Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
previous arrow
next arrow
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
Vasario 16-osios spalvos
previous arrow
next arrow

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.02.15; 08:25

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. 

2016.02.10; 06:35

« 1 2 »

Rotaciją Lietuvoje baigiantys JAV kariai vilniečius pakvietė į susitikimą. Spalio 24-ąją Katedros aikštėje surengtas atsisveikinimas. JAV 173-osios oro desanto brigados „Delta” kuopos atstovai drauge su Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų LDK Birutės ulonų bataliono kariais pristatė techniką ir ginkluotę, kurią naudojo treniruodamiesi bei dalyvaudami bendruose mokymuose su Lietuvos kariais.

Išvykstančius JAV karius pakeis nauja JAV karių komanda.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.10.24; 14:35

Saulėtas 1860 metų rugsėjis. Sekmadienis. Tai buvo istorinė diena, kaip rašoma Vilniaus gubernijos atmintinėje knygoje (1861): „…trys ketvirčiai valandos po vidurdienio įvyko tai, kas visiems laikams liks įsimintina Vilniaus istorijoje todėl, kad tuo laiku į Vilnių atvyko pirmasis garvežys geležinkeliu iš Dinaburgo (dabar Daugpilis).

Jau nuo pat ryto Vilniaus visuomenė buriavosi toje vietoje, kur turėjo sustoti traukinys. Puikus rudens oras suteikė šiam renginiui dar daugiau iškilmingumo. Vos pasigirdus traukinio švilpukui, minia džiugiai ėmė šaukti: „eina, eina“. Dūmų kamuoliais virsdamas atpuškavo garvežys ir po kelių akimirkų sustojo, o minia šaukė „valio!“

Vilniečių vardu atvykusius pasveikino archeologinės draugijos pirmininkas grafas Eustachijus Tiškevičius. Jis kreipėsi į susirinkusiuosius, pasveikindamas visus:

Ponai, Jūs matote Vilniaus gyventojus, džiaugsmingai susirinkusius pasveikinti pirmojo garvežio atvykimą į senąjį miestą. Vilniaus archeologinė draugija, su meile saugodama visus paminklus, liudijančius apie Lietuvos šlovę, savo kronikose pažymės 1860 metų rugsėjo 4-ąją (pagal dabartinį kalendorių – 15-ąją). Mes dėkingi jums, geležinkelio statytojai. Kai mus išskirs laikas ir erdvė, telieka jūsų atmintyje, kad gražiosios Vilijos krantuose mokame vertinti talentą, darbą, pažangą.

Vytauto Visocko nuotraukos iš Vilniaus geležinkelio stoties.

2015.09.18; 18:53

« 1 2 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.09.05; 18:55

« 1 2 »

2015.08.29; 20:32

« 1 2 »

Vykdau pasižadėjimą papasakoti savo įspūdžius apsilankius medžio drožėjo, skulptoriaus, kalvio, konstruktoriaus, mechaniko Antano Česnulio sodyboje.

Apie šį talentingą žmogų esu girdėjęs seniai, matęs ne vieną jo darbą. Kai buvo „nutiestas“ Čiurlionio kelias iš Varėnos į Druskininkus, pravažiuodamas dešimtis kartų mačiau jo darbą „Paros laikas“. Arba „Lietuvos istoriją“, „Šv. Baltramiejų“ Druskininkuose. Arba „Mindaugą karalių“ Vilniuje, kai lankiausi Santariškių ligoninėje. Sėdėjau ant jo „Medkirčio suolo“ Juodkrantėje.

Lietuvai pagražinti draugijos (LPD) pirmininkas Juozas Dingelis man ne kartą yra sakęs: Vytautai, būtinai turi pamatyti Antano Česnulio sodybą. Prie Ratnyčios, šalia Druskininkų. Nesigailėsi!

Jeigu Juozas sako, reikia tikėti. Su LPD jis visą Lietuvą yra išvažinėjęs skersai išilgai, ir ne vieną kartą. Jo vežiojamas aš mačiau ir fotografavau gražiausias sodybas Utenos, Šiaulių, Marijampolės, Varėnos, Alytaus rajonuose. Per jį susipažinau su didžiuoju Lietuvos patriotu Viliumi Bražėnu, klausiausi šio talentingo oratoriaus aistringų kalbų dešimtyse mokyklų. Tuose susitikimuose su moksleiviais, visuomene beveik visada dalyvaudavo ir Lietuvos kultūrai daug nusipelnęs aktoriaus Tomas Vaisieta. Sunku pervertinti jo literatūrinę kompoziciją „Pasikalbėjimas su Lietuva“, Kristijono Donelaičio „Metus“, Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Arą“, neabejotinai dariusius didžiulį įspūdį visiems klausytojams, o ypač moksleiviams.

Ir štai vieną tikrai gražų birželio pabaigos rytą Lietuvai pagražinti draugijos žmonės autobusu riedame Druskininkų link, pas Antaną Česnulį. Šalia prisėdęs Juozas Dingelis man pasakoja apie grožybes, kurias netrukus pamatysiu. Labai vaizdingai ir įtikinamai pasakoja, pasiremdamas žymių žmonių nuomonėmis.

Lietuvoje viešėjo Jūratė Statkutė de Rosales – žymi Venesuelos žurnalistė, tolimosios baltų praeities tyrinėtoja, išleidusi knygas „Didžiosios apgavystės“, „Senasis aisčių giminės metraštis“, „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ – su vyru, žymiu Venesuelos architektu. Juozas Dingelis juos globojęs. Ką jiems parodyti, kuo nustebinti? – kankinęsis Juozas. Reikia nuvežti į Verkius, siūlę jam kai kurie žurnalistai. O gal pas Česnulį, labai savitą medžio drožėją, skulptorių? Kas jis toks, tas tavo Česnulis? 

Ir Juozas surizikavęs. Daug svieto matę svečiai buvo sužavėti, ypač Jūratės Statkutės vyras. Jis niekaip negalėjęs patikėti, kad mato vieno žmogaus darbus. Negali būti! Kas tau padėjo? Sodybos šeimininkas svečius nuvedęs prie milžino, rankose laikančio didžiulį akmenį. Va šitas man padėjo, – šypsodamasis pasakęs Česnulis.

Autobuse aš sužinojau apie malūną, kuris nemala, bet gamina elektrą, o viduj keturiuose aukštuose – skulptūros, ant sienų – stambių jo kūrinių nuotraukos. Aukštyn kopiama spiraliniais laiptais… Pamatysi, pasakoja Česnulio bičiulis Juozas Dingelis, įspūdingą akmenų sieną ir nišose iš visos Lietuvos įvairių meistrų išdrožtus, iškaltus rūpintojėlius… O kokia unikali gumbuota pušis, nudžiūvusi supjaustyta ir atvežta į Naujasodę! Visas jos dalis talentingas meistras pavertė meno kūriniais.

Išlipęs iš autobuso aš jau žinojau, kur ugnimi spjaudantis drakonas, kur išraiškingi nematomo spektaklio žiūrovai, kalnelyje susėdę tarsi kokiame amfiteatre, kur Žemaitės „Marti“, kur Boriso Dauguviečio „Žaldokynė“, o kur per Ratnyčėlę brenda šv.Kristoforas… Tik dar nebuvau matęs to stebukladario galiūno Česnulio.

O štai ir jis, visai ne galiūnas, dar gana jauno veido, šiltų akių vyras, labai panašus į tą medinuką, prie kurio šeimininkas paprastai ir pasitinka ekskursantus, svečius, pasiūlo įsigyti knygelių, lankstinukų; juos skaitysime namie, rodysime tiems, kurie čia dar niekada nėra buvę.

Kadangi šitą tekstą iliustruoju nuotraukomis, nematau būtino reikalo pasakoti apie eksponatus, juo labiau, kad vaizdingiau, negu tai padarė pats jų autorius, nesugebėsiu. Galiu ir aš, kaip Jūratė Statkutė de Rosales ir jos vyras, tik nusistebėti: kiek daug gali padaryti vienas žmogus, jeigu jis žino, ko nori. Jeigu labai nori.

Knygelėje apie Antaną Česnulį, kurią parsivežiau su Naujasodės šeimininko autografu, Adelbertas Nedzelskis rašo: „Nepaisant daugybės darbų, Antanas visada randa laiko kiekvienam apsilankiusiam jo namuose svečiui, mielai kalbasi, pasakoja, rodo. Vargu ar mieste buvo atidaryta paroda, geras koncertas ar įdomus renginys, kur kūrėjas nebūtų dalyvavęs. Jis nepraleidžia nei vieno stambesnio rimto medžio drožėjų kūrybinio plenero Lietuvoje ar užsienyje. Kaip spėja? Visuomet vienodai ramus, niekur neskubantis, nepakeliantis balso, besišypsantis. Paslaptis… Paslaptis neįmenama, net ir iš arti matant vis naujus darbus. Moka, sugeba, pajėgia nuolatos nustebinti to visai nesiekdamas“.

Viena profesorė iš mūsų grupės, pamačiusi šio vidutinio ūgio milžino darbus, dėkodama apkabino jį ir net susigraudino. Pačiais gražiausiais ir nuoširdžiausiais  žodžiais geriau ir gražiau nepasakysi ir nepadėkosi…

XXX

Po ekskursijos Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis pakvietė į seminarą „Draugijos institucinių gebėjimų stiprinimas“. Buvo mokomasi rašyti projektus įvairiems fondams. Vadovavo LPD narė Irena Buinickaitė. Lektorė Onutė Bedinskaitė įdomiai pasakojo apie tarpusavio bendravimą, pakantumą kito nuomonei. Seminaras vyko didžiulėje pavėsinėje, kur Antanas Česnulis medžio drožiniuose vaizduoja „Duonos kelią“.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.06.29; 13:20 

Prieš tris dešimtmečius Druskininkuose poilsiavęs žinomas latvių poetas paprašė: „Parodyk ką nors įdomaus, verta dėmesio“… Tuomet šnekučiuodamiesi ir neskubėdami nuėjome į Ratnyčią, dar atskirą kaimą netoli Druskininkų, į svečius pas Antaną Česnulį, kuris tik pradėjo tvirtai atsistoti į kūrėjų gretas, bet jau turėjo savo charakterį – įdomų ir perspektyvų…

Antano Česnulio kūrybos leitmotyvas – žmogaus, gyvenančio šalia, gyvenimas, džiaugsmai ir rūpesčiai, nuotaikos, todėl jo darbai mums artimi, savaime suprantami. Tik atvažiavusio iš toliau žiūrinčiojo akyse matome, kokį įspūdį daro apsilankymas sodyboje, susitikimai su kūriniais parodose ir gamtoje.

Pateikiau pora ištraukėlių iš knygelės „Antanas Česnulis. Drožinių ekspozicija“, kurią birželio 25 dieną parsivežiau iš ekskursijos po muziejų Naujasodėje, šalia nuostabiosios Ratnyčėlės.

Artimiausiu metu ketinu parašyti savo įspūdžius iš susitikimo su talentingu tautodailininku. O iki tol, perskaitę  Adelberto Nedzelskio sakinius apie Antaną Česnulį, žvilgtelėkite ir į šias kelias nuotraukas.  Kitą kartą jų parodysiu žymiai daugiau.

Vytauto Visocko (slaptai.lt) nuotr.

2015.06.26; 12:20

Televizijos laidoje „Laba diena, Lietuva“ šiandien buvo rodomas aguonų laukas, esantis kažkur netoli Panevėžio. Fotografai iš Vilniaus fotografavo, grožėjosi trapiais raudonais žiedais.

Tačiau, jeigu norite pamatyti daug daug žydinčių aguonų, nebūtina taip toli važiuoti. Jūs matote Vytauto Visocko nuotraukas, darytas Vilnius – Sudervė pakelėje, netoli Čekoniškių ir už jų.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Continue reading „Aguonos žydi ir netoli Vilniaus”

« 1 2 »

2015.05.31; 21:21

« 1 2 »

2015.03.08; 07:02

„Šedevrai“ ant Žaliojo tilto kaip stovėjo, taip ir stovės. Lietuvoje nėra jėgos, kuri galėtų į juos pasikėsinti. Jėga, sauganti „išvaduotojų“ ir kitų komunizmo kūrėjų ramybę, didesnė už visokių ten piketuotojų pastangas juos nukelti ir išvežti į Grūto parką.

Tokio Kultūros paveldo departamento sprendimo buvo galima tikėtis.

Rinkimai į savivaldybes – čia pat. Vilniaus meras Artūras Zuokas nori dar vieną kadenciją tarnauti sostinei. Tad kam jam erzinti rusus ir lenkus, kurie, be jokios abejonės, pasipiktintų „barbarišku“ Kultūros paveldo departamento elgesiu. Departamentas, žinoma, tokias mero ir kitų kandidatų į merus  (visų pirma – Valdemaro Tomaševskio) nuotaikas puikiai žino ir elgiasi atitinkamai.

Ne paskutinį vaidmenį šioje dešimtmečius trunkančioje kovoje su „kariais-išvaduotojais“ suvaidino ir paminklas Liudvikui Rėzai Karaliaučiuje. Ne tiek paminklas, kiek grasinantis užrašas, skirtas Daliai («Даля, будь осторожна — не трогай скульптуры на Зеленом мосту!»).

Mūsų prezidentė – ne iš bailiųjų, bet to nepasakysi apie Kultūros paveldo departamentą.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.02.10; 13:11

Mums, Pilaitės gyventojams, jau atrodė, kad kampelis, kur vaikai žiemą vasarą žaidžia, įteisintas kaip poilsio vieta, kaip parkas. Dar gerai prisimename, kaip buvo sodinami medžiai ir krūmai, tveriamos metalinės tvoros, statomi futbolo vartai, į medžius keliami inkilai.

Vaikų žaidimo aikštelė visais metų laikais nestokoja lankytojų. Malonu pasakyti, kad bent jau iki šiol čia nebuvo girtuokliaujama.

Kaip perkūnas iš žiemiško dangaus trenkė žinia: mūsų parkas pavojuje! Jo gali nelikti! Ketinama statyti namus. Žemė privatizuota.

Sausio 30 d. Pilaitės vaikučiai susirinko į parką suaugusių dėdžių paprašyti: Negriaukite nuostabiausios vaikų aikštelės! Slėnis – vaikų džiaugsmas!  Leiskite žaisti gamtoje! Nekirskite medių!  Ką žmonės sukūrė, valdininke, nesunaikink! Parkas – vertybė!

Vieni sukūrė, kiti jau rengiasi griauti. Tačiau, kaip supratome iš piketo organizatorių, pilaitiškiai neketina pasiduoti. Vaikai sugalvos parko pavadinimą, gal net kiekvieną medį globos. Jie neleis piktiems dėdėms naikinti to, ką jų tėvai sodino, puoselėjo. Šalin rankas nuo mūsų slėnio, nuo mūsų parko!

Vytauto Visocko (slaptai.lt) nuotr.

2015.01.30; 16:18

Vilniuje 22 valandą karinės technikos kolona iš Šiaurės karinio miestelio Žirmūnų g. pajudėjo miesto centro link.

LKP komitete CK darbuotojas atsargos pulkininkas Vitalijus Šurupovas sukviestiems „darbininkų draugovių“ atstovams davė nurodymus pasirengti svarbiems įvykiams.

23 val. grupė nežinomų asmenų, pasiskelbusių „Nacinalinio gelbėjimo komitetu“, kreipdamasi į LR AT ir Lietuvos gyventojus, pareiškė, kad dabartinė valdžia atvedė liaudį prie bedugnės, nebekontroliuoja situacijos ir todėl „mūsų pareiga – paimti į savo rankas visą valdžią Lietuvoje, kad būtų išvengta ekonominio kracho ir brolžudiško karo“.

Vilniuje 24 val. tankai, šarvuočiai, dengti sunkvežimiai iš Šiaurės karinio miestelio pajudėjo Karoliniškių link. Viename iš sunkvežimių – SSRS KGB grupė „Alfa“…

(Iš įvykių kronikos 1991 metų sausio 11 – 12 dienomis).

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.01.13; 07:27

{sigplus}fotoreportazai/pil_pil{/sigplus}

Birželio mėnesį kai kurie Lietuvos Mokslų Akademijos nariai, visuomeninių pilietinių organizacijų atstovai kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidenę Dalią Grybauskaitę, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkę Loretą Graužinienę, Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką Algirdą Butkevičių dėl Lietuvos piliakalnių įrašymo į UNESCO saugomų objektų sąvadą bei piliakalnių metų paskelbimo.

Kreipimesi buvo siūloma, kad vieneri iš artimiausių kalendorinių metų būtų paskelbti piliakalnių atminimo, jų tvarkymo metais (pageidautina 2016 – 2018 m.).

{Norėdami pamatyti visas 20-imt Vytauto Visocko nuotraukų, spauskite bet kurią iš šių pirmųjų}

Continue reading „Diskusija: „Neužbaigta piliakalnių byla: platesnės interpretacijos ir sprendimų paieškos“”

Vytauto Visocko nuotr.

Continue reading „Vilniaus maratonas 2014 – Slaptai.lt nuotraukose”

« 1 4 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.07.06; 21:14

« 1 2 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.07.04; 09:50

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.06.14; 06:59

« 1 2 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.04.20; 15:15