2017 m. sausio 5 d. Lietuvos mokslų akademijos Mažojoje konferencijų salėje įvyko prof. habil dr. Olego Poliakovo paskaita-diskusija.

Mokslininkas nominuotas 2016 m. Lietuvos mokslo premijai už darbų ciklą „Lietuvių ir kitų indoeuropiečių kalbų santykių tyrimai istorijos ir kultūros kontekste (2001-2015)“.

Olegas Poliakovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jo knygoje „Pasaulis ir lietuvių kalba“, kurią 2008 m. išleido Vilniaus universitetas, išsamiai analizuojami lietuvių kalbos fonetiniai ir gramatiniai archaizmai, seniausia leksika, pagrindiniai lietuvių ir kitų seniausių indoeuropiečių kalbų panašumai ir skirtumai. Olegas Poliakovas rašo: „Turime didžiuotis ne tik Lietuvos tūkstantmete istorija, jos gražia gamta, bet visų pirmiausia jos romiais, darbščiais, gal kiek mąsliais žmonėmis, gebėjusiais per daugelį šimtmečių trukusius karus, marą, badą ir okupacijas išsaugoti savo gimtąją kalbą, archaiškiausią iš visų šiuolaikinių ide. kalbų“.

Pasakodamas apie nuveiktus darbus, išėjusias knygas, jis ne kartą prisipažino, kad į Lietuvą jį atvedė meilė Jai ir lietuvių kalbai.

Apie prof. Olego Poliakovo darbus, ypač apie jo knygą „Pasaulis ir lietuvių kalba“, pranešimą, kurį čia skelbiame, perskaitė renginyje dalyvavęs lituanistas, vertėjas, Vilniaus universiteto emeritas prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas.

Nuotraukos: Vytauto Visocko (Slaptai.lt).

XXX

Gerbiamieji posėdžio dalyviai,

Prieš mus prof. habil. dr. Olego Poliakovo veikalas „Pasaulis ir lietuvių kalba: indoeuropiečių ir lietuvių kalbų giminystė“, išleistas 2008 metais. Manau, kad visi dalyviai yra su juo susipažinę, todėl jaučiuos galįs nedėstyti knygos turinio. Iš karto pradedu nuo to, kad per tuos aštuonerius metus jam skirta pernelyg maža dėmesio. Mano duomenimis, tik vienas akad. Zigmas Zinkevičius 2009 m. žurnale „Baltistica“ (t. XLIV (2), p. 391-399)“ yra įvertinęs šį darbą: „…Olegas Poliakovas padovanojo baltistams ir lietuviškai skaitančiai visuomenei puikų enciklopedinio pobūdžio veikalą apie lietuvių kalbą, kurio jis nusipelno“.

Sprendžiant vien iš veikalo antraštės ir minėtos akad. Z.Zinkevičiaus recenzijos, gali susidaryti nuomonė, jog čia turime grynai lingvistinį darbą. Iš tikrųjų taip nėra: jame daug vietos skiriama ir apžvelgiamųjų kalbų ekstralingvistikai, jų sociologinės ir geografinės aplinkos poveikiui, kuris nulėmė tų kalbų raidą ir dabartinę būklę. Tuo ypač įsitikiname skaitydami skyrelį „11.3.3.1. Senovės Airija“ (p. 278-283). Jis visas skiriamas Airijos salos gyventojų pokyčių istorijai nuo 600 m. pr. Kr. iki mūsų eros 2004 metų. Tuo tarpu skyrelyje „11.4. Senoji airių kalba“ (p. 283-287) kalbos dalykai apžvelgiami keturiuose su puse puslapio. Iš jų vos keliomis replikomis užsiminta apie lietuvių kalbą, kaip antai: „Lietuvių kalboje yra išsaugotos archaiškos ide. galūnės, kuriomis rekonstruojamos galūnės airių ir keltų prokalbėse…“. Ta rekonstrukcija išryškinama keliose lentelėse (p. 285-286). Dar didesnė disproporcija lingvistikos nenaudai matyti skyriuje „Vikingai. Islandų ir lietuvių kalbos“ (p. 212-252). Čia ekstralingvistikai tenka 32 puslapiai, o kalbotyrai – vos 8 p. Tad veikale ryški tendencija nukrypti į etnolingvistiką ar net etnologiją.

Kaip reikėtų vertinti tokio aspekto dominavimą? Manyčiau, kad teigiamai. Tai kaip tik sudaro veikalo savitumą. Lietuvių filologinėje literatūroje turime svarių grynosios lingvistikos darbų, bet pasigendame etnolingvistikos studijų.

Prof. Olego Poliakovo knyga turėtų joms duoti impulsą. Ji turėtų paskatinti ir mūsų visuomenę įsisąmoninti, kad XIX a. pabaigoje ir XX amžiuje įvairiose Europos šalyse imta dėti daug pastangų gaivinti ir įtvirtinti mažų etnosų kalbas, kurios dėl nelemtų istorinių aplinkybių, engiamos pajėgiųjų kalbų, išnyko ar atsidūrė prie išnykimo slenksčio. Mes dažnai padejuojame, kad amžių būvyje mūsų kalba yra smarkiai nukentėjusi. Prof. Olego Poliakovo knygoje pateikiama pavyzdžių, kai kurios nekurios kalbos prarado dar daugiau. Pavyzdžiui, airių kalba. Vien XIX a. viduryje, siaučiant vadinamajam Didžiajam badmečiui 1845-1850 m., Airijoje išmirė nuo 500 tūkst. iki 1,5 mln. jos vartotojų, o iš šalies emigravo dar 1,5 mln. airių. Tad per dešimtmetį nuo 1841 iki 1851 m. Airija prarado 30 proc. savo gyventojų. Tačiau vis dėlto airių tauta įstengė po sunkių kovų su anglais, patyrusi daug aukų, 1922 m. iškovoti nepriklausomybę, o XXI a.pradžioje tapti išsivysčiusios ekonomikos šalimi.

Labai vertinga monografija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Svarstomajai knygai būdingas didelis apibendrinimas, kuris lemia griežtą faktų atranką ir samprotavimų, svarstymų striukumą. Autoriui pakako mažai žodžių, kad pasakytų daug dalykų. Iš čia kyla ir veikalo enciklopedinis pobūdis. Tad visišai nederėtų kalbininkui reikšti kokių pretenzijų, jog jis savo veikale nenagrinėjo dar šiokių ar tokių problemų. Juk neįmanoma viena knyga aprėpti tokios sudėtingos mokslo šakos kaip kalbotyra. Taip pat netiktų priekaištauti jam dėl kokio kalbos reiškinio interpretacijos. Antai sakoma, kad žodis „Lietuva“ turįs penkias etimologijas. Apibendrinamojo, enciklopedinio pobūdžio veikale visiškai netiktų svarstyti visus šiuos atvejus. Tai jau specialaus rašinio uždavinys. Tad nereikalaukime ir iš prof. Olego Poliakovo to, kas jam neprivalu.

Apskritai galima sakyti, kad prof. Olegas Poliakovas sėkmingai tęsia vaisingą rusų kalbotyros tradiciją, praturtinęs ją dar ir vokiečių mokyklos patirtimi, skiria daug dėmesio lietuvių kalbai. Čia visos jo kalbinės veiklos neįmanoma apžvelgti. Lieka neapžvelgti reikšmingi darbai užsienio kalbomis. Olegas Poliakovas nėra vienos knygos autorius. Belieka tik paminėti kelias stambias jo studijas. 1995 m. išėjo vokiškai rašyta knyga „Das Problem der balto-slavischen Sprachgemeinschaft“ (Baltų ir slavų kalbinių santykių problema). 1998 m. jis pateikė knygą rusų kalba – „Slavianskije jezyki“ (Slavų kalbos). Mūsų svarstomos monografijos išplėstas variantas 2015 m. išleistas anglų kalba – Olegas Poliakovas. „Marvel of Indo-european cultures and languages: the Lithuanian bridge to Indo-european“, – Vilnius: Vilnius University publishing House, 2015. – 630 p. (Indoeuropiečių kultūrų ir kalbų stebuklas: lietuvių kalbos tiltas į indoeuropiečių kalbą).

Šis angliškasis variantas, beveik dvigubai didesnis už savo pirmtaką lietuvišką monografiją „Pasaulis ir lietuvių kalba“, tikriausiai (tuo esu visiškai įsitikinęs) pateikia naujų duomenų nagrinėjamai problemai. Iš tikrųjų jį ir reikėtų laikyti pagrindiniu aptarimo objektu. Deja, dėl aklino kalbos barjero aš to padaryti negaliu. Tačiau, vertinant prof. Olego Poliakovo indėlį į lietuvių kalbotyrą, kad ir aprioriškai, tai reikėtų turėti galvoje.

Lietuviškoji monografija man miela ir tuo, kad joje nelietuviški svetimvardžiai nuosekliai lietuvinami. Originalai pirmąjį kartą pateikiami po sulietuvintųjų skliausteliuose. Autorius, būdamas įgudęs vokiečių ir anglų literatūros naudotojas, vis dėlto nepasidavė jos įtakai.

Kiekviena knyga yra didesnio ar mažesnio kolektyvo padaras, bet už jos šiokius ar tokius trūkumus dažniausiai kaltinamas vienas autorius. Nenorėdamas suversti kaltės už tam tikrus negerumus autoriui, toliau suminėsiu kelis riktus, dėl kurių turėtų muštis į krūtinę oficialieji ir neoficialieji recenzentai, redaktoriai ir korektoriai, leidyklos vadovai.

Pirmiausia esu linkęs protestuoti dėl būdvardžio „giminingas“ vartojimo su žodžiu „kalba“. Tokiame junginyje jį yra keitę būdvardžiu „giminiška“ ir Jonas Jablonskis, ir Juozas Balčikonis ir Ant. Salys. Jo savo raštuose nevartojo Vincas Urbutis. Ar jų nuomonės nepakanka, kad atsvertų tuos, kurie toleravo ir palaikė pasakymą „gimininga kalba“? Tarp jų, tiesa, būta ir Prano Skardžiaus (žr. jo ir St. Barzduko bei J.M. Laurinaičio sudarytą „Lietuvių kalbos vadovą“, 1950, p.266). Jeigu netoleruojame „poetingas kūrinys“, „drauginga šalis“, tai nederėtų vartoti nė beveik ištisai monografijoje esančio pasakymo „giminingos kalbos“. Beje, p. 88, 91, 224 esama ir taisyklingo junginio „giminiška kalba“. Man kilo abejonių, ar tikslia reikšme vartojamas monografijos p. 279 veiksmažodis „žinoti“ tokiame sakinyje: „… ar kuris iš poetų žino visą „Buliaus iš Kualngės pagrobimą““. Pridėkime dar vieną pasakymą: „… poetas – olamas turėjo žinoti 350“ sagų. Abiem atvejais, rodos, turime galvoje ne „žinoti“, bet „mokėti“ (atmintinai) ar bent „pažinti“ arba „būti susipažinęs“. Pasižiūrėjus į literatūrą, panaudotą šiam tekstui, dar labiau sustiprėja prielaida, kad čia esama rusiško žodžio „znatj“ vertimas netikslios reikšmės lietuvišku veiksmažodžiu „žinoti“ (žr. p. 356).

Kiek menu, mūsų kalbos kultūros leidiniai rekomenduodavo sudurtinio tarinio, kurio jungtis veiksmažodis „tapti“, vardinėje dalyje vartoti būdvardiškus žodžius vardininko linksniu, t.y. suderintus su veiksniu. Knygoje kelis kartus ji reiškiama įnagininko linksniu, pvz.: „tapo dinaminiu“ (p. 325), „tapo vienskiemeniais“, „dviskiemeniais“ (p.326).

Keliose vietose (p. 93,103) vartojamas junginys „tyčinė veikla“. Man rodos, čia turėtų būti „tyčinė veika“. Abejoju dėl žodžio „gamtinė“ sakinyje „Liaudies kalba, jo (Dantės) nuomone, yra gamtinė“ (p.62). Neturint originalo, nesiryžtu griežtai taisyti. Taisytinas vietininkas „pasėkoje“ (p. 312). Esama kiek korektūros klaidų (p. 64, 74, 88 ir kt.).

Tačiau visi šie akmenukai metami ne į autoriaus daržą. Jis savo veikalu „Pasaulis ir lietuvių kalba“ atvėrė lietuvių kalbotyrai naują erdvę ir skatina į ją žengti mūsų kalbininkų jaunąją kartą. Toji paskata yra didelės vertės, nes moksle nėra baigtinių tiesų.

Arnoldas Piročkinas

Vilnius, 2017 01 05

2017.01.07; 12:01

Nemėgstu diskutuoti, kai švaistomasi aštriais epitetais, juolab nesmagu aptarinėti, kuo kas pavadino kurį asmenį. Tačiau, kai metami aštrūs, įžeidūs žodžiai neseniai amžinybėn išėjusiam Mokslininkui, jaučiu pareigą netylėti.

Turiu galvoje signataro, kelių publicistinių knygų autoriaus Rimvydo Valatkos straipsnį „J. Pilsudskio klaida, už kurią zombiais mokame mes, lietuviai“, paskelbtą 2015 m. lapkričio 8 d. interneto svetainėje www. Delfi.lt. Straipsnio pavadinimas lyg orientuotas į istoriją, bet turinys greitai pasukamas į dabartį ir taikomas atskiriems asmenims.

Continue reading „Kas tie zombiai ir ką jie suzombino?“

Gegužės 11-ąją surengtoje spaudos konferencijoje  kalbininkai prof. Vitas Labutis, hab. dr. Kazimieras Garšva ir istorikas, akademikas Antanas Tyla pateikė savo nuomonę, kodėl Lietuvos Seime iki šiol gajos tendencijos griauti lietuvių kalbos abėcėlę ir rašybą.

Tema – ir svarbi, ir aktuali, ir skandalinga. Ko siekia socialdemokratai Irena Šiaulienė ir Gediminas Kirkilas, siūlydami pragaištingus lietuvių kalbai įstatymo projektus?

Juk socialdemokratų brukte brukamas įstatymas numato, kad Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo pavardė oficialiuose Lietuvos respublikos dokumentuose gali būti rašoma nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis. Šis įstatymas akivaizdžiausiai griauna dabartinę lietuvių kalbos abėcėlę ir lietuvių kalbos sandarą, paversdamas  lietuvių kalbos normas jovalu.

Taip pat nesuprantama, kodėl, užuot pasakius griežtą „ne“, socialdemokratai užsispyrę pataikauja liūdnai pagarsėjusios Lietuvos lenkų rinkimų akcijos užgaidoms?

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – antroji videoreportažo dalis (35 min. trukmės).

Continue reading „Kas, kaip ir kodėl išduoda lietuvių kalbą? ( 2 )“

Gegužės 11-ąją surengtoje spaudos konferencijoje  kalbininkai prof. Vitas Labutis, hab. dr. Kazimieras Garšva ir istorikas, akademikas Antanas Tyla pateikė savo nuomonę, kodėl Lietuvos Seime iki šiol gajos tendencijos griauti lietuvių kalbos abėcėlę ir rašybą.

Tema – ir svarbi, ir aktuali, ir skandalinga. Ko siekia socialdemokratai Irena Šiaulienė ir Gediminas Kirkilas, siūlydami pragaištingus lietuvių kalbai įstatymo projektus?

Juk socialdemokratų brukte brukamas įstatymas numato, kad Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo pavardė oficialiuose Lietuvos respublikos dokumentuose gali būti rašoma nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis. Šis įstatymas akivaizdžiausiai griauna dabartinę lietuvių kalbos abėcėlę ir lietuvių kalbos sandarą, paversdamas lietuvių kalbos normas jovalu.

Taip pat nesuprantama, kodėl, užuot pasakius griežtą „ne“, socialdemokratai užsispyrę pataikauja liūdnai pagarsėjusios Lietuvos lenkų rinkimų akcijos užgaidoms?

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – pirmoji videoreportažo dalis (46 min. trukmės).

Continue reading „Kas, kaip ir kodėl išduoda lietuvių kalbą? ( 1 )“

Gegužės 11-ąją 10 valandą ELTA agentūroje rengiama svarbi spaudos konferencija. Joje dalyvaus kalbininkai prof. Vitas Labutis, hab. dr. Kazimieras Garšva ir istorikas, akademikas Antanas Tyla. Spaudos konferencijos tema – žalingos parlamentinės tendencijos griauti lietuvių kalbos abėcėlę ir rašybą primityviai pataikaujant Lietuvos lenkų rinkimų akcijos užgaidoms.

Spaudos konferencijoje bus pateikiamos garsių kalbininkų prof. Alvydo Butkaus, Prano Kniūkštos, akad. Zigmo Zinkevičiaus ir kitų mokslininkų išvados bei rekomendacijos.

Continue reading „Pirmadienį – spaudos konferencija dėl lietuvių kalbos išdavystės“

Asmenvardžiai priklauso kalbos sistemai. Jokių kalbinių priežasčių keisti lietuvių kalbos abėcėlę nėra. Nelietuviškos raidės užrašant vardus ir pavardes Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose būtų abėcėlės pakeitimas.

Lietuvos Respublikos Seimas svarsto kelis skirtingas nuostatas siūlančius įstatymų projektus dėl vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose. Viešumoje dėl šių projektų pateikiama įvairiausių nuomonių, tačiau ne visi kalbiniai ir teisiniai argumenti iki galo apsvarstyti.

Balandžio 25 d. lietuvių kalbos instituto bibliotekoje įvyko vieša diskusija apie asmenvardžių rašybą.

Buvo keliami klausimai:

1.Asmenvardžių rašymo taisyklės: kalbos, teisės ar politikos objektas?

2.Nelietuviškos raidės Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose: griautų ar papildytų kalbos sistemą?

3.Pavardės forma – asmens ar valstybės reikalas?

Diskusijoje dalyvavo kalbininkai Ona Aleknavičienė, Vytautas Ambrazas, Kazimieras Garšva, Laima Kalėdienė, Pranas Kniūkšta, Jonas Klimavičius, Vitas Labutis, Rita Miliūnaitė, Sigitas Narbutas, Arnoldas Piročkinas, Aldonas Pupkis, Sergejus Temčinas, teisininkė, buvusi Konstitucinio Teismo teisėja Ramutė Ruškytė ir kt., tautinių mažumų atstovai.

Pateikiame Lietuvių kalbos institute 2014 m. balandžio 25 d. įvykusios diskusijos dėl vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose pranešimą spaudai su Vytauto Visocko diskusijos dalyvių nuotraukomis.

XXX

Daugelyje šiuo metu vykstančių diskusijų, spaudos konferencijų, radijo ir televizijos pokalbių apie vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose skirtingos nuomonės grindžiamos įvairiais argumentais, tarp jų ir kalbiniais. Lietuvių kalbos institute 2014 m. balandžio 25 d. surengtos diskusijos tikslas ir buvo išgryninti kalbinius argumentus, remiantis instituto mokslininkų tyrimais ir parengtais darbais („Dabartinės lietuvių kalbos žodynu“, „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“, „Pavardžių žodynu“, pradėtu skelbti internete „Bendrinės lietuvių kalbos žodynu“ ir daugeliu kitų), taip pat įvertinti kai kuriuos viešumoje neadekvačiai pateikiamus faktus.

Pagrindinis diskusijos klausimas – ar Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose asmenvardžiai gali būti rašomi nelietuviškomis lotyniško pagrindo raidėmis? Išdiskutuotos mintys renginio dalyvių siūlymu bus išdėstytos rašte Lietuvos Respublikos Seimui ir Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, o toliau pateikiame kelis svarbesnius šios diskusijos momentus.

1. Ar asmenvardžiai priklauso kalbos sistemai?

Kitaip, nei kartais teigiama, asmenvardžiai priklauso kalbos sistemai: jie yra sudedamoji kalbos sistemos dalis, nes vartosenoje paklūsta bendrosioms lietuvių kalbos taisyklėms – kaip ir visi daiktavardžiai, jie gramatiškai derinami su kitais žodžiais sakinyje. Kartu asmenvardžiai yra teisės ir (geo)politikos objektas, todėl kelis dešimtmečius svarstomos nelietuviškų asmenvardžių rašybos asmens dokumentuose problemos sprendimo būdų turi kartu su politikais ieškoti kalbos ir teisės specialistai, vadovaudamiesi Konstitucinio Teismo nutarime įtvirtinta nuostata, kad būtina paisyti konstitucinio imperatyvo saugoti valstybinę lietuvių kalbą ir įvertinti galimą pavojų bendrinei kalbai, lietuvių kalbos savitumui.

2. Ar „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“ esanti pastaba apie nelietuviškų raidžių vartojimą aprėpia asmenvardžių rašybą dokumentuose?

Lietuvių kalbos vartosenoje (pvz., žiniasklaidoje, mokslo veikaluose) funkcionuoja ir nelietuviškų rašmenų. Tačiau jie nepriklauso lietuvių kalbos rašybos sistemai ir išeina už lietuviškos abėcėlės ribų. Apie tai ir kalbama „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ pastaboje po lietuviškos abėcėlės lentele: „Nelietuviškuose žodžiuose (ypač asmenvardžiuose) dar pavartojamos raidės: Q q, W w dviguboji, X x, kiek rečiau – Ä ä, Ö ö, Ü ü, <…> ir kt.“. Tokie žodžiai (asmenvardžiai) nėra lietuvių kalbos faktai ir gali būti laikomi kitų kalbų citatomis lietuvių kalboje, todėl gali išlaikyti kitų kalbų rašybos ypatumus.

Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės yra lietuvių (valstybinės) kalbos faktai, jie rašomi asmens dokumentuose, patvirtinančiuose asmens ir valstybės teisinį ryšį (pilietybę), todėl minėta gramatikos pastaba jiems netaikytina.

3. Ar leidimas vartoti nelietuviškus lotyniško pagrindo abėcėlės rašmenis Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose reikštų lietuviškos abėcėlės pakeitimą?

Nelietuviškos raidės užrašant vardus ir pavardes Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose būtų abėcėlės pakeitimas, nes asmenvardžiai priklauso kalbos sistemai. Jokių kalbinių priežasčių keisti lietuvių kalbos abėcėlę nėra. Jeigu būtų sudaryta galimybė tą patį garsą užrašyti ne viena, o dviem ar net daugiau raidžių arba jų junginių, visuomenei kiltų sunkumų: pvz., Vrublevskis ir Wróblewski, Želaznikas ar Żelaźnik. Net jeigu būtų pritaikyta vadinamoji pasaulinė praktika „nepaisyti ženklų virš liniuotės“, t. y. visų diakritinių ženklų virš raidžių ar po jomis, vis tiek kiltų neaiškumų, nes būtų keblu nuosekliai taikyti lietuvių kalbos rašybos principą rašyti taip, kaip girdime.

4. Ar nelietuviški lotyniško pagrindo abėcėlės rašmenys, bent jau q, w ir x, jokiais atvejais negalėtų būti rašomi Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentuose?

Jie galėtų būti rašomi išimties tvarka, jeigu asmuo yra turėjęs teisinių ryšių su kita valstybe (yra buvęs kitos valstybės pilietis). Tebegalioja 1991 m. sausio 31 d. priimto Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 3 punktas: „Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą.“

5. Kaip vertinti siūlymus asmens dokumentuose kitakalbius asmenvardžius rašyti nelietuviškais rašmenimis papildomu (neoficialiu) įrašu?

Daugumos diskusijos dalyvių nuomone, jei asmuo pageidauja, asmens dokumente kitakalbius asmenvardžius greta oficialaus įrašo valstybine lietuvių kalba galima būtų pateikti papildomu įrašu nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis. Tačiau tokie pageidavimai turi turėti teisinį pagrindą, apibrėžiamą teisės aktais. Tai ne kalbininkų, o teisininkų ir politikų kompetencija. Konstitucinis Teismas 2009 m. išaiškino, kad asmens dokumento kitų įrašų skyriuje asmens vardą ir pavardę galima rašyti kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, tačiau tas įrašas neturi būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba.

Diskusijos išvada: kalbinių argumentų, kodėl reikėtų keisti galiojančias nuostatas dėl asmenvardžių rašybos Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose, nėra. Besikeičiančio gyvenimo diktuojamų išimčių (pavyzdžiui, su kitų valstybių piliečiais santuoką sudariusiems asmenims ir tokių šeimų vaikams) gali būti daroma, tačiau jos neturi griauti visos lietuvių kalbos rašybos sistemos. Jokia piliečių grupė, skiriama tautiniu pagrindu, dėl kalbos vartojimo negali turėti kokių nors privilegijų.

Dabartiniame geopolitiniame kontekste siektina integralios ir pilietiškai susitelkusios visuomenės, kuri sugebėtų išlaikyti lietuvių kalbos savitumą ir vartojimo tradiciją, kad nebūtų pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, įteisinusi lietuvių kalbą kaip valstybinę.

Lietuvių kalbos institutas

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.04.29; 10:36

Paminėtos profesoriaus Jurgio Lebedžio 100-osios gimimo metinės

Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedra vasario 14 d. surengė diskusiją “Lituanistika vakar ir šiandien”, skirtą Vilniaus universiteto profesoriaus, lietuvių literatūros istoriko Jurgio Lebedžio (1913-1970) 100-osioms gimimo metinėms.

Spėju, kad susirinko daugiausia bibliotekos, Lietuvių literatūros katedros darbuotojai, viena kita studentė lituanistė. Jau nieko dabartiniame Universitete nepažįstu. Klausiu, kas ta graži jauna moteris, pradėjusi diskusiją? Taigi Dainora Pociūtė, Lietuvių literatūros katedros vedėja.

O tų, kurie susėdo į gražias kėdes priešais Jurgio Lebedžio portretą, man pristatinėti nereikėjo. Visi – išeiviai iš Universiteto, visi žymūs žmonės: Viktorija Daujotytė, Darius Kuolys, Sigitas Narbutas, Kęstutis Nastopka, Romualdas Ozolas, Eugenija Ulčinaitė. Surašiau juos alfabeto tvarka be mokslinių vardų, atliktų darbų, išleistų knygų. Kas nežino, labai lengvai gali sužinoti visažinančiame internete. O kas tas jaunas vyras, atsisėdęs tarp V.Daujotytės ir E.Ulčinaitės, irgi nebuvo sunku atspėti: tai Jurgio Lebedžio sūnus, labai panašus į tėvą, kurio neteko, kaip pats paskui papasakojo, būdamas aštuonerių.

Visi kalbėjusieji apie savo dėstytoją, kolegą, senosios lietuvių raštijos, literatūros ir kultūros istoriką, monografijų apie S.Stanevičių ir M.Daukšą autorių, lituanistikos šaltinių rengėją, Vilniaus universiteto profesorių, buvusį Lietuvių literatūros katedros vedėją (1953-1954, 1967-1970) Jurgį Lebedį, jo atliktus darbus, jo draugus, asmeninį gyvenimą papasakojo labai įdomiai ir gan išsamiai, bet jie kalbėjo ne iš popierėlio, o aš neužsirašinėjau, todėl dabar nenorėčiau imtis nedėkingo perpasakotojo darbo, juo labiau, kad diskusija buvo įrašinėjama, ketinant pasakytas kalbas išleisti atskiru leidiniu. Tiesa, reikia dar papildyti: iš salės labai įdomiai kalbėjo kalbininkas Vitas Labutis, buvo perskaityti du J. Lebedžio laiškai prof. Vandai Zaborskaitei.

Į Jurgio Lebedžio 100-mečio minėjimą atėjau dėl to, kad jis buvo ir mano dėstytojas, kursinio ir diplominio darbų vadovas, kad jo paskaitos man buvo bene pačios netikėčiausios. Kaip sakė Kęstutis Nastopka, į Universitetą studijuoti lituanistikos mes atėjome todėl, kad visi ketinome, norėjome būti poetais. Iš esmės jis teisus, bet, žinoma, ne šimtu procentų.

Stodamas į Universitetą, eilėtaščius rašyti aš jau buvau liovęsis, kai kurie kurso draugai poeto plunksną padėjo į šalį (arba ja viešai nesipuikavo) pirmuosiuose kursuose. Bent kiek žymesnių poetų mes neturime. Kalbininkų, literatūrologų, mitologą, literatūros kritikų, rašytojų, net režisierię, net žymų politiką – taip, turime. Poetais garsėjo ne mūsų, o Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Baltakio, Alfonso Maldonio kursas, kurio Universitete mes jau neradome.

Kodėl Jurgio Lebedžio paskaitos man buvo netikėtos? Drįstu manyti, kad ne tik aš beveik nieko nežinojau apie senosios lietuvių raštijos kūrėjus. Mokykloje seniausias poetas mums buvo Kristijonas Donelaitis. Šį tą buvome girdėję apie istoriką Simoną Daukantą (kad jis pėsčias iš Žemaitijos atėjo į Vilnių studijuoti), dar vyskupą Motiejų Valančių ir jo “Palangos Juzę”… O dėstytojas Jurgis Lebedys tyliai, vos girdimu balsu ėmė minėti niekada negirdėtus vardus ir pavardes, nagrinėti “nereikšmingus” (kaip man pradžioje atrodė) tų autorių kūrinius ir kūrinėlius, neretai parašytus nelietuviškai – lotynų, lenkų, vokiečių kalbomis.

Ne iš karto supratau, kam to reikia, kodėl mes taip vėlai pradėjome rašyti “tikrus, dėmesio vertus” kūrinius, tokius, kaip K.Donelaičio “Metai”? Atsakymas į šį klausimą man buvo pati didžiausia Jurgio Lebedžio dovana ne dovana, priesakas ne priesakas suprasti ir branginti kiekvieną lietuvišką žodį, net nelietuviškai parašytą. Vieni geriau, kiti blogiau įsidėmėjome iki tol negirdėtus vardus, ilgainiui juos vėl primiršome, bet jau žinome ir niekada nepamiršime svarbiausio – kokiomis sudėtingomis ir nedėkingomis sąlygomis (naikinami, niekinami, nutylimi, draudžiami) kūrėme, rašėme, nepaisant kaimyninių tautų pastangų viską ištrinti, sunaikinti.

Vartau “Lietuvių literatūros istorijos” I tomą, išleistą 1957-aisiais, mūsų studijų pradžios metais. Tais pačiais metais gruodžio 3 d. Vilniuje jį ir nusipirkau. Braukytas pribraukytas, prirašinėtas, ne vieną kartą skaitytas. Nors labai aptrinta, bet man labai brangi knyga, padėjusi daug ką sužinoti, suprasti, nepaisant to, kad buvo išleista netiesos sakymo laikais.Yra čia ir Jurgio Lebedžio parašytų tekstų. Tiesą sakančių.

Šiandien galima drąsiai teigti, kad gabiausi mūsų kurse Jurgio Lebedžio mokiniai buvo mitologas Norbertas Vėlius ir literatūrologas Algimantas Bučys, pastarasis – trijų didelės apimties knygų autorius: “Barbarai vice versa klasikai” ( 2008), “Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha” (2009) ir “Senosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” (2012). A.Bučys “tirdamas lietuvių rašytinę ir dvasinę viduramžių kultūrą remiasi naujausiais mokslininkų įdirbiais, pirmiausia Lietuvos ir mūsų išeivijos mitologų, istorikų, archeologų, kalbininkų, tautosakininkų, etnologų, literatūrologų darbais, nukreiptais į anksčiau nežvalgytų lietuvių mitokūros, tautosakos, valstybingumo, senosios kultūros klodus” (Seniausios liet. lit. istorija ir chrestomatija). Niekad lietuvių literatūros istorijose neminėtais ir nenagrinėtais kūriniais A.Bučys nukelia mūsų literatūros pradžią iš Gedimino ir Vytauto laikų į Mindaugo epochą. Savo knygose jis neretai remiasi savo mokytojo Jurgio Lebedžio ir kurso draugo Norberto Vėliaus darbais.

Kadaise universiteto auditorijose klausėmės didžiausiojo mūsų senosios literatūros žinovo Jurgio Lebedžio paskaitų apie senąją lietuvių literatūrą, kurią jis pradėdavo XIV a. pabaiga – XV a. pradžia, kada buvo kuriami garsieji Lietuvos metraščiai (Trumpojo sąvado “Lietuvos kunigaikščių kilmė”, Platesniojo sąvado “Lietuvos ir Žemaitijos Didžiosios Kunigaikštystės metraštis” ir kt.). Tokią periodizaciją randame ir J.Girdzijausko parengtoje J.Lebedžio knygoje “Senoji lietuvių literatūra” (1977), ir enciklopedijose, – antrojoje savo knygoje rašo J.Lebedžio mokinys A.Bučys, lietuvių literatūrą pradedantis XIII šimtmečio kūriniu “Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas”. Laimingi mokytojai, kuriuos pralenkia jų mokiniai.

Vytauto Visocko nuotr.

2013.02.19

labutis

Savo nuomonę dėl kalbos normų kriterijų, ko nors taisymo, ypač dėl atskirų kalbos faktų normiškumo, gali turėti kiekvienas jos vartotojas. Tačiau nuomonė nuomonei nelygu. Vertingesnė argmentuota nuomonė, o ne emocijų protrūkiai.

Jau ima pasigirsti balsų, kad iš viso reikia liautis lietuvių kalbą norminti, ją prižiūrėti. Ypač kelia nerimą skelbiamos mintys apie pačios lietuvių kalbos neįgalumą, skurdumą, negebėjimą derintis prie globalizacijos, naujų technologijų ir kitų staigių šių dienų gyvenimo pokyčių. Deja, tokių lietuvių kalbos menkintojų chore jau girdisi savo nihilistinį požiūrį  deklaruojančių vadinamųjų moderniųjų intelektualų balsų. Jiems toną duoda keletas kalbininkų.

Continue reading „Modernieji intelektualai atsuka nugarą lietuvių kalbai ir tyčiojasi iš kalbininkų“