Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Bendravimo su Rusija klausimas Premjero Sauliaus Skvernelio retorikoje vis dar kelia trintį. Tai, kad Premjeras tokios trinties, nepaisant aštrėjančio Vakarų ir Rusijos santykių konteksto, nebijo, rodo, kad Premjero tikslai neapsiriboja santykių su Maskva intensyvinimo didinimu. Prezidento rinkimai, samprotauja politologai, kad ir kaip išsisukinėtų Premjeras, vis dar jo prioritetų sąraše.

Tai, kad kelionė į Prezidentūrą lieka tarp S. Skvernelio interesų išdavė ginčas, į kurį Premjeras įsivėlė pirmadienį.

S. Skvernelis LRT laidoje „Forumas“ susiginčijo ir propagandistu išvadino Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiąjį analitiką Marių Laurinavičių, negailėjusį kritikos Premjero intencijoms atkurti politinius Lietuvos ir Rusijos santykius.

Tiek kritika, kurios Premjeras susilaukė metų pradžioje prakalbęs apie santykių su Maskva atnaujinimą, tiek pirmadienį pristatyta Lietuvos grėsmių vertinimo atskaita, tiek tai, kad Rusija už buvusio Rusijos šnipo apnuodijimą Anglijos Solsberio mieste susilaukė nuo Šaltojo karo nematytų Vakarų sankcijų, nebuvo pakankama priežastimi ne tik atsiimti deklaruotas idėjas, bet jas šiek tiek ir sušvelninti.

Premjeras pirmadienį vykusioje televizijos laidoje priminė, kad Lietuva yra vienintelė iš ES valstybių, kuri neturi politiniu lygmeniu santykių su Rusija.

Šį kartą S. Skvernelis pateikė naujų argumentų, kodėl, anot jo, reikėtų politinių santykių su Maskva. Vyriausybės vadovo nuomone, artėjant pasaulio futbolo čempionatui, kuris vyks vasarą Rusijoje, terorizmo grėsmė, kaip ir visada per tokius įvykius, išaugs. Todėl, akcentavo Premjeras, Lietuvai, per kurią tranzitu judės sirgaliai, svarbu į šiuos klausimus reaguoti neizoliuotai.

„Mums yra svarbu, todėl turi būti tam tikras kontaktas, kuris galėtų apsaugoti mūsų šalies nacionalinius interesus“, – akcentavo Premjeras. 

M. Laurinavičiui sureagavus, kad tokiems klausimams, kuriuos paminėjo S. Skvernelis, jokio politinio bendradarbiavimo nereikia, Premjeras aštriai atšovė, kad tai tik jam taip atrodo.

„Tai jums taip atrodo. Visada lengva šnekėti, liežuviu malti, nesusidūrus gyvenime su realybe. Deja, yra kitaip“, – kalbėjo S. Skvernelis, vėliau M. Laurinavičiaus kalbas pavadinęs tiesiog propaganda. 

Marius Laurinavičius. Slaptai.lt fotografija

Tokių primirštų kalbų grąžinimas į eterį būtent tuo metu ir tokiame kontekste, kai santykius su Rusija sunku interpretuoti kitaip nei priešiškus, kelia natūralius klausimus – kodėl Premjeras tiesiog kultūringai nenutyli prireikus kalbėti šia, galima sakyti, ne itin patogia tema.

Politologai tokį elgesį aiškino neatmesdami galimybės, kad Premjeras, nepaisant jo dviprasmiškų pareiškimų kovo 16 d. vykusioje Delfi konferencijoje, vis dar galvoja apie kėdę Daukanto aikštėje.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) docento Virginijaus Valentinavičiaus neįtikino Premjero kalbos šioje konferencijoje, kad Premjero pozicija jam leidžianti realizuoti suplanuotus darbus, o koncentruotis į kitus iššūkius jis nematąs „jokių galimybių“.

„Tuo, kad Saulius Skvernelis nedalyvaus rinkimuose patikėsiu tik tada, kai tikrai juose nedalyvaus“, – kalbėjo V. Valentinavičius.

Anot politologo, išlieka nemaža tikimybė, kad Premjeras sugalvos išbandyti savo jėgas Prezidento rinkimuose.

„Skvernelis labai aiškiai ruošiasi Prezidento rinkimams ir dirba savo rinkėjui. Skvernelis nėra narys, bet labai aiškiai susijęs su „valstiečių ir žaliųjų“ partija, kurią aš laikau faktiškai kolūkinės Lietuvos reinkarnacija. Manau, kad Skvernelis pagrįstai daro prielaidą, jog tarp šitos partijos rinkėjų yra daug žmonių, kurie jaučia nostalgiją tarybiniams laikams. Ir toks kitoks požiūris į Rusiją demonstruojamas, dabar jau galima sakyti, nuosekliai. Kitaip tariant, šis požiūris modeliuojamas pagal įsivaizduojamą „valstiečių“ rinkėją“, – kalbėjo S. Skvernelis.

Antroji priežastis, kodėl S. Skvernelis neatsisako savo retorikos Rusijos klausimu, anot politikos eksperto, yra tai, kad Premjeras yra jautrus verslo poreikiams.

Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.

„Premjeras savo jautrumą verslo interesams parodė pradedant Darbo kodeksu, baigiant visokiais palengvinimais įvežti beveik be išankstinių sąlygų pigią darbo jėgą iš Rytų“, – aiškino V. Valentinavičius.

„Manau, kad Skvernelis šitaip kalbėdamas tiesiog be ypatingų reveransų atspindi verslo interesus“, – apibendrino MRU docentas.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis akcentavo, kad, jo nuomone, S. Skvernelio prezidentinių galimybių diskusijos vyks tol, kol nebus patvirtinta ir nebaigtas pilnas kandidatų į prezidentus sąrašas. „Taigi apie Skvernelį mes kalbėsime visą laiką“, – pabrėžė profesorius.

L. Bielinis, aiškindamas S. Skvernelio pasisakymus, atkreipė dėmesį į kelis, jo nuomone, svarbius aspektus. Pasak VDU profesoriaus, Premjeras kalbėdamas apie santykių su Rusija problemas siekia atrodyti ne kaip politikas, bet kaip valdininkas.

„Jis elgiasi ne kaip politikas, o kaip valdininkas. Ir jis žvelgia į santykius su kaimynais kaip į techninį veiksmą“, – kalbėjo L. Bielinis, pabrėždamas, kad administraciškai tikslių problemų formulavimas yra vienas iš Vyriausybės vadovo pareigų.

Kitas aspektas, anot L. Bielinio, yra siekis atskirti savo nuomonę nuo Prezidentės.

„Premjeras nenori įeiti į Prezidentės galių lauką. Jis siekia parodyti, kad užsienio politikoje irgi yra tam tikri veiksmai, kurie atliekami ne vien prezidentiniu lygmeniu, o vykdomi administraciniu Vyriausybės lygmeniu“, – kalbėjo profesorius, pabrėždamas, kad toks laviravimas, kai vienu metu siekiama dengtis techniniais, o kitą kartą politiniais argumentais, yra tiesiog šio Premjero darbo stilius.

„Jis laviruoja. Čia jo stilius. Šiandien jam tai, ko gero, yra naudinga“, – aiškino L. Bielinis.

Tai, kad S. Skvernelis lieka ištikimas savo pozicijai, nors su jo pozicija nesutinka realiai už užsienio politiką atsakingos institucijos, įtarimų sukėlė ir Lietuvos karo akademijos (LKA) docentui Giedriui Česnakui.

Politikos eksperto nuomone, tai, kad Premjeras po visos ažiotažą sukėlusios istorijos neieškojo kompromisų su Užsienio reikalų ministerija ir Prezidentūra, tiesiog gali reikšti tai, kad tikrieji tokios komunikacijos interesai yra paprasčiausiai siekis krautis politinius dividendus prieš būsimus rinkimus.

„Premjeras turi kalbėti su užsienio reikalų ministru ir Prezidente dėl užsienio politikos gairių. Konsensusas turi būti pasiektas“, – pabrėžė G. Česnakas.

„Mes neturime pamiršti, kad ne individualūs interesai turi apspręsti politikos pokyčius. Turi būti konsensusas tiek Prezidento, pagal Konstituciją, tiek užsienio reikalų ministro. Mažosios valstybės turėtų viduje išlaikyti vieningą kryptį. Alternatyvių krypčių turėjimas viduje gali kelti tam tikrą nestabilumą ir disbalansą ar net valstybės susiskaldymą“, – sakė politologas.

Metų pradžioje Premjeras kalbėjo, kad Lietuvos ir Rusijos tarpvyriausybinė komisija galėtų atnaujinti darbą. Anot jo, tai labai svarbu ginant ir įgyvendinant Lietuvos nacionalinius interesus.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Šis pareiškimas S. Skvernelio atžvilgiu sukėlė nemažai kritikos iš politikų ir politologų. Premjeras kritikuotas dėl to, kad nederina tokių pasisakymų su kitomis, už užsienio politiką atsakingomis institucijomis, tiek dėl to, kad neatsižvelgia į agresyvius, į kompromisą nenukreiptus Maskvos veiksmus.

Po ažiotažą viešojoje erdvėje sukėlusios Premjero komunikacijos pasisakė ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pareiškusi, kad Premjero ketinimai atnaujinti dialogą su Rusija, atkuriant tarpvyriausybinę komisiją, nėra atsakingi ir neatitinka Lietuvos nacionalinio saugumo principų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.28; 05:41

Šiandien mūsų studijos svečias – Mykolo Riomerio docentas Virgis VALENTINAVIČIUS.

Kaip doc. Virgis Valentinavičius vertina kilusius nesutarimus tarp LRT vadovybės ir Seimo? Ar teisūs LRT vadovai, slaptumo skraistėmis dangstydami finansines ataskaitas? Ar sąžiningai elgiasi parlamentarai, sudarę specialią komisiją LRT veiklai ištirti? Nejaugi Ramūnas Karbauskis pajėgus surengti perversmą LRT vadovybės gretose? Ko nederėjo daryti Edmundui Jakilaičiui? Ar ši trintis naudinga Rusijai?

Štai į šiuos klausimus doc. Virgis Valentinavičius ir pateikia savo nuomonę. Beje, mūsų pašnekovas mano, kad šiandieninė LRT produkcija, įskaitant ir politines, ir informacines, ir kultūrines laidas, – užtektinai kokybiška, nešališka, objektyvi. Nerimą kelia tik LRT vadovybės uždarumas.

Pokalbio trukmė – 20 min.

2018.02.07; 05:30

Politologai Virgis Valentinavičius, Rima Urbonaitė ir Vytautas Dumbliauskas. Eltos nuotr.

Politologų nuomone, 2017 metų vienu iš svarbiausių įvykių buvo socialdemokratų skilimas, parodęs tai, kokia nestabili ir populistinėms partijoms patogi yra Lietuvos partinė sistema. Politologai, vertindami praėjusius metus, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nepaisant to, jog stiprėja gyventojų nusivylimas politika ir politikais, kai kurios visuomenės grupės mobilizuojasi ir politiškai tampa kur kas aktyvesnės.

Bet kuriuo atveju į pabaigą einantys 2017-ieji buvo dosnūs politinių temų prasme. Diskusijos dėl aukštojo mokslo ir sveikatos sistemos reformų, nesutarimai dėl to, kokį paminklą statyti Lukiškių aikštėje, socialdemokratų partijos skilimas, „valstiečių“ kova su alkoholiu, Seimo nariams inicijuojamos apkaltos ir pradėti tyrimai korupcija kaltinamiems politikams bei partijoms garsiai nuskambėjo viešojoje erdvėje.

Tačiau, teigia politologai, politinių temų gausa nebūtinai reiškia, kad visi šie įvykiai yra labai svarbūs. Nemažai 2017 metais ažiotažą kėlusių politinių įvykių yra tiesiog seniai besitęsiančių tendencijų proveržis. Pavyzdžiui, didėjantis visuomenės nepasitenkinimas politikais bei tuo, kaip veikia demokratija.

Kita vertus, kai kurie įvykiai, galbūt, dar tik sukurs tendencijas ateičiai. Pavyzdžiui, Lietuvos medikų sąjūdžio (LMS) principinga pozicija kalbantis su valdžia ateinančias metais gali tapti pavyzdžiu kitoms visuomenės grupėms – mokytojams, dėstytojams ir kitiems viešajame sektoriuje dirbantiems piliečiams.

Kalbėdami apie reikšmingiausius 2017 metų įvykius, politikos ekspertai sutarė, kad Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) skilimas galėtų būti nominuotas, kaip svarbiausias metų įvykis Lietuvos vidaus politikoje.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virginijus Valentinavičius neabejojo, kad socialdemokratų skilimas pelnytai gali būti traktuojamas, kaip įvykis, kuris veikia visą politinę sistemą ir kurio pasekmes jausime dar ir ateinančiais metais.

Docento nuomone, racionaliai nepaaiškinamas socialdemokratų skilimas, nesant „sveikos“ ir realiai socialiai orientuotos kairiosios partijos Lietuvoje, yra labai neigiamas reiškinys. Ypač, pabrėžė politologas, įvertinus tai, kad šalyje socialinė atskirtis didėja, o socialinės problemos darosi tiesiog beviltiškos.

Virgiaus Valentinavičiaus teigimu, socialdemokratų skilimas, pirmiausia, yra patogus „valstiečiams“, kurie perėmę kairės politikos lozungus, socialiai jautrios politikos nevykdo. Todėl nuo to, kaip seksis socialdemokratų lyderiui Gintautui Paluckui įgyvendinti „susocialdemokratinimo“ politiką, priklausys tiek „valstiečių“ pozicijos, tiek, apskritai, ideologinė pusiausvyra Lietuvoje.

MRU docentas Vytautas Dumbliauskas taip pat pabrėžė socialdemokratų skilimo poveikį partinei sistemai.

Politologas teigė, kad socialdemokratų skilimas ir tolesni veiksmai konsoliduojant partiją gali sustiprinti ne tik valstiečių, bet ir kitų populistinių partijų, žarstančių socialiai jautrius pažadus, pozicijas. Galbūt, svarstė V. Dumbliauskas, tai palengvins „darbiečių“ grįžimą į politinę areną. Politologas kalbėjo, kad tyrimų duomenimis, prie konkrečios partijos neprisirišusių, tačiau kairei ideologijai simpatizuojančių rinkėjų Lietuvoje yra apie puse milijono. Toks „plūduras“, anot V. Dumbliausko, gali nuplaukti bet kur ir reikšmingai pakeisti rinkimų rezultatus.

Kylame viršun ar leidžiamės žemyn? Slaptai.lt nuotr.

Pastaraisiais metais vykę politiniai procesai žiniasklaidoje taip pat atkreipė politologų dėmesį. Politikos ekspertams nerimą kelia tai, kad, viena vertus, dabartinė valdžia Lietuvoje su žiniasklaida bando konkuruoti, kita vertus, pastaraisiais metais paaiškėjo tai, kad įtakingų žiniasklaidos grupių vadovai yra patys įsipainioję politinės korupcijos tinkluose.

V. Valentinavičius pastebėjo, kad 2017 metais dviejų didžiausių Lietuvos žiniasklaidos grupių – „Lietuvos ryto“ ir „MG Baltic“ – vadovams buvo iškeltos politinės korupcijos bylos. Anot MRU docento, įvykis, kada per vienerius metus skirtingose teismuose atsidūrė dvi korupcinės bylos, susijusios su dviem svarbiausiomis Lietuvoje veikiančiomis žiniasklaidos grupėmis, yra ir simptomiškas, ir labai svarbus.

Tuo tarpu MRU politologė Rima Urbonaitė atkreipė dėmesį į žiniasklaidos ir „valstiečių“ konfrontaciją. Politologės manymu, „valstiečių“ kovos su nacionaliniu transliuotoju, partijos lyderių atsisakymas komunikuoti su kai kuriais žurnalistais, „patogaus teisingumo“ ieškojimas daro neigiamą poveikį politinei sistemai. R. Urbonaitė akcentavo, kad tokiu būdu „valstiečiai“ patys sau užkerta kelią produktyviai kalbėti su visuomene ir vadovautis skaidrumo principu.

Lietuvos medikų sąjūdžio susikūrimas ir neįprastas kietos pozicijos derybose su valdžia užėmimas, turėtų būti taip pat traktuojamas kaip išskirtinis 2017 metų įvykis. Galima prisiminti, kad LMS reikalavimai Vyriausybei didinti gydytojų atlyginimus iš kantrybės išvedė Premjerą Saulių Skvernelį. Šis dar lapkričio pradžioje akcentavo, kad LMS kalbos apie galimus streikus yra šantažo forma, kuriai Vyriausybė nepasiduos. Kitaip tariant, LMS precedentas iliustruoja savotišką susidūrimą tarp hierarchiškai vadovauti mėgstančios valdžios ir pilietiniu aktyvumu grįstos iniciatyvos.

V. Dumbliauskas teigia, kad ne tiek medikų susidūrimas su Premjeru, kiek tai, kad LMS demonstruoja savotišką pilietinės visuomenės pagyvėjimo momentą, turėtų būti šio įvykio aiškinimo epicentre. Anot jo, medikai rodo puikų pavyzdį, kaip vakarietiškomis priemonėmis ir praktikomis daryti spaudimą valdžiai. Kitaip tariant, LMS precedentas atskleidžia, kad iki tol pasyviomis buvusios Lietuvos visuomenės grupės mobilizuojasi ir suranda kelius demokratiškai veikti valdžios sprendimus.

Panašias visuomenės aktyvumo tendencijas pastebėjo ir R. Urbonaitė. Tačiau jas politologė įžvelgė kitame politinį ažiotažą sukėlusiame įvykyje – „valstiečių“ kovoje su alkoholiu.

Pasak R. Urbonaitės, griežta „valstiečių“ alkoholio politika ne tik lėmė augančias alkoholinių gėrimų kainas bei mažesnį jo prieinamumą, tačiau kartu parodė, kaip politiškai brangiai gali kainuoti politikų kategoriškumas ir nenoras įsiklausyti į kitą nuomonę.

Kita vertus, aptardami 2017 metus politologai pabrėžė, kad šiais metais įvykę politiniai skandalai ir krizės neigiamai paveikė visuomenės domėjimąsi politiką ir, apskritai, politikų vertinimą.

V. Dumbliausko nuomone, buvusios Seimo narės Gretos Kildišienės istorija aiškiai parodė, kad politiniai lyderiai į politiką gali „prastumti“ bet ką. Tuo tarpu Seimo pasyvumas, sprendžiant socialdemokratų darbo frakcijai priklausančio Artūro Skardžiaus viešųjų ir privačių interesų painiojimo bylą, rodo, kad politikai neturi didelio noro kontroliuoti siaurų verslo interesų dominavimą Seime.

Tokie skandalai, anot R. Urbonaitės, ne tik griauna politiko įvaizdį, bet ir prisideda prie to, kad aižėja partinė sistema bei susidaro terpė atsirasti naujiems gelbėtojams. Kitaip tariant per pastaruosius metus sustiprėjęs nusivylimas politinėmis partijomis ir politikais, artimiausioje ateityje tik dar labiau turėtų stiprinti rinkėjų „šokinėjimą“ nuo vienos partijos prie kitos. Pasekmes matysime artėjant Savivaldos ir Prezidento rinkimams.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.30; 02:30

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ne kartą yra sakęs mėgstąs juokauti. Tuo galėjome įsitikinti per jau metus trunkantį jo vadovavimo Vyriausybei laikotarpį. Tačiau ši Premjero charakterio savybė viešojoje erdvėje nepasiteisino.

Už aštriai nevengiančio pasisakyti S. Skvernelio juokus dažnai aiškintis tekdavo jo patarėjams.

Vienas labiausiai nuskambėjusių viešojoje erdvėje Vyriausybės vadovo juokų buvo sąmojis, kad „alternatyva policinei valstybei yra tik kriminalinė valstybė“. Šio, kaip įvardijo pats S. Skvernelis, „juokeliuko“ visuomenė nesuprato. Premjero paleista į viešumą mintis sukėlė daug neigiamų aistrų. Politikos apžvalgininkai ir opozicijoje sėdintys politikai neigiamą „policinės valstybės“ įvaizdį netruko išnaudoti kritikuojant visą Vyriausybės darbą.

Ypač kritikuojant ir taip visuomenėje dviprasmiškai vertinamas reformas. Taigi S. Skvernelio remiamos reformos imtos vaizduoti kaip baudimais besisvaidančio ir į politinius kompromisus nesileidžiančio „vadovo-policininko“ kovos prieš visuomenę įrodymu.

Kitaip tariant, Premjero pajuokavimas tapo tikru akmeniu, įmestu į jo „viešųjų ryšių daržą“, o kartu ir įrodymu, kad Premjerui trūksta politinio patyrimo ir kompetencijų.

Vis dėlto praėjusį ketvirtadienį Premjeras „Žinių radijuje“ pripažino, kad jo pavasarį išsakytos kalbos apie „policinę valstybę“ buvo nevykusios.

Tačiau šių žodžių nuoširdumu vertė sudvejoti toliau dėlioti Premjero samprotavimai. Gindamas įstatymo pataisas, pagal kurias prokurorų atlyginimai turėtų didėti 500-900 eurų, S. Skvernelis ne tik negailėjo liaupsių teisėsaugos pareigūnams ir ekskomisarams, kurie, anot jo, yra šiuo metu paklausiausi darbuotojai, tačiau, anot Mykolo Romerio universiteto docento Virginijaus Valentinavičiaus, akivaizdžiai juos išskyrė iš kitų darbuotojų grupių. S. Skvernelis akcentavo, kad teisėsaugos struktūrose dirbantys žmonės yra lojalūs, atsidavę valstybei ir tikrai prisideda prie to, kad šalyje būtų daugiau tvarkos ir teisingumo. 

Politologas Virgis Valentinavičius

Žinoma, reikia pažymėti, kad nieko blogo nėra tame, jog Premjeras giria ir puoselėja teisėsaugos struktūras. Valstybei žalingos trintys kyla tuomet, kai aukščiausi valdžios asmenys pastebi ir svarbiomis laiko tik kai kurias struktūras ir jų darbuotojus.

Juk ne taip seniai Premjeras kalbėjo, kad mokytojų atlyginimai kils tik tuomet, kai bus „matomi rezultatai“, o ir medikams negailėjo griežtų žodžių bei kaltinimų šantažu, šiems pareiškus apie streikavimo galimybę. Kitaip tariant, kyla įtarimų, kad Premjero mintys sukasi jei ne apie „policinę valstybę“, tai apie valstybę dėl „policijos“.

Tai, kad S. Skvernelio „juokuose“ yra dalis tiesos, akcentavo ir V. Valentinavičius. Nors toks Premjero pareiškimas, anot MRU docento, rodo, kad S. Skvernelis kaip politikas yra labiau subrendęs nei buvo prieš pusę metų, tai nereiškia, kad jis iš tikrųjų išsižada anksčiau pasakytų skandalingų žodžių.

V. Valentinavičius teigė manąs, kad, ko gero, S. Skvernelis prieš pripažindamas pajuokavimą nevykusiu, tiesiog išklausė gero viešųjų ryšių specialisto, pats iki galo juo netikėdamas. „Kiekviename juoke yra dalis tiesos“, – pabrėžė V. Valentinavičius. Politologas pažymėjo, kad „Žinių radijui“ duotame interviu S. Skvernelis aiškiai pademonstravo, jog jis pasitiki tik teisėsaugos pareigūnais, jog tik jie, anot Premjero, yra pajėgūs palaikyti tvarką valstybėje.

Politologas tai aiškino kaip savotišką Ministro Pirmininko „užsidarymą“ teisėsaugos reikaluose. O tai, anot MRU docento, nėra labai geras pasirinkimas S. Skverneliui. Premjerui, detalizavo V. Valetinavičius, kaip potencialiam kandidatui į prezidentus, reikėtų labiau susirūpinti užsienio politika, kuri priklauso Prezidento prerogatyvai. 

Policija skuba į pagalbą. Slaptai.lt nuotr.

Todėl, pabrėžė V. Valentinavičius, būtų gerai, jei Ministras Pirmininkas savo pomėgį VRM (Vidaus reikalų ministerijos. – ELTA) sistemai atsvertų URM (Užsienio reikalų ministerijos. – ELTA) reikalų išmanymų. Politologas pabrėžė, kad S. Skvernelio pareikšta „trafaretinė“ pozicija, kritikuojanti JAV sprendimą pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine, liudija labai nedidelę kompetenciją tarptautiniuose reikaluose. „Skverneliui žymiai lengviau kalbėti apie pareigūnų automobilius, negu apie tarptautinius santykius tolimose šalyse ir bandyti suprasti, ką tai reiškia Lietuvai“, – kalbėjo politologas.

Informaciją pateikė Eltos korespondentas Benas Brunalas.

2017.12.12; 02:30

Šalies politinės partijos pastaruoju metu kunkuliuoja. Lietuvos socialdemokratų partija ir dalis jau buvusių partijos narių pasitraukė iš valdančiosios daugumos ir pradėjo kalbėti apie naują politinę organizaciją. Liberalai, krečiami korupcijos skandalo, taip pat kalba apie partijos „restartą“.

Savotiškame intrigų sūkuryje atsidūrė Vilniaus miesto meras ir buvęs Liberalų sąjūdžio pirmininkas Remigijus Šimašius. Jo neva darytas spaudimas ir rašytos žinutės Vilniaus administracijos direktorei gali atsidurti etikos sargų akiratyje. Dar prieš tai Vilniaus miesto Taryboje įvyko transformacijos, kai liberalai iš valdžios pašalino konservatorius ir iš vicemero posto atleido Valdą Benkunską. Jį pakeitė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovė Edita Tamošiūnaitė. Galiausiai šią savaitę prie naujai pasirašytos Vilniaus miesto savivaldybės koalicijos prisijungė ir pati LLRA.

Taigi šiame intensyvių politinių permainų etape nedidelė ir ganėtinai uždara Lietuvos lenkų rinkimų akcija, neeikvodama daug energijos vidiniams vaidams, panašu, naudojasi esama padėtimi. Įdomu tai, kad dar prieš metus LLRA-KŠS buvo apskritai atitverta nuo galimybės prieiti prie valdžios centro, o ką jau kalbėti apie galimybę pretenduoti į postus.

Tuomet Premjeras Saulius Skvernelis sudarydamas Vyriausybę labai aiškiai pabrėžė, kad LLRA-KŠS lyderio Valdemaro Tomaševskio „neaiškių“ pozicijų po Krymo okupacijos demonstravimas kelia daug klausimų. Tai, anot Premjero, yra tikras kliuvinys galimam bendradarbiavimui formuojant Vyriausybę. Todėl, tvirtino S. Skvernelis, kol nebus atsakyti visi klausimai, kalbėti apie LLRA-KŠS dalyvavimą valdžioje apskritai nėra prasmės.

Panašu, kad Premjeras gavo atsakymus į rūpimus klausimus, nes dabar S. Skvernelis kalba apie sąlyčio taškus, siejančius valdančiąją daugumą ir LLRA-KŠS. Premjero toną palaiko ir Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, neslepiantis, kad esant reikalui į koaliciją bus kviečiama Lietuvos lenkų rinkimų akcija.

Ką rodo tokia aukščiausius valstybės postus užimančių asmenų nuomonių kaita? Ar tai tik retorika, ar reikia tikėtis, kad LLRA-KŠS oficialiai taps valdančiosios daugumos dalimi? Ar gali būti, kad laisva ūkio ministro kėdė, dėl kurios kol kas galvų nesuka mažumoje likusios valdžios vedliai, yra laikoma Lietuvos lenkų rinkimų akcijai? Bet galbūt tiek „valstiečiams“, tiek LLRA-KŠS formalizuoti koalicijos santykius nėra paranku, daug patogiau išlaikyti status quo? Galbūt koalicinė sutartis tik sukeltų daugiau neramumų nei įneštų tvarkos? Tačiau tokiu atveju kokią naudą iš to gauna postų neturintys ir de jure opozicijoje esantys Lenkų rinkimų akcijos politikai?

Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virgis Valentinavičius mano, kad didelių permainų LLRA-KŠS ir valstiečių santykiuose neturėtų būti. Kaip svarbiausias to priežastis MRU docentas išskyrė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir „valstiečių“ ideologinį panašumą, kompetentingų LLRA kadrų, galinčių užimti ministerijų postus, stoką bei lenkų partijos siekį oponuoti Tėvynės sąjungai.

V. Valentinavičius nesistebėjo Premjero ir Seimo Pirmininko kalbomis apie LLRA-KŠS ir „valstiečių“ ateities bendrystę. Tai, anot MRU docento, yra susiję su tuo, kad abi politinės partijos ideologiškai yra artimos.

„Šiose partijose derinami ultrakairuoliški lozungai ir ultrakonservatyvios vertybės. Taigi ideologiškai nuo pat pradžių „valstiečiai“ ir lenkai buvo artimi. Lenkų rinkimų akcija pritarė absoliučiai daugumai Vyriausybės sprendimų ir neformaliai jie priklauso valdantiems kaip ir partijos Tvarka ir teisingumas likučiai Seime. Jie visada palaikė dabartinę daugumą, ypač konservatyviais socialiniais ir kultūriniais klausimais, kaip šeimos politika“, – sakė MRU docentas.

V. Valentinavičių stebina tik tai, kad ideologiškai konservatyvi jėga palaiko labai liberalią S. Skvernelio Vyriausybės programą, priimtą Darbo kodeksą, Nacionalinį susitarimą, nuoseklų stambiojo verslo protegavimą. Pritariant šiems sprendimams, anot MRU docento, ne tik LLRA-KŠS, bet ir „valstiečiai“, kaip Tomas Tomilinas, turėtų turėti problemų. Tačiau nei vieni, nei kiti jų neturi. „Galbūt jie nesupranta, kokią politiką vykdo S. Skvernelis?“, – retoriškai klausė V. Valentinavičius.

Kita, politologo nuomone, ne mažiau svarbi, priežastis, kodėl Lenkų rinkimų akcijos ir valstiečių santykiai Seime nesiformalizuos, yra ribota partijos politinė patirtis ir kompetencijos.

„LLRA-KŠS turi blogą tiesioginio dalyvavimo koalicijoje patirtį. Kai ankstesnėje Vyriausybėje jie turėjo Energetikos ministeriją, iš viso šito nelabai kas išėjo. Ribota politinė patirtis neleido jiems visavertiškai dalyvauti valdančiojoje koalicijoje. Lenkų rinkimų akcija tiesiog neturi pakankamai kompetentingų ir profesionalių žmonių, kad galėtų užimti bent kiek rimtesnius postus“, – aiškino V. Valentinavičius.

Anot politikos eksperto, dėl to ši partija nėra ambicinga politinė jėga. Tad tikėtis, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcija sąmoningai pretenduotų į aukštus politinius postus, nėra labai tikėtina.

„Nėra paprasčiausiai žmonių, kurie šioje partijoje tai galėtų padaryti. Lenkų rinkimų akcija tiesiog bijo svarbesnių postų“, – samprotavo V. Valentinavičius.

Ribota lenkų partijos politinė kompetencija iš esmės lemia tai, kad LLRA-KŠS pasitenkina nedidelėmis paslaugomis, kurias gali suteikti valdantieji. Tad neformalaus „pritarėjo“ vaidmuo labai tinkamas šiai partijai. Tokia situacija, pabrėžė V. Valentinavičius, buvo tiek ankstesnėje, tiek yra šioje Vyriausybėje.

Galiausiai politikos ekspertas pabrėžė, kad LLRA-KŠS pasižymi tuo, jog ypač nemėgsta Tėvynės sąjungos, kurioje figūruoja V. Landsbergio pavardė.

„Praktiškai vien to užtenka, kad jie palaikytų socialdemokratus, kaip ankstesnėje Vyriausybėje, ar šiuo metu „valstiečius“, – apibendrino V. Valentinavičius.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politologijos katedros vedėjas Andžejus Pukšto taip pat samprotavo, kad formalios koalicijos neturėtų būti, o mažumos Vyriausybė turėtų ir toliau išlikti. Vis dėlto, politikos eksperto nuomone, nepaisant kai kurių trinčių, „valstiečiai“ gali tikėtis iš Lenkų rinkimų akcijos paramos.

„Valstiečiai“ ir žalieji turi labai stiprų tautinį flangą, kuriam atstovauja profesorius Eugenijus Jovaiša. Dėl to, ko gero, susitarimo dėl pavardžių ir vardų rašymo niekada neturėtų būti. Susitarimai įmanomi daugiausiai dėl socialinių, šeimos reikalų ar, pavyzdžiui, susitarimai dėl alkoholio ribojimo“, – kalbėjo A. Pukšto.

Nors nemažai „valstiečių“ ir Lenkų rinkimų akcijos keliamų klausimų gali sutapti, VDU docento nuomone, į koaliciją einama tik tada, kai 100 proc. matai, kad galimybė dirbti bent jau trejus metus yra. Be to, aiškino A. Pukšto, Lenkų rinkimų akcijai labiau apsimoka būti už Vyriausybės ribų ir atskirai tartis dėl konkrečių dalykų.

„Taigi, – apibendrino A. Pukšto, – Lenkų rinkimų akcija neis į koaliciją, neprašys postų, bet labai artimai bendradarbiaus daugeliu klausimų su „valstiečiais“.

MRU docentas Vytautas Dumbliauskas ideologinį veiksnį taip pat laiko svarbiu aiškinant, kodėl Premjeras ir Seimo Pirmininkas pradėjo kalbėti apie politinių tikslų bendrumą su LLRA-KŠS. Tačiau politologas pabrėžė, kad lenkų partijos ideologinis neapibrėžtumas, o ne konkrečių vertybių bendrumas yra svarbus, kodėl su ja „valstiečiams“ nesunku surasti bendrą kalbą.

„Lenkų rinkimų akcija ideologiškai yra „jokia“. Jie nei kairieji, nei dešinieji. Jie yra tautiniu pagrindu sukurta partija. Todėl su jais kalbėtis arba juos pakviesti į platesnes koalicijas nėra nieko keisto. Dėl to nei liberalai, nei konservatoriai, nei socialdemokratai dėl tokio sprendimo nebus smerkiami ir, atvirai kalbant, nieko nenustebins. Tai visai normalu ir, beje, Lietuvoje įvykę ne vieną kartą.“

Komentuodamas ankstesnius Premjero ir Seimo Pirmininko pareiškimus, kad dėl LLRA-KŠS lyderio V. Tomaševskio užimamų pozicijų Lenkų rinkimų akcijai neatsiras vietos valdžioje, MRU docentas priminė Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) žodžius, jog politikoje nebūna nei amžinų draugų, nei amžinų priešų – tik amžini interesai.

„Todėl nieko keisto, kad dėl tokios „tamsios asmenybės“ kaip Valdemaras Tomaševskis tradicinių partijų nuostatos gali būti keičiamos. Priklausomai nuo susiklosčiusių politinių aplinkybių. Taigi tiek V. Pranckiečio, tiek S. Skvernelio kalbos manęs visai nestebina. Kol nereikėjo jiems Lenkų rinkimų akcijos balsų, tol jie buvo „nelabai geri“, o kai dabar reikia – situacija keičiasi. Tai yra tiesiog tipinis politinės konjunktūros pavyzdys“, – kalbėjo MRU dėstytojas.

V. Dumbliausko teigimu, nors V. Tomaševskio pėdsakai, ko gero, veda iki Kremliaus, tai nereiškia, kad didžioji dalis partijos narių su tuo yra susiję.

„Partija šiandien tiesiog turi „auksinės partijos“ statusą. Politikos realybėje labai dažnai susikuria situacijos, kai mažų partijų dalyvavimo labai reikia. Šis poreikis neproporcingai padidina tokių politinių jėgų reikšmę“, – Eltai sakė politologas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.06; 00:05

Pastarosiomis savaitėmis ramybės neduoda vienas galvosūkis: ar tikrai TS-LKD dreifuoja liberalizmo link? Konservatorių – krikdemų partiją laikau rimta, įtakinga, solidžia politikų grupe, kuri reikalinga Lietuvai kaip atsvara kairiosioms, liberaliosioms, centristinėms jėgoms.

Iš konservatorių ir krikdemų laukiu, kad jie nuoširdžiai rūpintųsi ne tik ekonominiais, demografiniais, kariniais reikalais, bet valstybę patikimai saugotų dar ir nuo pragaištingų įtakų iš svetur. Nuo beribio vakarietiško liberalizmo, nuo Kremliaus išpuolių…  

Štai už tokią TS-LKD galėčiau ramia sąžine balsuoti. Tačiau iš atminties neišdyla keletas viešojon erdvėn prasprūdusių užuominų, esą šios partijos vadovybė vis labiau linkusi panašėti į liberalus. Prisipažinsiu, man nesuprantamas kai kurių partijos narių priešiškumas naująjam partijos lyderiui Gabrieliui Landsbergiu. Grubių jo klaidų nematau. Nesąžininga kaltinti vadovą, kad būtent dėl jo sprendimų partija pralaimėjo Ramūno Karbauskio komandai. Priekaištauti galėtumėm nebent tada, jei TS-LKD būtų treti ar ketvirti. Dabar juk iškovota antroji vieta. Prof. Vytautas Landsbergis taikliai pastebėjo: sidabro medalį laimėjusios Rūtos Meilutytės niekas nebara, niekas jai nepriekaištauja…

O štai asmeninių nuoskaudų, girdi, kodėl G.Landsbergis manęs nepastebėjo, nepasiteiravo mano nuomonės ar neįtraukė manęs į pirmąjį dešimtuką, – užtektinai. Ypač juokingai atrodo mesti kaltinimai, kad jaunasis Gabrielius arogantiškas. Susireikšminimo G.Landsbergio elgesyje tikriausiai yra. Ir bus ateityje. Bet leiskite paklausti, ar elgesys tų, kurie jį kritikuoja, nepaženklintas visažinystės, pasipūtimo, susireikšminimo ženklais? Ar, pavyzdžiui, politologas Vytautas Sinica, vienas iš pirmųjų pažėręs aštrių pastabų („Prof. Landsbergio nekentusi Lietuva atsinaujinimu su ta pačia nekenčiama Landsbergio pavarde nepatikėjo“, delfi.lt), – ne arogantiškas? Argi teisinga ir tikslu sakyti, jog prof. V.Landsbergio nekenčia visa Lietuva? Rūta Janutienė ir jos lygio politologai – tai jau visa Lietuva? Ar gali taip kalbėti politologas, ketinęs talkinti Seimo narei konservatorei Agnei Bilotaitei? Už tokį netaktą visiškai pagrįstai jo paslaugų atsisakyta. Juk toje frazėje – ne tik janutienių, bet ir V.Sinicos nuomonė. Aš taip suprantu. 

Man regis, vienintelis aktualus klausimas: ar naujoji TS-LKD vadovybė nėra tik konservatorių – krikdemų skraiste prisidengę liberalai? Štai toks variantas būtų pats skaudžiausias tiems, kurie nepasitiki įvairiausių krypčių liberalais (turėtumėm suvokti, kad mažoms tautoms pirmiausia reikia galvoti ne apie asmenines teises ir laisves, o apie pareigas ir atsakomybę).

Įtarimų dėl konservatorių chameleoniškumo gal net daugėja. Pavyzdžiui, buvęs ilgametis Seimo narys konservatorius Saulius Pečeliūnas priekaištavo partijos vadovybei, kad ši prieš rinkimus vaidino liberalus (portalas 15min.lt), todėl nepasiekė gerų rezultatų. Buvęs parlamentaras ironizavo: „Kam balsuoti už kopiją, jei egzistuoja geras originalas“?

Išties keista, kai į Seimą išrinkto Lauryno Kasčiūno komanda susitikimuose su rinkėjais diskutuoja kaip konservatoriai, o gretimame rajone G.Landsbergio atstovai salėje primena labiau liberalus nei konservatorius. Bet ir vėl kirba įtarimai: piktinamasi nuoširdžiai ar tik dėl patirtų asmeninių nuoskaudų?

Ypač aštriai partijos vadovą kritikavo konservatorius Virgis Valentinavičius. „Labiausiai valstiečių pergalei nusipelnė pats G.Landsbergis“, „į pasiskyrusio premjero vaidmenį buvo įsijausta tiek, kad per radiją paleisti audioklipai, kuriuose jaunuoliai aiškino balsuosią už konservatorius, nes nori, kad premjeru būtų G.Landsbergis“, „savo elgsena mobilizavo priešininkus eiti balsuot“, „pratrūko nežabotos savimylos ir arogancijos fontanas“… Tai tik kelios citatos iš buvusio konservatorių premjero Andriaus Kubiliaus patarėjo V.Valentinavičiaus teksto (delfi.lt). Bet atsakymo į pagrindinį klausimą – ar G.Landsbergis nėra konservatoriumi tik apsimetantis liberalas – publikacijoje neradau.

Gaila. Smulkiai išvardinęs premjeru norėjusio tapti, bet netapusio G.Landsbergio nuodėmes, V.Valentinavičius galėjo pateikti bent užuominą: o kokias klaidas kadaise yra padaręs jo buvęs darbdavys – buvęs premjeras A.Kubilius. Pavyzdžiui, kiek 2016-ųjų rinkimų rezultatams yra netiesiogiai pakenkęs pats A.Kubilius? Būtent – kokią įtaką A.Kubiliaus vadovavimas vyriausybei padarė 2016-ųjų rudens rinkimų rezutatams. Ir kiek dėl to kalti A.Kubiliaus patarėjai, neišskiriant ir V.Valentinavičiaus. Dabar gi atrodo, kad partijai vadovauti vos tik pradėjęs G.Landsbergis – didžiausias niekadėjas, o štai užtektinai ilgas A.Kubiliaus vadovavimo laikotarpis – be jokios dėmelės.

Taip, A.Kubilius vertas pagarbos, kad sunkiomis sąlygomis suvaldė neatsakingo socialdemokratų išlaidavimo sukeltą ekonominę krizę. Bet nejaugi anuomet A.Kubilius nepadarė klaidų, kurias šiandien nebūtų verta viešai aptarti, analizuojant 2016-ųjų rinkimų rezultatus? Ką V.Valentinavičius  atsakytų tiems nuo konservatorių nusisukusiems lietuviams, kurie kaltina A.Kubilių, jog šis smunkančią ekonomiką sutramdė pačių silpniausiųjų sąskaita, nedrįsdamas kibti į atlapus milijonieriams? O ką būtų galima atkirsti tiems prarastiems konservatorių gerbėjams, kurie mano, jog A.Kubilius – visai ne konservatorius, ne krikdemas, o savo pažiūras slepiantis liberalas, tramdantis „vadinamuosius TS-LKD talibus“?

Man regis, konservatorių tramdyti nereikia, atvirkščiai, skatinkime dar atviriau, dar drąsiau ginti lietuviškuosius Lietuvos interesus. Jei ką nors verta Lietuvoje tramdyti, tai tik liberalus ir kosmopolitus, kuriems nekelia nerimo nei milžiniška emigracija, nei klastinga asimiliacija, nei lietuviškosios savigarbos praradimas, nei beribis pataikavimas tautinėms bendrijoms.

Lakmuso popierėliu galėtų tapti atsakymai kad ir į tokius paprastus klausimus: jei nori įsileisti lenkiškas raides, jei manai, kad pulkininkas Kazys Škirpa nevertas paminklinės lentos, jei nepalaikai idėjos atstatyti Vilniaus pilis, jei tau nereikalingi tautiškų dainų konkursai, jei žadi masiškai dalinti dvigubas pilietybes, vadinasi, nesi vertas nei mano balso, nei mano palaikymo.

2016.12.15; 05:47

Prezidento rinkimai mažiausiai dar keletą savaičių liks viena iš svarbiausių lietuviškų temų. Beje, kas pasakė, kad jie – nuobodūs?

Paskutinieji įvykiai  akivaizdžiai byloja, kiek daug jėgų susibūrė prieš antrosios kadencijos siekiančią Prezidentę, tarsi ji būtų bloga ar net labai bloga Lietuvos vadovė. Ar galima dvikovą vadinti blankia, jei „visi kaunasi prieš vieną“? Ar nėra keista, jog šiuose rinkimuose būta tokio neva natūraliai plataus „kandidatų pasirinkimo“? Gal prieš dabartinę vadovę nusiteikusių kandidatų gausa pirmąjame ture – paženklinta dirbtinumo ženklu?

Continue reading „Kas nutiktų, jei Dalia Grybauskaitė nelaimėtų …“

Pirmojo rinkimų turo metu televizijų debatuose ypač dažnai akcentuota mintis, esą Prezidentės Dalios Grybauskaitės vadovaujama Lietuva per daug aštriai kritikuoja Rusiją, esą Lietuva išvis neturi jokios užsienio politikos, esą mūsų užsienio politika – nenuosekli, padrika…

Ar tai – tiesa? Ar šie priekaištai – pagrįsti? Politikos apžvalgininkas Virgis VALENTINAVIČIUS mano, jog teiginiai, girdi, oficialusis Vilnius specialiai erzina Rusiją, todėl nesugeba turėti normalesnių santykių su Kremliumi, – iš piršto laužti. Jis mano, jog nuolankus, pataikaujantis kalbėjimo stilius su Rusija nieko nekeičia. Santykiai su Rusija priklauso ne nuo lietuvių kalbėjimo manieros, bet nuo to, kokių planų tuo metu turi Rusijos prezidentai. Be to, tvirtinimai, esą Lietuva bijo Rusijos labiau nei dauguma Europos Sąjungos valstybių, – irgi perdėtas.

Politikos apžvalgininką Virgį VALENTINAVIČIŲ kalbina Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. Pokalbio trukmė – 11 min.

Continue reading „Mitai, kurie buvo skleidžiami pirmojo rinkimų turo metu“

Prezidento rinkimai mažiausiai dar keletą savaičių liks viena iš svarbiausių lietuviškų temų.

Beje, kas pasakė, kad jie – nuobodūs? Paskutinieji įvykiai  bylote bylojo, kiek daug jėgų susivienijo prieš antrosios kadencijos siekiančią Prezidentę, tarsi ji būtų bloga ar net labai bloga Lietuvos vadovė.

Ar gali dvikova būti nuobodi, jei „visi kaunasi prieš vieną“? Nejaugi nėra keista, jog šiuose rinkimuose būta tokio tarsi natūraliai plataus „kandidatų pasirinkimo“? Ar tik prieš dabartinę vadovę nusiteikusių kandidatų gausa pirmąjame ture nebuvo paženklinta dirbtinumo, tendencingumo ženklu?

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Kas atsitiktų, jei D.Grybauskaitė nelaimėtų rinkimų…“

Šiandien Slaptai.lt svečias – politikos apžvalgininkas Virgis Valentinavičius.

Dėmesio centre – Lietuvos prezidento rinkimai.

Kuo jie ypatingi? Kaip derėtų vertinti rinkiminę kampaniją? Kaip susiklostys antrasis turas? Kokie priekaištai buvo dažniausiai keliami Prezidentei Daliai Grybauskaitei ir kokių priekaištų susilaukė jos opoentai?

Politikos apžvalgininkas V.Valentinavičius vertina tiek Dalios Grybauskaitės, tiek Zigmo Balčyčio privalumus ir trūkumus.

Politikos apžvalgininką Virgį Valentinavičių kalbina Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas (pokalbio trukmė – 22 minutės).

Continue reading „Ką apie Lietuvos prezidento rinkimus mano politikos apžvalgininkas Virgis VALENTINAVIČIUS?“

Europos Humanitarinio Universiteto (EHU) Socialinių ir politikos mokslų departamento direktorius Virgis VALENTINAVIČIUS atsako į Slaptai.lt žurnalisto Gintaro Visocko klausimus.

Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, jog Lietuva pasidžiaugti ramybe šiuo metu negali. Užtektinai daug politinių grumtynių, nesusipratimų, natūraliai ir dirbtinai eskaluojamų skandalų. Kas atsitiko?

Atsakyti į klausimą, kas dabar dedasi Lietuvoje, – paprasta. Artėja Prezidento rinkimai. Politinis šurmulys tokiais atvejais neišvengiamas. Tik šių prezidentinių rinkimų ypatumas toks, kad rinkimų rezultatai aiškūs jau dabar. Dalia Grybauskaitė turėtų įtikinamai laimėti. Intriga tik dėl vieno niuanso – laimės pirmąjame ar antrąjame ture. D.Grybauskaitės atotrūkis nuo kitų kandidatų per didelis, kad būtų įmanomi netikėtumai.

Continue reading „Virgis Valentinavičius: „Referendumai reikalingi tuomet, kai siekiama sužlugdyti rimtą projektą““

Argumentų, kodėl turime gerą prezidentę, – nuolat daugėja. Spalio 28-ąją išgirdome dar vieną argumentą, kodėl Dalia Grybauskaitė – puiki prezidentė, neabejotinai verta antrosios kadencijos. Omenyje turiu Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės netaktišką akibrokštą, mestą Lietuvos parlamento rūmuose gausiai susirinkusių Europos Sąjungos politikų akivaizdoje.

Primityvu kaltintinti Prezidentę, kam ši ryte neatvyko į Seimą pasveikinti užsienio diplomatų, jei vakare numatytas oficialus priėmimas Daukanto aikštės rūmuose. O atsiprašyti už nepadarytas Prezidentės nuodėmes, tarsi Lietuvos vadovė būtų etiketo reikaluose nesusigaudanti naujokė, – net įžūlu. Bet liūdnai pagarsėjusios Darbo partijos statytinei svarbu žūtbūt mesti nepasitikėjimo šešėlį. Gal atsiras tokių, kurie patikės Prezidentę esant netaktišką? Gal bus tokių, kurie bandys šią temą paversti svarbiausiu savaitės skandalu? Gal ši "žinia" atitrauks visuomenės dėmesį nuo žlungančio Viktoro Uspaskicho bylų?

Continue reading „Kodėl Dalia Grybauskaitė – gera prezidentė“

grybauskaite_8-k

Prezidentė D. Grybauskaitė interviu savaitraščio „Veidas“ specialiam leidiniui „Prognozės 2011“ pareiškė, jog korupcija Lietuvoje pradeda paralyžiuoti valstybės vystymąsi.

„Tampame oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe“, – interviu sakė Prezidentė.

Sunku su tuo nesutikti. Galima tik būtų ginčytis, ar tampama, ar jau esame mafijos, t.y. nusikalstamo pasaulio grupuočių valdoma valstybė (oficialioje kalboje žodis „mafija“ dažniau mėgstamas pakeisti į „oligarchija“, tačiau esmės tai nekeičia). Premjero patarėjas Virgis Valentinavičius komentuodamas Prezidentės žodžius teigia, kad „problemų dėl korupcijos yra, bet situacija nėra tokia dramatiška, kaip ją vertina Prezidentė“.

Pasakė ir tiek, bet tokio rango patarėjo pasisakymai turėtų būti lydimi išsamios argumentacijos, kuri įtikinamai turėtų paneigti prezidentės būkštavimus. Deja… Todėl tokie Premjero patarėjo žodžiai dar kartą aiškiai parodo, kad ši Vyriausybė arba neturi noro ir politinės valios mažinti korupciją, arba pati yra korumpuota ir nuolat papirkinėjama, arba tiesiog visiškai nesiorientuoja situacijoje, kuo būtų sunku patikėti.

Continue reading „Palinkėjimai Prezidentei Daliai Grybauskaitei“