Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sakau tai šiandien jums, daugybę metų smirdintys Seime, ir jums, „profesionalai“, šviežiai nutūpę, ir tamstai, ponas Skverneli, su visa vyriausybe, ir tamstai, ponia Jurgita Petrauskiene, ir mums, visiems, taip taip, mums visiems rinkėjams. Lietuvos pertekliniame biudžete nebėra pinigų lituanistikai – ne tik universitetams, bet ir vienintelėms vien mokslu užsiimančioms įstaigoms – Lietuvių literatūros ir tautosakos bei Lietuvių kalbos institutui.

Berods trečiojo pasaulio šalyse surandama pinigų nacionalinėms mokslo šakoms. Net sovietmečiu ši įstaiga darbavosi, ir dar kaip… Jei pareikalautumėt išvardinti darbus ir pavardes, užimtų daug laiko. Tai, kad atidarę LKŽ randate viską, ko reikia, yra daugiausia to laikotarpio mokslininkų milžiniško triūso vaisius. Tik vienas pavyzdys.

Tiesa, gūdžiu sovietmečiu buvo reikalaujama įžangose paminėti Leniną (niekas vis tiek tų „privalomų litanijų“ neskaitė) ir vėliau disertacijas (bent VAK-ui vieną egzempliorių) parašyti rusiškai, bet iki tiek, kaip dabar, nusirista nebuvo. Taip, būta nuožmios kovos, išmestų „nelojalių“ dėstytojų, per geležinę uždangą sunkiai skverbėsi kolegų darbai, bet atsirado autoritetingų vadovų, kurie suvokė lietuvių kalbos tyrinėjimų svarbą. „Baltisticos“ žurnale publikavosi žymiausi pasaulio indoeuropeistai. Tada niekas neklausė jokių prestižinių duomenų bazių, nes prestižą lėmė straipsnių kokybė, o ne kažkokiomis vadybinėmis gudrybėmis sukurtos virtualios lentynos.

Dabar mūsų pragmatiškai strateguojantys tvarkytojai skuba kuo greičiau kažką su kažkuo suvienyti, sunaikinti, išvaikyti, nes tam yra gauta ES lėšų. Ir jeigu iki vasario nepateiks susinaikinimo plano, lėšų neduos, t. y. naikintojai (visokių naikinimo projektų autoriai ir jų ekspertai) savo banko sąskaitų negalės pasipildyti. Tuoj pasipils dosniai finansuojami „optimizavimo projektai“. Vakar Jovaiša aiškiai per televiziją tai pasakė, man pasirodė, kad žmogus net nesuvokia, kas jo rankomis daroma.

Beveik visas mokslo finansavimas buvo ir tebėra paliktas ant ES pečių, finansuota krūva kažkam pelningų, efektyvių ir šiandien valgomus produktus gaminančių projektų (neginčysiu, kad dalis taikomųjų projektų tikrai vertingi), bet mokslo esmė nėra patenkinti šiandienos užsakymus. Patogu „taupyti“ ir atidėti sprendimus, kaip sukurti ilgalaikę ir perspektyvią subalansuotą mokslo finansavimo sistemą, tarsi ES būtų amžinai melžiama karvė. Kaip papildyti tą kišenę, kuriai ES neduos pinigų, niekam nerūpėjo. Kas bus, kai tie ES pinigai baigsis – dar mažiau rūpi. Baigsis pinigai, baigsis žmonės, uždus ir mokslas, nes jį kuria žmonės, o į juos nebuvo investuojama. Niekam nerūpėjo sukurti nenutrūkstamą kartų kaitos sistemą. Jokia ES neprivalo duoti nacionalinių kalbų ir kultūrų tyrinėjimui pinigų, savaime suprantama, kad tai kiekvienos valstybės garbės ir brandumo reikalas. Nenorim susinaikinti, turime rasti pinigų, valios, žmonių patys.

Priminkite, kaip žadėjo finansuoti mokslą, kai buvo priimtas biudžetas? Niekaip. Mokytojus ir gydytojus išvadino sąmokslininkais, o į mokslininkus iš viso nereaguoja, nes jų streikai nieko nereiškia. Gėdos nė lašelio – juk mes važiuojame į tarptautines konferencijas ir ten kaip yla iš maišo kyšo mūsų bėdos, ypač atlyginimai. Kai manęs paklausia, kas dėl to kaltas, aš vardiju dabartinės ir buvusios valdžios žmonių pavardes. Tegu žino. Taip taip, nes „aplinka kalta“ manęs neįtikina.

Kaip privilioti į mokslą jaunimą? Nereikia jų žinių čia? Prašom, reikės kitur. Pasilikite, nevykėliai, savo tamsybėse. Mokslo finansavimo biudžete, kuris sumažintas per krizę (dabar išgyvename didžiausio ekonominio pakilimo laikotarpį), Lietuvos valstybės šimtmečio proga – špyga lituanistams. Ar jums, aukščiau išvardintieji ponai, nesisapnuoja Basanavičius?

Humanitariniams mokslams vargšė valstybė ieško privačių rėmėjų.:) Gal koks Dargis nori paremti, arba Maksima (kaip ten baigėsi su tuo milijonu, kurį žadėjo už Nepriklausomybės akto suradimą?). Greičiau dar ne vienas Maksimos stogas ant žmonių galvų užkris, negu grašį savo tautos labui iš kišenės iškrapštys.

Informacijos šaltinis – Facebook

2018.01.13; 03:03

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Reaguodami į pertvarkas Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, žymūs šalies kalbininkai ir lituanistai, įvairių sričių akademikai, visuomenininkai ir rašytojai kreipėsi į universiteto vadovybę. Kreipimusi reiškiamas susirūpinimas dėl suprastėjusios lituanistikos ir baltistikos padėties, kai fakultete neliko lituanistikos magistrantūros studijų, buvo sutraukti bakalauro studijų kursai, o katedras pakeitus institutais, nė vieno jų pavadinime neliko net nuorodos į lietuvių kalbą.

Reikalaujama VU Filologijos fakultete užtikrinti deramą išskirtinę lituanistikos tyrimų ir studijų vietą bei vien lituanistikai skirtą struktūrinį padalinį (institutą).

Kreipimesi rašoma, kad pertvarka kilo ne iš fakulteto vidaus poreikių, o buvo primesta naujosios Vilniaus universiteto administracijos, kuri ignoruoja šios srities fundamentinių studijų reikmes ir siekia komercializuoti kalbų mokymą. Katedrų, kurios netrukus gali būti galutinai panaikintos, statusas pažemintas – jos perkeltos į fakultete naujai sukurtus penkis institutus: Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų, Baltijos kalbų ir kultūrų, Literatūros ir kultūros tyrimų, Taikomosios kalbotyros ir Užsienio kalbų. Toks institutų paskirstymas ir įvardijimas kelia abejonių, nes yra painus ir išskaido lituanistų pajėgas. Neįtikina ir fakulteto dekanės aiškinimai, esą papildomos institutų grandies sukūrimas mažina administracinę naštą.

Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Susirūpinimą pasirašiusiesiems kelia tai, kad pagal naują tvarką, pagal kurią Lietuvių kalbos katedros darbuotojai priskirti prie Taikomosios kalbotyros instituto, faktiškai atsisakoma fundamentinių lietuvių kalbos tyrimų, nors taikomoji kalbotyra jais remiasi. Lietuvių literatūros katedros darbuotojai pateko į bendrą Literatūros ir kultūros tyrimų instituto sudėtį, kurioje lituanistinis dėmuo yra mažareikšmis.

„Fakultete, net ir sunkiais okupacijos metais buvusiame lietuvybės bastionu, nebelieka įsipareigojimo lituanistikai. Į lituanistines katedras pasikėsinta kaip į institucijas. Užuot įsteigus (jeigu jau būtina) Lituanistikos (arba Lietuvių kalbos ir literatūros) institutą, lituanistų jėgos buvo išskirstytos po kitus institutus, kuriuose tapo mažumomis, negalinčiomis lemti katedrų veiklos. Pertvarka Vilniaus universitete sąmoningai susilpnino lituanistų ir lituanistikos (bei baltistikos) svorį, o iškėlė bendrąją kalbotyrą, kalbų tipologiją ir bendrąsias kultūros studijas“, – rašoma kreipimesi.

Kreipimesi teigiama, kad tokios pertvarkos tik dar labiau prisideda prie jau kurį laiką besitęsiančio lituanistinio turinio „išplovimo“ iš studijų programų: Vilniaus universitete nebėra lituanistikos magistrantūros studijų, o lituanistiniai dalykai Lietuvių filologijos bakalauro programoje gerokai sutrumpinti.

Pertvarkant fakulteto struktūrą, institutų pavadinimuose neliko žodžio „lietuvių“. Kreipimesi pabrėžiama, kad lituanistikos paminėjimas pavadinime – labai svarbi politinė nuoroda į jos statusą dabartinėje Lietuvos valstybėje.

„Dabar jis sumenkintas labiau, nei sovietmečiu, ir liudija siekį, prisidengiant reformomis, ištautinti ir išvalstybinti ne tik Fakultetą, bet ir visą Vilniaus universitetą“, – teigiama kreipimesi. Pasak jį pasirašiusiųjų, keičiama pati šio ilgaamžes tradicijas turinčio universiteto misijos ir tikslo samprata – iš svarbiausio lietuvių tautos kultūros ir mokslo židinio bei sąmoningų ir patriotiškų šalies piliečių ugdymo institucijos universitetas verčiamas į globalios „akademinių paslaugų“ rinkos žaidėją.

Vilniaus dailės akademijos docento ir vieno iš kreipimosi iniciatorių dr. Artūro Judženčio nuomone, dėl dabartinės kultūrinės ir demografinės Lietuvos būklės pagrindinis Lietuvos universitetas privalo lituanistikai skirti išskirtinę vietą. Net ir kreipimosi nesėkmės atveju prieš akademinės nomenklatūros diegiamą globalizmą bus sutelkta Lietuvos šviesuomenė.

Kreipimesi akcentuojama, kad lituanistikos studijos privalo ugdyti patriotizmą, saugoti ir puoselėti tautinį orumą ir valstybinę savigarbą. Kreipimosi autorių įsitikinimu, tik tai užtikrinantis „fakultetas bus iš tikrųjų tarptautiškas, nes jo paskirtis ir siekiai bus suprantami kiekvienai save gerbiančiai tautai“. Reikalaujama steigti lituanistikai skirtą ir pavadinime su ja susietą padalinį, o lituanistikos studijas išplėsti bei laikyti strategine universiteto kryptimi, tuo pačiu grąžinant ir lituanistines magistrantūros studijas. 

Lietuvių kalbos išdavystė

Kreipimosi iniciatoriai planuoja toliau rinkti neabejingų piliečių parašus internetinėje erdvėje: https://www.peticijos.com/dl_lituanistikos_bkls_pertvarkomame_vilniaus_universiteto_filologijos_fakultete

Tarp keturių šimtų kreipimąsi pasirašiusiųjų yra akad. Zigmas Zinkevičius, prof. dr. Aldona Paulauskienė, prof. dr. Vitas Labutis, prof. dr. Arnoldas Piročkinas, doc. dr. Aldonas Pupkis, prof. dr. Jūratė Laučiūtė, prof. dr. Jonas Palionis, prof. dr. Laima Kalėdienė, prof. dr. Daiva Vyčinienė, dr. Artūras Judžentis, akad. Vytautas Martinkus, Kazys Saja, Antanas A. Jonynas, Rimvydas Stankevičius, Valentinas Sventickas, Liudvikas Narcizas Rasimas, Vidmantė Jasukaitytė, Algirdas Endriukaitis, kun. Robertas Grigas, dr. Vytautas Rubavičius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.14; 09:12

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Tie, kurie dar nepamiršo nacionalinio folkloro, tikriausiai jau atpažino, nuo kokio posakio nulaižytas šis komentaro pavadinimas.

Na, o tiems, kurie kartu su profesore Meilute Ramoniene tvirtina, jog nėra ir negali būti nacionalinio mokslo, jau nebepadės ir tiesioginės nuorodos, nes jie, paneigę nacionalinį mokslą, neigia ir nacionalinį charakterį/mentalitetą, nacionalinę kultūrą (o juk mokslas – sudėtinė kultūros dalis), ir daug kitų gražių dalykų: Nacionalinį muziejų, nacionalinį dramos teatrą, Nacionalinį vėžio institutą,  Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, nacionalinius parkus (beje, panašius nacionaliniais vadinamus objektus turi ir kitos šalys, pvz., Jeloustono nacionalinis parkas JAV, Fongniakebango nacionalinis parkas centriniame Vietname ir kt.), Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, Nacionalinę filharmoniją, Nacionalinę dailės galeriją, Nacionalinę moksleivių akademiją…

Kodėl taip keistai nušnekėjo profesorė, daugmaž aišku: jai, kaip Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanei, tenka aiškinti bei pateisinti, kodėl labai laisvos (netgi, sakyčiau – palaidos) ir labai nepriklausomos (kuo aš labai labai abejoju…) Lietuvos valstybės seniausio universiteto struktūroje nebeliko vietos savitam bei savarankiškam padaliniui, kuriame būtų susitelkta tirti nacionalinę/valstybinę literatūrą ir kalbą (kartu su kitomis giminiškomis baltų kalbomis: latvių, prūsų, jotvingių…). 

Daugiau negu keista: okupuotosios Lietuvos vieninteliame universitete išsiteko net kelios katedros, kurios išugdė pasaulinio garso lituanistus, baltistus, literatūrologus, o dabar lituanistika užslėpta už kitų, ne nacionalinių, ir, matyt, todėl vertingesnių, specialaus struktūrinio akcento labiau reikalingų objektų! Beje, jei teisingi gandai, kad nacionalinės – Lietuvos – istorijos katedrai nebeliko atskiros pozicijos Istorijos fakultete, norom nenorom kyla klausimas, kokie pinigai ir kokios šalies interesai stovi už tokios universiteto, atsiprašant, struktūrinės reformos?

Viena aišku jau dabar – tikrai ne Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos, ne Meilės Lukšienės ir Sąjūdžio Lietuvos…

O juk toji Lietuva – dar gyva, nepaisant visų pastangų ją ištautinti, išvietinti, išblaškyti po visą margą svietą! Tai liudija aistringa visuomenės reakcija į netinkamoje vietoje, netinkamu laiku ir netinkamais žodžiais save „realizavusią“ porelę, rūbų modeliuotoją bei romanų ir dezinformacijos rašinėtoją. 

Kad šiandieninėje Lietuvoje apstu įvairiausių negerovių, matom kiekvienas ir atitinkamai į tai reaguojam. Kas kritikuoja, oponuoja visais demokratinėje valstybėje įmanomais būdais, kas keikia ir biauriai keikiasi visokiausiomis kalbomis, o kas – kojas į rankas ir mauna kuo toliau… 

Bet kad taip!… Pasinaudoti priešiškiausios Lietuvai valstybės, tos valstybės, kuri dešimtmečiais naikino Lietuvoje šviesą, tiesą ir moralę bei ištikimiausius tų vertybių sergėtojus, inteligentus, dvasininkus, vylingai pasiūlyta tribūna ir iš ten vemti ant savo Tėvynės, ant viso to, ką tautos likučiai iš paskutinių jėgų bando išgelbėti kartu su mūsų visų tautiniu (nacionaliniu) orumu – kokiu reikia būti dvasiniu, moraliniu newala (būtinai – su dviguba w!), nesubrendėliu?!

Gal aš be reikalo mėginu pritaikyti toms ypatoms dvasinius mastelius? Žmones, kurie myli tik save, mato tik save, girdi tik save ir kalba… tik apie save, savo poreikius – kas jiems dvasia? Seniena, neverta net nupigintų drabužių kioskelio?

Gal jie – siaurapročiai egoistai ar, liaudiškai išsireiškus, kvailiai, be savo amato ir pataikavimo savajam ego bei primityviam skoniui gyvenime nieko daugiau neišmokę, neatvėrę, neišjautę, ir tokių pat normalių kvailių iškelti į sluoksnį, kurį glamūriniai (beje, mano kompiuteris žodį „glamūrinis“ atkakliai taiso į „glazūrinis“; gal jis teisus?) žurnalai mėgsta vadinti „žinomi žmonės“?

O! Jei šia proga koks nors profesorius ar profesorė būtų pareiškęs, kad nebūna nacionalinių glazūrinių/glazūrinių kvailių – nė nesiginčyčiau, o priimčiau kaip aksiomą. Bet kažkodėl kažkam apsikvailinus, o kitam tą kvailį nosim pabaksnojus į jo kvailystės produktą, nacionalinis aspektas ima ir išlenda, lyg kipšo kanopos, kiek tu jų besikratytum. Būtinai atsiranda, kas ima baisiu balsu šaukti: ana, šiokie ir tokie nacionalistai, netolerantai, skriaudžia tą ar aną mažumą! O juk prieš mus – jokia ne mažuma, o prisidirbę menkystos, į kuriuos tiesiog buvo parodyta pirštu.

Anais (nedemokratiškais, žinoma) laikais tiek viešai gadinti orą, tiek rodyti pirštu (net į pirdžių) buvo laikoma vienodai nekultūringa. Šiais demokratiško palaidumo laikais apie kultūrą, etiką verčiau nebeužsiminti, bet, patinka tai kam, ar ne, tebeveikia universali taisyklė: jei nenori, kad tave išvadintų smirdžium, negadink oro.

Tad jei nenorite, ponios ir ponai, kad kantrieji, nuolankieji, zurofų užterorizuoti lietuviai tolerantiškai, be prievartos, nepasiūlytų jums čiuožti kur nors toliau iš mūsų bendros tėvynės Lietuvos, negadinkite Tėvynės oro melu ir kvailystėmis, kurios, ne vietoj ir ne tiems klausytojams išlotos, dvokia išdavyste.

2017-10-29

Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.

Vytautą Radžvilą jaunystės metais pažinojau kažkiek ir asmeniškai, tačiau bėgant laikui dėl įvairių aplinkybių pažinties sentimentai išblėso. Tą iškart noriu pažymėti, nes čia ruošiuosi laikytis įsisąmonintai neutralaus požiūriu ir, kaip atrodo, tai padaryti man nebus sunku.

Tačiau tai nereiškia, kad vien dėl to privalau rasti tiesą kažkur per vidurį tarp dviejų konfliktuojančių pusių, besivaržančių  retorikos pratybose. Žiūrint į įsiplieskusio konflikto esmę, tik aklas gali nepastebėti, kad profesorių V.Radžvilą buvo užsimota pažeminti pačiu skaudžiausiu ir niekingiausiu būdu, t. y. užsiundant studentus, drauge neabejotinai buvo numatyta ir tai, kad anas dėl savo charakterio nesugebės tyliai nuryti nuoskaudos, o čia atsiras patogi proga išjuokti ir bukai pasišaipyti, išviešinus situaciją.

Taigi prisipažinsiu, kad pašalietį užveda, įtraukia į ginčo sūkurį visų pirma tai, kad V.Radžvilo oponentai šioje situacijoje dedasi visiškai nekaltomis avelėmis, klapsinčiomis didelėmis blakstienomis. Tačiau žiūrint net visiškai formaliai verčia nustebti faktas, kad kažkada aukštos reputacijos Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) aplinka dabar šitaip sukiaulėjo.

Nežinau, kaip kiti tai gali pernešti be moralinių nuostolių, bet mane tiesiog siutina TSPMI administracijos apsimestinis nesugebėjimas suprasti, kad prieš V.Radžvilą, garsėjantį savitu požiūriu į Europos Sąjungą, skundą organizavo magistrantūros studentė, dirbanti Europos  Komisijos (EK) atstovybėje Lietuvoje.

Kam dabar reikia apsimesti durneliais, nesuprantančiais, kad tokie skundai yra netoleruotini dėl interesų konflikto. Arba mus visus laiko kvailiais, kuriuos galima apvynioti aplink pirštą, reikalo esmę paskandinus tuščiose kalbose. Tačiau yra ir kita šio reikalo pusė, norime to ar nenorime, bet minimu atveju buvo negailestingai pažeista EK reputacija, per atstovybės darbuotoją įpainiojant institucijos vardą į idiotišką cenzūros skandalą. Kaip atrodo bent man, tai pirmas kartas, kai EK vardas gali būti siejamas su kitaminčių persekiojimu. Tikėkimės, kad Europos parlamento atstovai Lietuvoje taip pat kažkaip sureaguos, bandydami atstatyti užgautą institucijos garbę.

TSPMI  direktoriaus pavaduotoja, žiūrėdama avies akimis, tarsi niekas niekur, porina, kad V.Radžvilas neva pažeidė kažkokias etikos normas, nesugebėjęs nuslėpti studentės, atsidūrusios skandalo epicentre, vardo ir pareigų. Tačiau magistrantūros studentė, kelianti kvalifikaciją, kartu atsakingos institucijos darbuotoja nėra mažas vaikas, o suaugęs žmogus privalo suprasti, kokia sunki yra niekšybės našta. Apskritai šioje situacijoje labiausiai vimdo tai, kad pigius interesus bandoma pridengti kalbomis apie studijų kokybę, studentų teises ir universiteto gyvenimo demokratizaciją, – taip yra išniekinami žodžiai. Vilniaus universitetas, teisėtai laikomas Lietuvos universitetų lyderiu, pastaraisiais metais pradeda vis labiau garsėti melaginga dvasia, kai čia aukščiausius akademinius postus pelno vidutinybės arba net menkystos, o studentai vis dažniau yra įpainiojami į darbuotojų intrigas prieš kolegas. Tai labai panašėja į atvejį, kai po išpudruotu peruku laksto utelės.

Neapsimetinėkime, nesunku nuspėti, kad studijų kokybė greitai suprastės iki karikatūrinio lygio, jeigu dėstytojų atestacijos rezultatus vis labiau lems studentų balsas. Tai tikrai ne demokratizacija, o nešvankus išsidirbinėjimas.

Labai nerimtai atrodo žodžiai, kad  V.Radžvilo kurso niekas neuždraudė, o neva buvo pakeistas tik kurso statusas iš privalomo į laisvai pasirenkamą. Na, pagalvokime visi, kad turėjo atsitikti kažkas baisaus, jeigu legendine erudicija garsėjančio profesoriaus kursas „Europos  idėja“ padaromas laisvai pasirenkamu Europos studijų magistrantūros programos studentams. Iš tiesų, malūnų gatvė tampa be malūnų, mėnulio gatvė be mėnulio, o pasakos be brolių Grimų.

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius

Kaip atrodo bent man, neteisingai elgiasi tie stojantys V.Radžvilo pusėje žmonės, kurie akcentuoja faktą, kad buvo užsimota prieš vieną iš Sąjūdžio organizatorių. Iš tiesų, Sąjūdis čia, kaip kartais sakoma, ne prie ko. Daug svarbiau žinoti, kad minimas profesorius yra studentų klasikine to žodžio reikšme, t. y. išminties tikrai siekiančių jaunuolių labai gerbiamas žmogus. Tai žinau ne tik iš nuogirdų, tai man liudija artimi žmonės, tai galiausiai ne taip seniai minėjo kažkas iš administracijos, pranešdamas, kad geriausiais dėstytojais institute studentai paeiliui renka  visados V.Radžvilą arba A.Jokubaitį.

Ar  V.Radžvilas yra toks užkietėjęs euroskeptikas, kaip kartais sakoma? Gal ir taip, nepulsiu čia įrodinėti priešingai. Tačiau dar svarbiau yra pastebėti, kad kritinė dalyko inventorizacija nesunaikina dalyko esmės. Tarkime, I.Kanto grynojo ir praktinio proto kritikos, nesumažina, bet, priešingai, padaugina to proto. Neabejoju, kad ir V.Radžvilo kursas „Europos idėja“ padaugina Europos mūsų padangėje.

Galop, baigiant, pasakysiu dalyką, kuris tikriausiai nepatiks pačiam V.Radžvilui. Esu įsitikinęs, kad ir kritinė Europos Sąjungos idėjos inventorizacija, nuvalant pelėsius, pasitarnauja ne tik subalansuoto požiūrio atstatymui, bet ir susivienijimo gyvybingumo palaikymui. Kad ir kaip žiūrėtume, tokia kritika yra prasmingesnis dalykas nei lėkšta apologetika.

2017.07.17; 10:37

Jūratė KIELĖ, Respublikos žurnalistė

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar prieš dvidešimt metų profesorius Zigmas Zinkevičius buvo tikras, kad lietuvių kalbos pozicijos įtvirtintos tiek, jog jai niekas nebegresia. Tačiau, baigiantis trečiajam nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiui, su nuostaba stebime paradoksalią situaciją – lituanistikos nebelieka tarp prioritetų. Galbūt nebeliko grėsmių lietuvių kalbai?

93-iuosius einantis vienas iškiliausių šių laikų lituanistų, dešimčių reikšmingų veikalų autorius, aštuntosios Vyriausybės švietimo ir mokslo ministras Z.Zinkevičius įspėja: jei tuoj pat nesusiimsime, prarasime gimtąją kalbą – šiandien ji išgyvena pačius sunkiausius laikus.

Profesorius visada pasižymėjo kalbėjimu be užuolankų, aštriu žodžiu. Sulaukęs garbaus amžiaus jis apgailestauja, kad šiandien šis ginklas ir telikęs. „Siunčiu velniop visus, kas kėsinasi į lietuvių kalbą“, – grūmoja Zigmas Zinkevičius. Gal kas ims ir paklausys?

– Jus tikriausiai pasiekė naujienos apie šiuo metu vykdomas pertvarkas Vilniaus universitete. Filologijos fakultete, kuriame dirbote 50 metų, nebeliks iki šiol buvusių katedrų (tarp jų Lietuvių kalbos, Baltistikos ir visų kitų), o jų vietoje atsiras penki nauji dariniai – Literatūros ir kultūros tyrimų, Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų, Taikomosios kalbotyros, Baltijos kalbų ir kultūrų bei Užsienio kalbų institutai. Kaip tai vertinate?

– Neseniai kartu su kitais mokslininkais pasirašiau prašymą Vilniaus universiteto rektoriui, kad neatsakingos iniciatyvos būtų sustabdytos, bet jokio atsakymo negavau.

Tai dabar Filologijos fakultetas bus toks – sudėliotas iš institutų, visiškai neatspindinčių Vilniaus universiteto tradicijų? O kur lituanistika, kur baltistika? Tai į kokius institutus bus išskirstyti dabar dirbantys lituanistai? Fakultete, visais laikais buvusiame lietuvybės bastionu, nebelieka įsipareigojimo lituanistikai? To nebuvo net sovietų laikais. Lietuvių kalbos katedra, kurios vadovu buvau, išgyveno įvairių sukrėtimų, tačiau kad būtų kėsinamasi į ją kaip instituciją, to tikrai nebuvo. 

Akademikas Zigmas Zinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Jei žinotų, kas dabar dedasi, pats Muravjovas-Korikas paplotų per petį reformatoriams ir pasakytų „maladiec!“

Tam, kam šauna į galvą tokie pertvarkos scenarijai, norėčiau priminti, kad lituanistikos prioritetas įtvirtintas mūsų šalies įstatymuose. Kitas dalykas: kas būtų Vilniaus universitetas be lituanistikos, baltistikos studijų? Būtent jos yra mūsų išskirtinumas ir stiprybė, tuo esame žinomi pasaulyje. Po šitų reorganizacijų atrodys, kad Filologijos fakultetas pradeda savo istoriją tik nuo 2017 metų.

Man visiškai nesuprantama, kam prireikė atsiriboti nuo tradicijos, nubraukti tai, kas iki šiol padaryta per tiek metų. Per lituanistiką, baltistiką Vilniaus universitetas išėjo į pasaulį. Jei ne šie mokslai, jis būtų tiktai eilinis provincijos universitetas. Dabar norima visa tai nubraukti.

– Ar per visą jūsų patirtį Vilniaus universitete buvo toks laikotarpis, kad nebūtų egzistavusi Lietuvių kalbos katedra ar rektorius, kuris būtų siekęs ją naikinti ar sujungti?

– To nebuvo ir būti negalėjo. Tokį rektorių pasiųsčiau velniop. Dar visa laimė, kad, kaip suprantu, bent klasikinės filologijos pavadinimas išlieka, nors ir sujungtos su kitomis specialybėmis į kažin kokį dirbtinį darinį. Panaikinti klasikinės filologijos padalinį būtų pati didžiausia kvailystė. Pats Vilniaus universitetas prasidėjo nuo lotynų kalbos studijų, t.y. nuo to, ką dabar vadiname klasikine filologija. Be klasikinių kalbų ir lituanistika sunkiai įsivaizduojama. Net pirmoji lietuvių kalbos gramatika buvo parašyta lotyniškai, o kur dar Pilypas Ruigys, Mykolas Lietuvis, Kojelavičius ir kiti? Tai į ką čia panašu, kad Lietuvoje niekas nemokės perskaityti jų raštų? Pats mūsų bendrinės kalbos tėvas Jonas Jablonskis buvo lotynų kalbos mokytojas. Į visa tai dabar numoti ranka, naikinti? Sunkiai suvokiama nesąmonė.

– Kaip būtumėte reagavęs, jei tokia iniciatyva būtų iškelta jums einant švietimo ir mokslo ministro pareigas?

– Aišku kaip dieną: neprileisčiau to. Apie grėsmes lituanistikai Vilniaus universitete mano laikais ir pagalvoti nebuvo galima. Aš būčiau iš karto velniop pasiuntęs tokius pseudomokslininkus, kurie kelia ranką prieš gimtąją kalbą.

Negalima savo rankomis griauti tai, ką universitetas yra sukūręs. Didžiąją gyvenimo dalį tyriau lietuvių kalbą, jos istoriją, kartu ir pačios mūsų tautos istoriją. Švietimo ministro pareigos man buvo kaip teorinių lituanisto tyrimų praktinė tąsa. Kaip ugdysime jaunąją kartą, tokią ir ateitį turėsime. Tada svarbiausias uždavinys buvo sudaryti Rytų Lietuvos moksleiviams galimybę mokytis lietuvių kalba. Nors visko, ką buvau užsibrėžęs, pabaigti nepavyko, džiaugiuosi, kad pasiekiau tam tikrą lūžį, kurio jau niekas nepanaikins.

Negaliu suprasti, kokia tos pertvarkos priežastis. Kaip jie tai aiškina?

– Na, teigiama, kad dėl šių permainų taps efektyvesnė universiteto vadyba, universitetas pakils tarptautiniuose reitinguose…

– Kokia čia dar, atsiprašant, vadyba? Tai griovimas. Kaip universitetas kils, jei išdraskoma tai, kas iki šiol gerai veikė? Kils universitetas tik tada, kai tarnaus mokslui, savo šaliai ir Tautai, o ne kažin kieno ambicijoms ir neatsakingiems, sunkiai suvokiamiems užmojams. Tokie reformatoriai žiūri vienadienės naudos. Jiems nerūpi, kas bus po kelių dešimtmečių. O man rūpi ateitis, o ne artimoji jo būklė. Dėl to aš jiems kartais užlipu ant nuospaudos. Dabartinėje situacijoje tik tą ir tegaliu. Nesuprantu, kodėl dabar tam niekas rimtai nepasipriešina?

– Galbūt lituanistikoje nebeliko tokio masto asmenybių, kokių buvo Jūsų kartoje.

– Iš tiesų gaila, kad Amžinybėn jau išėjo tokie mano kolegos kaip Aleksas Girdenis, dialektologijos specialistas, kartu su kuriuo kadaise paskelbėme naują lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, ar mano bičiulis Vytautas Mažiulis, didžiausias prūsų kalbos specialistas. Jie to neleistų. Darėme viską, kas įmanoma, kad išsaugotume lituanistiką net gūdžiausiu sovietmečiu. Deja, mano senųjų bičiulių nebėra, o ir man nedaug beliko.

– Kaip paaiškintumėte paradoksą, kad lituanistika, mūsų laikais, kaip atrodo, stumiama į užribį, augo tais laikais, kai ją slėgė sovietmečio suvaržymai?

– Lituanistika mums buvo tarsi Tautos dvasios apraiška. Studijuoti lietuvių kalbą, jos tarmes, istoriją, baltų kalbotyrą mums buvo tarsi paties Dievo įsakyta. Nuo septintojo dešimtmečio pabaigos Vilniaus universitetas pradėtas vadinti pasauliniu lituanistikos ir baltistikos centru. Pradėjome leisti žurnalą „Baltistica“, netrukus turėjome jau ne vieną mokslų daktarą (dab. habilituotą daktarą – red. past.), pasirodė virtinė reikšmingų lituanistikos mokslo darbų. Taip kūrėme lituanistikos židinį Vilniaus universitete. Praleidau prie jo visą gyvenimą.

– Galbūt lituanistikos institucinis atstovavimas nebereikalingas, nes mūsų dienomis lietuvių kalbai nebeliko jokių rimtų grėsmių?

– Grėsmės niekur nedingo. Imkime svetimų asmenvardžių rašybą. Tas įstatymas turi būti priimamas labai apdairiai, kitaip valstybė turės bėdų. Na, gerai, kažkas gauna naują asmens dokumentą – su pirmajame lape originaliai įrašyta pavarde, su visomis lenkiškomis raidėmis. Tada tą rašybą reikia įvesti į visas sutartis, visas bankų sąskaitas, visokios rūšies kvitus ir t.t. Nes kitaip ateina žmogus į banką, ir niekas jam nieko neduoda, nes pavardė užrašyta ne taip. Visa tai padaryti – milžiniškos išlaidos. Dėl to įstatymą reikia taip suformuluoti, kad visas tas išlaidas, susijusias su naujai įrašyta tapatybe, žmogus dengtų iš savos kišenės, o ne iš valstybės, t.y. mūsų visų. Tad jeigu tai neišvengiama, tada bent turi būti aiškiai pasakoma: nori keisti pavardės rašybą – teks pačiam mokėti visas su tuo susijusias išlaidas.

– Prezidentė savo metinėje kalboje itin daug kritikos pažėrė švietimo reformatoriams, supeikė jų neįgalumą. Ar pelnytai?

– Jau anksčiau esu sakęs, kad reformuojant švietimą ne išviršines jo formas reikia kaitalioti, bet žiūrėti turinio. Ugdyti Tėvynės meilę ir patriotizmą, neniekinti tokių sąvokų kaip tautiškumas ir lietuvybė. Tėvynės meilės ir patriotizmo diegimas yra reikalinga kaip oras.

Nereikia žavėtis tokiomis neva moderniomis pažiūromis kaip tvirtinimas, esą šiandieniniame pasaulyje tautinės valstybės modelis jau yra pasenęs, kad tautos sąvoką reikia sutapatinti su pilietinės visuomenės sąvoka ar panašiai. Mums dažnai trūksta tvirto tautinio stuburo. Valdžios vyrai turėtų atsisakyti nuolatinio dairymosi baikštaus zuikio žvilgsniu į kaimynus, atsikratyti baiminimosi, ką šie pasakys. Gana žemintis. Reikia neniekinti lietuvių kultūros, o Vakarais reikia sekti apdairiai ir kritiškai. Iš Vakarų imkime tik tai, kas mums naudinga, nepasiduokime trumpalaikėms madoms. Mados ateina ir praeina, o pamatiniai dalykai lieka amžini. Kas nors šią akimirką gali atrodyti ultra madinga, o po keliolikos metų mada pasikeis ir dėl to gali būti net sarmata. Tai, kas tikrai svarbu, liks svarbu visada. Auginkime Tėvynę mylinčią jaunąją kartą ir prieš nieką nesižeminkime.

– Atrodo, niekas valstybėje jau nežino, kaip tai pasiekti.

– Pradėkime nuo konkrečių dalykų. Pirmiausia reikia sustabdyti lietuvių kalbos ir lituanistikos griovimą. Ne naikinti lituanistines katedras Vilniaus universitete, ne jungti su kažkuo į dirbtinius darinius, o priešingai – stiprinti, saugoti ir puoselėti. Kaip minėjau, lituanistikos prioritetas yra šalies įstatymuose, o įstatymus reikia vykdyti. Kokia nauda iš įstatymo, jei gyvenime jis nevykdomas? Atrodo, reikia konkretesnių, aiškiau apibrėžtų teisinių priemonių lituanistikos prioritetui įgyvendinti. Kitaip tai liks tik tušti žodžiai.

Galbūt mano pažiūros mūsų dienų „moderniems“ žmonėms pasirodys pasenusios, bet aš jų nekeisiu. Mano pažiūros susiklostė dar prieš karą ir karo metu Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje. Per savo gyvenimą mačiau daug valdžių, bet pažiūrų niekada nekeičiau. Toks jau esu, toks ir mirsiu.

– Profesoriau, ar nėra keista, kad šiandien, užuot žengę į priekį, turime įtikinėti dėl savaime suprantamų dalykų, kad iš naujo mokytumės vertybių?

– Prieš keliolika metų rašiau, kad į ateitį žiūriu optimistiškai, kad lituanistikos židinys, prie kurio teko išbūti visą gyvenimą, niekada neužges. Bet dabartinės naujienos iš Vilniaus universiteto nedžiugina. Tada rašydamas tuos žodžius nelaukiau, kad vos po keliolikos metų lituanistikai Vilniaus universitete iškils ta grėsmė. Tai kažkoks farsas. Juk mūsų laikai atnešė tiek daug gero. Vien techninės galimybės ko vertos. Jei dabar būčiau jaunas mokslininkas, išnaudočiau moksliniame darbe visas tas puikias technines galimybes, kurių tada nė nesapnavome. Gal tuo tik mano gyvenimas ir skirtųsi, jei reikėtų jį nugyventi ir vėl. Bet pagrindinis principas išliktų nepajudinamas: mokslas turi tarnauti gyvenimui ir savajai Tautai.

Per savo ilgą gyvenimą esu matęs ir šilto, ir šalto. Dabar mano gyvenimo kelias jau artėja prie saulėlydžio, aš tai žinau ir jūs tai žinote. Man skaudu matyti tas tragikomiškai neatsakingas iniciatyvas, apie kurias kalbėjome. To negalima leisti. Turime būti tvirti ir išmintingi.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

2017.07.03; 19:21

Valdantieji kalba apie aukštojo mokslo reformą, tačiau visos diskusijos sukasi tik apie lentelių su universitetų pavadinimais skaičių. Ar tai reforma? Diskusijos dėl lyderystės ir kokybinių rodiklių lieka paraštėje, o visa reforma susiveda į formalius skaičius.

Problema ne mokslo kokybė, bet studentų trūkumas

Viešai diskutuojama, kad universitetams būtina reforma, nes mokslas nekokybiškas. Bet kodėl nekokybiškas, kokie rodikliai nekokybiški? Baigę studijas jaunuoliai sėkmingai įsidarbina, juos giria investuotojai, o užsienyje absolventai su lietuviškais diplomais graibstomi, ypač medicinos, fizikos ar technikos specialybių. Tai kuo pasireiškia tas nekokybiškumas? Mitas, kad lietuviškos studijos nekokybiškos. Kodėl patys save nuvertiname, juodiname tai, kas yra gero lygio ir vertinama užsienyje? Studijos mūsų universitetuose atitinka bendrą Europos lygį, galbūt vienos silpnesnės, bet kitos stipresnės ir studentai paruošiami ne blogiau nei kitose šalyse. Bet tikrai nesame atsilikėliai. 

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tikroji priežastis, kodėl reforma yra būtina, tai demografijos būklė, o ne mokslo ar dėstymo kokybė. Studentų mažėja, tačiau nebereikia ir universitetų? Tai siejasi su kitu mitu, kad visuomenei nereikia „per didelio skaičiaus“ žmonių, įgijusių aukštąjį išsilavinimą. XXI amžius – robotizacijos, skaitmenizacijos ir elektroninių paslaugų amžius, todėl vis mažiau reikės menkai išsilavinusių žmonių, kuriuos pakeis robotai, o štai žinių reikės vis daugiau ir vis platesnių.

Lietuvoje studentų mažėja dėl to, kad prieš 20 metų gimė labai mažai vaikų. Vaikų mažai gimsta ir kitose Europos valstybėse. Susiklosčius tokiai situacijai užsienyje irgi iškilo dilema, arba reikia ištuštėjusias auditorijas užpildyti užsieniečiais, arba uždaryti universitetus. Lenkijoje dėl tų pačių priežasčių 2016/2017 m. studentų sumažėjo 139 tūkst. (-11 proc.).

Lenkijos aukštojo mokslo politika

Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lenkijoje matant tas pačias, kaip ir Lietuvoje, prastas demografines tendencijas, emigraciją, 2005 m. buvo inicijuota programa „Study in Poland“. Tai kompleksinis projektas, įtraukiantis Lenkijos universitetus, savivaldybes, švietimo politiką ir valstybės interesus. Studentams iš užsienio buvo smarkiai pagerintos sąlygos gauti įvairias stipendijas, nemokėti už mokslą, po studijų pasilikti gyventi ir dirbti šalyje, gauti pilietybę, o universitetai savo ruožtu investavo ES lėšas save pristatinėdami užsienyje, įrengdami bendrabučius užsieniečiams, steigdami programas anglų kalba ir t.t.

2005 m., kai programa startavo, Lenkijoje mokėsi vos 8,8 tūkst. studentų iš užsienio, praėjo 12 metų ir užsienio studentų skaičius šoktelėjo iki 65 tūkst.

Jeigu ne studentai iš užsienio, Lenkija turėtų uždarinėti universitetus, nes vietos studentų mažėja, bet dabar gi, vis daugėjant užsieniečių, to galima nedaryti. Kol Lietuva dejuoja dėl per didelio universitetų skaičiaus, lenkai nesuka galvos turėdami 58 universitetus, tačiau juose sukurta net 400 programų anglų kalba.

Lenkai dirba kryptingai kviesdami studentus. Pagrindinės rinkos, kur gaudomi užsieniečiai, yra lenkų išeivių bendruomenės Norvegijoje, Anglijoje, JAV, kultūriškai artimas regionas – Lietuva, Baltarusija, Ukraina, Čekija, na ir besivystančios šalys, tokios kaip Indija ar Turkija.

Lietuvoje Lenkijos universitetams sekasi labai gerai. Lietuvos lenkų bendruomenės jaunimas, baigęs Lietuvos mokyklas moka dvi kalbas: ir lietuvių, ir lenkų, taigi turi alternatyvų pasirinkimą, kur stoti. Lietuvos aukštosios mokyklos dėl jų nekonkuruoja ir jau daug metų kasmet netenkame po tūkstantį studentų, kurie pasirenka studijas kaimyninėje valstybėje.

Aukštasis mokslas apleistas

Jau daug metų buvo žinoma, kokia situacija su demografija Lietuvoje – kasmet blogėjanti. Taigi vietoje to, kad tam pasirengtume, nieko nebuvo daroma, o mažėjantis studentų skaičius buvo kompensuojamas ES investicijomis. 2007–2014 m. švietimui skirta per 1 mlrd. eurų, šioje perspektyvoje, nuo 2014 m., dar beveik 1 mlrd. Šimtai įvairiausių programų su dėstytojų mokymais, pastatų remontais, paslaugų gerinimais ir t.t. Buvo siekiama vieno tikslo: išlaikyti sistemą nieko nekeičiant. Po visų tų milijardų įsisavinimo ar aukštasis mokslas tapo konkurencingesnis nei 2007 m.? Štai ir turime problemą, kad yra visai gerai veikianti aukštojo mokslo sistema, bet neturime politikos, kuri sugebėtų ją aprūpinti reikiamu studentų skaičiumi. Mažėjantis studentų skaičius nieko gero nežada ir mūsų ekonomikai, nes kvalifikuotų specialistų poreikis metams bėgant ne mažėja, bet atvirkščiai, tik didėja. 

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.

Geras įmonės direktorius, matydamas, kad mažėja pardavimai, sutelktų visą dėmesį į naujų rinkų paiešką, nes kitaip gresia bankrotas. Lietuvos aukštasis mokslas tokio gero direktoriaus (o tiksliau, ministro) neturėjo. Taigi universitetai rieda į bankrotą. Iš pradžių buvo investuota milijonai ES lėšų į pastatų renovaciją, dėstytojų mokymą, programų sudarymą, o dabar tuos pastatus išparduos, dėstytojus atleis, o programas uždarys? Ir tai vadinama „reforma“?

Lietuvoje labai mažai užsienio studentų, vos 4 proc., ir tai jau skaičiuojant su tūkstančiu Baltarusijos studentų, kurie studijuoja iš Minsko atkeltame Europos humanitariniame universitete. Esame tarp pačių silpniausių šalių visoje Europos Sąjungoje. Kasmet Briuselio pareigūnai atkreipia dėmesį į mažą Lietuvos švietimo sistemos tarptautiškumą. Jeigu šie skaičiai nedidės, tai po kelerių metų vėl reikės naujos „reformos“, t. y., naujo universitetų uždarymo. Lietuvos aukštasis mokslas turi ne dejuoti dėl prastos kokybės, bet sugebėti parduoti paslaugą klientams iš įvairių užsienio valstybių, kaip tai jau išmoko daryti kaimynai lenkai, kaip tai jau seniai daro vokiečiai, šveicarai, austrai, švedai, danai, britai ar amerikiečiai.

Štai tokį pokytį tikrai būtų galima vadinti universitetų reforma!

2017.06.14; 08:30

Prezidentūra pasigenda paaiškinimų, kaip, pagal Vyriausybės darbo grupės pateiktą planą sujungus universitetus, pagerės studijų kokybė.

„Dokumente nerandu atsakymų, kodėl sujungus vieną aukštąją su kita aukštąja kokybė pakistų. Man kyla pagrįstų klausimų, ar sujungus stiprią aukštąją mokyklą su silpna, kokybė atitinkamai pašoktų į viršų. Turiu abejonių, nes nematau kol kas labai aiškių paaiškinimų, kodėl tai galėtų pasikeisti į gera“, – interviu „Žinių radijui“ sakė Prezidentės vyriausioji patarėja švietimui, mokslui ir kultūrai Rūta Kačkutė antradienį, prieš Seime pateikiant Vyriausybės darbo grupės parengtą universitetų tinklo optimizavimo planą.

Prezidentės vyriausioji patarėja atkreipė dėmesį į jau įvykusių pertvarkų analizę atlikusios Europos universitetų asociacijos poziciją, kad turėtų jungtis panašaus dydžio aukštosios mokyklos, turėtų universitetų profiliai būti panašūs ir tai turėtų būti ne tiesiog jungimas, bet jis turėtų būti integralus, tai reiškia – itin gerai pasveriant, kas turi likti ir ko turi nelikti.

„Šiandien Seime bus pateiktas tinklo optimizavimo planas. Vėl kyla klausimas, ar nuo to galo pradėta. Pirmiausia turėtų būti atsakyta į klausimą, koks bus finansavimo modelis. Aišku, kad finansavimo modelis turi kisti. Jis turi būti orientuotas ne į rinkos poreikius ir kiekybę, bet į kokybę. Kitas klausimas turi būti programų kokybė ir jų skaičiaus mažėjimas“, – sakė R. Kačkutė.

Tuo tarpu tinklo optimizavimas, pasak Prezidentūros atstovės, yra tik šių dviejų sprendimų pasekmė.

„Tai, kas šiandien yra pateikiama Seime, yra koncentracija tik į tinklo pertvarką. Tiesiog pasakyta, kad reikės keisti ir finansavimo modelį, užtikrinti studijų kokybę. Bet ten visiškai nėra nurodyta žingsnių, reiškia, iš tikrųjų reformos, kaip visumos, kol kas dar nematome“, – konstatavo R. Kačkutė.

Pasak Prezidentės vyriausiosios patarėjos, pagal Bolonijos procesą studijų kokybė yra siejama su tokiais kriterijais, kaip siekis, kad kiekvienoje kryptyje būtų trys studijų pakopos – bakalauro, magistro ir doktorantūros, taip pat pritraukiami dėstytojai ir studentai iš užsienio, pritraukiamos privačios investicijos.

„Tai rodo mokslo brandą ir pažangą. Žinoma, ji negali būti vertinama tik privačiomis investicijomis, nes taip pat suprantame, kad mokslas turi turėti savo socioekonominę naudą valstybei. Tokiais kriterijais vertinant, jeigu pagal valstybės sutartis aukštosioms mokykloms būtų pasirašyti labai aiškūs siekiniai, ko siekia ta aukštoji mokykla, ir ji atitinkamai pagal tai gautų finansavimą, tai mes matytume konkrečią kokybės siekimo kryptį“, – sakė R. Kačkutė.

Pasak Prezidentės vyriausiosios patarėjos, reformos sėkmė priklausys nuo to, kaip gebės Vyriausybė kalbėtis su Seimu.

„Norėčiau palinkėti, kad būtų išgirsta bendruomenės – tiek akademinės, tiek politikų – išsakyti priekaištai. Manau, kad dar nėra vėlu pasiimti teisingą kryptį ir tą reformą įgyvendinti. Bet labai atkreipiu dėmesį, kad politikai turėtų sudaryti pagrindą aukštosioms mokykloms kalbėtis tarpusavyje, jie turi sudaryti finansines paskatas kalbėtis, pavyzdžiui, per studijų programų mažinimą, tai turėtų mokyklos jausti, kaip joms bus nuo to geriau. Bet galutiniai sprendimai bus priimti pačių universitetų, akademinės bendruomenės“, – sakė R. Kačkutė.

ELTA primena, kad pagal Vyriausybės darbo grupės siūlymus, po reformos Vilniuje ir Kaune turėtų atsirasti du dideli jungtiniai universitetai. Vilniaus universitetas susijungtų su Mykolo Romerio, ir Šiaulių universitetas taptų šito universiteto filialu. Kaune susijungtų Kauno technologijos, Vytauto Didžiojo, Aleksandro Stulginskio, Lietuvos sporto ir Lietuvos edukologijos universitetai. Šio universiteto dalimi taptų ir Viešojo saugumo akademija.

Lietuvos muzikos ir teatro bei Vilniaus dailės akademijos susijungtų į vieną akademiją.

Savarankiškais universitetais turėtų likti Vilniaus Gedimino technikos, Lietuvos sveikatos mokslų ir Klaipėdos universitetai bei Lietuvos karo akademija.

Vyriausybės nutarimo projekte siūloma parengti reorganizacijos dokumentus iki 2018 m. birželio. Juose turėtų būti numatyta, kaip jungimaisi turėtų vykti, aptariant su universitetais ir akademinėmis bendruomenėmis, teigė švietimo ir mokslo ministrė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.05.30; 04:00

Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) susirinkime buvo kalbėta apie rezoliuciją „Dėl Lietuvos aukštojo mokslo ir studijų problemų“.

Akivaizdu, jog šiandien didžioji dalis Lietuvos akademinės bendruomenės yra labai nusivylusi aukštojo mokslo reforma – studijų komercializacija, kuri ne tik neišsprendė buvusių aukštojo mokslo problemų, bet jas dar labiau pagilino ir sukėlė daug naujų neigiamų padarinių.

Svarbiausi iš jų – aukštųjų mokyklų valdymo sutelkimas išimtinai administracijos rankose (dažniausiai vos 3-4 asmenų) ir visiškas akademinės bendruomenės nušalinimas nuo savivaldos, sistemingi įstatymų pažeidimai formuojant aukštųjų mokyklų valdymo institucijas, studijų kokybės stagnacija ar net jos nuosmukis, kai, užuot siekus studijų turinio ir rezultatų gerinimo, svarbiausias tikslas tampa tik kuo didesnis studentų skaičius. 

Šiuo metu aukštojo mokslo sektoriuje ėmė ryškėti itin neigiamos valdymo tendencijos – neskaidrus viešųjų finansų valdymas, šešėlinė ir iš esmės neteisėta lobistinė veikla, valdymo institucijų formavimas pažeidžiant LR teisinius aktus, piktnaudžiavimas valdžia, žmogaus ir darbuotojų teisių pažeidimai, pilietinės ir patriotinės veiklos bei tautinės savimonės ugdymo stoka.

Todėl LLKS susirinkimas siūlo: nedelsiant pradėti plačią diskusiją dėl Lietuvos aukštojo mokslo ir studijų būklės bei studentų pilietinio-patriotinio ugdymo, kuriam anoje nepriklausomoje Lietuvoje buvo skiriamas išskirtinis valstybės dėmesys, svarbos.

Šiuo metu Lietuvoje daug diskutuojama dėl mokslo ir studijų kokybės gerinimo. Šalia kitų pateiktų svarbių visuomenės atstovų įžvalgų apie problemas aukštojo mokslo sistemoje ypač norime atkreipti dėmesį ir į dėstytojų asmenybes. Piliečiai turi gerai žinoti, kokie žmonės šviečia būsimus valstybės mokslininkus, kokie yra dėstytojų individualūs moksliniai pasiekimai, kokiomis idėjomis jie remiasi ugdydami nepriklausomos Lietuvos jaunąją kartą.

Pastebėtina, kad dalis Lietuvos universitetuose lyderiaujančių socialinių ar humanitarinių mokslų profesorių yra vos šiek tiek persiorientavę ar tiesiog puikiai užsimaskavę socialistinio materializmo žinovai.

Tokie profesoriai Lietuvoje yra nepakeičiami, net ir sulaukę garbingų jubiliejų, todėl jauniems perspektyviems dėstytojams dažnai nelieka vietos arba jie neįtinka vien tik todėl, kad nepaklūsta ir skleidžia patriotines bei vakarietiškas demokratines idėjas.

Visuomenei taip pat labai svarbu žinoti, kokios asmenybės sudaro aukštųjų mokyklų administracinį aparatą, priima reikšmingiausius aukštųjų mokyklų valdymo bei reorganizavimo sprendimus, lemia itin svarbias visai šaliai aukštųjų mokyklų veiklos strategijos kryptis (nuo tautiškumo ugdymo link absoliutaus liberalizmo ir kosmopolitizmo), nustato privalomus institucijos mokslingumo siekimo kriterijus, kurie neretai susikerta su giluminiais savos nacionalinės valstybės siekiais (pvz., pripažįstami tik moksliniai straipsniai, publikuojami užsienio šalyse ir taip žlugdoma Lietuvos humanitarika).

Valstybės piliečiai turi žinoti, kas yra asmenybės, projektuojančios atskirų mokslo šakų, fakultetų, katedrų, mokslinių tiriamųjų centrų veiklos gaires, ir lemiančios daugybės šalies mokslo žmonių, dėstytojų likimus. Reikšmingas valstybės aukštojo mokslo pertvarkas gali vykdyti tik puikios reputacijos, aukšto moralumo, didžiulės patirties profesinėje srityje ir dėl to visuomenei gerai žinomos asmenybės. Manome, kad prieš pradedant Lietuvos aukštojo mokslo ir studijų reformą reiktų rimtai pagalvoti, ką šiandien studentams gali pasakyti dėstytojas (ar visuomenės veikėjas) apie pilietinę-patriotinę laikyseną, kurio disertacijoje buvo tokios temos: „Lietuvos komjaunimas – Komunistų partijos pagalbininkas kovojant už socialistinės revoliucijos pergalę ir jos stiprinimą Lietuvoje 1940-1941 metais“; „Filosofinės prielaidos V. Lenino idėjos apie atspindį kaip visuotinę materijos savybę?”, kaip ir aukštųjų mokyklų pertvarkų negali rengti asmenys, neturintys jokių individualių mokslinių pasiekimų, plačiau nežinomi nei savo profesinėje dalykinėje srityje, nei visuomeninėje veikloje.

Esame įsitikinę, jog privalu parengti ir LR Seime patvirtinti realią, veiksmingą Lietuvos aukštojo mokslo ir studijų plėtros strategiją, patvirtinti pilietinio-patriotinio ugdymo planą, mokslininkų kokybiško užimtumo programą ir visa tai ryžtingai įgyvendinti; imtis būtinų priemonių, kad aukštosiose mokyklose būtų laikomasi pilietiškumo, etikos, teisės, viešumo, skaidraus viešųjų finansų valdymo principų.

Pastebėtina, jog daugelyje Lietuvos universitetų vienas asmuo užima keletą pareigų (pavyzdžiui, prorektorius ir senato bei tarybos, katedros vedėjas yra ir daugelio kitų komisijų narys). Aukštojo mokslo institucijose reikia įgyvendinti principą: vienam asmeniui ne daugiau kaip vienos pareigos aukštosios mokyklos valdymo institucijose.

Taip pat būtina priimti dėstytojų ir mokslininkų atlyginimų didinimo programą. Šiuo metu akivaizdžiai trūksta skaidrumo aukštojo mokslo institucijų finansų srityje, neaišku, kaip panaudojami valstybės skiriami finansiniai ištekliai, todėl būtini teisiniai mechanizmai, kurie leistų aukštųjų mokyklų steigėjui kontroliuoti biudžetinių lėšų naudojimą, tinkamai informuoti visuomenę apie finansinę aukštųjų mokyklų veiklą.

Kviečiame Lietuvos akademinę bendruomenę, švietimo politikos formuotojus ir įgyvendintojus bei visus geros valios Lietuvos piliečius teikti siūlymus dėl Lietuvos aukštojo mokslo ir studijųs kokybės gerinimo bei studentų pilietinio-patriotinio ugdymo. Lietuvos švietimas – visų mūsų ateitis.

Informacijos šaltinis – LLKS

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Vilniaus universitetas.

2017.05.15; 03:45

Prieš keletą savaičių Švietimo ir mokslo ministerijoje rinkosi darbo grupė, turėjusi nuspręsti, kaip optimizuoti valstybinių aukštųjų mokyklų tinklą. Kaip atrodo, ne tik mano dėmesį atkreipė, bet ir kitus apžvalgininkus nustebino tai, kad į Premjero potvarkiu sudarytą darbo grupę įėjo tik ministerijos valdininkai ir  verslo organizacijų atstovai. Žinia, ministerija paaiškino, kad nebuvo kviečiami žmonės iš universitetų dėl to, jog būtų galima išvengti interesų konflikto.

Nesu prieš verslininkus, – ginkDie! Tai pažįstantys šio gyvenimo dėsnius ir sugebantys minkyti materiją žmonės, todėl mums visiems išeitų tik į naudą, jeigu verslininkai visuose visuomenės gyvenimo procesuose ir institucijų pertvarkoje dalyvautų su dar didesne iniciatyva ir užsiangažavimu. Su viena išimtimi! 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Kad  ir kaip iš pradžių nuskambėtų paradoksaliai, vis tik jau čia privalau išsakyti savo aiškią nuomonę, kad būtent universiteto likimo istorijos vingiuose apmąstymas ir diskusijos dėl jo paskirties yra tas išskirtinis atvejis, kai verslininkų didesnio ar mažesnio laipsnio nusišalinimas būtų labai pageidautinas dėl visos visuomenės didesnio gėrio.

Sakote, kad autorius kalba vėjus, nes kas ne kas, o verslo žmonės, pramoninkai, stambūs darbdaviai visų pirma yra suinteresuoti kokybišku specialistų paruošimu universitetuose? Tačiau, kaip jau ne kartą teko užsiminti, universiteto kaip specialistų kalvės samprata yra labiausiai blogas universiteto paskirties įsivaizdavimas, o verslininkai tokią kraštutinai subanalintą universiteto idėją ir bando visų pirma įpiršti visuomenei, turėdami savo rankose svarius kozirius ir svarbias įtikinėjimo priemones. Taigi jeigu verslininkų žodis dėl universiteto likimo taptų lemiamas, vietoj universiteto atsirastų aukštoji profesinė mokykla, – tokia linkme, regis, ir sukame pastaraisiais metais.

Iš tiesų, iš universiteto nieko nelieka, jeigu universiteto pavadinimą dar nešiojanti mokslo ir mokymo įstaiga tampa gamybos ir verslo priedėliu.  Todėl, ieškodami alternatyvos anksčiau aptartai universiteto sampratai, sakykime, kad nežiūrint išryškėjusios per amžius įvairovės, universitetas apskritai yra kritinio mąstymo mokykla, o po to jau aukščiausių profesinių kvalifikacijų įgijimo vieta, – išlygos iš šios taisyklės nedarome net kraštutinai profiliuotam universitetui.

Galimas daiktas, kritinės mąstysenos užtaisas nėra pati patraukliausia samdomo darbuotojo savybė, tačiau visuomenė išlieka gyvybinga, linkusi į atsinaujinimą tik tada, jeigu ji išsaugo tokią kritiškai mąstančių žmonių kritinę masę.

Kaip atrodo, verslas turėtų būti suinteresuotas dar ir tokio visos visuomenės požiūriu negalavimo įtvirtinimu, kad universitetus baigtų perteklinis absolventų skaičius, diplomuotų specialistų būtų parengta keliskart daugiau nei reikia darbo rinkai, nes tik tokiu būdu yra galima numušti aukštai kvalifikuotos darbo jėgos aukštą kainą.

Taigi kyla teisėtas klausimas – ar dabartinė Lietuvos vyriausybė su premjeru S.Skverneliu priešakyje, vedama pačių geriausių ketinimų ir norėdama stabdyti neva beprasmiškus ginčus, nepadarys meškos paslaugos visuomenei, neišklausiusi iki galo visų pusių dėl labiau subalansuotos universiteto vizijos. Kaip jau turėjau progą įrodinėti, didžiausia S.Skvernelio vadinamosios specialistų vyriausybės problema yra ta, kad ši vyriausybė kažin ar turi savo veiklos platesnio humanitarinio konteksto supratimą (http://kaunozinios.lt/naujienos/politika/politines-valios-netruksta-kam-reikalingas-dar-kazkoks-protas_101502.html.)

Kai praeitą kartą prezidentė užsipuolė tuo metu vidaus reikalų ministru dirbusį S.Skvernelį, kaltindama jį polinkiu į policinės valstybės vertybių propagavimą, jaučiau pareigą atkreipti dėmesį, kad tokiu būdu, nusileisdama iki pernelyg tiesmukiško sugretinimo, prezidentė truputėlį nusipigino, kad savo ruožtu minėtas S.Skvernelis neva yra kaip niekas kitas stipraus demokratinio instinkto vedamas politinio lauko naujas žaidėjas. Iš tiesų, prezidentės manevrai bandant įpiršti nuomonę, kad buvęs policininkas gali svajoti tik apie policinę  valstybę, nepasižymėjo dideliu išradingumu. Dar daugiau, – neišsižadu šios nuomonės apie S.Skvernelio demokratinį instinktą net ir dabar, rezervuotai vertindamas kai kuriuos naujosios vyriausybės sprendimus, tačiau drauge tampa akivaizdu tai, kad ir labai norint, net su teleskopo ar mikroskopo pagalba neįmanoma atrasti jokių, net menkiausių humanitarinės refleksijos pėdsakų viešojoje premjero veikloje ir raiškoje. Dalykiškumas yra geras dalykas, tačiau kai jis nustelbia kelią savimonės daigų prasikalimui – nieko gero. S.Skvernelis be jokios abejonės yra unikalus žmogus, gamtos apdovanotas įvairialypiais talentais, tačiau nesinori galvoti, kad viską galiausiai lemia gamtos kaprizai, bendruomenėje turėtume padėti vienas kitam suvokti moralinę žmogaus paskirtį.

Ar premjerą S.Skvernelį be užuolankų būtų galima pavadinti technokratu iki kaulų smegenų? Taip sakyti nevirsta liežuvis, nes visą gyvenimą vidaus reikalų sistemoje pradirbęs mūsų herojus mažai ką bendro turi su technikos mokslais ir inžinierine praktika. Iš kitos pusės žiūrint, būtų galima sakyti, kad būsimajai politikos žvaigždei iš vidaus teko patirti valstybė administravimo mechanikos dėsnius, pažinti valstybės tarnybos mechanizmą nuo menkiausio sraigtelio iki didžiausio krumpliaračio. Toks asas, regis, vis dėlto gali būti vadinimas savito potipio technokratu, jeigu visuomenės valdymo ar administravimo mechanizmą jis pradeda suprasti kaip savitikslį procesą, drauge valstybės suvokimą apribodamas agregato samprata.

Platono teiginį, kad idealios valstybės vadovais gali būti tik filosofai, šiandien geriausiu atveju esame linkę pasitikti su atlaidžia šypsena arba atmetame iškart kaip bandymą prisidengus Platonu pateisinti nepamatuotas intelektualų pretenzijas užsiropšti į valdžią. Ta pačia proga pastebėsiu, kad ši Platono ištara mažai ką turi bendro su vėliau iškilusia apšviestojo absoliutizmo idėja, kai visuomenės pažangos galimybė buvo siejama su monarchų savanorišku apsisprendimu siekti žinių, išsilavinimo, platesnio kultūrinio išprusimo.

Platono dialoge „Valstybe“ idealios valstybės samprata yra išauginama aplink Sokratą susibūrusių žmonių diskusijose, siekiant atsakyti į klausimą – kokia turėtų būti atitinkanti žmogaus prigimtį ir bendruosius pasaulio sąrangos principus valstybė? Platono čia pateiktas ir Sokrato kaip pagrindinio tokios filosofinės dramos personažo lūpomis išsakytas idealios valstybės projektas neturi nieko bendro su antikai žinomais politinio gyvenimo pavyzdžiais, paties Platono žodžiais tariant, yra galbūt tik danguje randamas pavyzdys. Tačiau niekas neįlipo į dangų, ar ne, kol vyko diskusija? Kaip jau buvo užsiminta kiek anksčiau, toks pavyzdys išauga iš žmonių pokalbio, išmintingai vairuojamo Sokrato,  siekiant atsakyti į svarbiausius žmogaus būties dramos klausimus, o savo galima vizualizacija Platono ideali valstybė primena, – pabandykite įsižiūrėti, – M.K. Čiurlionio „Karalių pasakos“ rūpestinguose delnuose  apglėbtą brangenybę, nežiūrint to, kad pirmuoju atveju kalbama apie miestą-valstybę, o antruoju vaizduojamas lietuviškas kaimas, iškeltas į mito lygį.

Kaip atrodo, valstybės samprata tampa vienpusė, o politinė praktika ribota, kai atsisakoma valstybės kaip idėjos puoselėjimo uždavinio, apsiribojant valstybės kaip agregato teikiamomis galimybėmis. Filosofą tokiu atveju šioje forposto situacijoje pakeičia valstybės agregato statytojai, remontininkai, specialistai. Tokie specialistai, jeigu norite, naujos kartos valstybininkai, gerai išmanantys tai, kokius mygtukus kada reikia nuspausti, net sugebantys retkarčiais pakinkyti žiniasklaidą savo naudai, paprastai greitai, nepasiekę net pirmo posūkio,   užklimpsta arba pasiklysta, užgęsus naktį nušviečiantiems žibintams, kažkur pakeliui. 

Naujosios konfigūracijos valstybininkus taip pat puoselėja valstybės atstatymo užmojus, tačiau be strateginės architekto įžvalgos jie dažniausiai pastato tik sieną, atskiriančią valdžią nuo žmonių.

Įpratome sakyti, kad mūsų politines nesėkmes dideliu laipsniu lemia tai, kad Europos politinė klasė nususo, trūksta asmenybių, ryškesnių tipažų.  Tikriausiai taip ir yra. Tačiau ne mažesniu laipsniui  mums trūksta naujų, žadinančių iš politinės apatijos idėjų, taigi trūksta diskusijai sutelkiančios Filosofo figūros!

2017.03.27; 13:51  

Spaudoje ir visuomenės diskusijose vis plačiau reiškiama nuomonė, kad Lietuvos aukštojo mokslo reforma galėtų būti vykdoma Suomijos pavyzdžiu.

Tai neturėtų stebinti, nes dar Nepriklausomos Lietuvos pirmąjį švietimo reformos projektą 1919 m. parengė suomių ir lietuvių tautosakininkas, filosofas, istorikas, Helsinkio universiteto profesorius Augustas Robertas Niemis.

Prof. dr. Antanas Kiveris, LEU Tarybos narys, šio straipsnio autorius.

Akivaizdu, kad Suomija savo geografine padėtimi, gyventojų skaičiumi, bendrojo vidaus produkto apimtimi gali turėti tam tikrų sąšaukų su Lietuvos analogiškais parametrais. Jie įžvelgiami ir abiejų kraštų aukštojo mokslo sistemose.

Tačiau Lietuvoje, 2000 m. suformavus binarinę universitetų ir kolegijų mokslo ir studijų struktūrą, aukštasis mokslas tapo suskaldytas tiek aukštojo mokslo metodologinio požiūrio bei ugdymo prasminių dalykų suvokimu (kai kur nebelikus net to suvokimo užuomazgų), tiek valdymo požiūriu (kolegijas steigia Vyriausybė, universitetus – Seimas), tiek studijų programų (jų net per 1800) ir jų kokybės, tiek akademinio personalo veiklos požiūriu, kuomet kolegijoje mokslinis darbas nėra privalomas, kai kolegijos neturi teisės teikti pedagoginių vardų, arba kai kolegijos absolventas neturi galimybės tęsti studijų universiteto magistrantūroje ir pan.

Ši per daug išplėtota Lietuvos aukštojo mokslo kiekybinė struktūra tapo sunkiai administruojama, reikalaujanti didžiulių sąnaudų jos kokybei palaikyti, įvertinti ir prižiūrėti. Tuo tarpu Suomijoje po ilgai svarstytos reformos palikti 39 universitetai: 15 akademinių universitetų ir 24 taikomųjų mokslų universitetai, juose – 450 studijų programų. Lietuva, turėdama 45 aukštąsias mokyklas (iš jų 15 valstybinių universitetų), gerokai skiriasi nuo Suomijos, kur 140 tūkst. gyventojų tenka vienam universitetui, o Lietuvoje vienai aukštajai mokyklai – 70 tūkst. gyventojų.

Atsižvelgus į didžiulį Lietuvos emigracijos mastą, nepalankią demografinę situaciją, bendrojo ugdymo kokybinį nuosmukį, gėdingą mokytojo ir dėstytojo atlyginimą, nevykusią studijų krepšelių sistemą, atsižvelgus net ir į kai kurių Lietuvos universitetų planuojamas jungtis, visgi yra būtina esminė, gerai apgalvota Lietuvos aukštojo mokslo pertvarka, apimanti visas aukštojo mokslo grandis, – ir bendrą Lietuvos mokslo ir studijų administravimą, ir studijų programų bei aukštųjų mokyklų ir jų infrastruktūrų konsolidavimą.

Tik ugdymo metodologijos pagrindu sukonstravus aukštojo mokslo ugdymo konceptą ir tinkamai įvertinus žmogiškuosius aukštojo mokslo išteklius, jiems palaikyti reikalingus finansavimo šaltinius, taip pat įvertinus didžiulę biurokratinę aukštojo mokslo administravimo naštą, galima būtų kryptingai planuoti mokslo ir studijų reformas.

Vienas iš esminių pertvarkos žingsnių yra siūlymas konsoliduoti universitetų ir kolegijų struktūrą, perduodant kolegijų steigimo teisę universitetams, t. y. kolegijos taptų universitetinėmis struktūromis, analogiškomis dabartiniams universitetų fakultetams ar centrams. Tokia reorganizacija leistų horizontaliai subalansuoti profesines ir akademines bakalauro bei magistro studijas, absolventams teikiamus laipsnius, 2/3 sumažintų studijų programų skaičių, leistų padidinti jų kokybinius reikalavimus, sustiprintų šių reikalavimų įgyvendinimo kontrolę, pagaliau, atpigintų aukštojo mokslo administravimą ir sumažintų akademinėms reikmėms mažai naudojamų patalpų ir įrangos skaičių, visa tai sąlygotų studijų reikmėms naudojamos infrastruktūros išgryninimą.

Kolegijoms tapus numatomų, pvz., kad ir 15-os, universitetų padaliniais, Lietuvoje vienam universitetui tektų apie 200 tūkst. gyventojų. Tokiai reorganizacijai reikėtų minimalių valstybės investicijų, ji leistų vien vidinėmis aukštosios mokyklos pastangomis išlaikyti aukščiausios kvalifikacijos specialistus, ženkliai padidinti akademinio personalo atlyginimą, tokiu būdu sudarant dėstytojams sąlygas užsidirbti pragyvenimui dirbant ne keliose, o vienoje aukštojoje mokykloje.

Tai taip pat leistų išspręsti aukštojo mokslo regioniškumo problemas, nes kolegijos, būdamos universitetiniais padaliniais, būtų skatinamos plėtotis regionuose, daugiau veikti mažesniuose miestuose palaikant regionų visapusišką gyvybingumą. Regioniškumo plėtrai padėtų ir Lietuvos karo akademijos, atnaujinus jos bazę ir infrastruktūrą, įsikūrimas viename iš Lietuvos regioninių centrų (kad ir pvz. Šiauliuose). Jei sumažinsime Lietuvoje universitetų skaičių iki 5, – vienam universitetui tektų net 600 tūkst. gyventojų (akivaizdu, kad tai prilygtų didžiulei krašto humanitarinei katastrofai (tuo tarpu Suomijoje vienam universitetui tenka tik 140 tūkst. gyv.).

Svarstytinas Studijų fondo veiklos stiprinimas, grąžinant jam Mokslo ir studijų fondo statusą, apimantį ne tik studijų paskolų ar studentų paramos administravimą (pvz., vėl perduoti Fondui bankų uzurpuotas funkcijas, susijusias su studijų paskolomis), bet ir galimybę minėtajam Fondui pavesti mokslo ir studijų programų priežiūrą, jų kokybės bei institucinį vertinimą, kartu mažinant administracinės priežiūros ir kontrolės institucijų skaičių ir skiriamus finansus. Net ir dabar šiam Fondui pavedus, pvz., visų 45 aukštųjų mokyklų viešųjų pirkimų administravimą, gerokai sumažėtų panašių pirkimų sąnaudos, biurokratinis aparatas, padidėtų pirkimų viešumas ir skaidrumas.

Tačiau vien aukštojo mokslo problemų sprendimas tik iš dalies prisidėtų prie Lietuvos švietimo pertvarkos. Reikalingas daug platesnis visuomenės įtraukimas į šiandienos ir ateities Lietuvos ugdymo sistemos vizijos kūrimą. Siūlytumėme Suomijos pavyzdžiu (http://www.minedu.fi/OPM/Tiedotteet/2016/11/peruskoulufoorumi.html?lang=en) surengti visų parlamentinių partijų, švietimo administratorių, mokytojų, moksleivių ir jų tėvų bei akademinės bendruomenės, Lietuvos mokslo tarybos, Lietuvos švietimo ir Aukštojo mokslo tarybų, įvairių verslo asocijuotų struktūrų ir kitų atstovų plačiąją diskusiją ir parengti politinį susitarimą dėl bendrojo ugdymo ir aukštojo mokslo prioritetų ir struktūrinių jos reformos žingsnių taip užtikrinant numatytų tikslų įgyvendinimą ir tvarumą susitariant dėl bendrojo ugdymo tikslų, mokymo ir studijų programų pobūdžio, ilgalaikio mokymosi formavimo, inovacijomis grįsto pedagogų rengimo, mokymosi prioritetų, pasitikėjimo mokytoju ir mokyklos vadovu sustiprinimo, mokytojų vyrų grąžinimo į mokyklas ir kt.

Daugiau dėmesio turėtų būti skiriama ir Lietuvos švietimo, kultūros bei sporto finansavimo, bendrojo kokybiško administravimo problemoms ir jų sprendimo būdams įvardyti. Suomijoje (5,472 mln. gyventojų, 2015 m.) tokio pobūdžio problemas administruoja Švietimo ir kultūros ministerija, turinti 254 specialistus, tuo tarpu Lietuvoje šių problemų kuravimą vykdo net trys institucijos: Švietimo ir mokslo ministerija, kurioje dirba 226 specialistai, Kultūros ministerija – 105 specialistai, Kūno kultūros ir sporto departamentas prie LRV – 31 specialistas. Taigi Lietuva, turinti apie 3 mln. gyventojų, minėtai problemai kuruoti skiria net 362 specialistus.

Be to, nemažai specialistų dirba 17-oje įvairaus lygio Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijai tiesiogiai pavaldžių švietimo įstaigų (pvz., Europos socialinio fondo agentūroje – net 176 specialistai, tuo tarpu Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūroje – tik 41 specialistas, Ugdymo plėtotės centre – 82, Nacionalinėje mokyklų vertinimo agentūroje – 32 specialistai ir t. t.). Siūlytume šių institucijų veiklą minimizuoti, labiau koordinuoti, realiai mažinant jų biurokratines kontrolės  funkcijas ar jų veiklos dubliavimą.

Kviečiame ir raginame akademinę bendruomenę, visų švietimo, kultūros ir sporto institucijų vadovus ir atstovus atvirai diskutuoti šiame kreipimesi iškeltais klausimais, neaplenkiant ir savo institucijose kylančių problemų, ir jas susisteminus, teikti konkrečius pasiūlymus minėtosioms ministerijoms, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir atitinkamiems Seimo komitetams.

2017.02.04; 05:05

Vyriausybės nariai pradėjo keistą diskusiją dėl universitetų skaičiaus. Premjeras pareiškė, kad Lietuvoje turi būti iki 5 universitetų, R. Karbauskis sako, kad skaičiaus liesti negalima, bet reikia gerinti mokymo kokybę. Sunku suprasti kokios kokybės pasigenda R. Karbauskis. Lygiai taip pat abejotina, ar tikrai pagrindinė Lietuvos problema yra aukštųjų mokyklų skaičius? 

Vilniaus Universitetas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ar tikrai mokslas Lietuvoje nekokybiškas?

Lietuvoje daug kritikos sulaukia universitetai ir kitos aukštosios mokyklos, kad, neva, neužtikrina kokybiško mokslo? Bet kas tas kokybiškas mokslas? Kai jaunuolių klausiama, kodėl jie renkasi mokytis aukštojoje mokykloje, tai dažniausias lūkestis yra įgyti žinių, reikalingų norint surasti ar susikurti gerą darbo vietą. Negi Lietuvos švietimo sistema tokio lūkesčio nepateisina?

Darbo biržos duomenimis, žmonės įgiję aukštąjį išsilavinimą, turi mažiausiai rūpesčių susirandant darbą, be to, uždirba daugiausiai. O gal lietuviškas diplomas nevertinamas užsienyje? Paklauskit bet kokio mediko, slaugės, chemiko ar informacinių technologijų specialisto?

Tai kodėl kalbama apie nekokybišką mokslą? Galima daryti prielaidą, kad jokio tikro pagrindo kalbėti apie kokybę nėra, o tuo pridengiamos visai kitos priežastys. Gal kažkam pavydu, kad anksčiau universitetinis išsilavinimas buvo prieinamas tik elitui, o dabar aukštasis mokslas tapo visuotinai prieinamas? Gal dabar aukštus postus užimantys veikėjai vėl norėtų tapti reguliatoriais, nurodančiais, kas turi teisę studijuoti ir kiek tų studentų „reikia“ Lietuvai? Tai seni stereotipai, kurie nieko neverti dabartiniame globaliame pasaulyje.

Jeigu bus bandoma riboti patekimą į universitetą ar bus padidinti mokesčiai už mokslą ar dar kaip nors bus bandoma jaunuoliams nurodyti, ką jie turi daryti, tai pasekmės bus paprastos. Daugybė Europos ir pasaulio šalių laukia studentų, konkuruoja dėl jų ir pasiruošę suteikti kuo geresnes sąlygas, o juolab, iš Lietuvos, kuri turi labai gerą mokinių paruošimą vidurinėse mokyklose.

Kokybės gerinimui ribų nėra, tačiau tikrai reikia liautis niurzgėti dėl esą blogo vidurinio ir aukštojo lavinimo kokybės. Sėkmingas jaunimo konkuravimas su kitų valstybių bendraamžiais tai daug kartų paneigė.

Lietuva galėtų sekti Vokietijos ir JK patirtimi

Tikroji Lietuvos problema yra ne nekokybiškas mokslas, bet dramatiškai mažėjantis studentų skaičius ir jų sudėtis. Tai yra tikroji priežastis, kodėl būtina kažką daryti su aukštojo mokslo institucijų tinklu. Jeigu 2008 m. studentų I pakopoje buvo per 57 tūkst., tai prieš metus jau tik 33 tūkst. ir toliau mažėja. Dar po penkerių metų jų gali likti vos 20 tūkst. Tai lemia Lietuvos demografinės problemos: šeimos susilaukia mažai vaikų arba renkasi emigraciją.

Studentų mažėjimo problemą galima spręsti dviem būdais. Paprasčiausias, bet prasčiausias sprendimas yra uždaryti aukštąsias mokyklas, dėstytojus atleisti, o turtą išparduoti. Tačiau galima elgtis kitaip ir sekti Vakarų Europos universitetus.

Ar Lietuva vienintelė pasaulyje susidūrė su prasta demografine situacija? Rytų Vokietijoje tokios pat problemos, be to, dar prisideda stipri konkurencija vietos vokiečiams rinktis aukštojo mokslo studijas Vakarų Vokietijoje. Taigi Rytų Vokietijos universitetai, siekdami išlikti, kviečia studentus iš užsienio, tą patį daro aukštosios mokyklos Austrijoje, Italijoje. Daugelyje studijų programų Rytų Vokietijoje ne vokiečiai jau sudaro daugiau nei pusę studentų! Sėkmingai baigusiems vėliau siūloma likti ir siekti karjeros Vokietijoje. 

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Užsienio studentai galėtų būti ir Lietuvos galimybė. Siekiame pritraukti užsienio investicijų, kviečiame turistus, skatiname medicinos turizmą. Įvairiais būdais savo rinkas atveriame pasauliui, o studentų rinkoje nieko nedarome, studentų iš užsienio mums nereikia? Kol kas Lietuvos universitetai rodo labai mažai noro arba nesugeba pritraukti studentų. Pagal užsieniečių studentų skaičių Lietuva velkasi ES šalių gale. 

Kai kas gali sakyti, kad studentų iš užsienio lavinimas neš tik nuostolius Lietuvos mokesčių mokėtojams. Pasimokykim iš Jungtinės Karalystės, kuri sėkmingai pritraukia užsienio studentus ir dauguma jų moka pinigus, paėmę paskolas toje pat valstybėje, o po to dar ir neretas lieka, papildydami savo gebėjimais JK kultūros, mokslo, ūkio ir socialinį potencialą.

Praeitais metais JK mokėsi net 0,5 mln. studentų iš užsienio, kas penktas! Lietuvoje tokių vos 4 proc. O juk turime ką pasiūlyti ir esame patraukli šalis jaunimui iš Ukrainos, Kazachstano, Uzbekijos, Kinijos, Izraelio, Kaukazo šalių ir t.t.

Taigi jokie mažinimai, jungimai, reorganizavimai ir optimizavimai nepadidins jaunimo skaičiaus Lietuvoje, todėl problemos niekur nedings. Jeigu nebus studentų, tai nereiks už ES lėšas suremontuotų pastatų, nereiks nei dėstytojų, nei rektorių.

2017.01.25; 04:46

Dr. Algimantas Liekis

Pirmasis lietuviškas universitetas

Po Pirmojo pasaulinio karo lietuvių tautai apsigynus nuo agresorių lenkų (nors ir praradus sostinę Vilnių ir jo kraštą), rusų bolševikų ir bermontininkų, atsirado jai galimybių pradėti spręsti valstybės ūkinio, kultūrinio gyvenimo problemas.

1921 m. gruodžio 7 d. Steigiamasis Seimas pradėjo svarstyti universiteto Kaune įsteigimo klausimus. Tačiau svarstymas užtruko, kadangi Steigiamajame Seime vyravo krikščionys demokratai, norėję, kad būtų kuriamas tik katalikiškas Lietuvos universitetas su vyraujančiu teologijos fakultetu. Taip pat daug diskutuota ir dėl universiteto autonomijos, jo vadovų, profesūros rinkimo ar skyrimo ir pan.

Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Steigiamajam Seimui vis nesutarus dėl universiteto ir jo statuso, Lietuvos Vyriausybė, jos  vadovas Ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas 1922 m. vasario 13 d. pasirašė nutarimą dėl Lietuvos universiteto Kaune atidarymo 1922 m. vasario 16 d. Aukštųjų kursų pagrindu ir vadovaujantis 1918 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Valstybės Tarybos dar Vilniuje patvirtintu Vilniaus universiteto statutu. Ten buvo pabrėžta, kad kuriamas Lietuvos universitetas Kaune remiasi senuoju Vilniaus universitetu ir, kai Vilnius ir jo kraštas bus išvaduotas nuo okupantų lenkų, abu universitetai bus sujungti į vieną.

Įsteigtasis universitetas buvo pirmasis grynai lietuviškas universitetas tūkstantmetėje lietuvių tautos ir valstybės istorijoje, pirmasis, kuriame įsteigtas ir atskiras Technikos studijų ir mokslo fakultetas ir atitinkamos katedros, kuriose dirbo  lietuviai, lietuvių kalba buvo studijų ir mokslo kalba.

Apie tai universiteto rektorius profesorius V. Čepinskis 1932 m. Vasario 16 d. iškilmingame Universiteto 10-mečio minėjime kalbėjo: „…nuo seniausių laikų universitetų uždavinys dvejopas: ruošti kultūros ir visuomenės gyvenimui reikalingas įvairiose to gyvenimo srityse intelektualines pajėgas ir dauginti mokslo […]. Mums visų pirma reikėjo pasirūpinti, kad tas mūsų universitetas taptų lietuviškos kultūros židiniu.“

Ir tada pasidžiaugė, kad per praėjusįjį dešimtmetį buvo parengti beveik visi  pagrindinių disciplinų studijų vadovėliai lietuvių kalba, kad jau leidžiami svarbiausiais mokslo klausimais žurnalai ir kt. Beje, tuomet reikalauta, kad ir apie  mokslinio darbo rezultatus pirmiausia turi būti paskelbta lietuviškoje spaudoje. Ir nesvarbu, ar tai būtų mokslinis, ar populiarus leidinys.

Svarbu, kas paskelbta, kas naujo. Mokslas pirmiausia turi tarnauti savo tautai ir savo valstybei, jos kultūros stiprinimui. Tad ir Universitetas, kaip ir kitos to meto studijų ir mokslo institucijos Lietuvoje,  mokslinius žurnalus leido lietuviškai (neskaitant atskirų straipsnių ar jų anotacijų).

Vytauto Didžiojo universitetas –  sulenkinto Vilniaus universiteto sugrąžintojas į lietuvišką kelią

Kai 1939 m. rudenį Lietuva atgavo sostinę Vilnių ir jo kraštą, dalis VDU padalinių, dėstytojų ir studentų perkelti į Vilniaus universitetą, kuriame lenkų okupacijos metais buvo įsigalėję lenkų šovinistai – imperialistai, nors ir tarp tų okupantų buvo neblogų mokslininkų, specialistų. Daug jų apsvaigę nuo lekiško pasipūtimo negalėjo taikstytis, kad lietuviai atgavo savo sostinę Vilnių ir dalį jo krašto, tad ir darbą kartu su lietuviais universitete laikė kaip išdavystę savajai Lenkijai.

1940 m. iš VDU į Vilniaus universitetą buvo atkelta dalis Matematikos ir gamtos fakulteto, Teisės fakultetas reorganizuotas į Teisės ir Ekonomikos fakultetus, prie Matematikos ir gamtos fakulteto įsteigti medicinos ir farmacijos skyriai. Tokiu būdu 1940 m. rudenį Vilniaus universitete jau veikė keturi fakultetai: Humanitarinių, Matematikos ir gamtos, Ekonomikos ir Teisės mokslų, kuriuose mokėsi 2300 studentų. VDU Technikos fakultetas pertvarkytas į Statybos ir Technologijos fakultetus, gerokai padidinus darbuotojų ir studentų skaičių.

Tačiau Lietuvą okupavusi TSRS ėmėsi studijas bei mokslą pajungti tik savo, bolševikų partijos interesams. Buvo uždraustos visos  studentų draugijos bei organizacijos, suimta dešimtys buvusių veiklesnių nepriklausomos Lietuvos veikėjų, mokymo ir studijų mokslo institucijose įvestos privalomos rusų kalbos ir marksizmo – leninizmo paskaitos, imta pertvarkyti  pagal „vieningos TSRS“ reikalavimus ir standartus mokymo, studijų ir mokslo tiriamojo darbo organizavimo sistemas. Studijas ir mokslą nukreipti „socialistinės Lietuvos“ kūrimo labui turėjo ir 1941m. pradžioje įsteigta  LTSR mokslų akademija bei jos mokslo tiriamieji institutai.

Nepasiteisinusios Laisvės viltys

Prasidėjus TSRS ir Vokietijos karui daugelis lietuvių Vilniuje, Kaune ir kitose vietose sukilo, sudarė Laikinąją Lietuvos Vyriausybę, kuri paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę, visur ėmė atsikurti ir buvusios iki TSRS okupacijos nepriklausomos Lietuvos įstaigos, taip pat ir mokymo bei studijų institucijos. Tačiau naujiesiems okupantams nereikėjo savarankiškos Lietuvos, jiems  reikėjo tik jos teritorijos, turtų ir vergų.

Lietuvos mokslas: savas ir svetimas
Lietuvos mokslas: savas ir svetimas.

Tad  po šešetos savaičių buvo išvaikyta Laikinoji Vyriausybė (nors ir iki tol jai beveik neleista veikti), įvestas griežtas okupacinis režimas, paskelbus vokiečių kalbą valstybine ir visus okupacinės valdžios nutarimus aukščiau vietinės ir nediskutuotinais. Buvo beveik nutrauktas ne tik aukštųjų mokyklų ir mokslo institucijų, bet ir švietimo įstaigų finansavimas, o 1943 m. pavasarį uždarytos ir visos aukštosios mokyklos kaip bausmė lietuvių tautai, kad lietuviai nestojo į SS ir „pagalbinės kariuomenės“ batalionus, vengė vykti darbams į Vokietiją.

Tik leista toliau egzistuoti Mokslų akademijai ir kai kuriems jos institutams, sutikusiems spręsti okupantų nurodytas jų kariuomenei ir Vokietijai aktualias problemas. Su tuo  nacių Vokietijos okupaciniu engimu neisitaikstė daugelis lietuvių buvusių dėstytojų, mokslininkų, studentų ir krašte veikė daugybė jų antinacinio pasipriešinimo organizacijų, kurioms nuo 1943 m. rudens ėmė vadovauti bendru jų sutarimu išrinktas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK-as), vadovaujamas VDU Technikos fak. prof. Stepono Kairio (1879 – 1964).

Tada viltasi, kad pasikartos Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje susidariusi situacija: abiem kovojančioms pusėms – vokiečiams ir rusams nusilpus, Lietuva vėl galės išsikovoti nepriklausomybę. Tad ir per visą vokietokupantmetį lietuviai pogrindininkai  stengėsi išsaugoti tautos jėgas lemiamai kovai dėl nepriklausomybės, išsaugoti turimą mokslo potencialą.

Galingųjų pasaulio pasidalinimas

Kadangi dar karo pradžioje JAV, Anglija ir TSRS slaptai buvo sutarusios, kad įveikus Vokietiją, Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, vėl atiteks TSRS, o Lenkija, Čekoslovakija, Rumunija ir kai kurios kitos bus paliktos TSRS „įtakos zonoje“, tai lietuviai, vėl veržiantis į kraštą Raudonajai armijai, Žemaitijoje dar mėgino kiek pasipriešinti jai, bet buvo sumalti sugrįžusių okupantų dalinių, o kiti išsigelbėjo tik pabėgdami drauge su buvusiais okupantais.

Į Vakarus pasitraukė daugiau kaip pusė lietuvių inteligentų, buvusių mokslininkų, dėstytojų, taip pat  didelė dalis lietuvių studentų, vildamiesi, kad vis viena JAV ir Anglija neleis Lietuvoje vėl įsigalėti sovietiniams okupantams ir jie galės grįžti į savo kraštą ir dirbti jo labui.

Antroji studijų ir mokslo sovietizacija

Kartu su TSRS kariuomene Lietuvon sugrįžo ir iki karo buvusi „partinė – tarybinė“ A. Sniečkaus ir J. Paleckio  valdžia, remiama galingojo KGB ir karinių dalinių „tvarkai įvesti“. Ta valdžia ėmėsi sugrąžinti ir į studijų, mokslo bei švietimo sistemas visa tai, kas buvo bandoma įgyvendinti pirmosios okupacijos metais, prieš karą. Bet maža to, kiekvienas darbuotojas, kiekvienas studentas privalėjo pristatyti iš savo gyvenamosios vietos pasirašytas partorgų, vykdomųjų komitetų pažymas, kad nebendravo su vokiečiais, kad yra patikimas „tarybinis pilietis“.

Beje, ir stojančius į aukštąsias mokyklas kandidatus pagal LKP(b) CK 1944 m. spalio 5 d. nutarimą irgi turėjo parinkti LKP(b) apskričių ir miestų, rajonų komitetai. Aukštosiose mokyklose buvo įvesti „partinio darbo organizatorių“ etatai, kuriuos tvirtino LKP(b) CK. O LKP(b) CK susitarimu su KGB ir visose aukštosiose ir mokslo įstaigose dar buvo įvesti „saugumo agentų“ etatai, kuriems už kiekvieną vertingą informaciją galėjo būti mokama iki 500 rublių priedas.

Paskirtieji agentai turėjo sudaryti sau pavaldžių „visuomeninių“ agentų tinklą, kad nebūtų nė vienos katedros, laboratorijos ar studentų grupės be KGB informatorių. Pastariesiems būdavo sudaromos visos sąlygos būti pirmūnais ar kilti tarnybos, mokslo pakopomis.

Mokslo žvaigždių „tekėjimai“

Greitai visi suprato, kad norint mokytis, užsiimti moksliniu darbu reika jau bent vaizduoti lojalumą okupacinei valdžiai ir visiems jos nutarimams. Buvusio LKP(b) CK archyvo fonduose yra daugybė „mokslo žvaigždžių“ ar net jų grupių rašytos padėkos už „šviesų gyvenimą“ ne tik LKP(b) CK ar KGB vadams, bet ir pačiam J. Stalinui. Beje, taip jau nekartą būta ir kitose šalyse, kur valdžia atitekdavo vienai partijai ar bažnyčių hierarchams.

Žinoma, visa tai pristabdydavo mokslo ir technikos raidą arba ją nukreipdavo tik didesniam visuomenės pajungimui valdančiųjų interesams. Tik mokslininkų ir inžinierių minčių ir kūrybingumo dėka ir Hitleris palyginti per tokį trumpą laiką galėjo paversti Vokietiją viena geriausiai ginkluotų valstybių ir pralieti iki tol dar niekur neregėtas kraujo jūras. Nors daugelis  nacių mokslininkų irgi įsivaizadavo „nedalyvaują“ politikoje, o tik užsiimą „moksline kūryba“. 

Nemažai kas ir iš TSRS okupacijos metų „mokslo ir kultūros žvaigždžių“, tirdami TSKP nurodytas sritis, rašydami ar iš tribūnų giedodami himnus vietiniams ar Kremliaus vadams, manė, kad tai  duoklė, jog galėtų ir toliau užsiimti mėgstamu kūrybiniu darbu.

Tas pats buvo ir su rašytojais, dalininkais ir kitais kūrėjais. Ir daugelis jų dirbo susitaikydami   ir prisitaikydami. Dėl to kaip ir mokslas bei studijos Lietuvoje plėtotos net ir tose srityse, kurios buvo „nuolatiniame partijos“ akiratyje, kaip istorijos, filosofijos, informatikos,  biologijos ir kai kuriuose kituose. Nemažai iš tų darbų, nuplėšus nuo jų raudoną ideologijos skraistę, atsisakius priverstinių jų išvadų, išlieka vertingi ir šiandieną.

Tad nepaisant minėtų ir kitų okupacijos metais buvusių suvaržymų, persekiojimų ir vyravusios baimės atmosferos, ir tuometinėje okupuotoje Lietuvoje buvo susiformavusios gana ryškios fizikos, matematikos, technikos, gamtos ir kitų mokslų mokslinės mokyklos ir kryptys, pelniusios ir pasaulinį pripažinimą.

Bet svarbiausia, kad buvo išugdyta gausi lietuvių mokslinė inteligentija. Ir kad šiandien nepriklausoma Lietuva yra ne kokių nors atsilikėlių kraštas, kad savo moksliniu potencialu prilygsta labiausiai išsivysčiusių valstybių potencialui, nemažai yra nusipelnę ir tie „susitaikėliai“, kurie dirbo prisidengę reikiama ideologine skraiste, neretai gyvenę dvilypį gyvenimą: oficialųjį, paradinį – tribūninį ir tikrąjį, atidavę kas „Dievo – Dievui“, o kas „Ciecoriaus – ciecoriui“, kūrę, kad būtų nauda Lietuvai, kad būtų išsaugotos pavergtosios lietuvių tautos kūrybinės galios.

Kita vertus, fizikos, matematikos, technikos ir kai kurių kitų mokslų pasiekimai išlieka, nepriklausomai nuo beikeičiančių valdžių ir jų politikos. Tik nuo jos priklauso, kas ir kuriems tikslams panaudos vienus ar kitus mokslo rezultatus, išaukštins ar pasmerks jų pasiekėjus. Ir sovietiniams okupantams reikėjo mokslo rezultatų. 

Tarybinės lietuvių“ inteligentijos kūrimas

Po karo, 1945 m., Lietuvoje tebuvo likę apie 340 mokslo darbuotojų (įskaitant aukštųjų mokyklų dėstytojus), t.y. apie pusę iš buvusių (630) prieš karą. O  1950 m. jų būta apie 1200. Bet svarbiausia, kad apie 90 proc. jų  „vietiniai“, lietuviai.

Tik marksizmo-leninizmo katedrose daugiausia dirbo atėjūnai lenkai, rusai, žydai. Veikė apie 20 mokslo tyrimo institutų,  tarp jų ir Technikos, nagrinėję technikos mokslų problemas. Bet sąlygiškai dar gerokai atsilikta mokslo darbuotojais nuo TSRS vidurkio, skaičiuojant 10 000 gyventojų (TSRS – 8, RTFSR – 11, Estijoje – 11, Latvijoje – 8, o Lietuvoje – 5). Atsilikta dar ir pagal studentus (skaičiuojant 10 tūkst. gyventojų). TSRS jų teko 69, RTFSR – 77, Gruzijoje – 98, Estijoje – 80, Armėnijoje – 111, Latvijoje – 73, o Lietuvoje – 45 studentai.

Tuo metu Lietuvos gyventojai sudarė apie 1,41 proc. TSRS gyventojų, o mokslo darbuotojai – apie 0,8 proc. Trūkstant mokslo darbuotojų 1950 m. apie 50 proc. mokslo tyrimo įstaigose darbuotojų buvo antraeilininkai, kitaip sakant, dirbo keliuose etatuose įstaigose ar aukštosiose mokyklose. Palyginti dar daug mokslo darbuotojų dirbo neapsigynę disertacijų, ypač technikos mokslų srityse (apie 70 proc.).

VDU dalybos

Lietuvoje sparčiai statant vis naujų modernių įmonių, augo ir atitinkamų sričių inžinierių poreikis, o naujoms gamybos šakoms ir sritims reikėjo vis naujų mokslo tyrimų įstaigų. Pagrindinai inžinierių rengėjai buvo Kauno universiteto techniškieji fakultetai. Kadangi Universitete buvo ir Medicinos, ir Istorijos-filosofijos fakultetai, kurių veikla irgi netenkino „socializmo statybos poreikių“, 1950 m. vasarą TSRS aukštojo mokslo ministerija, kuriai priklausė ir Lietuvos aukštosios mokymo bei mokslo įstaigos, išklausė Lietuvos valdžios prašymo ir leido reorganizuoti Kauno universitetą į Kauno politechnikos ir Medicinos institutus.

Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ne kartą buvo pertvarkomos ar kuriamos naujos ir kitos studijų ir mokslo tyrimo institucijos bei jų veiklos koordinavimo tarybos,  komisijos. Bet jų ypač padaugėdavo po nuolat „istoriniais“ skelbiamų TSKP suvažiavimų, plenumų. Tik tų komisijų, tarybų nariai, vadovai dažniausiai būdvo vis tie patys mokslo ar valdžios „korifėjai“.

Dažniausiai būdavo tų komisijų, tarybų keičiami tik pavadinimai, o turinys likdavo vis tas pats – sudaryti iliuziją, kad visa „tarybinė liaudis“ tik ir kovoja dėl „socializmo pargalės“, spartesnės  mokslo ir technikos pažangos.

Nuolat skelbta, kad tik mokslu remiantis ir TSRS sukurta. O kad tariamai mokslas neatskiriamas nuo TSKP, nuo sovietinės valdžios, iškilminguose valdžios posėdžiuose, plenumuose greta partinių ir sovietinių bosų būdavo pasodinama ir rektorių, akademikų, o retkarčiais ir dar koks studijų ar mokslo nomenklatūrai nepriklausančių. Dėl tariamos demokratijos įvaizdžio sukūrimo.

Lietuviška mokykla atėjūnų apsėstame Vilniuje ir jo krašte

Svarbus  lietuvių mokslinės techninės inteligentijos gausinimui buvo KPI skyriaus Vilniuje įkūrimas, nes Vilniuje ir jo krašte vyravo atėjūnai – lenkai, rusai, o iki karo – žydai. Po karo Kremlius, pirmiausia J.Stalinas, matyti, vis prisiminė 1939 m. pabaigoje slaptą pasitarimą su žlugusios Lenkijos (pasidalytos Vokietijos ir TSRS) vadais, kurie prašė Stalino, kad Vilniaus ir jo krašto negrąžintų Lietuvai, o įkurtų jame Lenkijos tarybinę respubliką, kaip bazę Lenkijos valstybei atkurti.

Tad ir pokario metais okupuotos Lietuvos vadams iš Kremliaus vis būdavo nurodoma, kad Vilniuje ir jo krašte turi būti apgyvendinami tik iš Baltarusijos, Ukrainos lenkai, baltarusiai, kad nebūtų tame krašte steigiama lietuviškų mokyklų. Ir nebuvo. To lyg laikėsi ir katalikų Bažnyčia, nes jos hierarchai vengė į Rytų Lietuvos parapijas siųsti lietuvius kunigus.

Tokias prielaidas, jog Kremlius Rytų Lietuvą laikė kaip starto aikštelę sunaikinti visai „nepriklausomybės užsinorėjusiai“ Lietuvai, patvirtintų ir 1988 – 1991 m. įvykiai tame krašte: to krašto komunistai ir lenkų patriotai – šovinistai, bolševikai, vadovaujami iš Kremliaus TSKP CK sekretoriaus O.Šenino ir pasiuntinių  iš Varšuvos, buvo sudarę lenkų respublikos (autonominės srities) tarybą (vyriausybę), kurios vienas pirmųjų nutarimų buvo neleisti  į tą kraštą atsikelti pirmiausia lietuviams.

Ir tik rusų demokratams 1991 m. vasarą Maskvoje, Leningrade ir kitose vietose įveikus bolševikus – pučistus, norėjusius TSRS sugrąžinti Stalino laikų režimą, ir uždraudus TSKP, buvo priversti kapituliuoti ir lenkai autonomininkai Rytų Lietuvoje.

Tad ir pokario metais Kremliui vis neatsisakant „globoti“ Vilniaus ir jo krašto, jame steigtos ne tik atėjūnams mokyklos, bet ir į to krašto įmones, statybas siųsti iš visos TSRS specialistai, daugiausiai lenkai, žydai, rusai, aiškinant tai „broliška parama“. Tada ir „partinėje spaudoje“ ypač daug suokta apie amžinąjį Vilniaus internacionalinį pobūdį, didžiausią tolerantiškumą visoms kalboms, religijoms, apie tai, kad Vilnius nuo amžių buvęs „Šiaurės Jeruzale“.

Beje, kaip tik tuo kiekvienas save gerbiantis žydas turėtų gėdytis, kad tais metais, kai lietuvių tauta buvo ypač persekiojama ir naikinama, jie, atėjūnai žydai, buvo tapę ir lietuvių sostinės valdytojais kartu su kitais kolonizatoriais ir okupantais, lietuvybės smaugėjais. Beje, ir šiandieną daugelis svetimo raugo mėgėjų, ES davatkų irgi mėgsta tą patį kartoti, taip vis ir nesuvokusių, kad lietuviai turėtų ne didžiuotis savo būta  tolerancija, o gėdytis, kad beveik visais laikais dėl pirmiausia pačio valdančiojo elito kaltės Lietuvos miestai, o pirmiausia sostinė Vilnius buvo paversta atėjūnų buveine, kad lietuvis, kaip minėta, buvo prikaustytas prie žagrės.

Padėtis kiek ėmė keistis, kai nuo 1956 m. Vilniuje buvo įsteigtas KPI vakarinis skyrius, vėliau filialas, sudaręs pagrindą savarankiško Vilniaus inžinerinės statybos instituto įkūrimui. KPI dėstytojai, mokslininkai ir kai kurių fakultetų studentai, kaip prieš karą jo pirmtako – VDU (sulietuvinant VU), sudarė daugumą Vilniuje kuriamos lietuviškos „inžinierių kalvės“ dėstytojų, mokslininkų, studentų. Pradžioje KPI VF fakultetai ir katedros veikė VU bei kitose laisvose patalpose.

1965 m. Vilniuje, Antakalnio gatvės gale prie kelio į Dvarčionis (vėliau pavadinta Saulėtekio alėja), buvo išskirta teritorija KPI VF ir kitų aukštųjų mokyklų miestelio statybai. Projekto autoriai buvo Miestų projektavimo instituto architektai Z. Daunoravičius, R. Dičius ir J. Jurgelionis. Tai buvo pirmasis toks projektas Lietuvos istorijoje, kai vienoje  teritorijoje išdėstomi dviejų stambių aukštųjų mokyklų pastatai (Vilniaus universiteto ir KPI Vilniaus filialo – būsimo Vilniaus inžinerinio  statybos instituto).

Greitai VISI tapo viena geriausių tokio profilio aukštųjų mokyklų TSRS. Kartu ir viena lietuviškiausių. Tarp VISI darbuotojų ir studentų visą laiką buvo gyva lietuvių tautos kovų dėl savo laisvės ir nepriklausomo valstybingumo atmintis.

Buvo ir didžiausio masto antiokupacinė kova

Einant metams TSRS ir Lietuvoje keitėsi ir inteligentijos kontrolės metodai: nuo represinio-banditinio pokario metais, Stalino laikais,  pereita prie labiau teisiškai grindžiamų Chruščiovo, Brežnevo laikais. Kito ir lietuvių tautos pasipriešinimo formos. Nuo partizaninio karo, trukusio beveik 10 metų, pereita  prie disidentinio. Visais pasipriešinimo kovos metais pasaulį ypač  stebino lietuvių pogrindinės antitarybinės spaudos gausa. Lietuvos partizaninio karo metais vos ne kiekvienas didesnis partizanų junginys bunkeriuose rengė ir įvairiais būdais spausdino savo laikraščius ir žurnalus, vienkartinius poezijos, publicistikos rinkinius.

Buvusiuose KGB arvhyvuose, taip pat pas partizaninės spaudos platintojus išliko apie 60 pavadinimų periodinių partizanų leidinių. Po partizaninio karo, lietuvių tautos patriotams perėjus į disidentinę kovą su okupantais, leista irgi daug įvairių pogrindžio leidinių. 1985 m. ėjo apie 17 pogrindinių žurnalų. Daugelis ir KPI VF, VISI studentų iš tos pogrindžio spaudos žinojo, kaip Lietuva buvo okupuota ir aneksuota, suvokė „sovietinio internacionalizmo“ esmę – surusinimą.

Kova dėl nepriklausomos Lietuvos

Ji ėmė įgauti organizuotą ir kryptingą pobūdį, 1988 m. birželio  3 d. grupei lietuvių inteligentų – eilinių mokslininkų, rašytojų įkūrus Lietuvos pertvarkymo sąjūdį, o kiek vėliau ir kirus į TSRS “kertinį akmenį” TSKP  – ėmus nuo jos atskirti LKP, kad pavertus ją socialdemokratinio tipo, pasisakančia už nepriklausomą Lietuvą partija.

Tų metų spalyje reikalaujant lietuvių mitinguose, LTSR Aukščiausioji Taryba buvo priversta paskelbti lietuvių kalbą valstybine, leisti kelti ir daugiau kaip 50 metų draustą Lietuvos Trispalvę vėliavą ir kt. “Masėms” reikalaujant Kremlius buvo priverstas pakeisti ir LKP CK valdžią, pirmuoju sekretoriumi paskiriant Sąjūdžio mitinguose dalyvausį buvusį sekretorių A.Brazauską. 

Dalies LKP narių ir Sąjūdžio „susiliejimas“ sudarė sąlygas toliau vykdyti demokratinius pertvarkymus Lietuvoje, toliau stiprinti patį Sąjūdį, konkretinti jo veiklos tikslus ir metodus; sudarė sąlygas ir pačios partijos pertvarkymui. Ir tarp komunistų, kaip minėta, buvo daug Lietuvos patriotų, jos nepriklausomybės atkūrimo šalininkų (55-60 proc. Sąjūdžio, jo Tarybos narių sudarė LKP ir net LKP CK nariai, daug ir buvusių KGB agentų).

Kaip galėjo būti leista lietuviams įkurti Sąjūdį, „pertvarkyti“ savo padalinį –  LKP? 

TSKP, KGB visais laikais negailestingai susidorodavo, sunaikindavo visus, išdrįsusius bent kiek pakritikuoti TSKP, kaip galėjo būti leista lietuviams vėl kelti savo Trispalvę, už kurios vien slėpimą iki tol buvo baudžiama ilgų metų lagerio, buvo  negailestingai baudžiama jau vien už užsiminimą,  kad lietuvių kalba privalėtų  būti valstybinė, kad Lietuvos įstatymai turėtų būti aukščiau už TSRS ir pan.

Tačiau stebuklo nebuvo, nes TSKP CK generalinis sekretorius M. Gorbačiovas ir jo komanda planavo ne tik pakelti imperijos ekonomiką, bet siekė, kad TSRS taptų (apie tai, kad Rusija ir visos Vakarų Europos valstybės turi susijungti į „vieningą“ Jungtinių Europos valstybių sąjungą, vadovaujamą  bolševikų, rašė  V.Leninas  dar 1917 m.) savarankiškų tautų ir jų valstybių federacija, antrąja ES.

Tad rimčiau netrukdė ir Lietuvos Sąjūdžio veiklai, leido lietuviams vėl giedoti savo tautinį himną, kelti Trispalves vėliavas, vartoti lietuvių kalbą kaip valstybinę ir pan. Naujosios Sąjungos pagal M. Gorbačiovą pagrindu turėjo būti „atsinaujinusi“ TSKP su respublikinėmis KP, bendra kariuomene, bendromis sienomis, bendra valiuta ir bendrais perspektyviniais ūkio planais ir pan. 

Tad ir KGB archyvuose beveik neaptinkama dokumentų apie sąjūdininkų sekimą, areštus. Tačiau to dėmesio netrūko aktyviausiems TSKP „skaldytojams“ – LKP pertvarkymo į savarankišką ir už nepriklausomą Lietuvą pasisakančią partiją, ypač po to, kai daugelis ir lietuviškų rajonų partinių organizacijų narių  pritarė vadinamojo „MA savarankiškos LKP“ programinių dokumentų projektams, nors  TSKP CK vadai  nelabai tikėjosi,  kad LKP suvažiavime būtų pritarta pertvarkyti TSKP Lietuvos partinę organizaciją  į savarankišką socialdemokratinio tipo partiją.

Bet jei taip įvyktų, tai išgelbėti TSKP Lietuvoje turėjo slaptai suformuota ištikimųjų stalininė TSKP iš lenkų, rusų bolševikų – “LKP ant TSKP platformos”. Jos CK pirmuoju sekretoriumi paskirtas buvęs VISI Mokslinio komunizmo katedros profesorius M. Burokevičius. Tačiau įvyko – LKP XX suvažiavime (1989 m. gruodžio 22 d.) buvo nutarta atsiskirti nuo TSKP, nepaisant ir suvažiavimo dienomis M. Gorbačiovo grasinimų per telefoną, bolševikų protestų ir jų išėjimo iš suvažiavimo.

Bet tie probolševikai tesudarė apie 5 proc. (daugiausiai lenkai ir rusai) buvusių LKP narių (iš 205 tūkstančių narių). Tai patvirtino, kad daugeliui lietuvių TSKP – LKP tebuvo tik kaip būtinybė siekiant aukštesnių mokslo laipsnių ir vardų, vadovaujančiųjų pareigų. Ir vos atsirado galimybės rinktis su kuo, dauguma  buvusių partinių pasirinko lietuvių tautą ir nepriklausomą Lietuvą. Tegu dalis jų ypač tituluotųjų  ir neįsitraukė į aktyvesnę nepriklausomos Lietuvos atkūrimo veiklą, bet tais laikais daug lėmė, kad tituluotieji pritardavo ne tokiems tituluotiems sprendžiant ir įgyvendinant Lietuvos ėjimo nepriklausomybėn klausimus. Neretai visai neturėjo reikšmės, už ką vienas ar kitas buvo gavęs profesoriaus, akademiko ar kitus vardus.

Beje, tai tebėra gyva ir šiandieną. Ir kai kurie buvę ar tebesami net valstybės vadai ir vadukai tebemėgsta vadintis “profesoriais”, nors tą vardą okupacijos metais ir buvo pelnę už mokslinio komunizmo dėstymą ar už rašinius “komunizmo statybos” klausimais.

(Bus daugiau)

2016.07.01; 07:00

Sielos brolis

rosinas_111Apie Albertą esu rašiusi Gražinos Rosinienės parengtai knygai, todėl čia nenorėčiau labai kartotis .Neatsimenu, kuris kurį susiradom ir ėmėm šilčiau bendrauti kaip žemaičiai. Kartais ir per paskaitas susėsdavom greta, nors bendrosios paskaitos būdavo skirtos didelėms auditorijoms, ne tik lituanistams. Jau pirmame kurse Albertas pagarsėjo fakultete kaip šaunus satyrinių eilėraščių rašytojas. Net bendrabutyje kitų specialybių merginos kalbėjo apie jį kaip apie žvaigždę. Kurse šią savo kūrybišką gyslelę realizavo kartu su kitais kurdamas ir redaguodamas žurnalą „Gaudeamus“.

Iš atminties išsitrynė daug kasdienių detalių. Tačiau prisimenu, kaip jis ėmėsi man padėti pramokti vokiečių kalbos. Man ši kalba buvo nauja, nes mokykloje buvau mokiusis anglų kalbą, o Albertas vokiškai gerai mokėjo. Skaitėm Goethe’s ir Heine’s eiles iš mažų baltų Vokietijoje leistų knygučių. Nežinau, ar mokytojas buvo geras, ar studentė gabi, bet tos pamokos buvo vienas malonumas ir vokiečių poezija suskambo visu grožiu.

Continue reading „APIE ALBERTĄ ROSINĄ“

Apie Romą Laurinavičių

Šviesus, talentingas

laurinavicius_Mikailionis_111Romas prisijungė prie mūsų kurso, rodos, tik nuo antrų metų. „Tauro“ bendrabutyje gyveno vienam kambary su mano klasioku ekonomistu Algiu. Gal dėl to neilgai trukus su juo ir aš artimiau susipažinau. Šiaip žinojom, kad Romas kilęs iš Baltarusijos lietuviškų kaimų, dėl ko jį gal kiek globojo ir mūsų dėstytojai, prof. Balčikonis tai tikrai.

Dauguma mūsų, pokario karta, neturėjom nei prašmatnių rūbų, o ir valgio prieš stipendiją pritrūkdavom, bet Romas buvo tikras vargo vaikas. Žinojom, kad kažkokios gyvenimo aplinkybės buvo jį nubloškusios į vaikų namus, taigi ir paramos iš tėviškės negalėjo tikėtis. Kad išgyventų, buvo susiradęs darbą. Nors teko studijas derinti su įsipareigojimais, buvo apsiskaitęs, sakyčiau, intelektualus, o iš prigimties – labai švelnios ir šviesios sielos. Dažnai pastebėdavo ir pasakydavo ką nors tokio, kas įstrigdavo ir priversdavo susimąstyti. Pavyzdžiui, jis atkreipė dėmesį į tai, kokią pastabą Čiurlioniui davė jo profesorius vokietis: „Warum so traurig?“ – klausdavo jis dzūko Čiurlionio. 

Continue reading „APIE ROMĄ LAURINAVIČIŲ“

Dzūkelis

jarmala_111„Vytai, mintimis nuklydęs į studijų metus, prisimink ir mane.Kurso ir kambario draugas Antanas“. Taip užrašyta ant čia skelbiamos Antano Jarmalos nuotraukos. Mirusiųjų prašymų negalima nepaisyti.Šioje „knygoje“ beveik niekas apie jį neužsimena. Arba tik užsimena. Gal aš su juo daugiau negu kiti buvau pažįstamas? Tad reikia nors šį tą… Deja, dabar Antaną matau tarsi laiko gerokai nublukintą rankraštį, kuriame tik kai kurie žodžiai dar šiaip taip įskaitomi.

Studijuoti jis atvažiavo iš Dzūkijos. O konkrečiau? Dzūkeliu jį vadindavome. Po kelerių studijų metų sostinėje mes, provincialai, daugiau mažiau sumiesčionėjome, bet tik ne Antanas. Išvažiavo iš Vilniaus koks ir atvažiavo: kuklus, net drovus, dzūkuojantis. Pakaklėje – tautinė juosta, švarkelis daug visko matęs. Manau, sostinėje jis jautėsi kaip svečias, veržte veržėsi namo, ir ne tik dėl to, kad ten jo laukė Monikutė, jeigu neklystu – kaimo mokytoja. Kurse jis buvo beveik nepastebimas, neretai patraukiamas per dantį. 

Continue reading „APIE ANTANĄ JARMALĄ“

Vytautas Visockas

visockas_111Švęsdami Universiteto baigimo 50-metį, Romualdo Ozolo paraginti tyliai pasižadėjome ką nors parašyti apie nesugrąžinamos jaunystės studijų metus. Nelabai tikėjau, kad daugelis susitikime dalyvavusiųjų imsis plunksnos, nelabai tikiu, kad vis dėlto išleisime knygą, bet, kiek tai priklauso nuo manęs, pabandysiu šį tą prisiminti. Kaip sakė Kęstutis, reikia tik prisėsti. Prisėdęs iškart supratau, kad šito mažoka. Ką reikia patikėti nežinomam skaitytojui? Kas jam būtų įdomu ir naudinga? Ar supras jis mus, prieš 56-erius metus susirinkusius studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros? Kalbos, kurios jis, galbūt, jau bodisi? Kodėl į Vilniaus universitetą stojote, o ne į Sorbonos, Harvardo universitetus?… Ir lietuvių kalbą bei literatūrą, o ne ekonomiką, vadybą arba teisę pasirinkote? Juk, kaip patys giriatės, buvote gabūs, bet tuos gabumus iššvaistėte neperspektyviai. Būsimam skaitytojui gali kilti tokie klausimai.

Jau vien apie tai, kas mums, provincijos vaikams, buvo Vilnius,  norėtųsi daug pasakoti. Aš važiuoju į Vilnių, į Vilniaus universitetą! Kiek daug telpa šiuose žodžiuose! Bet jie beveik nieko nepasako skaitytojui, kuris šiandien gal didžiuojasi lankęsis tolimiausiose pasaulio sostinėse. Na ir kas, kad tu studijavai Vilniuje? O man Vilnius buvo svajonių, pasakų miestas, ir labai toli nuo Alytaus.

Continue reading „APIE NESUGRĄŽINAMOS JAUNYSTĖS METUS“

Algis Uzdila

uzdila_1111957-aisiais mokslo metai artėjo į pabaigą. Balandžio mėnesį atėjęs į klasę Suvalkų licėjaus direktorius pranešė, kad du mūsų klasės abiturientus – Danutę Grabauskaitę ir mane – jei sutinkame, gali skirti kandidatais į Vilnių lituanistikos studijuoti. Pirmiausia, žinoma, birželio pabaigoje turėjome vykti į Varšuvos Adomo Mickevičiaus universitetą stojamųjų egzaminų laikyti. Svajojau apie politechnikos institutą Gdanske, tačiau paniekinti tokį siūlymą būtų buvęs nusikaltimas. Nežinau, kokius egzaminus laikė mano būsimieji kolegos Lietuvoje, mums liepė pasirengti rašomiesiems bei atsakomiesiems iš lenkų, rusų ir lietuvių kalbų.

Į auditoriją susirinkome prieš aštuonias ryto. Rašyti buvo skirta po dvi valandas iš kiekvieno dalyko. Tarp jų – po pusę valandos pertraukos. Kai 15-tą valandą baigėsi rašomieji, buvo pranešta, kad kitą dieną toje pačioje auditorijoje privalome prisistatyti 9 valandą.  Bet kur dėtis iki to laiko, nieks nepasidomėjo ir nakvynių neparūpino. O mes patys nedrįsome pasiklausti, kur galime apsistoti. Kažkiek maisto ir pinigų buvome pasiėmę, tačiau visai nežinojome, kur nakčiai prisiglausti.

Continue reading „ATMENOS IR PAMĄSTYMAI“

Albertas Ulys

ulys_111Tą 1996-ųjų birželio popietę stovėjau kalnelio pašlaitėje. Duslus Antakalnio kapinių žemės grumstų bildesys kaip būties nežinia, kaip Bethoveno likimo aidai virpino sielą. Nejau nebesutiksiu Tavęs, Norbertai?..

Belieka studentiškų dienų šurmulys, kartu nupėdintų jaunystės žingsnių senuosiuose Alma Mater koridoriuose prisiminimai.

Ryškiausios akimirkos kažkodėl susijusios su 34 auditorija. Gal kad čia dažniausia būdavo paskaitos, retkarčiais šokiai, vakarėliai. Per pertraukas suplūstam į koridorius su klegesiu, kalbom ir juoku.Vėl pasigirsta pašmaikštavimai pačia nekalčiausia – meilės – tema. „Sutikai kur nors sijoną – / Kryžiaus ženklą – ir į šoną“, reziumuodavo Sigitas ištrauka iš Justino Marcinkevičiaus „Dvidešimto pavasario“. Arba vėl: kada šypsosi Kęstas? – kai liūdi Vilius! – apie jųdviejų simpatijas kursiokei Irenai. O kaip galima apsieiti be filosofijos? Užsiplieskia ginčai, net rimti pamąstymai, kas be ko, pasišaipymai iš Ipolito, E. Meškausko gerbėjo, nuostatos, jog mąstantis, protingas žmogus visuomet vaikšto nunarinęs galvą ir tik tuščiagalvis užrietęs galvą maršuoja.

Continue reading „LYG M. K. ČIURLIONIO „BIČIULYSTĖ““

Evalda Strazdaitė-Jakaitienė

Šie žodžiai iš dabar populiarios dainos mane, kaip ir dažną mano kartõs žmogų, jaudina ir net graudina. Juk apie daug ką dabar jau tikrai galime pasakyti: buvo, būdavo, būta… Tada buvome jauni ir sveiki, tada drąsiai svajojome ir tikėjome ateitimi, tada skleidėsi mūsų polinkiai ir talentai, tada buvome ugdomi darbu ir darbui. Mažne kiekvieną dieną atsitikdavo kas nors nauja, įsimintina… Ir dabar, kai pažadinta atmintis sugrąžina į mūsų studijų metus, širdyje gera ir jauku. Mat juos visada prisimenu su jaukia šiluma ir didele meile daugeliui tada sutiktų žmonių.

MOKINIAI IR MOKYTOJAI

Tų tolimų 1957-jų rudenį studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros sugužėjome iš įvairių Lietuvos kampelių, daugiausia iš mažų miestelių ir kaimų:  iš Šaukėnų ir Žeimelio, iš Pumpėnų ir Šeštokų, iš Tirkšlių ir Tryškių, nuo Utenos ir Radviliškio… Iš didmiesčių – Vilniaus, Kauno ir Šiaulių – mūsų kurse tebuvo vos po vieną kitą. Po Stalino mirties jau buvo praėję ketvertas metų, politinis klimatas lyg ir atšilęs, šiek tiek atsipalaidavę asmenybės siekius kaustę varžtai. Tad prie mūsų, ką tik baigusių vidurines mokyklas, prisidėjo būrelis jaunuolių, grįžusių iš Sibiro tremties ar lagerių.

Continue reading „„JAUNYSTĖS DIENOS ĖJO IR NUĖJO…“*“

Vygandas Račkaitis

rackaitis_1111957 m. rugsėjį į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros susirinko gana margas studentų būrys. Tarp mūsų, ką tik baigusių vidurinę mokyklą, buvo ir solidžiau atrodančių studentų – grįžusių iš tremties bei lagerių, atitarnavusių sovietinėje armijoje, jau ištekėjusių moterų. Būta ne tik amžiaus ir gyvenimo patirties skirtumų. Kur kas laisviau jautėsi vilniečiai ir atvykusieji iš kitų didmiesčių. Ne taip bijodavo egzaminų, įskaitų baigusieji vidurinę aukso arba sidabro medaliu. Vyresnio amžiaus bendrakursiai laikėsi nuošaliau, vengė pasakoti apie save. Nebuvo linkę atvirauti ir bendraamžiai. Labiau suartėdavo tie, kuriems tekdavo gyventi viename bendrabučio kambaryje.

Iš pradžių labiausiai susidraugavau su Vidminu Vizgirda. Mudu buvom bendraamžiai, abu rašėm eilėraščius (tada kone visi lituanistai buvo poetai), vienas kitam skaitydavom savo kūrybą. Kartu eidavom į šokių vakarus, drauge ruošdavomės egzaminams užsidarę iki išnaktų kurioje nors auditorijoje. Jis paprastai gyvendavo su aukštesnių kursų studentais arba ten, kur būdavo grįžusiųjų iš tremties. Prisimenu, vis pasišaipydavo iš jau senstelėjusio germanisto Vaičiūno, kuris netrukus buvo pašalintas iš universiteto. Dar mokykloje pramokęs esperanto kalbos aš susirašinėjau su keliais užsieniečiais, gaudavau laiškų iš JAV, Ispanijos, Vakarų Vokietijos ir kitų šalių.

Continue reading „PAŽĮSTAMI IR… NEPAŽĮSTAMI“