Pilaitės moksleiviai su dainomis ir šokiais išvarė žiemą, sudegino Morę ir kalėdines eglutes.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui  – Vytauto Visocko fotoreportažas iš linksmos, spalvingos šventės Vilniaus Pilaitės rajone.

2017.02.28; 17:49

Vilniuje darbą baigė 18-oji tarptautinė Vilniaus knygų mugė. 

Didžiausias kultūros forumas, kuriuo yra tapusi Knygų mugė, šiemet didžiausią dėmesį skyrė „Lietuviškų ženklų pasaulyje“ temai. Apie šios temos svarbą bylojo ir mugėje pristatomos knygos bei autoriai. 

2017-ųjų Vilniaus knygų mugė, kaip ir praėjusiais metais, sulaukė apie 300 leidyklų iš Lietuvos ir užsienio valstybių. Į ją sugužėjo 29 svečiai iš 15 šalių. Mugės programoje – 400 įvairių renginių. Manoma, kad mugę aplankė per 60 tūkst. žmonių.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2018.02.26; 17:12

Vilniuje atidaryta 18-oji tarptautinė Vilniaus knygų mugė. 

Didžiausias kultūros forumas, kuriuo yra tapusi Knygų mugė, šiemet didžiausią dėmesį skiria „Lietuviškų ženklų pasaulyje“ temai. Apie šios temos svarbą byloja ir mugėje pristatomos knygos bei autoriai.    

Knygų mugės globėja – Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Atidarydama mugę Prezidentė pabrėžė, kad tai šventė, kuri ateina beveik kartu su pavasariu. „Ateina drauge su knyga, su muzika ir kūryba – viskuo, kas mus pakylėja“, – sakė Lietuvos vadovė.   

„Po pasaulį sklando didelė įvairovė lietuviškų ženklų, bet lygiai taip ir kitos šalys čia, Lietuvoje, gali aptikti savų pėdsakų. Tai nėra įprasti kultūriniai mainai ar pažintys. Tai kažkas nepalyginamai plačiau, kas verčia iš naujo įsiklausyti į dabarties pulsą, ieškoti bendrų istorinių vardiklių ir pažvelgti į ateitį“, – sakė Lietuvos Prezidentė.

Šalies vadovė atkreipė dėmesį, kad Knygų mugė sutampa su Lietuvių kalbos dienomis, kurios yra visų šių metų, paskelbtų Lietuvių kalbos kultūros metais, dalis. Todėl labai svarbu, kad kiekviena nauja knyga, kiek įmanoma, padėtų puoselėti ir sergėti gimtąjį žodį.

Vilniaus knygų mugė, kaip ir praėjusiais metais, sulaukė apie 300 leidyklų iš Lietuvos ir užsienio valstybių, į ją atvyko 29 svečiai iš 15 šalių. Mugės programoje – 400 įvairių renginių, tikimasi sulaukti apie 60 tūkst. žmonių.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.02.25; 03:16

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – Vytauto Visocko tekstas ir nuotraukos

Su malonumu LRT televizijoje žiūriu ekspediciją „Nemunu“ – ir užpernai įvykusią, nuo Kauno iki žiočių, ir pernai – nuo ištakų iki Kauno. Vandens turizmas buvo mano didžioji aistra. Baidare teko plaukti Nemunu nuo Baltarusijos miesto Mosty iki Balbieriškio, Žeimena ir Nerimi iki Vilniaus, Merkiu ir Nemunu iki Alytaus, irkluoti Nacionalinio parko ežerais, Kuršių mariomis ties Nida ir Juodkrante. Kai kuriais maršrutais vienas, su draugais ir su šeima keliavome ne vieną kartą.

Gal todėl Atgimimo pradžioje su entuziazmu „Minties“ leidykloje leidau kelionių knygas apie mūsų upes ir ežerus, kai kurias (Konstantinas Tiškevičius „Neris“ ir jos krantai“, Zigmantas Gliogeris „Nemunu“) išsivertėme iš lenkų kalbos.

Mano ekspedicijos buvo nepalyginamai kuklesnės nei minėtoji, kainavusi, be abejo, daug tūkstančių eurų. Turbūt net grafas Tiškevičius taip prabangiai nekeliavo. Kiti laikai, kitos galimybės. Didžiausią įspūdį man daro Nemuno, panemunių miestų ir miestelių vaizdai „iš paukščio skrydžio“, kaip pasakytų fotomenininkas Antanas Sutkus, išleidęs tokiu pavadinimu albumą. Šiose ekspedicijose nuo laivo, nuo kranto filmuotų Nemuno kadrų labai mažai. Gal dar bus, jeigu kada nors kas nors išleis puošnų albumą. Tai, ką matėme LRT televizijoje, buvo galima sukurti nė neplaukiant Nemunu, o tik keliaujant panemunėm automobiliu, ilsintis viešbučiuose arba kemperiuose. Iš dalies taip ir buvo keliauta. Ekspedicijos „Nemunu“ dalyviai pastebėjo tik miestus ir miestelius, kaip sakoma, perdaug nesismulkino. Žinoma, galima keliauti ir taip. Pavyzdžiui, prof. Česlovas Kudaba, išleidęs ir „Nerimi“, ir „Mažų upelių pakrantėmis“, būdavo daug „smulkmeniškesnis“. Tačiau  E.Jakilaičiui, A.Bumblauskui ir kitiems ekspedicijos dalybiams negaliu atleisti štai ko: jie visiškai nepastebėjo Dzūkijos sostinės, apskrities ir rajono centro Alytaus, mano gimtinės. Jokio panoraminio miesto vaizdo! Jie net neužsiminė apie Vidzgirį, apie Alytaus piliakalnį, neužsuko į Alytaus miesto sodą, dabar parku vadinamą, nestabtelėjo prie Angelo, nepadėjo gėlių prie Antano Juozapavičiaus kapo, nepaminėjo jo vardo tilto…

Įdomu, kodėl taip, sakyčiau, nesolidžiai, nevalstybiškai ekspedicijos organizatoriai pasielgė? Prienus jie „pastebėjo“ gal dėl to, kad tada valtyje matėme ir LRT televizijos šeimininką A.Siaurusevičių? Jie turbūt pasakys, kad Alytuje tuo metu buvo blogas oras. Nerimta.

x  x  x

Nuo Baltarusijos miesto Mastai iki Alytaus plaukėme su mažamečiais vaikais, trys šeimos. Buvo nelengva todėl, kad ne vieną dieną pūtė priešinis vėjas, o Nemuno tėkmė lėta. Neirkluoji – ir plūduriuoji vietoje arba net pamažu grįžti atgal. Pavijome plaustą, šmaikščiai pavadiną „Konj tichij“ (Lėtas arklys). Kas nežino, priminsiu, kad garsusis norvegų archeologas ir rašytojas Turas Hejerdalas su draugais 1947 m. perplaukė dalį Ramiojo vandenyno iš Peru į Taitį. Plaustas buvo pavadintas inkų saulės dievo Virakočos vardu (Kon Tiki Virakoča). Iš tiesų Lėtas arklys Nemunu plaukė lėtai, užtat beveik be jokio vargo ir pastangų galėjo gėrėtis pakrančių vaizdais. O mes, pamojavę ir paraginę palenktyniauti, greitai tą arklį palikome plūduriuojantį. Kitą rytą vėl jį pavijome. Reikalas paprastas: „Lėtas arklys“ plaukė ir naktį, kai mes miegodavome. Kitą rytą dar kartą pralenkėme linksmuosius, niekur neskubančius keliautojus. Gaila, neturiu to plausto su prasmingu užrašu nuotraukos. Jokios nuotraukos iš tos kelionės neturiu, nes ryškindamas netyčia apšviečiau neužfiksuotą negatyvą.

x  x  x

Mes – baidarėje Nemune ties Vidzgiriu. Šilta, ramu. Niekur neskubame, gėrimės daug kartų matytais vaizdais. Prie Nemuno ties Vidzgiriu prabėgo mano vaikystės vasaros, čia maudytasi, žvejota, čia pirmą kartą perplaukiau Nemuną. Nusprendėme plūduriuodami baidarėje papietauti. Žmona priekyje, aš už jos, vairuoju mūsų laivą. Staiga ji sukliko, pamačiusi ant baidarės priekio jau pusiau užsiropščiusį, galvutę iškėlusį didžiulį žaltį. Mūsų laimė, kad jis dar neįšliaužė į baidarės vidų, kur viena sėdima vieta buvo laisva. Žmona paniškai bijo roplių ir varlių – tikrai būtų šokusi iš baidarės, nors plaukti nemoka. Bet man pavyko nekviestą svečią irklu numesti atgal į vandenį. Žaltys plaukė per Nemuną, ir, priplaukęs kelią jam pastojusią kliūtį, turbūt nutarė pailsėti. Žalčių aš nebijau, ne kartą esu rankomis juos gaudęs mūsų sodo braškėse, net po namelio laiptais, paskui nešęs į mišką, kad žmona, skindama braškes, negautų infarkto.

x  x  x

Šis įvykis atsitiko plaukiant nuo Druskininkų į Alytų. Draugai mus (su mažamečiu sūnumi) atvežė iš vakaro. Visa kompanija palapinėse pernakvojome, kitą dieną iki pietų maudėmės, o paskui atsisveikinome ir sėdome į baidarę. Buvo šilta, graži diena. Atrodė, aplinkui nė gyvos dvasios. Kartais panemune virš miško, tingiai plasnodamas, praskrenda juodas varnas: krrrannn… Ir vėl tylu. Kaip Petro Cvirkos apsakyme „Varno mirtis“.

Jau vakaras, saulė pasislėpė už eglių viršūnių. Ir nuo ten į mus artėja juodas juodas debeys. Labai greitai artėja. Pakilo smarkus vėjas, pašiaušė Nemuną. Skubame į krantą perkūniškai žaibuojant ir pliaupiant lietui. Pasitaikė, kad krantą pasiekėme netoli besiganančių karvių. Kažkodėl jos sulėkė prie pat mūsų, aiškiai matome – joms labai baisu. Baisu ir mums, žmona verkia, žada niekada su manim neplaukti. Temsta, o mes šlapi šlaputėliai, blogiausia, kad ir patalynė – tarsi iš vandens ištraukta. Kur ir kaip miegosime? Didžiausias rūpestis, kad sūnelis po sunkios plaučių ligos nesusirgtų. Bet jis laikosi vyriškai, ramina, net bara panikuojančią mamą.

Nakvynei vieta visiškai netinkama. Ką daryti? Pagalvojau:  karvės ganytis gali tik netoli kaimo. Audra jau nutolusi, vėl tylu ramu. Įsiklausau: silpnas elektrinio pjūklo garsas. Gal kolūkio lentpjūvė? O štai ir takas į kalną, net ne takas, o kelias, kuriuo gali važiuoti automobilis. Pusnuogis pasileidžiu ieškoti pagalbos. Sodyba! Mes išgelbėti! Pabeldžiu į trobos duris.

Mums labai pasisekė. Sodybos šeimininkas – kolūkio vairuotojas, štai ir jo sunkvežimis. O žmonės nuostabai draugiški, supratingi. Tiesa, šeimininkė, pro langą pamačiusi pusnuogį vyrą, pagalvojusi – velnias.

Netrukus mūsų baidarė, šlapia manta ir mes šlapi atsidūrėme jaukioje pirkioje. Buvome pavaišinti net samane, paguldyti į šiltus patalus. Ryte saulėje išsidžiovinome patalynę, drabužius, šiltai atsisveikinome su maloniais mūsų gelbėtojais ir vėl nusileidome prie Nemuno. Diena vėl buvo šilta, saulėta. Kai pasiekėme kelionės tikslą – mano vaikystės pležiuką ties Vidzgiriu, – dar kartą siūbtelėjo liūtis su žaibais, bet mes jau buvome pamokyti ir nesušlapome.

Su tais maloniais kaimiečiais, gyvenusiais šalia Krikštonių, kurį laiką susirašinėjome.

Įdomu tai, kad maždaug toje pačioje vietoje XIX a. pabaigoje audra užklupo ir lenkų keliautoją, archeologą Zigmantą Gliogerį:

Plaukdami pro Saltininkus ir Mizarus, išgirdome toli toli už šilo graudžiant. Tvanka ir tyla pranašavo vėl audrą. Ligi Krikštonių, kur ketinome nakvoti, dar buvo mylia kelio. Visi stvėrėmės irklų, nes šilo ošimas skelbė spėriai artėjantį viesulą, o čia išsiliejęs plačiau Nemunas teka lėčiau. Kai dideli lietaus lašai ėmė iš reto kristi į vandenį, mūsų vadas patarė pasislėpti po šakotu medžiu ir įspėjo, jog perkūnas dažniausiai spiria į upės vagą. O mums atrodė medis esąs nesaugus, ir sumanėme audrą prabūti laivėje. […] Veikiai visą dangų aptraukė juodi debesys ir it atakuojantys priešininką raitelių eskadronai skubėdami rūsčiai svaidė sau po kojų į žemę žaibus… […] Tik bijojome, kad vilnis mūsų nenumestų į siautėjantį bangomis Nemuno vidurį, nes ten mūsų liuotui – galas. Reikėjo tad nusimesti peršlapusias milines ir energingai dirbti irklais arba pilstyti lauk vandenį, nes jis dėl smarkios liūties greitai tekėjo į laivę. Viktoras, rodydamas mums, kaip žaibai dažnai trenkia į Nemuno vidurį, žegnojosi ir džiūgavo, kad nė vieną sykį jie netrenkė į kranto medžius. Mūsų sielininkas sukalbėjo paskui tyliai maldą, kuri buvo jam išganymas, nes kritišką valandą teikė neįkainojamą ramybę, šaldė kraują, žadino viltį, o ranką darė tvirtą. Aš taip pat būčiau meldęsis, jei ne tai, kad visa gamta tą akimirką atrodė iš tiesų didinga savo kataklizmu, o jos fone į šalį traukėsi egoistiškai baimė dėl savo kailio. Tikros maudynės mums buvo įstabi liūtis be atvangos trankantis perkūnams…

x  x  x

Negaliu nepaminėti Nemunaičio, prie kurio tada nesustojome, bet kuriame (taip pat jo apylinkėse) esu lankęsis daug kartų. Pirmą kartą į Nemunaitį panemune atėjome pėsti. Su grupe Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos mergaičių, vadovaujamų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danutės Krištopaitės. Valdas Janulevčius ir aš tada buvome devintokai, į ekspediciją pakviesti kaip fotografai. Kelias dienas vaikščiojome po kaimus, bendravome su audėjomis, dainininkais, medžio drožėjais, šiaip įdomiais žmonėmis. Turiu išlikusių man brangių nuotraukų, darytų pirmuoju mano fotoaparatu „Liubitel“.

x  x  x

Punia, Punios šilas kitapus Nemuno. Daug kartų būta ir čia, ir ten. „Mintyje“ 1990-aisiais išleidau Reginos Volkaitės-Kulikauskienės knygelę „Punia“, kurią iliustravau savo nuotraukomis. Kolūkio pirmininkas sudarė galimybę Punią ir apylinkes pamatyti iš sunkvežimyje kiek įmanoma aukščiau iškelto krepšio, padariau daug spalvotų panoraminių nuotraukų, deja, ofsetinė spauda „Spindulio“ spaustuvėje tada buvo prasta. Ir Punią, ir Punios šilą fotografavau, kai leidau knygelę „Alytaus rajonas“. Ypač malonu prisiminti Nemuno apjuostą šilą, kuriame teko ir grybauti, ir uogauti, nakvoti ten esančiose keliose sodybose, net išrinktiesiems skirtoje medinėje Alytaus miškų ūkio viloje Nemuno pakrantėje. Mėgau vienas sėsti į baidarę Alytuje ir kelionę baigti ties Punia. Su seserimi baidare plaukėme iš Alytaus iki Balbieriškio. Įspūdinga ta garsioji Nemuno kilpa, kuri prasideda rytiniu posūkiu ties Panemuninkų kaimu ir baigiasi šiek tiek aukšiau Dubenėlės žiočių. Kilpos ilgis – 19 km, o sąsmauka – tik 2,2 km pločio.

Malonu prisiminti pirmą pažintį su Punia ir jos apylinkėmis, kai, buvusios lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danutės Krištopaitės pakviestas, su Vilniaus universiteto ketvirto kurso studentais dalyvavau tautosakos rinkimo ekspedicijoje. Buvau ką tik baigęs Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos dešimtą klasę. Gyvenome Punios mokykloje, kiekvieną rytą prausdavomės Punelėje. Susipažinau su vėliau literatūros kritiku tapusiu Ričardu Pakalniškiu, su juo po kelerių metų teko pėsčiomis keliauti Kuršių nerija iš Klaipėdos į Kaliningradą (Karaliaučių).

Atsisėdęs po apsamanojusiu Punios šilo ąžuolu, priešingame Nemuno krante, pieštuku apmečiau Punios kalno bruožus. Skęstančios saulės spinduliai kruvinos šviesos srautu užliejo pilies kalno viršūnę, aukštumoje stovintį kryžių, tankaus atkalnių alksnyno, lazdynų ir raugerškių viršūnes, o vakaro prieblanda grimzdo į tarpeklius, daubas ir iš lėto šešėliuose skandino visą Nemuno daubą. Palikome Punią, deklamuodami iš Margirio: Oi kur dingo, tėvynės praeitie garbinga,/ Tavieji karžygiai, dievai kadaise galingi,/ Ir kanklininkų daina kitados dainuota (Vladislovas Sirokomlė. „Margiris“, poema).

Nūnai tą garbingą praeitį mūsų istorikai išsijuosę menkina, šaiposi iš dievų ir karžygių. Omenyje turiu ir D.Barono, D.Mačiulio knygą „Pilėnai ir Margiris. Istorija ir tikrovė“.

x  x  x

Rumbonyse, kapinaitėse šalia Nemuno, ilsisi daug mano giminės pirmtakų, seneliai ir senelės. Medinė Rumbonių bažnyčia, koplyčia ir varpinė – architektūros paminklai. Bažnyčioje yra vertingų XVIII a. paveikslų. Jadvygos Koriavaitės kapo antkapis (baltas marmuras, 1908) – dailės paminklas. Rumbonyse palaidotas vienas iš Alytaus vidurinės mokyklos steigėjų ir mokytojų, tautosakininkas, gimtojo krašto šviesnuolis Adomas Balynas.

…gražioje vietoje Nemuno krante rymo Rumbonys su dvaru, parku ir bažnyčia, pastatyta bemaž pačiame dvare. Rumbonių savininkas buvo savo dora, šviesumu ir pavyzdingu ūkininkavimu išgarėjęs p. Steponas Vyšniauskas.[…} Aplankyti kilnaus kraštiečio nepasisekė, nes neradome jo namie. Ištikti tokios nesėkmės, pasukome į Rumbonių pilies kalno pusę. Jis vadinamas Pilupiu (Pilup – pilis ir upė).

Apie Nemuną, mūsų upių tėva, daug dainų sukurta. Vienos iš jų (Nijolės Tallat-Kelpšaitės žodžiai, Benjamino Gorbulskio muzika) žodžiais pavadinau šį rašinį, nes iš tiesų, kai tik grįžtu į tėviškę, į Alytų, būtinai nueinu prie Nemuno pasigėrėti ir patylėti.

Atsiminimams, susijusiems su Nemunu, Alytumi, Vidzgiriu, Punia ir Punios šilu, nebūtų pabaigos. Todėl šį tekstą, pailiustruotą nuotraukomis, baigiu Adomo Mickevičiaus žodžiais:

O Nemune sraunus! Kiek metų nutekėjo:

Kiek laimės ir džiaugsmų, kiek lūkesčių praėjo!

Vaikystė jau seniai nuskendo Nemune!

Labai dažnai prisimenu ir kito, jau mūsų laikų poeto – Pauliaus Širvio – žodžius: Su Nenunu buvom senovėj, ir būsim, kol Nemunas bus. Poetas tada negalėjo įsivaizduoti, kad gali nebūti Nemuno. Dabar, kai Lietuvos priešai pastatys Astravo atominę giltinę, ir Nemuno, ir mūsų gali nelikti.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

« 1 2 »

2017.02.12; 09:05

Įsidėmėkime: nūdienos sutelktas dėmesys piliakalniams – tai subordinuoto trijų jėgų veiksmo rezultatas. Mokslinės minties, visuomeninio judėjimo ir valstybės institucijų bendro veikimo produktas. Deja, dera pripažinti: toks atvejis mūsų valstybėje išimtis. Nors turėtų būti norma, konstanta. 

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai, kad 2017-ji metai Seimo nutarimu paskelbti piliakalnių atminties metais, laikome savosios tapatybės (savasties) įteisinimo laimėjimu (tiesa, palyginus kukliu). Tačiau mąstant kritiškiau ir plačiau, įsiūlytas jiems dėmesys, ko gero, yra nepakankamas ta prasme, kad jis daugiau susijęs su lietuvių senosios kultūros forma, o ne su turiniu.

Turinys dar likęs lyg ir už borto. Lyg ir liko tebegaliojanti vadinamosios „pagonybės“ amžių niekinimo nuostata, kuri laisvai tebesklando mūsų istorikų gretose. Tačiau jeigu mąstome ir kalbame apie piliakalnius kaip apie šventyklas – kaip apie senųjų lietuvių dvasinio gyvenimo ir bendruomeninio sutarimo gravitacinius traukos centrus (o absoliuti piliakalnių dauguma tokiais ir buvo!), dera mąstyti ir apie tuometinę, aplink piliakalnį susibūrusios bendruomenės socialinę organizaciją. Apie jos struktūras, ypač apie tas, kurios puoselėjo žmonių dvasinę kultūrą.

Tiesa, mes šiandien negalime pasakyti, kas pagimdė vadinamąją piliakalnių kultūrą. Pats piliakalnio supylimas ir tolesnė su juo susijusi bendruomenės gyvensena ar atvirkščiai. Tai būtų panašu į klasikinę dilemą: kam suteikti pirmumo teisę – kiaušiniui ar vištai. Tačiau nedvejodami galime tvirtinti: su piliakalnių–šventyklų užmarštimi, su jų piktybiška atskirtimi („dėka“ christianizacijos ir polonizacijos) ne tik nuo kaimo teritorinės bendruomenės, bet ir nuo prigimtinės lietuvių kultūros labai ženkliai kito ir mūsų protėvių socialinių ir ypač dvasinių santykių tinklainės.

Ir vis dėlto pabandykime rekonstruoti, nors atskirais kontūrais įsivaizduoti anų laikų gyvenseną. Kokia ji buvo ar galėjo būti? Tokiam žingsniui žengti esama pakankamo pagrindo. Žingsniuotę pradėkime kad ir nuo „ciklinio laiko“…

Senieji lietuviai, skirtingai nuo tuometinio urbanizuoto ir urbanizuojamo pasaulio, gyveno būtent pagal ciklinį laiką. Po pavasario ėjo vasara, po jos ruduo, žiema ir vėl pavasaris… Kiekvienas iš šių visuotinai žinomų metų sekos tarpsnių mūsų protėvių gyvenime, pagal nuo seniausių laikų paveldėtą etnokultūrinės elgsenos tradiciją buvo skaidomi dar į kelias Laiko ir Gamtos alsavimo atkarpas. Jų čia neminėsime. O kas tais dalykais domisi, atsakymą gali surasti lietuvių prigimtinės kultūros tyrinėtojų Albino Kurtinaičio, Jono Trinkūno, Liberto Klimkos ir kitų etnologų darbuose.

Gyvenimas pagal ciklinį laiką mus turi dominti ne vien piliakalnių laikais praktikuotos gyvensenos ar kultūros požiūriu. Vardan gilesnio savo praeities ir prigimties (tautos matricos) suvokimo ši kultūra turėtų mus dominti būtent savo prasme. Ciklinis laikas siūlė mūsų protėviams džiaugtis Gamta, jos kaita ir kartote. Kiekvienas sužaliavęs pavasaris tapdavo Amžinuoju Pavasariu, o rudens branda ir krintančių lapų šnarėjimas – Amžinuoju rudeniu.

Prisimenu savo vaikystę, paauglystę… Kokį džiaugsmą išgyvendavome išvydę parskridusį gandrą, sučiulbusius varnėnus! Buvo labai džiugu basomis atsistoti pašlaitėje ant ką tik nuo sniego išsivadavusios žemės lopinėlio, pajausti jos spinduliuotę…  Pirmos klasės vaikeliai lenktyniaudavome kuris iš už švarkelio atlapo pirmas parodys sužaliavusį lauko žolės lapelį! Džiaugsmui, dienos pilnatvei užtekdavo mažmožio. Nors gyvenome pusalkani  ir skurdžiai apsirengę…

Mūsų protėviai priklausė civilizacijai, kuriai buvo būdingas Būties, o teisingiau išsireiškus – Rėdos Rato suvokimas. Rėdos sąvoka nusako egzistuojančią Visuotinę, Kosminę tvarką (Darną, Dermę) ir jos laikymąsi, jos siekį. Rato sąvoka nusako amžiną atsikartojimą. Na, taip kaip dieną keičia naktis, o mėnulis sukasi apie žemę… Rėdos Ratas lietė kiekvieną žmogų ir reikalaudavo iš jo laikytis amžinųjų Kosminės, o taip pat ir žemiškojo gyvenimo tvarkos dėsnių: jų paisymo kiekvienos dienos darbuose.

Žmonių gyvenimą (ir jo prasmingumą) pagal ciklinį laiką geriau suvoksime, jeigu jį palyginsime su gyvenimu, kurį diktuoja linijinis laikas. Gal „jisai“ kaltas dėl pasaulį apnikusių prieštaravimų, vartotojiškos (profaniškos) orientacijos ir neįtikėtinos skubos? Kur?  Ir – vardan kokių tikslų vyksta toji skuba ir jos sukeliamos nuolatinės peštynės?.. Gal iš tiesų nemažai teisybės esama arabų pasakoje apie iš butelio išsprūdusį Džiną? Arba krikščionybės mitą apie nuo Pažinimo medžio nuskintą, suvalgytą obuolį ir kaip bausmė už tai – pirmųjų žmonių išvarymą iš Rojaus…

Teisę mąstyti „paradoksais“ turime.

Galima teigti, kad mūsų protėvių priešinimasis krikščionybei buvo  prigimtinė, o pagal kovų pobūdį ir aplinkybes – konvulsiška pastanga išlikti savame pasaulyje, kuriame nėra to „siūlomo“ Monstro, kuris prikištinai įsakinėtų žmogui, kaip dera elgtis. Kuris nustatinėtų tiesiogiai santykį su Juo, Monstru, ir per tai Jam būtų leista laisvai formuoti „kitokią“, t. y. Antgamtišką kultūrą ir istoriją.

Mąstant apie „piliakalnių kultūros“ rekonstrukciją, pirmiausia tenka susimąstyti apie tai, ar aplamai įmanu, tegu ir grubokais potėpiais, nutapyti tą socialinės organizacijos konstrukciją, kuri storai užslėgta ne tik laiko dulkėmis, bet ir piktybiškai orientuotais veiksmais bei procesais. Vis dėlto tikėkim, kad įmanu…

Kaip nekeista, tokiam žingsniui papildomą impulsą duoda pats kryžiuočių kronikininkas Petras Dusburgietis. Pasilikdamas užkietėjusio „kryžininko“ pozicijose, jis vis dėlto nepagailėjo gražių žodžių vertindamas prūsų ir atskirai minimų sūduvių – t. y. lietuviškajai prigimčiai artimų genčių dvasinę kultūrą. Antai, kronikininkas rašo, jog kiekvienas prūsų kaimas turėjęs ne mažiau kaip dvidešimt asmenų, kurių uždavinys buvo sergėti ir tęsti tos ar kitos etnoelgsenos tradiciją. Anot jo, net du asmenys specializavęsi velionio šarvojimo ir laidojimo apeigose. Jisai yra pateikęs net tokių asmenų įvardžius (prūsų kalba): tulisonis, lygasonis…* Iš šio kronikininko pastebėjimų galima formuluoti išvadą, jog prūsai turėjo išsiaudę itin plačią ir tvirtą dvasinės kultūros puoselėjimo, jos tęstinumo tinklainę. Ko gero, gal panašią į tą, kurią pas senuosius keltus (prūsų kaimynus) audė ir palaikė gana skaitlingas dvasinis druidų luomas.

Žvilgsnį permeskime į savo Tėvynę.

Dar mūsų laikus pasiekė vadinamosios raganos, burtininkai-kerėtojai ir užkalbėtojai (anais laikais turėję teigiamą konotaciją), vaistažolininkės ir „pribuvėjos“ (moterys, kurios atskubėdavo pagelbėti gimdyvei ir priimti kūdikį). Mano poilsinės sodybos (esančios Trakų r. Panošiškių kaime) kaimynas Andrius Matusevičius, vietinių vadintas „šeptūnu“ (užkalbėtoju), iki pat gilios senatvės buvo atakuojamas lankytojų net iš Vilniaus. Kitas kaimynas (ano bendraamžis) man tvirtino, kad tokių „šeptūnų“ turėjo vos ne kiekvienas jam žinomas Dzūkijos kaimas. Ir kad būtent tokia „šeptūnuotojų“ tradicija ėjusi „iš šeimos“. Net sovietiniais metais tie asmenys naudojosi pusiau legalizuota „paklausa“, nes jų klientai pastebėdavę neabejotinos teigiamos įtakos. Jeigu ji buvo – toji įtaka, ją nesunkiai galima paaiškinti na, kad ir kaip psichologinės, tame tarpe ir charizmatinės terapijos efektą.

Taigi žvelgdami į piliakalnius–šventyklas supylusių ir supusių teritorinių bendruomenių  socialinę organizaciją aptinkame vertikaliomis ir horizontaliomis linijomis suręstą stiprią konstrukciją. Savyje koncentruotą ir integruotą centrą. Vertikalios linijos ar atraminiai stulpai – tai tie minimi asmenys, prisiėmę prigimtinės kultūros tęstinumo misiją. Tai ne vien  P. Dusburgiečio suminėti „tulisonis“ ir „lygasonis“. Tai – ne tik vadinamosios raganos, raganiai, vaistažolininkai ir „šeptūnai“. Tai ir tie, kurie specializavosi organizuojant vestuves ir krikštynas (vardo parinkimą gimusiam kūdikiui ir jo suteikimo ceremoniją). Tai ir kanklininkai, kurie „išdainuodavo“, o žyniai tausodavo ir perduodavo kitiems istorinę atmintį. Tai ir tie, kurių ypatinga priedermė buvo stebėti bėgantį laiką ir burti bendruomenę atžymėti, švęsti gamtos virsmus (sekti Rėdos Ratą) ir kurie, ko gero, mums žinomi kaip vaidilos. Neabejotinai buvo ir sveikatintojai, dabarties kalba kalbant – liaudies medikai. Buvo ir kiti…

Tikėtina, kad ši visa įvardinta (ir neįvardinta) tradicinės kultūros specializacija daugelyje atvejų buvo iš senelių ir tėvų perduodama vaikams ir anūkams.

Na, o teritorinės kaimo bendruomenės organizavimosi horizontalusis lygmuo? Jis lengvai suprantamas jau suminėjus „specializacijas“. Jau visų tų asmenų – tradicijos tęsėjų veiksmai ir jų tarpusavio darna sudarė stiprią negandas, audras atlaikančią tinklainę. Bet čia atskirai norėtųsi pabrėžti, mano manymu, ypatingai svarbų jau suminėtą dalyką – Gamtos virsmų šventimą. O tai buvo gana dažnos šventės, ne viena iš kurių buvo švenčiama susirinkus visai bendruomenei ant piliakalnio ir šalia jo. Manytina, kad piliakalnio viršūnė (ypač tų – nedidukų) buvo ne visiems pasiekiama (ir leistina). Ant piliakalnio galėjo rusenti ne tik šventinis laužas – šventoji ugnis, ne tik aukojamos simbolinės aukos Gamtą išreiškiančioms stichijoms – dievams. Ten galėjo būti sudainuojamos ir sušokamos sutartinės – mūsų laikus pasiekusi brangiausia relikvija. Buvo rengiamos ir bendros vaišės.

Kiekviena teritorinė bendruomenė, su savo sakraliniu centru – piliakalniu, buvo panaši į moraline ir politine prasme neįveikiamą bastioną. Ko gero, tokių bastionų gausus tinklas ženkliai prisidėjo formuojantis  anų laikų galingai lietuvių valstybei, kuri peraugo save ir tapo didžiule imperija. Tačiau politinė valia joje vis dėlto priklausė lietuviams.

Atskirai norėtųsi pabrėžti, kad piliakalnių vieta senųjų lietuvių gyvensenoje gali būti gretintina su mūsų gimtąja kalba – tuo amžinuoju mūsų tapatybę (esybę) ir mūsų dvasią maitinančiu šaltiniu. Kol tautos gyvastį gaivinantys šaltiniai neišsenka, tol ir pati tauta lieka gyva… Mąstykime ir apie tai, kaip ir kuo, prisimindami piliakalnius, galėtume sustiprinti besiblaškančios jaunosios kartos sąsajas su sava Tėviške, su Tėvyne…

Šiandien ypač plačiai ir garsiai kalbama apie tautos ir valstybės savigyną akcentuojant karinį veiksnį. Tačiau kiek ta kryptimi beinvestuotume, kažin ar įmanu eliminuoti agresoriaus plėtojamą tautos ardymą iš vidaus. Na, kad ir palaikant kapitalo (verslo), o taip pat ir valstybės atskirtį nuo tautos (lietuvių politinės nacijos); savais kanalais iškreipiant jaunosios kartos ugdymą ir tuo pačiu skatinant jos emigravimą… Dera taip pat pabrėžti: pagrindiniu tautos savigynos, savisaugos veiksniu visada buvo ir išliks jos dvasia. Kaip ir kokiais keliais einant įmanu ją gaivinti ir stiprinti? – kiekvieno iš mūsų („tradicionalistų“…) prigimtinė pareiga mąstyti ir veikti…

Norisi tikėti: gal visų mūsų pastangomis gaivinama piliakalnių atmintis ir anų laikų iškilios socialinės, ypač dvasinės kultūros rekonstrukcija prisidės suartinant nuolat ir nuolat susipriešinančias lietuvių politines jėgas? Gal jos (o ir ženkli dalis žiniasklaidos) rimčiau susimąstys apie toliau plintantį, ko gero, nuosekliai platinamą tautinės ir nacionalinės savinaikos virusą?…

*Dusburgietis, P. Prūsijos žemės kronikos. – Vilnius, Versus Aureus, 2005.

Prof. Romualdo Grigo tekstą iliustruojame Vytauto Visocko nuotraukomis, kuriose užfiksuoti Lietuvos piliakalniai.

2017.02.02; 17:15

Kokie jie bus mūsų šeimoms, artimiesiems, draugams? Kokie jie bus mūsų tautai ir valstybei? Nepaisant akivaizdžių tarptautinių neramumų ir pavojų, vidinių trinčių ir bėdų, tikėkimės, kad 2017-ieji bus geresni, ramesni, saugesni.

Aktualijų portalas slaptai.lt to mums visiems ir linki.

Skelbiame pluoštą Vytauto Visocko nuotraukų, kuriose – naujametinio Vilniaus akimirkos.

2016.12.31; 13:34

Ilgalaikio nerimo, neaiškių permainų ir viltingų lūkesčių apimti Lietuvos Kultūros kongreso Tarybos delegatai gruodžio 21 d. Seime susitiko su šiuo metu neabejotinai iškiliausiu Lietuvos politiniu lyderiu, Seimo kultūros komiteto pirmininku Ramūnu Karbauskiu. Šis žmogus, atsiliepdamas į pačias svarbiausias pakrikusios tautos negalias, sugebėjo sužadinti daugumos žmonių viltis, kad Lietuvos valstybė gali pasukti gyvenimą tokia kryptimi, kad visi žmonės joje norėtų gyventi.

Lietuvos kultūros kongreso tarybą labiausiai sužavėjo ryžtingas apsisprendimas pereiti nuo partinių prie valstybinių interesų gynimo, iš esmės keisti ne tik valstybės valdymo principus, politikų bendravimo stilių ir realius prioritetus, bet net ir patį visuomenės  gyvenimo būdą, t.y. kultūrą pačia plačiausia šio žodžio prasme. Ją džiugino ir tai, kad R. Karbauskis išdrįso imtis pačių svarbiausių tautos išlikimui uždavinių sprendimo: alkoholizmo mažinimo, sveikatingumo gerinimo, šeimos, pagarbos žmogui ir jo gyvybei stiprinimo, savižudybių prevencijos ir kitų panašių dalykų. Atsirado  troškimas, kad  šia kryptimi būtų einama ir toliau. Todėl Kongreso taryba atidžiai sekė visus viešus debatus ir džiaugėsi, kaip šalyje ėmė ryškėti patys pirmieji moralinio atgimimo požymiai.

Bet kai kurie dalykai delegatams kėlė nerimą. Jiems atrodė gana abejotini kai kurie paskyrimai. Ne mažiau trikdė ir kai kurios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programinės nuostatos. Jose nesurasta aiškesnio kultūros supratimo, deramo esamos kultūros politikos būklės įvertinimo, įsivaizdavimo, kaip demokratinėje valstybėje turėtų būti nustatomi ir subalansuojami kultūros prioritetai ir pan.

Kultūros taryba pritaria nuostatai, kad “kultūros politikos pagrindu turi tapti demokratiniai jos formavimo ir įgyvendinimo principai” ir dėl to bus siekiama “platesnio visuomenės įsitraukimo tiek į kultūrinį gyvenimą, tiek ir į kultūros politikos formavimą”. Guodžia siūlymas teisiškai įtvirtinti reikalavimą, jog be aptarimo su visuomeninėmis organizacijomis ir jų “išsamių viešų rekomendacijų nebūtų priimami jokie esminiai kultūros politikos sprendimai”. Gerai nuteikia ir įsipareigojimas su nevyriausybinėmis organizacijomis “rengti kultūros politikos permąstymui, jos atnaujinimui skirtus forumus – konferencijas, svarstymus, projektų pristatymus ir kt.” Ne mažiau svarbus ir pažadas reikalauti iš Kultūros ministerijos, kad ji imtųsi “tobulinti visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus kultūros politikoje ir taip stiprinti pasitikėjimą ekspertinio kultūros projektų vertinimo sistema”.

Visi tie dalykai išreiškiami dviem svarbiausiais programiniais principais – kultūros politikos subalansuotumu ir demokratiškumu. Tačiau labai gaila, kad nėra atskleistas tų principų realus turinys. Ypač neaišku, kokius procesus turėtų apimti subalansuotumo principas ir kokiais principais, kriterijais bei prioritetais jis ketina remtis.

Tiesa, Programos 3 skyriuje ketinama derinti „paveldo vertybių išsaugojimo”, “darnaus šalies vystymosi” ir “valstybės infrastruktūros plėtros tikslus”, įgyvendinti Kultūros politikos kaitos gairių  reikalavimą „užtikrinti Lietuvos darnų vystymąsi, derinant paveldosaugos ir aplinkosaugos tikslus su urbanistine plėtra ir erdviniu planavimu“. Žinoma, tai aktualūs, bet ne vien Kultūros ministerijos kompetencijai priklausantys dalykai. O kad tas išorinis derinimas įgytų kokią nors prasmę ir būtų įmanomas, pirmiausia reikėtų subalansuoti pačios ministerijos kultūros politiką. O tai yra centrinis ir iki šiol blogiausiai sprendžiamas politikos uždavinys, jau šiandien reikalaujantis plačių ir gilių diskusijų.

Visiems gerai žinoma, kad šių dienų viešoje galvosenoje pati kultūros samprata yra taip išbalansuota ir neapibrėžta, kad jos finansavimui galima išleisti milijardus eurų ir nepasiekti jokių pozityvių permainų kultūroje. O jeigu neliko nuovokos, kas yra kultūra, negali būti ir normalios kultūros politikos. Politika be normų (t.y. be taisyklių, be principų, be kriterijų ir prioritetų) užtikrina daug palankesnes sąlygas diletantų siautėjimui, savanaudiškų grupuočių korupcijai ir klaniniam nepotizmui negu bet kokioje kitoje politikos srityje. Tos nuovokos Kongreso Taryba pasigedo jau Programos minimose Gairėse, ir visai užmirštose 2001 m. Lietuvos Kultūros politikos nuostatose. Bet ten vis dėlto buvo parodytas supratimas, kad tokios problemos privalo būti sprendžiamos. Antai “Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės” nurodė kai kuriuos prioritetus: “pirmenybę teikti turinio kokybei; efektyviau plėtoti į kokybę orientuotą kultūros institucijų veiklą“; „remti aukštos vertės žiniomis ir kūrybiniais gebėjimais grindžiamą profesionalių menininkų veiklą“.

Dar daugiau reikalavimų buvo iškėlusios anksčiau priimtos Nuostatos: jos ragino ministeriją ”parengti ilgalaikę kultūros vertybių išsaugojimo programą, paremtą aiškiais kriterijais ir prioritetais”, „nustatyti valstybės paramos kūrybinei veiklai ir meno kūrėjų organizacijoms sistemą”, apibrėžti meno kūrėjo statusą“,remti vertingų kultūrai leidinių (spaudos, garso ir vaizdo) leidybą“, remti „profesionalųjį meną ir kūrybinę veiklą, meno kūrėjų organizacijas”, remti „mėgėjų kūrybinę veiklą”, „ugdyti visuomenės poreikį vartoti taisyklingą lietuvių kalbą”. Bet iki šios dienos viskas liko vien tik popieriuose.

Kultūros politikai jau ketvirtį amžiaus patetiškai kalba apie lietuvių kultūros atsivėrimą pasauliui ir pasaulio atvėrimą lietuvių kultūrai. Bet iš tikrųjų, nukritus „geležinei   uždangai“, tas procesas vyko šuoliais ir tebevyksta be jokios valstybinės kultūros politikos: žmonių nereikia raginti, kad jie ieškotų pasaulyje to, ko neranda Lietuvoje, arba kad jie norėtų sulaukti pasaulinio pripažinimo. Tačiau įsismaginę kultūros politikai tebesilaužia pro atviras duris, kad apeitų nepalyginamai sunkesnį klausimą, kaip subalansuoti paramą pasaulinės kultūros atsivėrimui su parama Lietuvos ir lietuvių kultūros ugdymui bei jos aukščiausių vertybų išryškinimui. Žodžiu, čia kalba eina apie būtinumą oficialiai nustatyti, kokiu santykiu turi būti paskirstytas dėmesys ir lėšos  tarp šių dviejų kultūros sferų. Bet tai tik viena.                            

Antra, nė kiek ne lengvesnis ir ministerijos kuruojamų kultūros  sričių (tarp jų ir meno šakų) balansas. Bet jis tebėra išsaugojęs senas, dar iš autoritarinių laikų paveldėtas tradicijas, pagal kurias balansas priklauso vien tik nuo gero ministro, t.y nuo jo deramo išsilavinimo, moralinės ir pilietinės brandos, kultūrinio akiračio, kitaip sakant, nuo jo išminties. O kadangi politiniai ministrai šiais duomenimos paprastai nepasižymi, apie išmintingą sričių balansą jau niekas rimtai nė nekalba. Vyresnės kartos žmonės žino, kad per 75 metus Lietuvoje buvo 15 kultūros ministrų, iš kurių bene tik vienas, o gal ir du pajėgė patenkinamai išlaikyti visų ministerijai priskirtų kultūros sričių rėmimo ir skatinimo balansą. Kadangi dabar ministrai ypač greitai keičiasi, teisingas balansas jų net nedomina. Jie ramiausiai vadovaujasi vien savo interesais, savo skoniu, bičiulių užsakymais arba atsitiktinių grupuočių spaudimu.  Po vienų viešų ir ilgų kalbų, kaip ministerijos kuriama kultūros taryba padės demokratizuoti kultūros politiką, į klausimą, „o  kas nustatys kultūros politikos prioritetus?“, to meto ministras A. Gelūnas arogantiškai atsakė: „Aš pats“.

Trečia, Programa rodo pagrįstą susirūpinimą regionų kultūra. Ji žada mažinti kultūrinę atskirtį tarp didžiųjų miestų ir periferijos. Bet perkeldama dėmesį į atskirus regionus, visą šalį apimančius jubiliejus ir kai kurių asmenybių nueitus kelius,  ji nieko nepasako, ar dėl to dėmesio perkėlimo dar blogesnėje padėtyje neatsidurs jau seniai apgailėtinoje padėtyje palikta profesionaliojo meno būklė. Kitaip sakant, lieka atviras klausimas, kaip ketinama subalansuoti tą susirūpinimą menka masių kultūrine branda su profesionaliosios kultūros ugdymo rūpesčiais. Svarbiausia, net neužsimenama, kad ne mažesnė atskirtis ir disbalansas yra ir tarp rimtosios (akademinės) ir pramoginės kultūros, kuri yra apėmusi  ne tik kaimus, bet ir didžiuosius miestus. Juk taip, kaip miesto kultūra yra atsiribojusi nuo kaimo kultūros, taip pramoginė kultūra – nuo rimtosios.

Ketvirta, šių dienų kultūra nėra vienalytė. Ji yra suskilusi mažiausia į penkių jau visuotinai pripažįstamų procesų priešpriešas: aukštoji (elitinė) ir masinė (populiarioji) kultūra, profesionalioji ir mėgėjų kultūra, rimtoji ir pramoginė kultūra,  etnokultūra ir globalioji kultūra, vertybes ugdančioji kultūra ir vertybes niekinančioji kontrkultūra („kultūrinis anarchizmas“, „nihilizmas“). Kaip žinia, prie pastarosios šliejasi ir „pogrindžio kultūra“, “patyčių kultūra”, “smurto kultūra”, “keiksmažodžių kultūra”, “mirties kultūra”, „satanizmas“, „grafiti“ ir panašūs reiškiniai. Protingai įsiterpti į šią įvairių kultūros tendencijų stichiją politikui jau nėra lengva. Dar neteko Lietuvoje girdėti tokio kultūros politiko, kuris aiškiai atpažintų šiuos kultūros klodus, suprastų jų reikšmę visos kultūros augimui ir mėgintų tas sritis subalansuoti.

O neturėdami nei deramo išsilavinimo, nei gyvenimo patirties, nei pagrįstų vertinimo kriterijų ir prioritetų, kultūros politikai visada bejėgiškai paklūsta spontaniškam ir chaotiškam šių kultūros sluoksnių veikimui. Jeigu ateityje išliks tokia pat nesubalansuota politika, čia neišvengiamai šakosis nešvarūs sandėriai, viešpataus klanai, o kultūrinis nuosmukis vis didės net tuo atveju, jeigu kultūros finansavimas išaugs šimtus kartų.

Penkta, šiuo metu Lietuvai yra iškilusi tautos išlikimo problema. Visai pagrįstai „Gairėse“ rašoma; „sėkmingą integraciją į Europos Sąjungą lydinti didelė emigracijos banga rodo susilpnėjusį Lietuvos žmonių kultūrinį bendrumą, priklausomybę Lietuvos kultūros erdvei, stiprėjantį norą pasinaudoti judėjimo laisve ir siekti asmeninės materialinės naudos, naujų potyrių. Emigracija taip pat netiesiogiai rodo sumažėjusį Lietuvos kultūros prestižą ir susilpnėjusią motyvaciją tapatintis su Lietuvos kultūra.“ Bet ką siūlo „Gairės“, net gėda skaityti. Jos rekomenduoja ne tai, kaip išeiti iš šios padėties, bet kaip su ja susitaikyti, kaip jai pasiduoti ir nusilenkti. Jų žargonu kalbant, reikia keisti požiūrį į savo tapatybę. Kultūros kongreso tarybai neramu, kad šios ideologijos kūrėjai vėl stengiasi sugrįžti prie valstybės vairo, kai iš tikrųjų reikėtų taip subalansuoti kultūros politiką, kad ji prisijungtų prie bendrosios valstybės politikos. O valstybė sukurtų tokias saugias gyvenimo sąlygas Lietuvoje, kad žmonės  pajustų, jog šitoje valstybėje žmogus yra gerbiamas, jog ši  valstybė yra jų pačių valstybė, todėl jie norėtų čia gyventi bei galėtų išgyventi. Gaila, kad ne tik Gairės, bet ir aptariamoji Programa nieko nepasako ne tik apie tokią galimybę, bet ir apie pačios demografinės problemos buvimą. O Programą užbaigia formuluotė, kuriai jokie subalansavimai atrodo nežinomi. Tarytum šis sakinys būtų tiesiai paimtas iš rinkimus pralaimėjusių partijų dokumentų: „Išnaudosime kultūros ir meno galimybes ryšiams su išeivija, pasaulio lietuviais stiprinti, jų dalyvavimui šalies ir globalios Lietuvos kultūriniame gyvenime skatinti.“

Kongreso tarybą gerokai stebina, kad jau visai užmirštas kadaise labai propaguotas „rankos atstumo“ principas kultūros politikoje. „Gairės“ jį pakeitė šiek tiek populiaresniu „kultūros savireguliacijos“ principu, kuris savo ruožtu buvo redukuotas į uždavinį  atskirti kultūros politikos formavimą nuo jos įgyvendinimo. Bet, matyt, buvo rašoma viena, o galvojama kita: nei to projekto kūrėjas, nei jo įdiegėjas neišleido iš savo rankų lėšų skirstymo „prioritetų“.  Jų sąžinės neslėgė ir jokie subalansavimo rūpesčiai. Kultūros kongreso Tarybą jaudina, ar šitoji tradicija nesitęs ir toliau?

Ji nori tikėtis, kad „Gairių“ reikalavimas atskirti politikos formavimą nuo jos įgyvendinimo tikrai neturėtų būti vilkinamas. O kad pats politikos formavimas būtų subalansuotas, jis turėtų būti grindžiamas pačios pilietinės visuomenės ir jos organizacijų diskusijomis pasiektais susitarimais. Ministro pareiga būtų tik pakoreguoti tuos susitarimus arba įsikišti, kai tokių susitarimų sudaryti nepavyksta; ir taip pat juos patvirtinti ir kontroliuoti jų įgyvendinimą. O Kultūros taryba lėšų skirstymą turėtų atlikti maksimaliai išviešindama savo darbą ir už jį atsiskaitydama kaip ministerijai, taip ir visuomenei. Tuo tarpu kultūros būklės stebėjimų ir tyrinėjimų funkciją turėtų atlikti trečioji kultūros politikos grandis, taip pat visiškai nepriklausoma nei nuo kultūrą formuojančios, nei nuo įgyvendinančios grandies. Tai privalėtume daryti vien dėl to, kad  atsirastų trys visišką nešališkumą užtikrinančios institucijos.

Gruodžio 21 d. susitikimas buvo labai demokratiškas, jaukus ir šiltas. Kultūros komiteto Pirmininkas parodė didelį supratingumą ir gerą kultūrinę nuovoką. Daug kur buvo kalbama visai viena kalba. Nors kai kur požiūriai stiprokai išsiskyrė. Kiek tie skirtumai gilūs, sunku pasakyti, kadangi jiems išsiaiškinti pristigo laiko. Taryba turi vilties, kad atsiras progų juos išsiaiškinti vėliau.

Lietuvos Kultūros kongreso Tarybos pirmininkas Krescencijus Stoškus

Vytautos Visocko (Slaptai.lt) nuotraukos iš susitikimo su LVŽS pirmininku, Seimo Kultūros komiteto pirmininku Ramūnu Karbauskiu

2016.12.23; 13:27

Galvokite apie mus. Melskitės už mus. Gyvenimas yra toks. Kodėl mes turėtumėm išnykti iš Jūsų minčių? Mes tik išnykome Jums iš akių. Mes – kitoje kelio pusėje. Šv. Augustinas

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

« 1 2 »

2016.11.01; 10:12

Krinta lapas uosio,

Krinta lapas klevo –

Dėdė rudenėlis

Žemėn atkeliavo.

Purto jis berželį,

Purto jis žilvitį,

O pro jo kepurę

Saulės nematyti.

Šokit, lapai uosio,

Šokit, lapai klevo

Dėdė rudenėlis

Žemėn atkeliavo.

Vytė Nemunėlis – Bernardas Brazdžionis

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016-10-23; 11:00

 

Kati Heifner / The New York Times

„Vienatvė – tai „jausmas, kurio nereikia tyrinėti“?

Tai – tylus niokojimas. Bet Didžiojoje Britanijoje ji vis dažniau suvokiama kaip kažkas daugiau: rimta sveikatos apsaugos problema, kurios sprendimas nusipelno valstybinio finansavimo ir visos šalies dėmesio.

Apie šią problemą rašo Keti Hefner laikraštyje The New York Times. „Vietinės valdžios ir Nacionalinės sveikatos apsaugos tarnybos remiamos miestuose ir miesteliuose veikia dešimtys programų, skirtų vienatvei lengvinti. Net ir gaisrininkų brigados apmokomos patikrinti namuose ne tik priešgaisrinę apsaugą, bet ir tirti socialinės izoliacijos požymius“.

„Šią problemą staiga tarsi lavina užgriuvo visuomenės dėmesys, pradedant vietine valdžia bei sveikatos apsaugos ministerija ir baigiant žiniasklaida, – sakė organizacijos Age UK Oksfordšyre generalinis direktorius ir „Kovos su vienatve“ įkūrėjas Polas Kanas. – Vienatvė turi rūpėti kiekvienam“.

„Tyrėjai randa vis daugiau įrodymų, kad vienatvė susijusi su fizinėmis ligomis, o taip pat su darbingumo ir kognityvinių funkcijų sumenkėjimu. Kaip priešlaikinės mirties pranašas vienatvė užtemdo nutukimą“, – sakoma straipsnyje.

„Stipri vienatvės įtaka sveikatai ir nepriklausomybė – kritiškai svarbi visuomenės sveikatai problema, – taip mano Kalifornijos universiteto (San Franciskas) geriatrijos specialistė daktarė Karla M. Perisinoto. – Medicinos ir etikos požiūriu nebepriimtina ignoruoti pagyvenusių žmonių, kurie jaučiasi vieniši ir palikti“.

Vienišas yra maždaug kas trečias britas ir amerikietis, vyresnis nei 65 metų. Pusė vyresnių kaip 85 metų amerikiečių gyvena vieniši.

„Kol Didžiosios Britanijos visuomeninės, privačios ir savanoriškos organizacijos mobilizuojasi kovai su vienatve, tyrėjai stengiasi giliau suprasti jos biologinę potekstę, – praneša autorė. – Straipsnyje, šių metų pradžioje išspausdintame žurnale Cell, Masačiusetso technologijos instituto neurobiologai įvardijo smegenų zoną, kuri, jų nuomone, yra atsakinga už vienatvės pojūčius. Toji zona, vadinama siūlės dorsaliniu branduoliu, ypač žinoma tuo, kad susijusi su depresija. Kei M. Tai ir jos kolegos aptiko, kad kai pelės apgyvendinamos drauge, jų dopamininiai neuronai siūlės dorsaniniame branduolyje palyginti neaktyvūs. Bet jeigu pelės neilgam izoliuojamos, tų neuronų aktyvumas smarkiai sustiprėja, kai jos vėl grįžta pas kitas peles“.

„Nors daug vienatvės tyrimų atliekama Jungtinėse Valstijose, Didžioji Britanija žymiai daugiau dirba sprendžiant šią problemą“, – sakoma straipsnyje.

„JAV mažai sveikatos apsaugos iniciatyvų, pagrįstų pripažinimu, kad vienatvė susijusi su sveikata, ir paprastas (vidutinis) žmogus irgi taip nemano“, – sako Džuliana Holt-Lunsted iš Brigamo Jango universiteto (JAV).

Didžiojoje Britanijoje veikia keletas kovos su vienatve iniciatyvų, antai, Age UK, Open Age и Men’s Shed. Pastaroji stengiasi „sutelkti pagyvenusius vyrus geriau pažįstamoje ir malonesnėje aplinkoje – padirbėti petys į petį stalių dirbtuvėje“. „Ši koncepcija atsirado Australijoje ir paskui nukeliavo į Didžiąją Britaniją. Dabar Anglijoje, Škotijoje ir Airijoje daugiau kaip 300 tokių dirbtuvių“, – pasakoja Hefner.

Informacijos šaltinis: The New York Times.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukos.

2016.10.06; 05:36

« 1 2 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.09.03; 18:12

Vietovardis Kernavė kildinamas iš Kernavės upės vardo (Neries dešinysis intakas). Hidronimas Kernavė žinomas ir kitose Lietuvos vietose. Spėjama, kad pavadinimas kilęs iš bendrinio žodžio kernavė „klampi vieta pievose, miškuose“.

Istoriografijoje bei liaudies pasakojimuose yra ir kitas šio vietovardžio aiškinimas. Jis užrašytas nedatuotoje, legendinėje Lietuvos metraščio dalyje. Legendoje apie lietuvių kilmę iš romėnų minimas Lietuvos įkūrėjo Palemono anūkas Kernius, Kuno sūnus, Kernavės įkūrėjas.

Antrasis Palemono sūnus Kunas „turėjo du sūnus: vieną Kernių, o kitą Gimbutą. Beviešpataudamas Žemaičių žemėje, ėmė stiprėti, plėstis ir pereidinėti per Neries upę į Užnerio kraštą. Žengdamas nuo Šventosios aukštyn, atrado labai gražią vietą, jam labai patiko toji vieta, jis ten įkurdino savo sūnų Kernių ir tam miestui davė Kerniaus vardą, pavadinęs Kernave“.

Traidenis valdė Lietuvą 1270-1282 m. iš Kernavės. Istorijoje žinomi Kernavės kunigaikščio Traidenio kariuomenės mūšiai su Livonijos ordinu Saremos saloje ties Karuse ir Aizkraukle prie Rygos. Tai didžiausi lietuvių laimėjimai po Saulės ir Durbės kautynių XIII a.

Neries upės dešiniajame krante, vienas šalia kito dunkso keturi piliakalniai. Aukuro kalnas dar vadinamas Barščių piliakalniu. Čia gyveno kunigaikštis, stovėjo įtvirtinta pilis. Kriveikiškių kalnas, dar vadinamas Lizdeikos arba Krivaičio kalnu, Smailiakalniu, yra už gilios daubos į pietryčius nuo Aukuro kalno. Jo pavadinimas siejamas su Lizdeika – istorinio rašytinio padavimo apie Vilniaus įkūrimą personažu. Pasakojama, kad po krikščionybės įvedimo Lietuvoje Lizdeika, vyriausias žynys, krivių krivaitis, iš Vilniaus persikėlė į Kernavę ir čia gyveno iki savo mirties. Istorikai mano, kad Lizdeika galėjo būti ir istorinis asmuo, Traidenio brolio Sirpučio palikuonis. Pilies kalnas, arba Mindaugo sostas, apsuptas daubų, labiausiai nukentėjęs dėl nuošliaužų. Antrasis Pilies kalnas, arba Įgulos kalnas, yra arčiausiai dabar išaugusio Kernavės miestelio.

Pastarųjų metų archeologų atradimas – miestas Pajautos slėnyje, apie kurį anksčiau beveik nebuvo žinoma. Miestas Pajautos slėnyje buvo išsidėstęs Pilies ir Aukuro kalnų papėdėje ir tęsėsi Neries link. Archeologai teigia, kad jau XII a. Kernavė – feodalinis miestas, kuriame gausu amatininkų, pirklių.

XIX a. pirmoje pusėje Kernavę Europoje išgarsino Kaune gimęs Feliksas Bernatovičius, 1826 m. Varšuvoje išleidęs istorinį romantinį romaną „Pajauta, Lizdeikos duktė, arba lietuviai XIV amžiuje“. Iš lenkų kalbos knyga buvo išversta į anglų ir prancūzų kalbas. Lietuviškai ji išspausdinta 1886 m., atskiri leidimai pasirodė 1898, 1911, 1922 m. (Iš Juozo Vercinkevičiaus knygelės „Kernavė“, 1988, „Mintis“)

« 1 2 »

 

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.07.09; 10:00

Neseniai televizija parodė dokumentinį filmą apie Vokietijos fašistų, hitlerininkų nusikaltimus Antrojo pasaulinio karo metu jų okupuotoje Ukrainoje. Tikrai baisūs kadrai, baisūs nusikaltimai. Niekuo nekalti žmonės buvo nelaikomi žmonėmis, ne tik žydai, bet ir ukrainiečiai, iš jų tyčiotasi, jie kankinti ir naikinti.

Tačiau tame filme nė žodžiu neužsiminta, kad žmones šaudė, kankino ne vien tik vokiečiai, bet ir ukrainiečiai. Ar iš tiesų taip buvo? Kas man galėtų į šį klausimą atsakyti?

Gal ponas Zurofas, atkakliai medžiojantis žydšaudžius visame pasaulyje? Ar jis ką nors žino apie Ukrainoje vykdytą žydų ir ukrainiečių genocidą? Turbūt ne, nes juk netylėtų, skelbtų ukrainiečių žydšaudžių sąrašus, reikalautų atpildo. 

Skaitytojų laiškai
Laiško rašymas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Mūsiškė“ Vanagaitė irgi galėtų tarti savo svarų žodį. Gal rašytojas Parulskis susidomėtų ukrainiečių žydšaudžių (jeigu tokių bent vienas buvo) tema?

Tikriausiai abu atsakytų, kad jiems rūpi tik „mūsiškiai“ nusikaltėliai. Bet jeigu žydšaudžiai buvo ne vien lietuviai – ir ukrainiečiai, ir lenkai, ir rusai, ir kitų okupuotų šalių gyventojai, – tai teisingumo turėtumėm daugiau. 

Mūsų televizija be jokių komentarų parodė galimai nepilną, neteisingą, iškreiptą vaizdą apie hitlerininkų nusikaltimus karo metais Ukrainoje. Kodėl prie kryžiaus kalami tik mes, lietuviai?

Pranas J.

XXX

Kartais pasišaipom, kad sovietmečiu vasarą gatvės būdavo laistomos ir lietui lyjant.

Dabar gatvių nelaistom, dabar pjaunam žolę. Net tada, kai jos nėra.

Gyvenu Pilaitėje, todėl tokius vaizdus mačiau šiomis dienomis. Slėnyje, mūsų parke, kur įrengta vaikų žaidimo aikštelė, pastatyti futbolo vartai, kur pilaitiškiai ir iš toliau atvykę gulinėja, vaikštinėja, žolė baveik visiškai parudusi, jos, galima sakyti, nėra, bet trakrorius čia šįmet važinėjo su pjaunamąja bent pora kartų.

Kitoje pusėje, kur driekiasi aukštos įtampos laidai, aikštėje tarp namų žolė vietomis visai neauga, tačiau traktorininkas (arba Pilaitės seniūnija) mano kitaip. Beje, ten reikėtų atvežti derlingos žemės, ją palyginti, apsėti žole.

Kodėl švaistomi prasiskolinusios Vilniaus savivaldybės pinigai? Kas per daug, tas nesveika, sako žmonių išmintis. Nemanau, kad traktorininkas toks perdėtai stropus už dyką.

Jonas Kazlauskas

XXX

Birželio mėnesį man teko eiti su gėjais Vilniaus Gedimino prospektu, paskui linksmuosius vyrukus stebėjau Sereikiškių parke. Tikrai, šį kartą Vilniuje jie buvo nepanašūs į eitynių dalyvius kitose pasaulio sostinėse, matytus televizijos ekranuose.

Vilniuje nebuvo jokių standartiniam žmogui nemalonių tos pačios lyties glebesčiavimųsi, laižymųsi. Išsipaišiusių, išsidažiusių buvo, bet saikingai, kartais net įdomiai. Prospekto žiūrovams jie draugiškai šypsojosi, mojavo vėliavėlėmis. Susidarė įspūdis, kad eina visai ne tie žmonės.

Skaitytojų laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Skaitytojų laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir iš tiesų, eitynėse matėsi daug standartinio  jaunimo, tačiau remiančio šį paradą. Nemanau, kad Vilniaus universiteto studentai, nešę didelį plakatą, visi myli tos pačios lyties žmones arba dar kaip kitaip išsiskiria iš milijonų, kurie savo meilės prospektuose nedamonstruoja.

Daugelį žiūrovų ir kai kuriuos interneto komentatorius toks netikėtas elgesys, tokia taktika nupirko, pavyko juos apgauti, nuslėpti tikruosius šio judėjimo tikslus ir siekius. Ko jūs prie kimbate? Leiskite jiems būti savimi, kaip toj dainoj.

Bėda ta, kad jie energingi ir daugelyje Europos valstybių sėkmingai veržiasi į šeimą, vaikų įvaikinimą, atitinkamą darželinukų auklėjimą.

Taigi, šį kartą eitynių dalyviai ir organizatoriai didele dalimi apgavo Vilniaus žiūrovus, juos remiantį, su jais ėjusį Vilniaus jaunimą: būtent viešai elgdamiesi padoriai, neiššaukiančiai. Mes tokie kaip visi! Ne visai taip: jūs kitokie, nes jūsų meilė kitokia, bevaisė. Mes dėl to jūsų nekaltiname, tik norime, kad viešai nedamonstuotumėte šio bejėgiškumo, nesibrautumėte ten, kur gamta jums užtrenkė duris, deja. Patys mušate, patys rėkiate.

Lietuviai jūsų atžvilgiu labai tolerantiški. Arkikatedos aikštėje, tiesa, ilgai šūkavo vienas primityvas, atrodo, V.Šustausko bendražygis, bet dauguma vilniečių buvo pakantūs iš viso pasaulio suvažiavusiems žmonėms, nusprendusiems pademonstruoti savo išskirtimumą.

Nepiktnaudžiaukite tuo savo išskirtinumu, ir galėsite ramiai gyventi. Neperženkite neleistinos ribos – pasaulio jūs neužvaldysite, o užrūstinti galite.

Marius Kriaučiūnas

2016.06.25; 09:12

Vytautas Visockas

Birželio 10-12 dienomis vyko jubiliejinė Birštono šventė: kurortui – 170 metų.

Su keliais Lietuvai pagražinti draugijos nariais teko dalyvauti trečiosios dienos pagrindiniuose renginiuose: šv. Antano Paduviečio atlaiduose kurorto bažnyčioje ir skulptūros, įprasminančios Juozo Tumo-Vaižganto nuopelnus Birštono kurortui, atidengimo iškilmėse skvere prie bažnyčios ir Sakralinio muziejaus (skulptorius Gediminas Piekuras).

Tris dienas kurorto gyventojai ir svečiai Birštonavosi: dalyvavo daugybėje renginių, bylojusių apie Birštono istoriją ir dabartį.

Pirmą kartą girdite žodį „Birštonuokimės!“ ? Viską suprasite perskaitę lietuvių literatūros klasiko, deimančiukų ieškotojo, kunigo Juozo Tumo-Vaižganto eilėraštį

Birštonuokimės

[…] Vyrai, moterys!

Senieji ir jaunieji!

Sveikieji, kurie norite susirgti, paliegėliai – atsigauti, bloznai  surimtėti, idiotai

Pagudrėti, –

Visiems visiems visiems –

Tik birštonuotis, birštonuotis.

Jei tau kieta – gerk Vytauto,

Jei tau skysta – gerk jo pat.

Pūslę valo, inkstus skalauja – vis jis, vis jis, vis jis.

Nervus taiso, ūpo gerina – Birutė.

Mėgink –

Viskas pridera nuo intencijos […]

(Eilėraščio rankraštis saugomas Birštono Sakraliniame muziejuje. Ten ir nusirašiau šią ištrauką)

Grįždami namo užsukome į vieno žymiausių XX a. baltistų, habilituoto humanitarinių mokslų daktaro, profesoriaus Jono Kazlausko (1930-1970) tėviškę Matiešionyse, Nemajūnų valsčiuje. Nuostabiai graži vieta. Prieš 24 metus tautodailininkai (vadovaujami A.Sakalausko) iš Siponių miške augusio ąžuolo išdrožė aštuonis stogastulpius, žyminčius svarbiausius Jono Kazlausko gyvenimo ir tragiškos žūties momentus. Nuo 1984 metų rugpjūčio 1 dieną į šią nuostabią vietą susirenka Birštono, Prienų moksleiviai, buvę kalbininko kolegos ir studentai, pedagogai. Žymaus tautodailininko Ipolito Užkurnio medžio skulptūroje, vaizduojančioje profesorių, užrašyti žodžiai: „Tauta gyvena kalboje. Lituanistas Jonas Kazlauskas, 1930-197“.

Sodyboje gyvena ir ją gražiai tvarko Jono Kazlausko sūnėnas Virginijus Kazlauskas, kuris mus vaišino sula.

 

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.06.17; 08:20

Panevėžyje paskelbtas nuosprendis 88 metų kėdainiečiui J. G. Teismas jį pripažino kaltu pagal retai taikomą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 102 straipsnį („Civilių trėmimas ar perkėlimas“). Tiesa, dėl sveikatos būklės vyras nuo bausmės atleistas. To prašė ir valstybinį kaltinimą šioje byloje palaikęs prokuroras. 

Manoma, kad J. G. nusikalstamas veikas, dėl kurių atsidūrė teisiamųjų suole, įvykdė 1951 metais. Tuo metu jis dirbo Lietuvos SSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) Šiaulių srities valdybos Vabalninko rajono skyriaus operatyviniu įgaliotiniu. 

Ikiteisminio tyrimo duomenimis, J. G., vykdydamas sovietų valdžios nutarimą „Dėl buožių su šeimomis iškeldinimo iš Lietuvos teritorijos“ ir veikdamas kartu su kitais  nenustatytais asmenimis – sovietų okupacinės valdžios represinių struktūrų darbuotojais, prisidėjo prie civilių gyventojų trėmimo. 

Surinktais duomenimis, J. G. 1951 m. spalio pradžioje dalyvavo ištremiant į Sibirą Vabalninko rajono Butniūnų kaime (dabar – Biržų rajonas) gyvenusią  53 metų moterį su 26 ir 23 metų dukromis bei dar vieną 30-metę. Manoma, kad J. G. surašė apklausų protokolus, įregistravo moteris tremiamų šeimų sąrašuose, o tuomet jos traukiniu buvo išgabentos į SSRS glūdumą, Tomsko sritį. 

Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamas J. G. savo kaltės nepripažino ir teigė, kad dirbdamas operatyviniu įgaliotiniu buvo atsakingas už žemės ūkį, kolūkių veiklą. Tačiau ekspertai nustatė, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvuose surastose trėmimų bylose esantys apklausų lapai, šeimos narių sąrašai ir du vadovybei adresuoti raportai apie 1951 m. spalio 2 – 3 d. vykusios operacijos rezultatus tremiant šias Vabalninko apylinkių gyventojas buvo surašyti ir pasirašyti J. G. 

Remdamasis šiais archyviniais dokumentais, teismas konstatavo, kad J. G. vaidmuo trėmimo  procese buvo ne atsitiktinis ar nežymus, o atvirkščiai – aktyvus, labai reikšmingas. 

Panevėžio apygardos teismas birželio 9 dieną J. G. pripažino kaltu dėl trėmimo vykdymo ir skyrė jam 5 metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau dėl prastos sveikatos būklės jis nuo bausmės atleistas. 

Ikiteisminį tyrimą atliko ir valstybinį kaltinimą teisme palaikė Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Ričardas Juozainis. Pasak prokuroro, civilių gyventojų trėmimo organizavimas – karo nusikaltimas, kuris priskiriamas prie labai sunkių ir už jį įstatymas nenumato senaties termino. „Nesvarbu, kad šitos nusikalstamos veikos padarytos daugiau nei prieš pusę amžiaus –  jos sukėlė skaudžias pasekmes, šeimos buvo brutaliai išvežtos į tremtį“, – sakė R. Juozainis.

Informaciją pateikė Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Rasa Stundžienė (Panevėžys).

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.06.16; 13:42

Vytautas Visockas

Išaušo Okupacijos ir genocido diena. Teisingiau būtų, jeigu prie šių sąvokų pridėtume dar vieną – Okupacijos, gėdos ir genocido diena. Diena, kai nė vienas kraujo lašas tos gėdos nenuplovė. Tą gėdą savo krauju bandė nuplauti beveik beginklis pasienietis Aleksandras Barauskas, bet ne politikai ir generolai. 

Paminklas Aleksandrui Barauskui Ūtoje.
Paminklas Aleksandrui Barauskui Ūtoje.

Keistai susiklostė: pirmiausia tenka minėti, pagerbti tremties ir genocido aukas, o paskui, kitą dieną, minėti gėdingą okupaciją. Pirma pasekmės, paskui priežastys. Nes okupantas, sniečkų, paleckių, gedvilų, venclovų ir daugelio kitų išdavikų padedamas,  lygiai metus trypė ir naikino mūsų tautą.

2010-aisiais  su grupe politikų tą dieną buvau Ūtoje, pasienyje, minėjome bene pirmą kartą iškilmingiau prisimintą Lietuvos Respublikos pasienietį Aleksandrą Barauską, žadėjome, kad tokios gėdos daugiau niekada nepatirsime. Nes juk ne barbaras iš rytų jį nukankino, o mūsų tautos išdavikai, kuriuos, tik vieną kitą, čia paminėjau. Jie kalti, kad nė vienas Lietuvos kario kraujo lašas 1940-ųjų birželio 15-ąją tos gėdos nenuplovė.

Šiandien, po 75-erių metų, panašūs pavojai vėl mūsų tyko. Kaip elgsimės dabar, jeigu tas pats barbaras, išdavikų, kolaborantų padedamas, pabandys mus „išvaduoti“? Šį kartą, prisiminę aną gėdingą birželio 15-ąją, priešinsimės, nes esame ne vieni. Bet artilerijos sviedinys niekada į tą pačią duobę nekrinta. Priešas elgsis kitaip. Ar atspėsime – kaip? Ar iš tiesų neliksime vienų vieni? Ar kolaborantai, kurių, pasak „Valstybės“ redaktoriaus Eduardo Eigirdo, ir dabar yra daugiau negu „plika akimi“ matome, įsivaizduojame? Būkime budrūs. Lukiškių aikštė iki šiol tuščia, dar lūkuriuojama, o „išvaduotojai“ tik šįmet nuo tilto nukelti ir pagarbiai saugomi.

Išaušo Gėdos, okupacijos ir genocido dienos 75-osios metinės…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukos iš 2010-ųjų metų Okupacijos ir genocido dienos minėjimo Ūtoje.

Namas, kuriame gyveno ir dirbo pasienietis Aleksandras Barauskas.
Namas, kuriame gyveno ir dirbo pasienietis Aleksandras Barauskas.
Aleksandras Barauskas, Ūtos pasienio baro viršininkas.
Aleksandras Barauskas, Ūtos pasienio baro viršininkas.
Pasieniečio Aleksandro Barausko dukra Ona Brasiūnienė.
Pasieniečio Aleksandro Barausko dukra Ona Brasiūnienė.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.06.05; 17:44

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

« 1 2 »

2016.03.06; 20:33

previous arrow
next arrow
previous arrownext arrow
Slider

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.02.15; 08:25

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. 

2016.02.10; 06:35