Vytautas Visockas

Galutiniai rinkimų rezultatai tiesiog apstulbino. Visus – ir pačius daugiausiai laimėjusiuosius. Konservatoriams rinkėjai smogė bene labiausiai: atrodė pergalė jau čia pat, po dviejų savaičių, o dabar štai tik antroji vieta ir didžiulis atsilikimas nuo laimėtojų. 

Vytautas Visockas.  Slaptai.lt nuotr.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Niekada neskubėk švęsti pergalės. Omenyje turiu ne žaliuosius valstiečius, o mus, rinkėjus, Lietuvos žmones, kaip dabar priimta sakyti. Nes labiausiai apsigauti arba būti apgauti gali ne tiek Lietuvos žmonės, kiek lietuvių tauta. Nei rusams, nei lenkams pavojus išnykti negresia, nes jie turi Rusiją, Lenkiją, kuriais šios valstybės itin motiniškai rūpinasi. Lietuviais pasirūpinti, kaip matome, Lietuva nesugeba.

Lietuviškumas, Lietuva – visa tai tapo tik įrankis siekti siaurų asmeninių tikslų. Svarbiausias iš jų, be abejo, buvo valdžia. Štai kodėl Sąjūdis baigėsi taip, o ne kitaip, ir jau tris dešimtmečius mes skendime bejėgiškume ir neviltyje, galvodami, kas čia mums trukdo dar kartą atsitiesti ir pamėginti atsikelti iš naujo. Reikia aiškiai suprasti, kad Sąjūdis buvo lietuviui kaip politinės Tautos branduolys, kuris iš dalies susinaikino pats, iš dalies buvo sąmoningai sunaikintas (Vytautas Radžvilas. „Sąjūdžio pamoka: sunku būti Tauta“, Pro Patria.lt).

Prieš rinkimus visi supratom, visi kalbėjom: arba dabar, arba – dar staigesnis, galbūt jau nesustabdomas, slydimas prarajon. Vilties įliejo Ramūnas Karbauskis su savo žaliaisiais valstiečiais, su profesionalais vietoj profesionalių politikų, su pigiom vaistinėm ir brangiom alkoholio parduotuvėm. Sukūrė rojų Naisiuose, gal sukurs ir visoje Lietuvoje? Vaikus išmokys skaityti knygas ir mylėti Tėvynę, neleis skurstantiems pensininkams mirti iš bado, sustabdys mokyklų naikinimą provincijoje, kaimuose, sugrąžins emigrantus…

Patikėjome pažadais, gerais ketinimais, geromis permainomis. Patikėjome (aš – nelabai), kad išrinktieji sieks ne siaurų asmeninių tikslų, ne tik valdžios, o gerovės lietuvių tautai ir Lietuvos žmonėms.

Dabar, po antrojo rinkimų turo, to tikėjimo žymiai mažiau, nors dar nežengtas nė vienas žingsnis. Ypač tikėjimą sklaido forumai,interviu su politologais ir pralaimėjusiaisiais politikais. Pagrįstai ar nepagrįstai formuojama nuomonė, kad laimėtojai gali būti šiek tiek panašūs į Valinsko artistus. Nusipirkom katę maiše. Daugelio išrinktųjų nepažįsta net Jakilaitis, net Valatka, ką jau kalbėti apie mus, bėdžius, kurie ir sunešėme Karbauskiui savo balsus. Valdyk, Ramūnai, pastatyk į vietą parlamentinių ir neparlamentinių partijų melagius, savanaudžius, atnešk į Lietuvą gerų permainų, nes iš nevilties baigiame nusigaluoti.

Buvome naivūs kaip vaikai? O jeigu forumų išminčiai sako tiesą? Darosi visai nejuokinga. Įsivaizduokime, kad tie du žalieji valstiečiai tyčia ar netyčia mus apgavo. Gal ir turėjo gerų norų, bet gerais norais ir pragaras grįstas. Ilgai nesudarys koalicijos, vyriausybės, nes spyriosis ir jie, ir konservatoriai, ir Prezidentė; susidės su socdemais – ir nebus jokių permainų; susidės su lenkais, paksistais – sulaužys pažadus su jais neiti obuoliauti; velniai žino, ką gali iškrėsti nepažįstami profesionalai, jeigu juos palaimins Prezidentė…

Abejonių daug. Optimizmą mažina praeityje Ramūno draugystė su Kazimiera, plaukimas prieš srovę tolyn nuo NATO, euro, energetinio nepriklausomumo, dabar – tvirti ryšiai su mus praryti trokštančia Rusija…

Bet jeigu mus apgavo, jeigu suteikė nepagrįstų vilčių, kur jūs, politikos išminčiai, buvote gerokai prieš rinkimus?! Kodėl tik Eigirdas su savo „Valstybe“ nedvejodamas talžė oligarchus, neišskiriant nė Ramūno? O jeigu iš tiesų tik dabar atsirado galimybė išbristi iš korupcijos, savanaudiškumo ir nemokšiškumo pelkės, tai nekaišiokite pagalių į ratus.

2016.10.26; 13:25

Slaptai.lt skelbia prof. Vytauto Radžvilo kalbą, sakytą spalio 18 d. jaunimo sambūrio „Pro Patria“ surengtame pašnekesyje „Europa po Europos Sąjungos?“

Mąstant apie ES padėtį ir ateitį kaip niekada pravartu prisiminti XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios Prancūzijos politinio veikėjo ir užsienio reikalų ministro Šarlio Taleirano (Charles Talleyrand) žodžius, kuriais šis atsikirto jį nepastovumu ir išdavikiškumu kaltinusiems kritikams. Audringu ir permainingu šios šalies istorijos laikotarpiu jam vis pavykdavo išsaugoti valstybės diplomatijos šefo arba kitas aukštas ir atsakingas pareigas.

Jo priešininkai buvo įsitikinę ir jam priekaištaudavo, jog sėkmė šiam ministrui šypsojosi tik todėl, kad jis kiekvieną kartą šalyje keičiantis valdžioms ir vyriausybėms ciniškai išduodavo savo ankstesnį politinį šeimininką ir suspėdavo laiku perbėgti į naujo laimėtojo stovyklą. 

Europos Sąjungos diena. Slaptai.lt nuotr.
Europos Sąjungos diena. Slaptai.lt nuotr.

Š. Taleranas tokius kaltinimus esą pavadinęs nesusipratimu ir šmeižtu: jis niekada nėra ko nors išdavęs. Pasak šio politiko, jis išsiskyręs iš kitų tik didesniu įžvalgumu, dėl kurio anksčiau už visus kitus sugebėdavęs pamatyti, kad jo šeimininkas jau miręs ir pradėdavęs tarnauti kitam šeimininkui. Tuo tarpu kiti būtent dėl įžvalgumo stokos nepastebėdavę, kad senasis šeimininkas nebegyvas ir toliau beprasmiškai budėdavę prie velionio kūno. Šis pasakojimas turėtų būti labai pamokomas: daugybė pasaulio istoriją pakeitusių epochinės reikšmės įvykių buvo ne iš karto suvokti ir atpažinti net tiesioginių jų dalyvių ir stebėtojų.

Esame kaip tik pasaulinio masto ir lūžinės reikšmės įvykio tiesioginiai dalyviai ir liudininkai. Kaip ne kartą yra nutikę praeityje, šis įvykis daugumai dar nėra akivaizdus, bet jau tapo neatšaukiamu faktu: Europos Sąjunga žlugo. Būtent Š. Taleirano pamoka leidžia suprasti, ko iš tiesų verti du pagrindiniai šiandien keliami ir svarstomi klausimai. Pirmasis – ar akivaizdi struktūrinė ES krizė baigsis visiška ir negrįžtama griūtimi?

Antrasis – ar Lietuvai verta likti toje Sąjungoje ir kokia turi būti jos laikysena gilėjančios krizės akivaizdoje? Abu klausimai yra beprasmiški – nes jau iš esmės atsakyti, taigi pavėluoti. Kadangi ES yra žlugusi, nėra reikalo tuščiai ginčytis, verta iš jos išstoti ar atkakliai įsikibus jos laikytis ir pulti ją gelbėti. Išstoti nėra iš kur, o gelbėti nėra ko.

Šiuo požiūriu viešojoje erdvėje ir net akademiniuose sluoksniuose vykstančios diskusijos tarp „euroentuziastų“, „eurorealistų“ ir „euroskeptikų“ yra grynai ideologinis, tai yra nedalykinis, ginčas, kurio metu remiamasi ne teoriškai apibrėžtomis sąvokomis, o tik apsisvaidoma miglotomis vertinamosiomis etikėtėmis bei klišėmis. Vienintelė konstruktyvi aternatyva tokioms „diskusijoms“ gali būti tik pastangos apmąstyti ES krizę ir jos padarinius visam žemynui bei Lietuvai griežtai teoriniu bei istoriniu požiūriu ir tokio apmąstymo įžvalgas išsakyti aiškia ir tikslia politinės filosofijos idėjų kalba. 

Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.

Mintis, kad ES yra žlugusi, daug kam gali atrodyti keista ir laužta iš piršto ar net panašėti į piktavalį troškimą kuo greičiau palaidoti šį dar gyvą ir stiprų politinį kūną. Tačiau tokios abejonės gali kilti tik tuo atveju, kai menkai išmanoma istorija. Būtent skurdžios istorijos žinios kuria ir palaiko kone visuotinai paplitusį vaizdinį, kad valstybių žlugimas visada turi priminti akivaizdžiai matomą kataklizmą ar net tikrą apokalipsę.

Iš tiesų būna, kad valstybes sugriauna iš vidaus maištai ir sukilimai arba jas sunaikina išorės priešas, kaip kad nutiko Bizantijos imperijai, kurios paskutinis valdovas Konstantinas XI Paleologas žuvo mūšyje gindamas Konstantinopolio sienas. Tačiau Vakarų Romos imperijos žlugimas amžininkų liko beveik nepastebėtas, nes barbarų generolo Odoakro nuverstas nuo sosto ir praradęs valdžios regalijas paskutinysis imperatorius Romulas Augustulas gavo kasmetinę rentą ir ramiai bei patogiai toliau gyveno jam skirtoje viloje.

Išoriškai gana taikios ir ramios buvo ir paskutinės Sovietų imperijos merdėjimo dienos: nors po 1991 m. rugpjūčio pučo ji faktiškai nebeegzistavo, iki pat formalaus jos „paleidimo“ ir respublikų „išsivaikščiojimo“ sukosi biurokratinė mašina, toliau sprendusi „einamuosius“ jau nesančios valstybės ir jos gyventojų reikalus. Galima net pasakyti: juo didesnė ir turtingesnė ištekliais valstybė, arba politinis kūnas, juo ilgiau geba iš inercijos krutėti jau negyvo tokio kūno dalys. Tad išskyrus griaunančių vidaus sukilimų ar revoliucijų ir išorės užkariavimo atvejus politinius darinius paprastai pirmiausia ištinka dvasinė ir dėl tik ką minėtos priežasties toli gražu ne visada akivaizdi, iš karto pastebima mirtis. Pati dvasinė mirtis taip pat dažniausiai atsėlina pamažu ir nepastebimai. Ji užklumpa tą akimirką, kai, pavartojant XIX a. prancūzų politinio ir teisinio mąstytojo M. Harju (M. Harriou) terminą, „išsivadėja“, t. y. praranda patrauklumą ir reikšmę vadovaujanti idėja (idee directrice) – žmones į politinę bendriją sutelkiantis ir įkvepiantis juos gyventi ir veikti kartu tokios bendrijos egzistavimo tikslas ir prasmė. Dvasinė politinio kūno mirtis įvyksta tada, kai šis tikslas ir prasmė išnyksta: praradusi vadovaujančią idėją politinė bendruomenė paprasčiausiai suyra virsdama pakriku gyventojų sambūriu.

Sovietų Sąjunga – puikus tokios mirties pavyzdys: milžinišką ir galingą armiją turėjusi imperija iš esmės žlugo be šūvio, nes niekas nematė prasmės jos ginti. Kadangi tokia dvasinė mirtis ateina iš lėto ir nepastebimai, o ją atpažinti nelengva, dažnai būna keblu išsiaiškinti ir suprasti, kada ji tiksliai įvyko. Vis dėlto jos artėjimas būna nujaučiamas ir ji net būna įvardijama ar paskelbiama – tiesa, dažniausiai šito net neįsisąmoninant ir nenoromis. Skelbdamas „pertvarkos“ SSRS pradžią Michailas Gorbačiovas faktiškai konstatavo Sovietų imperijos mirtį. Juk iš tikrųjų paskelbus, kad ji būtina, buvo viešai pripažinta, kad iki tol egzistavusi imperija faktiškai yra mirusi – tapusi nebegyvybingu ir nebeveiksniu šeštadalį Žemės paviršiaus užimančiu politiniu kūnu. Pati „pertvarka“ iš esmės buvo ne kas kita, o desperatiškas mėginimas gaivinti ir ištraukti iš mirties nasrų šį merdėjimo sąstingio vis labiau kaustomą, o kartu ir priešmirtinių traukulių tampomą kūną.

Šias SSRS žlugimo aplinkybes ir peripetijas yra verta prisiminti dabar, kai ES taip pat žengia panašiu keliu. Nors visur tvyro ir tolydžio stiprėja bei plinta didžiulės ir grėsmingos krizės nuojauta, išskyrus Brexit‘ą, kol kas nieko ypatingo nenutiko. Briuselio biurokratija lyg niekur nieko toliau kepa ir siuntinėja šalims direktyvas, o valstybių narių piliečiai ramiai gyvena savo įprastiniu ritmu. Ir vis dėlto Bratislavoje įvykusio susitikimo metu paskelbtas Sąjungos viršūnių pareiškimas dėl ES būklės išduoda, kokia tariama ir apgaulinga ši išorinė kasdienio gyvenimo ramybė. ES ir valstybių vadovų duotas pažadas ar veikiau paskelbtas įsipareigojimas per keletą mėnesių parengti naują ir patrauklią piliečiams Sąjungos viziją iš esmės yra jau įvykusios jos dvasinės mirties konstatavimas: juk šitaip faktiškai buvo pripažinta, kad ES neturi minėtos vadovaujančios idėjos – jos egzistavimą leidžiančio įprasminti dvasinio, moralinio ir politinio tikslo.

Ar ES ištiks SSRS lemtis arba, kalbant konkrečiau, ar jos lyderiams pasiseks padaryti tai, kas nepavyko M. Gorbačiovui – įkvėpti naują dvasią ir kartu gyvybę mechaniškai vis dar judančiam, bet tuoj galinčiam pradėti sparčiai irti paneuropinės sąjungos kūnui? Šiandien tai yra svarbiausias – ne tik europinio, bet pasaulinio masto ir epochinės reikšmės klausimas. Lyginti ES vadovybei iškilusį uždavinį su M. Gorbačiovui tekusiu spręsti iššūkiu kol kas nėra įprasta ir net atrodo keista: net akademiniuose sluoksniuose, o ką jau kalbėti apie propagandos formuojamą viešąją nuomonę, pati mintis lyginti ES ir SSRS tebėra tabu ir dažnai laikoma tiesiog šventvagiška.

Tačiau toks lyginimas yra ne tik pagrįstas ir naudingas, bet besiklostančiomis aplinkybėmis jis darosi absoliučiai būtinas ir neišvengiamas grynai moksliniu-tiriamuoju požiūriu. Maža to, būtent nuostata dėl tokio lyginimo yra lakmuso popierėlis, leidžiantis atskirti ES integraciją rimtai ir atsakingai tyrinėjantį tikrą mokslininką nuo mokslininko kaukę užsidėjusio paviršutiniško diletanto, tesugebančio įvilkti ideologinę integracijos propagandą į pseudomokslinio žargono rūbą ir vengiančio kelti bei gvildenti realius ir esminius su integracija susijusius klausimus. Ypač – principinius filosofinius ir politinius šios integracijos pagrindų klausimus.

Mokslinėje literatūroje seniai pastebėta, kad pirmaisiais XX a. dešimtmečiais plačiai ir karštai diskutuotus idėjinius Europos vienybės klausimus liautasi svarstyti būtent nuo 1955 m. – nuo tada, kai, užgožusi kitas alternatyvas, laimėjo ir įsitvirtino Ž. Mone pasiūlyta neofunkcionalistinė integracijos strategija ir vizija. Įsidėmėtina, kad pats jos kūrėjas primygtinai ragindavo vengti būtent idėjinių – filosofinių ir teorinių – integracijos klausimų ir siūlydavo pakeisti juos grynai „techniniais“ įvairių jos aspektų tyrinėjimais. Todėl idėjiniai ES integracijos apmąstymai liko apleisti iki dabar ir šios srities mokslinėje literatūroje visiškai vyrauja techninės analizės, savo pobūdžiu ir turiniu beveik niekuo nesiskiriančios nuo kadaise Sovietų Sąjungoje vykdytų pseudomokslinių „komunizmo statybos“ problemų tyrinėjimų. ES patiriant egzistencinę krizę, šitoks integracijos tyrinėjimų intelektualinis neadekvatumas ir nuosmukis yra dar vienas Sąjungos idėjinio silpnumo ženklas ir turi būti suvokiamas kaip grėsmę jai didinantis veiksnys.

Teoriniu ir metodiniu požiūriu ES ir SSRS lyginimas leidžia geriau perprasti ES ištikusios krizės priežastis ir gelminius mechanizmus bei padeda tiksliau prognozuoti tikėtinas Sąjungos raidos kryptis ir tendencijas. Tačiau toks lyginimas naudingas ir pravartus ne tik todėl, kad egzistuoja tam tikri politinių darinių radimosi, raidos, o dažnai ir žlugimo panašumai. Kaip bus parodyta toliau, ES ir SSRS sieja ir tam tikra idėjinė giminystė, tad panašumai ir analogijos tarp abiejų sąjungų yra ne paviršutiniški ir atsitikiniai, bet vidiniai ir gelminiai. Todėl pastangos juos atskleisti taptų svarbiu žingsniu vaduojantis iš integracijos tyrinėjimus apraizgiusio ideologinių iliuzijų voratinklio ir skatintų sugrįžti į kadaise egzistavusį, bet apleistą iš tiesų akademinį  jos filosofinio apmąstymo ir mokslinio tyrinėjimo lauką.

Akivaizdu, kad į esminį klausimą – ES persitvarkys ar žlugs – neįmanoma atsakyti žvelgiant į jį per vienodai ideologizuotų ,,euroentuziazmo“ arba ,,euroskepticizmo“ nuostatų prizmę. Šį klausimą įmanoma dalykiškai svarstyti tik iš akademinės perspektyvos. O pradėti reikėtų nuo abėcėlinės istorinės tiesos, kad politiniai dariniai žlunga dėl dvejopų – išorinių arba vidinių – priežasčių, tai yra dėl nesugebėjimo atsispirti užpuolikui arba dėl didžiulių vidaus santvarkos trūkumų ir ydų. Kartais jų žlugimą lemia abiejų priežasčių sampyna ir sąveika. Tokios sampynos užuomazgų jau galima įžvelgti ir ES atveju, tačiau apskritai didžiausia grėsme Sąjungai kol kas lieka jos vidaus konstrukcijos ydos. Kadangi istoriškai žvelgiant ES yra ne pastovus, o „tampantis“, taigi nuolatos kintantis, darinys, šios konstrukcijos ir viso darinio vidaus santvarkos klausimas neišvengiamai virsta pasirinkto vienijimosi modelio tinkamumo ir veiksmingumo klausimu.

Tik neišardoma sąsaja tarp ES vidaus santvarkos ir ją lemiančio integracijos modelio leidžia dalykiškai – aiškiai ir konkrečiai – pasakyti, kas turima omenyje kalbant apie dabartinę ES būklę: Sąjunga išgyvena gilią krizę ir faktiškai yra žlugusi ta prasme, kad visiškai išsisėmė kelis dešimtmečius vyravusi neofunkcionalistinė žemyno šalių integracijos strategija. Praktiškai tai reiškia, kad ja besivadovaujanti ES ne tik atsidūrė savo plėtros aklavietėje, bet yra tapusi negyvybingu dariniu, kurio neįmanoma išgelbėti dalinėmis ir kosmetinėmis reformomis.

Žinoma, kol kas sunku tikėtis, kad tokia griežta diagnozė – būtent, jog ES dabartiniu savo pavidalu serga mirtina liga – bus lengvai ir greitai visų pripažinta. Dėl jos dar kurį laiką virs tokia pat arši ideologinė ir politinė kova, kokie buvo Sovietų Sąjungoje iki pat jos griūties trukę įnirtingi ginčai dėl komunistinės sistemos ir pačios imperijos gyvybingumo vadinamosios ,,pertvarkos“ laikotarpiu. Juk blaivai ir sąžiningai diagnozuoti ES kamuojančią ligą yra tolygu pripažinti, kad vieninga Europa iš pat pradžių buvo statoma ant šleivų idėjinių pamatų ir net keletą dešimtmečių vedama ne tuo keliu – tiesiog į niekur. Tačiau tai yra turbūt vienintelė galimybė išgelbėti Europą – ne moraliai ir politiškai bankrutavusį ligšiolinį ES integracijos projektą, bet iš tiesų didingą Europos vienybės idėją. Vieningos Europos idėja ir jos suvienijimo projektai nėra tas pat – būtent ši skirtis yra paskutinis vilties spindulys, neleidžiantis galutinai išblėsti tikėjimui žemyno ateitimi.

Praėjusio amžiaus viduryje būta net keleto vieningos Europos vizijų. Tarp jų – ir nacionalsocialistinės Vokietijos viršūnių kurtas ,,naujosios Europos tvarkos“ planas. Pagal jį Europa turėjo tapti Grosswirtschaftsraum – Vokietijos dominuojama „didžiąja ekonomine erdve“, savo politine sandara šiek tiek panašėjančia į tai, kas šiandien būtų vadinama ,,kelių greičių Europa“, kurią būtų sudarę skirtingą statusą turinčios šalys. Dėl gerai žinomų priežasčių šis planas taip ir liko neįgyvendintas, bet jį kartais prisiminti verta vien todėl, kad jis padeda suprasti, jog kartais išsakomos mintys esą ES yra jau ne tankais, bet vokiškos markės pagalba kuriamas Ketvirtasis Reichas, galbūt nėra visiškai laužtos iš piršto.

Vis dėlto vargu ar įmanoma suvokti ES kamuojančios ligos tikrąjį pobūdį bei mastą, taip pat atpažinti bei įvardyti jos simptomus pamirštant arba nutylint nepaprastai svarbų pokarinės Europos istorijos ir politikos faktą: neofunkcionalistinės integracijos architekto Žano Mone (Jean Monnet) įgyvendintas integracijos modelis nebuvo vienintelė ir pirminė žemyno suvienijimo vizija. Ne jokių politinių pareigų niekada neužėmęs valdininkas Ž. Mone buvo tikrasis pradėtos vienyti Europos tėvas. Tikrieji jos tėvai iš tiesų buvo iškilūs trijų didžiųjų valstybių – Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos – politiniai veikėjai. Tai buvo krikščionys demokratai A. de Gasperi, K. Adenaueris ir  Robertas Šumanas (Robert Schuman) – garsiosios 1950 m. gegužės 9 d. paskelbtos Deklaracijos autorius.

Dvasiniu Vakarų krikščioniškos civilizacijos pagrindu telkiama laisvų tautų ir suverenių valstybių demokratinė ir lygiateisė sąjunga, primenanti Šveicarijos konfederaciją – šitaip glaustai galima nusakyti pokario krikščionių demokratų puoselėtą būsimosios vieningos Europos viziją. Būtent iš jos šešėlio po kelerių metų tarsi netikėtai išniro Ž. Mone pasiūlytas „neofunkcionalistinės“ integracijos planas. Šį pokytį, o tiksliau – tikrą  perversmą nulėmusios priežastys ir aplinkybės yra gana mįslingos, nes kol kas nebuvo rimčiau tyrinėtos ir tebėra menkai žinomos. Tačiau tai netrukdo aiškiai matyti dvi Europos vienybės vizijas skiriančią dvasinę ir intelektualinę prarają.

Ją išduoda tais pačiais 1950 m. Ž. Mone rašytame memorandume išsakytas teiginys: „Europa niekada neegzistavo, ją turime iš tikrųjų sukurti, kad ji atsiskleistų sau.“ Šio teiginio prasmė absoliučiai aiški ir nepalieka jokios erdvės alternatyvioms interpretacijoms: Europos tėvai siekė suvienyti susiskaidžiusią ir pasidalijusią, bet egzistuojančią Europą, Ž. Mone tikslas – sukurti dar nesančią Europą. Iš principo tai įmanoma padaryti vieninteliu būdu – iš pagrindų sugriaunant „senąją“, arba „netikrą“, ir jos vietoje sukuriant „naują“, arba „tikrą“, Europą. Todėl įsivaizduoti Europos integraciją kaip paprastą žemyno žmonių, tautų ir valstybių vis glaudesnio vienijimosi procesą būtų tikras nesusipratimas. Kiek iki šiol vykusi neofunkcionalistinė Europos integracija buvo „naujosios“ Europos kūrimas tolydžio griaunant ir verčiant statybine žaliava „senąją“ Europą, tiek šis procesas buvo ir tebėra ne vienijimasis, bet permanentinė europeizacijos revoliucija. Jos tikslas – iš pagrindų pakeisti Senojo žemyno veidą ir sukurti naują, visiškai neatpažįstamą Europą, kurios kontūrai yra neaiškūs ir kurią įmanoma tik miglotai įsivaizduoti.

Antra vertus, kai kurie šios revoliucijos aspektai, pirmiausia idėjinis pagrindas ir varomosios jėgos, yra akivaizdūs ir nekelia jokių abejonių ir klausimų. Po neofunkcionalistinės integracijos priedanga vykstanti permanentinė europeizacijos revoliucija idėjiniu požiūriu yra dviejų didžiųjų Vakarų revoliucinių tradicijų, įkūnijamų liberalizmo ir komunizmo politinių ideologijų bei atstovaujamų Džono Loko (John Locke) ir Karlo Markso, susiliejimas ir sampyna. Todėl teisėta ir tikslu ją vadinti liberalkomunistine revoliucija. Pagrindinis jos tikslas yra toks pat kaip ir visų ankstesniųjų Apšvietos įkvėptų revoliucijų – sukurti „naują“ žmogų ir naują būsimąją visuomenę, kurioje būtų panaikinti ir galutinai išnyktų visi įprastiniai „senųjų“ žmonių skirtumai. Šiuo atžvilgiu ji iš esmės nesiskiria nuo XVIII a. Prancūzijos ar XX a. Rusijos revoliucijų. Dar tiksliau būtų sakyti, kad ji dar kartą mėgina įgyvendinti garsiajame Karlo Markso ir Fridricho Engelso 1848 m. parašytame „Komunistų partijos manifeste“ iškeltus idealus: panaikinti religiją, tautą, valstybę ir šeimą.

Tačiau nesitikėta, kad šie idealai bus įgyvendinti lengvai ir greitai. Pats Ž. Mone buvo įsitikinęs, kad neofunkcionalizmo principais grindžiama Europos integracija būsianti begalinis europiečių sąmonės transformacijos procesas, paversiantis revoliuciją nuolatiniu ir nepabaigiamu vyksmu. Kuriamas „naujasis europietis“ šioje vizijoje reprezentuoja būsimąjį „naująjį“ žmogų ir faktiškai atlieka tą patį vaidmenį, kuris Markso revoliucijos teorijoje buvo skirtas proletariatui kaip universalų žmogiškumą įkūnijančiai ir atstovaujančiai klasei. Apskritai pati universalaus žmogiškumo idėja numato tai, ką, pasitelkiant garsaus rašyto R. Musilio knygos pavadinimo žodžius, galima pavadinti „žmogumi be savybių“, arba „tuščia“ žmogaus forma.

Tad „naujasis“ europietis turi būti suprantamas kaip abstraktus, visais atžvilgiais suniveliuotas, takus, tai yra neturintis apibrėžtų ir pastovių savybių ir bruožų ateities žmogus, o tiksliau – savo rūšies antžmogis. Tokių europiečių visuomenė, arba vadinamasis paneuropinis demosas, būtų ne kas kita, o radikaliai individualistinė, atomizuota ir susvetimėjusi visuomenė, kurios nariai neturėtų jokių apibrėžtų ir stabilių tapatumų, juos saistytų tik bendros teisės normos  ir instrumentiniai-funkciniai ryšiai. Jie telktųsi į trumpalaikius, vienkartinei funkcijai atlikti skirtus junginius, o atlikę funkciją tiesiog išsiskirstytų tam, kad galėtų vėl jungtis į kitą darinį.

Vertinant civilizaciniu matu ir žvelgiant iš ilgalaikės istorinės perspektyvos darosi akivaizdu, kad tokia integracija iš esmės yra radikalus antropologinės ir socialinės inžinerijos eksperimentas. Tai Europos – jos kultūrinės tradicijos, tautų ir valstybių – naikinimas. Jis buvo lėtas ir beveik nepastebimas, kol neofunkcionalistinė integracija daugiausia vyko ekonominėje plotmėje. 1992 m. Mastrichto sutartis, kuria buvo oficialiai įsteigta ES kaip politinis susivienijimas, tapo integracijos lūžio tašku. Ji buvo pasirašyta triumfo dėl tik ką pasiektos pergalės Šaltajame kare su SSRS fone: tada atrodė, kad įkurtosios Sąjungos laukia ilgas klestėjimo laikotarpis ir šviesi ateitis. Šiuos lūkesčius tik stiprino vėlesnė plėtra į Rytus, kai ES narėmis tapo ištisa virtinė pokomunistinių Vidurio ir Rytų Europos šalių. Tačiau šie lūkesčiai pradėjo bliūkšti vos po kelerių metų. ES parodytas bejėgiškumas vykstant Rusijos-Gruzijos karui ir tuo pat metu prasidėjusi ekonominė krizė laikytini pirmaisiais akivaizdžiai išryškėjusiais ES struktūrinio silpnumo ir pažeidžiamumo ženklais. Tokių ženklų randasi vis daugiau. Jų prisikaupė tiek, kad ES kaip liberalkomunistinis projektas priėjo savo plėtros ribas ir atsidūrė aklavietėje.

Pagrindinis tokios aklavietės požymis yra milžiniškas atotrūkis tarp neofunkcionalistinį integracijos projektą grindžiančios ir legitimuojančios liberalkomunistinės (kasdiene šneka paprastai vadinamos „leftistine“) ideologijos skelbiamų nuostatų ir ES tikrovės, tai yra jos dabartinės būklės ir funkcionavimo realijų.Šį atotrūkį atspindi keli pamatiniai prieštaravimai.

Pirmasis – prieštaravimas tarp ES ideologijos postuluojamų universalių žmogaus teisių ir partikuliarių konkretaus ir apibrėžto politinio darinio piliečio teisių. Šis prieštaravimas pasireiškia tuo, kad teoriškai ES yra įsipareigojusi priimti visus potencialius pasaulio migrantus, nors grynai fiziškai to niekada nepajėgs padaryti.

Antrasis – prieštaravimas tarp europizacijos revoliucijos pasaulinių siekių, arba užmojų sukurti pasaulį bes sienų, ir objektyvios būtinybės ir kartu nesugebėjimo tinkamai apsaugoti pačios ES sienas.

Trečiasis – prieštaravimas tarp ES deklaruojamos misijos skleisti „europines vertybes“ ir ypač demokratiją, visame pasaulyje, ir akivaizdaus Sąjungai būdingo „demokratijos deficito“, arba tiesiog nedemokratinės jos valdymo būdo ir praktikos. Ketvirtasis – prieštaravimas tarp oficialiai deklaruojamo ES tikslo laiduoti Europos žemyno gerovę ir saugumą ir nesugebėjimo išpildyti šių pažadų.

ES, nors ir būdama didžiausias pasaulio ūkis, apskritai yra nekonkurencinga ir smunkanti ekonomika, kuri ne tik nepajėgia užtikrinti visuotinės gerovės, bet, priešingai, joje irsta pokariu susiklostęs gerovės valstybės modelis. Lygiai taip pat darosi vis labiau poblemiškos žadėtos taikos perspektyvos. Ir dėl to kalta ne tik pokarinį geopolitinį stabilumą bei saugumo architektūrą vis drąsiau griaunančios Rusijos agresyvi užsieno politika. Prie žemyno destablizavimo prisidėjo ir pati ES, kuri, pamėginusi įtraukti Ukrainą į savąją geopolitinę erdvę, nepasirūpino ir nesugebėjo suteikti šiai šaliai absoliučiai būtinų karinio saugumo garantijų.

Šie prieštaravimai yra iš tiesų fundamentalūs ir liudija gelminę ES krizę, virstančią egzistenciniu visos Europos išgyvenimo ir išlikimo klausimu. Atsakas į šią krizę yra praktiškai visose ES šalyse pabudęs tautų savisaugos instinktas. Tai, kas šiuo metu vyksta daugumoje Sąjungos šalių, galima nusakyti trumpai – prasideda tautų pavasaris. Atsakas į ES vykstančius šalių ištautinimo ir išvalstybinimo procesus yra atgimstanti ir stiprėjanti šių šalių gyventojų tautinė ir valstybinė savimonė. Visa tai be galo primena Sovietų Sąjungoje „pertvarkos“ laikotarpiu vykusius tautinio atgimimo procesus ir juos politiškai įkūnijusius nacionalinio išsivadavimo sąjūdžius. Višegrado šalyse, pirmiausia Lenkijoje ir Vengrijoje, šis atgimimas jau persikėlė į valstybinės politikos lygmenį.

Tai neturėtų stebinti: Lenkijoje tautinio atgimimo sąjūdžiui vadovauja nuosekliausiai ir ryžtingiausiai su buvusiu komunistiniu režimu kovoję politikos veikėjai, o Vengrija apskritai buvo pirmoji komunistinio bloko šalis, pamėginusi atviro sukilimo keliu ištrūkti iš Sovietų Sąjungos dominuojamos ir kontroliuojamos geopolitinės erdvės. Vakarų Europoje panašių permainų tiesiogine politine išraiška tapo Didžiosios Britanijos piliečių referendumas dėl išstojimo iš ES.

Į šias permainas oficialiu ES lygmeniu reaguojama daugiaprasmiškai ir prieštaringai. Viena vertus, oficialiojoje propagandoje toliau skleidžiamas mitas, kad ES šalyse stiprėja „antieuropinės“ nuotaikos. Sąmoningai nutylima, kad priešinimasis iš pat pradžių ydingam ir galiausiai moraliai ir politiškai žlugusiam ligšioliniam ES integracijos modeliui savaime ne tik neliudija antieuropinių nuostatų, bet, priešingai, gali būti laikomas mėginimu išgelbėti beatodairiškai ir beprasmiškai naikinamą žemyną ir sukurti prielaidas atgimti vieningos Europos idėjai, kuri šiuo metu yra smarkiai diskredituota.  Atsinaujinusi ir atgimusi Europa turėtų būti Europos tėvų išsvajota laisvų tautų ir suverenių valstybių demokratinė sąjunga, galinti pakeisti siekiamą sukurti sunkiai įsivaizduojamą grynai „funkcinę“ ir neabejotinai nedemokratišką federaciją.

Permainų ES siekiančius sąjūdžius ir politines jėgas iš inercijos mėginama toliau marginalizuoti klijuojant jiems „autoritarinio populizmo“, „radikalios dešinės“, „ksenofobijos“, „radikalaus nacionalizmo“ ir kitas ideologiškai smerkiančias etiketes, kurios iš esmės niekuo nesiskiria nuo Sovietų Sąjungoje naudotų panašių etikečių. Lietuvos nepriklausomybę atkūręs Sąjūdis taip pat sovietinių ideologų ir propagandininkų buvo vadinamas „nacionalistinių ekstremistų ir radikalų“ sambūriu ir greičiausiai būtų šitaip vadinamas ir dabar, nes jo ir šiuo metu ES stiprėjančių tariamai „radikalių nacionalistinių“ ir „autoritarinių populistinių“ jėgų tikslai ir siekiai labai panašūs.

Antra vertus, praktinės politikos plotmėje faktiškai jau pripažįstami ir pradedami įgyvendinti oficialiai vis dar smerkiamų „radikalių“ jėgų reikalavimai. Net iš pradžių aršiai Vengriją kritikavusios šalys taip pat galiausiai ėmėsi saugoti savo sienas, o vizito į Afriką metu Angela Merkel stengėsi įtikinti šio regiono vyriausybes ir gyventojus, kad  ES galimybės „svetingai“ priimti migrantus taip pat nėra bekraštės ir jau išsemtos.

Kuo galiausiai baigsis šis blaškymasis, galima tik spėlioti. Bratislavoje įvykusiame ES viršūnių susitikime buvo paskelbtas įsipareigojimas per keletą mėnesių parengti patrauklią ir įkvėpiančią Sąjungos ateities viziją reiškia viena iš dviejų. Arba bus paskelbta ES esminės „pertvarkos“ programa, arba bus apsiribota nieko iš pagrindų nekeičiančių dalinių ir smulkių reformų paketu. Pirmuoju atveju vieningos Europos idėja atgimtų ir lauktų ilgas ir sunkus sveikais pagrindais vykdomos integracijos kelias. Antruoju atveju ES merdėtų toliau ir galiausiai prasidėtų valstybių išsivaikščiojimas su nenuspėjamais padariniais viso žemyno ateičiai.

Į gyvybiškai svarbų klausimą, kaip turi elgtis ir ką privalo daryti Lietuva šioje situacijoje, kol kas atsakyti vengiama. Apskritai šiuo atžvilgiu Lietuva tebėra gūdus ES užkampis. Jos valdančiojo sluoksnio elgesys smarkiai primena sovietinių pirmtakų laikyseną gorbačiovinės „pertvarkos“ metu – tyliai stebėta, kas vyksta Maskvoje ir laukta, kaip toliau rutuliosis įvykiai.

Mūsų dienomis nesiryžtama prisijungti prie Višegrado šalių iniciatyvų atnaujinti ES ir iš inercijos laikomasi įsikibus oficialiosios Briuselio viršūnių linijos. Tai nėra toliaregiška ir drąsi, Lietuvos ilgalaikius interesus atitinkanti politika. Juk turint omenyje šalies geopolitinę ir saugumo padėtį akivaizdu, kad tikėtino ES žlugimo padariniai Lietuvai būtų ypač sunkūs ir nepalyginti liūdnesni negu Vakarų Europos ar net kur kas stipresnėms ir saugesnėms Višegrado valstybėms. Tad atrodytų, jog dera šlietis prie jų ir visokeriopai remti pastangas išgelbėti – tai reiškia iš esmės ir ryžtingai keisti – beviltiškai įstrigusį ir atsidūrusį lemtingoje kryžkelėje Europos vienijimo projektą.

Tačiau norint žengti tokį žingsnį reikia šiek tiek drąsos ir ryžto pasakyti tai, kas galbūt nepatiktų ES į egzistencinę krizę atvedusių didžiųjų valstybių lyderiams ir Briuselio politinėms ir biurokratinėms viršūnėms. Tai padaryti nelengva. Todėl kaip ir lemtingais 1939-1940 m. ar sovietinės „pertvarkos“ laikotarpiu pasyviai ir nežinia ko lūkuriuojama. Turbūt vis laukiama Godo…

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2016.10.21; 19:06

Dr. Laisvūnas Šopauskas Aikštės TV reportaže apie Prancūzijos teroro išpuolių pasekmes ir šiandieninę Europos situaciją kalbėjosi su prof. Vytautu Radžvilu.

Prancūzijos prezidentas F. Hollande‘as praėjus keletui dienų po teroro išpuolių savo kalboje pasakė: „tą penktadienį prancūzai žudė kitus prancūzus“. Toje pačioje kalboje jis paskelbė, kad Prancūzija yra karo būklėje ir pasiūlė keisti Konstituciją, kad galima būtų iš teroristų atimti pilietybę. Apžvalgininkai šioje kalboje pastebėjo tam tikrą nenuoseklumą ir melagystes, tipiškas Vakarų kairiesiems. Kaip galėtumėte pakomentuoti prezidento Hollande‘o bei kitų Vakarų valstybių isteblišmento atstovų retoriką?

Continue reading „Vytautas Radžvilas: „Europos Sąjunga – prie lemtingo slenksčio““

Galima ilgai vardyti Romualdo Ozolo nuveiktus darbus ir nuopelnus Lietuvai. Tačiau jis buvo žmogus, kuris pats mokėjo kalbėti ir visada norėjo, kad būtų kalbama iš esmės. Tad norint apie jį pasakyti ką nors iš esmės, dera kalbėti apie Jo – Žmogaus rangą.

Žmogaus rangas nėra gyvenime sukauptas turtas, išsikovota ir turėta visuomeninė padėtis, tai nėra ir vienokios ar kitokios kada nors eitos politinės pareigos. Žmogaus rangas yra jo gyvenime pasiekta dvasios aukštuma. Kiekvieno žmogaus, sąžiningai dirbusio savo darbus, gyvenimas yra vertingas ir svarbus.

Continue reading „Amžinosios Lietuvos sargybinis“

Lietuvos vidaus ir užsienio politika vis labiau atrodo tarsi apkerėta tamsios ir pikta linkinčios jėgos. Vadinamasis „Lietuvos lenkų“ klausimas artėja prie sunkiai prognozuojamos atomazgos. Didėja tikimybė, kad ši atomazga bus sąjūdinių laikų masto politinis sprogimas.

1.Memel – Wilno: neišmoktos istorijos pamokos

Tokią baigtį žada šio seniai svarstomo ir įtampą visuomenėje kurstančio klausimo siūlomi sprendimai. Tikėtis kitokios baigties sunku dėl akivaizdžios priežasties.

Continue reading „Filosofas Vytautas Radžvilas: autonomizmas šiandien“

tarptautiniu_santykiu_maza

Lietuvoje netylant kalboms apie informacinius karus ir priešiškų valstybių minkštąsias galias, rečiau kalbama apie tai, kas padaro visuomenę joms atsparią. Viena iš pagrindinių priemonių kuriant tokią visuomenę – istorijos politika. Tačiau bandymai ją kurti Lietuvoje sulaukė nevienareikšmių vertinimų ir net buvo pradėti lyginti su totalitarizmu.

Ypač kritiškai sureagavo dalis istorikų bendruomenės. Nors istorijos politikos tema nemažai diskutuota iš istorikų žiūros taško, ne veltui "istorijos politiką" sudaro ir antrasis – politinis dėmuo. Kviečiame į šį Lietuvoje menkai aptartą klausimą pažvelgti būtent iš politinės perspektyvos.

Continue reading „Kelio tarp cenzūros ir absoliučios laisvės paieškos“

Vasario 21-ąją Eltos konferencijų salėje buvo pompastiškai pranešta, jog susibūrė iniciatyvinė grupė, kviečianti tautą į dar vieną referendumą – ar Lietuvai pravartu turėti litą? Šio referendumo organizatoriai – tie patys arba beveik tie patys, kurie rinko parašus referendumui dėl žemės ūkio paskirties žemės nepardavimo užsieniečiams. Tai reiškia, jog lietuviai per pastaruosius kelerius metus turės dar vieną referendumą.

Pirmasis klausė, ar mums reikalinga nauja atominė jėgainė, antrasis – ar leisime lietuviškąją žemę įsigyti Europos Sąjungos piliečiams, trečiasis – ar pravartu būtent dabar įsivesti eurą?

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Kur link stumiama Lietuva?“

Pamažu išsisklaidė nuodingi fejerverkų dūmai. Vien tik Brazilijoje, sako, net dvidešimt tonų jų išmesta į ir taip jau užterštą Žemės atmosferą. Fejerverkinė beprotybė – kas daugiau pašaudys, pasitinkant naujuosius metus, – kasmet vis didėja, plečiasi, nauji rekordai "statomi". Juk naudingas verslas.

Kas mūsų laukia iki kito pakvailiojimo, kai vėl kirsime eglutes ir egles, vieni kitiems siuntinėsime niekam nereikalingas dovanėles (irgi verslas!), skleisime nuodingus dūmus, žalosime paauglius, legalizuosime narkotikus, gersime ir apsirysime (pats pelningiausias verslas!).

2014-ieji bus ne arklio, o tamsių jėgų, kultūros nuosmukio, lietuvių tautos nepaliaujamo nykimo metai. Šviesos tunelio gale dar nematyti. Greičiausiai taip ir uždusime tame tunelyje, nes nuosmukis apėmė visą Vakarų civilizaciją, o mes esame tik mažyčiai jos prievartaujamieji mėgdžiotojai.

Continue reading „Naujo pavergimo įrankiai“

Sovietmečiu, kai  koncerte kartais (retai) koks choras sugiedodavo  Maironio "Lietuva brangi", ašaros riedėdavo. Dar ir dabar ta giesmė jaudina, bet ašaros nerieda. Žmogus negali visą laiką nei džiaugtis, nei liūdėti. Daug džiaugsmo patyrėme 1988-aisiais – 1989-aisiais ne tik giedodami Maironį, bet ir Vincą Kudirką, Antaną Baranauską, Justiną Marcinkevičių, stovėdami Baltijos kelyje, daugiatūkstantiniuose mitinguose… Visų ir visko nesuminėsi.

Ir štai nuo tų dienų jau prabėgo ketvirtis amžiaus! Žmogaus gyvenime – daug metų . Vieni  užaugome, kiti pasenome, išėjome, išeiname. Išeiname su skaudama širdimi…

Bus daug kalbų apie tą vos ne stebuklingą praeitį, daug pasirinktinai sumontuotos dokumentikos apie mūsų laisvės metus. Kokie vieningi  ir drąsūs buvome! Nežinau, ar mūsų vaikai ir vaikaičiai brauks džiaugsmo ir pasididžiavimo ašaras visa tai girdėdami ir matydami. Gal tik kai kurie, mažoji dalis. Dėl to ir skauda širdį išeinant.

Continue reading „Kur nuėjome per ketvirtį amžiaus?“

Neseniai žiniasklaidoje buvo paskelbta, kad Lenkijos lenkai labai mažai pažįsta Lietuvą. Daugelis net nežino, kur ji, painioja ją su kitomis kaimyninėmis valstybėmis.

Be abejo, visose tautose yra labai menkai išsilavinusių žmonių, nežinančių nei savo, nei kitų šalių istorijos, geografijos.

Bet man atrodo, kad ta statistika norėta pasakyti kažką kita. Gal bandyta nuraminti lietuvius? Ko jūs bijote tos Lenkijos, juk jeigu ji norėtų užgrobti Vilniją, valdžia pasirūpintų, kad kiekvienam tamsuoliui tai rūpėtų! Neturi Lenkija jokių blogų kėslų Lietuvos atžvilgiu.

Maždaug tuo pačiu metu kadenciją baigęs prezidentas V.Adamkus televizijoje tarstelėjo, kad ir lietuviai labai mažai žino apie Lenkiją.

Continue reading „„Už mūsų žemę, kalbą ir valstybę!““

gintaras_originalas

Sensacingiausiu pastarųjų dienų įvykiu tikriausiai reikėtų laikyti į viešumą patekusį konfidencialų Seimo pirmininkės pokalbį. Atkreipkite dėmesį: ponia Irena Degutienė, būdama viena iš įtakingiausių Lietuvos politikių, skundžiasi užkulisinėmis tiek Lietuvos prezidentės, tiek Lietuvos slaptųjų tarnybų intrigomis.

Viešai pagarsinto pokalbio trukmė – maždaug dešimt minučių. Jį išklausius galima susidaryti nuomonę, jog Lietuvos Seimas tapo bedante institucija, nebepajėgiančia nuveikti nieko rimto, konkretaus ir naudingo.

O įspūdis perskaičius kai kuriuos viešojoje erdvėje operatyviai pasirodžiusius komentarus, jog lietuviškasis parlamentas yra viso labo primityvi dekoracija, dar labiau sustiprėja. Suprask, tikroji šio dekoratyvaus parlamento paskirtis – paslėpti žinią, kas iš tikrųjų valdo Lietuvos parlamentinę respubliką.

Continue reading „Saugumietiškos intrigos – tikros ir įsivaizduojamos“

kersanskas_foto

2012 m. spalio 19 d. Seime surengta  konferencija „Lietuvos valstybės atkūrimo darbai“. Konferencija buvo skirta Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo uždavinių įgyvendinimo 20-mečiui ir pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo Vytauto Landsbergio 80-mečiui paminėti.

Kalbą apie valstybės atkūrimo darbus ir istorijos reikšmę jaunajai kartai pateikė “Dešiniosios minties centro” narys Vytautas Keršanskas. Čia skelbiamas visas  tekstas.

Continue reading „Vytautas Keršanskas: “Valstybės atkūrimo darbų svarba jaunajai kartai”“

v.visockas_slaptai.lt

Kokie bebūtų antrojo turo rezultatai, jaučiuosi triuškinamai pralaimėjęs. Tarsi būčiau bandęs patekti į Seimą ir negavęs nė vieno balso. Nes iš tų, kurie pateko, pateks į Seimą, nieko gero nesitikiu, o tų, į kuriuos dėjau šiokias tokias viltis – Seime nebus ir šį kartą. 2008-ųjų – 2012-ųjų Seime vienas kitas dar buvo, dabar ir tų neliko. Kodėl?

Kodėl susirinkimai Mokslų Akademijos salėje, mitingai prie Seimo, Vyriausybės, Prezidentūros, eitynės Gedimino prospektu ir Laisvės alėja buvo bevaisiai? Tik Garliava šį tą laimėjo. Gal kas išsamiai atsakys į šiuos klausimus, kurie tik iš pirmo žvilgsnio paprasti. Aš bandau atsakyti pats sau, nepretenduodamas į išminčius, kurie viską žino ir viską supranta.

Continue reading „Jaučiuosi triuškinamai pralaimėjęs“

nepriklausomos_lietuvos_aukstojo_mokslo_vargdene

Lietuvos knygynuose pasirodė veikalas “Nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo vargdenė”.

Tai – Vytauto Daujočio, Arvydo Janulaičio, Vytauto Radžvilo ir Rimanto Petro Šližio analitinių straipsnių, pasakojančių, kaip, kada ir kodėl mūsų aukštasis mokslas atsidūrė apvergtinoje padėtyje, rinkinys.

Šios mokslinės studijos sentencija – Ronaldo Dworkino žodžiai, teigiantys:

“Nedora tylėti, kai mūsų visuomenė turi priimti bendrą sprendimą ir kai mes manome, jog turime informacijos ar nuomonę, į kurią sprendžiant reikėtų atsižvelgti. Mes turime tokią pareigą net ir tada, kai žinome, kad mūsų nuomonės nebus paisoma”.

Išsami, intriguojanti mokslinės studijos pratarmė. Ją savo skaitytojams pateikiame be sutrumpinimų.

Continue reading „Knygynuose jau galima įsigyti “Nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo vargdenꔓ

tarptautiniu_santykiu_maza

Pagrindinis praėjusios savaitės akcentas – Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dvidešimtmečio minėjimas. Prasmingas minėjimas. TSMPI nueitas kelias pažymėtas skaitant viešas paskaitas.

Paskaitos – ne bet kokios,  o būtent mums visiems aktualiais klausimais. Viešų paskaitų – ne tiek mažai. Pavyzdžiui, “Lietuvos energetikos politika: ar jau pasiekėme proveržį?”, “Jaunimo vaidmuo Lietuvos politikoje”, “Kodėl reikėtų sugyventi su kaimynais”, “Ar mums dar reikia teisės?”, “Kaip numatyti rinkimų rezultatus”, “Kodėl Europos Sąjunga nežlugs?”. Paskaitų būta ir daugiau, bet paminėjau būtent tas, kuriose teko pačiam dalyvauti.

Continue reading „“Cituoti lektorių minčių negalima”“

zelvaras_gediminas

Prieš rašydamas tokį sudėtingą tekstą apie lietuvybės problemą, straipsnio autorius jaučia bei supranta pareigą supažindinti būsimąjį skaitytoją su savo asmeniniu žiūros kampu, kuris įtakoja rašomo teksto turinį bei stilių. Straipsnio autoriaus supratimu bei giliu įsitikinimu, nėra tokio dalyko kaip grynai moksliškai objektyvus darbas ar vertybiškai neutralus žurnalistinio pobūdžio tekstas. Po kiekvienu kūriniu visuomet glūdi jo kūrėjo moralinė orientacija bei intelektualinis pasaulio bei savęs suvokimas.

Continue reading „Lietuvybės problema“

snoras

Ne taip seniai politologai ėmė plačiai vartoti sąvoką „žlugusi valstybė“ (failed state). Įtakingas JAV žurnalas „Foreign Policy“ kasmet skelbia „Žlugusių valstybių indeksą“, kuriame pagal 12 kriterijų klasifikuojamos visos 177 pasaulio valstybės.

Lietuva šiame gana formaliame sąraše atrodo visai neblogai. Dabar užimame 149 vietą, aplenkę kaimynus Estiją (140), Latviją (135), Lenkiją (146) ir netgi Italiją (147). Geriausiai veikianti valstybė yra Suomija (paskutinė: 177 vieta). Šalia – kitos Skandinavijos šalys ir Šveicarija (174), Naujoji Zelandija (172), Airija (171).

Continue reading „Kai valstybė pradeda ir laimi“

copy of vytautas_visockas

Nacionalinis susitarimas dėl valstybės stiprinimo. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Mokslų Akademijos Didžiojoje salėje įvyko taip pavadinta konferencija. Tik tiek. Susitarti dėl valstybės stiprinimo kol kas niekaip nepavyksta. Vien tik šioje salėje pastaruoju metu tokių bandymų buvo ne vienas. Gal kitaip pavadintų, kitų žmonių inspiruotų, tačiau turėjusių tokį tikslą: stiprinti, gelbėti valstybę, tautą, jos kalbą…

Šioje salėje (ir ne tik) teko girdėti daug išmintingų kalbų. Pradėčiau nuo poeto Justino Marcinkevičiaus – čia jis pasakė paskutinę savo kalbą. Po jo: filosofai, poetai, mokslininkai, dailininkai, kompozitoriai, aktoriai, studentai… Vytautas Radžvilas, Romualdas Ozolas, Jonas Balčius, Krescencijus Stoškus, Bronius Genzelis, Vytautas Rubavičius, Aloyzas Stasiulevičius, Regimantas Adomaitis, Saulius Sondeckis, Alfonsas Vaišvila, Povilas Gylys, Antanas Kulakauskas… Surašiau tik keliolika pavardžių ne pagal alfabetą, ne pagal jų svorį – ką iškart prisiminiau.

Continue reading „Žodžiais, o ne žygiais, mes tėvynę mylim“

leitaite_1

Aš, Auksė Aurelė Užkurnienė, Ipolito Užkurnio našlė, esu Ipolito Užkurnio autoriaus teisių perėmėja.

Protestuoju ketinimui demontuoti Ipolito Užkurnio skulptūrą “Vytautas Didysis” (1994 m., katalogo Nr. 1205), sukurtą Vytautų klubo prašymu ir tais pačiais metais pastatytą Trakuose, Karvinės saloje.

1995 metais Ipolitas Užkurnys sukūrė dar vieną skulptūrą “Vytautas Didysis” (katalogo Nr. 1470), lietuvių bendruomenės pastangomis pastatytą viename iš svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) mieste Gardine, kelių, vedančių į Aukštutinę ir Žemutinę pilis, sankirtoje.

Continue reading „Aš už tave didesnis!“