Ant stalo Vinco Mykolaičio – Putino romanas/epopėja/ „Sukilėliai“. Labai geras kūrinys, vertas atminties. Senatvėje (dar kol kas brandžioje, nes dar regi akys), vėl galiu skaityti ir domėtis Lietuvos istorija. To dėmesio dingstis, – Petro Dirgėlos istoriniai romanai, apie kuriuos rašau savo knygoje, kuri turi išeiti šį rudenį… 

Vinco Mykolaičio – Putino romanas „Sukilėlai“

Skaitydamas „Sukilėlius“ 498 puslapyje radau nemažą pastraipą apie Plungę, apie baudžiauninką Antaną Vaišvilą. Gražia kalba, stililistiškai rišliu tekstu V. Mykolaitis – Putinas, kurio vienas iš pagrindinių personažų Petras Balsys per netiesiogine kalba su kitais personažais išgirstą pasakojimą sudomino mane intriguojančiu faktu: kad Plungės dvare įvykęs didelis valstiečių maištas, įtraukęs Gargždų, Kretingos, Darbėnų, Salantų, Gintiliškių baudžiauninkus. „Petras dažnai šypsodamasis prisimena, kaip Venckų Adomėlis vieną sekmadienį atbėgo pas jį ir užsirydamas ėmė pasakoti, ką girdėjęs bažnytkaimyje apie to narsų Plungės dvaro baužiaunininką Antaną Vaišvilą, kaip jį kaimiečiai neleido suimti, kaip tūkstantinė minia žmonių  privertė pristavą ir dragūnų eskadroną paleisti suimtuosius Vaišvilos palydovus.

Kitą sykį pusbrolis Jurgis papasakojo, ką girdėjęs turguje, kaip žmonės, susirinkę į sueigą, sugavo policijos šimtininką, jį sumušė, išpiovė su drabužio medžiaga jo policinius ženklus, sukalė kojas į kaladę ir uždarė arešto patalpoje. Vaišvila pasiskelbė valstiečių vadu nuo Plungės ligi Baltijos jūros. Jis ketinęs sukelti maištą ne vien prieš dvarininkus, bet ir prieš vyriausybę. Visų aplinkinių dvarų valstiečiai jį klausę ir tikėję, kad jie nugalėsią ir kareivius.

„Mūsų daug, – jie sakydavę, – saldotų maža. Ginklų mes gausime pas žydus ir kontrabandininkus ir visus saldotus iššaudysime“. (Paryškinta A. G., p. 498).

Iš kur romano autorius sužinojo apie tokį valstietį Antaną Vaišvilą ir jo vadovaujamą maištą?

Aš – plungiškis, esu matęs tokį vardą ir pavardę, iki tolei buvusios ant Kulių gatvės namų. Naujas pavadinimas atsirado jau vėl išlaisvintoje Lietuvoje, prie kurios, žinoma, prisidėjo ir 1863, 1864 metų sukilėliai. Tai man reikia kreiptis į istorikus, kraštotyrininkus. Pirmiausia į plungiškius, – S.Stropų, E. Ravickienę. Perverčiau jų knygas, bet tokios pavardės neradau. Turiu Žemaičių kultūros draugijos „A mon sakaa?“ laikraščio redakcijos knygą „Žemaitija“, išleistą knygą 1992 metais. Ir ten neradau. 

Turiu ir istoriko Aleksandro Vitkaus veikalą „Lietuvių istorijos įvykių chronologija, 1795-1918“. Nuodugniai išnagrinėjau 1863, 1864 metų įvykius, pavardes ir ten neradau Vaišvilos. Pagaliau pasiėmiau iš Vilniaus Lazdynų bibliotekos Onos Maksimaitienės veikalą „Lietuvių sukilėlių kovos 1863-1864 metais“, išleistą 1969 metais. Ten radau Vaišvilą (be vardo), bet jis buvo karininkas ir veikė jisai Joniškio krašte.

Pagaliau turiu Gedimino Ilgūno knygą „Antanas Mackevičius; sukilimo žygiai ir kovos“ (2007). Ir ten nei vietovardžių rodyklėse neradau Plungės, nei tarp asmenvardžių – Vaišvilos… 

Literatūros kritikas Alfredas Guščios, šio teksto autorius.

O kaip vis dėlto atsirado Plungėje tokio pavadinimo gatvė? Gal Eleonora Ravickienė, gal Stasys Stropus bendravo su Vincu Mykolaičiu – Putinu, rašančiu „Sukilėlius“? Ir jie jam patarė įdėti apie jį? (Jie abudu jau mirę). O gal pats romano Autorius skaitė A. Mackevičiaus laiškus, parodymus, surastus istorijos archyve? (1988 m. išleista knyga Antano Mackevičiaus „Laiškai ir parodymai“, deja, kurios aš neturiu)…

O gal paklausti Plungės savivaldybės dėl vardo pakeitimo? Bet per pastaruosius metus ten keitėsi merai, o kultūros darbuotojai, bet irgi nauji, nežinos… Arba garsi lietuvių literatūros mokytoja Elena Adomavičienė gal patarė? Galėjau jos paklausti anksčiau, o dabar ji mirusi… Ir Juozas Šimkus gal galėtų atsakyti, bet jau  ir jis – Anapilyje… Kas galėtų atsakyti į klausimą, – dėl Antano Vaišvilos gatvės pavadinimo?

… Gal reikėjo padaryti taip, kaip Telšiuose? Ten visa gatvė turi gražias skelbimo lentas, kur yra įrašai, susiję su istorija, su asmenybėmis… Man būtų užtekę ir kuklesnės iškabos/rodyklės/.

2017.09.03; 10:52

Marija Katiliūtė-Lacrima

katiliute_111Turbūt nėra sunkesnio egzamino už tą, kurį pateikia gyvenimas: kalbėti apie save. Pasitinkant dieną po dienos, metus po metų iš Viešpaties rankų, reikia kartais daryti sprendimus, kurie neįtelpa į svajonių ratą. Bent man. Kad ir dabar, kai esu paprašyta papasakoti Lacrimos istoriją. Nelabai yra ko klausytis…

Esu iš derlingos rašytojų Prienų žemės, kur, atrodo, kiekvienas kiek prasilavinęs žmogus, jei tik nori, gali rašyti. Šis įspūdis sustiprėja apsilankius Prienų krašto muziejuje, kai susipažįsti su tokia daugybe garsių kūrybingų asmenybių.

Tačiau aš augau be jokių muziejų. Anksti išmokau skaityti (neatsimenu, kad būčiau mokiusis). O Tėvelių namuose buvo gausu laikraščių, žurnalų, knygų. Mano visai nevaikiški žaislai buvo knygos. Mokytojai man pranašavo „gražią ateitį“. Gal siekiai ir būtų buvę lengviau įgyvendinti, jei ne ta šaltoji 1940-ųjų žiema, nusinešusi Mamytę…

Likom su Tėveliu visas penketas. Aš buvau vidurinioji (tada devynerių metų). O prieš akis – nematomi našlaičių vargai…, karas, miško brolių susirėmimai su stribais (gyvenom prie pat miško), gaisrai, kalėjimo skonis.

Continue reading „O KAS GI TA LACRIMA?“

3. Vaišvilko įvaizdis lietuvių išeivijos raštuose

Laimei, už Lietuvos ribų Vaišvilko fenomenas susilaukdavo daug didesnio dėmesio.

Turiu galvoje, be abejo, ne tik senuosius rusinų metraščius, kur Vaišvilkas minimas netgi dažniau ir plačiau už savo tėvą Mindaugą.

Įdomiausia, kad Vaišvilko figūra nuolatos domino lietuvius išeivijoje kur kas labiau nei Lietuvoje. Išeivijos raštuose galime rasti daug daugiau įdomios medžiagos apie pirmąjį Lietuvos karalių Mindaugą, jo krikštą ir jo sūnų Vaišvilką negu visoje ankstesnėje ir dabartinėje istoriografijoje, sukurtoje Lietuvoje.

Iš pradžių nesupratau – kodėl?

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( III )“

maironis_2

Lie­tu­vos Sei­mo pa­skelb­ti Mai­ro­nio me­tai bai­gė­si. Šios die­nos kul­tū­ros žmo­nės, jau­ni ir vy­res­ni, sa­vaip pra­ne­ša Sei­mui, kad di­džio­ji Mai­ro­nio me­tų pro­gra­ma iš es­mės bu­vo įvyk­dy­ta.

Žmo­gaus pa­sau­lis, kaip mes vi­si su­vo­kia­me, yra dau­gia­ly­pis ir dau­giak­lo­dis. Mes su­ka­mės sa­vo kas­die­ny­bė­je, sa­vo dar­buo­se ir rū­pes­čiuo­se, o už mū­sų su­ka­si ga­lin­ges­ni ra­tai, stip­res­nė jė­ga, ku­ri ga­liau­siai vis­ką su­sta­to į vie­tas. Mai­ro­niui at­ro­dė, kad ta di­džio­ji jė­ga yra is­to­ri­ja, to­dėl la­bai daug dė­me­sio sky­rė jai.

Šian­dien, mi­nė­da­mi di­džiuo­sius kū­rė­jus ir Mai­ro­nį, mes ieš­ko­me ar­gu­men­tų kul­tū­rai, mes no­ri­me su­pras­ti, ko­dėl, dėl ko at­si­tin­ka taip, kad kul­tū­ros var­dai pra­ėjus šimt­me­čiams iš­lie­ka gy­vi ir svar­būs. Mi­nė­da­mi di­dži­ą­sias su­kak­tis mes at­nau­ji­na­me kul­tū­ros ar­gu­men­tus. Ir Lie­tu­vos Sei­mas, at­ski­rai pa­gerb­da­mas Mai­ro­nį, jo 150-ąjį ru­de­nį, iš tie­sų pri­si­de­da prie kul­tū­ros ar­gu­men­tų.

Continue reading „Maironis sukūrė poetinę Lietuvos, kaip savarankiškos valstybės, viziją“

a.ruseckaite

Mai­ro­nis šiais ju­bi­lie­ji­niais me­tais buvo „gai­vi­na­mas“, pri­ke­lia­mas, ak­tu­a­li­zuo­ja­mas vi­so­kiau­siais bū­dais – sti­li­zuo­tais por­tre­tais, pi­lie­ti­niais ei­lė­raš­čiais mies­tų trans­por­to sto­te­lių vit­ri­no­se, kon­cer­tais, pa­ro­do­mis, spek­tak­liais.

Su­lau­kė­me ori­gi­na­lios kny­gos „Še­šė­lis JMM“, ku­rią pa­ra­šė po­etė, pro­zi­nin­kė Al­do­na Ru­sec­kai­tė, nuo 1976 me­tų dir­ban­ti Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­ju­je ir jau daug me­tų čia ei­nan­ti di­rek­to­rės pa­rei­gas. Tai­gi au­to­rės ta­len­to am­plua la­bai tin­ka­mas to­kio mas­to at­sa­kin­gai už­duo­čiai. Ji – ra­šy­to­ja, mu­zie­ji­nin­kė, ar­chy­va­rė.

Daug me­tų dirb­da­ma Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­ju­je, A. Ru­sec­kai­tė, ga­li­ma sa­ky­ti, smelk­te per­si­smel­kė šių rū­mų is­to­ri­ne au­ten­ti­ka, jos Šei­mi­nin­ko – Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos rek­to­riaus, pro­fe­so­riaus, pre­la­to, o vi­sų pir­miau­sia di­džio lie­tu­vių tau­tos dai­niaus Mai­ro­nio – dva­sia. Kny­ga liu­di­ja nuo­dug­nų Mai­ro­nio pa­li­ki­mo – ir dva­si­nio kul­tū­ri­nio, ir ma­te­ria­li­nio – pa­ži­ni­mą, gi­lų jo biog­ra­fi­jos bei kū­ry­bos iš­stu­di­ja­vi­mą.

Continue reading „Originaliai aktualizuotas Maironis“