Marius Laurinavičius. Slaptai.lt nuotr.

Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius sudvejojo dėl Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus Dariaus Jauniškio teiginio, kad šiuo metu nėra fiksuojama Rusijos bandymų daryti įtaką Lietuvoje vyksiančiuose rinkimuose bei kad tarp dabartinių kandidatų į prezidentus nėra Kremliui palankių. 

„Žinia apie tai, kad VSD kol kas nefiksuoja atvejų, kad Kremlius bandytų daryti esminę įtaką artėjantiems rinkimams Lietuvoje, šiandien nuskambėjo ne mažiau garsiai, negu pati pateikta grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaita. O jei dar pridursime, kad VSD vadovas teigia, jog „Prezidento rinkimuose nėra Rusijai palankių“ kandidatų, ko gero, jau reiktų pradėti džiaugtis. 

Tačiau džiagtis neverta. Pirmiausia aš akcentuočiau tai, jog VSD vadovas pridūrė, kad prezidento rinkimų kandidatus Rusija vertina „pagal požiūrį į valdantįjį Kremliaus režimą ir jo vykdomą politiką“. Taigi Rusija tikrai gali turėti savo kandidatą Lietuvos prezidento rinkimuose, tačiau jis nebūtinai turi būti panašus į Algirdą Paleckį, kuris nuolat kartojo, kad sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“, – teigė analitikas. 

Pasak jo, svarbu įvertinti, už kokią politiką Rusijos atžvilgiu agituoja vienas ar kitas kandidatas ir ar yra sąsajos su Kremliaus režimu.

VSD vadovas Darius Jauniškis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

„Svarbiausia, mano įsitikinimu, suprasti, kad Rusijos įtaka rinkimams gali būti visai kitokia, negu mes įpratę manyti. Ir visai tikėtina, kad po visų rinkimų mes turėsime pripažinti, jog akivaizdaus Rusijos kišimosi nepastebėta, nors jis TIKRAI BUVO“, – feisbuke antradienį rašė M. Laurinavičius. 

Pristatydamas bendrą VSD ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą, D. Jauniškis antradienį teigė, kad Rusija neabejotinai yra suinteresuota veikti politinius ir socialinius procesus Lietuvoje, tačiau kol kas dar sisteminės įtakos Lietuvos politinei sąrangai nėra įgijusi.

D. Jauniškis pažymėjo, kad kol kas ryškių požymių, jog Rusijos žvalgybos bandytų daryti įtaką rinkimams, nefiksuoja. „Tačiau tokios galimybės atmesti jokiais būdais negalime“, – akcentavo jis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.06; 06:30

VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos (KAM) pristatė tradicinį bendrą grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą. 

Pateiktoje grėsmių ataskaitoje pabrėžiama, kad agresyvi Rusijos politika tampa priemone pateisinti Kremliaus valdantįjį režimą. Žvalgybos ataskaitoje teigiama, kad kol kas politinių permainų Rusijoje tikėtis neverta. Kartu pažymima, kad kibernetinės atakos 2018 m. buvo vienas svarbiausių Rusijos užsienio politikos įrankių, o Lietuvos istorija ir partizaninis judėjimas – pagrindinis istorijos politikos taikinys.

„Agresyvi užsienio politika tampa svarbiausia priemone pateisinti Rusijos valdantįjį režimą. Rusija bando išsikovoti jai „priklausiančią“ vietą tarptautinėje sistemoje, prieš esą „silpnus“ Vakarus derindama diplomatiją ir įtakos operacijas, kituose regionuose ieškodama galimybių mažinti JAV ir Europos įtaką“, – rašoma žvalgybos ataskaitoje. Visgi VSD ir AOTD grėsmių vertinime akcentuojama, kad Vakarai vis dažniau prieš Rusiją imasi atsako priemonių.

„Politinių permainų Rusijoje nėra ir jos mažai tikėtinos. Kremlius tik toliau stiprina visuomenės kontrolės priemonių arsenalą ir sėkmingai manipuliuoja fasadinės demokratijos atributais – pseudorinkimais, pseudoopozicija, toleruoja socialinius, tačiau ne politinius klausimus keliančius protestus“, – teigiama ataskaitoje. 

Anot žvalgybos, 2018 m. Rusija toliau stiprino karinius pajėgumus, taip pat ir šalia Lietuvos esančioje Kaliningrado srityje.

Lietuvos saugumas (VSD)

„Čia dar artimiausioje perspektyvoje ketinama dislokuoti papildomą puolamąją ginkluotę, oro gynybos ir aviacijos pajėgumus. Rusija stiprina gebėjimą vykdyti kovos veiksmus per 24-48 valandas nuo įsakymo gavimo“, – pabrėžiama dokumente. 

Nors ataskaitoje teigiama, kad karinė jėga tampa vienu iš pagrindinių Rusijos užsienio ir saugumo politikos instrumentų, didėjantys Baltijos valstybių nacionaliniai ir regione dislokuoti NATO kariniai pajėgumai labai mažina tikimybę, kad Kremlius ryšis panaudoti karinę jėgą prieš Baltijos valstybes“, – teigiama bendroje VSD ir AOTD ataskaitoje. 

Rusija siekia prisitaikyti prie atsako, kurį, reaguodamos į Kremliaus veiksmus, taiko Vakarų šalys. 

„Rusijos žvalgybos tarnybos bando prisitaikyti prie prieš jas nukreiptų gynybinių Vakarų šalių, tarp jų ir Lietuvos, veiksmų: naudoja verslo, turizmo ir kitą nediplomatinę priedangą, plečia geografinį operacijų spektrą, žvalgybos operacijas perkelia į Rusiją ar trečiąsias valstybes, naudojasi Rusijai palankių valstybių galimybėmis (ypač Baltarusija), manipuliuoja bendra sovietine praeitimi, ieško ideologiškai Rusijai artimų asmenų, itin aktyviai verbuoja į Rusiją ir Baltarusiją vykstančius Lietuvos ir kitų šalių piliečius“, – rašoma ataskaitoje. 

Pasak Lietuvos žvalgybos, Rusijos vystomi pajėgumai kibernetinėje erdvėje tampa svarbiu, kol kas tinkamo Vakarų atsako nesulaukiančiu elementu, įgyvendinant žvalgybos ir įtakos operacijas užsienio valstybėse. Ataskaitoje pabrėžiama, kad vykdydama šią veiklą, Rusija neriboja savęs nei geografiniu, nei taikinių reikšmingumo požiūriu, tikėdamasi išvengti atsakomybės.

Lietuvos istorija ir partizanų pasipriešinimas yra vienas pagrindinių Rusijos taikinių. 

„Rusija, siekdama menkinti Lietuvos valstybingumą, plėtoja istorijos politikos projektus: neigia Sovietų Sąjungos įvykdytą Lietuvos okupaciją ir propaguoja teigiamą sovietų įtakos Lietuvos raidai įvaizdį. Į šiuos projektus Rusija ypač stengiasi įtraukti jaunimą. 2018 m. vienas pagrindinių Rusijos istorijos politikos taikinių buvo Lietuvos partizaninis judėjimas, neatitinkantis Rusijos plėtojamų ir Lietuvos valstybingumą menkinančių istorijos naratyvų“, – teigiama ataskaitoje. 

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Rusijos režimas, siekdamas paveikti Lietuvos vidaus procesus, ardomojo pobūdžio veiklai išnaudoja demokratijos laiduojamas žmogaus laisves ir teises.

„Prisidengdama siekiu rūpintis savo diaspora, ji bando skaldyti Lietuvos visuomenę, o kultūrinių ryšių plėtrą pasitelkia pateisindama agresyvią užsienio politiką. Rusija siekia paveikti Lietuvos politinius sprendimus, tačiau šiuo metu nėra pagrįstų prielaidų teigti, kad jai yra pavykę įgyti norimą įtaką“, – rašoma VSD ir AOTD ataskaitoje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.05; 07:35

Augant Kinijos ekonominėms ir politinėms ambicijoms Vakaruose, agresyvėja Kinijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikla ne tik kitose NATO ir ES šalyse, bet ir Lietuvoje, teigiama Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos (KAM) tradiciniame bendrų grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime. Tikėtina, kad ilgalaikėje perspektyvoje Kinijos žvalgybinė veikla Lietuvoje taip pat plėsis. 

Rusijos ir Kinijos kariuomenių draugystė. Youtube.com nuotr.

Lietuvoje Kinijos žvalgyba ieško jiems tinkamų taikinių – sprendimų priėmimo galią turinčių asmenų, taip pat kitų asmenų, simpatizuojančių Kinijai ir turinčių politinio poveikio svertų, siekia juos paveikti dovanomis, nemokamomis kelionėmis į Kiniją, apmoka ten organizuojamus mokymus. 

„Suteiktas paslaugas ir dovanas Kinija linkusi vertinti kaip įpareigojančias palaikyti Kinijai naudingus politinius sprendimus. Per Kinijos žvalgų apmokėtas keliones į Kiniją Lietuvos piliečiai yra verbuojami. Atsižvelgiant į augantį Kinijos žvalgybos ir saugumo tarnybų aktyvumą NATO ir ES šalyse, tikėtina, kad ilgalaikėje perspektyvoje Kinijos žvalgybinė veikla Lietuvoje taip pat plėsis“, – sakoma VSD ir AOTD ataskaitoje. 

Ataskaitoje pažymima, kad Kinijos žvalgyba veiklą Lietuvoje daugiausia orientuoja į Kinijos vidaus politinių problemų sprendimą, pavyzdžiui, siekia, kad Lietuva neremtų Tibeto ir Taivano nepriklausomybės bei nekeltų šių klausimų tarptautiniu lygiu. Be to, Kinijos žvalgyba turi platesnių interesų Lietuvoje – ją domina Lietuvos vidaus ir užsienio politika, ekonomika, gynybos sektorius, Lietuvos piliečiams prieinama informacija apie įvairių šalių tarptautinio bendradarbiavimo su Kinija projektus, ateities planus. 

,,Per Lietuvos piliečius Kinijos žvalgyba gali siekti gauti neviešos ar įslaptintos ne tik Lietuvos, bet ir ES institucijų bei NATO informacijos“, – teigiama ataskaitoje.

Pasak ataskaitos, veikia dvi Kinijos žvalgybos tarnybos – Valstybės saugumo ministerija ir Karinės žvalgybos direktoratas. Užsienio šalyse Kinijos žvalgyba tradiciškai veikia su diplomatine priedanga, taip pat išnaudoja Kinijos vyriausybės finansuojamus Konfucijaus institutus, Kinijos įmones ir naujienų agentūras, naudojasi užsienyje studijuojančiais kinų studentais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.05; 06:00

Sigitas Jagėla

Vos tik VSD paskelbė naują ataskaitą apie Lietuvai praėjusiais metais kilusius ir būsimus pavojus, kur buvęs – kur nebuvęs pasirodė Mečys Laurinkus. Pasiraitojęs rankoves puolė kritikuoti dokumentą.

Kas skaito „Lietuvos rytą“, tam turėtų būti žinoma buvusio VSD bei diplomato komentarų kryptis. M.Laurinkus senokai kritikuoja mūsiškius tarsi leisdamas suprasti, kas Lietuvoje geriausiai susigaudo subtiliuose šnipų karuose.

Taip, M.Laurinkus nėra diletantas. Turi specifinių žinių, patirties. Valdo plunksną. Jo tekstus skaityti nėra nuobodu. Bet kartais buvęs VSD vadovas jau primena Rusijos interesus ginantį advokatą.  

Naujausiame dviejų skilčių komentare „Be kaukės“ („Lietuvos rytas“, balandžio 8 d.) aptikau per dešimt keistokų M.Laurinkaus tezių.

Pavyzdžiui, M.Laurinkui nepatinka, kad Lietuva vangiai reagavo į teroro išpuolį Sankt Peterburge. Belieka gūžtelėti pečiais. O kaip kitaip mes galėjome pasielgti? Derėjo paskelbti trijų dienų valstybinį gedulą, iki pusės nuleisti juodais kaspinais paženklintas valstybines vėliavas? O gal mums būtų tikę demonstratyviai raudoti, kaip savo diktatoriaus raudojo Šiaurės Korėjos žmonės? Nejaugi teisinga tiek daug tautų nuskriaudusiam ir vis dar tebeskriaudžiančiam Kremliui iš buvusių aukų tikėtis labai nuoširdžių užuojautų?

M.Laurinkus pyksta, kad Lietuva tik „apsidairiusi, kaip elgiasi kitos ES valstybės, pagaliau išspaudė užuojautą Rusijos žmonėms“. Na, užuojautos pareiškimas Rusijos žmonėms nėra užuojautos išspaudimas. Nebent M.Laurinkus geba išmatuoti, kiek oficialiose Prezidentės, Užsienio reikalų ministro, Seimo Pirmininko ir Ministro Pirmininko užuojautose esama nuoširdumo ir kiek – dirbtinumo. Įdomu, o prie kokių – nuoširdžių ar išspaustų – užuojautų M.Laurinkus priskirtų tas, kurios reiškiamos nuo teroro aktų nukentėjusiems pancūzams, švedams, norvegams, egiptiečiams, sirams?

Galų gale kodėl blogai elgiamės, jei savo žingsnius bandome derinti su ES valstybėmis? Bent kol kas esame gausi bendra šeima, kurioje aštresnių kampų gludinimas – neišvengiamas kaip neišvengiami ir nesusipratimai.

M.Laurinkui nepatinka, kad „net iš nakties patalo staiga pakeltam Lietuvos piliečiui aišku, kas yra didžiausia mūsų valstybės grėsmė“. Banalu. Šią nuostatą pakeisti – ne mūsų jėgoms. Kai tik Rusija liausis skriaudusi savo kaimynes, lietuviai lengviau atsikvėps. Kitokie variantai – neįmanomi. Negi tikima abrakadabra: pirma lietuviai nustoja bijoję Rusijos, tada Kremlius liaunasi rodęs iltinius dantis?

M.Laurinkus stebisi: „Nors Rusija savo veiksmams taip pat turi paaiškinimus, „grėsmių vertiname“ jie neminimi. Laikomasi nuostatos, kad tokio žanro kūrinyje, kurį visuomenei pateikė VSD, nėra taikomas principas – audiatur et altera pars (išklausyk ir kitą pusę).“

Šis priekaištas – pats netikėčiausias. Kremlius visąlaik rasdavo priežasčių pasiteisinti, kodėl grobia svetimas žemes. Bet ar mes privalome įsiklausyti į Rusijos argumentus, kodėl ji nejaukiai jaučiasi, praradusi Baltijos valstybes, kodėl negali laimingai, sočiai ir gražiai gyventi be Moldovos, Gruzijos, Ukrainos? O gal M.Laurinkus žino tokių pasaulio žvalgybų, kurios išklauso „kitą pusę“? Kokioje Rusijos grėsmių analizėje bent žodeliu užsimenama apie lietuvių lūkesčius? Rusijos slaptųjų ir karinių tarnybų vadovai niekad nesvarstė, girdi, karinių pratybų „Zapad – 2017“ organizavimas prie Lietuvos sienų – netaktiškas Kremliaus žingsnis, verčiantis lietuvius nerimauti, pergyventi, baimintis. Kremlius niekad taip nesvarstė ir nesvarstys. Jei mes reikalautume iš Rusijos šitaip žvelgti į pasaulį, mus tikriausiai palaikytų bepročiais. Ne tik Rusijoje, bet ir Vakaruose. Bet kodėl tada mes skatinami elgtis tarsi savižudžiai?  

M.Laurinkus stebina savo žiniomis: „Iš to, kas vyksta Ukrainoje, tiesiogiai neseka, jog tai galėtų pasikartoti ir Lietuvoje“. O kas seka iš į gabalus dirbtinai plėšomos Ukrainos nelaimės? Be Ukrainos Rusija nepajėgi įgyvendinti Eurazijos vizijos, o štai be Lietuvos, Latvijos ir Estijos – Rusijos Eurazijos vizija Kremliui atrodo užbaigta, pilnakraujė? Net jeigu Kremliui iki absoliučios laimės tetrūksta Krymo ir Rytų Ukrainos, o su Baltijos valstybių atitolimu ji galutinai susitaikė, ar tai reiškia, kad Lietuva vardan asmeninės ramybės privalo išduoti Ukrainą?

Iš kur toks M.Laurinkaus pasitikėjimas: užpuolusi Lietuvą neva Rusija gali tikėtis … „galingos sistemos, NATO, atsako ir sankcijų tikrai ne personalijų atžvilgiu“. Kad NATO yra galinga sistema, – mes žinome. Bet ar esame tikri, koks būtų konkretus atsakas? Galingas kaip pati sistema, ar simbolinis, kai šūviai agresoriaus pusėn paleidžiami vardan pasiteisinimo „bandėme priešintis, bandėme apginti“?

M.Laurinkui atrodo nuoširdus Rusijos užsienio reikalų ministro Sergėjaus Lavrovo raginimas „gyventi draugiškai“. Pasak M.Laurinkaus, „girdinčiam tai daug pasako“. Ką pasako? Kol kas tik tiek – Rusijos vadovų kalbos visuomet skirdavosi nuo darbų. Istorija žino šimtus pavyzdžių, kai Rusija sulaužydavo visus savo iškilmingai ištartus įsipareigojimus. Visi, kurie aklai pasitikėjo Rusijos garbės žodžiu, anksčiau ar vėliau nukentėdavo. Atvirai kalbant, tiesiog keista, kad su ponu M.Laurinkumi tenka ginčytis dėl akivaizdžiausių tiesų.

Vienintelė tema, kurią teksto „Be kaukės“ autorius narplioja pagrįstai, – ekonomika. „Lietuvai grėsmė yra ES neaiški ateitis. Ir jeigu dabartinė valdžia, užuot rimtai užsiėmusi ekonomika (…), labai gretai atsidursime prie Rusijos sienos su ištiesta ranka“. Teisingai rašo M.Laurinkus dienraštyje „Lietuvos rytas“. Taip gali nutikti. Po kelerių metų į Lietuvą baigs plūsti ekonominė europietiška parama. Niekas neapsaugotas ir nuo ES griūties. Bet oficialusis Vilnius elgiasi taip, tarsi žinotų, iš kur paimsime pinigų, kai Briuselis ir Strasbūras nebedalins eurų arba subyrės. O juk nežino.

Ir vis dėlto įžvalgiojo M.Laurinkaus knieti pasiteirauti, kuo čia dėta VSD ataskaita dėl būsimų grėsmių valstybei? Ekonomika – pirmiausia Vyriausybės ir Seimo galvos skausmas. Ar tik M.Laurinkus nepainioja adresų?

Baigdamas savo įžvalgas „Be kaukės“ autorius tarsi kirviu nukirto: „Grėsmių vertinimais tegu užsiima politologai“. Tai kuo tada užsiimti Lietuvos valstybės saugumo departamentui, jei jam nebegalima „vertinti grėsmių“? Juolab kad keli politologai jau apsijuokė. Jie viską išmanančiųjų tonu kritikavo VSD dėl to, kad šis atidžiau nei iki šiol pažvelgė į Lietuvoje gyvenančias tautines bendrijas – pamatė galimų silpnųjų vietų. Tuo tarpu Kęstučio Girniaus, Andžėjaus Pukšto teigimu, toje sferoje problemų nėra ir negali būti.

Tačiau balandžio 11-ąją surengtos netikėtos karinės pratybos Šalčininkų krašte akivaizdžiai parodė, kaip vietiniai gyventojai „skuba“ pranešti Vilniui apie jų gatvėse pasirodžiusius įtartinus ginkluotus vyrus, o Šalčininkų policininkai „profesionaliai“ atremia netikėtai pasirodžiusių vadinamųjų „žaliųjų žmogeliukų“ ataką.

2017.04.12; 08:15

Štai ir sulaukėme naujos VSD ataskaitos apie Lietuvai kilusias grėsmes praėjusiais metais bei galimus pavojus šiemet.

Norėčiau pabrėžti – ir ankstesnės VSD ataskaitos buvo vertos dėmesio. Šioji taip pat nusipelnė pagyrimų. Būdama užtektinai atvira ir konkreti ji leidžia susidaryti platų panoraminį vaizdą apie mūsų silpnąsias puses bei mūsų oponentų darbo metodus. Būtent to mūsų visuomenei ir reikia.

Taigi Rusija agresyviai siekia dominuoti regione, kuriam priklauso Lietuva. Rusijos nuožmumas nevengiant nė atviros agresijos – akivaizdi grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Kitas Lietuvai iškilęs pavojus – sisteminis mūsų kaimynės Baltarusijos priklausomumas nuo Rusijos užgaidų. Todėl nenuostabu, kad agresyvią priešišką veiklą prieš Lietuvą tęsė tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos slaptosios tarnybos – ir kartu, ir atskirai. Didžiausias pavojus mūsų energetiniam saugumui – Astravo atominės elektrinės statyba Baltarusijoje bei bandymai atgaivinti Baltijskaja AE Kaliningrado srityje projektą. 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Įsidėmėtina, kad Rusija siekia daryti neigiamą įtaką Lietuvos ir užsienio auditorijai dėl NATO pajėgų dislokavimo Lietuvoje, kaltina Lietuvą falsifikuojant istoriją, kuria neigiamus mitus apie, pavyzdžiui, 1991-ųjų sausio 13-osios tragediją Vilniuje.

Ne veltui trys Rusijos energetikos kompanijos – „Gazprom“, „Lukoil“ ir „Inter RAO UES“ ­– 2016 m. oficialiai deklaravo išleidžiančios lobizmui Briuselyje 2 mln. eurų, ir tai tik nedidelė, neslepiama Rusijos lobizmo dalis. Rusija turi pakankamai pajėgumų (kibernetinės atakos, informacinė politika, Kremliaus lobistai, žvalgybos ir saugumo tarnybų operacijos) veikti ES šalių vidaus procesus sau palankia linkme.

Tačiau problemoms, apie kurias mes jau žinome iš ankstesniųjų VSD ataskaitų, skelbtų 2016 ar 2015-aisiais metais, nenorėčiau skirti daug dėmesio.

Svarbiau pažvelgti į dalykus, kurių ankstesnėse VSD nebuvo arba jie nebuvo akcentuojami.

Ką turiu omenyje? Šių metų rugsėjo mėnesį Kremlius prie pat Lietuvos planuoja plataus masto strateginių Rusijos ir Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų pratybas „Zapad 2017“. Įprastai prieš tokio lygmens mokymus Rusijos ginkluotosiose pajėgose surengiamas plataus masto vadinamasis netikėtas kovinės parengties patikrinimas. Prieš pat „Zapad 2017“ tikėtinas toks patikrinimas ir Vakarų karinėje apygardoje. Oficialiais Rusijos ir Baltarusijos duomenimis, „Zapad 2017“ lygmens mokymuose dalyvauja apie 13 000 karių. Bet oficialia Rusijos statistika tikėti neverta. Greičiausiai tikrasis mokymų dalyvių skaičius bus didesnis, o mokymų scenarijuje – vien ginkluotas konfliktas su NATO. Be to, rusų ir baltarusių kariai mokysis pulti NATO aljansą visiškai greta Lietuvos Respublikos valstybės sienos.

Todėl VSD vadovas Darius Jauniškis atsakaitoje ir perspėja dėl tyčinių arba atsitiktinių incidentų tikimybės. Tyčiniai arba atsitiktiniai incidentai – rimtas pavojus, nes juos galima iš anksto suplanuoti. Kas nutiks, jei keli rusų ar baltarusių tankai „atsitiktinai“ įvažiuos į Lietuvos teritoriją? Ar pagalvojome, kaip elgsimės, jei kelios dešimtys iki dantų ginkluotų rusų kariškių „atsitiktinai“ pasiklys mūsų miškuose – pradės šaudyti, paims įkaitais grybautojų, uogautojų? Ką daryti privalės mūsų ginkluotosios pajėgos, jeigu kelios galingos raketos „atsitiktinai“ nukryps nuo kurso – sprogs Lietuvos teritorijoje?

Labai svarbi ir kita VSD pastaba: Rusija jau šiuo metu sugebėtų per 24–48 val. pradėti kovos veiksmus prieš Baltijos valstybes. Tai reiškia, kad Rusija pasiruošusi staigiam, netikėtam puolimui, į kurį NATO pajėgoms šiandien tikriausiai būtų sunku operatyviai duoti atkirtį, nors Baltijos šalyse jau yra  vokiečių, britų, amerikiečių karių. Vadovaujantis sveiku protu sunku patikėti, kad Rusija tikrai nori išbandyti kaip veikia 5-asis NATO straipsnis (vienas – už visus, visi – už vieną). Greičiausiai Kremliui rūpi iš Vakarų išgauti kuo daugiau nuolaidų savo geopolitiniams apetitams patenkinti. Taigi iki tikro karinio konflikto, – vos keletas žingsnių.

Negalima pamiršti ir aplinkybės, kad Rusijai išlieka svarbus „Maskvos namų“ Vilniuje projektas. Šio projekto perspektyvos turi palyginti didelę simbolinę ir praktinę reikšmę Rusijai kaip potencialus jos įtakos, tėvynainių politikos ir viešosios diplomatijos instrumentas. Iki šiol Rusijai nepavyko Lietuvoje įkurti jokios panašaus statusą turinčios institucijos (pvz., Rusijos užsienio reikalų ministerijai pavaldžios federalinės agentūros „Rossotrudničestvo“), todėl Rusijos užsienio reikalų ministerija ir Rusijos ambasada Vilniuje aktyviai rūpinasi „Maskvos namų“ projekto eiga.

Laimė, 2016 m. gruodį Vilniaus miesto apylinkės teismas panaikino „Maskvos namų“ statybų leidimą ir nustatė 3 metų terminą statyboms įsiteisinti. 2017 m. Rusija greičiausiai imsis įvairių propagandinių ir neoficialių spaudimo priemonių, siekdama priversti Lietuvą užtikrinti, kad būtų leista įgyvendinti šį Rusijos įtakos sklaidai naudingą projektą. Kokia turėtų būti Lietuvos reakcija? Jokių Maskvos namų nei Vilniuje, nei Kaune, nei Klaipėdoje. Jei Vilniuje bus pastatyti Maskvos namai, Lietuvai iškils naujų papildomų pavojų.

O dabar – apie tai, ko ankstesnėse VSD ataskaitose nėra. Pirmą kartą VSD vadovybė savo viešame dokumente prabilo apie Lietuvos tautines bendrijas ir tautines mažumas. Rusija gali bandyt jas išnaudoti savo reikmėms. Štai viena citata iš VSD dokumento: “Rusijos įtaką Lietuvos visuomeniniams procesams padės išlaikyti neigiamas Rusijos propagandos poveikis Lietuvos tautinėms bendruomenėms“. Ir dar vienas sakinys: „2016 metais Rusija siekė silpninti Lietuvos socialinį integralumą, eskaluodama etninę priešpriešą“. Šimtą kartų teisios mūsų žvalgybos, kai teigia: „suteikus išskirtines teises lenkų bendruomenei, būtų sudarytos prielaidos Rusijai ir jos įtakos grupėms reikalauti tų pačių teisių ir galiausiai išskirtinio statuso rusų bendruomenėms visose Baltijos valstybėse“.

Beje, VSD nepasakė nieko naujo ir sensacingo. Tik neišmanėliai gali tikėtis, kad Kremliaus ideologai nesvarsto galimybės, kaip pasinaudoti Varšuvos reikalavimais dėl lenkiškų užrašų arba įkyriu holokausto temos eskalavimu, lietuvius vadinant vos ne didžiausiais žydšaudžiais. Šie pavojai egzistavo ir dar ilgai egzistuos. Egzistuos tol, kol Lenkija nesiliaus kištis į Lietuvos vidaus reikalus, kol meluos apie čia skriaudžiamus lenkus, o holokausto temos eskaluotojai nesuvoks, kad negalima „perlenkti lazdos“.

Mano supratimu, ši VSD ataskaitoje atsiradusi tema labai svarbi. Tačiau koks triukšmas kilo lietuviškoje spaudoje? Ypač pasižymėjo VU TSPMI docentas Kęstutis Girnius, portale delfi.lt parašęs straipsnį „Policinė valstybė Lietuva“.

Viena vertus, sutinku su K.Girniaus pastabomis, kad „ribojimai gali sukelti atvirkštinę reakciją“, kad „geriau pasitikėti nei įtarinėti“. Galima būtų sutikti ir su šia K.Girniaus mintimi: „Svarbiausias skirtumas yra tai, kad Rytų Europos šalyse nepasitikima mažumomis, jos laikomos potencialia „penktąja kolona“, kuri labiau ištikima ne savo šaliai, bet kaimynei, ne Lietuvai, bet Rusijai. Etniniai santykiai vertinami „nulinės sumos“ žaidimo perspektyva, kas naudinga mažumai esą kenkia daugumai“ (delfi.lt, BNS).

Kita vertus, aklai pasitikėti – taip pat pavojinga. Tokioms tautinėms bendrijoms, kurios iš tiesų nėra tautinės mažumos, nes prie pat mūsų – milžiniškos jų valstybės, oficialusis Vilnius turi teisę kelti pasitikėjimo testus. Jei žvelgsime ypač priekabiai, tai per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje gyvenantys rusai nesurengė nė vienos protesto akcijos prie Rusijos ambasados Vilniuje, reikalaudami nešdintis iš Krymo ir Rytų Ukrainos. Ar ponas K.Girnius žino, kodėl?

Lietuvoje gyvenantys lenkai taip pat nė sykio nesusibūrė protesto mitingui prie Lenkijos ambasados Vilniuje, nepareikalavo, kad Varšuva liautųsi skelbti lietuviams ultimatumus dėl neva pažeidžiamų „lenkų mažumų teisių“. Juk Lietuvoje lenkų niekas neskriaudžia. Lietuvoje lenkai jaučiasi žymiai geriau nei jų tautiečiai, gyvenantys JAV, Baltarusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje… Ar neva viską išmanantis apžvalgininkas K.Girnius suvokia, kodėl Vilniaus krašto lenkai neskuba smerkti bjaurių oficialiosios Varšuvos išpuolių prieš Lietuvą?

Dar labiau nei K.Girniaus „įžvalgos“ nustebino Vytauto Didžiojo universiteto docento Andžėjaus Pukšto priekaištai mūsų saugumiečiams, esą samprotavimai apie lenkus – ne saugumiečių profesionalų reikalas, jų teiginiai labiau atspindi ksenofobiško vidutinio lygio apžvalgininko pastabas, VSD peržengė savo kompetencijos ribas (BNS, delfi.lt).

VSD vadovas D.Jauniškis teisingai atkirtęs: perspėjimas dėl išskirtinių teisių lenkams yra perspėjimas dėl galimo separatizmo. Vadovaukimės sveika nuovoka: argi Lietuva apdrausta nuo tokių nemalonumų? O jei apdrausta, gal universiteto atstovas galėtų paaiškinti, kas, kada ir kaip Lietuvą apdraudė nuo šios daugelį pasaulio valstybių kamuojančios ligos?

Keista, kad universiteto žmogui sunku suvokti, koks pavojingas separatizmas neskaitlingoms tautoms, ypač toms, kurios šimtmečiais kentė ir rusifikaciją, ir germanizaciją, ir polonizaciją. Ponas Pukšto akivaizdžiai tendencingas, nenuoširdus. Jam patarčiau atidžiai perskaityti apžvalgininko, komentatoriaus Vytauto Sinicos pareiškimą Facebook erdvėse:

„Net bjauru skaityti, kaip karštai puolė liberalūs politologai VSD ataskaitą už akivaizdaus fakto konstatavimą: privilegijų Lietuvos lenkams suteikimas yra vienas iš Kremliaus tikslų Baltijos šalyse (paskelbtos grėsmių ataskaitos 31 puslapis). Tą n metų kartojo ir latvių kalbininkai, ir latvių politikai, apie tai rašyta Lietuvos žiniasklaidoje, bet niekas nenorėjo girdėti. Mes juk įsiteikinėjame Lenkijai, o latviai mums kas? Pukšto, Girniaus ir turbūt dar ne vieno politologo nuomone to sakyti nebuvo galima, nes čia vidaus politikos klausimas. Didesnio nenuoseklumo negali būti. Kai patiems paranku, visi iš eilės W šalininkai rėkia apie tai, kaip svarbu ją įteisinti dėl gerų santykių su Lenkija ir koks čia visai ne vidaus politikos, o geopolitikos ir įsipareigojimų klausimas. Kai ta pati geopolitika ir akivaizdus Rusijos interesas per lenkų kortą (šįkart metaforiškai) skaldyti Baltijos valstybes primenamas VSD (dvaro politologai tą patogiai pamiršta), pasirodo, jau vidaus reikalas. Aš tik priminsiu dar vieną faktą, kurio irgi niekas girdėti nenori: tyrimai rodo, kad tik 15 proc. Lietuvos lenkų išvis laiko pavardžių rašymą arba lenteles svarbiu klausimu. Kitaip sakant, kovojama dėl Tomaševskio išgalvotos ir visiems primestos problemos. Bet tie, kas garsiausiai rėkia, mielai ir VSD užčiauptų.“

Būtų didžiausia kvailystė, jei imtume cenzūruoti VSD viešus pareiškimus. Rusijos FSB, GRU ir SVR tik apsidžiaugtų. Nesuteikime Rusijos saugumiečiams tokios progos. Lietuva nenori būti nei Lenkijos, nei Rusijos, nei Izraelio provincija. Ir tai – šventa jos teisė.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS (www.draugas.org).

2017.04.11; 05:00 

II. VSD VEIKLOS APIBENDRINIMAS

Departamentas stiprino prevencinę veiklą. 2015 m. antroje pusėje buvo peržiūrėta ir pradėta keisti VSD struktūra, žvalgybos bei kontržvalgybos veiklos organizavimas.

Pagrindinis Departamento reformos tikslas – operatyviai reaguoti ir prevenciniais veiksmais užkirsti kelią grėsmių plėtojimuisi, gebėti greitai ir efektyviai perorientuoti žvalgybą ir kontržvalgybą atsižvelgiant į besikeičiančią geopolitinę aplinką.

Continue reading „Svarbiausios ištraukos iš VSD pristatytos 2015-ųjų metų ataskaitos“

Darbą pradėjusi Klaipėdos miesto savivaldybės taryba išsiskiria unikalia valdančiųjų koalicijos sudėtimi. Klaipėdos Lietuvos liberalų sąjūdžio atstovai nusprendė sudaryti koaliciją su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) ir Rusų aljanso bloku.

Ne visi atkreipė dėmesį, jog žiniasklaidoje naujiena apie šią liberalų koaliciją su tomaševskininkais pasirodė tą pačią dieną kaip ir žinia, kad LLRA ir Rusų aljansas buvo įvertinti VSD ataskaitoje apie grėsmes nacionaliniam saugumui. Sutapimas tik paryškino tai, kas ir taip turėjo būti aišku – liberalai nusprendė dalintis valdžia su atvirai antivalstybine jėga. Kitaip tariant, liberalams valdžios reikia šiandien, nacionalinis saugumas palauks.

Continue reading „Liberalams valdžios reikia šiandien, nacionalinis saugumas palauks“

Perskaičiau Valstybės Saugumo Departamento visuomenei skirtą nacionaliniam saugumui iškilusių grėsmių vertinimą („VSD vertina nacionaliniam saugumui iškilusias grėsmes“).

Turbūt pirmas toks išsamus ir gyvybiškai svarbus dokumentas. Kas atidžiai jį perskaitė, jau gali įsivaizduoti, kokie pavojai iškilę mūsų valstybei, kaip atkakliai siekiama mus vėl susigrąžinti. Aiškiai pasakyta, kas ta kryptimi veikia Rusijoje ir Lietuvoje, kokiais metodais siekiama mus pavergti… Mažiau išprusęs skaitytojas iš šio dokumento gali sužinoti, kas yra GRU, FSB, SVR, kaip reikėtų vertinti tarptautinį žiniasklaidos klubą „Format A3“, ką rašo ir kas išlaiko periodinius leidinius „Litovskij kurjer“, „Obzor“, „Ekspress nedelia“, televiziją „Pervij Baltijskij kanal“… 

Continue reading „Tas filmas dar nebaigtas“

Seimo narė klaipėdietė Agnė Bilotaitė pasmerkė Klaipėdos Liberalų sąjūdžio sprendimą miesto taryboje sudaryti koaliciją su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) ir Rusų aljanso koalicija. Jos teigimu, liberalai nusprendė valdžią dalintis su atvirai antivalstybine jėga.

„Iškalbinga tą pačią dieną žiniasklaidoje išvysti dvi naujienas: vieną apie liberalų koaliciją su LLRA ir Rusų aljansu, kitą – apie pastarųjų jėgų įvertinimą VSD ataskaitoje apie grėsmes nacionaliniam saugumui. Kelis metus matėme Rusų aljanso ir LLRA lyderius bendruose renginiuose su Rusijos generaliniu konsulu Klaipėdoje Vladimiru Malyginu, kuris pernai išsiųstas iš Lietuvos kaip Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) darbuotojas, siekęs gauti neviešą informaciją apie šalies politiką ir energetikos projektus. Retorinis klausimas, ar konsulatas dirbo ir siekdamas paveikti rinkimų rezultatus konkrečių jėgų naudai,“ – aiškino A. Bilotaitė.

Continue reading „Agnė Bilotaitė smerkia liberalų ir Putino šalininkų draugystę Klaipėdoje“

Lietuvos Seime pristatytoje VSD veiklos ataskaitoje – nieko netikėto. Rusijos slaptosios tarnybos atkakliai bando verbuoti Lietuvos piliečius, prieinančius prie nacionaliniam saugumui jautrios informacijos.

Verbavimo srityje itin aktyvūs Rusijos ambasados Vilniuje ir Rusijos konsulato Klaipėdoje darbuotojai, turintys diplomatinės neliečiamybės statusą.

Continue reading „VSD nepranešė nieko netikėto: Rusija ir toliau sėkmingai šeimininkauja Lietuvos teritorijoje“

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt jau yra pateikęs savo nuomonę apie Prezidentės Dalios Grybauskaitės ketvirtąjį metinį pranešimą. Taip pat išdėstėme savo poziciją dėl metinės VSD ataskaitos.

Šiandien tęsiame šios svarbios temos analizę. Kad būtų lengviau susigaudyti, kas teisus – Prezidentės kritikai ar Prezidentės gerbėjai, savo skaitytojams pateikiame keletą ištraukų iš rusiškoje spaudoje pasirodžiusių straipsnių. Įdomu tai, jog rusakalbiuose leidiniuose dažniausiai pateikiami neigiami Prezidentės kalbos vertinimai. Esą D.Grybauskaitė – per daug antirusiška ir net per daug antilenkiška. Ir dar, tik pamanyk – koks įžūlumas, nori pastatyti naują atominę elektrinę nepaisydama neigiamų referendumo rezultatų.

Rusų kalba leidžiamuose leidiniuose galima rasti net tokių net tokių apibūdinimų: "tai buvo vienas iš agresyviausių Prezidentės metinių pranešimų per pastaruosius ketverius metus".

Continue reading „Kaip Lietuvos Prezidentės metinė kalba vertinama rusakalbėje spaudoje“

Lietuvoje aprimo aistros dėl viešai paskelbtos VSD ataskaitos. Nuslūgo tiek kritiškai, tiek palankiai nusiteikusių vertintojų azartas įrodyti būtent savąją tiesą. Žodžiu, atėjo palankus metas dar sykį atidžiai peržiūrėti visuomenei skirtus viešus svarbiausios mūsų slaptosios tarnybos tekstus. Taip pat puiki proga dar kartą prisiminti tiek VSD kritikų, tiek VSD simpatikų publikacijas.

Kai analizuojamos viešos slaptųjų tarnybų atsakaitos, skubėt užimti kategorišką poziciją, – ne visuomet dėkinga taktika. Pirmieji įspūdžiai – ne visuomet tikslūs ir teisingi. Ypač kai kalbama apie Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaitą, kurioje, be jokios abejonės, nežinomųjų elementų žymiai daugiau nei žinomųjų. Ne veltui iki šiol gyva patarlė apie karštakošius, "kurie labai skubėjo ir todėl prajuokino pasaulį".

Žinoma, visus labiausiai domina toji lietuviškosios ataskaitos dalis, kurioje pirmą kartą viešai ir atvirai kalbama apie Rusijos ir Baltarusijos žvalgybas, agresyviai kenkiančias mūsų interesams tiek pačioje Lietuvoje, tiek užsienyje. 

Continue reading „Bičiuliavimosi su Rusijos FSB atvejai“

Naujoji Lietuvos užsienio politika

Šių metų Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaitoje ir po jos sekusiame prezidentės Dalios Grybauskaitės metiniame pranešime pirmą kartą nedviprasmiškai kaip viena didžiausių grėsmių Lietuvos saugumui ir nedraugiška valstybė įvardijama Rusija, ardomasis jos žvalgybos ir saugumo  tarnybų darbas.

Dar prieš tai matėme gana griežtą ambasadoriaus Maskvoje Renato Norkaus interviu Rusijos žinių agentūrai „Interfax“ 2013 m. gegužės 30 d.

„Sovietinės okupacijos žalos atlyginimo klausimas lieka dvišalėje Lietuvos ir Rusijos darbotvarkėje“ – sakė R. Norkus, nors dar balandį Rusijos ambasadorius Vilniuje Vladimiras Čchikvadzė buvo pareiškęs, kad klausimą dėl reikalavimų atlyginti sovietinės okupacijos padarytą žalą Maskva laiko uždarytu visiems laikams.

Paklaustas, ar ES pirmininkausiantis Vilnius parems Maskvos siekį pasirašyti bevizio režimo sutartį su ES, tiesiog nurodė sunkumus, kurie kiltų bevizio režimo atveju. Išvertus iš diplomatinės kalbos, pasakė „pošli von“.

Continue reading „Prašviesėjo“