Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Lietuvos teisinė sistema buvo surėdyta taip, jog čia aukščiausioji teisminė institucija yra Konstitucinis teismas (KT), už Konstitucinį teismą Lietuvoje aukštesniu gali būti laikomas nebent tik Paskutinysis teismas, septyniems angelams pakėlus triūbas prie lūpų.           

Kitas dalykas, kad LR Konstituciniam teismui ne visados pavykdavo išsaugoti savo nepriekaištingą reputaciją, pateisinti žmonių lūkesčius, kuriuos sužadina aukštasis Konstitucinio teismo vardas ir ypatingas statusas. Kad ir kaip žiūrėtume, per nepriklausomybės trisdešimtmetį buvo visko: kai kurie LR KT sprendimai yra sukėlę nemažai diskusijų, pasitaikė net tokių atvejų, kai dėl priimtų KT išaiškinimų kilo abejonės – ar aukštieji teisėjai nepasidavė politiniam užsiangažavimui vienos kurios partijos naudai, ar visados sugebėdavo atsispirti pagundai į pirmą vietą iškelti teisininkų luomo interesus? Iš tiesų, buvo, kad vieną ar kitą kartą surašyta KT nuomonė vertė krapštytis pakaušius. Taigi, galbūt ne be reikalo žmonės plepėjo ir plepa, kad Lietuvoje KT yra aukščiau net už Konstituciją.

 Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra vienas iš svarbiausių demokratinės teisinės valstybės principų, o Konstitucinio teismo nepriklausomumas ir nešališkumas civilizuotoje visuomenėje turėtų būti užtikrintas aukščiausiu laipsniu.   

Tai be visa ko kito reiškia, kad KT teisėjais gali būti skiriami tik aukščiausios kvalifikacijos, niekados neleidę suabejoti savo padorumu teisininkai, tačiau Lietuvoje, kaip atrodo, be dalykinių ir moralinių kandidato savybių, siekiančiam pelnyti tokį paskyrimą dar yra reikalingas ir partinis užnugaris.

Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.

Be to, teisėjai taip pat yra žmonės su skirtingais vertybiniais įsitikinimais, su savo politinėmis simpatijomis ir antipatijomis.

Politinės intrigos. TSPMI plakatas. Slaptai.lt nuotr.

Prieš eilę metų KT teisėju buvęs, dabar universitete dirbantis profesorius Vytautas Sinkevičius iš visų savo likimo brolių, KT eksteisėjų išsiskiria tuo, kad, nežiūrint seniai nugarmėjusių laikų, politinius įvykius anas ir toliau komentuoja žongliruodamas konstitucingumo terminais, vertina menamo atitikimo Konstitucijos normomis požiūriu, kitaip tariant, toli gražu nesijaučia išėjęs į užtarnautą poilsį.

Nieko tokio, jeigu eksperto kvalifikacijas turintis žmogus net ir bėgant laikui nepraranda ūpo bei entuziazmo, tačiau drauge išryškėja ta bėda, kad buvusio KT teisėjo vardą, Konstitucijos komentavimo žodyną anas dabar naudoja siekdamas prastumti vienos politinės partijos interesus.

Ar yra taip, kad laimėjęs KT teisėjo nominaciją žmogus privalėjo slėpti savo politinį užsiangažavimą, o, dirbdamas universitete, tas pats žmogus jau turi teisę konstitucingumo užkeikimais dangstyti labiausiai egoistinius vienos partijos pasirinkimus, šitaip begėdiškai profanuodamas šventą Konstitucijos vardą? Kaip atrodo bent man, ne teisininkui, tokia V.Sinkevičiaus saviveikla vis labiau pradeda panašėti į žiauriai prasikišantį nepadorumo ekscesą. Tikriausiai būtent dar ir dėl to, kad politinis užsiangažavimas ir preferencijos vienos partijos naudai iškreivina teisinio diskurso erdvę, žinomo teisininko V.Sinkevičiaus plačiai cituojami pasisakymai konstitucingumo temomis pastaraisiais metais neretai yra be galo suvelti ir logiškai prieštaringi.

Prof. Vytautas Sinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Savo  ruožtu pastarosiomis dienomis matome kažką panašaus į V.Sinkevičiaus užsidegimo apipavidalinti partinius interesus teisiškai paūmėjimą, kai anas grūmodamas Konstitucija įrodinėja, kad prezidentas Gitanas Nausėda neturi beveik jokios teisės kištis į  ministrų paskyrimo procesą. V.Sinkevičius dabar kala be perstojo, tarsi būtų pasamdytas („Konstitucijos ekspertas įspėja: savo pareiškimais Nausėda jau įvarė save į kampą“; delfi.lt). Esą atmesti kandidatą būtų galima tik remiantis konstituciškai pagrįstais argumentais, o kompetencijos reikalavimas neva nėra konstituciškai pagristas argumentas, siekiant atrinkti tinkamiausius pretendentus (čia pat V.Sinkevičius tvirtina, kad visi kandidatai į ministrus yra užtektinai kompetentingi, taigi kaip dorybę konstituciniame kandidatų paskyrimo procese nurodo tai, kas neva neturi jokios vertės konstitucingumo požiūriu).   

Kaip užbrėžti ribą tarp konstituciškai pagrįsto ir konstituciškai nepagrįsto argumento? Nebūkite naivūs, kas ne kas, o Konstitucijos guru V.Sinkevičius dėl tokių niekų galvos sau nekvaršina…

2020.12.04; 06:15

Prof. Vytautas Sinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimui tampant koronaviruso židiniu ir daliai parlamentarų dėl nustatytos COVID-19 infekcijos arba sąlyčio su užsikrėtusiais priverstinai izoliuojantis, įtampa parlamente nerimsta. Esminė problema, kurią akcentuoja Seimo valdyba, kad stringant planams įteisinti nuotolinį darbą kyla grėsmė ir paties parlamento funkcionavimui. Visgi Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen nėra tikra dėl Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) koordinuojamos parlamentarų izoliacijos legitimumo ir kelia klausimą, ar Seimo narių izoliavimas, siekiant užkirsti kelią koronaviruso plitimui, neprieštarauja Konstitucijai.
 
Reaguodamas į tokius parlamento vadovės būgštavimus vienas iš Konstitucijos kūrėjų, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Vytautas Sinkevičius akcentuoja, kad pagrindo abejoti, ar parlamentarų izoliavimo tvarka dera su Konstitucijoje įtvirtintomis nuostatomis, nėra. Profesorius atkreipia dėmesį, kad Seimo nariams taikomi tokie patys apribojimai, kaip ir visiems šalies gyventojams, todėl parlamentarai turi prisiimti atsakomybę ir nekelti grėsmės aplinkiniams. V. Sinkevičius taip pat pabrėžia, kad Seimas per pusę metų nesugebėjęs įteisinti nuotolinio darbo pats pasielgė neatsakingai, o dabar susidariusią situaciją bando išspręsti klaidingai aiškindamas Konstituciją.
 
Seimo nariams taikoma izoliacijos tvarka neprieštarauja Konstitucijai
 
„Nėra jokio pagrindo abejoti, ar tai dera su Konstitucija, ar jai prieštarauja. Neprieštarauja Konstitucijai, nes įstatyme nustatyti reikalavimai, taip pat sveikatos apsaugos ministro įsakyme nustatyti reikalavimai, kad asmenys, kurie serga COVID-19 infekcija arba, kurie turėjo artimą kontaktą su sergančiu asmeniu, privalo izoliuotis, privalomi visiems be išimties asmenims, nepriklausomai nuo jų statuso. Vadinasi, privalomi ir Seimo nariams“, – Eltai teigė V. Sinkevičius.
 
Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.

MRU profesorius taip pat atkreipia dėmesį, kad Seimo nariai duodami priesaką pasižada laikytis Konstitucijos ir paklūsti įstatymuose nustatytiems reikalavimams. Jo teigimu, reikalavimas izoliuotis nėra savitikslis, nes, pasak V. Sinkevičiaus, jis turi konstitucinį pagrindą, kurio siekiama užtikrinti kitą konstitucinę vertybę, t.y. apsaugoti kitus asmenis nuo grėsmės užsikrėsti koronavirusu.
 
„Yra konstitucinė taisyklė: kiekvienas asmuo, kuris įgyvendina savo teises ir laisves, jas įgyvendindamas negali pažeisti kitų asmenų teisių ir laisvių. Tai šiuo atveju Seimo narys, kuris kalba, kad jo teisės esą yra pažeidžiamos, jis turi prisiminti, kad privalo elgtis atsakingai. Jis neturi teisės užkrėsti kitų asmenų ypač pavojinga infekcine liga“, – atkreipė dėmesį jis.
 
V. Sinkevičius taip pat pabrėžia, kad Seimas neturi teisės ir nustatyti tvarkos, kiek turi trukti izoliacija. Todėl, pasak jo, ne parlamentarai, o medikai turi svarstyti, kodėl net ir neigiamą testą gavęs asmuo turi pralaukti privalomą izoliacijos laikotarpį.
 
„Seimas neturi teisės nustatyti tvarkos, kiek dienų turi būti taikoma izoliacija, ką daryti, kai testas teigiamas ar neigiamas. Tuos klausimus turi spręsti medikai. Ir tik jie sprendžia remdamiesi mokslo žiniomis. Todėl kalbėti, kad tik neteisingai kažką nustatė ministras, tai yra diskusijų reikalas, bet tai yra medikų diskusijų reikalas, o ne politikų diskusijų reikalas“, – sakė jis.
 
MRU profesorius taip pat atkreipia dėmesį, kad pagrindo neturi ir V. Čmilytės-Nielsen teiginys, jog NVSC neturi tiesės nurodinėti Seimui.
„Tai visiškai nėra joks argumentas, nes NVSC neduoda jokių privalomų nurodymų nei žemesnei institucijai, nei aukštesnei institucijai. Jis tiesiog duoda nurodymus, kurie yra privalomi visiems asmenims, kurie serga COVID-19, yra įtariami, kad serga ar turėjo artimą kontaktą su sergančiu. Tai nėra joks nurodymas, tai yra medikų reikalavimas ir jis grindžiamas tuo, kad negalima leisti plisti ypač pavojingai infekcinei ligai, negalima užkrėsti kitų“, – akcentavo jis.
 
V. Sinkevičius atkreipia dėmesį, kad Konstitucijoje įtvirtintų Seimo narių teisių negalima aiškinti taip, kad tai keltų grėsmę visuomenei. Jo teigimu, parlamentarų teisės yra nustatytos tam, kad Seimo narys galėtų įgyvendinti savo kaip tautos atstovo įgaliojimus, bet ligos atveju jam taikomi tokie patys apribojimai, kaip ir visiems kitiems asmenims.
 
„Seimo nariai turi suprasti savo atsakomybę, elgtis atsakingai ir vien dėl to, kad kokiai nors Seimo frakcijai, daugumai, ar mažumai trūksta balsų negalime kraipyti ir aiškinti Konstitucijos. Tokiu būdu, kad tai būtų žalinga visuomenei ir kitų žmonių sveikatai ir gyvybei“, – apibendrino jis.
 
Parlamentarai laiku neįteisinę nuotolinio darbo pasielgė neatsakingai
 
MRU profesoriaus taip pat akcentuoja, kad yra neteisinga teigti, jog iš saviizoliacijoje esančių Seimo narių yra atimama teisė dalyvauti posėdžiuose. V. Sinkevičius pažymi, kad pats Seimas tokią situaciją ir sudarė laiku neįteisinęs nuotolinio darbo galimybės.
 
„Mes dar kartą įsitikiname, kad Seimas neatliko savo pareigos, kai kilo pirmoji COVID-19 banga. Jau tada reikėjo galvoti apie Seimo statuto pataisas, ramiai parengti tokias pataisas, kurios būtų priimtinos ir daugumai, ir mažumai. Ir dabar jau turėtume situaciją, kai Seimo narys dalyvauti diskusijose, o gal net ir balsuoti galėtų nuotoliniu būdu“, – pabrėžė profesorius.
Lietuvos Seimas. Slaptai.lt nuotr.
 
Todėl, V. Sinkevičiaus teigimu, parlamentas laiku neįteisinęs nuotolinio darbo pasielgė neatsakingai, o dabar susidariusią situaciją bando išspręsti klaidingai aiškindamas Konstituciją.
 
„Su Seimo statuto pataisomis per tą pusmetį niekas rimtai nedirbo, (…) nebuvo galvojama apie tai, kad čia nėra daugumos ar mažumos intereso, nėra pozicijos ar opozicijos intereso, čia yra bendras interesas turėti statuto pataisas, kurios leistų Seimui dirbti, bet kokiomis ypatingomis situacijomis“, – teigė jis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.26; 06:00

Prezidentūra. Slaptai.lt nuotr.

Mykolo Romerio universiteto profesorius Vytautas Sinkevičius ir politologė Rima Urbonaitė įsitikinę, kad Prezidento kanceliarija, paskelbdama atranką į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) pirmininko pareigas, kol dar nėra paskirti visi šio teismo teisėjai jau pažeidė Konstituciją ir Teismų įstatymą. Tuo metu prezidento vyriausioji patarėja teisės klausimais Jūratė Šovienė su tuo nesutinka ir svarsto toliau tęsti LAT pirmininko atrankos procedūrą.
 
LAT pirmininko neturi nuo 2019 metų rugpjūčio 31 dienos. Prezidentas Gitanas Nausėda balandžio mėnesį į šias pareigas siūlė skirti LAT Civilinių bylų skyriaus pirmininkę Sigitą Rudėnaitę, tačiau Seimas atmetė jos kandidatūrą.
 
Rugsėjo 10 d. Prezidentūra paskelbė atranką į LAT pirmininkus ir iki spalio 1 d. žadėjo sudaryti asmenų, ketinančių dalyvauti atrankoje sąrašą. Prezidentūra sąrašo vis dar nepaskelbė, o J. Šovienė Eltai teigė, kad Prezidentūra šiuo metu sprendžia, ar atnaujinti sąrašo sudarymo etapą.
 
Atranka į LAT pirmininko pareigas vykdoma pirmą kartą, ja siekiama didesnio skaidrumo ir viešumo skiriant šio teismo vadovą. Nuo šių metų balandžio 1 d., įsigaliojus Teismų įstatymo pataisai, tokios atrankos į LAT pirmininkus tapo privalomos. Anksčiau prezidentas LAT pirmininkus pasirinkdavo ir teikdavo Seimui savo nuožiūra.
 
Profesorius V. Sinkevičius Eltai atkreipė dėmesį, kad Prezidentūros paskelbta atranka vis dėlto pažeidė Konstituciją ir Teismų įstatymą. V. Sinkevičius atkreipia dėmesį, kad šiuo metu LAT nėra pilnos sudėties, todėl, kol jame yra bent viena laisva teisėjo vieta, šio teismo pirmininkas negali būti skiriamas, jokia jo skyrimo procedūra negali būti pradėta.
 
„Konstitucijoje nustatyta aiški taisyklė – LAT pirmininkas gali būti skiriamas tik tada, kai paskirti visi šio teismo teisėjai. Tai reiškia, kad kol bent viena LAT teisėjo vieta yra laisva, kol teismas nėra pilnos sudėties, tol jokios procedūros, pabrėžiu, jokios procedūros, susijusius su LAT pirmininko skyrimu, taip pat ir pretendentų sąrašų sudarymas, negali būti pradėtos. Nes tokių sąrašų sudarymas yra viena iš LAT pirmininko skyrimo procedūros dalių, o skyrimo procedūra yra vientisa ir nedaloma. Pažeidus kurį nors vieną procedūros elementą, visa LAT pirmininko skyrimo procedūra taptų neteisėta“, – Eltai teigė jis.  
 
Prezidento patarėja I. Šovienė: atranka vykti gali
 
Tuo metu Prezidento kanceliarija nurodytas Konstitucijos ir Teismų įstatymo nuostatas supranta ir aiškina kitaip. I. Šovienė teigia, kad atranka į LAT pirmininkus gali vykti ir teismui nesant pilnos sudėties. Bet I. Šovienė patikino, kad prezidentas iš Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos rekomenduotų kandidatų parinks vieną, kurį, gavęs Teisėjų tarybos patarimą, teiks Seimui tik tuomet, kai bus paskirti visi LAT teisėjai, kaip tai numato Konstitucija.
Prezidento patarėja ir teisės grupės vadovė Jūratė Šovienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
I. Šovienė taip pat atkreipia dėmesį, kad pretendentų į LAT pirmininkus atranka ir po jos vykstantis atrinkto pretendento skyrimas į pareigas yra dvi atskiros, nors tarpusavyje susijusios procedūros. Pasak jos, pagal galiojančius teisės aktus, atliekant pretendentų į teisėjus ar teismo pirmininkus atranką, pirmiausia yra sudaromas pretendentų, atitinkančių kvalifikacinius reikalavimus ir pageidaujančių dalyvauti kandidatų vertinimo procedūroje, sąrašas.
 
„Prezidento kanceliarija įvertinusi situaciją (sąraše esančius kandidatus, jų skaičių, tai kad, sąraše, esantys kandidatai prezidento nebuvo pasirinkti anksčiau bei kitas reikšmingas aplinkybes) sprendžia, ar atnaujinti sąrašo sudarymo etapą, ar tęsti atrankos procedūrą. Jeigu nusprendžiama tęsti atrankos procedūrą, tuomet kandidatų sąrašai paskelbiami viešai, kandidatus vertina Pretendentų į teisėjus atrankos komisija. Po kandidatų vertinimo prezidentui pateikiama komisijos rekomendacija dėl tinkamiausių kandidatų, kuri jo nesaisto.
 
Vadovaujantis Konstitucija prezidentas turi diskreciją spręsti, kurį kandidatą skirti į pareigas, o jeigu skyrimo procedūroje dalyvauja ir Seimas – kurį kandidatą teikti Seimui. Be kita ko, visais teisėjų skyrimo į pareigas klausimais prezidentas kreipiasi patarimo į Teisėjų tarybą“, – Eltai teigė ji.
 
I. Šovienė atkreipė dėmesį, kad Prezidento kanceliarija buvo paskelbusi apie galimybę visiems pretendentams, atitinkantiems kvalifikacinius reikalavimus ir pageidaujantiems dalyvauti pretendentų vertinimo procedūroje, būti įtrauktiems į pretenduojančių tapti LAT pirmininku sąrašą. 
 
„Laikas skirtas sąrašo sudarymui baigėsi, tačiau atsižvelgiant į anksčiau paminėtas aplinkybes bei ir į tai, kad užtruko pretendento į LAT teisėjus atranka, svarstoma, ar atnaujinti sąrašo sudarymo etapą“, – teigia ji.
 
„Konstitucijoje numatyta, kad LAT pirmininkas skiriamas iš visų jau paskirtų teisėjų. Prezidentas iš Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos rekomenduotų kandidatų parinks vieną, kurį, gavęs Teisėjų tarybos patarimą, teiks Seimui tik tuomet, kai bus paskirti visi LAT teisėjai, kaip tai numato Konstitucija“, – teigia ji.
 
V. Sinkevičius: Prezidentūra nedrįsta pripažinti, kad padarė klaidą
 
Profesorius V. Sinkevičius stebisi tokiu I. Šovienės aiškinimu ir teigia, kad tai eilinis Prezidentūros išsisukinėjimas. MRU profesorius teigia, kad Prezidentūra nedrįsta pripažinti, kad, paskelbę atranką į LAT pirmininko pareigas, padarė akivaizdžią klaidą, pažeidė Konstitucijos ir Teismų įstatymo reikalavimus, nes LAT nėra pilnos sudėties.
 
Prof. Vytautas Sinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Jų atsakymas, kad „Prezidento kanceliarija buvo paskelbusi apie galimybę visiems pretendentams, atitinkantiems kvalifikacinius reikalavimus ir pageidaujantiems dalyvauti pretendentų vertinimo procedūroje būti įtrauktiems į pretenduojančių tapti LAT pirmininku sąrašą, neatitinka tikrovės, tai eilinis išsisukinėjimas“, – Eltai teigė jis.
 
Profesorius taip pat pacitavo Prezidento kanceliarijos š. m. rugsėjo 10 d. pranešimą, kuriame teigiama, kad „Respublikos Prezidento kanceliarija <…> pradeda atranką į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareigas, <….>, asmenų ketinančių dalyvauti atrankoje sąrašas bus sudarytas iki 2020 m. spalio 1 d.“
 
„Kad ir apie ką būtų paskelbusi Prezidento kanceliarija, tai nekeičia reikalo esmės, o ji yra tokia: pagal Konstituciją ir Teismų įstatymą, kaip minėta, jokie veiksmai, susiję su pretendentų į LAT pirmininko pareigas sąrašo sudarymu, apie kurį savo atsakyme rašo Prezidentūra, taip pat jokia atranka į LAT pirmininko pareigas, apie kurią iš tiesų skelbė Prezidento kanceliarija, negali būti atliekami, kol nėra paskirti visi, pabrėžiu, visi LAT teisėjai“, – Eltai sakė profesorius.
 
„Prezidento kanceliarijos atsakyme dar labiau glumina tai, kad, kaip jame rašoma, yra „svarstoma, ar atnaujinti sąrašo sudarymo etapą“. Vietoje to, kad nutrauktų neteisėtai paskelbtą pretendentų sąrašo sudarymo procedūrą, nutrauktų Konstitucijos ir Teismų įstatymo pažeidimą, svarstoma, kad galbūt pažeidimą reikėtų tęsti“, – teigia V. Sinkevičius.
 
Anot jo, jeigu tai būtų padaryta, yra didelė tikimybė, kad prezidentas vėl bus pastatytas į labai keblią padėtį, nes jo dekretas dėl LAT pirmininko kandidatūros teikimo Seimui, jeigu toks būtų, galėtų būti pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir Teismų įstatymui vien dėl to, kad buvo pažeistos LAT pirmininko skyrimo procedūros.
 
R. Urbonaitė: klausimas „ar tai normalu?“ turbūt jau tik retorinis
 
MRU lektorė R. Urbonaitė stebisi atsainiu politikų požiūriu į teisminės valdžios formavimą. Politologė teigia, kad LAT pirmininko atrankos procedūra sukėlė daug diskusijų teisėjų bendruomenėje, todėl ji nenustebtų, jeigu patys teisėjai neteiks savo kandidatūrų dalyvauti atrankoje, taip pasiųsdami aiškų signalą, ką apie tai mano.
 
„Panašu, kad politiniai subjektai, dalyvaujantys teisminės valdžios formavime, tam tinkamo dėmesio neskiria, nepaisant to, kad tai yra itin svarbi valdžios šaka, nuo kurios profesionalumo, tvirtumo priklauso ir visos valstybės būklė“, – Eltai teigė ji.
Politologė Rima Urbonaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
„Dabartinė paskelbta LAT pirmininko atrankos procedūra sukėlė daug diskusijų teisėjų bendruomenėje ir situacija labai nevienareikšmiška. Klausimas, ar tai nesukurs situacijos, jog tie patys teisėjai neteiks savo kandidatūrų dalyvauti atrankoje, taip pasiųsdami aiškų signalą, ką apie tai mano. Todėl situacija tikrai yra neeilinė ir visiškai neaišku, kada ji išsispręs. Atsižvelgiant į tai, jog į atsilaisvinusias LAT teisėjų vietas atrankos dar tiks vyks, po ko lauks ir Seimo sprendimai, nenustebsiu, jog LAT pirmininką galim turėti praėjus beveik dviem metams po kėdės atsilaisvinimo. Klausimas „ar tai normalu?“ turbūt jau tik retorinis“ , – sakė R. Urbonaitė.
 
Politologė teigia, kad Lietuvos politikai atsainiai žiūri į teisminę valdžią.
 
„Turėjome tiek Prezidento dekretus netinkamai parengtus, tiek ir Seimo narius, kurie dalyvavo balsavime pagal tuos dekretus, nors turėjo suvokti, kokią situaciją gali sukurti, kalbėti neverta, nes apie tai pasisakė jau ir KT. Galiausiai, pasižiūrėkite, kiek Seimo narių dalyvavo paskutiniame balsavime skiriant Apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininką. Visi 67 ir tai yra visiška Seimo gėda. Prezidento rinkimų kampanijos metu taip pat teisminės valdžios formavimo funkcija, kuri yra išskirtinė, visiškai nesulaukė tinkamo dėmesio ir kandidatai tam dėmesio tiesiog neskyrė“, – Eltai teigė R. Urbonaitė.
 
R. Urbonaitei atrodo keistai ir tai, kad balandžio mėnesį prezidentas be jokių išlygų teigė, jog teiks Seimui S. Rudėnaitės kandidatūrą.
 
„Lyg nežinotų arba ignoruotų faktą, jog nuo balandžio 1 d. pasikeitė skyrimo procedūros algoritmas, nes procese dalyvauja jau ir Pretendentų į teisėjus atrankos komisija, o dalyvauti atrankoje gali visi norintys ir atitinkantys reikalavimus. Dar gegužės mėnesį jis viename interviu teigė, jog nėra jokių laiko apribojimų ir abstrakčiai kalbėjo, jog gali teikti Seimui per artimiausius kelis mėnesius S. Rudėnaitės kandidatūrą. Kaip tai paaiškint, aš nežinau, nes apribojimus ir tam tikrus terminus, pavyzdžiui, kada turi būti skelbiamos atrankos, teisės aktai numato“, – sakė ji.
 
„Galiausiai Konstitucija numato pareigą, o ne privilegiją teikti Seimui teisėjų ar teismų vadovų kandidatūras. Kodėl ignoruotas faktas, kad jau nuo liepos mėn. teisme atsilaisvina viena teisėjo vieta, o vėliau ir dar kelios, taip pat klausimas. Nors teisėjus pensinis amžius neištinka netikėtai ir galima numatyti, kada bus pilnas teisėjų korpusas, kas aktualu siekiant teismo pirmininko klausimo išsprendimo. Be viso užpildyto LAT teisėjų korpuso, rinkti pirmininką yra neįmanoma“, – sakė R. Urbonaitė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.11; 00:30

Prof. Vytautas Sinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vienas iš Konstitucijos kūrėjų, Mykolo Romerio universiteto profesorius Vytautas Sinkevičius teigia, kad Seimas, nesirinkdamas į posėdžius, neatlieka savo konstitucinių pareigų. Profesorius pažymi, kad Seimas yra tautos atstovybė, todėl turi funkcionuoti, o karantinas, anot jo, nėra rimta aplinkybė, kuri pateisintų Seimo neveiklumą ir konstitucinių pareigų nevykdymą.
 
Antradienį Seimas dėl koronaviruso nepaskyrė trijų naujų Konstitucinio Teismo (KT) teisėjų, todėl teismas šią savaitę tęsia darbą senos sudėties. Pasak profesoriaus, tai pirmas kartas, kai Seimas nesugebėjo paskirti laiku KT teisėjų.
 
„Seimas negali nusišalinti nuo savo konstitucinės pareigos vykdymo. Tai, kad jis nepaskyrė laiku Konstitucinio Teismo teisėjų, rodo, jog Seimas nusišalino nuo savo konstitucinės pareigos vykdymo. Nes jokie karantinai, jokios padėtys neatleidžia Seimo nuo konstitucinių pareigų vykdymo. O teisėjų įgaliojimų laikas yra devyneri metai, kas trejus metus KT teisėjai turi būti pakeisti. Kovo 19 dieną jau turėjo pradėti dirbti trys nauji teisėjai. Taigi Seimas neatliko savo konstitucinės pareigos“, – Eltai sakė V. Sinkevičius.
 
MRU profesorius teigia, kad karantinas bei siekis visuomenei rodyti pavyzdį, kaip tokioje situacijoje reikėtų elgtis, nėra pakankama priežastis Seimui nesirinkti ir neatlikti konstitucinių pareigų.
 
„Tokios situacijos, kad nebūtų laiku paskirti KT teisėjai, dar nebuvo. Seimas šiuo atveju neįvykdė konstitucinės pareigos paskirti teisėjus ir motyvas, kad tai dėl karantino nėra rimta aplinkybė, kuri pateisintų Seimo neveiklumą skiriant teisėjus“ , – sakė V. Sinkevičius.
V. Sinkevičius taip pat kelia klausimą, kas atliks parlamentinę kontrolę Vyriausybės priimamiems sprendimams dėl koronoviruso grėsmės suvaldymo, jei Seimas nesirinks.
 
„Kita konstitucinė pareiga – vykdyti parlamentinę kontrolę, prižiūrėtii Vyriausybės veiklą. Tai jei Seimas nesirinks dabar į posėdžius, kas kontroliuos, ar Vyriausybė tinkamai tvarkosi su šiuo virusu? O gal reikia tam tikrų įstatymų, gal reikia pareikalauti griežtesnės Vyriausybės atsakomybės? Seimas negali nusišalinti nuo darbo. Tai yra tautos atstovybė ir ji turi funkcionuoti. Bet tik pats Seimas gali nutarti, kokiomis dienomis renkasi ir kiek trunka posėdžiai, kokius įstatymus jis priima. Iš anksto apriboti Seimo veiklos tam tikrais nurodymais, kad priiminėsime tik tokius įstatymus ar kitokius – neįmanoma. Seimas negali būti suvaržytas“, – teigė profesorius.
 
R. Baškienė: KT teisėjų kandidatūrų neapsvarstė Seimo frakcijos
 
Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja Rima Baškienė Eltai teigė, kad KT teisėjų paskyrimas nusikėlė, nes kandidatūrų nespėjo apsvarstyti Seimo frakcijos.
 
„Todėl, kad nebuvo apsvarsčiusios frakcijos. Mes tikrai mielai šią misiją būtume įvykdę, konstitucinę savo prievolę. Bet kadangi nebuvo susitikimų frakcijose ir jos nebuvo kandidatūrų apsvarsčiusios, mes nieko kito ir negalėjome padaryti“, – sakė Eltai R. Baškienė.
R. Baškienė sutinka, kad KT teisėjų paskyrimas yra Seimo konstitucinė prievolė.
 
„Tai yra konstitucinė prievolė. Kadangi Seimo nutarimai dėl teisėjų pateikti ir pats pateikimas Seime įvyko. Vienintelis dalykas, kas nepadaryta, tai, kad turėjo su teisėjais susitikti frakcijos. Frakcijų seniūnai turėtų apklausti savo kolegų nuomonių. Iš tiesų mes derinsimės, aptarsim, ar teisėjai gali likti pareigose jų nekeičiant ir šiek tiek nutolinant teisėjų paskyrimą ar nepasikyrimą“, – teigė ji.
 
Kitas Seimo posėdis kovo pabaigoje
 
R. Baškienė patvirtino, kad pirmadienį rinksis Seimo valdyba dėl tolesnių nenumatytų Seimo posėdžių.
 
„Pirmadienį renkasi valdyba. Tikėtina, kad kovo 31 d. ir balandžio 2 d. rengsime nenumatytus posėdžius. Bus reikalinga priimti tam tikrus įstatymus, tiek prezidento veto, teisėjų kandidatūras bei Vyriausybės naujuosius sprendimus, susijusius su mūsų šiuo sunkiu sunkmečiu, karantinu“, – teigė ji.
Rima Baškienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
R. Baškienė taip pat patvirtino, kad Seimas šiuo metu sprendžia tik svarbiausius valstybės klausimus, susijusius su koronavirusu.
 
„Seimas dirbo kovo 10 dieną, dirbo ir šį antradienį. Mes priėmėme pačius svarbiausius įstatymo projektus ir tik tuos, kurie yra svarbūs esant tokiai ekstremaliai situacijai, šiuo atveju karantinui. Mes esame atsakingi už darbuotojus, ne tik už save. Kaip žinote, susirinko 111 Seimo narių ir priėmėme įstatymus, kuriuos prezidentas pasirašė bei kurie buvo gyvybiškai svarbūs. Posėdžius, kuriuos planavome, valdybos nutarimu, sukeitėme. Gegužės mėnesį turėjusi vykti pasirengimo savaitė perkeliama į dabartinį laikotarpį, į ateinančią savaitę. Viskas, kas darbų programoje suplanuota, intensyviau ir be jokių pasirengimo savaičių dirbsime visą balandį, gegužę ir birželį. Jeigu reikės, sesiją dar ir pratęsime. Niekas nieko nesusitrumpino, nepasimažino, kaip tik tektų dar atsakingiau dirbti. Tiesiog grafikas dabar yra peržiūrėtas ir perdalintas“, – teigė ji.
 
R. Baškienė pažymėjo, kad Seimo komitetai ir frakcijos turės išmokti dirbti nuotoliu būdu.
 
„Dar noriu pabrėžti, kad mes priėmėme Seimo statutą. Statuto pataisos yra leidžiančios komitetams dirbti nuotoliniu būdu. Seimas gali susirinkti į posėdžius tuomet, kai namų darbus padaro komitetai. Tad šiuo atveju, dabar komitetai nuotoliniu būdu sesijos darbų programas aptarė. Todėl turime „persikrauti“ ir kitaip išmokti dirbti (…) Mes turime pažangią sistemą ir daug ką galime padaryt, juk nebūtina susirinkti ir žiūrint į akis pasakyti nuomonę. Bet juk išanalizavus situaciją, kiekvienas pasako savo nuomonę ir ją persiunčia“, – sakė ji.
 
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis sako, kad Seimas taip pat turi laikytis karantino sąlygų, todėl šiomis savaitėmis turėtų priiminėti tik svarbiausius ir tiesiogiai su ekstremalios situacijos bei karantino valdymu susijusius įstatymų projektus. Anot jo, Seimo plenariniai posėdžiai turi būti sustabdyti karantino laikotarpiui. R. Karbauskio teigimu, Seime dirba daugybė žmonių, tad laikytis karantino yra būtina, o esant poreikiui, parlamentarai bet kada gali susirinkti.
 
„Seimas turi rodyti pavyzdį visuomenei – laikytis karantino“, – sakė jis.
 
Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis teigia, kad karantino metu Seimas posėdžiuose turi teikti pirmenybę ne tik koronaviruso klausimams, bet ir su Konstitucija susijusiems įstatymo projektams.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.20; 13:30

Prof. Vytautas Sinkevičius. Slaptai.lt nuotr.

Antradienį Seime bus pristatytas įstatymo projektas, kurio pagrindu būtų rengiamas referendumas dėl Konstitucijos 12-ojo straipsnio keitimo. Valdančiųjų teikiamas projektas suteiktų galimybę greta lietuviškos turėti ir kitos, Vakarų valstybės, pilietybę.

Kol kas referendumo dėl dvigubos pilietybės ateitį gaubia abejonės, – siekiant sulaukti daugiau rinkėjų, pirmą kartą norima organizuoti referendumą su savaitės pertrauka tarp dviejų balsavimų. Teisėtyrininkas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Vytautas Sinkevičius abejoja tokios priemonės suderinamumu su šalies Konstitucija. Jo žiniomis, nei Lietuvoje, nei kitose valstybėse tokia praktika nebuvo taikoma.

„Gali būti pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Po pirmo balsavimo dar dvi savaites galės būti vykdoma agitacija, kuri galbūt lemtų kitokį žmonių apsisprendimą nei tą, kurį jie išreiškė pirmame ture“, – Eltai sakė profesorius.

Pasak V. Sinkevičiaus, nėra galimybių visiškai užtikrinti, kad agitacija pertraukoje tarp balsavimų nebus vykdoma: „Gali pasirodyti, kad ir mokslinis straipsnis, kuris paveiks žmonių apsisprendimą, todėl reikia daryti normalų referendumą, kurio tikslas – pasiklausti tautos ir gauti sąžiningą atsakymą“.

Konstitucinės teisės eksperto vertinimu, užuot bandęs sužinoti piliečių nuomonę, Seimas visomis išgalėmis siekia pasiekti iš anksto užsibrėžto tikslo – dvigubos pilietybės įteisinimo. „Būtų sąžininga pasiklausti tautos, kad ji be jokių skatinimų, raginimų ir grasinimų galėtų pasakyti savo tikrąją valią“, – tikino profesorius.

Norint pakeisti Konstitucijos 12 straipsnį, reikia, kad referendumu tam pritartų daugiau nei pusė visų balso teisę turinčių gyventojų. Tai reikštų, kad, rinkimų aktyvumui pasiekus 50 proc., visi dalyviai turėtų pasisakyti už Konstitucijos pataisą.

Tuo tarpu Tarptautinių santykių ir politikos mokslų (TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas mano, kad valdančiųjų atkaklumą, siekiant įteisinti dvigubą pilietybę, lemia klausimo aktualumas didelei gyventojų daliai. Tačiau tai taip pat reiškia, kad aktyvumas rinkimuose galėtų būti didesnis nei įprasta.

„Beveik kiekvienas Lietuvos gyventojas turi išvykusių ir po skirtingas šalis keliaujančių artimųjų. Tiesioginė sąsaja ir asmeninis pajutimas lemia, kad klausimas gali būti betarpiškai svarbus, – sakykime, kad sūnus, dukra, tėvai ar pusbroliai galėtų turėti pilietybę net gyvendami užsienyje, – tai yra toks bendros tapatybės, bendruomenės išlaikymo klausimas. Manau, kad tai gali paskatinti į rinkimus ateiti ir tuos, kurie kitomis politinėmis problemomis nelabai domisi“, – Eltai sakė TSPMI profesorius.

Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Keičiant Konstitucijos 12-ąjį straipsnį siekiama, kad dvigubą pilietybę išlaikyti galėtų po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvą palikę gyventojai. Norint išvengti Rusijos įtakos, pataisa galiotų siekiantiems Europos Sąjungos, NATO ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO) priklausančių valstybių pilietybės.

Referendumą numatoma organizuoti kartu su Respublikos prezidento rinkimais 2019 m. gegužės 12 ir 26 dienomis. Nė vienas referendumas Lietuvos istorijoje nėra organizuotas ne paeiliui einančiomis dienomis. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis buvo žadėjęs, kad dėl tokio sprendimo suderinimo su Konstitucija bus kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.25; 06:30

Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis mano, kad ateityje bus parengtas įstatymo projektas dėl prof. Vytauto Landsbergio kaip valstybės vadovo statuso, tačiau jis nesiima pasakyti, kada tai galėtų įvykti.

„Apie laiką dar nekalbame, kalbame apie idėją, paprašiau profesoriaus konsultacijos šiuo klausimu“, – pirmadienį po susitikimo su Mykolo Romerio universiteto profesoriumi Vytautu Sinkevičiumi žurnalistams sakė V. Pranckietis.

Seimo vadovas nelinkęs sieti įstatymo projekto parengimo su artėjančiu prof. V. Landsbergio jubiliejumi. „Manau, kad ne gimtadienio proga, o už atliktus darbus turėtų būti toks statusas suteiktas, ne gimtadieninis, ne proginis, buvo atlikti darbai, buvo dirbta, toks turėtų būti vertinimas“, – sakė V. Pranckietis.

Seimo Pirmininkas pažymėjo, kad buvo kalbama apie valstybės vadovo statusą. „Profesorius (V. Sinkevičius – ELTA) padėjo susivokti toje situacijoje, ta situacija tokia, kad kalbama apie valstybės vadovo, apie tokią, tiktai apie tokią ir buvo kalbama, poziciją“, – sakė V. Pranckietis.

Paklaustas, ar kalbama ir apie socialines garantijas, Seimo Pirmininkas atsakė, kad šiuo metu nekalbama apie garantijas, „dabar kalbama apie statusą“. V. Pranckietis sakė, kad apie tai bus diskutuojama ne tik su Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija, bet ir su visomis kitomis frakcijomis. „Frakcijoje dar nebuvo diskutuota, buvo pasisakymas atskirų asmenų, o frakcija dar diskutuos, su visomis frakcijomis diskutuosime“, – sakė V. Pranckietis.

Prof. V. Sinkevičius sako, kad Seimo Pirmininkas labai tiksliai suformulavo savo pasiūlymą – pripažinti V. Landsbergį valstybės vadovu.

Prof. Vytautas Sinkevičius. Slaptai.lt nuotr.

„Seimo Pirmininko pasiūlyme nebuvo žodžių pripažinti valstybės prezidentu. Tai šitas šurmulys yra sukeltas dirbtinai. Jeigu mes pasižiūrėtume į laikinąjį Pagrindinį įstatymą, tuo metu galiojusią laikinąją Konstituciją ir pasižiūrėtume įgaliojimus, kuriuos turėjo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, tai jie yra labai panašūs į valstybės vadovo įgaliojimus“, – žurnalistams sakė V. Sinkevičius.

Jo teigimu, akivaizdu, kad Seimo Pirmininkas nebuvo vien parlamento vadovas, jis buvo parlamento vadovas ir plius valstybės vadovas, nes jo įgaliojimai peržengia vien parlamento vadovo įgaliojimų ribas.

„Jis – aukščiausias Lietuvos pareigūnas. Jis turi teisę atstovauti Lietuvai tarptautiniuose santykiuose, vesti tarptautines derybas, pasirašyti tarptautines sutartis, teikti jas Aukščiausiajai Tarybai ratifikuoti. Jis teikia ministro pirmininko kandidatūrą, generalinio prokuroro kandidatūrą, Aukščiausiojo Teismo pirmininko kandidatūrą, darė pranešimus apie vidaus ir užsienio padėtį. Tai argi čia ne valstybės vadovo įgaliojimai? Akivaizdu, kad valstybės vadovo įgaliojimai“, – aiškino V. Sinkevičius.

Dėl V. Landsbergio teisinio statuso jis neturi jokių abejonių.

„Teisine prasme viskas čia yra aišku: V. Landsbergis buvo pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas“, – teigė prof. V. Sinkevičius.

Jis taip pat pažymėjo, kad klaidingai yra aiškinamas Konstitucinio Teismo (KT) nutarimas šiuo klausimu. Pasak V. Sinkevičiaus, KT pasakė, kad negalima valstybės vadovo, kuris buvo 1990-1992 m., prilyginti respublikos prezidentui, nes prezidento statutas atsirado tik 1992 m. Konstitucijoje.

Paklaustas apie galimas socialines garantijas, prof. V. Sinkevičius sakė, kad įstatymo projekte negali būti žodžių „prilygintas prezidentui“.

„Tos garantijos gali būti ir didesnės, ir pensija gali būti didesnė negu prezidento pensija, ir kitos garantijos gali būti net didesnės Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui, bet negali būti žodžių „prilygintas prezidentui“, nes 1990-1992 metais prezidento nebuvo, negalima prilyginti to, ko nebuvo“, – aiškino prof. V. Sinkevičius.

Jeigu bus priimtas įstatymas dėl valstybės vadovo statuso, tai bus pagrindas, anot jo, priimti kitus teises aktus ir ten kalbėti apie tam tikras garantijas.

„Bet aš suprantu, kad kalbama apie minimalias garantijas, tarkime, tokias, kaip darbo kabinetas, apsauga, automobilis, ne kažin kokios ten garantijos, tas garantijas, kurias turi kiekvienas valstybės vadovas, kaip turi Prezidentas Valdas Adamkus, kaip turi kiti asmenys, tai yra normalios garantijos“, – žurnalistams sakė V. Sinkevičius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.05; 07:18

Saulius Kizelavičius

Šį kartą į politiką pažvelgti noriu tragikomiškai, nes rimtai žiūrėti į Lietuvos problemas – jau per sunku.

Tik aklas nemato, kaip Lietuva iš visų pusių spaudžiama elgtis prieš savo prigimtį. Verčiama išsižadėti savo požiūrio dėl visko – ir dėl smulkių, ir dėl kardinaliai svarbių dalykų.

2017-ieji dar tik prasideda, o jau turime naują draudimą. Jau nebegalime švęsti Užgavėnių taip, kaip iki šiol jas švęsdavome, nes, matot, vienas šios siautulingos pavasario šventės personažas nepatinka žydams. Tikriausiai teisingai elgiamės, kad atsisakome kai kurių Užgavėnių šėlionių kaukių. Juk žydai – pati garbingiausia, padoriausia, sąžiningiausia, teisingiausia, tvarkingiausia Pasaulio tauta. Kur gi mums iki jų? Tokios tautos valiai nuodėmingieji atsilikėliai lietuviai tiesiog privalo paklusti. Be dvejonių, nedelsiant. Mums, lietuviams, tikriausiai turėtų būti labai gėda, kad patys iki šiol nesusipratome.

O kadangi mes – amžini nesusipratėliai, prašykime, kad viską išmanantys ir žinantys žmogaus teisių gynėjai, liberalai, demokratai bei kosmopolitai parengtų mums atmintinę, kokių dar kaukių Lietuvai privalu atsisakyti. Išsamus sąrašas reikalingas tam, kad vėl ko nors neįskaudintume 2018-aisiais, sulaukę pavasario švenčių. Ir vis dėlto blaiviai mąstantys lietuviai patys privalo žinoti savo vietą: tiek draugiškai, tiek piktai pašiepti lietuviams galima tik … lietuvius. Visi kiti variantai traktuotini kaip tautinė ar rasinė diskriminacija, už kurią mes privalome būti sodinami į kalėjimus ilgiems dešimtmečiams. Geriausia – iki gyvos galvos. Kad nesipainiotume po kojomis tiems, kurie žino, kokia privalo būti Lietuva.

Kita didžioji lietuvių „nuodėmė“ – nenorime į savo abėcėlę įsileisti svetimų raidžių. Vadovaujantis sveiku protu, elgiamės teisingai: mes neprivalome taikytis prie svetimųjų užgaidų Lietuvoje. Elgiamės taip, kaip elgiasi visos kitos pasaulio tautos: nepatikliai žvelgiame į svetimybes. Jei būtume skaitlingoji pasaulio tauta, pavyzdžiui, kinai arba indai, savo žmones skaičiuojantys milijardais, gal ir galėtume nebijoti asimiliacijų. Bet dabar, kai mūsų – vos keli lašeliai pasauliniame vandenyne, – turime branginti kiekvieną lietuvišką užrašą, raidę, žodį.

Bet štai kaip Pilypas iš kanapių atsiranda toks konservatorių – krikščionių demokratų partijos atstovas Andrius Kubilius. Seimui jis primygtinai siūlo „vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose problemas spręsti europietiškai“ (apie tai pranešta tsajunga.lt portale). Jis ragina kuo skubiau įsileisti mums svetimas, neįprastas „w, q, x“.

Kaip toks siūlymas apibūdina idėjos autorių? A.Kubilius – labai drąsus vyras. Nebijo raidžių chaoso lietuviškuose dokumentuose. Nebijo nepatogumų, kurių turės lietuviai, negalėsiantys taisyklingai perskaityti lenkiškai užrašytų pavardžių. Nebijo naujos lenkiškojo separatizmo bangos. Nebijo, kad svetimų raidžių puls reikalauti ir kitos Lietuvoje gyvenančios tautos. Galų gale jam nė motais, kaip svetimų raidžių problemą išnarpliojo kaimyninė Latvija (pagrindiniame oficialių dokumentų puslapyje – tik latviški užrašai; jokių lenkiškų, vokiškų, rusiškų).

Ir vis dėlto drąsa – ne vienintelė A.Kubiliaus dorybė. A.Kubilius dar ir puikiai išsilavinęs, išmintingas. Jis žino, kas yra „problemos sprendimas europietiškai“, o dvigubos W priešininkai – ne.  

Oficialiame tsajunga.lt portale neseniai buvo parašyta, kad A.Kubilius siūlys Seimo rinkimų įstatymo pataisas, kurios numatytų žemesnį rinkimų barjerą tautinių bendrijų partijoms. Tokia įstatymo pataisa, A.Kubiliaus manymu, „leistų demokratizuoti tautinių bendrijų atstovavimo Seime procesą“.

Belieka nusistebėti: ar lenkai, rusai ir žydai, kurie iki A.Kubiliaus teikiamų pataisų buvo išrinkti į Lietuvos Seimą, parlamentarais tapo būtent nedemokratinio proceso būdu? Kyla ir įtarimų: ar žemesnis rinkimų barjeras, taikomas lenkams, rusams ar žydams, nežemina jų orumo? Negi jie neverti vienodų žaidimo taisyklių? O gal manoma atvirkščiai – nustatydami vienodas taisykles visoms Lietuvos tautoms lietuviai save per daug išaukština?

Norėtųsi dar paklausti – o kaip lietuvių patekimu į nacionalinius parlamentus rūpinasi Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos įstatymų leidėjai. Remiantis A.Kubiliaus pareiškimais, galima daryti išvadą, kad Varšuva, Minskas, Maskva, Berlynas ir Londonas kur kas atidesni lietuvių atstovavimo aukščiausiuose valdžios organuose reikalams. Gal A.Kubilius galėtų papasakoti, sakykim, kokių lengvatų turi Punsko, Seinų ir Suvalkų lietuviai, siekdami patekti į Lenkijos parlamentą?

Bet tokie mano klausimai liberalams ir liberaliai nusiteikusiems konservatoriams bei krikdemams tikriausiai pasirodys kvailoki. Visiems seniai aišku, kokios nustatytos Lietuvoje gero tono manieros: lietuviams nedera rūpintis lietuviais. Tikrasis lietuvio pašaukimas – aukotis dėl kitų. 

Šiame savo tekste norėčiau pagirti ir dar vieną tsajunga.lt atstovą – Seimo narį Žygimantą Pavilionį. Kaip ir jo kolega A.Kubilius, jis panašesnis į liberalą nei į konservatorių ar krikdemą. Jei naudinga – idėją išaukština. Jei nenaudinga – nutyli. Ypač tai išryškėjo kovo 8-ąją, kai Seimo Kontitucijos salėje buvo surengta diskusija „Pilietybės išsaugojimas – teisiniai ir politiniai iššūkiai“.

Tokia diskusija – reikalinga. Anapus Lietuvos šiandien gyvena daug mūsų tautiečių, tad oficialiąjam Vilniui negali nerūpėti jų likimas. Lietuva patirtų didelių nuostolių, jei ilgainiui jie taptų kitų šalių piliečiais. Bet ką daryti, kad beveik milijonas iš namų išvažiavusiųjų lietuvių ilgainiui nenutautėtų?

Seimo narys Ž.Pavilionis mato tik vieną išeitį. Tos išeities vardas – dviguba pilietybė. Bet argi ji – vienintelė teisinga? Naivu manyti, jog leisdami turėti dvigubas pilietybes labai ženkliai sustiprinsime emigravusiųjų ryšius su Lietuva, priversime juos karštai mylėti Tėvynę. Be to, esama pavojaus, kad į kairę ir dešinę dalinama dviguba pilietybė net paspartins pavojingai gausų išsivaikščiojimą, taps pigia, nukainuota preke, kurios niekas nebevertins. Taigi lengvai įgyjama dviguba pilietybė valstybėje gali sukelti dar didesnę painiavą nei iki šiol, nes nebebus aišku, kokia penktoji kolona mus griauna iš vidaus – rusiška, vokiška, britiška ar ispaniška. Bet Ž.Pavilionis apie šiuos pavojus nekalba.

Vienoje televizijos laidoje jis net klastingai prisiminė, esą Antanas Smetona skatino emigraciją ir rėmė dvigubos pilietybės idėją. Šis palyginimas – nesąžiningas. A.Smetonos ir dabartinės Lietuvos negalima lyginti vien dėl to, kad anuomet lietuvių šeimos vidutiniškai augino po penkis – septynis vaikus, o šiandieninės – neaugina nė dviejų. Taigi A.Smetonos laikais lietuviams nebuvo iškilęs pavojus ištirpti nei JAV, nei Brazilijoje, nei Lietuvoje. O šiandieniniai lietuviai – vos kvėpuoja, vos alsuoja. Jų gali nebelikti nei Jungtinėse Valstijose, nei Brazilijoje, nei Lietuvoje.

Keisti ir parlamentaro Ž.Pavilionio priekaištai Konstituciniam Teismui, tvirtinančiam, kad Lietuvos Konstitucija leidžia dvigubas pilietybes dalinti tik išskirtiniais atvejais. Pagal Ž.Pavilionį, jei norime lengvai dalinamos dvigubos pilietybės, reikalingas referendumas, o kadangi sveikas protas byloja, jog referendumo rezultatai nebus malonūs dvigubos pilietybės šalininkams, Lietuva privalo kaip nors apeiti KT išaiškinimą…

Žinoma, teisėjai, taip pat ir Konstitucinio Teismo atstovai, – nėra šventieji. Jie gali daryti klaidų. Bet vis tik siūlyti apeiti svarbiausius Lietuvos įstatymus – argi valstybiška? Įstatymo kūrėjams taip elgtis tikrai nedera.

Šį sykį konservatorių elgesys glumina dar ir dėl to, kad oficialiame portale tsajunga.lt nėra nė užuominos apie kovo 8-ąją išdėstytas buvusio Konstitucinio Teismo teisėjo Vytauto Sinkevičiaus mintis. Ž.Pavilionis – cituojamas, A.Kubiliui tribūna suteikta, kategoriškos nuomonės neturintiems konferencijos dalyviams – taip pat, o apie V.Sinkevičiaus teiginius – nė žodelio. Nes teisės specialistas ragino laikytis Konstitucijos.

Analizuodami dvigubos pilietybės problemas konservatoriai, regis, elgiasi kaip tikri liberalai ar kosmopolitai: tegul bus patogu iš Lietuvos išvykstantiems, bet tik ne Lietuvoje pasiliekantiems.

Dvigubos pilietybės problemą likviduoti galima ir kiek kitaip. Gerinkime lietuvių gyvenimo sąlygas ne airijose, vokietijose ar ispanijose, bet čia, Lietuvoje. Sumažinkite socialinę atskirtį, padidinkime gimstamumą, likviduokime korupciją, būkime vienas kitam teisingesni, dėmesingesni – tada dvigubų pilietybių nė nereikės. Nebent siekiama priešingų rezultatų – kad lietuviai išvyktų ir negrįžtų…

2017.03.13; 16:11

 

Filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininkas Krescencijus Stoškus išplatino laišką:

Brangieji,

Jūs nesate abejingi valstybės likimui, todėl gal galima Jus pakviesti į labai svarbią talką? Lietuvos demografinė būklė mums visiems gerai žinoma. Jūsų dėmesiui siunčiu 2015 m. pasirašytą Nacionalinį parlamentinių partijų susitarimą dėl emigracijos. Jis suteikė vilčių, kad viršūnės suprato atsakomybę, ir prasidės permainos. Juolab kad rinkimų metu visos partijos pripažino padėties rimtumą ir žadėjo permainas.

Filosofas Krescencijus Stoškus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet jau praėjo 20 mėnesių nuo sutarties pasirašymo. Pasikeitė Seimo sudėtis. Buvo galima tikėtis, kad naujoji jėga kuo greičiau imsis darbo. Nes abu valdančiųjų partijų lyderiai šį susitarimą yra pasirašę. O praėjusiais metais emigracijos srautai tik augo.

Tačiau sutartis iki šiol tebeguli stalčiuje. Ir galbūt iki tol gulės, kol neliks kam jos iš ten ištraukti. O jos labiausiai reikia šiandien ne tik valstybės ateičiai užtikrinti, bet ir pačioms partijoms išlikti. Ekspertai ir opozicija kasdien bado pirštais, kad naujoji politika neturi krypties.  

Ar gali būti svarbesnė užduotis už tautos, jos atminties, kalbos ir visos kultūros išsaugojimą? Bet tik mums taip atrodo. Iš daugybės pokalbių su Seimo nariais tenka girdėti, kad demografijos ir emigracijos tema viršūnės tiesiog vengia kalbėti. Net daugiau – visi bijo jos imtis lyg karštos geležies. 

Kaip būtų nuostabu, jeigu kiekvienas iš Jūsų sutiktų atskiru skambučiu, laiškeliu ar pokalbiu priminti Seimo nariams, o ypač viršūnėms tokios sutarties buvimą, paraginti ar padrąsinti tolesniems žingsniams, o gal ir paklausti, ką jie ketina daryti su šia sutartimi. Būtų gerai, jei į pagalbą pakviestumėte ir daugiau talkininkų. Galima garantuoti, kad be šios talkos, naujieji politikai su savo negalia nesusidoros.

Turiu vilties, kad tai nebus šauksmas tyruose. Pagelbėdami jiems, padėsime savo vaikams, anūkams ir proanūkiams. Ar gali būti šiandien kas svarbiau ir kilniau, kaip pastangos stabdyti ėjimą į nebūtį.  

Linkiu įkvėpimo. ,Būkite laimingi! 

Jūsų bendrakeleivis Krescencijus Stoškus

x  x  x

Į šį pagalbos šauksmą žaibiškai reagavo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Žygimantas Pavilionis, kovo 8 d. Seimo Konstitucijos salėje surengęs diskusiją „Pilietybės išsaugojimas – teisiniai ir politiniai iššūkiai“ (deja, tai tik sutapimas).

Keistokas pavadinimas: galima pagalvoti, kad kažkas kėsinasi į svetur gyvenančių lietuvių Lietuvos pilietybę. Ne kažkas, o Jungtinė Karalystė po šalies sprendimo pasitraukti iš Europos Sąjungos sudėties! „Lietuva gali per ateinančius porą metų prarasti dešimtis tūkstančių piliečių, vietoj Lietuvos Respublikos pilietybės pasirenkančių Jungtinės Karalystės pilietybę“, – rašoma minėtos diskusijos programoje.

„Skubėti imtis veiksmų turime dėl BREXIT, dėl mūsiškių padėties Jungtinėje Karalystėje. Jau dabar darbdaviai prašo geriausių darbuotojų susitvarkyti rezidentų statuso dokumentus, o tai yra pirmas žingsnis atsisakant lietuviškos pilietybės“, – skaitome LK-TS tinklaraštyje.

Tikri bjaurybės tie anglai. Reikia skubiai reaguoti ir brangiems mūsų tautiečiams suteikti dvigubą pilietybę. Kitos išeities nėra. Jeigu nesuteiksime – lietuviai tiesiog nusispjaus į Lietuvos pilietybę.

Po minėto Konstitucijos salėje įvykusio renginio konservatoriai pateikė jo santrauką, iš kurios galima susidaryti nuomonę, kad diskusijoje dalyvavo tik Ž.Pavilionis, A.Kubilius, A.Anušauskas ir S.Šedbaras.

Kad nepaminėjo Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės Dalios Henke, Jungtinės karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkės Dalios Asanavičiūtės – tiek to, nesunku atspėti, ką jos kalbėjo, bet nutylėtas ir profesorius, buvęs LR Konstitucinio Teismo teisėjas Vytautas Sinkevičius. O iš tiesų, man regis, vien jis (o ne A.Kubilius) turėjo būti cituojamas, na dar Justinas Jarusevičius, Harvardo teisės mokyklos alumnas, Motieka ir Audzevičius kontoros vyr. teisininkas.

Kalba prof. Vytautas Sinkevičius

Keliom nuotrupom bandysiu papildyti labai tendencingą konservatorių pranešimą spaudai apie įvykusią diskusiją.

Mane prajuokino diskusijai vadovavęs žurnalistas E.Jakilaitis. A.Kubilius bando įrodyti, kad iš tiesų niekuo nesiskiria lietuviai, užsienyje atsidūrę iki 1990-ųjų nuo tų, kurie iš Lietuvos išvyko po 1990-ųjų. V.Sinkevičius replikuoja: skiriasi tuo, kad pirmieji bėgo nuo okupanto, nuo mirties, o antrieji…

E.Jakilaitis, labai mėgstantis pademonstruoti savo erudiciją, profesorių papildo: visokių buvo, išvykusių po 1990-ųjų – ir kriminalinių nusikaltėlių, žmogžudžių, reketuotojų, ir korumpuotųjų…

Argi nejuokinga: dabar tokiems būtinai reikia suteikti teisę į dvigubą pilietybę, t.y. be jokių pastangų, be jokių pareigų naudotis Lietuvos piliečio teisėmis. Antra vertus, pasak Vaižganto, net padliecus lietuvius reikia globoti. Reikia bandyti papirkti, kad jie labai neburnotų ant Lietuvos, netaptų Rusijos penktąja kolona. Šis pastebėjimas priklauso Ž.Pavilioniui. Geležinis argumentas pataikauti net nusikaltėliams. Kiek teko girdėti iš užsieniuose pabuvojusiųjų, lietuviai ir dabar, dar nepraradę Lietuvos pilietybės, kiekviena proga niekina savo tėvynę.

Diskusijoje beveik kiekvienas kalbėtojas net išraudęs (kaip A.Kubilius) bandė ieškoti landų, kaip apeiti, apgauti, pagaliau įtikinti tą nelemtą Kostitucinį Teismą, visų bėdų bėdą. Vieną kartą jis turėtų peržiūrėti savo doktriną, nes referendumas – blogai. Referendumas arba neįvyktų, nes labai aukštai iškelta kartelė, arba piliečiai nesutiktų visokiems išvykėliams pataikauti. Dviguba pilietybė ir dviguba W – daugiau problemų A.Kubilius nemato.

Nereikia KT daryti liaudies priešu. Reikia referendumui sudaryti palankias sąlygas. Internetinis balsavimas turi būti įteisintas (J.Bernatonis). Internetinis balsavimas nieko neišspręs, prancūzai atsisako internetinio balsavimo. Lietuviai nepavirs penktąja kolona (A.Anušauskas). Jokiu būdu negalima žeminti referendumo kartelės (S.Šedbaras). Lietuvos lenkai turėtų gauti dvigubą pilietybę (R.Tamašunienė). Dviguba pilietybė Lietuvos lenkams, Lietuvos rusams, Lietuvos žydams. Gražu!

Iš Lietuvos emigravę lietuvai atkakliai siekia išsaugoti Lietuvos pilietybę, bet pilietinės pareigos balsuojant vengia (A.Armonaitė).

Ar ne Dalia Henke prasitarė, kad yra manančių, jog dvigubos pilietybės suteikimas ne sustabdys, o tik paskatins dar didesnę emigraciją. Vienas iš taip manančiųjų esu aš. Kol galioja dabartinis pilietybės įstatymas, dalį ketinančų emigruoti jis sulaiko, o išvykusiuosius verčia pagalvoti apie sugrįžimą į gimtinę. Ne visi emigrantai yra kosmopolitai, daugelis jų nuoširdžiai ilgisi Tėvynės. Dviguba pilietybė stimulą sugrįžti panaikins. Todėl aš remiu ne A.Kubiliaus, ne Ž.Pavilionio poziciją žūt būt kuo greičiau nekonstituciniais būdais, ne referendumo keliu palengvinti emigrantų gyvenimą, o profesoriaus V.Sinkevičiaus išmintingus, ne kartą girdėtus, pasisakymus šiuo klausimu. Jis irgi mano, kad reikia kažką daryti, bet prisilaikant Konstitucijos. Tautos valią reikia gerbti, kokia ji bebūtų.

Liūdna, kad politikai mato tik vieną kelią sustabdyti arba bent pristabdyti tautos išsivaikščiojimą. Šią diskusiją vertinu kaip kai kurių Seimo narių siekį atkreipti į save dėmesį: mes dirbame, mums rūpi tautos likimas, mes matome išeitį. Nė velnio! Anokia čia išeitis išsaugoti Lietuvos piliečius de jure. Jų mums reikia de facto. Dar kartą perskaitykite Nacionalinį parlamentinių partijų susitarimą dėl emigracijos ir imkitės kompleksinių veiksmų. Dviguba pilietybė – ne panacėja. Praėjo 20 mėnesių nuo sutarties pasirašymo, o emigracijos srautai tik augo.

Vytauto Visocko tekstas ir nuotraukos.

2017.03.09; 12:23