidykloje.

„Minties“ leidyklos kolektyvas

Neleidai sau ilsėtis ir sulaukęs pensininko amžiaus. Jausdamas kovos su tamsa, su abuojumu būtinybę, grėsmę lietuvybei, griebeisi  publicistikos, atviro, tiesaus pokalbio su laikraščių „XXI amžius“, „Draugas“ skaitytojais. Ypač daug rašinių, demaskuojančių melą ir tikrovės juodintojų kėslus, paskelbei sūnaus Gintaro Visocko įkurtoje aktualijų svetainėje Slaptai.lt. Čionai daug Tavo parengtų įvairių renginių reportažų, įžymių žmonių  portretų, kultūros paminklų, Lietuvos kraštovaizdžio nuotraukų.

Ačiū kompiuteriui, atsirado galimybė paskaityti Tavo internetinę publicistiką, net ir nesusitikus padiskutuoti, pasidalinti nuomonėmis, mintimis. Mus skaudino ir liūdino kaskart pasirodančios knygos, publikacijos spaudoje, kurių autoriai beatodairiškai dergia kovotojus už laisvę, tyčiojasi iš Tėvynės mylėtojų, niekina lietuvių tautą, plėtoja saviniekos idėjas (Marius Ivaškevičius, Rūta Vanagaitė, Henrikas Šadžius ir kt.)…

Atsimeni, kaip mes piktinomės, kai knygos „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“, kur Pilėnų gynėjai vaizduojami ne kaip didvyriai, o kaip bailiai, kurie išsigandę kryžiuočių žudėsi, autoriai Darius Baronas ir Dangiras Mačiulis buvo apdovanoti Patriotų premija ir šį apdovanojimą knygų mugės metu įteikė buvusi Sąjūdžio veikėja Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. Koks paradoksas! Davei atkirtį tiems „istorikams“ portalo puslapiuose, džiaugėmės, kad Algimantas Bučys žurnale „Metai“ argumentais rėmė prie sienos šituos premijos „laureatus“.

Kursiokai. Vytautas Visockas, Vaclovas Mikailionis, Algimantas Bučys, Ipolitas Ledas. Slaptai.lt nuotr.

Susiimtum už galvos, brolau, sužinojęs, kad šitos antrą kartą išleistos juodos knygos „Žali“ autorius 2019-taisiais tapo nacionalinės premijos laureatu, o šito „genijaus“ romano meistriškumo nevertinantys per respublikinį radiją tūlo literatūros „žinovo“ buvo išvadinti siaurakakčiais ir ūminiu patriotizmu susirgusiais.

Ką besakyt, ką begalvot mums, Vyteli, įsidėmėjusiems mūsų dėstytojos Irenos Kostkevičiūtės teiginį, kad literatūros kūrinyje būtinas estetinis idealas?!

Tu, Vytautai, prieš keletą metų atsiuntei unikalaus, ilgai buvusio slapto dokumento, caro Petro I testamento į lietuvių kalbą išverstą tekstą, nurodei į ką reikia atkreipti dėmesį. Iš tiesų, jei galingasis Rusijos caras prisakė palikuonims numatytuose užvaldyti kraštuose sėti pavydą ir nesantaiką,  papirkinėti auksu elitą, tai nėra ko stebėtis, kad tokiais metodais ir šiandien Maskvos Kremlius vykdo testamento priesakus. Žeidė Tave tokie mūsų visuomenę nudvasinantys reiškiniai, Tu juos įvardindavai savo publikacijose.

Paskutiniame savo rašinyje „Tu man pasakyk“ sielojaisi, kad suniokota Lukiškių aikštė, kad vis neturime J. Basanavičiui paminklo, abejojai, ar džiaugsimės permainomis, pradėję antrąjį atkurtos Lietuvos šimtmetį, jei mūsų valstybę žlugdę politikai, valdininkai nesusilauks atpildo, neatsiras ten, kur jiems vieta.

Džiaugeisi Tu kurso draugų kalbininkų Alekso, Alberto, Evaldos, Aldono  darbais, labai vertinai Norberto etnologines studijas, Algimanto Bučio publicistiką, jo monografiją „Lietuvos karaliai ir Lietuvos karalystė“, publikavai portale slaptai lt., paskelbei ir Algio Uzdilos Punsko krašto vietovardžių etimologiją, pagarbiai mini bendrakursį rezistentą Vladą Pupšį, daug gerų žodžių skyrei Romualdui Ozolui savo atsiminimuose, lankei jį ligoninėje, parašei jau po mirties pasirodžiusio jo romano „Pradžių  knyga“ recenziją, įdėmiai skaitei anksčiau išleistus jo dienoraščius.

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ačiū, mielas Vytautai, kad ne kartą esi atvažiavęs į Anykščius, apsilankęs Latavos vienkiemyje, šiltai žiniasklaidoje papasakojęs apie viešnagę pas mus, pasidžiaugęs Mildos ir mano kūryba. Paskutinį kartą Tu kartu su Dalia apsilankei užpernai vasarą, dalyvavome Anykščių miesto šventėje, Tu kaip visada darbavaisi su foto aparatu, „gaudei“ objektyvu įspūdingus šventės momentus, neatrodė, kad būtum ligonis.

Vėliau sužinojau, kad sušlubavo Tavo sveikata, reikia brangių vaistų, bet Tu ne iš tų, kurie porintų apie savo negalavimus, ligas… Kas galėjo pagalvoti, kad daugiau nebesusitiksime. Tiesa, Tu tąsyk kažkodėl atsisveikindamas liūdnai šyptelėjai ir pasakei: „Tai gal paskutinį kartą lankausi tavo Latavoje…“ Aš, žinoma, užginčijau tą „paskutinį kartą“ ir pagalvojau: „Ką gi, nedovanotinai senstame, senka jėgos, vargiai nusikrapštau į Vilnių, jau  nevairuoju automobilio. Tu daug stipresnis už mane“.

Grįžęs Tu interneto portale savo reportaže „Švenčia Anykščiai“ nuotaikingai apsakei savo įspūdžius, pateikei pluoštą nuotraukų.

Slinko niūrios lietingo rudenio dienos. Nežinau, kodėl Tu pasikvietei į namus buvusius bendrakursius Algimantą Bučį, Vaclovą Mikailionį, Algį Uzdilą, šiaip pasišnekučiuoti, ar… atsisveikinti? Kvietei ir mane, bet aš sirguliavau, nesiryžau važiuoti.

Algimanto Bučio padėka. Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje. Slaptai.lt nuotr.

Nežinau, apie ką tame suėjime kalbėjotės. Gal aptarinėjote Tau rūpimus klausimus, kad dvasinė krizė daug baisesnė už ekonominę, kad reikėtų atgaivinti tautininkų partiją.

Netrukus sužinojau, kad Tu ligoninėje. Nesureikšminau to fakto, senoliams kartais prisireikia ligoninės.

Sunerimau tik tada, kai Tu ligoninėje užsibuvai ilgiau kaip mėnesį ir pradėjai neatsiliepti į telefono skambutį. Neužilgo paaiškėjo, kad Tau sunku atsigauti po šiurpios operacijos.

Pasišoviau Tave aplankyti. Turiu prisipažinti, kad bijojau pamatyti Tave iškamuotą kančios, bejėgį. Pavykus pasikalbėti telefonu, supratau, kad Tu nepageidauji lankytojų, aplankymą sutarėme atidėti vėlesniam laikui, kai sustiprėsi.

1991-ųjų sausis. Prie parlamento. Slaptai.lt nuotr.

Po Naujų Metų mudu kalbėjomės paskutinį  kartą. Tu sakei, kad tavo slauga labai išvargino Dalią, kad nenori savo artimiesiems būti našta. Neradau žodžių paguodai, veblenau apie Tavo reikalingumą šeimai ir draugams, mušiausi į krūtinę, kad neprisiruošiau aplankyti.

„Nusiramink. Aš tau atleidžiu“, – su Tau būdinga pašaipėle nutraukei mano graudžią tiradą.

Antrą Velykų dieną pakėlęs telefoną išgirdau verksmingu Dalios balsu ištartus žodžius: „Vytauto nebėra…“

Tavęs palydėti į paskutinę kelionė susirinko visi kursiokai, kurie dar gali pakrutėti. Stebėjomės, sunku buvo patikėti, kad tarp mūsų jau nebėra Tavęs, paties tvirčiausio ir šauniausio… Apsidairę pamatėme, kaip sumažėjo mūsų būrelis. Iš vyrijos likom 7, merginų keliomis daugiau…

Ką gi, esame ta daug mačiusi ir daug visko patyrusi, jau laukianti šaukimo išeiti pokarinė karta. Ateiname ir išeiname.

XXX

Evalda Strazdaitė – Jakaitienė. APIE DAR VIENĄ KURSO DRAUGĄ

jakaitiene_1
Evalda Jakaitienė

Šaunus buvo tas mūsų kursas! Kiek daug gabių ir veiklių žmonių jame mokėsi ir brendo! Po kurio laiko net dešimt iš jų apsigynė mokslines disertacijas, šeši tapo profesoriais, dvylika docentų dėstė aukštosiose mokyklose. O kur dar rašytojai, poetai, žurnalistai, leidyklų direktoriai ar vyriausieji redaktoriai, aktoriai ar režisieriai, šalyje išgarsėję mokytojai? Net kovo 11-osios Atkuriamojo Seimo signataras Romualdas Ozolas ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kęstutis Nastopka jame mokėsi!

Labai liūdna, bet su daugeliu iš jų jau nebegalime nei padiskutuoti, nei pasibarti, nei pasitarti – iš šio pasaulio jie iškeliavo negrįžtamai. Vienų netektis skaudžiai prislėgė ne tik kurso draugų, bet ir daugelio kitų Lietuvos žmonių širdis, kiti išėjo tyliai, atsisveikinę tik su savo artimaisiais.

Su Vytautu Visocku atsisveikinome be galo skaudžiai – sunku buvo patikėti, kad iš mūsų tarpo pasitraukė toks vyras-galiūnas.

Pirmaisiais studijų metais mūsų kurse buvo net 60 jaunų žmonių (baigėme tik 38). Todėl su visais bent kiek artimiau susipažinti per trumpą laikotarpį nebuvo įmanoma. Vytauto Visocko nepažinojau beveik iki pat trečiojo kurso pavasario. Mačiau paskaitas lankantį aukštą, gražiai nuaugusį jaunuolį – ir tiek. Net neprisimenu, kad būtume ilgiau kalbėjęsi. Šis tikrai vyriškos išvaizdos vaikinas atkreipė į save dėmesį, kai su foto aparatu pradėjo dalyvauti daugumoje kurso susibūrimų. Netrukus ėmėme iš jo gauti visai geros kokybės nuotraukų (dabar jau neprisimenu, ar kaip nors už jas atsilygindavome; gal ir sumesdavome po kokį rublį). Taip pamažu, tarsi ir nejučia Vytautas tapo mūsų kurso metraštininku: fotografavo mus, skubančius į paskaitas, rudens talkose kasančius bulves ar silosuojančius kukurūzus, šokančius ar dainuojančius, iškylaujančius ar kilnojančius vyno taures.

Baltijos kelias. Albumas. Mintis, Vilnius, 2000 metai. Sudarytojas – Vytautas Visockas

Su Vytautu kartais susitikdavome ir universiteto teatrinėje studijoje, į kurią jį pakvietė mūsų kurso teatro entuziastas Ipolitas Ledas, o studijos vadovas Juozas Meškauskas tokį išvaizdų vaikiną mielai priėmė į artistų gretas. Vaidmenų Vytautas sukūrė nedaug, bet visiems paliko nuoširdaus ir paslaugaus, nedrąsaus ir mažakalbio vyruko įspūdį. Visur kur jis daug fotografavo. Nemažai to meto universiteto teatralų tikrai yra išlaikę po pluoštelį Vytauto padarytų nuotraukų iš įvairių studijos gastrolių po Lietuvą, iš ekskursijos į Maskvą. Tebesaugau ir aš kelias jo fotografijas iš studijos kelionių po įvairius miestelius (visi artistai su vadovu darda sunkvežimio kėbule – dulkini, neišsimiegoję, bet smagiai nusiteikę), iš studentų vasaros stovyklos (mat po ketvirto kurso dirbome viename statybos būryje – statėme kiaulidę Paparčiuose).

Vytautas Visockas. Jaunystė. Slaptai.lt archyvas

Studijų metais glaudesni kontaktai tarp mudviejų taip ir nesusiklostė. Vytautas buvo poetas ir braidė po literatūros pievas, o aš pasukau į kalbos mokslus. Tiesa, keletą kartų esu jam skolinusi istorinės gramatikos, bendrosios kalbotyros, gal ir kitų kalbos dalykų užrašus, bet tai buvo tik stropios studentės paslauga į bėdą patekusiam kursiokui (mat kalbos dalykai Vytautui tada nebuvo prie širdies). Šiaip jau maža mergaičiukė aukštaūgio vaikino dėmesio nepatraukė, o ir mano akys krypo į kitus.

Tačiau vienintelį kartą išgirdau ir iki šiol gerai prisimenu Vytauto žodžius apie save patį ir savo vyrišką prigimtį. Tai buvo jau penktojo kurso pavasarį. Tuokart gerokai nusikalę grįžome iš kažkokios iškylos. Abu šnekučiuodamiesi sunkiai kopėme į „Tauro“ bendrabučio ketvirtą aukštą. Neskubėdamos, vis pakraipydamos užpakaliukus mus aplenkė dvi linksmos merginos trumpais sijonėliais. Po kelių minučių Vytautas stabtelėjo ir ištarė: „Kas mums, vyrams, darosi? Kodėl mus taip veikia, kodėl mums tokios svarbios yra gražios merginų kojos? Taip ir norisi jas glostyti… Šitos mergaitės man vis dar neišeina iš galvos…“. 

Ryšiai su Vytautu kiek sustiprėjo, kai jis pradėjo dirbti leidykloje „Mintis“ (čia jis dirbo net 25 metus – vienos redakcijos vedėju, vyriausiuoju redaktoriumi, leidyklos direktoriumi). Susitikdavome ir padiskutuodavome įvairiuose kultūriniuose renginiuose, konferencijose. Leidėjo darbas atskleidė jo organizacinius gabumus, galutinai suformavo būsimo tikro  kultūros žmogaus vertybinius polinkius. Tuo metu leidykla jau buvo pradėjusi labiau orientuotis į Lietuvos kultūros, istorijos, religijos, filosofijos, kalbos temas. Vienas po kito ėmė rodytis mokslo veikalai apie tragiškus, skaudžius Lietuvoje vykusius įvykius, svarbias mūsų valstybės ir kultūros asmenybes.

Lituanistai. Knygos viršelis. Slaptai.lt nuotr.

Ne be Vytauto Visocko rūpesčio, nors ir ne jo vadovaujamoje leidykloje, pasirodė kurso draugų knygos: buvusio politinio kalinio Vlado Pupšio atsiminimai „Atsimainymo kalnas“, kelios mokslinės tautosakos ir mitologijos tyrėjo Norberto Vėliaus studijos, jo parengti pirmieji „Lietuvių mitologijos šaltinių“ tomai. Vlado knygoje pasakojama apie jo sudėtingą gyvenimo kelią, kurį teko nueiti ir sovietiniuose lageriuose, ir vėliau – jau universitete, o Norberto darbai – ne tik paminklas pačiam jų autoriui, bet ir be galo svarbus žingsnis į dabar jau gerokai išaugusius lietuvių ir jiems giminiškų genčių tolimos praeities tyrimus.

Kai 1996 metų vasarą Norbertas netikėtai mirė, Vytautas sutelkė visas didžiojo mūsų tautos etnologo mokinių, pasekėjų, kurso draugų pajėgas, kad apie Norbertą Vėlių būtų išleista atsiminimų knyga. Visa tai iš jo pareikalavo daug jėgų, išmanymo ir kantrybės. Bet visų mūsų džiaugsmui 1999 m. „Mintis“ išleido solidžią knygą „Norbertas Vėlius“.

velius_norbertas
Norbertas Vėlius

2012 m. mūsų buvęs kursas minėjo gražų jubiliejų – birželio mėnesį suėjo 50 metų nuo tų dienų, kai baigėme Vilniaus universitetą. Susirinkome, deja, toli gražu jau nebe visi. Ilgai ir nuoširdžiai kalbėjomės, prisiminėme studijų metus, įstrigusius atmintyje įvykius, dėstytojus, šį pasaulį jau palikusius draugus. Daug įdomaus išgirdome ir sužinojome. Prieš išsiskirstant Romas Ozolas paragino surinkti visų galinčių parašyti prisiminimus apie studijų metus, o paskui ir pabandyti juos išleisti. Šią mintį palaikė visi susitikimo dalyviai. Pagrindinę organizacinio medžiagos rinkimo ir redagavimo naštą užsikrovė Vytautas. Darbai sekėsi ne taip lengvai, kaip galėjo kam nors pasirodyti (puikiai tai žinau, nes kiek galėdama talkinau Vytautui).

Pirmiausia ką nors parašyti apie jaunystės dienas reikėjo žmones ilgokai įkalbinėti. Kai kas net ir nežadėjo rašyti, kiti žadėjo, bet pažadų netesėjo, prie darbų kažkodėl nenorėjo prisidėti net vienas kitas aktyviai spaudoje besireiškiantis žurnalistas ar rašytojas. Vytautas labai dėl to išgyveno. Po kelis kartus skambindavo, prašydavo, aiškindavo, ragindavo rašyti, dalintis  savais prisiminimais apie „nesugrąžinamus jaunystės metus“. Po ilgai trukusių pastangų pavyko surinkti devyniolikos kurso draugų tekstus. Kiek paredaguoti jie buvo paskelbti internete – Vytauto sūnaus žurnalisto Gintaro įkurtame ir tvarkomame Lietuvos aktualijų portale Slaptai.lt

Mūsų atsiminimų knyga „Lituanistai 1957–1962 m.“ buvo išleista 2014 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto tarybos sprendimu (labai esame dėkingi ir jai, ir tuometiniam fakulteto dekanui Antanui Smetonai). Ši knyga – atviras pasakojimas apie mūsų kartos gyvenimą sudėtingu Lietuvos žmonėms laiku, apie tai, kas mus supo, augino, brandino, apie tai, kodėl mes išaugome tokie, o ne kitokie. Esame labai dėkingi Vytautui ir už šio leidinio sudarymą, ir už jo galutinį redagavimą, ir už daugybę atsiminimų tekstą iliustruojančių nuotraukų.

Vytautas buvo labai aktyvus tol, kol galėjo judėti. Sutikdavau jį daugelyje kultūros renginių, nuo jo foto objektyvo nepraslysdavo ne tik kurso draugų jubiliejai ar knygų sutiktuvės, jam rūpėjo ne tik  lituanistų, bet ir filosofų, istorikų, rašytojų, dailininkų renginiai.

Pastaraisiais metais portale „Slaptai.lt“ Vytautas yra paskelbęs daug aktualių straipsnių. Su didele aistra jis rašė apie atsakomybę už žmogaus, šeimos ir valstybės ateitį. Straipsniuose jis iš peties kerta tiems, kurie bando užčiaupti žiniasklaidą, kurie gilina kultūrinę ir tautinę takoskyrą, silpnina  tautiškumą ar skelbia kosmopolitinio globalizmo idėjas.

Vytautas labai mylėjo savo Tėvynę Lietuvą. Jam rūpėjo, kad mūsų krašto žmonės būtų tikrais savo žemės ir valstybės šeimininkais, saugotų amžinąsias humanistines vertybes, o ypač savo gimtąją kalbą. Vytautas –  tai dar vienas  didelės sielos kurso draugas, kuris savo gyvenimu ir nuveiktais darbais nusipelnė visų mūsų pagarbos.

XXX

Vilius Baltrėnas. REGIS, TIK KELIOS AKIMIRKOS…

Vytautai Didis! Taip visada pradėdavau, siųsdamas jam kad ir keletą sakinių elektroniniu paštu.

Poetas Vilius Baltrėnas ir rašytojas Romas Sadauskas Demeniškiuose 2017 metų liepos 1 dieną. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ne tik dėl kur kas impozantiškesnio, vyriško ir sportiško jo stoto. Labiau – iš žavėjimosi, iš pagarbos jo charakteriui. Tvirtai nuomonei, nuosekliam požiūriui, kurį, kaip visada, išsakydavo atvirai, rimtai, įtikinamai argumentuodamas. Jo žodis būdavo be dirbtinių vingrybių, impulsyvus ir svarus. O interesų ratas – pavydėtinai platus ir solidus. Asmeniškai man, jis buvo mūsų kurso Vytautas Didis! – nors jis pats tai priimdavo su lengva autoironija. Neabejotinai jis buvo asmenybė.

Šventa teisybė, ne išsyk tokį jį pažinau. Su Vytautu, kaip ir su daugeliu kitų bendrakursių, teko susipažinti lyg ir iš naujo: po metų kitų ar net po dešimtmečių… Kai suvesdavo panašūs kultūriniai interesai, persipinantys darbų keliai arba Universiteto filologų kiemelyje bei kur nors kitur periodiškai rengtieji mūsų kurso susitikimai.

Visuose tuose suėjimuose, ilgesniuose ar trumpesniuose pabendravimuose – Vytautas būdavo gyvai išsiskiriantis, traukiantis akį, kiek menu, dažniausiai kolegų tirštumoj, pačiam šurmuly. „Tai kaip, seni, gyveni?.. Ką naujo nugriovei, ką pastatei… „“ – kreipdavosi į dažną bedrakursį. Smagiai nusiteikęs, raiškios kalbos. Su dideliu minčių, projektų, savo paties darytų nuotrakų, įdomių siūlymų nešuliu – galvoje ar nemažame, per petį persvertame portfelyje…

„O tos baltos gėlytės?.. – iš  savo daržo, ar nugvelbei pakeliui… „– paerzindavo ne vieną. Dėl daug ko buvo malonu jį pamatyti ir išgirsti. Buvo kuo pasigėrėti. Kaip ir kiti, itin produktyviai profesiškai ir visuomeniškai pasireiškę kolegos – Vytautas bus solidžiai prisidėjęs prie mūsų kurso gražaus įnašo į atgimstančios Lietuvos kasdieniškus ir nekasdieniškus darbus ir užsimojimus, kultūrinius ir visuomeninius pokyčius. Kaip mokytojas, kaip publicistas, redaktorius, leidybininkas, kaip entuziastingas  fotografas, nepailstantis įvairiopo mūsų tautos dvasinio paveldo gerbėjas, įamžintojas, populiarintojas. Nesiryžčiau nė pamėginti nors kiek išsamiau aprėpti jo darbų ir patirčių daugiaplaniškumą, įvairialypes pastangas ir pomėgius, jo dienas ir metus.

O pradžių pradžia, bene pirmoji tos būsimos intensyvios ir sėkmingos veiklos pakopa – buvo Vilniaus universitetas, lituanistinės studijos, be abejo, ir kurso aspiracijos.

Ką ir sakyti, mūsų lituanistinis kursas buvo susitelkęs, be priekaištų draugiškas. Ir vėliau, per pusšimtį metų, man regis, ne tik nenutolom vieni nuo kitų, o atvirkščiai – bent širdyse ir mintyse dar labiau susilydėme į nedalomą visumą. Smagu būdavo laikas nuo laiko pasimatyti, pasidalyti nuotaikomis, atnaujinti ir praturtinti pažintį, buvusias ar nebūtinai buvusias draugystes.

Tik pasklaidykime 2014-aisiais metais išleistą mūsų kurso atsiminimų knygą “Lituanistai. 1957-1962 m.” Jos iniciatorius buvo Romuldas Ozolas, o vienas svarbiausių sumanymo įgyvendintojų – Vytautas Visockas: leidinio sudarytojas, vyr. redaktorius, daugumos nuotraukų autorius ir šiaip devyndarbis rūpintojėlis. Pats parašė ne vieną pluoštą prisiminimų. Apie studijas, apie save ir draugus, atidžiai ir pagarbiai gilindamasis į jų išgyvenimus, likimus – ano meto sudėtingomis, pačiomis sunkiausiomis tautos ir jų pačių lemties dienomis ir akimirkomis. Ne vieną mūsiškių Vytautas ragino, įtaigiai primindamas: “Reikia! – nepatingėkime užfiksuoti, kad paliktume istorijai.“

Jo paties, autoritetingo organizatoriaus, jau nebe vien anos studentiškos jaunystės, o viso gyvenimo padovanotų įžvalgų ir brandžios patirties pėdsakų randame ne viename leidinio puslapyje.  Be viso kito, jie papildo, paryškina jo asmenybės bruožus. Mūsų Vytautas… Atidus, įsiklausantis visų pirma į kitą, į pašnekovą, į jo žodžius ir nerimus, vienaip ar kitaip rūpinčias aktualijas ir problemas. Nesyk į šalį atidėdavo savo dienų ir darbų susirikiavimus, pasišovęs beregint padėti, patarti, užtarti ar paguosti. Taip pat – ir pasidžiaugti kito sumanymais, kūryba, pasididžiuoti tuo, paskelbdamas senovišku būdu spausdintame arba moderniame šiuolaikiško interneto puslapy.

“Duok kuo greičiau nuotraukų, atsiųsk aprašymus… Pasidžiaukim, pagarsinkim…“ – ragino, vos išgirdęs, kad buvau paskelbtas “Poezijos pavasarėlio-2017” laureatu. Tas raginimas,

Pirmakursiai Jaunimo (Dabar Sereikiškių) parke. Iš kairės: Aleksas Girdenis, Albinas Vasiliauskas, Ipolitas Ledas, Norbertas Vėlius ir Vilius Baltrėnas

be abejo, man buvo mielas ir truputėlį netikėtas. O Vytautas barėsi: “Ko nepasakei… Būčiau būtinai kartu važiavęs į šventę Pauosupin, prie Anzelmo Matučio suręstos ir išgarsintos trobelės… Žinai… su poetu daug esu bendravęs Alytuje…”

Va, šitaip. Mielai rengdavosi palydėti kad į ir toliausią pasvietį, vienokį ar kitokį gausiai suplaukusių pažmonį… Nesvarbu, kur tai būtų, kokiam Lietuvos pakrašty – lazdijiečių, varėniškių ar kupiškėnų pusėj. Esu didžiai dėkingas, prisiminęs, su kokiu entuziazmu Vytautas nešiojo gausiai publikai maniškes vaikiškos poezijos knygeles, kai lankėmės Diemeniškiuose (Lazdijų raj.), rašytojo Romo Sadausko kasmet jo sodyboje rengiamuose “pasauliniuose atlaiduose”. Padarė daug nuotraukų, skelbė aprašymus. Džiaugėsi kelione ir žmonių gausa mudviejų bičiulio originaliai sumanytoje kultūros ir atokvėpio  iškilmėj…

Toks jis buvo žmogus. Bemaž visur suspėjantis, geranoriškas. Rimtas ir nenuobodus. Tikras, atkaklus, turiningos dvasios, giliai tolerantiškas, rūpestingai bičiuliškas. Visas gyvenimo peripetijas apmąstančių pašnekesių, netrumpų diskusijų, o taipgi šventiškai smagios kompanijos kolega. “Na, tavo ir balsas!.. –  atvirai pasigrožėdamas sakydavo greta sėdinčiam, ir pats sodriu baritonu prisidėdavo prie dainos. Arba – kitąsyk… „O tu žinai… Aš tavo žentą, dar va tokį, mažulytį, ant rankų nešiojau…Daug metų draugavom su jo tėveliu… Deja, deja, per anksti išlydėjom Anapilin…“

Kaip galėtų tokie žmogiškai šilti žodžiai neatsišaukti kito širdy…

Kaip neprisimintum jų – iki pat, iki pat… Ir ypač – kai, deja, jau tik mintyse žvelgi į bičiulio, jaunystės vilčių bendraminčio, mąslias akis, jau tik – virtualiai begalėdamas paspausti jam tvirtą ranką.

Deja, deja, mielas mūsų Vytai… Deja, Vytautai Didis! Per anksti, labai per anksti – tapai tik mintimis bepasiekiamas.

XXX

Kęstutis Nastopka. APIE VYTAUTĄ

Nors su Vytautu drauge mokėmės penkerius metus, o ketverius iš jų gyvenome tame pačiame „Tauro“ bendrabutyje, artimesni bičiuliai nebuvome. Iš susitikimų auditorijose ir bendrabučio balkone nedaug kas išliko atmintyje.

Su kurso draugais. Slaptai.lt archyvo nuotr.

Kaip ir Vytautas su Vygandu, mėgau keliauti, kaip ir jiedu, esu lankęsis Karpatuose, bet ne tuo pačiu metu ir ne su tais pačiais keliautojais. Tik skaitydamas Vytauto surinktus bendrakursių atsiminimus, sužinojau, kad jis bičiuliavosi su Antanu Jarmala, kuris mums visą laiką taip ir liko  Dzūkeliu, buvo jo meilės kaime mokytojaujančiai Monikucei patikėtinis ir santuokos liudytojas.

Studijų metais užsimezgusi draugystė su Česlovu Cemnolonskiu tęsėsi, kai Česys, baigęs universitetą, gyveno Alytuje, o po to Panevėžyje. Vytautui  bene pirmajam iš bendrakursių Česys skaitydavo savo nespausdintus eilėraščius.

Vytauto kambario draugas Romualdas Ozolas vėliau tapo jo viršininku ir bendradarbiu „Minties“ leidykloje. Abu jie naujoviškai skleidė lietuvių kultūros paveldą. Vytautas ryžtingai rėmė Ozolo valstybinę veiklą, solidarizavosi su jo politinėmis nuostatomis. Bet asmeniškos simpatijos nesutrukdė jam atsiminimų knygoje palikti prie valdžios atsidūrusio Ozolo išpuikimo paliudijimą, nors pati atsiminimų autorė buvo leidusi šią detalę išbraukti.

Kęstutis Nastopka. Slaptai.lt archyvo nuotr.

Įdomiu Vytautui pašnekovu visam laikui liko Ipolitas Ledas. Jam pasiligojus, Vytautas globodavo jį kurso draugų suėjimuose, o, jam mirus, paprašė, kad parašyčiau atsisveikinimo žodį.

Netikėtas man buvo Vytauto prisipažinimas, kad su kurso draugu Vladu Pupšiu jis susipažino dar tada, kai, prieš patekdamas į lagerį, pastarasis buvo moksleivių pogrindinės organizacijos narys ir kad Vlado vaikystės draugas jį supažindindavo su laiškais, rašytais iš lagerio. Draugystė tęsėsi ir tada, kai Vladas „už praeities nuslėpimą ir už nacionalistines pažiūras“ buvo pašalintas iš universiteto.

Nebeprisimenu, ar buvau įsidėmėjęs fotografuojantį Vytautą. Bet jo fotoaparatas užfiksavo ne vieną mūsų kurso gyvenimo akimirką. Daugelis tų nuotraukų pasirodė atsiminimų knygoje. Vytautas buvo bene pagrindinis vėlesnių mūsų kurso susibūrimų fotografas. Jis įamžino ir išsikyrimus su išėjusiais. Nuotraukas iš Alekso Girdenio laidotuvių Vytautas perdavė Filologijos fakultetui.

Alekso Girdenio palikimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai susirinkusiems po 50 metų bendrakursiams Romualdas Ozolas pasiūlė išleisti atsiminimų knygą, vykdyti šį sumanymą ėmėsi Vytautas. Jam pavyko prikalbinti būrelį bičiulių pasidalyti savo prisiminimais. Iš jų visiškai naujai išvydome savo vyresniųjų bendramokslių – Bronės Liniauskienės, Marijos Katiliūtės, Gražinos Šmulkštytės – gyvenimą.

Vytautas daug prisidėjo rengiant atsiminimus apie Norbertą Vėlių. Jo pastangomis knygoje „Lituanistai. 1957-1962 m. m.“ atsirado pasakojimai apie išėjusiuosius – Antaną Jarmalą, Romą Laurinavičių, Ireną Žvigaitytę, Vladą Pupšį, Aleksą Girdenį, Albertą Rosiną, Albertą Ulį. Dalį jų jis pats ir parašė.

Vytauto sudaryta ir redaguota atsiminimų knyga yra iškalbingas paminklas sudėtingam ir prieštaringam mūsų studijų laikui. Drauge tai ir paminklas sąžiningiausiam mūsų kurso metraštininkui.

XXX

Daiva Dobilaitė-Šulmanienė. ATMINTIS IŠSAUGOS ŠVIESŲ, GIEDRĄ JAUSMĄ… 

Neseniai su viena naujų, senatvės, draugių vartėme mūsų kurso knygą. Žinoma, ji stabtelėdavo prie tų puslapių, kur matydavo vienintelį jai pažįstamą veidą. Ir staiga, žiūrinėdama grupinę nuotrauką, parodė į mūsų Vytautą:

Jis tavo vyras?

Nesiryžau klausti, kodėl jai taip pasirodė.

… Antrame kurse, pavasarį, Vytautas padarė dvi gražias mano nuotraukas. Portretukus.

Centre – Daiva Dobilaitė. Slaptai.lt archyvo nuotrauka

Galbūt tai buvo lyg ir santūrus vyriško dėmesio ženklas. Nesupratau. O gal nedrįsau tam teikti per daug reikšmės. Tik pagalvojau: „Matyt, aš jam atrodau gana graži.“

Gal jis tikėjosi kokio nors aiškaus atsakomojo ženklo? O gal ir ne.

Kai dabar pagalvoji, turbūt tarp mudviejų buvo mažytė kibirkštėlė, kurios nei vienas, nei kitas nesiryžom ar nedrįsom įpūsti.

Taip Vytautas man ir liko tiesiog vienas iš tų, kuriuos visada malonu susitikti, šiek tiek pabendrauti.

Neabejoju, kad ne man vienai. Nes jis turėjo visą krūvą patrauklių savybių.

Buvo sąmojingas, bet niekad nesistengė juokavimu atkreipti į save dėmesį, tapti, kaip dabar sakoma „kompanijos siela“.

Pokalbyje visad turėjo savo nuomonę, bet nesistengė ją įpiršti kitiems. Girdėdavo pašnekovus, tuoj pat pajusdamas minties vingių sąlyčio taškus.

Turėjo puikų balsą, bet dainuojant niekad nebandė užgožti kitus, tapti pirmuoju.

Tiesiog visada laikėsi santūriai, inteligentiškai. Paviršutiniška akis galėjo jo ir nepastebėti…

O daugiau pabendrauti su Vytautu teko tik vieną kartą, kai kartu buvome tautosakos ekspedicijoje ir po jos trise – dar su Vygandu – nuvykome į Neringą.

Kai dabar pagalvoji, kokia demokratiška buvo tuometė mūsų elgsena. Nuo ekspedicijos likusius maistpinigius, – kaip jų neliks, jei patys virdavomės grikių košę ir dar kažką, – mūsų miela vadovė Emilija Dagytė išdalijo pagal principą: kiek kam reikia.

Kas važiavo tiesiai namo, paėmė tiek, kiek kainavo autobuso bilietas.

Romas L. panoro aplankyti Varnius, – gavo ir tam.

Mums trims davė kelionei iki Nidos, beje, nebrangiai kelionei.

Persikėlę keltu į Melnragę, atsistojom šalikelėj ir laukėm, kuo galėtume važiuoti toliau. Autobusai tais laikais po Neringą nekursuodavo. Pavyko susistabdyti savivartį sunkvežimį. Man, kaipo vienintelei sijonuotai, vairuotojas pasiūlė sėsti į kabiną, o vaikinai sulipo į kėbulą, be suolų, be nieko. Ir puikiai nuvažiavom.

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jei neklystu, visi trys pirmą kartą pamatėm įspūdingąsias Nidos kopas. Pabuvom ir prie marių, ir prie jūros. Buvo vėsoka, tačiau kas mums? Net išsimaudėm.

Vytautas padarė gražių, romantiškų nuotraukų. Paskui keletas kurį laiką kabojo Filologijoje, kaip puošmena.

Nakvynei pasiprašėm ant šieno. Man, vėl kaip panelei, senyva namelio šeimininkė pasiūlė lovą. Ant šieno būtų romantiškiau, bet atsisakyti negražu.

Kitą rytą mums tiesiog gatvėj pasiūlė šviežiai rūkytą ungurį. Taip nebrangiai, kad galėjom sau leisti. Juoba kad tokio delikateso turbūt dar nė vienas nebuvom ragavę.

Maža to, nusipirkom dar ir sauso vyno. Tuomet tai buvo naujovė ir laikoma geru tonu – gerti sausą vyną.

Susėdom pušyne ant samanų ir surengėm puotą. Prašmatnią…

… Tiek ir tebuvo nuotykio. Liko tik atsitiktiniai susitikimai. Apie ką kalbėdavomės? Nieko reikšmingo. Beveik nė neprisimenu. Tik atmintis išsaugojo šviesų, giedrą jausmą, kuris likdavo po tų trumpučių susitikimų, praskaidrindamas eilinę dieną.

Dabar to nebebus niekada. Gal tik Amžinybėje…

XXX

Vlada Radzvilovičienė. KELI ŽODŽIAI APIE KURSO DRAUGĄ

Visi susipažinom įstoję į Vilniaus universiteto Istorijos ir Filologijos fakultetą. Į lituanistų kursą. Kai kas iš dėstytojų kiek stebėjosi, kad didoka grupė, o joje – per pusę merginų ir vaikinų. Paprastai šią specialybę rinkdavosi dažniau merginos. Iš pradžių niekas kuo nors nepasižymėjo. Tik vėliau paaiškės, kas rašo eilėraščius, kas apsakymus, o dar buvo ir literatūros kritikų. Kiti, beje, nieko nerašė, bet daugelis vis dėlto tikėjosi baigę universitetą nevažiuoti į kitą miestą ar kaimą dirbti mokytoju. Kažkodėl nenorėjo būti pedagogais. O ir stojo juk ne į pedagoginį.

Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Vytauto iš studijų metų neprisimenu dėl ko nors išskirtinio – įvykių ar aplinkybių. Pagaliau ir metų juk labai daug praėjo. Vėliau susitikom, kai jis dirbo „Minties“ leidykloje. Pasiūlė man šį bei tą išversti iš lenkų ar rusų kalbų. Tai buvo kelios nedidelės knygelės iš sporto, kultūros, gal ir mokslo sričių – juk „Minties“ leidykla.

O vėliau susitikom visai kitokiomis aplinkybėmis. Maskvoje kariuomenėje tarnavo mūsų sūnūs. Tad ir važiuodavom pas juos dažniausiai ne su Vytautu ar jo žmona, o pakaitomis ir veždavom jiems ko nors lauktuvių. Kariuomenėje jos labai praversdavo. Jeigu tik viskas atitekdavo jiems. Sūnus prašydavo neduoti pinigų, bent jau didesnio banknoto, nes galėdavo jų ir netekti. Ką gi, tokia buvo tikrovė.

Vėliau susitikdavom atsitiktinai, arba dėl pasitaikančio darbo. Kas penkeri ar dešimt metų būdavo rengiami kurso susitikimai. Iš pradžių ateidavo daug buvusių kurso draugų. Vėliau susirinkdavo mažiau, kol visiškai baigėsi tie susitikimai. Viskas praeina.

Kai praėjo tiek daug metų, sunku ką nors prisiminti. Esam dėl kai ko labai apgailestavę. Bet tegul tai lieka paslaptis. Visi juk ko nors nepadarė, neįgyvendino, nepasiekė.

Toleina Daržinskaitė. ŠVELNI DZŪKIŠKA SIELA

Kai 1957-aisiais metais susirinkome į pirmą VU lituanistų kursą, tie, kurie atėjom tiesiai iš mokyklos suolo, jautėmės kaip dar neapsiplunksnavę paukščiukai. Turėjo praeiti laiko, kad susipažintume, imtume draugauti. Tai greičiau įvykdavo, jei atsidurdavome kokiuose bendruose renginiuose, talkose ar gyvenome tame pačiame bendrabutyje.

A.Girdenis, T.Daržinskaitė, R.Laurinavičius

Kadangi taip nutiko, kad su Vytautu į vieną būrį papuolėm, rodos, po trečio (o gal antro) kurso per tautosakos ekspediciją Žemaitijoje (tarp Endriejavo ir Judrėnų), tik tada šį dailų aukštą jaunuolį geriau pažinau. Nors mes su juo buvom ne toje pačioje tautosakos rinkėjų grupelėje, kurią sudarė po du lituanistus ir po du tuometinės Konservatorijos studentus, tačiau vakarais visi laiką leisdavom kartu, daug dainuodavom, kalbėdavomės.

Iš to meto liko atmintyje vienas Vytauto charakterio bruožas – lietuviškas, o gal dzūkiškas švelnumas. Man atrodo, kad tada iš visų merginų jam į akį buvo kritusi Daiva Dobilaitė, tačiau užuot ėmęs suktis aplink, jis tik stengėsi ją apsaugoti nuo vieno būsimojo garsaus kompozitoriaus gana aktyvaus asistavimo (truputį primena Mykoliuko ir Severiutės situaciją).

Pamažu vieni kitus geriau pažinome, o be to, tapome ir brandesni. Iš to meto atmintis išsaugojo Vytautą klegančio bendrakursių būrio centre, dalyvaujantį pokalbiuose, šmaikštaujantį. Prisimenu, kaip jis man mėtė kandokas replikas, kai aš viena iš paskutinių nekomjaunuolių susirengiau stoti į šią organizaciją. Viskas būtų suprantama, jei prieš kelis mėnesius jis pats šito paties nebūtų padaręs.

Dar vienas iš spalvingesnių prisiminimų, kaip mes trise su Daiva ir Vytautu nutarėm nueiti į kavinę, o kad būtų egzotiškiau, nusibeldėm į geležinkelio stoties restoraną. Vakarą praleidom kalbėdamiesi, diskutuodami, daugiausia apie literatūrą, poeziją. Prisimenu, kad kalbėjom apie Pablą Nerudą, be abejo, paveikti mūsų dėstytojo Donato Saukos skaityto speckurso.

Toleina Daržinskaitė. Slaptai.lt archyvo nuotr.

Netruko praeiti paskutiniai metai Universitete, ir daugelis iš mūsų išsibarstė po paskyrimo vietas. Bet po kelerių metų vėl ėmėm grįžti į pamiltąjį Vilnių. Vieni kitiems padėjom susirasti darbus, gyvenamąją vietą. Norėjosi su kurso draugais susitikti, pasimatyti. Nepraleisdavom baigimo metinių – dešimties, dvidešimties ir taip toliau. Vytautas turėjo fotoaparatą, mėgo ir mokėjo gerai fotografuoti, ir, atrodė, savaime suprantama, kad būsim  užfiksuoti ir įamžinti.

O šiaip dažnai tekdavo pasimatyti Žirmūnuose, kur jis su jauna žmona, kaip ir aš, gyvenome. Dabar susitikę persimesdavom žodžiu apie kurso draugus, o vėliau kalba krypdavo į knygų leidybą, nes šioje srityje ir Vytautas, ir aš dirbome.

Ypatingas pakilimas buvo Sąjūdžio metai, negalėjom suprasti, kaip dar atsiranda mūsų pažįstamų, kurių mąstysena tebėra stalinistinė (tai jokiu būdu nebuvo mūsų kursiokai). Žavėjomės ir lenkėm galvas prieš kurso draugą Ozolą, kuris dar Sąjūdžiui tebesant prie ištakų drąsiai ir labai paveikiai kalbėdavo ir didesnėms, ir mažesnėms auditorijoms (pavyzdžiui, „Mokslo“ leidyklos, kur aš dirbau) apie stalinizmo nusikaltimus, apie brutalų mūsų inkorporavimą į Sovietų Sąjungą. Klausytojai likdavo be žado, ypač dėl drąsos apie tai viešai prabilti.

Ozolui išėjus į politiką, „Minties“ leidyklos vyriausiojo redaktoriaus vairą perėmė Vytautas. Tada aš jį supažindinau su bibliofilu (ypač aktualių politinių knygų mėgėju ir rinkėju) senu Vilniaus inteligentu Pranu Kvietkausku. Pirmoji Kvietkausko rekomenduota knyga buvo Suvorovo „Ledlaužis“. Po to Vytautas užmezgė pažintį su šiuo autoriumi, ir „Mintis“ išleido dar daug jo knygų.

suvorovas_trilogija
Viktoro Suvorovo – Rezuno trilogija apie sovietų imperijos grobuoniškumą

Per eilinį kurso jubiliejinį susitikimą – baigimo penkiasdešimtmetį 2012-aisiais metais – Ozolui kilo mintis, kad reikia parašyti ir išleisti prisiminimus. Kaip jis sakė: „Visi esate raštingi, parašysite, o leidybai vadovaus Visockas“. Prisipažinsiu, tada tai atrodė kažkokios nepagrįstos iliuzijos. Ir jei ne Vytauto švelnūs priminimai, kažin ar žmonės būtų sėdę rašyti.

Kai persiuntėm jam savo tekstukus, atrodė, kad visiškai pakaktų internetinio varianto Gintaro maloniai mums suteiktame portale Slaptai.lt. Tačiau Vytautas manė kitaip: turi būti knyga. Redagavimą patikėjęs Evaldai ir Aldonui, surinkęs ir pritaikęs prie tekstų nuotraukas, o savo šeimą pasitelkęs korektūrų skaityti, Vytautas materializavo šį, rodos, neįmanomą dalyką.

Paskutinį kartą Vytautą su fotoaparatu mačiau per pasaulio etnografinių ansamblių koncertą „Baltica“ Bernardinų sode. Buvo alinančiai karšta vasaros diena, ir aš per žmonių minią nesiyriau prie jo. Pagalvojau, kad dar bus progų kur susitikus pakalbėti. Deja, likimas tokių progų nebesuteikė.

2019.07.02

Kalba, Tauta, Tėvynė – svarbiausi žodžiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vilniaus universiteto vyresnės kartos lituanistų kalbininkų

PAREIŠKIMAS

 2019 m. birželio 20 d.

Dėl aktualių valstybinės kalbos politikos klausimų

Vilniaus universiteto vyresnės kartos lituanistų kalbininkų grupė aptarė aktualias bendrinės lietuvių kalbos kultūros problemas ir kalbos ugdymo perspektyvas. Apsvarstę svarbius Lietuvos Respublikos kalbos politikos ir kalbos praktikos klausimus, priėmėme šį pareiškimą.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. atsirado visos sąlygos įgyvendinti konstitucinę valstybinės lietuvių kalbos nuostatą ir vykdyti apgalvotą, su tarpukario Lietuvos kalbininkų darbų tradicija siejamą valstybinės kalbos politiką. Jos dėka lietuvių kalba sugrįžo į visas viešojo gyvenimo sritis, iš kurių ji buvo išstumta sovietmečiu. Pamažu ėmė gerėti bendrinės kalbos būklė, išugdyta nauja sklandžiai kalbanti žurnalistų karta, išaugo kalbos redaktorių ir vertėjų profesionalumas. Tačiau  kartkartėmis atsiranda veikėjų, kurie viešais pareiškimais menkina bendrinės lietuvių kalbos ugdymo tradicijas, skleidžia nepasitikėjimą lietuvių kalbos išgalėmis, gebėjimu jai nuolat atsinaujinti ir tenkinti įvairių sluoksnių žmonių poreikius.

Prieš šias tradicijas ypač aktyviai stojo prie „Naujojo židinio-Aidų“ žurnalo susibūrusi istorikų, žurnalistų ir kalbininkų grupė ir įvairiais kanalais pradėjo skleisti nihilistines pažiūras į lietuvių kalbos norminimą bei ugdymą. Gavusi Lietuvos mokslo tarybos finansavimą, ji vykdė projektą „Lietuvių kalba: idealai, ideologijos ir tapatybės lūžiai, 2010–2013“ ir išleido knygas „Lietuvių kalbos ideologija. Norminimo idėjų ir galios istorija“ (red. L. Vaicekauskienė ir N. Šepetys, 2016) ir „Lietuvių kalbos idealai. Kaip keitėsi geriausios kalbos idėja“ (red. L. Vaicekauskienė, 2017).

Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė

Šiose knygose, taip pat įvairiais žiniasklaidos kanalais grupė atvirai niekina klasikinį lietuvių bendrinės kalbos norminimo ir ugdymo palikimą, ignoruoja Jono Jablonskio ir kitų tarpukario Lietuvos kalbininkų darbus, sovietmečio kalbininkų priešinimosi rusifikacijai įdirbį. Kalbos tvarkyba pateikiama kaip sovietinės ideologijos išraiška, o kalbos priežiūros ir ugdymo institucijos – kaip sovietinis anachronizmas. Demonstratyviai atmesdami bet kokią nuoseklaus bendrinės kalbos reguliavimo idėją, kalbą jie sieja su laisvajai rinkai būdingu savireguliacijos procesu ir sąmoningai trina ribas tarp bendrinės kalbos ir kitų kalbos atmainų vartosenos.

Žiniasklaidoje šiais klausimais skleidžiama vienpusė ideologinė propaganda, straipsniuose ir interviu, pokalbiuose nesibodima skleisti atvirą melą apie kalbos politiką formuojančių instituciją veiklą, manipuliuojama selektyviai atrinktomis nuomonėmis, nevengiama iškraipyti į grupės schemas neįtelpančių kalbos faktų. Į tą propagandą įtraukiami įtakingi žurnalistai, bet tuo pat metu užkertamas kelias pareikšti alternatyvią nuomonę. Taip pažeidžiamas žiniasklaidos objektyvumo principas. Kartu Lietuvos mokymo įstaigose, po kurias nuolat važinėja šios grupės nariai, platinamos antikodifikacinės nuotaikos, kalbų maišymo idėjos (plg. jose skaitomų paskaitų temas „Kodėl nereikia bijoti anglų kalbos skolinių?“, „Kodėl lietuvių kalbai visiškai nekenkia skoliniai?“, „Kodėl mišri kalba yra ok ir ką reiškia kalbų maišymas internete?“).

Kalbininkas Jonas Jablonskis

Apsvarstę dabartinę lingvistinę padėtį Lietuvoje, joje propaguojamą itin liberalią kalbos ideologiją ir jos sklaidą, mes, vyresniosios kartos Vilniaus universiteto lituanistai kalbininkai, atsiribojame nuo bendrinei kalbai primetamų nihilistinių idėjų ir manome, kad, remiantis šiuolaikiniais poreikiais, būtina toliau rūpintis saugoti lietuvių kalbos savitumą bei gyvybingumą ir tęsti nuosaikias bendrinės kalbos norminimo ir ugdymo tradicijas, stiprinančias piliečių vienybę ir tautos išlikimo pagrindus. Esame įsitikinę, kad šioms nuostatoms pritaria ir jaunesnių kartų kalbininkai, taip pat kitų mokslo sričių, švietimo, kultūros žmonės.

Manome, kad prie sėkmingo valstybinės kalbos politikos įgyvendinimo galėtų prisidėti ir tokios organizacinio pobūdžio priemonės.

Būtina pasirūpinti greičiau priimti daugelį metų Lietuvos Respublikos Seime gulintį atnaujintą Valstybinės kalbos įstatymą.

Reikia paspartinti svarbaus norminamojo veikalo „Bendrinės lietuvių kalbos žodyno“ rengimą. Nėra normalu, kad visuomenei labai reikalingas žodynas rengiamas jau antras dešimtmetis, o prie jo darbuojasi vos keletas žmonių, kurių darbas, beje, pagal dabartinę mokslo politiką laikomas taikomąja veikla, neprilygstančia nei tarptautinės, nei nacionalinės svarbos mokslo darbams.

Primindami, kad tarpukario Lietuvos ir sovietmečio kalbos norminimo ir ugdymo tradicijos rėmėsi daugiausia vidurio ir Vakarų Europos valstybėse priimtais Prahos lingvistinės mokyklos principais, norime paskatinti kalbos praktikos dar be tų tradicijų nepamiršti ir daugiau remtis plačia įvairių šalių kalbų politikos, priežiūros ir ugdymo praktika, o nesiriboti vien skandinavų ar kai kurių anglakalbių šalių, niekada nepatyrusių okupacijos ir grėsmių jų kalboms išlikti, patirtimi, kurią, beje, mechaniškai siekiama perkelti į Lietuvos dirvą.

Mitingas, kurio dalyviai reikalauja apginti lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Manome, kad būtina visaip skatinti populiarios kalbinės literatūros ir visuomenės praktiniams poreikiams pritaikytų kalbotyros darbų rengimą, ieškoti būdų skelbti juos interneto erdvėje, finansuoti jų rašymą ir sklaidą, vienokia ar kitokia forma tuos darbus įtraukti į mokslininkų veiklos repertuarą.

Prie lietuvių kalbos mokslo populiarinimo, bendrinės kalbos atsinaujinimo ir jos idėjų sklaidos įvairiomis formomis ir nešališkai turėtų prisidėti žiniasklaida. Visuomenė turi teisę plačiau sužinoti apie mūsų dienų lietuvių kalbotyros plėtrą, naujas kalbos tyrimo kryptis ir gauti objektyvius atsakymus į jai rūpimus kalbos praktikos klausimus.

Dabartinių visuomenės lūžių veikiama bendrinė lietuvių kalba sparčiai kinta. Jos kaita yra nesibaigianti ir nenutrūkstama, tačiau ji neturėtų būti palikta savieigai. Lietuvių bendrinė kalba kuriama ir turtinama didžiulėmis visos tautos pastangomis ir yra reikšminga dvasinės kultūros dalis. Norime tikėti, kad ir toliau ji bus apdairiai  puoselėjama, plėtojamos stilistinės jos išgalės ir kūrybinis potencialas, o pati kalba visada bus jauki ir sava visiems ja kalbantiems žmonėms Lietuvoje ir plačiajame pasaulyje.

Pareiškimas išsiųstas

Išrinktajam J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui  p. Viktorui Pranckiečiui

Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir mokslo komitetui

Lietuvos Respublikos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai

Lietuvos Mokslo tarybai

Valstybinei lietuvių kalbos komisijai

Pasirašė:

Prof. habil dr. Jonas Palionis, prof. habil.dr. Aldona Paulauskienė, prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas, prof. habil. dr. Evalda Jakaitienė, prof. habil.dr. Birutė Jasiūnaitė, prof. habil. dr. Regina Koženiauskienė, prof. habil. dr. Vitas Labutis, prof. habil. dr. Bonifacas Stundžia, doc. dr. Bronius Dobrovolskis, doc. dr. Aldonas Pupkis, doc. dr. Regina Venckutė.

VU studentai nepaliko abejingų: fakultetai vienas kitą lenkė išradingumu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kaip ir kasmet pradedant naujuosius mokslo metus centrines Vilniaus gatves užplūsta Vilniaus universiteto studentai, kurie šiemet išradingumą ir balsų stiprumą demonstravo ne tik tradicinėje eisenoje nuo Seimo iki Didžiojo Vilniaus universiteto kiemo, bet ir pakeliui į ją.

Skirtingų fakultetų atstovai, kurių daugumą sudarė pirmakursiai, palaikomi dėstytojų ir alumnų, vilniečius ir miesto svečius stebino išmone, humoru, o ypač – vieningumu. Tarp fakultetų. Atrodo, buvo lenktyniaujama, kuris pasirodys šauniau.

„Fizika – ne rizika, stokit panelės į fiziką“ – tradicinį fizikų šūkį perėmė šiemet įstojusieji mokytis į Vilniaus universiteto fizikos fakultetą. Būsimi matematikai ir informatikai pademonstravo meistrystę sukonstruodami keliskart nei fizikų Dinas Zauras mažesnį, bet išties įspūdingą katiną. Būsimi ekonomistai šmaikštavo nekilnojamo turto tema, plakatuose reklamuodami nuomą Niujorke už 50 eurų. „Ruoškitės, ateina istorikai“, – skelbė plakatas, kurį nešė Istorijos fakulteto studentai, nes „Istorija tai ateitis“.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentų plakatai skelbė „Neduok duomenų žmonėms be veidų“, primindami elgtis atsakingai interneto platybėse.

Naujųjų mokslo metų pradžia. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kaip skelbė ELTA, pirmadienį mokslo metus pradėjo beveik 20 tūkst. studentų ir per 2,8 tūkst. dėstytojų vienijantis Vilniaus universitetas, kuris yra didžiausia universitetinė aukštoji mokykla Lietuvoje.

Vilniaus studentai šventė Rugsėjo 1-ąją. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Didžiajame kieme iškilmingoje studijų metų pradžios ceremonijoje „Renovatio Studiorum” pasirodė Vilniaus universiteto pučiamųjų orkestras „Oktava“, vadovaujamas Albino Kučinsko ir akademinis mišrus choras „Gaudeamus“, meno vadovė Rasa Gelgotienė.

Vakare Vilniaus arkikatedroje bazilikoje akademinė bendruomenė švęs šv. Mišias, kurias aukos Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, maldos vakare „Viltis neapgauna“ giedos Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios gospelo choras.

Vienas seniausių Europoje Vilniaus universitetas pavasarį minėjo 439 metų sukaktį.

Vilniaus akademijos atidarymo privileginį raštą Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras išdavė 1579-ųjų balandžio 1-ąją, dar po pusmečio popiežius Grigalius XIII išleido bulę, patvirtinančią, kad jėzuitų kolegija pripažįstama universitetu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.04; 07:00

Dr. Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Šį poleminį straipsnį paskatino parašyti daug metų ne gerėjanti, bet prastėjanti Lietuvos mokslo bendruomenės padėtis atlyginimų, socialinių garantijų ir bendrai nustatytų darbo vertinimo kriterijų bei programų atžvilgiu. Dabartiniu metu vykdoma universitetų pertvarka ir ypač ketinimas sujungti humanitarinės krypties mokslo institutus ir Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centrą į vieną darinį pavadinimu „Lietuvos humanitarinių tyrimų centras“ sulaukė ypač didelio mokslininkų bendruomenės pasipriešinimo.

Šalia techninio pobūdžio pertvarkos neaiškumų ir galimų pavojų identitetui akivaizdus faktas, jog tokiu būdu išnyktų daug metų profesionaliai apibrėžtose srityse dirbančių institutų pavadinimai: Lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, Lietuvių literatūros ir tautosakos bei Lietuvos kultūros tyrimų. Dar anksčiau, 2017 metų rugsėjo viduryje, šviesuomenę pasiekė žinia, jog Vilniaus universitete naikinamos lituanistikos katedros, o vietoj Lietuvių literatūros katedros atsirado nacionalinio turinio neatspindintis Literatūros ir kultūros tyrimų institutas (kokios literatūros ir kultūros, gal neandertaliečių?).

Analogiškai Lietuvių kalbos, Baltistikos ir kt. katedros netenka administravimo galių ir pradingsta sustambintų darinių viduje. Nekokia ir nuolat kvestionuojama yra ir bibliotekų, valstybės remiamų kultūros ir meno leidinių, muziejų padėtis. Reikalavimų laikantiesiems lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminus pakeitimai anuliuoja privalomų lietuvių autorių viršenybę; pastaraisiais metais su pagreičiu vykdomų potvarkių, menkinančių lietuvių kalbą ir istoriją, vis daugėja.

Reformų geranoriškumas niekaip neatspindi bent dviejų akivaizdžių naujovių: pirma, fakto, jog jos priimamos nesitariant su pačiais mokslininkais ir net prieš akademinės bendruomenės valią, antra, nenuneigiamos akivaizdybės, jog iš nacionalinės reikšmės institucijų planingai šalinama nuoroda į priklausymą tam, kas aiškiai apibrėžia lituanistikos ir apkritai lietuvių mokslo tyrimų lauką. Kas siekia iš visur eliminuoti žodį „lietuvių“ ar net „Lietuvos“, taip pat senovinius vietovardžius ir jų pagrindu daug metų egzistavusius vietų, įstaigų pavadinimus? Vieną rytą atsibundame ir po rekonstrukcijos neberandame unikalaus „Sereikiškių parko“ pavadinimo, pakeisto „Bernardinų sodu“, kitą rytą vietoj Santariškių klinikos einame į tą patį pastatą, stebuklingu būdu virtusį Santaros klinikomis (ar lietuviškas vietovardis profanišku gestu pakeistas todėl, kad gydytojai vykdo kokią nors politinės santaros misiją?). Nejaugi Lietuvių kalbos centras išliks tik Kinijoje, nes protingam kinui nepaaiškinsi, kad eidamas studijuoti į kokį nors neaiškios kilmės kultūros tyrimų centrą iš tikrųjų būsi mokomas lietuvių kalbos? Ir apskritai – kam, kokiu tikslu nuspręsta ardyti jau daugelį metų logiškai ir tikslingai funkcionuojančius mokslo padalinius, kuriuos sukurti ir padaryti veiksmingus kainavo daug pastangų?

Neatmetant materialinės naudos, tokie poslinkiai atspindi esą nepriklausomos akademinės bendruomenės pajungimą ne nacionalinės, o viršnacionalinės arba, dar blogiau, tam tikrų interesų grupių politinės strategijos tikslams. Todėl neleisti šiam procesui įsivyrauti ir kuo greičiau depolitizuoti Lietuvos mokslą, meną ir visą kultūrą – neatidėliotinas uždavinys.

Probleminį klausimą galima kelti ir šiuo požiūriu: kokiu mastu valstybė turi teisę kištis į nepriklausomą mokslo ir meno sferą? Jeigu ji per ministerijas ir valstybės fondus skirsto visų mokesčių mokėtojų pinigus šių sferų sklaidai, kokiu mastu ji turi teisę diktuoti jų sąrangą, struktūrą ir tyrimo objektą?

Iki šiol tikėjome, jog valstybė pati savaime yra garantas, saugantis nacionalinius mokslo židinius.

Net tada, kai, keičiantis valdžios partinei sudėčiai, kaskart (kas ketveri metai) subyrėdavo pradėti ilgalaikiai projektai – vis tiek vylėmės, kad įstatymu suteikta akademinė autonomija, nors ir vis labiau varžoma, neleis iš pagrindų keisti nacionalinės reikšmės prioritetų pakertant pačias institucinės sandaros šaknis. Klydome.

Manėme gyveną demokratėjančioje visuomenėje, kurioje diegiama laisvoji rinka, ir net kritikavome perdėtai liberalizuotą mąstymą, sudarantį sąlygas nesąžiningam piktnaudžiavimui įstatymų spragomis ir savivalei. Egzistuojanti savivalė naikina laisvės ir savarankiškumo suvoktį tada, kai – pakartosime banalų teiginį – supainiojami viešieji ir privatūs interesai, ir valstybė, užuot gynusi tą viešąjį interesą ir užtikrinusi teisingą gėrybių skirstymą, pradeda pati pelnytis iš privačių reikalų. Gal tai prasideda tada, kai koks nors ministras pradeda įsivaizduoti, jog „valstybė – tai aš“?

Ar tikrai Lietuvoje diegiamas liberalus rinkos modelis yra klasikinis, toks, koks egzistuoja Anglijoje ir JAV? Ne, nėra klasikinis. Tačiau mėgindami ugdyti tikrą demokratiją ir demokratines akademines tradicijas, turime jas grįsti teisingomis prielaidomis, ne kurdami keistą komunistinės priežiūros ir laukinio kapitalizmo kentaurą, bet remdamiesi – pirmiausia – Pirmosios Lietuvos Respublikos laimėjimais, lietuvių išeivių patirtimi okupacijos sąlygomis, ir tik tada – iš pasaulio margumyno – atsirinkti tai, kas labiausiai tinka.

Vilniaus Universitetas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Prisiminkime austrų ir britų sociologo ir ekonomisto, Nobelio premijos laureato Friedricho Augusto von Hayeko ištarą iš 1944 metais parašytos studijos „Kelias į vergiją“ (The Road to Serfdom), jog socialistinis centralizuotas ekonomikos planavimas veda į totalitarizmą. Žlugus pasaulinei komunizmo sistemai jo sukurta samprata, įrodanti, jog rinkos ekonomika yra vienintelis žmonijos raidos modelis, buvo pasitelkta Margaret Thatcher, ir ne tik. Galima teigti, jog ne F. A. Hayekas tapo pirmuoju britiškosios ekonomikos mesijumi, bet pati ilgametė demokratiška britų tradicija leido atsirasti tokiems mąstytojams, kaip jis, ir toliau galingai veikti laisvojo pasaulio raidą.

Į ką noriu atkreipti dėmesį? Visame pasaulyje garsūs Itono koledžas, Kembridžo ir Oksfordo universitetai – privatūs. JAV Jeilio, Harvardo universitetai – taip pat. JAV federalinė valdžia išlaiko pusiausvyrą ir leidžia valstijų bei privačių mokslo institucijų įvairovę, nes suvokia laisvo akademinio mąstymo naudą. Kad ir kas atsitiktų, tų universitetų ir mokyklų ne tik nesujungsi tariamo optimizavimo pretekstu, bet ir negalėsi diktuoti mokslininko pasirinktos tyrimų krypties ar kitaip varžyti laisvių. Būtent todėl jie išlaiko aukščiausios prabos universitetinį lygmenį.

Tuo tarpu Lietuvoje visi universitetai yra valstybiniai, ir net privatūs iš dalies remiami valstybės. Šiuolaikinio meno centras, Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla, Nacionalinė filharmonija, pagrindiniai teatrai, orkestrai ir t. t. – valstybiniai. Tarp jų nerasi nė vieno, kuris nesiskųstų nepakankamais ištekliais. Tragiška kultūros leidinių padėtis susiklostė dėl to, kad valstybė, kuri juos remia, nebemato ypatingo reikalo to daryti, todėl kasmet mažėja finansavimas. Pirmiausia dotacijų neteko „Naujoji Romuva“, ir nežinia, kas laukia kitų bado režimu gyvuojančių prioritetinių leidinių – „Naujojo Židinio-Aidų“, „Kultūros barų“, „Metų“, „Literatūros ir meno“, „7 meno dienų“, „Šiaurės Atėnų“ ar „Muzikos barų“. Suprantama, jog iš prenumeratos leidiniai neišsilaikytų, o nutrūkus valstybės finansavimui, jiems bus reikalingas privatus rėmėjas. Tai, beje, liečia ir „Pasaulio lietuvį“, kuris taip pat remiamas Lietuvos Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Kitaip sakant, visi pagrindiniai mokslo, meno ir kultūros židiniai yra remiami valstybės, bet nepakankamai, o nesibaigiančių reformų fone yra permanentiškai pakibę ties uždarymų ar pertvarkymų riba.

Ar F. A. Hayeko modelis pritaikomas Lietuvoje?

Prisiminkime tarpukarį. Leidiniai buvo ne tik privatūs, bet ir aiškios pakraipos. Juos leido tautininkai, komunistai, ateitininkai, tautinės bendrijos ir kas tik nori, tarp savęs kovojo dėl idėjų. Atkurtieji ar nauji leidiniai dabartiniais laikais ima prarasti savo idėjų lauką, tampa mišrūs ir be aiškios krypties (išskyrus specializuotus kritikos žurnalus), turi konkuruoti su interneto svetainėmis, todėl praranda skaitytoją ir valstybės dėmesį. Vis dėlto negalima šio proceso palikti savieigai. Kitas iškilus pavyzdys: JAV lietuvių intelektualai sugebėjo privačiai išleisti beveik 40 tomų Bostono enciklopediją. Kitų gausių privačia iniciatyva atliktų to laikotarpio švietimo darbų, leidybos, fondų veiklos Lietuvoje ir pasaulyje čia ir nesuminėsi.

Kas pasikeitė atkūrus nepriklausomybę? Atsiradus didžiulėms daugiausia užsienio kilmės monopolijoms, biurokratinis aparatas ne tik neišnyko, bet ir pagausėjo, žlugdydamas smulkųjį ir vidutinį verslą; iš sovietmečio paveldėta valstybės kontrolė neišnyko, o prancūziškasis nuo Liudviko XIV laikų suvešėjęs etatizmas triumfuoja. Negana to, įsivyravo nesuprantama visais atžvilgiais praktika, kai vietiniai verslininkai ir užsienio investuotojai savo pinigus pasilieka sau, o visais prieinamais būdais naudojasi galimybe gauti valstybės ir ES paramą. Gausėjant emigracijos mastams, valstybė įpareigota remti ir išeivius, ir visus įmanomus globalius projektus. Susidaro užburtas ratas, kai emigrantai tampa privilegijuoti Lietuvos piliečių atžvilgiu. Galima būtų pateikti daugybę šokiruojančių pavyzdžių, kaip turtuoliai (pirmiausia vietiniai) stekena vos pragyvenančių lietuvių sudėtą valstybės iždą savo ir „pasaulio“ reikmėms, ką jau kalbėti apie daugybę smulkesnių interesantų, apspitusių valstybės kišenę. Kaltinti dėl to jų neišeina, nes ne visiems yra gėda leisti savo pinigus viešajam interesui ginti tada, kai kiti juos tiesiog pasiima gausybe sugalvotų būdų; visi supranta, kad sistema visus įsuka į ydingą ratą, o gal tiesiog pasyviai laukiama, kada gi ši piramidė sugrius. Padėtis visiškai neadekvati, nes sukurta sistema sukuria greitą valstybės išteklių drenavimą ten, kur galėtų grįžti net su kaupu žmonėms.

Tatai nereiškia, kad reikia viską privatizuoti, anaiptol. Visi trokšta gauti nacionalinės reikšmės statusą ir būti remiami valstybės. Sudėtinga ekspertų komisijoms nuspręsti, kas ko vertas. Vis dėlto apsispręsti, kas yra nejudinamai prioritetinis finansuojamas dalykas, o kas galėtų būti perleista privačiai iniciatyvai, reikėtų. Aiškiai subalansuoti valstybės reguliuojamus santykius ir privatųjį interesą, idant nesikartotų tokie recidyvai, kaip mėginimas iškraustyti iš pastato Vrublevskių biblioteką, kuri testamentu šeimos buvo padovanota miestui su sąlyga, kad liks Vilniui.

Žinoma, F. A. Hayeko laikais nebuvo interneto, tokio masto globalizacijos ir tarptautinių korporacijų milžinių. Tačiau esmės tai nekeičia, nes esminis klausimas išlieka: dėl ko kas nors steigiama? Koks konkrečios institucijos tikslas (ne programinis, bet faktinis)? Nei privati, nei valstybinė nuosavybė negali būti suabsoliutinta, nes niekas nėra tobulas. Reikia mechanizmų, kurie užtikrintų šių sandų pusiausvyrą, o jų veikimą laiduotų natūraliai iš vidaus poreikio išaugantis bendruomenės susitarimas. Kitaip sakant, akademinę laisvę garantuoja sveiko proto, akademinės sąžinės, pakankamai lanksčių valstybės įstatymų ir į kultūrą orientuoto verslo sandrauga.

Galima remtis ir anglosaksiškąja tradicija, kai ryšiai su baigusiais universitetus žmonėmis nenutraukiami, o visą gyvenimą su jais palaikomi, jiems siunčiami biuleteniai apie universitetų veiklą. Tokiu būdu alumnai skatinami remti savo alma mater. Jei remi mokslą ir meną, mokesčiai nurašomi.

Padėtį turėtų pagerinti seniai laukiamas Mecenavimo įstatymas, kurį gegužės 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos Seimas. Kultūros ministerijos pranešime spaudai skelbiama:

„Įstatymas įteisins mecenato statusą, padės formuoti mecenavimo kultūrą, skatins privačias iniciatyvas kultūros ir meno plėtrai bei sudarys palankias sąlygas remti visuomenei svarbius kultūros, meno bei kitų sričių projektus.

Lietuvoje yra sudarytos mokestinės sąlygos remti kultūros, sporto ar kitas visuomenines iniciatyvas, tačiau nėra reglamentuotas sąvokos „mecenatas“ vartojimas. Mecenavimo įstatyme pirmą kartą apibrėžtas mecenato statusas, mecenuojamų projektų kriterijai ir esminės sąlygos. Jų atitiktį įstatymo reikalavimams vertins Mecenavimo taryba, kurią sudarys asmenys, atstovausiantys valdžios institucijoms, kultūros ir verslo sritims. Siūloma įtvirtinti du mecenavimo lygius. Jeigu asmuo suteikia paramos už daugiau nei 1 mln. eurų, tai leidžia jam pretenduoti gauti nacionalinio mecenato statusą. Savivaldybės mecenato vardas būtų suteikiamas, jeigu parama vienai iš savivaldybių siektų daugiau kaip 250 tūkst. eurų. Numatoma, kad mecenatais galės tapti tiek fiziniai, tiek ir juridiniai asmenys, turintys nepriekaištingą reputaciją. Jie taip pat galės naudotis visomis mokestinėmis lengvatomis, kuriomis naudojasi ir labdaros ir paramos davėjai. Numatoma, kad nacionalinio mecenato ženklas kasmet būtų įteikiamas sausio 25 d. (Gedimino laiškų dieną). Įstatymas įsigalios 2018 m. rugsėjo 1 d.“

Tačiau jau dabar šis įstatymas vadinamas deklaratyviu, nes lauktų papildomų mokesčių lengvatų ir kitokio skatinimo mechanizmo nenumatyta, nei jau yra pernai įsigaliojusiame Paramos ir labdaros įstatyme. Tad bandykime atsakyti į klausimą: kodėl vėl imituojama reforma ir sąžiningai dirbantys nepakeliamais mokesčiais apkrauti Lietuvos piliečiai negali gauti grąžos iš jų remiamų pasiturinčių ir turtingais bei labai turtingais tampančių žmonių, kuriems įstatymu sukurta nepalanki rėmimo sistema? Gal galėtų ne tik Seimo opozicija reikalauti iš naujo svarstyti Mecenavimo įstatymą įtraukiant į pataisas esmines mokesčių lengvatas, bet ir pasaulio lietuviai, remdamiesi gerąja praktika, skatinti stambųjį mecenavimą konkrečiais pasiūlymais? Neoptimizavus mokslo ir meno valstybinio ir privataus sektoriaus santykio, tolesnė Lietuvos kultūros raida pasmerkta skausmingam vegetavimui ir galimam išnykimui.

Be abejo, ši situacija laikytina rimta grėsme ne tik kultūros tęstinumui, bet ir nacionaliniam saugumui.

Informacijos šaltinis – „Pasaulio lietuvis“

2018.06.07; 06:30

Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.

Lietuvos žmogaus teisių organizacijoms tapo žinoma, kad 2018 m. gegužės 16 d. du šimtai Vilniaus universiteto (VU) studentų kreipėsi į VU Rektorių, Senatą ir Tarybą, prašydami nenaikinti VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI)  politinės filosofijos profesoriaus etato. Taip studentai sureagavo į TSPMI administracijos sprendimą panaikinti politinės filosofijos profesoriaus etatą, o V. Radžvilui pasiūlius dalyvauti konkurse kitos srities profesoriaus pareigoms užimti.

Kreipimosi autorių nuomone, TSPMI administracijos siūlymas V.Radžviliui kandidatuoti į sociologijos  ar kitos srities profesoriaus vietą prilygsta jo pašalinimui iš Universiteto. „Tai didžiulė klaida, dėl kurios labiausiai nukentės studentai. Prof. V.Radžvilas dėsto argumentuotai, išsamiai ir įžvalgiai, praturtindamas net ir tuos studentus, kurie nepritaria jo dėstymo būdams ar išsakomiems teiginiams, jo dėstomi kursai vertingi tiek savo turiniu, tiek dėl išskirtinio, dėmesį pritraukiančio dėstymo“,- rašoma kreipimesi.

Sumanymas panaikinti TSPMI prof. Radžvilo užimamą etatą yra įgijęs politinį atspalvį. 2017-05-15 devyni Instituto studentai  laišku paprašė TSPMI administraciją  prof.V.Radžvilo dėstomą kursą „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“ iš privalomojo pakeisti į pasirenkamąjį dėl profesoriaus pažiūrų ir įsitikinimų. TSPMI administracija prašymą be įtikinamų motyvų nedelsdama patenkino, neatsižvelgusi į netrukus pateiktą alternatyvų 22 studentų bei alumnų prašymą palikti kursą privalomą. TSPMI administracija, apribodama profesoriaus V.Radžvilo teisę laisvai dėstyti parengtą kursą, akivaizdžiai palaikė diskriminacinę nuostatą alternatyvų prašymą pateikusiųjų akademinės bendruomenės narių (22 studentų bei alumnų) atžvilgiu, tuo šiurkščiai pažeisdama VU Statutą.

TSPMI administracija nepaisė Lietuvos mokslininkų sąjungos, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo, kitų  akademinės bendruomenės narius vienijančių organizacijų perspėjimų nepersekioti profesoriaus už pažiūras ir įsitikinimus.  

VU Rektorius, tiesiogiai atsakingas už  VU Statuto nuostatų laikymąsi (VU Statuto 42 ir 43 str.), nesikišdamas į TSPMI konfliktą pats pažeidė esmines VU Statuto nuostatas, t.y. prievolę vykdant Universiteto misiją užtikrinti minties laisvę ir nuomonių įvairovę jame (4 str.2 dalis 2 p.).

VU Rektoriaus laikysena nepakito ir po grupės TSPMI akademinės bendruomenės narių kreipimosi į VU Centrinę akademinės etikos komisiją dėl tariamo V.Radžvilo akademinės etikos normų laužymo. Centrinė akademinės etikos komisija, paneigusi profesoriui mestus kaltinimus, iš esmės patvirtino VU TSPMI etikos komisijos išvadas, jog prof. V. Radžvilo persekiojimas yra politinio pobūdžio. Todėl, įvertinus VU Rektoriaus atsakomybę už  VU misijos įgyvendinimą ir nenukrypstamą VU Statuto laikymąsi, darytina išvada, jog VU Rektorius palaiko minėtą politinį persekiojimą.

Stiprėjančias autoritarinio valdymo ir studijų ideologizavimo tendencijas Universitete patvirtina ir kiti faktai. Tai VU administracijos siekis naikinti  universitete humanitarinius fakultetus bei lituanistines studijas, kitaminčių profesorių teisių suvaržymai (išeiti iš darbo dėl patirto mobingo priversta R. Čepaitienė, draudimas P. Gyliui dirbti VU komunikacijų fakultete) ir kai kurios moksliniu požiūriu abejotinos Rektoriaus iniciatyvos (steigti VU LGBT padalinį). Visa tai verčia abejoti Rektoriaus administravimo gebėjimais toliau vykdyti VU misiją.

Lietuvos žmogaus teisių organizacijos konstatuoja:

Teisės apribojimas profesoriui V.Radžvilui laisvai dėstyti teorinį kursą VU TSPMI ir šio instituto administracijos siekis jį pašalinti iš VU TSPMI turi politinio parsekiojimo požymių.

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.

VU akademinės bendruomenės nario persekiojimas už pažiūras ir įsitikinimus Vilniaus universitete yra prilygintinas mokslininkų ir dėstytojų politiniam persekiojimui universitete sovietmečiu (V. Biržiška, B. Sruoga, V. Jurgutis, P. Šalčius, A. Žvironas, V. Sezemanas, M. Lukšienė, V. Zaborskaitė, I. Kostkevičiūtė, J. Trinkūnas ir kt.) ir kelią susirūpinimą dėl stiprėjančio universiteto autoritarinio valdymo: administracijos santykiai su dėstytojais ir kitais akademinės bendruomenės nariais prieštarauja pamatiniams piliečių laisvių principams, įtvirtintiems Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kuri laiduoja asmens teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (25 str.) bei  garantuoja, kad „kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi“ (42 str.), ir VU Statutui, kuris „puoselėja minties laisvę ir nuomonių įvairovę, atvirumą pasaulio idėjoms ir inovacijoms, kolegialumo, tarpusavio pagarbos, pasitikėjimo ir akademinės etikos vertybes“ (4 str.2 d. 2 p.).

Būdamas ir asmeniškai atsakingas už prof. V.Radžvilo nušalinimą, VU Rektorius ne tik atima iš studentų jų savarankiško mąstymo ugdymui reikalingą prof. V.Radžvilo dėstomą kursą, varžo Universiteto pedagogų aktyvumą bei kūrybinių ieškojimų norą, bet ir slopina  universiteto debatų kultūros tradiciją. Įtvirtindamas politinės valdžios platinamą vieningą politinio korektiškumo doktriną, VU Rektorius savo konformizmu siekia jai suteikti statusą, analogišką sovietinei ideologijai, kuri dėl politinės prievartos ir saugojimo nuo kritikos, virto dogmatiniu tikėjimu.

Atsižvelgdami į tai prašome VU senatą įpareigoti VU Rektorių: 

Patenkinti minėtų 200 studentų prašymą palikti prof. Vytautą Radžvilą dėstyti jo iki šiol skaitytą kursą Vilniaus universiteto TSPMI ir sudaryti kuo palankesnes sąlygas ne tik akademiniams, bet ir viešiems debatams aktualiausiais politikos bei politinės kultūros klausimais, taip pat ir nedelsiant nutraukti jo persekiojimą už pažiūras ir įsitikinimus.

Be išlygų vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymų ir VU Statuto reikalavimus, t.y. užtikrinti Universitete ir jo  padaliniuose dėstytojų bei kitų akademinės bendruomenės narių konstitucines įsitikinimų ir pažiūrų reiškimo laisves.

Prašome VU Senatą ir Tarybą:

Ištirti ideologinio ir politinio persekiojimo bei susidorojimo su mokslininkais, dėstytojais už pažiūras faktus, atvejus, etc. ir supažindinti VU akademinę bendruomenę bei visuomenę su atliktų tyrimų išvadomis.

VU Senatui, Tarybai ir Rektoriui atsisakius tenkinti šiuos prašymus, kviečiame:

Lietuvos mokslininkų sąjungą ir Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimą viešumo tikslais informuoti Europos universitetų akademines bendruomenes apie akademinės bendruomenės narių laisvių suvaržymus Vilniaus universitete.

Lietuvos mokslininkų sąjungą ir Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimą, suderinus su VU profesinėmis sąjungomis, kreiptis paramos į Tarptautinį akademijų ir akademinių draugijų žmogaus teisių tinklą, kuris rūpinasi ir atstovauja mokslininkų, inžinierių, sveikatos priežiūros ir kitų aukštojo mokslo darbuotojų teisėms jiems vykdant savo tiesiogines pareigas.

Raginame:

Kiekvieną Universiteto dėstytoją ar akademinės bendruomenės narį nesitaikstyti su akademinės laisvės suvaržymais, ginti ne tik savo bendraminčių bet  ir oponentų konstitucinę teisę į pažiūrų ir įsitikinimų reiškimo laisvę, neleisti, kad būtų ribojama bet kurio bendruomenės nario mokslinių tyrinėjimų, dėstymo ir pažiūrų bei įsitikinimų laisvė. Šias LR Konstitucijoje, įstatymuose ir VU Statute  įvirtintas pamatines vertybes raginame atsakingai ir nuosekliai perduoti jaunajai kartai.

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras

Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija                Romualdas Povilaitis                   

Lietuvos žmogaus teisių asociacija                               Vytautas Budnikas         

Piliečių gynybos paramos fondas                                  Stasys Kaušinis             

Lietuvos Helsinkio grupė                                                Stasys Stungurys   

Šis pareiškimas išsiųstas Vilniaus universiteto Rektoriui prof. Artūrui Žukauskui, Vilniaus universiteto Tarybai, Vilniaus universiteto Senatui, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimui, Vilniaus universiteto ir Lietuvos akademinei bendruomenei.

2018.05.23; 02:00

Aistros dėl TSPMI: mitinguotojų pusė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Trečiadienį prie Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto vienu metu vyko mitingas ir antimitingas, saugų atstumą tarp skirtingai mąstančiųjų palaikė policijos pareigūnai.

Reaguodami į trečiadienį judėjimo „Vilniaus forumas“ organizuojamus mitingus „Grąžinkite Vilniaus universitetą Tautai ir Lietuvos Valstybei!“ bei „VU TSPMI – ne vienos „partinės“ tiesos institutas!“ VU TSPMI ir kitų VU fakultetų studentai organizavo idėjinį antimitingą.

Kaip Eltai sakė vienas iš antimitingo organizatorių, TSPMI pirmo kurso studentas Vytenis Fuks, įtampa TSPMI prasidėjo dėl prof. Vytauto Radžvilo. „Bet mes atėjome ne ginti TSPMI direktoriaus Ramūno Vilpišausko, kurio atsistatydinimo reikalauja mitinguotojai, o dėl to, kad „Vilniaus forumo“ išsakytos mintys apie Vilniaus universitetą ir TSPMI – įžeidžios. Manome, buvo peržengta riba, tad nebegalėjome nekreipti dėmesio – susirinkome pademonstruoti nesutikimo ir solidarumo su universiteto bendruomene“, – sakė studentas.

Socialiniais tinklais prisijungti prie antimitingo kvietę studentai sulaukė ne tik šiuo metu studijuojančiųjų, bet ir TSPMI absolventų, dėstytojų palaikymo.

Mitinguotojų pusėje ELTA pakalbino filosofą, kultūrologą Vytautą Rubavičių.

Mitingą ir antmitingą V. Rubavičius prilygino ne tik ideologijų, bet ir esminės pasaulėžiūros bei žmogaus savipratos išsiskyrimui.

„Vieniems labai svarbi Lietuvos valstybė, Lietuvos tauta, Lietuvos visuomenė, kitiems pirmiausia svarbu tarptautiškumas, europietiškumas ir visi kiti pažangiais laikomi dalykai. Ta visuomenės ir tautos dalis, kuriai valstybė iki šiol svarbi, o kai kam net šventa, laikoma greitos pažangos trukdžiais“, – sakė V. Rubavičius.

Filosofo matymu, išsiskyrimas reiškiasi per akademinio jaunimo nuotaikas, tam tikrą santykį su dėstytojais, per institucijų santykius su savo dėstytojais taip pat.

„Šiuo atveju esmine figūra tapęs V. Radžvilas, kuriam Lietuvos valstybė iš tiesų yra svarbi, ir jis jaunimą auklėjo visų pirma meilės Lietuvai pagrindu, diegė plačias politinės filosofijos pažiūras. Jis šiuo metu nelabai reikalingas, nes auklėja per daug savarankišką ir plačiai mąstantį jaunimą“, – mano filosofas.

Filosofas, kultūrologas Vytautas Rubavičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

V. Rubavičiaus nuomone, skirtingų ideologijų susitikimas ir susikalbėjimas vis dėlto gali būti įmanomas, jeigu Lietuvos politikoje ir švietimo sistemoje rūpestis nacionaline valstybe, kultūra ir kalba būtų pagrindinis dalykas. Tada jaunimas tarsi savaime auklėtųsi meilės savam kraštui jausenoje.

Pasak filosofo, švietimo sistemoje, kaip ir aukštojoje politikoje, turėtų būti vadovaujamasi principu, kad lietuvių tautai šitas žemės lopinėlis yra Dievo dovanotas ir valstybė yra didelė dovana, leidžianti savarankiškai tvarkytis. „Jeigu mes patys tuo vadovautumės ir taip auklėtume jaunimą, susipriešinimo nebūtų, nes ir institucijose būtų tokia pat dvasia“, – pridūrė „Tautos forumo“ organizuotame mitinge prie TSPMI dalyvavęs V. Rubavičius.

Kaip skelbė ELTA, į „Tautos forumą” susivienijusios visuomeninės organizacijos trečiadienį Vilniuje rengė šventinę eiseną su Trispalvėmis ir mitingus prie Vilniaus universiteto (VU) bei šios aukštosios mokyklos Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI).

Mitingo dalyviai protestavo prieš VU rektoriaus įgyvendinamą neoliberalizmo ideologija ir pseudomoksline „naująja viešąja vadyba“ grindžiamas pertvarkas, dėl kurių, pasak visuomenininkų, VU vis labiau atsaistomas nuo įsipareigojimų bei atsakomybės visuomenei ir valstybei, o universitetas verčiamas „ištautinta ir išvalstybinta globalaus akademinio verslo įmone“.

Prie Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto vyko protesto akcija „VU TSPMI – ne vienos „partinės“ tiesos institutas!“ Mitinge reikalauta esminių VU TSPMI pertvarkų ir instituto direktoriaus Ramūno Vilpišausko atstatydinimo.

Vienas iš antimitingo organizatorių, TSPMI pirmo kurso studentas Vytenis Fuks. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kaip komentare Eltai teigė VU Viešosios komunikacijos vadovas Ervinas Spūdys, akivaizdu, kad „Vilniaus forumo“ išplatintas pranešimas yra tiesiogiai susijęs su profesoriaus V. Radžvilo atveju, kuris šiuo metu nagrinėjamas Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos.

„Vis dėlto neaiškūs išankstiniai reikalavimai ir jų motyvai verčia abejoti išsakomų problemų pagrįstumu, didelė dalis pateikiamos informacijos apskritai prasilenkia su realybe – išsakyti neaiškūs kaltinimai ir lozungai, gausu dogmatiškų, bet ne duomenimis ar įrodymais paremtų teiginių, kaip, pavyzdžiui, kaltinimai dėl menkinamos lituanistikos svarbos. Tiesa yra tokia, kad VU lituanistikos studijos užima itin svarbią vietą ir yra sudaromos visos sąlygos stiprinti šios srities mokslinius tyrimus bei studijų kokybę“, – pabrėžė E. Spūdys.

Aistros dėl TSPMI: atstumą tarp mitingo ir antimitingo dalyvių saugojo pareigūnai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

VU komunikacijos vadovas dėl vieno dalyko tikrai pritaria mitingo organizatoriams – universitetas iš tiesų siekia būti tarptautinis, modernus, globalus ir konkuruojantis ne tik regione, bet ir pasaulyje. „Šiandien kalbėti apie modernų tautinį universitetą neturime jokių prielaidų, o aukščiausio lygio moksliniai pasiekimai apskritai yra įmanomi tik bendradarbiaujant globaliu mastu“, – pridūrė jis.

E. Spūdys pabrėžė, kad VU, įgyvendinantis itin daug struktūrinių pokyčių ir perimantis vis daugiau gerųjų pasaulinių praktikų, stabiliai gerina veiklos rezultatus visosejo veiklos srityse.

„VU TSPMI, kaip struktūrinis padalinys, universitete yra pavyzdinis. Jame sudaromos sąlygos pažinti visų krypčių politinę mintį, o pozityvius instituto rezultatus galima matyti vien pažvelgus į VU TSPMI studentų atsiliepimus apie studijas, absolventų įsidarbinamumo ir uždarbio rodiklius, puikiai vertinamą šalies diplomatinio korpuso veiklą, kurio didelę dalį sudaro VU TSPMI absolventai. Įvertinus šias ir kitas aplinkybes, nematome pagrindo svarstyti instituto valdymo pokyčių“, – Eltai komentavo VU komunikacijos vadovas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.25; 18:40

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Vilniaus Forumas“ informuoja, kad balandžio 25 dieną 13 valandą Daukanto aikštėje įvyks pilietinis mitingas „Lietuva yra čia!“ Tarp kitų jame bus iškeltas ir reikalavimas „Grąžinkite Vilniaus universitetą Tautai ir Lietuvos Valstybei!“

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę visa šalis ir jos švietimo ir mokslo sistema bei akademinė bendruomenė buvo įtraukti į neoliberalizmo ideologija grindžiamą globalistinę rinkos revoliuciją. Jos idėjiniu vėliavnešiu ir avangardu tapo Vilniaus universitetas, didžiąją dalį savo istorijos buvęs tvarią vertę turinčių žinių kalve, tautos intelektinio potencialo kūrimo ir kultūros tradicijų puoselėtoju ir perdavėju, taip pat sąmoningų ir patriotiškų piliečių ugdymo židiniu. VU rektoriumi tapus prof. A. Žukauskui šios universiteto misijos atsisakyta. Jo iniciatyva įgyvendinant neoliberalizmo ideologija ir pseudomoksline „naująja viešąja vadyba“ grindžiamas pertvarkas, VU vis labiau atsaistomas nuo įsipareigojimų bei atsakomybės visuomenei ir valstybei. Universitetas sparčiai darosi ištautinta ir išvalstybinta globalaus akademinio verslo įmone. Vis labiau surinkinamas ir suprekinamas universitetas faktiškai verčiamas specialistų rengimo fabriku. Siaurinamas jo kuriamų žinių ir studijų laukas: nuosekliai atsisakoma visuomenės intelektualinio elito ugdymui reikalingų mokslo tyrimų ir studijų, prioritetą vis atviriau teikiant tik komerciškai naudingoms ir reitingus generuojančioms veikloms.

Pertvarkos taip pat keičia pačios VU akademinės bendruomenės narių žmogiškus ir profesinius santykius – sveiką mokslinę konkurenciją ir akademinį bendradarbiavimą vis labiau išstumia bendruomenę ardanti kova dėl pelningų veiklų.

Kartu stiprėja ideologinio ir politinio VU resovietizavimo tendencijos. Dangstantis „globalumo“ ir „tarptautiškumo“ šūkiais VU nuosekliai ir kryptingai ribojama lietuvių kalbos vartojimo erdvė ir griaunamas jos prestižas. Siaurinamos lituanistikos studijos ir menkinamas jų statusas. Studijų ir tyrinėjimų srityje įtvirtinamos neomarksizmo ir neoliberalizmo nuostatos, todėl VU sparčiai darosi ideologizuota neosovietinio stiliaus aukštąja mokykla. Reikalavimas grąžinti universitetą Lietuvai yra tautiškai ir valstybiškai mąstančios visuomenės dalies atsakas į šias tendencijas. VU Tarybos pirmininkas ir Rektorius bus pakviesti susitikti su mitingo dalyviais ir paaiškinti jo dalyviams universitete voliuntaristiškai vykdomų pertvarkų tikslus ir naudą šalies visuomenei, valstybei bei pačiai VU akademinei bendruomenei. Jiems bus įteiktas Tautos forumo pareiškimas „Dėl VU misijos“ su konkrečiais reikalavimais sustabdyti VU kaip Lietuvos mokslo ir kultūros židinio griovimą.

Tada mitingas bus pratęstas prie Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto. 14 00 val. Vokiečių g. 10 įvyks protesto akcija „VU TSPMI – ne vienos „partinės“ tiesos institutas!“

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.

VU TSPMI buvo įsteigtas kaip valstybės išlikimui ir raidai strategiškai svarbi mokslo ir studijų institucija. Ilgą laiką gana sėkmingai vykdęs šią savo misiją, institutas dabar jos neatlieka. TSPMI studijų programose ir vykdomuose mokslo tyrimuose įtvirtinus neomarksizmo ir neoliberalizmo ideologines dogmas, smuko šios nacionaliniam saugumui itin reikšmingos įstaigos akademinis lygis. Visada gyręsis diskusijų laisve ir deklaravęs siekį ugdyti kritišką mąstymą, pastarąjį dešimtmetį VU TSPMI pamažu virto nepagrįstai liberaliomis pristatomų, bet iš esmės antitautinių ir antivalstybinių idėjų sklaidos židiniu. Jo taryba ir dėstytojų kolektyvas nuosekliai apvalytas nuo kitaminčių. Sovietmetį primenančiais metodais slopinama akademinė laisvė ir pažeidžiamos „neteisingai mąstančių“ darbuotojų pilietinės ir profesinės teisės. Tęsiasi apie šias neigiamas tendencijas viešai kalbančio prof. V. Radžvilo ideologinis ir politinis persekiojimas bei pastangos pašalinti jį iš instituto. Mitinge bus pareikalauta esminių VU TSPMI pertvarkų. Subrendusi būtina jų sąlyga – instituto direktoriaus R. Vilpišausko at(si)statydinimas.

Informacijos šaltinis – „Vilniaus Forumas“

2018.04.23; 07:10

Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai šalies premjeras, netiesiogiai, bet akivaizdžiau tarp mūsų policininkų (atsiprašau – politikų) nebūna, atsainiai mestelėjo, kad jam tas tris lietuviškas raides pakeisti, kaip tris pirštus apšlapinti ir trijų pirštų kombinacijos kitaip manantiems neparodė tik todėl, kad ruošiantis prezidento rinkimams kombinacija galėjo atsirūgti keliais prarastais balsais, suvoki vieną dalyką – tai laikina.

Žinoma, po rinkimų, kitaip manančius siųsti „ant trijų raidžių“ – būtų įprasta politikų praktika, tačiau kol dar reikia dalinti pažadus ir atrodyti gražiam bei reikalingam, antagonizmas šalies, kurios prezidentu ketini tapti raidynui, nustebino.

Kalbant ne iš pretendento į prezidentus, o tik iš premjero pozicijos, dar buvo galima jį suprasti, nes šias pareigas visai pakenčiamai atlikdavo ir apsukrus ūkininkas, ir nenusisekęs fizikas, bet pretenduojant į moralinio šalies autoriteto kėdę, prezidentus, atrodė, kad valstybę ir jos gyventojų naudojamą raidyną reikia gerbti labiau. Juk net jei visi kaimynai lenkai ir baltarusiai 50 km aplinkui balsuos už tai, kad pretendentas tapęs tikru prezidentu likviduotų nacionalinę abėcėlę kaip reiškinį ir vėl įvestų kaip 1864–1904 m. kirilicą, balsų iš likusios Lietuvoje galėtų pergalei ir neužtekti, net ir su dviejų oligarchų palaikymu. Taigi, visa ta istorija su trimis raidėmis pasirodė kažkoks atsitiktinumas ir nesusipratimas, kuris praktikui, iki šiol nedraugavusiam su rašto darbais, galėjo būti atleistina silpnybė ar paklydimas.

Tačiau dabar, pažiūrėjus, kas jau nuveikta ir ką dar ketinama nuveikti, tenka nuomonę keisti ir atsitiktinumus pamiršti. Paskutinė naujiena – prabilta apie Lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos kultūros tyrimų institutų ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro sujungimą į vieną instituciją. Optimizavimu to jau nepavadinsi, lūžis gilesnis ir pasekmės bus ilgalaikės.

Paskui gyventojus „emigruoja“ ir universitetai

Valstybėje tuo tarpu vyko ir tebevyksta įdomus procesas – universitetų konsolidacija, tiksliau – jų naikinimas. Apie tai daug prirašyta ir pasakyta, tad nieko naujo čia jau nepridursi, galima tik trumpai apibendrinti.

Atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje buvo steigiami universitetai, kiekvienas save gerbiantis didesnis Lietuvos miestas norėjo jį turėti. Inteligentija naiviai siejo Lietuvos ateitį su mokslu – ir fundamentaliuoju, ir taikomuoju – dėl to buvo pasiryžusi net kęsti laikinus nepriteklius, nes buvo soti dvasiniais dalykais, o apie materialius, atrodė, net kalbėti gėdinga didesnio ar mažesnio mastelio pasaulio mokslininkų draugijoje. Tačiau Tėvynėje vyko nenutrūkstamas gyventojų skaičiaus mažėjimas, kol galų gale išties pradėjo atrodyti, kad gal per daug mums to mokslo, ypač to, kuris neneša tiesioginio pelno. Gyventojų juk bemaž trečdaliu sumažėjo.

Kadangi dabartinio premjero politika yra pakankamai apgalvota – skatinanti emigravimą iš Lietuvos, nors toks tikslas vyriausybės programoje ir nebuvo įrašytas, bet poveikį, taip pat ir demografinį daro ne samdytų viešųjų ryšių specialistų parašytos programos, o realūs galios turėtojų veiksmai, todėl buvo aišku (tarkim, po sprendimo palengvinti sąlygas įdarbinti piliečius iš trečiųjų šalių), kad gyventojų dar labiau sumažės, tad ir universitetų perteklius bus dar labiau juntamas.

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Universitetų likvidavimas tebevyksta – tai ilgai užtruksiantis procesas. Šiuo metu pradeda kristi patys nereikšmingiausi. Kaip rašo Rūta Pukenė, informacinio portalo Delfi žurnalistė, vadovaujantis Studijų kokybės vertinimo centro išvadomis, viena iš penkių studijų programų Lietuvos universitetuose turės būti uždaryta. Vienose aukštosiose daugiau, kitur mažiau, tačiau tai reiškia, kad uždarius šias programas turėtų būti stabdomas priėmimas į visas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (LKA) programas.

Toks pat likimas ištiktų ir LCC tarptautinį bei Europos humanitarinį universitetus, kur visos studijų programos įvertintos kaip apribotinos. Dramatiškai nukraujuos ir Klaipėdos universitetas.

Nebebus leista priimti studentų, o tai reiškia nuosprendį su galimybe dar metus kitus patirti agonijos traukulius.

Lietuvių kalbos statuso pokytis universitetuose

Kai kurie universitetai bandė gelbėtis patys susijungdami. Situacijos gana paradoksalios. Tarkim, Aleksandro Stulginskio universitetas jungiasi su Vytauto Didžiojo universitetu. Didžiojo kunigaikščio titulas, aišku, nusvers buvusio šalies prezidento titulą, tad nebeliks Stulginskio. Žinant, kad po Stulginskio vardu slėpėsi Žemės ūkio universitetas – akademija, ilgainiui gal Kaune atsiras Vytauto Didžiojo agrarinis universitetas. Vytauto nuopelnai žemės ūkiui kol kas neįrodyti, bet jei bus taip įrašyta į vadovėlius, reiškia, bus ir nuopelnų. Tiesa, prie VDU dar prijungiamas „bevardis“ edukologijos universitetas, bet pastarąjį prisijungimas ištirpdys ir pedagoginio profilio aukštosios Lietuvoje tiesiog nebeliks.

Kitas įdomus reiškinys, pvz., Šauliuose veiks Vilniaus universitetas. Bet tai laikinas chaosas, kuris ilgainiui savaime susidėlios ir gyvuos tik kol žmonės atsimins, kad tokie buvo. O žmonių atmintis trumpa, tad dalies universitetų laikas istorijoje jau išseko.

Iš esmės, galimybė universitetams išlikti buvo vienintelė – turėti pakankamai studentų arba būti reikalingiems verslui, o dar geriau  – ir viena, ir kita. Lyderiu siekiant šių strateginių tikslų, kaip ir dera, tapo Vilniaus universitetas, kuriame drastiškai pakeistas administracinis personalas, o po to imtasi ir kamieninių padalinių, kur turėjo būti vietoj egzistavusių katedrų įkurti institutai.

Reikšmingiausias šios reorganizacijos rezultatas – iš Vilniaus universiteto išnyko lietuvių kalba. Nebeliko jos. Ne taip ilgai toks reiškinys ir gyvavo. Nebeatkasinėjant istorijos reliktų iš laikotarpio iki Universiteto uždarymo 1832 m. (nors pati uždarymo priežastis įdomi – uždarė todėl, kad ten buvo pernelyg daug laisvos dvasios, kurios vedami piliečiai net sukilo prieš Rusijos imperiją), vis dėlto artimesni laikai – aktualesni. Dėl suprantamų priežasčių, nebuvo lietuvių kalbos ir Lenkijos okupuoto Vilniaus Stepono Batoro universitete 1919–1939 m. Atsirado tik po Vilniaus atgavimo 1939 m. ir, išskyrus laikotarpį per II pasaulinį karą, kai universitetas vėl buvo metams uždarytas, tačiau iki 2018 m. statusą Vilniaus universitete lietuvių kalba turėjo, tas statusas buvo iškovotas, išsaugotas net ir okupacijos sąlygomis, netgi didele dalimi nulėmė išsilaisvinimą iš okupacijos, kuriai vadovavo daugiausia Vilniaus universiteto absolventai.

Pokytis reiškia, kad šiam Universitetui tie dalykai nebėra reikšmingi.

Universitetai verslui

Vilniaus universitetas kovoja už pasaulinius reitingus. Labai garsiai buvo ištrimituota, kad Universitetas netikėtai šovė 80 pozicijų į priekį ir iš 500-uko galo atsidūrė priekyje – 410–420 pozicijoje. Kadangi naujas Universiteto rektorius taip smagiai plojo sau per petį už tokią sėkmę, tai susidarė įspūdis, kad to ir pakako reitingui, t.y. Vilniaus universitetas deramai įvertintas pasaulyje būtent todėl, kad atsirado naujas rektorius. Ar tikrai, ar Lietuvoje kas nors tuo patikėjo, o pasaulio akademinė bendruomenė tai išties taip sureikšmino, jeigu iš viso žinojo – labai abejotina.

Bet esmė ta, kad pagal vieną poziciją Universitetas visą laiką buvo 1-oje vietoje visuose reitinguose, būtent Lietuvių kalbos ir literatūros mokslo, platesniame kontekste – baltistikos. Pasaulyje tiesiog nėra kito universiteto, kuriam tai būtų taip svarbu. Tiesa, lietuvių kalba svarbi daugelyje pasaulio universitetų vien jau todėl, kad tai mažiausiai nuo indoeuropiečių prokalbės nutolusi gyvoji kalba. Nors iš kitos pusės, nei straipsnių pasaulyje reitinguojamuose žurnaluose, nieko, kas tuos reikalingus reitingo taškus uždirbtų lietuvių kalba nedavė, nes tų kotiruojamų akademinio lygmens žurnalų buvo tiek, kiek jų buvo leidžiama pačioje Lietuvoje. Kotiruojami žurnalai, kurie tuos reitingo taškus renka – daugiausia angliški, prancūziški, vokiški, iki lietuviškų dar tolimas kelias, jeigu jis iš viso bus kada nors įveiktas. Todėl universitete lietuvių kalbos nebeliko. Tiesa, dėstytojai dirba ir kalba dėstoma, tačiau pagal reikšmę gimtoji šalies kalba nukišta į pelenės vietą. Vilniaus filologijos fakultetas irgi dar išliko, jame dominuoja užsienio kalbų dėstymas, yra net du (iš 5) tuo užsiimantys fakulteto institutai.

Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vilniaus universitete vykstančius procesus dera kilstelti šiek tiek aukščiau akademinių institucijų viduje ar tarpusavyje vykstančių reikalų lygmens. Vis dėlto Vilniaus universitetas yra ne tik mokslo ir mokymo institucija, bet ir simbolis, tam tikras mokslo Lietuvoje etalonas – valstybinio mokslo politikos standartas. Juk Vilniaus universitetas ir be jokių reitingavimų gana ilgai priklausė pasaulio universitetų 30-ukui. Toks jis tapo po įsteigimo 1579 m., toks buvo po 1773 m. veikiant Edukacinei komisijai iki pat Abiejų Tautų Respublikos galutinio padalijimo. Autonomijos sąlygomis, toks jis buvo ir sovietiniu laikotarpiu, kadangi universitetas Lietuvoje buvo vienintelis, nors ir apkabintas sovietiniais ženklais ir vardais.

Todėl dar ir šiandien Vilniaus universitetas, nors ir kovoja su kitomis Lietuvos aukštosiomis mokyklomis dėl studentų sielų, tačiau tie patys reitingų sudarytojai – ne tik matricos ir algoritmai, bet ir gyvi žmonės – Vilniaus universitetą bent jau žino, nors ir neranda priežasčių, už ką jam skirti ypač daug balų. Galų gale, juk ir tie reitingai labiau verslo, nei mokslo įrankis. Būtų pernelyg supaprastintas gyvenimas jei mokslui būtų galima pritaikyti reitingą. Nors iš verslo pozicijos žiūrint, suprantama, tai įmanoma.

Kaip ten bebūtų, tačiau tai, kas vyksta Vilniaus universitete, turi didesnę ir tarptautinę, ir nacionalinę reikšmę nei bet kurioje kitoje Lietuvos aukštojoje mokykloje. Vilniaus universiteto strateginis posūkis verslą aptarnaujančios institucijos pusėm, turės ne tik teigiamų, bet ir neigiamų pasekmių. Jau simbolišku aktu galima pavadinti tai, kad Universitete įkurtas Investicinis fondas, bet neatsirado erdvės Lietuvių kalbos struktūriniam padaliniui. Atsitiktinumas ar ne, bet S. Skvernelio ir Vilniaus universiteto mokslo sampratos ir požiūriai į mokslo valdymą sutapo.

Lietuva be lituanistikos mokslo

Universitetų, ypač socialinių – humanitarinių sričių siaurinimas, orientuojantis tik į tas sritis, kurios gali būti įdomios verslui – tendencija, kurios nebeįmanoma nepastebėti. Tačiau jau nebegalima nepastebėti ir šių tendencijų sąlygoto turinio – pirmiausia į užribį išstumiamos lietuvių kalbos.

Žinią apie Lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir Lietuvių tautosakos bei literatūros institutų lemtį pirmasis socialiniuose tinkluose paskleidė literatūrologas ir visuomenės veikėjas. dr. Darius Kuolys.

„Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutams vietos po saule nenumatyta. Ilgai žadėta pažanga pagaliau pasiekė ir lituanistikos mokslus: iš keturių humanitarinių institutų švietimo ir mokslo ministrės komanda pasiūlė padaryti vieną „centrą“, – socialiame tinkle „Facebook“, – rašo mokslininkas. Ir pateikia jį pasiekusią reorganizacijos argumentaciją, surašytą 2018 m. kovo 4 d. premjero sudarytos Darbo grupės pasiūlymams dėl valstybinių mokslinių tyrimų institutų veiklos kokybės gerinimo parengti Ataskaitoje: „Atliepiant į vis sudėtingėjančius globalius iššūkius Lietuvos visuomenei bei kultūrai (daugiakultūriškumas, globali informacinė erdvė, hibridinės grėsmės nacionaliniam saugumui ir kt.), būtina stiprinti ir tobulinti esamų HM (humanitarinių mokslų) institutų veiklą, peržiūrint jų tikslus ir misijas, jų ir kitų panašioje srityje veikiančių tyrimų įstaigų, universitetų profilius, funkcijas, pajėgumus, tyrimų žemėlapius, efektyvinant jų valdymą ir vadybą. <…> siūlome sutelkti HM institutų mokslinį potencialą į Lietuvos humanitarinių tyrimų centrą. <…> Tokiu būdu būtų sprendžiami esminiai valstybei tautos tapatybės ir identiteto plėtojimo, lietuviškojo bei europietiškojo pilietiškumo stiprinimo uždaviniai <…>“.

Pasak D. Kuolio, ministrės Jurgitos Petrauskienės vadovaujamos darbo grupės pagrindą sudaro ministerijos ir Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai, kurių dauguma niekad gyvenime su lituanistiniais tyrimais nėra susidūrę. Tad vargu ar būtų korektiška prašyti jų paaiškinti: kaip sunaikinus lituanistinius institutus „būtų sprendžiami esminiai valstybei tautos tapatybės ir identiteto plėtojimo uždaviniai?“

D. Kuolio teigimu, jis yra siūlęs premjero patarėjai Ugnei Kaunaitei atnaujinti prie Vyriausybės vadovo veikusios Lituanistikos plėtros komisijos darbą ir rimčiau pasirūpinti valstybei svarbiais lituanistikos mokslais. Tačiau sulaukė atsakymo, kad premjerui tai nebus įdomu. Taip pat patarėja jo pasiteiravo, „ką daryti su institutais“. Anot Kuolio, rekomendavęs U. Kaunaitei visų pirma susipažinti, ką lituanistikos institutai yra nuveikę, ką veikia, ką, sulaukę deramos paramos, galėtų nuveikti. „Atrodo, kad šie uždaviniai jaunai premjero komandai pasirodė per sunkūs“, – padaro išvadą lietuvių kalbos ir literatūros mokslo autoritas. 

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Perpasakotas D. Kuolio tekstas labai viską gražiai ir nuosekliai atskleidžia – „premjerui neįdomu“. Ir čia belieka pridurti – „be komentarų“, nes viskas visiems ir taip tampa aišku.

Vis dėlto lituanistikos Lietuvoje naikinimas visiškai be dėmesio nevyksta. Aštrius straipsnius skelbia Jūratė Laučiūtė. Kol buvo gyvas, aštriai apie tai kalbėjo akademikas Zigmas Zinkevičius. Jautriai apie tai bylojo Justinas Marcinkevičius… kol buvo gyvas. Ar tai reiškia, kad drauge su anapilin iškeliaujančiais mūsų mokslo, kalbos, literatūros ir, apskritai, Lietuvių kultūros autoritetais, į anapilį iškeliauja ir lietuvių kalba?

Ką gins armija – verslą, tautą, žemę, kalbą ar Svernelį?

Garsiai privengiama argumentuoti, tačiau visąlaik leidžiama suprasti, kad, esą, reikia sutaupyti lėšų, nes privalome įvykdyti 2 proc. skiriamų gynybai įsipareigojimą, reikia lėšų pereinant (grįžtant) prie visuotino jaunuolių šaukimo į armiją ir pan. Bet čia reikėtų užduoti vieną esminį klausimą. O jeigu lietuvių kalbos šioje žemėje nebeliks – tai ką gi gins tie 2 proc., tie jauni pašaukti kareivėliai?

Suprantama, mūsų apsukrus premjeras, kaip mat paaiškintų, kad yra ką ginti – štai reikia apginti jo mažą, mažą namelį Neries upės pakrantėje pasistatytą Valdemero Tomaševskio tėvonijoje. Argumentų turėtų ir kiti tautos autoritetai, tarkim, Gitanas Nausėda paaiškintų, kad reikia apginti Skandinavų bankų investicijas, nes jie čia turi labai daug nekilnojamojo turto, daugiausia perimto iš nepajėgiančių gražinti kreditų tiems patiems bankams klientų, kurių tie prisiėmė nekilnojamo turto burbulo pūtimo metu. Iš tiesų, globalių ir vietinių verslų ir versliukų, sodybėlių, kurias reikia apginti yra, tačiau vis viena klausimas išlieka  – ar tai viskas, ką šios šalies piliečiai šioje Lietuvos žemėje turi apginti?

Akademikas Zigmas Zinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Visa tai, kas spėjo įvykti dar per palyginti trumpą premjero vadovavimo valstybės valdymui laikotarpį, vis dėlto jau pradeda atskleisti tendencijas, kurios kalba apie nacionalinių vertybių, kurių pamatas yra nacionalinė kalba, kryptingą eliminavimą iš valstybinių prioritetų sąrašo. Taip pat aišku, kad tokie skverneliai, ne iš dangaus nusileido ir ne iš Europos Sąjungos atsiusti kaip reglamentų ir direktyvų, kurias turėsime įgyvendinti, priedai. Europoje nacionalinio tapatumo klausimai nėra tokie jau aštrūs, grėsmių išnykti nejaučia didžiosios Europos nacijos, o mažosios nuosekliai gina ir rūpinasi savo nacionalinio identiteto išsaugojimu, nors ir jie, kaip ir mes, kaip ir visos pasaulio tautos patiria globalaus internacionalinio verslo spaudimą. Verslas nėra prieš nacijas, tačiau jos skaldo rinkas, trukdo plėtrai ir mažina pelnus, todėl nacijos nėra didžiojo verslo sąjungininkės. Tačiau tam ir yra nacionalinės vyriausybės, kad rinkos diktato apetitą apribotų. Vienoms valstybėms sekasi geriau, kitoms blogiau, vienos garsiau deklaruodamos, kitos tyliau, tačiau daugumą jų savo kultūra ir savo nacionalinėmis kalbomis rūpinasi.

Žaliuosius ir valstiečius išrinko Lietuvos piliečiai, kurių dauguma žaliųjų–valstiečių samdinių parašytų programų neskaitė, vis dėlto rinko, jų akimis, tinkamiausius žmones, kurie šią šalį galėtų valdyti. Ar tai reiškia, kad ir daugumai Lietuvos visuomenės kalba, kaip vertybė, praranda reikšmę? Nepaisant propagandinių triukų, kurie dalį rinkėjų paveikė, vis dėlto tokie žingsniai iš šių valdančiųjų nėra ir nebuvo netikėti. Gal tik buvo šiokios tokios vilties, kad tokių žingsnių nebus, neišdrįs Saulius su Ramūnu peržengti Rubikono, bet, kaip sakoma, viltis kvailių motina. Tačiau dievagotis, kad tik eilinį kartą suklydome, nebūtų sąžininga.

Jaunajai kartai sektini pavyzdžiai

Kodėl taip atsitiko, kad Lietuvos visuomenei kalba, kuria jie bendrauja, tampa nebesvarbi? Priežasčių galima surasti daug. Dabar jau tapusi „senąja“ karta labai daug vilčių siejo su jaunąja karta, t.y. nepriklausomoje Lietuvoje gimusiais ir brendusiais jaunais žmonėmis. Bet pažiūrėkime, ką gi jie matė gimę ir bręsdami? Vis labiau į visuomenės užribį išstumiamus lietuvių kalbos mokytojus mokyklose, vis didėjančią socialinę atskirtį, kurią jie matė ne abstrakčiai, o savo tėvų asmenyje. Platesniu mastu – jie matė buvusių valstybės įmonių direktorių toliau valdomas, tik jau privačiomis tapusias turtingiausias Lietuvos bendroves, o valdžios piramidės viršūnėje – partinių draugų būrelius, kurie aršiai kovojo ne už Lietuvą ir lietuvių kalbą, bet vienas su kitu, ne dėl idėjų, bet dėl labai materialių dalykų – pinigėlių. Buvo viena partija, kuri aršiai kovojo prieš išorės priešą, tačiau kadangi išorės priešas taip ir neužpuolė, ilgainiui jos patriotiniai šūkiai pradėjo pritraukti vis mažiau ir mažiau rėmėjų.

Štai ir dabar dėl lietuvybės židiniais buvusių institutų likvidavimo susirūpinimą pareiškė du Seimo konservatoriai, Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis, tačiau kiek yra tokių, kurie tiki, kad tai jie daro ne dėl politinių dividendų? To „rūpesčio“ išraiška irgi keistoka – jie savo susirūpinimą išreiškė raštu kreipdamiesi…. į premjerą S. Skvernelį, Seimo Kultūros, Švietimo ir mokslo komiteto vadovus, Ramūną Karbauskį ir Eugenijų Jovaišą, kuris gal ir turi supratimą apie ką kalbama, bet politinio svorio turi tiek pat, kiek ir Kaimo, ar bet kurio kito komiteto (išskyrus Kultūros) Seime, vadovas. Apie visa tai yra diskutuojama ne tik laikraščių puslapiuose, bet ir šeimose, kuriose ir bręsta busimieji Lietuvos gynėjai, formuojasi jų požiūris į savo tautą, šalį, vertybes, valstybę ir jos valdytojus. Nacionaliniai politikai gerais ir blogais savo elgsenos pavyzdžiais – tą formavimąsi pakankamai reikšmingai įtakoja. Tauta susideda ne tik iš „runkelių“. Jaunieji Lietuvos piliečiai matė ir mato, kas svarbu elitui, kaip pasiekiamo to, ką turi elitas ir jie be jokių skrupulų rinkosi ir renkasi tuos pačius elito naudojamus instrumentus savo naudos ir karjeros tikslais, o kai dėl patirties ir asmeninių ryšių stokos tikslų nepavyksta realizuoti, kraunasi lagaminus, kad taptų „pranašais“ ne savo žemėje.

Ar sujungtajam humanitariniam institutui irgi vadovaus policininkas?

Šveitimo ir mokslo viceministras Giedrius Viliūnas, kilus nedideliam sambrūzdžiui dėl institutų likvidavimo, puolė aiškinti, kad tai esą tik siūlymai, jie dar bus derinami su akademine bendruomene, o galutinius sprendimus priims Vyriausybė.

Bet vyriausybės vadovui – „tai net neįdomu“, tad kokius priims galutinius sprendimus, jau ir dabar aišku, aiškėja ir lietuvių kalbos perspektyvos.

Žinoma, institutų sujungimas argumentuojamas administracinių kaštų mažinimu, esą, bet kuriuos institutus ir institucijas galėtų sėkmingiausiai valdyti geri vadybininkai. Pastaruoju metu paaiškėjo, kad geriausi vadybininkai Lietuvoje yra policijos mokslus krimtę specialistai. Galėtų jie ir Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutuose kovoti su ten klestinčiu, premjero žodžiais tariant, „nepotizmu, korupcija, protekcionizmu, dvigubais standartais, neūkiškumu, neefektyviu valdymu, nelegaliais susitarimais, procesų imitavimu, grynųjų pinigų nešiojimu alkoholinio gėrimo dėžutėse ir puokšte kitų blogybių“.

Rekviem Lituanicus

kalbeti lietuviskai draudziama
Kalbėti lietuviškai draudžiama.

Išvada tokia, kad valdžią Lietuvoje turėsime, bet Lietuvos valdžioje per artimiausius metus liks vis mažiau ir mažiau. Matyt, turėtų įvykti kažkas įspūdingo, kad visuomenė į jos pačios nacionalinės kultūros reikalus atkreiptų dėmesį ir atsikvošėtų. Gal reikėtų uždaryti Vilniaus universitetą, kaip padarė Rusijos caras Nikolajus I 1832 m. Bet tokius užmojus, ko gero, būsimasis prezidentas pasitaupys užantyje ir ant stalo paklos, kai jau bus ne būsimasis, o esamasis. Iš tiesų valstybei būtų žymiai taupiau ruošti reikiamus specialistus, tarkim, Rygoje ar Bialystoke, o policininkus galėtų visai pigiai paruošti Minsko mokykla, tik problema, kad ES jų diplomų nepripažintų.

Šiaip ar taip, abu žaliųjų ir valstiečių lyderiai sutaria dėl vieno dalyko – tie, kurie susirūpinę lietuvių kalbos išsaugojimu Lietuvoje, už juos nebalsavo ir nebalsuos nei per kitus rinkimus, nei kada nors ateityje, tad pragmatiškų politikų pragmatiškas sprendimas – likviduoti tų rūpintojėlių padermę, kad gyventi netrukdytų. Paliks vieną institutą ir užteks, tokiu statusu, kokį turi Putino palikta opozicija Rusijoje. Kertinis planuojamo institutų sujungimo akmuo, kurio statytojai neatmes, yra Genocido ir rezistencijos centras, nes po sujungimo lietuvių kalbos mokslas Lietuvoje gyvuos tik rezistencijos sąlygomis.

2018.03.20; 05:00

Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sakau tai šiandien jums, daugybę metų smirdintys Seime, ir jums, „profesionalai“, šviežiai nutūpę, ir tamstai, ponas Skverneli, su visa vyriausybe, ir tamstai, ponia Jurgita Petrauskiene, ir mums, visiems, taip taip, mums visiems rinkėjams. Lietuvos pertekliniame biudžete nebėra pinigų lituanistikai – ne tik universitetams, bet ir vienintelėms vien mokslu užsiimančioms įstaigoms – Lietuvių literatūros ir tautosakos bei Lietuvių kalbos institutui.

Berods trečiojo pasaulio šalyse surandama pinigų nacionalinėms mokslo šakoms. Net sovietmečiu ši įstaiga darbavosi, ir dar kaip… Jei pareikalautumėt išvardinti darbus ir pavardes, užimtų daug laiko. Tai, kad atidarę LKŽ randate viską, ko reikia, yra daugiausia to laikotarpio mokslininkų milžiniško triūso vaisius. Tik vienas pavyzdys.

Tiesa, gūdžiu sovietmečiu buvo reikalaujama įžangose paminėti Leniną (niekas vis tiek tų „privalomų litanijų“ neskaitė) ir vėliau disertacijas (bent VAK-ui vieną egzempliorių) parašyti rusiškai, bet iki tiek, kaip dabar, nusirista nebuvo. Taip, būta nuožmios kovos, išmestų „nelojalių“ dėstytojų, per geležinę uždangą sunkiai skverbėsi kolegų darbai, bet atsirado autoritetingų vadovų, kurie suvokė lietuvių kalbos tyrinėjimų svarbą. „Baltisticos“ žurnale publikavosi žymiausi pasaulio indoeuropeistai. Tada niekas neklausė jokių prestižinių duomenų bazių, nes prestižą lėmė straipsnių kokybė, o ne kažkokiomis vadybinėmis gudrybėmis sukurtos virtualios lentynos.

Dabar mūsų pragmatiškai strateguojantys tvarkytojai skuba kuo greičiau kažką su kažkuo suvienyti, sunaikinti, išvaikyti, nes tam yra gauta ES lėšų. Ir jeigu iki vasario nepateiks susinaikinimo plano, lėšų neduos, t. y. naikintojai (visokių naikinimo projektų autoriai ir jų ekspertai) savo banko sąskaitų negalės pasipildyti. Tuoj pasipils dosniai finansuojami „optimizavimo projektai“. Vakar Jovaiša aiškiai per televiziją tai pasakė, man pasirodė, kad žmogus net nesuvokia, kas jo rankomis daroma.

Beveik visas mokslo finansavimas buvo ir tebėra paliktas ant ES pečių, finansuota krūva kažkam pelningų, efektyvių ir šiandien valgomus produktus gaminančių projektų (neginčysiu, kad dalis taikomųjų projektų tikrai vertingi), bet mokslo esmė nėra patenkinti šiandienos užsakymus. Patogu „taupyti“ ir atidėti sprendimus, kaip sukurti ilgalaikę ir perspektyvią subalansuotą mokslo finansavimo sistemą, tarsi ES būtų amžinai melžiama karvė. Kaip papildyti tą kišenę, kuriai ES neduos pinigų, niekam nerūpėjo. Kas bus, kai tie ES pinigai baigsis – dar mažiau rūpi. Baigsis pinigai, baigsis žmonės, uždus ir mokslas, nes jį kuria žmonės, o į juos nebuvo investuojama. Niekam nerūpėjo sukurti nenutrūkstamą kartų kaitos sistemą. Jokia ES neprivalo duoti nacionalinių kalbų ir kultūrų tyrinėjimui pinigų, savaime suprantama, kad tai kiekvienos valstybės garbės ir brandumo reikalas. Nenorim susinaikinti, turime rasti pinigų, valios, žmonių patys.

Priminkite, kaip žadėjo finansuoti mokslą, kai buvo priimtas biudžetas? Niekaip. Mokytojus ir gydytojus išvadino sąmokslininkais, o į mokslininkus iš viso nereaguoja, nes jų streikai nieko nereiškia. Gėdos nė lašelio – juk mes važiuojame į tarptautines konferencijas ir ten kaip yla iš maišo kyšo mūsų bėdos, ypač atlyginimai. Kai manęs paklausia, kas dėl to kaltas, aš vardiju dabartinės ir buvusios valdžios žmonių pavardes. Tegu žino. Taip taip, nes „aplinka kalta“ manęs neįtikina.

Kaip privilioti į mokslą jaunimą? Nereikia jų žinių čia? Prašom, reikės kitur. Pasilikite, nevykėliai, savo tamsybėse. Mokslo finansavimo biudžete, kuris sumažintas per krizę (dabar išgyvename didžiausio ekonominio pakilimo laikotarpį), Lietuvos valstybės šimtmečio proga – špyga lituanistams. Ar jums, aukščiau išvardintieji ponai, nesisapnuoja Basanavičius?

Humanitariniams mokslams vargšė valstybė ieško privačių rėmėjų.:) Gal koks Dargis nori paremti, arba Maksima (kaip ten baigėsi su tuo milijonu, kurį žadėjo už Nepriklausomybės akto suradimą?). Greičiau dar ne vienas Maksimos stogas ant žmonių galvų užkris, negu grašį savo tautos labui iš kišenės iškrapštys.

Informacijos šaltinis – Facebook

2018.01.13; 03:03

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Reaguodami į pertvarkas Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, žymūs šalies kalbininkai ir lituanistai, įvairių sričių akademikai, visuomenininkai ir rašytojai kreipėsi į universiteto vadovybę. Kreipimusi reiškiamas susirūpinimas dėl suprastėjusios lituanistikos ir baltistikos padėties, kai fakultete neliko lituanistikos magistrantūros studijų, buvo sutraukti bakalauro studijų kursai, o katedras pakeitus institutais, nė vieno jų pavadinime neliko net nuorodos į lietuvių kalbą.

Reikalaujama VU Filologijos fakultete užtikrinti deramą išskirtinę lituanistikos tyrimų ir studijų vietą bei vien lituanistikai skirtą struktūrinį padalinį (institutą).

Kreipimesi rašoma, kad pertvarka kilo ne iš fakulteto vidaus poreikių, o buvo primesta naujosios Vilniaus universiteto administracijos, kuri ignoruoja šios srities fundamentinių studijų reikmes ir siekia komercializuoti kalbų mokymą. Katedrų, kurios netrukus gali būti galutinai panaikintos, statusas pažemintas – jos perkeltos į fakultete naujai sukurtus penkis institutus: Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų, Baltijos kalbų ir kultūrų, Literatūros ir kultūros tyrimų, Taikomosios kalbotyros ir Užsienio kalbų. Toks institutų paskirstymas ir įvardijimas kelia abejonių, nes yra painus ir išskaido lituanistų pajėgas. Neįtikina ir fakulteto dekanės aiškinimai, esą papildomos institutų grandies sukūrimas mažina administracinę naštą.

Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Susirūpinimą pasirašiusiesiems kelia tai, kad pagal naują tvarką, pagal kurią Lietuvių kalbos katedros darbuotojai priskirti prie Taikomosios kalbotyros instituto, faktiškai atsisakoma fundamentinių lietuvių kalbos tyrimų, nors taikomoji kalbotyra jais remiasi. Lietuvių literatūros katedros darbuotojai pateko į bendrą Literatūros ir kultūros tyrimų instituto sudėtį, kurioje lituanistinis dėmuo yra mažareikšmis.

„Fakultete, net ir sunkiais okupacijos metais buvusiame lietuvybės bastionu, nebelieka įsipareigojimo lituanistikai. Į lituanistines katedras pasikėsinta kaip į institucijas. Užuot įsteigus (jeigu jau būtina) Lituanistikos (arba Lietuvių kalbos ir literatūros) institutą, lituanistų jėgos buvo išskirstytos po kitus institutus, kuriuose tapo mažumomis, negalinčiomis lemti katedrų veiklos. Pertvarka Vilniaus universitete sąmoningai susilpnino lituanistų ir lituanistikos (bei baltistikos) svorį, o iškėlė bendrąją kalbotyrą, kalbų tipologiją ir bendrąsias kultūros studijas“, – rašoma kreipimesi.

Kreipimesi teigiama, kad tokios pertvarkos tik dar labiau prisideda prie jau kurį laiką besitęsiančio lituanistinio turinio „išplovimo“ iš studijų programų: Vilniaus universitete nebėra lituanistikos magistrantūros studijų, o lituanistiniai dalykai Lietuvių filologijos bakalauro programoje gerokai sutrumpinti.

Pertvarkant fakulteto struktūrą, institutų pavadinimuose neliko žodžio „lietuvių“. Kreipimesi pabrėžiama, kad lituanistikos paminėjimas pavadinime – labai svarbi politinė nuoroda į jos statusą dabartinėje Lietuvos valstybėje.

„Dabar jis sumenkintas labiau, nei sovietmečiu, ir liudija siekį, prisidengiant reformomis, ištautinti ir išvalstybinti ne tik Fakultetą, bet ir visą Vilniaus universitetą“, – teigiama kreipimesi. Pasak jį pasirašiusiųjų, keičiama pati šio ilgaamžes tradicijas turinčio universiteto misijos ir tikslo samprata – iš svarbiausio lietuvių tautos kultūros ir mokslo židinio bei sąmoningų ir patriotiškų šalies piliečių ugdymo institucijos universitetas verčiamas į globalios „akademinių paslaugų“ rinkos žaidėją.

Vilniaus dailės akademijos docento ir vieno iš kreipimosi iniciatorių dr. Artūro Judženčio nuomone, dėl dabartinės kultūrinės ir demografinės Lietuvos būklės pagrindinis Lietuvos universitetas privalo lituanistikai skirti išskirtinę vietą. Net ir kreipimosi nesėkmės atveju prieš akademinės nomenklatūros diegiamą globalizmą bus sutelkta Lietuvos šviesuomenė.

Kreipimesi akcentuojama, kad lituanistikos studijos privalo ugdyti patriotizmą, saugoti ir puoselėti tautinį orumą ir valstybinę savigarbą. Kreipimosi autorių įsitikinimu, tik tai užtikrinantis „fakultetas bus iš tikrųjų tarptautiškas, nes jo paskirtis ir siekiai bus suprantami kiekvienai save gerbiančiai tautai“. Reikalaujama steigti lituanistikai skirtą ir pavadinime su ja susietą padalinį, o lituanistikos studijas išplėsti bei laikyti strategine universiteto kryptimi, tuo pačiu grąžinant ir lituanistines magistrantūros studijas. 

Lietuvių kalbos išdavystė

Kreipimosi iniciatoriai planuoja toliau rinkti neabejingų piliečių parašus internetinėje erdvėje: https://www.peticijos.com/dl_lituanistikos_bkls_pertvarkomame_vilniaus_universiteto_filologijos_fakultete

Tarp keturių šimtų kreipimąsi pasirašiusiųjų yra akad. Zigmas Zinkevičius, prof. dr. Aldona Paulauskienė, prof. dr. Vitas Labutis, prof. dr. Arnoldas Piročkinas, doc. dr. Aldonas Pupkis, prof. dr. Jūratė Laučiūtė, prof. dr. Jonas Palionis, prof. dr. Laima Kalėdienė, prof. dr. Daiva Vyčinienė, dr. Artūras Judžentis, akad. Vytautas Martinkus, Kazys Saja, Antanas A. Jonynas, Rimvydas Stankevičius, Valentinas Sventickas, Liudvikas Narcizas Rasimas, Vidmantė Jasukaitytė, Algirdas Endriukaitis, kun. Robertas Grigas, dr. Vytautas Rubavičius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.14; 09:12