Dar visai neseniai taip karštai ardžiausi dėl Neužmirštuolės simbolikos didesnio išpopuliarinimo https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-neuzmirstuoliskumo-technologijos/, kad dabar, sužinojęs, kad šį, mane nepaprastai intrigavusį sąmonės simbolinės aktualizacijos modelį, konservatorių frakcijos Seime narė Monika Navickienė yra užregistravusį kaip prekinį ženklą, jaučiuosi panašiai kaip būčiau perpiltas šaltu vandeniu ir jau nežinočiau, kur dėtis su savo išsikerojusiu kartėliu.
Žinia, tarp konservatorių taip pat pasitaiko įvairių žmonių, nuo herojų iki pašlemėkų, o M. Navickienė, kaip atrodo, priklauso tiems iš jų, kurie visą Lietuvą, su gyvuoju ir negyvuoja inventoriumi, yra linkę laikyti savo nuosavybe, todėl net ir lietuviškoje dirvoje natūraliai užgimusius vaizdinius skuba užregistruoti kaip savo prekinius ženklus.
Kur toks sąžinės suprekinimas gali nuvesti? Jeigu ir toliau mūsų gyvenimas plėtosis ta linkme, regis, anksčiau ar vėliau užstos laikas, kai užsimokėti reikės už kvėpuojamą orą, o į pavasarį pražydusių gėlių aromatą bus galima panerti savo nosį tik pateikus leidžiantį tai padaryti konservatorių mandatą. Taigi, norime to, ar nenorime, visa ši „neužmirštuolės suprekinimo“ istorija, panašėjanti į nekaltybės išstatymą impotentų aukcione, tapo pribloškiančiai žemos politinės kultūros arba, kalbant dar tiesmukiau, politinės kiaulystės simboliu.
Žibutės (neužmiršuolės). Vytauto Visocko nuotr.
Visai neguodžia konservatorių patikinimas, kad niekas nereikalavo ir toliau nesiruošia prašyti mokesčio už Neužmirštuolės įsisegimą į atlapą Sausio 13-osios proga. Tikrai toks patikinimas nenuramina, greičiau yra atvirkščiai, nuo tokių paaiškinimų užverda kraujas, nuodijasi siela, pastebint siekimą įskiepyti mintį, kad visi palankiai pažiūrėję į Neužmirštuolės prasminių konotacijų eksploataciją, net nekalbant apie tiesioginį tokio ženklo panaudojimą savo paradinėje ekipuotėje, lieka morališkai skolingi konservatoriams, o galbūt ir pačiai M. Navickienei. Pabandykime įsivaizduoti – ar taip turėtų jaustis ir Lietuvos prezidentė ar prezidentas, pasekę staigiai kaip ūmus gaisras išpopuliarėjusiu pavyzdžiu? NeduokDie!
Žinoma, tai yra mentaliteto problema. Ar žmonės, pasiryžę prekiniais ženklais paversti net atminties simbolius pagal savo mentalitetą, skiriasi nuo mūsų laikų herojaus, prekiaujančio, kaip yra pasakyta, nešvaria rusiška salietra? Kad ir kaip būtų, šiuo konkrečiu momentu anie nuvilia ne mažiau, o gal dar labiau. Kita vertus, čia man svarbiausiu vis tik yra truputėlį kitokios konfigūracijos klausimas – ar iš tiesų privalome atsisakyti tų mums brangių dainų, kurias kas nors apdergė, blogai nudainavo, išsižadėti simbolio prasmingumo, jeigu kas nors iš jo pasidarė sau tamponą?
Lietuvio širdžiai brangi Trispalvė ne kartą buvo trypiama į žemę, kaip žinome, net ir šiandien atsiranda nupušėlių, pavadinančių (tegu nudžiūsta jiems trišakis liežuvis) Trispalvę fašistiniu simboliu, tačiau – ar tokios piktos insinuacijos bei žmogaus kvailumas gali kaip nors pažeisti svarbiausiojo mums simbolio integralumą, tarkime, nuplėšti jo garbę. Vargu bau… Taigi ir apibrėžkime čia simbolį visų pirma apofatine maniera, t. y. negatyviai kaip tai, prie ko, nežiūrint visų nesusipratimų, nelimpa purvas.
S. Daukanto aikštėje – iškilminga valstybės vėliavų pakėlimo ceremonija. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Kad ir kaip giliai būtume įsibridę į purvyną, mūsų gyvenimas yra savaime fantastiškas įvykis, todėl tikiuosi nieko nesutrikdysiu pateikdamas ta proga fantasmagorinį pasiūlymą neperskubėti, nepulti atsimesti nuo šio ženklo viešo vartojimo taip staiga, kaip jis buvo priimtas pagal visuotinės mados pavyzdį, kitaip tariant, šį ženklą prisijaukinusiems siūlau jį ir toliau eksploatuoti, drauge vienaip ar kitaip pažymint, kad šįkart tai jau yra visai kita Neužmirštuolė, jokiu būdu ne konservatorių pasigamintas prekinis ženklas. Tarkime, tokia informacija gali būti perteikiama apatinėje neužmirštuolės dalyje pateikiant pernelyg nerėžiantį akių, sąlyginai smulkaus kalibro perbrauktos kregždutės piešinėlį (kas be ko, pastarasis nubrauktos kregždutės piešinėlio pasiūlymas yra išsakytas juokais arba tik dėl vaizdumo iliustracijos).
Net jeigu didesniu ar mažesniu laipsniu būtų tiesa paskleistas gandas, kad Sausio 13 d. įprasminimui pasirinktas Neužmirštuolės ženklas yra tik plagiatas, t. y vaizdinis žymeklis, nukopijuotas nuo pasaulinės Alzhaimerio liga sergančiuosius vienijančios draugijos, to nelaikyčiau už argumentą, siekiant užginčyti Sausio 13 d. įvaizdinimo per neužmirštuolės emblemą prasmingumo. Greičiau yra atvirkščiai. Sausio 13-oji yra labai tinkama diena mums prisiminti, kad, nežiūrint už mūsų laisvę sudėtų aukų, bėgant laikui vis dažniau tampame politikos infantilais arba, tai dar lengvesnis kelias užmigdyti sąmonę socialinės Alzhaimerio epidemijos ištiktais paliegėliais, kitaip tariant, moralinėmis gybenomis. O kaip kitaip, jeigu ne Alzhaimerio nelaimėliu, užmiršusiu laisvės kainą, reikėtų pavadinti žmogų, kurio fabrikai užteršė Kuršių marias ir užnuodijo mūsų pakrantę (ta proga pagalvojau, kad Grigeo bendrovių savininkas, ištiktas Alzhaimerio moralinių negalavimų, galop apsidergė taip baisiai, kad visų jo fabrikų per dešimtmečius pagamintų tualetinio popieriaus ritinėlių jau neužteks jo ypatai bent iš dalies išsivalyti).
Nesutinku su teiginiu, kad Neužmirštuolės pavyzdžio įsikibę laikosi tie gentainiai, kurie dėl dažno vartojimo pajuto kažkokį atsibodimą arba net alergiją Vyčio, Trispalvės, Gedimino stulpų simbolikai, iš anksto atmetu mintį, kad Neužmirštuolė kažkaip pretenduotų pavaduoti minėtus simbolius, galėtų tapti, tautologiškai tariant, simboliniu pagrindinių mūsų laisvės simbolių atstovavimu. Kaip atrodo bent man, tokia mintis apie Trispalvės atsibodimą nė iš tolo negalėtų šauti į galvą žmogui, kuris bent kartą yra įsijautęs į Lietuvos krepšinio rinktinės batalijas, tokį skeptiką kviečiu atvykti stebėti Eurolygos rungtynių „Žalgirio“ sporto arenoje, kur greitai pasimatytų – kaip iškvėptai prieš prasidedant mačui sustojusi publika perpildytoje arenoje užtraukia Lietuvos himną, mojuoja trispalvėmis.
Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Galimas daiktas, iškilmingų sueigų ar valstybės švenčių proga matydami kaip savaime suprantamą dalyką mūsų iškabintas vėliavas, to, patekę į savotišką psichologinio aklumo zoną, tarsi ir nepastebime, tačiau matydamas krepšinio sirgalius, mojuojančius trispalvių jūra, minią su išdažytais nacionalinės vėliavos spalvomis veidais, žmones arenose tiesiog įsisukusius į vėliavas, negaliu atsistebėti dėl to – koks gyvas, niekados negalintis atsibosti, neįtikėtinai plastiškas, atviras spontaniškumui yra trispalvės simbolis.
Labai tikėtina, kad 2020 m. bėgyje ir toliau po truputėlį brangs maisto produktai ir paslaugos, bet ypač ženkliai, nepalyginamu būdu šoktelės atributikos su nacionaline simbolika kaina, o tam tikro, pritaikyto pritvirtinimui prie automobilių, portatyvinio nacionalinės trispalvės vėliavos standarto kainos išaugs dešimtimis kartų. Taip neabejotinai atsitiks dėlto, jog birželio mėnesį prasidės krepšinio atrankos į 2020 metų Olimpines žaidynes turnyrai, o, to labai tikimės, Lietuvos krepšinio rinktinę lydės sėkmė vasaros pabaigoje įvyksiančioje Tokijo olimpiadoje.
Įdomu, ar prabėgus daugeliui metų, tarkime, po šimtmečio, žmogus, užtikęs tokią, tarsi ir atsitiktinę informaciją apie nacionalinės atributikos neįtikėtiną pabrangimą 2020 metų vasarą, bus pajėgus suprasti tikrąją dalykų padėtį, nenurašydamas visko stojusios infliacijos išdaigoms?
Žinia, mums, tų įvykių liudytojams, toks nacionalinės atributikos pabrangimas dėl rinkos dėsnių neužgaus širdies (greičiau bus artėjančios sielos šventės indikatorius), nes Trispalvė nėra prekės ženklas, todėl ir prekijų pasipelnymo vajus, nežiūrint visko, nenaikina simbolio integralumo ir žmogaus orumo.
Ką daugmaž turėtume manyti, stebėdami prazimbiančias mašinas, tokiomis dienomis labai dažnai papuoštas nacionalinių spalvų simbolikos vėliavėlėmis?
Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.
Ypač tatai įspūdingai turėtų atrodyti jau truputėlį anksčiau pradedančiais temti vasaros pabaigos vakarais, kai vėliavėlių spalvos kintančiais pavidalais persipina su gatvės žibintų šviesomis ir spalviniais šviesoforų signalais. Tačiau užvis labiausiai stulbina tokias atvejais tas intensyvumas ir masiškumas, su kuriuo susiklosčiusioje situacijoje yra eksploatuojama vėliavos idėja ne kokiu nors formaliu, bet laisvo apsisprendimo pagrindu. Nuostabiausias dalykas čia yra tai, jog kalbame ne apie iš anksto suplanuotą ir organizuotą, tarkime, visuomenininkų inspiruotą arba iš viršaus nuleistą akciją, bet būtent apie stichiškai užgimusį ir kartu neįtikėtiną masiškumą įgijusį reiškinį. Neįtikėtinas ir vis tik džiugus momentas yra tai, jog toks išplėtotas vėliavos pagerbimas vyksta atsitraukiant – iki to laipsnio, kiek tai įmanoma iš principo – nuo pigaus politikavimo.
Nacionalinė arba kitaip tautinė vėliava paprastai yra traktuojama kaip tautos nepriklausomybės, jos valstybingumo, tautos garbės simbolis. Tai tarsi ir visiškai aiški, visiems suprantamas pozicija. Tačiau vis dėlto neaiški yra žodžio „simbolis“ vartosena, šio žodžio reikšmė, jos kuriamos prasmės implikacijos, taip pat nuorodos elgesiui mums vis dar yra paliekamos kaip uždelstas, neišpakuotu pavidalu besireiškiantis turtas.
Paprastai ritualizuotuose oficialiuose raštuose, taip pat vadovėliniuose paaiškinimuose simbolis apibrėžiamas kaip ženklas, turintis kokią nors sutartinę reikšmę. Kita vertus, šį žodį ypač daugiareikšmiu, prasmės požiūriu neišsemiamu, daugiasluoksniu, nepaprastai miglotu daro filosofinė-teologinė tradicija, leidžianti simbolį traktuot kaip perspektyvos steigtį, kurios dėka, sakykime taip, ribotomis šiapusinėmis formomis yra bandoma išsakyti anapusybės pozicijas arba bent užsiminama apie principiniu būdu neišsakomos anapusybės idėją, o dar kitu atveju, per atskirą pavyzdį siekiama pateikti visuminį pasaulio vaizdą.
Vytis – vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.
Kartais tokia aižėjančios formos simbolio samprata labai apytikriai yra pavadinama transcendencijos šifru arba, pavyzdžiui, pasaulio vienumo manifestacija. Savo ruožtu čia leiskite solidarizuotis su ta apibrėžtimi, kuri įgalina manyti, jog simbolis ne tiek nurodo į kažką už savęs, kiek pats savyje talpina tai, į ką nurodo. Tokia kraštutinai paradoksali simbolio apibrėžtis dera su transcendencijos idėjos nusakymo keblumų suvokimu, bet ypač tokia apibrėžtis yra tinkama dėmesio fokusavimui į nacionalinės vėliavos kaip simbolio pavyzdį, vėliavą tokiu atveju pradedant suprasti ne tik kaip nuorodą į kažkokį atitolusį objektą, bet greičiau kaip pačios tikrovės steigtį, gyvenimo ribų praplėtimą, būties priauginimą.
Kaip atrodo bent man, Neužmirštuolė labai apibrėžtoje situacijoje, o būtent Sausio 13 d. minėjime galėtų tapti tokiu gyvenimo ribas praplečiančiu simboliu.
Kad ir kaip ten būtų, prasidėjęs skandalas Lietuvoje dėl Neužmirštuolės teikia pretekstą negatyviai apibrėžtį pozityvų simbolio turinį dar ir taip, kad simbolis yra būtent toks pasaulio įtikrovinimas, kuris nepasiduoda paverčiamas prekiniu ženklu jokiomis aplinkybėmis!
Taigi, Vilniaus apygardos teismas pirmadienį atmetė „Vyčio“ memorialo kūrėjų skundą prašant atšaukti sprendimus, patvirtinusius Lukiškių aikštės memorialo konkurse laimėjusį paminklą „Laisvės kalva“.
Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro kūrybinių dirbtuvių rezultatus ginčijo „Vyčio“ memorialo autoriai – architektai Kęstutis Akelaitis, Gintaras Čaikauskas ir Linas Naujokaitis, dailininkas Rimantas Dichavičius bei pačios skulptūros autorius Arūnas Sakalauskas. Daugiausiai remiuosi 15min.lt informacija.
Jie reikalavo panaikinti prieš dvejus metus vykusių kūrybinių dirbtuvių sprendimus, kuriais geriausia pripažinta Andriaus Labašausko „Laisvės kalvos“ idėja. „Vyčio“ iniciatorių pasiūlymas konkurse liko antras. Ieškovai prašė, kad sprendimas paskelbti laimėtoją būtų pripažintas neteisėtu, o pačios kūrybinės dirbtuvės tęsiamos.
G. Čaikauskas po teismo pareiškė, kad sprendimas bus skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui (tai – ne paskutinė instancija, – K.S.).
Anot jo, pareiškėjai byloje rėmėsi dokumentais, kad būtų įgyvendinta užduotis sutvarkyti Lukiškių aikštę su valstybiniu simboliu ir memorialu visų laikų kovotojams atminti.
Byloje trečiuoju asmeniu įtraukto Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis patikino, kad A.Labašausko memorialas negalės būti pastatytas aikštėje, nes prieštarauja aikštės vertingosioms savybėms ir negaus paveldosaugininkų palaiminimo.
Anot jo, projektu pažeidžiamos vertingosios aikštės savybės – visų pirma istoriškai lygus aikštės reljefas.
Teismas taip pat nusprendė priteisti iš ieškovų Andriaus Labašausko naudai 8 tūkst. eurų išlaidų.
Toliau jau – mano komentaras.
Lukiškių aikštėje. Slaptai.lt nuotr.
Nesuprantu, kodėl „Vyčio” memorialo kūrėjų pretenzijos buvo konkursą ruošusiems ir sprendimus priėmusiems (tikiuosi), o kažkokias priverstines išlaidas turėjo „Laisvės kalvos” kūrėjas.
Sužinau, kad A. Labašauskas su advokate savo noru įsijungė į procesą. Kitaip tariant, jis įsirašė į konkurso rengėjų ir vertintojų sąrašą, nors galėjo to nedaryti.
Reikėtų Apeliaciniame teisme skundą papildyti ir šia keista aplinkybe. Jei ieškovai būtų reikalavę įpareigoti už konkursus atsakingas savivaldybės institucijas panaikinti nutarimą dėl pirmos vietos laimėtojo ir skirti antros vietos laimėtojui, tuomet dar suprasčiau. Bet juk buvo, atrodo, reikalaujama panaikinti visus konkurso rezultatus.
Vienas feisbuko draugas, matyt, ironizuodamas, pasisakė už neegzistuojantį projektą „Bunkeryje saugomas Vytis“.
Išvysčiau jo mintį:
Patiko Jūsų „Vytis Bunkeryje”. Šiaip jau bunkeris būdavo maskuojamas visomis įmanomomis priemonėmis nuo pašalinių, net ir pėdas į jį maskuojant. Išvada: reikia palikti Lenino (Lukiškių) aikštę be bunkerio plokščią, kaip dabar, su užrašu Gedimino prospekte memorialinėje lentoje, iš jo patenkant į aikštę – „Taip atrodė Lietuvos partizanų bunkeris, kuriame jie saugojo Vytį”.
Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.
Ir baigtųsi visi susipriešinantys ginčai Lietuvos visuomenėje dėl Lukiškių aikštės ateities, ir Remigijus Šimašius atsikvėptų.
Galiu įtarti, kad „Kalvos“ pasirinkimas vietoj „Vyčio“ buvo priimtas todėl, kad šventa Raudonųjų vado su jo trockiais, marksais, engelsais paminklo vieta nebūtų subjaurota Vyčiu. Gal išmuš valanda.
Tačiau jei šalia jau nebemaskuojamo bunkerio, kuriame partizanai puoselėjo Vyties viziją, virš jo skrietų Baltas Vytis, tokia kompozicija simbolizuotų aikštę ne tik valstybiniu simboliu ir memorialu visų laikų kovotojams atminti, bet ir ne kartą iš bunkerio, plačiau – iš pogrindžio, išėjusią Lietuvą, ypač pastarąjį kartą. Paminklas ir Sąjūdžiui, o ką?
Vilniaus apygardos teismas pirmadienį skelbs sprendimą dėl Lukiškių aikštės memorialo „Laisvės kova“ teisėtumo.
Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) skelbtoje memorialo atrankoje laimėjęs Andriaus Labašausko projektas „Laisvės kalva” supykdė antroje vietoje likusios, realistinės Vyčio skulptūros autorius ir šalininkus.
Šie kreipėsi į teismą, remdamiesi Seimo priimta rezoliucija, kad kovotojų už Lietuvos laisvę memorialas turėtų būti su Vyčio skulptūra, taip pat paveldosaugininkų išaiškinimu, kad A. Labašausko kūrinys keistų aikštės reljefą, pripažintą vertingąja aikštės savybe.
Vyčio šalininkai prašo, kad ŠMC sprendimas paskelbti laimėtoją A. Labašausko kūrinį, būtų pripažintas neteisėtu.
Vyriausybė ir Kultūros ministerija Lietuvos laisvės memorialo įrengimui yra numačiusi skirti pusę milijono eurų.
Ne kartą klausiau išmanančių poeziją, nejaugi be Salomėjos Neries neatsirado talentingesnių poečių moterų Lietuvos istorijoje per tiek laiko iki mūsų laikų? Atsakymai vienareikšmiški. Jos eilės geros, tik daug geresnių turime šiandien, tiesiog vis mažėja poezijos mėgėjų, o ir mokyklose jų kažkodėl nėra programose.
Daug pavardžių vardino. Štai kad ir Dianos Glemžaitės.
Mes mokėsim numirt
Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja.
Nesuriš mūs gretų nieks vergovės pikta grandine.
Neišmoksim sulinkt prieš ateivių įstatymą naują:
Savo brolį parduot – dar visi neišmokome, ne!
Kraštą ginsime šį, kaip senovėje protėviai gynė,
Balsą žemės gimtos išnešioję giliausiai širdy.
Nors laukai ir keliai pavergtųjų dejone nutvinę,
Kur klausysies – aplink svetimųjų žingsnius tegirdi.
O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.
Pardundės traukiniai, išsivežę jaunatvišką dalią,
Visi monai išdils tarsi pjautuvas dyla delčios.
Grįžę mūsų tėvai, mūsų sesės iš Komi, Uralo,
Atsiklaupę čionai, verkdami gimtą žemę bučiuos.
Mes mokėsim numirt ne už svetimą mintį ar žodį,
Ne už tuos, kurie skriaus, dengdami viską melo tamsa.
Tik už rytą, kuris laisvės saulę didingą parodys –
Mes mokėsim numirt giedru veidu ir tvirta dvasia.
Trumpai apie poetę
Vytis
Diana Romualda Glemžaitė-Bulovienė gimė 1925 m. spalio 29 d. Zarasų aps. Degučių vls. Degučių k. Mykolo ir Onos Glemžų šeimoje. 1944 m. įstojo į Kauno universiteto Filologijos fakultetą. Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Taip pat lankė ir Kauno taikomosios dailės institutą, kur daug piešė ir tapė. Jau studijuodama palaikė ryšius su partizanais. 1945 m. balandžio 20 d. buvo suimtas ir į lagerį išvežtas tėvas M. Glemža. 1947 m. pavasarį, pajutusi, kad yra sekama, D. R. Glemžaitė paliko studijas ir grįžo į tėviškę. 1948 m. gegužės 22 d. į Sibirą ištrėmus mamą su jaunesniais broliais Juozu ir Liudviku, sesute Dalia, D. R. Glemžaitė tapo Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės partizane. 1948 m. susituokė su šios rinktinės Gedimino kuopos vadu Juozu Bulovu-Iksu. Partizanaudama D. Glemžaitė rašė eilėraščius, kurie buvo skelbiami partizanų spaudoje, sklido tarp žmonių. 1949 m. parengė rankraštinį rinkinį „Penktieji laisvės kovų metai“. 1949 m. lapkričio 14 d. 4 val. ryto bunkerį, kuriame miegojo 6 partizanai, susprogdino išdavikas – enkavėdistų agentas. Žuvo poetė D. R. Glemžaitė-Bulovienė, Gedimino kuopos vadas J. Bulovas-Iksas, jo pavaduotojas Petras Indriuškevičius-Dainius, partizanai Antanas Bulovas-Budrys, Jonas Katelė-Pūkas ir Kazys Kirstukas Mukas.
Susimastykime. Tais 1949 metais patikėti, kad
„O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.
Pardundės traukiniai, išsivežę jaunatvišką dalią,
Visi monai išdils tarsi pjautuvas dyla delčios.
Grįžę mūsų tėvai, mūsų sesės iš Komi, Uralo,
Atsiklaupę čionai, verkdami gimtą žemę bučiuos.”
galėjo tik tokie, kaip Diana Glemžaitė. Tik tokie jau tada matė Sąjūdį ir Baltą Vytį Lukiškių aikštėje.
Neseniai Vytautas Landsbergis parašė:
„O mes galim turėti raitelį sidabro šarvais ir aukštai iškėlusį ryžto kalaviją. Ženklas, kuris ateina iš baltų genčių priešistorės, kai šventikai tulisonys giesmėmis išlydėdavo žuvusį karžygį ir gintaro dūmais laimino jį – raitelį, nutolstantį padebesiais. Nutolstantį, kad liktų. Kad būtų apdainuotas. Ir dabar kviestume, kad liktų. Neišjok, neišjok, dar mėnulis teka.”
Kompozicija „Baltas Vytis ir Partizanų Bunkeris“ Lukiškių aikštėje pagal Dianos Glemžaitės viziją ir jos žūties aplinkybes kartu su išraižytais vardais buvusių KGB rūmų sienoje priešais, ar tai nebūtų Lietuvos laisvės ir jos kainos kvintesencija?
Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Karališkos kilmės valstybės, kokia yra ir Lietuva, turi savo tautinę vėliavą, herbą, himną. Šie simboliai eksponuojami tų valstybių valstybinėse įstaigose, sostinių reprezentacinėse aikštėse.
Antai Lietuvos himnas eksponuojamas Vilniuje Kudirkos aikštėje, tautinė trispalvė vėliava – Gedimino pilies bokšte, prie Seimo, istorinė vėliava su Vyčiu – ant Prezidentūros, kitų svarbių valstybės institucijų.
Yra sostinėje Vilniuje ir Aukščiausios Tarybos nutarimu įsteigta reprezentacinė Lukiškių aikštė, yra ir nutarimas joje statydinti atitinkamą paminklą. 2017 m. kovo 15 d. Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisija posėdyje pritarė idėjai, kad Lukiškių aikštėje turi būti pastatytas Lietuvą reprezentuojantis Vyčio paminklas.
Lukiškių aikštės Vilniuje sutvarkymo ir paminklo joje pastatymo klausimas sprendžiamas jau beveik trisdešimt metų. Dar 1999 m. vasario 11 d. priimtame Lietuvos Respublikos Seimo nutarime Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų įtvirtinta nuostata, kad Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais.
Būtent Vytis taptų centriniu akcentu, sostinėje įamžinant Lietuvos valstybės karališką kilmę, per amžius už laisvę kovojusių ir žuvusių atminimą, Laisvės kovų istoriją. Tačiau sostinės valdžiai Vytis – iššūkis, pritariant ir liaupsinant Kremliniam užnugariui, kvietimas priešintis Vyčiui.
Šiandien, pritarus merui, Lukiškių aikštėje jau radosi teisme nuginčijamo projekto fragmentai ir jį jau galima tikrai vertinti kaip iššūkį, nes nei laisvės, nei kovos dėl jos neatspindi, nes tėra beveidė sienojų siena, kūrybinės minties aborto rezultatas.
Su šūkiu „Mes be vyčio nenurimsim!“ į Lukiškių aikštę šiandien piketuoti rinkosi ir patriotinių organizacijų atstovai, neabejingi piliečiai. Kas priešinsis šūkiui, jį vertins kaip iššūkį, laikytinas Lietuvos valstybės priešu, pelniusiu Tautos pasmerkimą.
Apginkime Vytį. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.
Kovo 11-ąją Vilniuje organizuojamos tradicinės patriotinės eitynės, kuriose tautininkai ragins „sugražinti Vytį Vilniui“ ir ginti tautinio suverenumo vertybes.
Vienas iš eitynių rengėjų Lietuvos tautininkų ir respublikonų sąjungos pirmininkas Sakalas Gorodeckis teigė, kad eitynėse bus akcentuojama Vyčio, kaip valstybės simbolio, svarba. Kartu jis džiaugėsi, kad į eitynes įsijungė ir prezidento posto siekiantis filosofas Arvydas Juozaitis ir jo telkiamas visuomeninis sambūris „Lietuva yra čia“.
Eitynių organizatoriai taip pat pabrėžia lietuvių kalbos bei pagarbos laisvės kovotojams svarbą.
„Žygiavome ir žygiuosime kartu su jaunimu pagerbdami laisvės kovotojų auką, atkuriant Lietuvos valstybę. Širdis džiaugiasi, matant, kad mūsų vėliavas perima tvirtos jaunimo rankos, gindamos mūsų bendrus tautos idealus bei vertybes: Vytį ir lietuvių kalbą“ – teigė kitas eitynių organizatorius, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos valdybos garbės pirmininkas Jonas Burokas.
Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.
Organizatoriai tvirtindami, kad Lietuvoje stiprėjant tautinio suverenumo vertybėms, auga ir valstybės „skaldytojų“ pastangos kenkti. Todėl, tvirtino S. Gorodeckis, svarbu, kad į eitynes susirinktų kuo daugiau tautos suverenumo vertybes palaikančių žmonių.
„Matydami, kad stiprėjant vienybei stiprėja ir skaldytojiškų jėgų pastangos kviečiame visus, kuriems brangi Tėvynė, Tauta ir Kovo 11-osios idealai, nepasiduoti skaldytojų įtakai ir nepriklausomai nuo politinių orientacijų ar partinių skirtumų dalyvauti Kovo 11-osios patriotinėse eitynėse“, – sakė S. Gorodeckis.
Vienas iš 2018 m. Laisvės premijos laureatų partizanas Jonas Kadžionis iš Seimo tribūnos kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę, savo ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę partizanų vardu prašydamas sustabdyti „tyčiojimąsi iš partizanų ir Lietuvos valstybės pamatų griovimą“.
Jonas Kadžionis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Jis norėtų, kad Lietuvos televizijoje atsirastų laida, panaši į „Atgimimo bangą“.
„Lietuvoje dar labai daug yra okupacinių šiukšlių ir puvėsių grybo. Norint apsivalyti, reikia, kad Lietuvos televizijoje atsirastų laida, panaši į „Atgimimo bangą“, ir aiškintų Lietuvos žmonėms, kokias baisias piktadarybes okupantai padarė Lietuvai. Tai būtų balzamas tautos žaizdoms ir puiki priemonė okupaciniam grybui naikinti“, – sakė buvęs partizanas.
Pasak jo, jau 25 metai, kai nebėra okupacinės kariuomenės, tačiau tebėra labai gilus okupacinis įšalas ir okupacinė dvasia – teismai, prokuratūra tiesiog tyčiojasi iš partizanų.
„Partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago byla buvo vilkinama 24 metus, laukiama, kol išmirs tie, kurie jį skundė. Taip pat legendinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio padėtis. Dabar man tiesiog nesuprantama, ką reiškia tai, kad neleidžiama Vilniaus Lukiškių aikštėje pastatyti Vyties ženklo?“, – sakė J. Kadžionis.
Į tai sureagavę jo bendraminčiai salėje šaukė: „gėda, gėda…“.
Kalbėjęs Laisvės premija apdovanotų partizanų vardu J. Kadžionis turėjo ir daugiau pastabų valdžiai.
„Sakykite, ar Lietuvai reikalingas Grūto parkas? Ką reiškia kalbos, kad savi šaudė į savus? Kodėl iki šiol tebėra kolaborantų vila Vilniuje ir kolaborantų vardais pavadintų Lietuvos gatvių? Ir galiausiai žmogus, literatūrinis vandalas, kuris apvėmė partizanų vadus, žuvusius už Lietuvos laisvę, apdovanojamas literatūrine premija, tai yra ne literatūrine, atsiprašau, ir ne valstybine, nacionaline premija. Sakykite, ką visa tai reiškia Nepriklausomoje Lietuvoje? Kaip pasielgtų tautinės savigarbos nepraradusios Lenkija ar Izraelis su tais žmonėmis, kurie tyčiotųsi iš Katynės ar Holokausto aukų? Tikriausiai tokiems vieta tik už grotų“, – svarstė J. Kadžionis.
Seimas, anot jo, yra tarytum Lietuvos širdis. „Kaip norėtųsi, kad šita širdis būtų sveika, dora ir kilni, atvira tiesai, grožiui ir gėriui ir uždara bet kokioms nužmonėjimo srutoms. Taigi padėk jums, Dieve“, – palinkėjo J. Kadžionis.
Sekmadienį minint Laisvės gynėjų dieną 2018 m. Laisvės premija įteikta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanų grupei – Jonui Abukauskui, Vytautui Balsiui, Jonui Čeponiui, Bronislovui Juospaičiui, Juozui Jakavoniui, Jonui Kadžioniui, Juozui Mociui.
Premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.
Viduramžių pabaigos filosofas J.Buridanas, svarstydamas valios laisvės problemą ir siekdamas užginčyti tezę, kad neva mūsų apsisprendimus nulemia tik išoriniai objektai, pateikia tokį, iliustruojantį tezės prieštaringumą ir oponentus įvarantį į kampą pavyzdį: esą asilas numirtų iš bado tarp dviejų vienodų šieno kupetų, esančių visiškai vienodu atstumu nuo paties asilo, nes tokiu atveju nebūtų jokios išorinės paskatos išbadėjusiam gyvuliui kurią nors iš jų pradėti doroti visų pirma.
Žinia, šiandien „Buridano asilu“ esame linkę vadinti neryžtingą, ilgai dvejojantį, nesugebantį apsispręsti žmogų. Ta pačia proga galima pastebėti, kad gyvenimas kartais verčia kažko griebtis, pasirinkti paskubomis, neapgalvojus visų galimų pasirinkimo pasekmių, tiktai jau po to, kai šaukštai būna po pietų, dar bandant kažką pateisinti ar pasiteisinti.
Kaip žinoma, asilo pavyzdys nuo seno yra vartojamas pažymėti taip ar kitaip prasikišančiam kvailumui. Tačiau Buridano asilo kvailumas yra ypatingas, tai loginės mašinos, jeigu galima būtų taip pasakyti, kvailumas arba, kitaip tariant, yra nuoroda į tokį neadekvatumą, kuris atsiranda dėl logiškumo pertekliaus; neatsitiktinai šis pavyzdys užgimsta logikos teoretiko galvoje. Problema išties slypi ne šieno kupetoje, o logiškumo sekos būtinume. Buridano asilas logine prasme yra visiškai teisus (po mirties).
Žirgo skulptūra Vaizgakiemio kaime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau taip pat girdėjome poringę apie V. Landsbergio arklį. Ne, nesakykite, – tokie mitai neatsiranda tuščioje vietoje. Kita vertus, mūsų smalsumą pastoviai pakursto pats V.Landsbergis, kartas nuo karto paslaptingai nutęsdamas: „Ir arkliui tai aišku…“ Nereikia būti dideliu gudruoliu, kad suprastum, jog kalbama čia ne apie paprastą arklį, tikrai ne apie kokį gūdaus kaimo kuiną…
Kaip atrodo, Landsbergio arklys (LA) nėra toks sutvėrimas, kuriam grėstu mirtis dėl vaizduotės trūkumo ar logikos pertekliaus. Jau mūsų laikais LA garsėja nepaprastais pranašautojo sugebėjimais ir šioje sferoje gali konkuruoti net su pačiais žymiausiais tokios Dievo dovanos institucionalizacijos pavyzdžiais, pradedant nuo Delfų orakulų; labai tikėtina, jog istorija tik dar labiau išryškins lietuviškojo fenomeno spalvas.
Taigi Landsbergio arklys yra nepalyginamai protingesnė būtybė nei Buridano asilas. Vieni pasakoja, kad tokie arklio sugebėjimai, t. y. visokeriopas spontaniškumas atsirado mutacijų pasėkoje, – esą nuo pusiau mitologinės būtybės V.Lansbergio artumo stebuklinių savybių įgyja net negyvi apyvokos daiktai, taigi nieko nuostabaus, jeigu minėtasis arkliškas fenomenas LA viršija paprastojo arklio standartus, lygiai kaip patriarcho vaizdinys toli pranoksta mūsų pageidavimus ir reikalavimus, keliamus paprastam politikui; kiti įrodinėja, jog vadinamasis Landsbergio arklys yra tiesiog iš Herbo nužengęs Vyčio Žirgas.
Ar nebūtų pernelyg įžeidu dabar tokiam arkliui siūlyti šieno stirtą, gal ir avižų gorčius būtų visai ne vietoj?.. Vaizduotė per prievartą perša įsivaizdavimą, kad toks arklys vakarais, atitokęs nuo valstybės rūpesčių, rūko kaljaną ir kibirais geria sidrą. Tačiau kaip yra iš tikrųjų – valstybės paslaptis.
Galima, žinoma, be visa ko kito prisiminti, kad jau Kaligula yra bandęs įvesdinti arklį į pašvęstųjų ratą, įpareigojęs Romos diduomenę savo mylimą ristūną vadinti senatoriumi. Tad ar Landsbergio arklys galų pagalės taip pat negalėtų pretenduoti užimti bent ministro posto, jeigu greitomis pasistengtų pramokti kokią nors užsienio kalbą?
O moralas toks: mums visiems svarbu, stojus išbandymams, neprarasti arkliško humoro jausmo.
Vytis – Seimo istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje. ELTA nuotr.Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, prisimindama sovietmečiu Lukiškių aikštėje stovėjusį paminklą Leninui, sako jaučianti „alergiją paminklams“, nes bet kuris jų verčia galvoti ne apie ateitį, o apie praeitį. Todėl kai kalbama apie paminklus būtinai čia, man truputį neramu, kad bet koks paminklas, kokį bestatytumėme, visi jie nukreipti kažkuo į praeitį. O norėtųsi galvoti apie šiandieną, apie ateitį, nes matome, kad čia yra žmonės, vaikai“, – LRT televizijai Lukiškių aikštėje penktadienį sakė prezidentė.
Kalbėti apie dabartį ir ateitį neminint praeities, labai jau vartotojiška nuostata, juk visa dabartis atėjo iš praeities, o ant jos ir ateitis kuriama. Ir dabartis trunka tik akimirką, po jos lieka praeitis, o ateitį tik einame, jos vis dar nėra, dar nereali. Pati Lukiškių aikštė turi savo praeitį, yra mūsų valstybės sostinės reikšmingas komponentas, todėl ji turi atlikti ir piliečių ugdomąją funkciją, valstybę reprezentuojančią priedermę, o ne tik plynę, kuriame žmonėms ir vaikams būtų gera būti. Iš vartotojiškų paskatų sostinė jau virto būčiai nepalankiu „skruzdėlynu“, todėl žmonėms ir vaikams nereikia brautis į centrą, o nesunkiai rasti kitą vietą, kur būtų gera būti.
Lukiškių aikštė be didingo Lietuvos kario paminklo – ne aikštė. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Turint galvoje mano labai asmeninę alergiją paminklams, aš palikčiau šią aikštę gyvą, kad žmonės galėtų džiaugtis, ja naudotis ir kad ji būtų visiems vilniečiams ir mūsų svečiams“, – pridūrė šalies vadovė. Tačiau…
Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Turint galvoje Lukiškių aikštės Seimo nutarimu įtvirtintą reprezentacinę funkciją, Prezidentės asmeninę alergiją paminklams pilietinė tauta turėtų ignoruoti.
Diskusijos dėl šios aikštės likimo vyksta nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Pernai Kultūros ministerijos skelbtą atranką neva laimėjo Andriaus Labašausko projektas „Laisvės kalva“, tačiau dalis politikų, visuomenininkų siekia, jog aikštėje atsirastų tarsi antrojoje vietoje likusi Vyčio skulptūra (ginčą nagrinėja teismas).
Visuomeninės organizacijos, nelaukdamos biurokratinių valstybinių institucijų apsisprendimo, jau įsteigė ir pašventino aikštėje „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ memorialo relikvijorių, išliejo pamatą paminklui. Juo turėtų tapti Vytis.
Vytis būtų paminklas ir drauge Valstybės simbolis (Lietuvos herbas), todėl Prezidentei, kaip Valstybės vadovei, reikėtų imtis paskatos greičiau jį pastatyti.
Reprezentacinėje Lukiškių aikštėje 2018-08-27–31 dienomis įvyko naujos LRT vadovybės didysis projektas „100 valandų“, skirtas Lietuvos jubiliejui. Viena reprezentacinės aikštės, pagal profesoriaus Gintaro Čaikausko, architektų Kęstučio Akelaičio, Lino Naujokaičio įgyvendinto projekto (sąstingio, okupacijos), dalis buvo užpildyta išmaniais paviljonais, scenomis, stendais, palapinėmis ir kita skoningai įrengta atributika.
Kitoje aikštės pusėje, vadinamoje laisvės dalimi, kurioje nutiesti pėsčiųjų takai simbolizuojantys „Gyvybės medį“, srūva jo mitybai reikalingos medžiagos – su gera nuotaika neskubėdami vaikšto įvairaus amžiaus vilniečiai ir svečiai, prie pulsuojančio fontano krykštauja, bėgioja vaikai. Aikštės vidurys tarp kietosios ir žaliosios – laisvės zonos paliktas pagarbai, tiesa, dar nebaigta tūkstantmečio juosta, o pačiam centre formuojamas Šimtmečio-Redos ratas, kurio centro ertmėje įamžinta 111 relikvijų. Jį dengia apvalus juodas granitinis dangtis su užrašu „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę. Atmintis ir pagarba.“ Relikvijas iš įvairių Lietuvos, Latvijos, Lenkijos vietų rinko ir dokumentaliai aktais teikė įamžindami žuvusiųjų atminimą per 300 asmenų. Jos buvo suvežtos iš Saulės, Žalgirio, Salaspilio, Širvintų, Giedraičių mūšių, Kryžių kalno, Kražių skerdynių, Gedimino kalne atsivėrusio 1863 m. sukilimo vadų išniekinimo kapo, Kalniškių, Virtuko, Lėno mūšių ir partizanų žūties, Tuskulėnų parko, kur buvo suvežta iš KGB rūmų ir Lukiškių kalėjimo arti tūkstančio nužudytų laisvės kovotojų, Sausio 13 aukų žūties, nužudytų pasieniečių Medininkuose, vietų.
Visuomeninių patriotinių organizacijų vadovai, Vyčio su laisvės kovotojų memorialu paramos ir labdaros fondas surinktomis lėšomis relikvijas paviešino ir ant dviejų granitinių plokščių iškalė jų sąrašą ir pašventinę iškilmingai padėjo prie šimtmečio rato nuo Gedimino prospekto pusės. Tai buvo padaryta, kad praeiviams, Vilniaus svečiams būtų informatyvu.
Vytis – Seimo istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje. ELTA nuotr.
Šioje garbingoje vietoje įvyko ir keli vandalizmo aktai, sudaužytas šimtmečio rate su trispalve perjuostas arkliukas, išniekintos relikvijos, pagrobti su relikvijomis lydimų dalis dokumentų, buvo dingę ir su relikvijų sąrašais granitinės plokštės. Kitą dieną paaiškėjo, kad jas išvežė Vilniaus miesto savivaldybė į „Grindos“ sandėlius. Jos pagal susitarimą buvo grąžintos Vyčio su laisvės kovotojų memorialu labdaros ir paramos fondui. Šiuo metu informacinės plokštės su relikvijų sąrašais grąžintos į tą pačią vietą, kurioje buvo iškilmingai, profesionaliai įtvirtintos, kad vandalai į jas nepasikėsintų.
Trumpai apibūdinau didžiojo LRT projekto panoramą, kurioje 100 valandų dieną ir naktį be pertraukos vyko įvairūs renginiai, pokalbiai, koncertai, tuo pačiu primindamas, kad pagrindinis reprezentacinės Lukiškių aikštės akcentas yra ir bus šimtmečio ratas, kuriame įamžintas kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę atminimas, kad čia yra tylaus susikaupimo, pagarbos kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę vieta.
Visuomeninės organizacijos, sužinojusios apie šventinį LRT 100 valandų trukmės renginį, nusprendė šventinę nuotaiką papildyti ir į jį įsilieti. Kreipėmės į vyriausią šventės prodiuserį Audrių Giržadą, kad leistų kartu dalyvauti renginyje, bet jis nesutiko, tik leido prieš šventės pradžią šimtmečio rate padėti trispalvį vainiką su užrašu „Žuvusiems už Tėvynės laisvę“. Išsirikiavome. Augaloti vyrai su tvarkingomis uniformomis nešė vainiką, šalia jų ėjo uniformuoti kariai nešdami trispalves ir Vyčio vėliavas. Prašėme šventės vadovų ta proga dalyvauti, sugiedoti himną, giesmę „Lietuva brangi“, nufilmuoti mūsų eiseną. Likome neišgirsti, be atsako.
Todėl patys sugiedojome himną, pastovėjome garbės sargyboje ir po valandos tvarkingai išėjome iš pagerbimo vietos. Mums bestovint garbingiausioje Lukiškių aikštės vietoje, šimtmečio rate, nepriėjo nei vienas žurnalistas, šventės organizatorius, fotografas, nebent kas filmavo su slapta kamera. Šventinė diena buvo graži, nuotaika pakili, virš galvų sukosi dronas, kuris teikė vilties, kad užfiksuos žuvusiųjų pagerbimo ceremoniją. Vis kirbėjo mintis, kad gali būti per panoramą, vakarui, 20.30 val. paruoštas kitas scenarijus. Neapsirikome. Visų Lietuvos piliečių populiariausioje žinių laidoje išvydome Lukiškių aikštės konkurso pagal Kultūros ministerijos ir ŠMC kūrybinių dirbtuvių surežisuotą scenarijų „nugalėtoją“ A.Labašauską, kuris apsidžiaugė, kad Vilniaus miesto savivaldybė skyrė 32 tūkstančius jo projekto „kalvelės“, kaip tauta vadina, „bunkerio“ įgyvendinimui. Jis sakėsi, gavęs pinigus, važiuosiąs į miškus, į partizanų bunkerių vietas, rinksiąs medžius, juos inkrustuosiąs savo kūrinyje ir pradėsiąs darbą, kurį tikįs užbaigti iki metų pabaigos.
Lukiškių aikštėje privalo stovėli Laisvės karys. Slaptai.lt nuotr.
Manau, kad toks LRT vadovybės ir A.Giržado politinis užsakymas ir scenarijus buvo numatytas iš anksto. Vienas iš Lietuvos heraldikos žinovų Arvydas Každailis šį faktą komentare apibūdina taip: „Esu apdovanotas ženkliuku už nuopelnus Lietuvai Nr.001. Netikiu, kad p. A.Labašausko projektas bus įgyvendintas. Tai paauglio kliedesys, surežisuotas Kultūros ministerijos su Šiuolaikiniu meno centru…“ Jaunas, populiarus publicistas Vytautas Sinica teigia kad tai visiška degradacija, – už 32 tūkstančius „nugalėtojas“ keliaus į miškus, žiūrės bunkerius, rinks medžiagas projektui, kuris nebuvo net pateiktas, nebuvo sudaryta tikroji sąmata, nes nebuvo tikrojo projekto, tik teorinė vizija. Jau nekalbant apie tai, kad visi mokame už jauno kosmopolito meninį savęs ieškojimą. Jis net nebandė ir nežino, kur ieškoti tų medžių, tik pradės.
LRT 100 metų Lietuvai didžiojo projekto organizatoriai paskelbia A.Labašauską būsimo paminklo Lukiškių aikštėje „nugalėtoju“, kai vyksta du teisminiai procesai, kur nagrinėjami ŠMC kūrybinių dirbtuvių „kalvelės“ vertinimo rezultatai ir atrinkto projekto teisėtumas, nes prašoma sustabdyti visus realizavimo veiksmus ir finansines operacijas. Teismo metu iš Kultūros ministerijos ir ŠMC buvo pareikalauta papildomai pateikti visus kūrybinių dirbtuvių vertinimo rezultatus ir patvirtinimo dokumentus. Yra Kultūros paveldo departamento (KPD) dokumentas, kuriame patvirtinta, kad Lukiškių aikštės teritorijoje galioja specialūs paminklosaugos reikalavimai – lygaus reljefo išlaikymas. Tačiau ir čia 2018-08-31d žurnalistė Indrė Jančiukaitė paleido gandą, KPD savo poziciją keičia – gali būti aikštėje formuojama kalvelė. Po 4 valandų KPD tai paneigė.
Nesant juridinio pritarimo ŠMC kūrybinių dirbtuvių laimėtojui, neturint iki šiol parengto ir patvirtino projekto, tolesnis darbų finansavimas gali būti siejamas su lėšų švaistymu. Tai kelia nuostabą. Juk politiniai kaliniai, tremtiniai, laisvės kovotojai ir visos patriotinės jėgos jau daug metų susitikimuose Ariogaloje, savo susirinkimuose skelbia, kad Vilniuje, Lietuvos sostinėje turi būti įamžintas per amžius kovojusių ir žuvusių už Tėvynės laisvę atminimas su Vyčio simboliu. Vyčio su laisvės kovotojų memorialu projektas labdaros ir paramos fondas pagal suderintą su architektais ir Vilniaus miesto savivaldybe projektą jau investavo į šimtmečio rato memorialą apie 32 tūkstančius eurų. Visi per LRT didingą renginį pastebėjome, kaip gražiai atrodo Lukiškių aikštė, kaip derinasi šimtmečio ratas – memorialas, ypač kai stebima dronu iš viršaus. Nejaugi pagal politinį užsakymą ardysime aikštę, kursime kalveles ir vėl sukišime partizanus į vadinamą „kalvelę – bunkerį“, pridengtą inkrustuotais paminkle medžių atspaudais, įvardinant juos slapyvardžiais, kaip sovietiniais laikais be vardų ir pavardžių.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.
Tuo labai pasipiktinę likę gyvi partizanai ir jų ainiai. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis ruošiasi pastatyti paminklą Kryžkalnyje visiems žuvusiems Lietuvos partizanams, įvardinant jų vardus, pavardes ir slapyvardžius. Šiomis dienomis taip yra padaryta Estijoje, Taline. Ir vėl Estija, nežiūrint į sudėtingą padėtį, mus aplenkė, ne tik iškėlė į tinkamą vietą sovietinį karį. Taline prie memorialo stovi garbės sargyba, įamžinta tūkstančiai žuvusių už Estijos laisvę atminimas. Nejaugi Vilniuje prie tokios „kalvelės“, ar neapsijuoksime, kai pagal protokolą pastoviai ar švenčių dienomis stovės garbės sargyba, prie tokio paminklo dės gėles ir vainikus atvykę į sostinę karaliai, prezidentai ir valstybių vadovai.
Džiaugiamės jauna LRT vadovybe ir gražiu 100 metų skirtu Lietuvai renginiu, tuo pačiu esame nustebinti politiniais užsakymais ir nepagarba tinkamai tą proga pagerbti kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę atminimą. LRS 2018-08-31d. vyko iškilmingas svetimos kariuomenės 25 metų sukakties paminėjimas. Nepriklausomybės aikštėje tradiciškai buvo pakeltos vėliavos, aidėjo šūvių salvės. Po iškilmingo minėjimo valstybių vadovai – Prezidentė, Premjeras, LRT vadovybė ir kiti aukšto rango pareigūnai rinkosi Lukiškių aikštėje, kalbėjosi su žurnalistais, prezidentė bendravo su atrakcionuose įsikūrusiais vaikais. Visų buvo pakili nuotaika. Deja, patriotines jėgas, laisvės kovų dalyvius nuliūdino, kad nė vienas konkrečiai nepasakė apie pagrindinę Lukiškių aikštės funkciją, kad Lukiškių aikštė turi būti formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais.
1950-aisiais į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša – Skirmantas.
LRS 2017-05-02 priėmė rezoliuciją Nr,XIII-341, kad iki 2018-02-16 dienos, minint Lietuvos atkūrimo šimtmetį, Lukiškių aikštėje, Vilniuje būtų pastatytas ir atidengtas paminklas „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę atminti“, kuriame yra numatyta vieta tautos ir valstybės simboliui Vyčiui, kad galutinai būtų pastatytas visų laikų kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimo įamžinimo memorialas. Tam pritarė politiniai kaliniai, partizanai. tremtiniai, visuomeninės patriotinės organizacijos. Tačiau Kultūros ministerija su ŠMC kūrybinėmis dirbtuvėmis sugriovė visus Jubiliejui numatytus planus. Jau prabėgo pusmetis, kai tai progai pažymėti Gedimino prospekte, liepsnojo 100 laužų, reikalai nepajudėjo, sėdime, turėdami tokią garbingą istoriją, lyg pelkėje ir negalime iš jos išsikapstyti.
Manyčiau pagrindinė kliūtis, kodėl nenorima pastatyti laisvės kovų memorialą ir paminklą su Vyčio simboliu, yra mūsų aukščiausio rango vadovų, Kultūros ministerijos nepagarba žuvusiems už Tėvynę. Per LRT 100 valandų Lukiškių aikštėje scenarijaus trukmę, būdami prie pat Šimtmečio rato, kur įamžintos relikvijos ir padėtos informacinės granitinės plokštės, nepadėta nė vienos gėlės, neuždegta žvakė. To nepadarė Prezidentė, Premjeras, Seimo pirmininkas, miesto šeimininkas meras ir net LRT vadovybė. Ypač nustebino LR Prezidentės pozicija, kad ji paminklams yra alergiška, kad bet kuris jų pradedant Leninu, verčia galvoti ne apie ateitį, o apie praeitį, kad aikštė yra skirta pasidžiaugti žmonėms, vaikams, ir to pakanka. Nejaugi baigdama kadenciją prezidentė pamiršo Lietuvos himno žodžius – iš praeities Tavo sūnūs te stiprybės semia, kad tautos žmonės be praeites yra kaip vaikai, kurie gali užmiršti garbingą Lietuvos istoriją. Ta patį kartoja premjeras, siūlydamas nesiknaisioti po praeitį, t.y. tęsiama buvusio LKP I sekretoriaus, LR prezidento Algirdo Brazausko politika, kuris siūlė išvežti KGB archyvus į Grigiškes ir sudeginti. Taigi patriotinės jėgos, mylintys ir puoselėjantys meilę savo kraštui, kalbai tautiečiai gyvena sovietinio mąstymo vadovų apsuptyje. O juk Lukiškių aikštėje dar 1995 metais buvo pastatytas paminklinis akmuo, įvardinantis, kad šioje vietoje bus įamžintas laisvės kovotojo – partizano atminimas, o 1999 m. vasario 11 d. nutarimu NR.VIII-1070 Seimas paskelbė, kad aikštė turi būti formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiais akcentais.
Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Šarūno ir Žaibo būrių partizanai žygyje.
Dar turiu vieną pastabą ir pasiūlymą visiems organizuojantiems renginius Lukiškių aikštėje. Laikykimės pagarbaus atstumo nuo memorialo, juk vietos aplink yra pakankamai. Šalia įamžintų relikvijų rato turi skambėti rami, klasikinė pagarbą žuvusiems išreiškianti muzika. Kita vertus, Lukiškių aikštės erdvė yra pakankamai didelė, erdvi ir norint pašėlti nesunkiai galima surasti kiek atokesnę nuo rato vietą. Tokia ir yra pagrindinė šios aikštės sprendinio idėja, kad joje sukurta reali galimybė suderinti visų visuomenės sluoksnių poreikius ir interesus. Tai ir yra tikroji laisvės išraiška.
Tikimės po mėnesio sulaukti teigiamo teismo sprendimo, kad laimės „Vyčio“ su laisvės kovų memorialu projektas. Užbaigsime šimtmečio rate formuojamą pagal projektą memorialą, o per tūkstantmečio suformuotą juostą atskries ir Vytis, primenantis M.K. Čiurlionio paveikslą „Preliudas“. Savo straipsnį baigiu pranašingais įžymios poetės, Lietuvos partizanės Dianos Glemžaitės žuvusios už Tėvynę posmu (beje, jis su relikvijas lydimais dokumentais įdėtas amžiams į Šimtmečio ertmę):
O juk bus dar diena kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštai suspindės,
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.
Siūlyčiau visiems valstybės vadovams, pradedant Prezidente, mintinai išmokti šį posmą ir gerai susimąstyti, įsigylinti į kiekvieną poetės posmo žodį, pagyventi nors dieną partizanės Dianos aplinkoje – bunkeryje, jeigu nesusidaręs per puse amžiaus trukusią sovietinę okupaciją komunistinis skafandras ar ilgimąsi Lietuvos budelio Antano Sniečkaus – vadinto „šeimininku“ laikų, tikrai nuo alergijos paminklams pasveiksite. Aš asmeniškai skaitydamas jos eilėraštį „Mes mokėsim numirt“, matydamas istorinius partizanų žūtbūtinės kovos vaizdus, išniekintus miestų ir miestelių aikštėse mūsų didvyrių kūnus, girdėdamas jų liūdnas, bet viltingas dainas, vos vos susilaikau neverkęs. Galvoju, kad tai jausdamas nevaikėju. Tiesa, jau gyvenimo laikrodis pradėjo skaičiuoti devintą dešimtį metų. O profesoriui Vytautui Lansbergiui norėčiau priminti, kad tikrai sovietinės okupacijos metu Lietuvos komunistų partija buvo ir pataikaudama okupantams atliko tautos budelio darbus. Tai buvo ne fantomas ar vaiduoklis.
Lietuvos partizanai. Perfotagrafuota iš LGGRTC archyvo. Slaptai.lt nuotr.
V.Kudirkos „Varpas“ vėl kviečia kaip prieš 120 metų: “O skambink per amžius vaikams Lietuvos: Tas laisvės nevertas, kas negina jos“. Šiuo metu kasdien senus ir naujus laikus Vilniuje primena Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios kariljono varpai, kurie aidi Lukiškių aikštės aplinkoje, skelbdami, kad kovą už Lietuvos laisvę dar nebaigta. Kelkimės, kelkimės, kelkimės.
Vyčio su laisvės kovotojų memorialu labdaros ir paramos fondo valdybos pirmininkas, laisvės kovų dalyvis Jonas Burokas
Ketvirtadienio vakarą Kauno pilies kieme tūkstančių kauniečių bei šimtų kviestinių svečių akivaizdoje bus atidengta „Laisvės kario“ skulptūra, populiariai vadinama „Vyčiu“, atkeliavusi iš Ukrainos praėjusį savaitgalį ir pastatyta ant iš anksto jai parengto pjedestalo.
„Šis brangus praeities simbolis praeičiai ir dabarčiai yra didžiausia Kauno bei viso pasaulio lietuvių dovana savo šimtmetį švenčiančiai šaliai“, – sakė Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, kviesdamas visus į skulptūros atidengimo šventę.
Nacionalinės premijos laureato skulptoriaus Arūno Sakalausko sukurtas „Laisvės karys“ – daugiau kaip 3 tonas sveriantis, beveik 7 metrų aukščio bronzinis kūrinys – nulietas Ukrainos sostinėje Kijeve, talkinant vietiniams skulptoriams. Kaune prie skulptorių prisidėjo ir meistrų komanda iš Ukrainos, tad dalimis išlietas „Vytis“ buvo sumontuotas bei pastatytas ant postamento per rekordiškai trumpą laiką.
Kauno miesto savivaldybė pranešė, kad Vyčio liejimo darbai Ukrainoje kainavo 472 tūkst. eurų. Papildomai kainavo postamento įrengimas bei aikštelės ir aplinkos prie Kauno pilies sutvarkymas.
Prie šio projekto įgyvendinimo prisidėjo apie pusantro tūkstančio pavienių žmonių, šeimų ir įmonių. Lietuviai aukas per Vyčio fondą šiam iškiliam simboliui siunčia iš viso pasaulio. Aukoti galima ir toliau.
Kauno miesto savivaldybė, primena ELTA, yra įsipareigojusi greta gyventojų paaukotų pinigų padengti paminklo sukūrimui ir pastatymui reikalingų lėšų trūkstamą dalį biudžeto pinigais.
Lietuviui šie metai ir pasiruošimas jiems – kažkas šventa. Visos svarbiausios datos – Vėlinės, Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai, Trijų Karalių šventė – tai dvasinis pasiruošimas Sausio 13-ajai, Vasario 16-ajai, Kovo-11-ajai, Liepos 6-ajai… Aiman, šventinis laukas buvo smagiai užminuotas, ir žmonės nespėjo atsigauti nuo vieno sprogimo, kai pasigirsdavo kitas. Na, jei šventė – tai su fejerverkais…
Apžvelkime bendrą foną, kuriame tauta gyveno visą šį laiką, tikėdamasi kuo gražiausių išgyvenimų ir džiaugsmo.
Rugsėjis-spalis. Suprantama, didžiausias įvykis turėjo nutikti Lukiškių aikštėje, kada visi tikėjosi išvysti pagaliau suręstą paminklą laisvės kovotojams atminti. Tačiau pinigų aukotojai savo pastangų vaisių neišvydo. Du planuoti paminklai – „Vytis“ Vilniuje ir „Žvalgas“ Kryžkalnyje liko svajone. Keletą mėnesių vyko užkulisiniai mūšiai. Spalio mėnesį pinigai, surinkti Gintauto Lukošaičio „Žvalgui“, buvo perduoti kitam projektui, o visuomenei dar nežinant Kariuomenės dienos proga transliuotame koncerte per LRT, per pertraukos reklaminį intarpą staiga visi netikėtai pamatė keistą „koplyčią“, „Žvalgų“ – nė ženklo. Naujas, prastos kokybės darbelis buvo skubiai palaimintas Seime. Lygiai taip pat spalio 3 d. ŠMC su Kultūros ministerija paskelbė skubų alternatyvų konkursą „Vyčiui“, kuriam jau buvo suaukotos lėšos. Viskas įstrigo, „Vytis“ stovės Kaune, o Lukiškes kol kas sergsti LLKS inicijuotas relikvijų įamžinimas po žeme. Vis dar –
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
apkasuose? Ant žemės – smagus fontanėlis nuo vasaros karščių vaikučiams pasičiurkšti.
Lapkritis. Per Vėlines (Visų Šventųjų dieną) tautą sukrėtė Rūtos Vanagaitės „impičmentas“ A. Ramanauskui-Vanagui. „Vanagaitės skandalas“ baigėsi tuo, kad „Alma littera“ visas knygas atidavė į makulatūrą, nors tie, kurie garbstė „Mūsiškius“ (2016), spruko į krūmus, pasirodžius „Vištai strimėlės galva“ (2017). Visuomenės „veikėja“ ir „rašytoja“, nukentėjusi nuo tikro Vanago, Vytauto Landsbergio vykusiai įvardinta „Dušanskiene“, skyrybų su Zuroffu ir kitas žaizdas gydosi tarptautiniame PEN centre ir galimai rengiasi rašyti naują knygą, kurioje partizanai vėl patys „nusikapos sėklides ir išsidurs akis“ iš meilės KGB.
Tiesa, antisemitizmo eskalavimo temai buvo pasiruošta dar anksčiau – 2016 lapkričio 18 dieną, Vilniaus Rotušėje surengus diskusiją „Ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?“ Kaip ir dar anksčiau, vykdant parodomuosius „viešuosius pilietinius teismus“ su visokiais parašų rinkimais ir pasmerkimais Juozui Brazaičiui, generolui Vėtrai, taip pat fabrikuojant „nuvainikavimą“ Sigitui Gedai, Justinui Marcinkevičiui, Romualdui Ozolui ir kitoms iškilioms asmenybėms, mėginama remtis kryptingai falsifikuojamais istorijos faktais ir iškreiptai interpretuojamomis pseudo mokslinėmis studijomis.
Legendinis pulkininkas Kazys Škirpa
Nuo lapkričio 11 dienos prasideda #metoo skandalas, kai dėl seksualinio priekabiavimo „maudomi“ išskirtinai Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai ir garsenybės: Šarūnas Bartas, Jonas Gasiūnas, Gintautas Trimakas ir Jonas Vaitkus, taip pat soc. mokslų dr. Arvydas Lieponius. Visi be jokių teismų, vien paskelbus nuomones, neteko reputacijos, patalpų ir darbo vietų.
Gruodis. Spaudoje nuo 11 d. skelbiami nauji Nacionalinės premijos laureatai. Premijos negauna garbų jubiliejų švenčiantis žymus rašytojas ir dramaturgas Kazys Saja, visuomenei žinomas kaip nepalenkiamas antikomunistas, „Varpo“ autorius. Rašytojų sąjungoje vyksta renginys, skirtas rašytojų organizacijos leidinio „Metai“ (buvusios „Pergalės“) sukakčiai. Renginio metu pagrindinis pranešimas skiriamas komunistų rašytojo Juozo Baltušio, kurio dienoraščiai buvo spausdinami leidinyje visus metus, reabilitacijai. Pritariama jo minčiai (cituojamos ištraukos), kad klaidinga manyti, jog Lietuva gali būti savarankiška.
Gruodžio 5-6 d.d. vyksta jungtinė Lietuvos ir Lenkijos mokslininkų konferencija (dalyvauja 24 institutai) Juzefo Pilsudskio garbei – gimimo 150-mečiui. Lietuvių tautos budelis Pilsudskis vaizduojamas kaip Lietuvos didvyris ar bent jau didžiai nusipelnęs veikėjas.
Naujieji metai pasitinkami Moscow City Ballet atvežtu baletu „Spragtukas“ Žalgirio arenoje Kaune ir 30 d. Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje. Visi garsiai ploja ir geria šampaną.
Sausis, 6 d., „Trys karaliai“. Visuomenę, kuri švenčia katalikišką šventę, sukrečia KGB sąrašų skandalas: B. Burauskaitei atostogaujant išviešinamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre saugomas KGB paliktas sąrašas, kuriame be bylų ir įrodymų, be analizės teigiama, kad Lietuvoje ir pasaulyje žinomos garsenybės Donatas Banionis, Saulius Sondeckis ir kardinolas Vincentas Sladkevičius buvo KGB agentai. Vis dar tęsiasi seksualinio priekabiavimo viešinimai spaudoje.
Aktorius D. Banionis ir dirigentas S. Sondeckis. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.
Sausio 18 d. įsilaužta į naujienų portalą TV 3 ir paskelbta tikrovės neatitinkanti žeminanti informacija apie Krašto apsaugos ministrą Raimundą Karoblį ir Žinių radijo“ laidų vedėją Ridą Jasiulionį. Maždaug tuo pačiu metu užsienio interneto portaluose paskelbta, esą Lietuva įvedė Mongolijai ekonomines sankcijas dėl prezidento žodžių apie sovietų okupaciją.
Sausio 26 d. Vilnius reklamos agentų paskelbiamas „G-tašku“. Turistų malonumui su vaizdine medžiaga: važiuokite, čia sekso rojus. Naujiena išgarsinama per portalus.
Vasaris. Vasario 12 d. BNS praneša, kad vietoj Lietuvos himno nuskambėjo LTSR himnas per apdovanojimų ceremoniją dziudo Europos jaunių taurėje, kai buvo sveikinama aukso medalį iškovojusi Lietuvos sportininkė Justina Kmieliauskaitė Italijoje, Folonikoje.
Vasario 16-oji. Laisvės premijos laureatės Nijolės Sadūnaitės kalba iškilmingame Seimo posėdyje pabaigoje nutraukiama (išjungiamas mikrofonas kalbantis su prezidente), niekur didžiosios žiniasklaidos nepublikuojama, į jos klausimus oficialiai neatsakyta, jos pasisakymas traktuotas kaip nesusipratimas.
Vakaras: Vilniaus Gedimino prospektas skendi troškiuose dūmuose nuo tankiai sustatytų ir uždegtų „nepriklausomybės laužų“ (gal supainiojo su sausiu?). Tiesą sakant, tenka apsisukti ir dingti kuo toliau, kad nebūtum išrūkytas ir neuždustum. Puiki savivaldybės dūmų uždanga.
Vasario 23-kovo 2 d.d. Nr. 8 „Respublikoje“ Vitas Tomkus pradeda skelbti savo „įtariamųjų KGB sąrašą“. Sąrašas visuomenės pasitinkamas su skauduliu ir rimtai, svarstomas, nors redaktorius su jam būdinga ironija mėgina įrodyti tokių „sąrašų“ nepatikimumą. Painiava didėja.
Vasario knygų mugėje Krašto apsaugos stende nėra nė vienos aktualios knygos, skirtos visuomenei, pavyzdžiui, nuo pavojaus apsiginti (trys knygos išleistos, tik neaišku, kur jų įsigyti). Leidinių labai maža.
Kovas. Kovo 8 d. per naktį Lukiškių aikštėje išdygsta įtartinas objektas, primenantis paminklą. Pasirodė, kad jį pastatė Lietuvos fantastų konventas „Lituanicon XXIX“, klubas „TL Draugija“.
Balandis. 25 d. išniekintos relikvijos Lukiškių aikštėje – pavogta kapsulė su relikvijų sąrašu.
Birželis. Birželio 29 d. pranešama, kad išniekintos relikvijos Lukiškių aikštėje – pavogta kapsulė su relikvijų sąrašu. Vėliau sugauti neva besimušantys du chuliganai, vienas jų laikė tą kapsulę. Birželį pranešta, kad Sondeckis su Banoniu nedirbo KGB (jei kas išgirdo).
Jubiliejinė dainų šventė. Duonos garbinimas. 2014-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jau reikėtų dėti daugtaškį, nes kažin, kas dar valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiančių lietuvių laukia per Pasaulinę dainų šventę liepos pradžioje ir Mindaugo karūnavimo dieną? Gal virš šokančių porų prabirbs sraigtasparnis ir išmėtys proklamacijas? O gal oro balione virš Vingio parko estrados kybos naujam politikos sezonui besirengiantis jogas Viktoras Uspaskich, ir kaip Kašpirovskis iš aukštybių mėgins numaldyti liaudies nerimą?
Aptariau tik rezonansinius atvejus, kurie visuomenę panardino į kažkieno planuotą (tuos planus paslaugiai išplatinus gandosklaidai) sąmyšį ir neviltį, užgožusį šventinę nuotaiką, vilties spindulius ir net ramybės valandėles šeimose. Apie vidines politines ir socialines rietenas ir scenarijus neverta net kalbėti. Kur raudona linija eina, matyti iš šios improvizuotos „stenogramos“. Aisbergo viršūnė pagal logiką didesnė už normalios lyties pagrindą. Šimto apverstų aisbergų karalystė.
Apie prasmingomis, įsimintinomis tautai dienomis tvyrantį chaosą bylojo „paminklas“ Lukiškių aikštėje, skirtas Kthulhu kultui. Net gaila, kad policija suprato jaunimo pokštą ir saugiai jį pašalino – būtų puiki instaliacija, iliustruojanti Leitavijos debiloidų[i] vertybes. Tiems, kas nesupranta, paaiškintina, jog šis linksmas statinys apeliuoja į siaubo ir fantastikos literatūros klasiko, amerikiečių rašytojo Howardo Phillipso Lovecrafto (1890-1937) apysaką „Kthulhu šauksmas“ apie iš žvaigždžių kilusio baisūno kultą, laukiantį savo atgimimo valandos: košmarišką požeminį mąstančių lavonų miestą, mišrūnų garbinamą titanišką Padarą Kthulhu, kuris pasakojimo pabaigoje išnyra iš gelmių ir persekioja jūreivius, kol yra įveikiamas, bet neilgam: „Matyt, ir toliau gyvuoja ir Kthulhu, uždarytas toje akmens properšoje, kuri jį saugo nuo tada, kai saulė buvo jauna. Jo prakeiktas miestas dar kartą nuskendo, mat po balandžio audros „Akylasis“ praplaukė pro tą vietą, tačiau jo dvasininkai Žemėje ir toliau bliauna, šokčioja ir žudo, susibūrę apleistose vietose aplink stabais vainikuotus monolitus. Skęstantis miestas jį turbūt įtraukė, kol jis buvo savo juodojoje bedugnėje, antraip pasaulis jau klyktų iš baimės ir klaiko. Kas žino, kuo viskas baigsis? Kas iškilo, gali nuskęsti, o kas nuskendo, gali iškilti“. (Ha-ha-ha)
Per visus kultinio rašytojo apsakymus vingiuoja jo sukurtų personažų ir miestų siužetinės linijos, juose vyrauja blogio simbolis – penkiakampė žvaigždė. Ji figūruoja daug kur, bet ypač – apsakyme „Beprotybės viršukalnės“: iš kosmoso prieš milijonus metų į Antarktidą atkakusių žvaigždžiagalvių kapus puošia penkiakampes žvaigždes primenantys ledo kauburiai su taškelių raštais, tiksliai atkartojantys ant žalsvų mezozojaus sluoksniuose atkastų muilo akmenų, buvusių piniginiu vienetu, esančius raštus; ekspedicijos dalyviai lėktuvu nukanka į fantastinį praeities miestą, kuriame randa „begalinio įmantrumo, antgamtiško masyvumo ir nežemiškos egzotikos pavyzdžių“. „Kai kurioms geometrinėms formoms pavadinimų tikriausiai nebūtų sugalvojęs net pats Euklidas – netaisyklingi, įvairiausiais kampais nukirsti kūgiai, įmantrių proporcijų terasos, keistai išgaubti stulpai, savotiškos aplūžusių kolonų grupės, įvairios penkiabriaunės ir penkiakampės beprotiško keistumo architektūrinės kompozicijos“ (…) Mus supančios architektūros formose ir keliuose gana neblogai išlikusiuose sienų ornamentuose nuolat atsikartojantys penki žvaigždės spinduliai taip pat kėlė miglotų, bet grėsmingų asociacijų“.
Remonto darbai Lukiškių aikštė. Vyčio čia nebus, todėl aikštė taip ir liks nyki, atgrasi, svetima. Slaptai.lt nuotr.
Žinant Lukiškių aikštės istorinį kontekstą ir simbolius, kurie joje ilgai gyvavo bei vis nori atsikurti naujais pavidalais, matyti kovo 8 dienos proga pastatyto objekto daugiaprasmė, taikliausia ir šmaikščiausia aliuzija bei situacijos įvertinimas. Bet kažin, ar Lovecrafto kūrybos rinktinę „Tykantis tamsoje“, išverstą į lietuvių kalbą ir išleistą šiais metais (Kitos Knygos, 2018), skaitys naujieji Leitavijosdebiloidai, kurie spokso per specialiai jiems skirto Rusijos TV kanalo „REN Lietuva“ siužetus apie ufonautus, atgal vykstančią evoliuciją (žmogus virsta beždžione) ir atvirą karo propagavimą.
[i] Pastabėlė: terminas sukurtas autorės; ji mielai įstotų į fantastų draugiją, jei ją pakviestų (kadangi nariai suskridę iš visų galaktikų, matyt amžiaus cenzas neribojamas).
Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Iškart klaustumėte, kodėl reikia jaukintis. Reikia, nes iki šiol ji buvo svetima, priešiškumu Lietuvai ženklinta: į ją žiūrėjo carinės Rusijos, Lenkijos, Vokietijos, sovietinių represinių struktūrų rūmų langai, aikštėje ir rūmuose buvo vykdomos politinių kalinių egzekucijos, čia stovėjo paminklas raudonojo teroro pradininkui Leninui.
Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS) raštu 2016 m. vasario 16 d. kreipėsi į Vilniaus merą, miesto tarybos narius, Vilniaus miesto administracijos vadovybę bei Seimo ir Vyriausybės kanceliarijas ir Seimo narius šiuo kreipimusi-pranešimu:
Jau beveik tris dešimtmečius istorinės Tautos Laisvės kovų ginant valstybės nepriklausomybę ir kovotojų atminties įamžinimo laukusi valstybės reprezentacinė Lukiškių aikštė Lietuvos sostinėje Vilniuje, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo jubiliejui 2018 vasario 16 d. neliks tik nesibaigiančių statybų aikštelė, todėl siekiant padėti visoms valdžioms išvengti galimos gėdos ar nepatogumo, kad nebus įamžintas kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę atminimas šiame aikštės memoriale dėl kokių nors galimai formalių biurokratinių kliūčių ar tarpusavio politinių intrigų, visuomenės ir patriotinių visuomeninių organizacijų iniciatyva, pastangomis bei ryžtu, pagaliau sulaukė Memorialo širdies – ŠVENTO RELIKVIJORIAUS. Mūsų nuomone, tai suteiks Lukiškių aikštės memorialui naują atminties bei pagarbos kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę prasmes bei galimai įpareigos valdžių ir institucijų atstovus atsakingiau ir objektyviau elgtis bei žiūrėti į šio svarbaus reikalo, tinkamo ir savalaikio memorialo su valstybės simboliu įrengimo (pastatymo) esmę, o ne blaškytis klaidžiuose biurokratizmo ar kokių politinių tarpusavio intrigėlių labirintuose.
Kreipiamės į Jus prašydami geranoriškai suprasti mūsų veiksmus ir nesiekti, bei neleisti išniekinti šio atminimo sakralinės vietos kaip nors bandant sunaikinti šį relikvijorių. Prašome Jus, savo valdžios galių, kurias suteikėme mes, piliečiai būdami rinkėjais, pagalba padėti kartu išsaugoti tą labai svarbių dalykų atmintį ir nepriešinti visuomenės, nes mes tik padedame Jums, o Jūs tiesiog prisidėkite savo realia pagalba prie to, kas jau padaryta ir tai galimai nebus jums didelė našta, o Lietuvai bus didingų jos Laisvės pergalių prasmingo atminimo išsaugojimo memorialas. Prašome įtraukti šį Lukiškių aikštės memorialo šimtmečio ratą su atminimo relikvijoriumi į savivaldos, (arba/ir) valstybės saugomų paminklų ir teritorijų, ar kokius kitus registrus, siekiat užtikrinti šiame memoriale tam tikrą apsaugą nuo vandalizmo ar kitų žalingų nusikalstamų veiksmų, taip padedant išsaugoti svarbų atminimą ateinančioms kartoms.
Po rekonstrukcijos atgyjanti Lukiškių aikštė pakvietė visus vilniečius ir miesto svečius birželio 9 d. pramogauti ir sulaukti įspūdingo neregėto siurprizo – fontano. Renginys vyko visą dieną, todėl veiklų netrūko mažiesiems, jaunimui, suaugusiems ir senjorams.
Prieš tai 2018 m. vasario 16 d. Gedimino prospektu žygiavo iškilminga eisena nuo LR Seimo rūmų iki Lukiškių aikštės su fakelais ir sovietinės okupacijos metais nužudytų, žuvusiųjų, nukankintų prieškario Lietuvos kariuomenės generolų, valstybės vadovų, dvasininkų ir kovojusių su sovietiniais okupantais partizanų už Lietuvos laisvę bei nepriklausomybę relikvijomis kapsulėse bei jų portretais.
Kapsules su relikvijomis buvo nuleistos į formuojamo memorialo – „Šimtmečio žiedo“ centre esančią ertmę. Greta jų buvo nuleistos antros kapsulės su palydimuoju raštu, kapsulių įterpimo aktu ir relikvijų sąrašu. Kapsules su relikvijomis ir dokumentais buvo pašventintos, uždengtos granito plokšte. Ši vieta aikštėje tapo šventa, maldos ir aukų pagarbos atminimui vieta. Relikvijų palydimasis raštas bylojo:
Priglausk prie Savęs, Aukščiausias, Lietuvos Laisvės kovotojus Amžinojoje tėvynėje, apsaugok šalį, už kurią jie gyvybes aukojo.
Dievas tepriima jų auką ir tepaverčia laisvos ir kilnios ateities laidu būsimosioms Lietuvos kartoms.
Šis laisvę mylinčių žmonių ir reikšmingų įvykių atminimo liudijimas teprimena ir tebyloja esamoms ir būsimoms kartoms apie sudėtas aukas ant MEILĖS ir LAISVĖS Lietuvai aukuro.
Ši kovų relikvijų buveinė tebūna gyvųjų susikaupimo, maldos ir pagarbos atminimui vieta.
Deja, nepraėjus net dviems mėnesiams aikštėje pasikartojo net du vandalizmo aktai.
LLKS rūpesčiu Lukiškių aikštėje Šimtmečio rate prie įterptų ir pašventintų relikvijų radosi nedidelis iš cemento skiedinio, su trispalve ant kaklo žirgelis. Jis, ten ilgoką laiką ir stovėjo, bet netrukus atsirado šimtmečio rate, greta relikvijų palaidojimo vietos. Nežinomo autoriaus ar autorių daili skulptūra tarsi liudijo paminklo prie relikvijų reikalingumą ir galbūt jo virsmo siekį Vytimi siekį.
Buvo gera stebėti, kaip toje šventoje vietoje prie arkliuko glaustosi vaikai, juo džiaugiasi, prie relikvijų dangčio sustoja ir šnekučiuojasi praeiviai. Greta Šimtmečio rato pagal projektą turi rastis paminklas kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę su Vyčio simboliu. Entuziastų sukurtas žirgelis tarsi stengėsi išaugti į Vytį. Tačiau…
Š. m. balandžio 10 d. praeiviai pamatė vietoj žirgelio išmėtytas jo duženas.
Kaip LLKS leidinio „Varpas“ redaktorius dėl nusikalstamos veikos išaiškinimo 2018-04-12 kreipiausi į Vilniaus Trečiąjį policijos komisariatą, kuris 2018-04-24 raštu pranešė, kad nusižengimo teisena pradėta. Praėjus dviem mėnesiams, teiravausi komisariate, kuris tepasakė jog tyrimas vyksta. Tuo teko suabejoti, nes aš kaip tyrimo iniciatorius nesu apklaustas, nors turiu ką tyrėjams pasakyti.
Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.
Galimai nesaugoma aikštė pati išprovokavo antrą nusikalstama veiką, nes balandžio 25 d. vandalai vėl šeimininkavo aikštėje, nusiaubė būsimo memorialo centre užkastas relikvijas. „Šiąnakt įvykdytas vandalizmo aktas laisvės kovotojų memoriale. Sausio 12 ir vasario 16 dienomis buvo pašventintos ir į memorialo centrą įleistos 111 relikvijų. Šiąnakt buvo išdaužytas viršus, ištrauktos kapsulės, bet iš keturių pavogta tik viena. Lankėsi kriminalistai“, – BNS pranešė Lukiškių aikštės sutvarkymo projekto vadovas architektas Kęstutis Akelaitis. Dėl įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 178 str. 3 d. (Tas, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba pagrobė svetimą turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje, – baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų).
Žinotina, kad vandalai gali siautėti tik ten, kur aplinka nesaugoma, todėl ir nusikaltimų tyrėjai pirmučiausia kaltininkais turėtų pripažinti pačius aikštės šeimininkus.
Aikštę tinkamai prisijaukinsime tik tuomet, kai ji bus saugi, kai joje nebus vietos nusikaltėliams ir neklaužadoms, viešosios tvarkos ir rimties trikdytojams.
Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Birželio 3-iosios popietė. Vilnius. Mokslų Akademijos salė. Iškilmingas minėjimas „Sąjūdžio kova tęsiasi“ baigiamas. Paskutinysis žodį taria filosofas Vytautas Radžvilas. Salė – sausakimša. Salėje – daug žymių žmonių. Visų oratorių kalbos įsidėmėtinos – kalbėta apie mirtiną pavojų keliančius nutautėjimo, asimiliacijos, degradacijos pavojus.
Nė nepajusime, kaip ištirpsime
Filosofo V. Radžvilo žodžiai įsiminė tuo, kad jis pranašavo mums prūsų likimą. O ar ne taip? Emigracijos upė patvinusi tarsi per didžiausią pavasario atodrėkį, į savąją istoriją mus verčia žiūrėti taip, kaip patogiau kitataučiams, Lietuvoje, tarsi būtume okupuoti, skriaudžiama lietuvių kalba, lietuvių studentams demonstratyviai brukama teisė ignoruoti lietuvių kalbą, literatūrą, lietuviai vis mažiau augina vaikų, mūsų valstybė skęsta korupciniuose skandaluose, kuriuose nebeįmanoma susigaudyti net specialiai ir kantriai juos studijuojant… Apibendrinimas negali būti optimistinis: mes verčiami tapti globaliais pasaulio žaidėjais, nors globalizacija vos tris milijonus teturinčiai, į nutautėjimą polinkį turinčiai tautai – mirtinai pavojinga. Nė nepajusime, kaip ištirpsime.
Taigi birželio 3-osios popietę jaučiausi esąs tarp bendraminčių: sutinku, kad padėtis – kebli, paini, sutinku, kad ją reikėtų keisti. Bet prisipažįstu, jog su lyg kiekvienu išklausytu pranešimu augo ir nusivylimas tiek organizatoriais, tiek oratoriais. Kokia nauda iš mūsų verkšlenimų? Nejaugi neprisimename, kad labai panašiai kalbėjome ir prieš penkerius metus? Pastebėjimai, kas taisytina mūsų valstybėje, – pradeda erzinti. Tikėjausi, kad filosofas Vytautas Radžvilas bent šį sykį pasakys, ką privalu daryti, kad Europos Sąjungos platybėse neišnyktume taip greitai kaip vaivorykštė po lietaus nušvitus saulei. Bet filosofas ir vėl tevardino, kas yra ne taip, o kaip konkrečiai remontuoti valstybę – neužsiminė nė žodeliu. Patį svarbiausią, patį aktualiausią klausimą „Ką daryti“ jis viešai nurašė „techniniams klausimams“. Suprask – smulkmena.
„Techninis klausimas“
Bet juk tai – ne smulkmena. Dažni ir garsūs bei iškilmingi užkeikimai „Seimas – privalo“, „Vyriausybės pareiga“, „Prezidentūra neturi teisės ignoruoti“ – neverti nė cento, jei mes nežinome, kaip valdžią priverst ginti būtent Lietuvos valstybės, lietuvių tautos interesus. Ką darome, jei Seimas, Vyriausybė ir Prezidentūra elgiasi priešingai, nei mes reikalaujame? Rengsime protesto mitingus, organizuosime referendumus, patys dalyvausime rinkimuose? Ar ir vėl pasitenkinsime šnekomis siaurame bendraminčių būrelyje?
Drįstu manyti, kad nei filosofas V. Radžvilas, nei kiti Tautos Forumo atstovai nežino, ką daryti. Todėl ir vengia „techninių klausimų“, todėl ir kartoja tas pačias mintis, jau ne sykį išguldytas tiek Mokslų Akademijos, tiek Tarptautinių santykių ir politikos mokslų, tiek Vilniaus Karininkų ramovės salėse. Kiek dar kartų susirinksime diskutuoti, ko lietuviškoji valdžia nedaro, ir kada galų gale prabilsime, ko mes patys nenuveikiame, nors turėtume nuveikti?
Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.
Minėjimo organizatoriai išsiųstuose pakvietimuose tvirtino, kad „visapusiškos ir didžiulės Lietuvos vidaus krizės ir augančių geopolitinių grėsmių sąlygomis minėjimas negali tapti grynai memorialiniu renginiu“. Bet juk jis būtent tokiu tapo.
Vilniečiai pavydi kauniečiams
Pateiksiu tik vieną, ne patį svarbiausią, ir vis dėlto į akis labiausiai krentantį pavyzdį. Kiek rengėme protestų, mitingų, kiek rašėme deklaracijų, kiek surinkome parašų, į pagalbą pakvietėme net parlamentarus, o Laisvės kario paminklo Lukiškių aikštėje Vilniuje nepastatėme. Jį be didelio triukšmo sėkmingai stato Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, kurį žurnalo „Valstybė” redaktorius ne sykį kritikavo dėl verslo su Rusija reikalų. Todėl ir klausiu: ar mums, vilniečiams, nėra gėda?
Įsidėmėjau, kad organizatorių pakvietimuose buvo brėžiama nuostata: „numatyta įsteigti besikuriančių forumų atstovų arba įgaliotinių sueigą, turinčią paspartinti forumų tinklo atsiradimą visoje šalyje ir paruošti sąlygas steigiamajai nacionaliniam Tautos Forumo suvažiavimui“.
Bet juk suvažiavimui reikalingi veiklūs, protingi, pareigingi žmonės. Kur jie, jei labai daug mūsiškių išvažiavę dirbti svetur, jei jau užaugusi naujoji – pinigų – karta, kuriai į Sąjūdžio idealus – nusispjauti, kuriai neįdomios nei filosofo Vytauto Radžvilo, nei politikos žinovo Vytauto Sinicos įžvalgos, jei net ir tie, kurie tądien sugužėjo į Mokslų Akademijos salę – per daug skirtingi, kad susivienytų?
Atidžiai perskaičiau Tautos Forumo sostinės, Kauno, Klaipėdos padalinių deklaracijas. Graudu, liūdna. Valdžiai pareikšti priekaištai – teisingi. Tik nėra paaiškinimo, kaip jie, forumiečiai, žada tobulintinti susiklosčiusią politinę, visuomeninę, kultūrinę Lietuvos santvarką neturėdami nei valdžios, nei tribūnos, nei resursų?
Kada atsikvošės lietuviška dvasia? Slaptai.lt nuotr.
Beje, tose trijose deklaracijose pastebėjau keistoką tendenciją. Visi priekaištai adresuojami tik Europos Sąjungai. Ji – didžiausia blogybių ir pavojų nešėja. Apie Rusijos tebekeliamus pavojus – beveik neužsiminta. Deklaracijose rašyta, jog pasikliovimas vien Vakarais – neišmintinga politika. Bet kur tvirtinimas, jog ne tik kultūrai, bet ir karinėms reikmėms Lietuva privalo skirti užtektinai daug lėšų – ne mažiau kaip 2 proc. nuo BVP? Ar Lietuvos kariuomenės reikalai forumiečiams neįdomūs?
Žodžiu, birželio 3-osios popietė, praleista tvankioje, sausakimšoje Mokslų Akademijos salėje, sukėlė dvejopus jausmus.
Tekstas buvo paskelbtas JAV lietuvių laikraštyje „Draugas”
Vytis – ne žaisliukas. Vytis – Tautos simbolis. Slaptai.lt nuotr.
Kauno pilies prieigose iškilsiančios legendinio kario – Vyčio – skulptūros gimimas pasiekė pusiaukelę, praneša Kauno savivaldybė. Prasidėjusį itin svarbų bronzos liejimo etapą planuojama pabaigti iki birželio vidurio, o skulptūros atidengimas numatytas liepos 5-ąją.
„Liepos 5 dieną Kaune turėsime didžiulę šventę, kuomet bus atidengta Vyčio skulptūra. Savo akimis įsitikinom
Vytis. Slaptai.lt nuotr.
e „Laisvės kario“ didybe. Ko gero, tai bus didžiausia bronzinė skulptūra Lietuvoje“, – pranešime cituojamas šią savaitę Ukrainoje viešėjęs Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.
Šiuo metu pradėtas vienas svarbiausių skulptūros gamybos etapų – bronzinių dalių liejimas. Į nuimtas gipsines formas išliejus vašką, vaškinės dalys perduotos į bronzos liejikų rankas.
„Iš bronzos bus nulieta daugiau kaip 500 atskirų dalių, iš kurių susidės visa skulptūra. Tai tarsi mozaika, kurią privalėsime sudėti į vieną nuostabų kūrinį“, – pasakojo skulptūros gamyba besirūpinantis Nacionalinės meno premijos laureatas skulptorius prof. Arūnas Sakalauskas.
Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Bet Laisvės karys stovės Kaune. Slaptai.lt nuotr.
Pasak jo, šiuo metu iš bronzos liejamas pjedestalas bei apatinė skulptūros dalis. Išlieti visas skulptūros dalis tikimasi iki birželio mėnesio vidurio. Vėliau detalės bus suvirinamos ir nušlifuojamos.
„Gipsinės formos bus laikomos tol, kol skulptūra bus pastatyta ant pjedestalo. Kadangi detalių iš tikro daug, šios formos bus tarsi garantas, kad vienai iš detalių suskilus, būtų galima operatyviai pagaminti naują“, – aiškino A. Sakalauskas.
Vytis – kariuomenės vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.
„Įsitikinome, jog darbai vyksta dieną ir naktį. Papildomai samdomi liejimo meistrai tam, kad procesas vyktų kuo sklandžiau ir sparčiau. Darbai vyksta pagal grafiką, todėl tikimės geriausio rezultato“, – sakė iš Ukrainos sugrįžęs ir ten gyvai skulptūros gamybos darbus apžiūrėjęs architektas, prof. Jonas Audėjaitis.
Kol skulptoriai dirba Ukrainoje, Kaune, pasak savivaldybės pranešimo, pradėti Vyčiui skirtos aikštelės įrengimo darbai: iškastas gruntas, įrengti pjedestalą laikysiantys poliai. Kiek vėliau bus sumontuotas aikštelę apjuosiantis metalinis apvadas, supiltos atsijos.
Bronzinė skulptūra stovės ant tamsaus granito 6 metrų skersmens sferos. Aplink pjedestalą iš šviesaus granito plokščių bus suformuota kietos dangos dalis, kuri pereis į skaldos dangą, nuo vejos atitvertą metalo apvadu.
Pasak projektą rengusių architektų, skulptūra stovės Kauno pilies kiemo centre. Tarp dviejų pilies bokštų, gynybinės sienos ir skulptūros susidaro menamas ryšys, sukuriantis vientisą kompoziciją.
Siekiama, kad skulptoriaus A. Sakalausko sukurtas bronzinis paminklas būtų pastatytas už žmonių bei įmonių suaukotas lėšas, kurias renka Vyčio paramos fondas.
Kai žiniasklaidos puslapiuose ir televizijos eteriuose piktai kritikuojamas Eligijus Masiulis, iš „MG Batic“ paėmęs kartoninėje dėžėje per 100 tūkst. eurų grynaisiais, – suprantama. E.Masiuliui nejaučiame nei gailesčio, nei užuojautos net tada, kai jis pareiškė tik skolinęsis pinigus. Bet kuriuo atveju toks privačios firmos dosnumas Seimo nario mandatą turėjusiam parlamentarui, Liberalų sąjūdžio partijos lyderiui, – akivaizdžiai įtartinas. Net klausti nereikia, ką apie liberalo elgesį gali pamanyti vidutinis statistinis Lietuvos rinkėjas bei skaitytojas.
Bet šių eilučių autoriui tikrai nesuprantama, kodėl užsipuolamas, sakykim, Laurynas Kasčiūnas ar Gabrielius Landsbergis, taip pat turėję susitikimų su „MG Baltic“ vadovais. Politikai neturi bijot susitikti su pačių įvairiausių pakraipų verslininkais. Net ir restoranuose. Drįstu manyti, kad neturėtų bijot pietauti net už verslininko pinigus. Didelio čia daikto! Argi nemokamai pasistiprinęs kad ir labai prabangioje užeigoje politikas tik už tiek parsiduos? Štai už 100 tūkst. eurų – jau kas kita.
Nemokama kava
Todėl ir sakau – persekiokime ponus, kurie pinigus ima dėžėmis. O tuos, kurie tik nemokamai išgėrė kavos, – palikime ramybėje. Politikams leiskime dirbti – laisvai, atvirai, be baimės susitikti ne vien su rinkėjais provincijoje, tačiau ir su verslo atstovais. Tiek įtakingais, tiek pradedančiais. Kalbėtis, bendrauti, ginčytis, kaupti informaciją, vertinti, ieškoti naudingų pažinčių, investicijų, – tai tiesioginis politikų darbas. Svarbu ne tai, su kuo susitiko L.Kasčiūnas, svarbu, kokie po susitikimo padaryti sprendimai. Su Rusijos atstovais bendravęs Mindaugas Bastys taip pat nepadarė nieko blogo, kol nepradėjo rusiškų idėjų propaguoti Lietuvos institucijose.
Taip pat kvaila reikalauti, kad parlamentarai dalyvautų visuose be išimties plenariniuose Seimo posėdžiuose. Jei parlamentaras praleidžia pusę posėdžių, jei pravaikštos – be pateisinamos priežasties, tokį išdaigininką būtina bausti. Sakykim, nemokant atlyginimo už pravaikštas. Bet politika – sudėtingas žaidimas. Čia reikalinga ne tik disciplina. Jei matuosime Seimo nario darbo efektyvumą skaičiuodami plenarinių posėdžių salėje praleistas valandas, būsime kvailesni už patį didžiausią kvailį.
Kur turėtų būti tikras žurnalistas?
Galėčiau pasidalinti asmenine patirtimi. Mano pirmoji darbovietė buvo savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Sykį penktadienio popietę susidūriau akis į akį su tuometiniu šviesios atminties vyriausiuoju redaktoriumi Leonidu Jacinevičiumi. Maniau, kad būsiu pagirtas už stropumą: vidurvasaris, penktadienis, gerokai po pietų, o aš, skirtingai nei senbuviai, dar darbe. Bet jis draugiškai priekaištavo. Tikri žurnalistai ilgai darbe nekiurkso. Atneša rankraštį, pasitaria dėl būsimų temų, ir strimgalviais mauna į gatvę. Su kolegomis kalbasi kavinėse, sėdi bibliotekose, lanko knygynus, eina į teatrus, namie skaito ką tik dienos šviesą išvydusio rašytojo romaną… Toks buvo redaktoriaus L.Jacinevičiaus palinkėjimas.
Lietuva – ne kaimas
Taip pat nesižavėkime verslininkais, kurie drįsta tvirtinti, esą „kai gyveni Lietuvoje, tai sergi kaimo sindromu, bet kai išvažiuoji iš Lietuvos, sindromas pradingsta“. Taip, šią „išmintį“ pažėrė Gediminas Žiemelis, sėkmingai Rusijoje užsiimantis aviacijos verslu, o Lietuvoje, vertinant viešas ataskaitas, atidžiai stebimas Lietuvos slaptųjų tarnybų. Mat visiems senų seniausiai žinoma: be Kremliaus palaiminimo sėkmingai kurti verslą Rusijoje itin sunku. Ypač jei tu – lietuvis iš NATO aljansui priklausančios valstybės. Taigi šis sėkmės vyras tegul nepasakoja pasakų, kad „jie yra apolitiški“. Jau vien Lietuvos pravardžiavimas, kad ji – kaimas, – didelė politika. Lietuva niekad nebuvo kaimas. Šiaurės Atėnai, Europos centras, Baltijos šalių lyderė, Blogio imperiją sužlugdžiusi šalis, su sovietų okupacija narsiai kovojusių partizanų kraštas, – taip. Tik ne užkampis.
Advokatas ir jo ginamasis – skirtingos kategorijos
Nebūkime primityvūs vertindami ir advokatų patikimumo reikalus. Jei advokatas gynė žmogžudį, sukčių, – tai dar nereiškia, kad jis teisina savo ginamojo poelgius. Advokato negalima tapatinti su ginamuoju. Taip manyti būti didelė kvailystė. Tai, kad jis kadaise gynė Prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovės Daivos Ulbinaitės ar „MG Baltic“ interesus, – jokia nuodėmė. Advokatas Giedrius Danielius galėjo būti Teisingumo ministru.
Amžiaus gėda
Tačiau kokia didžiausia mūsų nuodėmė? Negebėjimas sutramdyti Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro. Būtent šių institucijų intrigos sutrukdys Lukiškių aikštėje pastatyti dididingą Laisvės karį. Vietoj ryškaus, iš toli matomo, lengvai nufotografuojamo, visiems suprantamo Vyčio teturėsime tik vadinamąjį „Bunkerį“, kuris, būkime atviri, asocijuojasi ne su kova, nacionaliniu išdidumu ar laisvės troškimu. Greičiau atvirkščiai – su baime, pastangomis slėptis. Tik nemanykite, jog noriu pasakyti, girdi, bunkeriuose ir žeminėse gyvenę mūsų miško broliai buvo bailiai. Niekad niekada. Tokios tuomet buvo kariavimo sąlygos. Kitaip jie negalėjo. Bet reprezentacinėje aikštėje įkastas bunkeris ir ant postamento aukštai iškeltas kardą laikantis raitelis, – du akivaizdžiai skirtingi simboliai. Plačiosios masės bunkerį tapatins su bailumu, atsargumu, nenoru gintis. Raitelis žadintų visai kitas emocijas.
Šiuolaikinio meno centras. Slaptai.lt nuotr.
Todėl ir įtariu, kad šiandien specialiai kuriamas besislapstančių, o ne narsiai kovojančių lietuvių įvaizdis. Mums pateikiama neįpareigojanti laisalaikio zona, nors ten turėtume susikaupti valstybinių švenčių dienomis, oficialių vizitų metu privalėtume pakviesti užsienio šalių prezidentus, premjerus, karalius. Dabar tokios vietos neturėsime.
Mes turėtume jausti didžiausią gėdą ir apmaudą. Mūsų istorija ištrinama iš pačios svarbiausios, reprezentacinės valstybės aikštės, o mes tarsi nieko negalime pakeisti.
P.s.Vieną dieną Vilniaus gatvėse išvydau troleibusą, papuoštą Vytį vaizduojančiais mokinių piešiniais. Graži, prasminga akcija. Bet ji tik dar labiau išryškina mūsų bejėgiškumą: fundamentalaus raitelio, centrinėje sostinės aikštėje stovėsiančio šimtmečius, mums negalima turėti. Mums leidžiama tik tiek: keletą savaičių pasidžiaugti Vyties vaizdais ant visuomeninio transporto sienų, stiklų, paskui tuos piešinius nulups ir vėl bus tylu ir ramu…
Iš Lietuvių kultūros šaltinių elektroninio sąvado „Aruodai“
1. Girdėjau kartą mažą vaiką, Kurs prašė taip gražiai mamos: – Mamyte, nupirk man žirgelį, Gražiausią žirgą iš visų. Ir gavo vaikas dovanų Gražius cukrinius arkliukus. Bet štai pravirko jis balsu: – Netikras, mama, šis arklys. Mamyte, pirk man žirgelį, Gražiausią žirgą iš visų. Mamyte, brangią žemę Gint eisiu. 2. Dažnai sapnuodavo jis žirgą, Gražiausią žirgą iš visų, Ir meldė jis Kalėdų senį, Kad jam atneštų dovanų. Ir per Kalėdas gauna jis Gražius iš medžio arkliukus. Bet vėl pravirksta jis balsu: – Netikras, mama, šis arklys. Mamyte, pirk man žirgelį, Gražiausią žirgą iš visų. Mamyte, brangią žemę Gint eisiu. 3. Ir štai praėjo daugel metų – Drąsi jaunystė jo veide. Prie vartų žirgas pabalnotas, O motinėlė jo liūdna. Dar mažas būdams, nesuprato, Kokia liūdna žmogaus dalia. Bet nujautimas jam pasakė, Kad žirgas jį lydės kare. – Sugrįšiu, brangi mamyte, Žirgelis štai mane lydės. Sugrįšiu, ir brangi žemė Bus laisva.
Iš tremtinio laiško Valstybės šimtmečio proga (LLKS leidinys „Varpas“, 2018, Nr. 3)
Žalia pievelė, tai gražu, tačiau ji negyva. Joje trūksta ARKLIO, kurį myli kiekvienas lietuvis ir labai yra jo pasiilgęs. Neištremkite ir jo į nežinią. Jo palikto ir tremtyje ilgėjomės, jis yra ir mūsų valstybės simbolis.
Iš 2017-11-17 mitingo Lukiškių aikštėje
Lapkričio 17 d. Vilniaus Lukiškių aikštėje visuomeninis susivienijimas „TALKA Kalbai ir Tautai“ kartu su Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga surengė mitingą „Mes be Vyčio nenurimsim“. Į mitingą susirinko daugiau nei pusė tūkstančio žmonių.
Žirgo skulptūra Vaizgakiemio kaime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mitingo dalyviai reikalavo vykdyti Seimo sprendimą dėl Vyčio monumento statybų Vilniaus Lukiškių aikštėje ir pasmerkė Kultūros ministerijos daromas kliūtis šiam visuomenės ir Seimo sprendimui įgyvendinti.
Mitinge kalbėjo: Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos (LLKS) garbės pirmininkas Jonas Burokas, architektas, profesorius Marius Šaliamoras, jaunimo atstovas, politologas Dovilas Petkus, istorikė, profesorė – Rasa Čepaitienė, Sausio 13-osios brolijos pirmininkas Kasparas Genzbigelis, Nepriklausomybės akto signatarė, rašytoja Vidmantė Jasukaitytė, Seimo narys Audronius Ažubalis, asociacijos „Talka Kalbai ir Tautai“ pirmininkas Gintaras Karosas, Laisvės kovų dalyvis, kunigas Robertas Grigas, istorikas Romas Batūra, Vyskupas Jonas Kauneckas.
Mitingas priėmė NUTARIMĄ „Už Vytį, Už Lietuvos valstybę ir jos istoriją“.
Iš Lukiškių aikštės po mitingo – vandalizmo aktas
LLKS rūpesčiu Lukiškių aikštėje Šimtmečio rate įterptos ir pašventintos relikvijos, suvežtos iš Žalgirio, Salaspilio, Rygos, Gedimino kalno, Kražių, Kryžių kalno, ir partizanų žūties vietų. Relikvijų amžino palaidojimo vieta yra po nuotraukoje matomu dangčiu (užrašas Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę atmintis ir pagarba).
Vandalizmo aktas: kas taip nekenčia lietuviško žirgo?
Kai vykdėme relikvijų įamžinimą, netikėtai prie iškeltos vėliavos Lukiškių aikštėje atsirado nedidelis, su trispalve ant kaklo žirgelis. Jis, ten ilgoką laiką ir stovėjęs, bet netrukus atsirado šimtmečio rate, greta relikvijų palaidojimo vietos. Nežinomo autoriaus ar autorių daili skulptūra tarsi liudijo paminklo prie relikvijų reikalingumą ir galbūt jo virsmą Vytimi.
Buvo gera stebėti, kaip toje šventoje vietoje prie arkliuko glaustosi vaikai, juo džiaugiasi, prie relikvijų dangčio sustoja ir šnekučiuojasi praeiviai. Greta Šimtmečio rato pagal projektą turi rastis paminklas kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę su Vyčio simboliu, entuziastų sukurtas žirgelis tarsi stengėsi išaugti į Vytį. Tačiau…
Š. m. balandžio 10 d. praeiviai pamatė vietoj žirgelio išmėtytas jo duženas.
LLKS Garbės pirmininkas Jonas Burokas, kasdien praeidamas pro Lukiškių aikštę gėrėjosi skulptūrėle, nors nei jos autoriaus, nei statytojo nežinojo. Išvydęs nuniokotą žirgelį, apie vandalizmo aktą jis pranešė policijai ir dar kartą pagilino savo įsitikinimą, kad Vytis, kaip paminklas už Lietuvos laisvę kovojusiems ir žuvusiems, aikštėje tikrai reikalingas ir bus pastatytas.
Šis tekstas nebus apie tai, kuri vėliava – Vyčio ar Tautinė – yra geresnė. Šis tekstas bus apie turtingą paveldą Vytį, kurį turime jau 700 metų, kuris buvo labai svarbus ir Vasario 16, ir tarpukariu, ir pokariu ir apie kurį galime telkti savo valstybę. Seimas sausio mėnesį žengė dar vieną simbolinį žingsnį ir praplėtė Vyčio vėliavos naudojimą, taigi šį puikų simbolį matysime dar dažniau.
Vyčio vėliavą laimėjo žmonės
Dar 2012 m. Seime su kolega Stasiu Šedbaru registravome įstatymo pataisą, kad Vyčio vėliava būtų naudojama plačiau. Siūlėme, kad Vyčio vėliava būtų keliama per istorinių švenčių dienas, prie valstybinių įstaigų ir praeityje svarbių vietų.
Dauguma Seimo narių tuo metu tyliai pritardavo šiai idėjai, tačiau sakydavo, kad dabar ne metas apie tai kalbėti. Seimo komitetams pradėjus pataisos svarstymus, spaudoje teko skaityti argumentuotų ir net piktų laiškų, kad Vyčio vėliava konkuruos su Tautine vėliava, kad čia provokacija ir pan. Net iškilūs Tėvynės sąjungos, kuri save pristato, kaip istoriją ypač gerbianti partija, lyderiai barėsi, kad užsiimama netinkama veikla. Vienas žymus visuomenininkas buvo atėjęs į parlamento rūmus ir grasino mitingais, jeigu nebus nustota savivaliauti ir Vyčio vėliavą išvadino kaip „per daug raudona“. Užsienio lietuviai buvo priėmę dokumentą, kad išvis nepritaria Vyčio vėliavos naudojimui, nes taip, neva, bus nuvertinta pokario partizanų veikla. Visiems šiems argumentams nugalėti gausu istorinės medžiagos ir ačiū pilietiškiems žmonėms: aktyviam istorinės vėliavos propaguotojui Deivydui Rimkevičiui, žymiems istorikams prof. Alfredui Bumblauskui ir prof. Rimvydui Petrauskui.
Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.
Nepaisant politinių ir pilietinių pastangų Vyčio vėliava nebūtų įgijusi deramo svorio, jei ne visuomenė. Po žiniasklaidos ir bendruomenių diskusijų Vyčio vėliava labai sparčiai pradėjo populiarėti. Aktyvūs visuomenės lyderiai šį simbolį pradėjo naudoti įvairiuose viešuose renginiuose, vėliava suplevėsavo ant valstybės institucijų ir ant paprastų žmonių namų. Seimui tą pamatyti reikėjo laiko.
Įstatymo pataisa dėl vėliavos platesnio naudojimo įstrigo Seimo teisės komitete, o konkrečiai ilgamečio pirmininko Juliaus Sabatausko stalčiuje. Aš jo daug kartų prašiau parengti tolimesniam svarstymui reikalingą išvadą, rašiau laiškus, kalbėjau Seimo posėdžiuose, kreipiausi į Etikos komisiją… viskas veltui. Teko laukti 5 metus, kol amžinasis Teisės komiteto pirmininkas pagaliau buvo pakeistas. Naujoji pirmininkė Agnė Širinskienė, kaip ir valstiečių partijos vadovybė, visai nematė reikalo specialiai kažką sabotuoti, o iškart parengė reikalingus dokumentus, atidavė parlamentui balsuoti ir netikėtas rezultatas – nei vienas Seimo narys nebalsavo prieš.
Vyčio galybė
Vytis – simbolis, kuris vienija Lietuvą jau nuo XV amžiaus. Tai labai įsimintinas ir vaizdingas stiprybės, ryžto, drąsos ir energijos ženklas, gerai žinomas visame regione. Per amžius Vyčio įkvėpti bendrą šalį statė įvairių tautybių gyventojai, ir tai buvo sėkmės projektas – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tada iš Lietuvos, regiono lyderės, kiti mokėsi karybos, kultūros, amatų ir meno. Lietuva nežinojo tokio proceso kaip emigracija, priešingai, į Lietuvą, kaip galimybių šalį, vyko žydai, vokiečiai, lenkai, rusai, škotai ir daug kitų.
Vytis – vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.
Vyčio vėliava turi vieną labai svarbų privalumą. Ji simbolizuoja ilgą valstybės istoriją, kuri spinduliuoja toleranciją, nuo nieko neatsiskiria, bet visus jungia. Vyčio vėliava plevėsuodavo bendruose Abiejų Tautų renginiuose, atstovavo visas tautines Lietuvos mažumas, ją naudodavo mūšiuose, Vytis buvo valdovų herbe. Šis simbolis niekada nebuvo svetimas nei rusams, nei gudams, nei musulmonams nei kitoms visuomenės grupėms, todėl ši vėliava yra labai telkianti visuomenę.
Turime tokį istoriškai turtingą simbolį, kuriuo galime didžiuotis ir jo pagrindu kurti visą valstybės įvaizdį, o svarbiausia, savo tapatybę. Bet koks užsienietis bent vieną kartą pamatęs Vytį jį atsimins ilgam. Įsimintinas visiems Vytis buvo ir praeityje. Gėrimės vikingų laivais, islandų geizeriais, olandų malūnais, ispanų koridomis, tai įvertinkime ir ką patys esame paveldėję iš savo praeities. Kai turime Vytį, nereikia jokių „drąsios šalies“ strategijų. Užtenka susitelkti ir džiaugtis savo paveldu!
Artėja Vasario 16–oji, tai irgi puiki galimybė iškelti ne tik Trispalvę, bet ir Vyčio vėliavą, kuriai plevėsuojant ir buvo pasirašytas Nepriklausomybės Aktas.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Neužmirštuolė – kukli, penkių žiedlapių, žydra, auganti bet kur, kur dirvožemis ne smėlis, kur drėgmės pakanka, auganti grupėmis gėlė. Jai sparnuotus žodžius skyrė Maironis:
Tiek duota žiedeliams gražių pavardžių
Iš margo gėlių sutvėrimo;
O vis tik, man rodos, gražiausias iš jų
Jo vardas: gėlė atminimo!
Gėlę tarsi galėtume laikyti lietuviška, nes ji čia gerai tarpsta, ilgai žydi, nors spalva daugiau Europos Sąjungai ar slavams tinka. Jei jau neužmirštuolę norime pamerkti į vazą ar dovanoti, tai imame puokštę. Iš tikrųjų po vieną neužmirštuolę nedovanojame, todėl ir jos žiedelio mūsų tautiniuose raštuose nėra, iki 2014 tokio simbolio niekur nevartojome.
Sausio 13-ąjai turėjome kelis, istorines šaknis turinčius simbolius: Trispalvę, Vytį, Gedimino stulpus, Vyčio kryžių. Su jais Lietuvos piliečiai ėjo partizaninį karą, į Baltijos kelią ir į dainuojančią revoliuciją, su jais 14 pasišventėlių žuvo prie Bokšto. Kokia paika galva panūdo šiuos simbolius keisti į penkialapį, savo forma primenantį Kremliaus penkiakampę?
Neužmirštuolės idėja atėjo ne iš visuomenės, o iš valdžios, su visuomene nederinus. Aukščiausi šalies vadovai, išsikirpę iš žydro kartono penkialapius blynelius ant atlapų pasikabino ir įsakmiai paskelbė neužmirštuolių vajų.
Miške. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvoje paplitęs penkis žiedlapius turintis, geltonos, lietuviškos spalvos augalas vėdrynas, tačiau sumanytojams jis netiko, nes jis neturi tokių istorinių šaknų kaip neužmirštuolė. O neužmirštuolės žiedas yra plačiai žinomas masonų simbolis. Todėl jis mums visiškai netinka.
Pradžioje tai buvo „Į saulę (Zur Sonne)“ Didžiosios ložės simbolis, 1926 m. Bremeno suvažiavimo metu patvirtintas. Jį vartojo visoje Vokietijoje ir jis vėliau buvo padarytas Vermachto ginklavimui aukų rinkimo simboliu 1938 m. ir „Žiemos pagalbos“ kampanijoje. Tuomet masonai kažko nepasidalino su Vermachtu ir NASDAP vadovybe, jo atsisakė, bet po karo Visos Vokietijos Didžiųjų Ložių Suvažiavime jis buvo sugrąžintas ir dabar vartojamas ne tik Vokietijos, bet ir viso pasaulio masonų. Jis reiškia pagarbą visiems, kas žuvo dėl masonų idėjų ir žinomas visame pasaulyje.
Pažaidė valdžiukė, neužmirštuolių vajus turėjo baigtis, nes jis tebuvo vajus. Jei Sausio 13-ąją Seimo salėje išvysime neužmirštuoles, galėsime tarti, jog vajus dar nesibaigė arba Seimas virsta masonų lože, kuri išreiškia nepagarbą Sausio 13-os aukoms.
Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Gruodžio 22 d. Seime įvykusioje Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataro dr. Audriaus Rudžio spaudos konferencijoje visuomeninio judėjimo „Talka kalbai ir tautai“ atstovai Seimo nariams ir žiniasklaidai pristatė jų parengtą interpeliaciją kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonson (Jonsson).
„Pirmą kartą Lietuvos istorijoje, pakraupę nuo to, kokia kultūros politika vykdoma Lietuvoje, interpeliacijos tekstą kultūros ministrei parengė visuomeninės organizacijos atstovai. Interpeliacijos tekste glaudžiai išdėstyti šiandienos lietuvių kultūros skauduliai, dėl kurių ignoravimo suformuluoti klausimai ministrei. Ministrės atsakymai turi parodyti visuomenei ir Seimui tikrąją ministrės kompetenciją ir atskleisti jos vadybinį sugebėjimą“, – pradėdamas spaudos konferenciją sakė Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras A. Rudys, išreikšdamas viltį, kad Seimo nariai, kuriems iš tikrųjų rūpi kultūros būklė ir jos puoselėjimas Lietuvoje, turėtų palaikyti šią visuomenės iniciatyvą.
Spaudos konferencijoje dalyvavo ir interpeliacijos motyvus pristatė asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ atstovai: asociacijos Tarybos pirmininkas Europos parko įkūrėjas Gintaras Karosas, tarybos nariai – Laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo pirmininkas dr. Romas Pakalnis bei interneto portalo „Alkas“ vyr. redaktorius Jonas Vaiškūnas.
Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ pirmininkas G. Karosas apie priežastis, paskatinusias visuomenininkus pareikšti interpeliaciją kultūros ministrei, sakė: „Nerimą kelia Kultūros ministerijos veiksmai, rodantys jos vadovybės negebėjimą žvelgti platesniu akiračiu ir vykdyti valstybinio lygmens kultūros politiką. Patys ryškiausi neprofesionalumo pavyzdžiai yra Lukiškių aikštės konkurso organizavimas ir požiūris į lietuvių kalbą. Nors Seimas buvo aiškiai pasisakęs, kad Lukiškių aikštėje turėtų stovėti Laisvės kovotojų su Laisvės kario Vyčio skulptūra monumentas, ši sąlyga visai nebuvo įtraukta į konkurso reikalavimus, o vykdymui pasirinktas netinkamas operatorius, nieko bendra neturintis su valstybinės atminties įprasminimo klausimais. Kultūros ministerija yra pateikusi Vyriausybei siūlymus antikonstitucinėmis nuostatomis taip keisti kalbos įstatymą, kad faktiškai būtų panaikintas valstybinis lietuvių kalbos statusas ir susilpnintas Lietuvos valstybingumas. Tai beprecendentis nekompetencijos ar tyčinio veikimo prieš Lietuvos valstybę atvejis. Kitos pasaulio šalys eina priešinga linkme. Lietuvių kalbos pozicijos valstybės gyvenime turėtų būti tik stiprinamos, nes tai mūsų valstybingumo pamatas“.
Vytis – kol kas tik vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.
G. Karosas priminė, kad š. m. lapkričio 17 d. Vilniaus Lukiškių aikštėje surengtame mitinge buvo priimtas nutarimas siūlyti kultūros ministrei atsistatydinti, o jeigu tai nebūtų padaryta – siūlyti Seimui pradėti interpeliaciją šiai pareigūnei. Tačiau nei atsistatydinimo, nei atsiprašymo, nei problemų taisymo dėl Lukiškių aikštės neteisėto konkurso visuomenė nesulaukė iki šiol.
„Todėl „Talka kalbai ir tautai“ nusprendė talkinti Lietuvos Respublikos Seimui rengiant kultūros ministrės interpeliacijos procedūrą. Toks demokratinis valstybės lygmens problemų sprendimo kelias turėtų padėti Lietuvai tinkamai apginti Konstitucines nuostatas, pažeistą mūsų piliečių orumą bei tinkamai pasitikti Valstybės atkūrimo šimtmetį 2018-aisiais metais“, – sakė G. Karosas.
Visuomenininkų parengtame 10 puslapių interpeliacijos tekste aptariamos 6 Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos veiklos sritys, kuriose kultūros ministrės L. Ruokytės-Jonson veika vertinama nepatenkinamai arba net įvardinama kaip kenkėjiška – nes yra demonstruojanti nepagarbą valstybei, jos nacionalinei kultūrai ir istorinei atminčiai, jos piliečiams ir atstovaujamai demokratijai. Interpeliacijoje pateikiami faktai, leidžiantys kelti klausimą dėl ministrės neatsakingumo, atsainumo, negebėjimo vykdyti įstatymus bei kitus teisės aktus, įskaitant ir Seimo patvirtintą Vyriausybės programą bei jos įgyvendinimo planą.
Viena svarbiausių interpeliacijos temų yra Laisvės kovų memorialo pastatymo valstybę reprezentuojančioje Vilniaus miesto Lukiškių aikštėje klausimas. Taip pat kritiškai vertinami ir kiti labai svarbūs Valstybės atkūrimo 100-mečio įprasminimui numatyti, bet, kaip teigia interpeliacijos autoriai, iki šiol taip ir nepadaryti darbai. Keliami klausimai dėl ministrės neveiklumo Gedimino kalno avarinės būklės likvidavimo istorijoje, paveldosaugos, profesionaliojo meno finansavimo, viešųjų konkursų organizavimo, ministerijos vadybos ir teisės aktų rengimo, bendradarbiavimo su ministerijos valdymo srityje esančiomis institucijomis ir kituose baruose.
„Pristatydami šį interpeliacijos tekstą žiniasklaidai ir Seimui, nuoširdžiai tikimės, kad būsime ne tik išgirsti, bet ir teisingai suprasti Seimo narių ir jo vadovybės. Tikimės, kad ši mūsų iniciatyva bus priimta ne kaip bandymas kištis į Seimo bei Vyriausybės veiklą, o kaip neabejingų dėl savo tautos ir valstybės padėties ir likimo Lietuvos piliečių talka išrinktiesiems mūsų tautos atstovams, nukreipta ne prieš konkrečius politikus, partijas ar frakcijas, o į bendrą visų mūsų tikslą – darnią Lietuvos kultūros politiką, užtikrinsiančią Lietuvos kultūros plėtrą ir klestėjimą. Seimui dar niekada nebuvo teikiama tokia nepolitizuota interpeliacija, kurios teiginių ir klausimų esmė yra ne politiniai interesai, o vien tik sąžinės ir pilietinės pareigos šauksmas. Tikėkimės, kad jis bus išgirstas mūsų išrinktųjų Seime,“ – konferencijos pabaigoje išreiškė viltį asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ narys, portalo „Alkas.lt“ vyriausiasis redaktorius Jonas Vaiškūnas.
Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ tarybą sudaro aštuoniolika plačiai žinomų mokslininkų, kultūros ir meno veikėjų bei dvasininkų: muziejininkas Gintaras Karosas, kalbininkai prof. Laima Kalėdienė, habil. dr. Kazimieras Garšva, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai Gintaras Songaila ir Romas Pakalnis, žurnalistas Dalius Stancikas, režisierius Jonas Vaitkus, filosofas Laisvūnas Šopauskas, rezistentai vysk. Jonas Kauneckas, kun. Robertas Grigas, signataras Algirdas Endriukaitis, Jonas Burokas, etnokosmologas Jonas Vaiškūnas, verslininkas Mindaugas Karalius, aktorius Gediminas Storpirštis, etnologė Nijolė Balčiūnienė, politologas Vytautas Sinica, VU politikos mokslų studentė Monika Morkūnaitė.
XXX
Lietuvos Respublikos Seimo narių
INTERPELIACIJA
Lietuvos Respublikos kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonsson
Vilnius
Atsižvelgdami į didelį visuomenės susirūpinimą dėl Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos veiklos neadekvatumo ir suirutės, ypač kiek tai yra susiję su Laisvės kovų memorialo pastatymu valstybę reprezentuojančioje Vilniaus miesto aikštėje bei kitais Valstybės atkūrimo 100-mečio įprasminimo darbais, Gedimino kalno avarinės būklės tvarkymu, paveldosauga, profesionaliojo meno finansavimo tvarkymu, viešųjų konkursų organizavimu, ministerijos vadyba ir teisės aktų rengimu, bendradarbiavimu su ministerijos valdymo srityje esančiomis institucijomis,
ir matydami daug požymių, kad vadovavimas tokiai Kultūros ministerijos veiklai galimai yra susijęs su nepagarba valstybei, jos nacionalinei kultūrai ir istorinei atminčiai, jos piliečiams ir atstovaujamai demokratijai, taip pat su neatsakingu atsainumu ar negebėjimu vykdyti įstatymus bei kitus teisės aktus, įskaitant ir Seimo patvirtintą Vyriausybės programą bei jos įgyvendinimo planą,
mes, toliau pasirašę Lietuvos Respublikos Seimo nariai, vykdydami savo konstitucinę pareigą vertinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jos atskirų narių veiklą bei vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 61 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto 219 straipsnio 1 dalimi, teikiame interpeliaciją Lietuvos Respublikos kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonsson.
Laisvės kovų memorialas Vilniaus miesto Lukiškių aikštėje ir kiti darbai, pasitinkant Valstybės atkūrimo 100-metį.
Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. vasario 11 d. priėmė nutarimą Nr. VIII-1070 „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“, kuriame nurodyta, kad Lukiškių aikštė turi būti formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė (žr. 1 str.) ir kad joje privalo būti pastatytas memorialas Lietuvos laisvės kovoms atminti, atitinkamai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė dar 1997 m. gegužės 23 d. priėmė nutarimą, kuriame buvo išdėstyta tokia pati koncepcija. Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į pernelyg užsitęsusius Lukiškių aikštės tvarkymo bei apsisprendimo dėl pagrindinės monumento idėjos procesus, o tai buvo nepriimtina pasitinkant Valstybės atkūrimo šimtmetį, 2017 m. gegužės 2 d. priėmė specialią rezoliuciją Nr. XIII-341 „DĖL NEATIDĖLIOTINŲ VEIKSMŲ SIEKIANT SUTVARKYTI LUKIŠKIŲ AIKŠTĘ VILNIUJE IR PASTATYTI KOVOTOJŲ UŽ LIETUVOS LAISVĘ ATMINIMO ĮAMŽINIMO MEMORIALĄ LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO PROGAI“, kurioje patikslinta, kad Laisvės kovų memoriale Lukiškių aikštėje turi būti išreikšta Vyčio, kaip pagrindinio valstybės simbolio, idėja irpaprašė Vyriausybės „pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga iki 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje, Vilniuje, pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą su Vyčio skulptūra“.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 904 „Dėl Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos patvirtinimo“ (2017 rugpjūčio 10 d. suvestinė redakcija) I sk., kuriame pagrindžiama ši programa, siekianti atskleisti senosios ir moderniosios Lietuvos ryšį, 7 p. skelbiama: „Šalia svarbiausio Šimtmečio simbolio – tautinės vėliavos – turime Vytį, svarbiausią mūsų valstybės simbolį, parodantį senosios ir moderniosios Lietuvos jungtį“.
Vytis – ne žaisliukas. Vytis – Tautos simbolis. Slaptai.lt nuotr.Lietuvių kalbos išdavystė
Tačiau kultūros ministrė vadovavosi kažkokiomis kitomis koncepcijomis bei rekomendacijomis, ir organizavo „kūrybines dirbtuves“, tiksliau, viešą konkursą Lukiškių aikštės sutvarkymui tokiu būdu, kad sąlygose buvo pabrėžiamos ne tiek valstybės reprezentacinės aikštės funkcijos, kiek „rekreacinės funkcijos“,o formuluojant užduotį pareiškėjams buvo atsisakyta Vyčio paminklo kaip pagrindinės memorialo idėjos.
Negana to, nors organizuojant „dirbtuves“ buvo įsipareigota esmingai atsižvelgti į elektroninės piliečių apklausos rezultatus, tačiau, kai vienas iš penkių pirminėje stadijoje atrinktų projektų surinko daugiausia piliečių balsų, į šią apklausą nebuvo atsižvelgta, o „dirbtuvių“ rezultatą nulėmė ministrės vienašališkai sudarytos „ekpertų grupės“ nuomonė. Yra pagrindo manyti, kad ir į piliečių apklausą nebuvo reikiamai atsižvelgta tiktai dėl to, kad piliečių daugumos nuomonė (tą rodo ir reprezentatyvių sociologinių tyrimų duomenys) buvo palankesnė būtent tokiam projektui, kurio pagrindinė idėja ir buvo monumentali Vyčio skulptūra. Organizuojant „dirbtuves“ ministrė viešai tiesioginėje TV laidoje pareiškė:
„Pažangiame pasaulyje viešųjų erdvių tvarkymo konkursų modeliai yra patys įvairiausi. Visgi dažniausiai tai vyksta aktyviai įtraukiant visuomenę į diskusijas ir, žinoma, neapsiribojant viena idėja. Dažniausiai vystomos kelios idėjos, konsultuojantis su istorikais, antropologais, urbanistais, architektais ir meno kuratoriais“.
Iš to darytina prielaida, kad pati ministrė vienašališkai atmetė tiek valstybę reprezentuojančią, pagrindinę aikštės funkciją, tiek Seimo teikiamą pagrindinę idėją, tikriausiai pasikonsultavusi su kažkokiais kuratoriais, o gal net ir su niekuo nepasikonsultavusi, todėl klausiame:
Ar jums buvo žinoma apie Lietuvos Respublikos Seimo išreikštą valią dėl Lukiškių aikštės paskirties, Laisvės kovų memorialo su Vyčio paminklu? Ar teisingai supratote, kas parašyta Seimo rezoliucijoje Nr. XIII-341? Ar suvokėte, kad ir Vyriausybė Vytį pasirinko kaip vieną iš dviejų svarbiausių Valstybės atkūrimo šimtmečio simbolių, išreiškiančių tęstinį modernios valstybės valstybingumą?
Kunigas Robertas Grigas – tarp tų, kurie reikalauja nedarkyti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kodėl formuluojant sąlygas „kūrybinėms dirbtuvėms“ dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo jūs atmetėte pagrindinę Lukiškių aikštės paskirtį valstybėje ir pagrindinę paminklo idėją? Kodėl nesivadovavote Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucijoje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime išreikšta valia?
Ar jūs manote, kad Vyčio idėjos neįmanoma kūrybiškai išreikšti, ar kad Lietuvoje nėra tokių kūrėjų, kurie sugebėtų tai padaryti? Gal jūs manote, kad tokiems profesionaliems kūrėjams ir netgi jų „kuratoriams“ valstybės reprezentavimo tikslas nėra priimtinas, ar jis nėra priimtinas būtent jums? Ar prisiimate atsakomybę dėl aiškiai išreikštos Seimo valios ignoravimo?
Ar tiesa, kad jūs negerbiate Lietuvos valstybės simbolių? Jei netiesa, tai kaip ši jūsų pagarba pasireiškė, organizuojant „kūrybines dirbtuves“ dėl Lukiškių aikštės, kuri Seimo ir Vyriausybės valia privalo būti pagrindine reprezentacine valstybės aikšte, sutvarkymo?
Ar tiesa, kad jūs negerbiate Lietuvos Respublikos Seimo – Lietuvos valstybės atstovaujamosios demokratijos institucijos, o tuo pačiu ir pačios atstovaujamosios demokratijos principo? Jei netiesa, tuomet kaip ši jūsų pagarba pasireiškė organizuojant Lukiškių aikštės „kūrybines dirbtuves, kai valstybės reprezentavimo paskirtis nenurodyta kaip pagrindinė ir nurodyta tik šalia „rekreacinės“? Negi šis konkursas buvo organizuotas kažkieno kito, o ne jūsų įsakymu?
Ar pripažįstate, kad Lietuvos Respublikos Seimas atstovauja ir išreiškia suverenias Tautos galias? Jeigu pripažįstate, tai ar manote, kad Seimo priimti nutarimai ir rezoliucijos jūsų, kaip valstybės institucijos vadovės, niekaip neįpareigoja?
Kodėl priimant sprendimą dėl Lukiškių aikštės buvo neatsižvelgta į daugumos apklausoje dalyvavusių piliečių, kurie palaikė Vyčio idėją, nuomonę? Ar įvairūs jūsų pareiškimai ir vieši ministerijos atstovų įsipareigojimai, kad priimant sprendimą dėl Lukiškių aikštės Laisvės kovų memorialo bus vadovaujamasi piliečių nuomone (ir nė kiek ne mažiau, negu jūsų paskirtų vertintojų) tebuvo tiktai tuščios ir apgaulingos deklaracijos? Ar jums buvo žinoma apie viešai skelbtas reprezentatyvias sociologines apklausas, kurios taip pat rodo, kad dauguma piliečių remia Vyčio paminklo idėją Lukiškių aikštėje?
Pateikiant viešą informaciją apie „kūrybines dirbtuves“ viešai gyrėtės, kad jose dalyvauja garsūs menininkai, tačiau jų darbai, tarp kurių buvo ir tokių, kurie siūlė Vyčio idėją, į galutinę atranką nepateko. Kokie buvo tokio sprendimo motyvai, kas tai nulėmė? Ar ne jūsų išankstinės nuostatos? Kaip užtikrinote jūsų paskirtų ekpertų nepriklausomumą?
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 904 „Dėl Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos patvirtinimo“ (2017 rugpjūčio 10 d. suvestinė redakcija) 1 priede prie pirmo prioriteto yra nurodytas aiškus įpareigojimas Kultūros ministerijai: „Organizuoti kino filmų, skirtų Šimtmečiui, sukūrimą ir pristatymą Lietuvoje ir užsienyje (ne mažiau kaip trijų)“. Tačiau iš ministerijos interneto svetainėje pateiktos informacijos apie prie ministerijos veikiančias tarybas yra aišku, kad Kino politikos taryba prie ministerijos iki šiol net nepradėjo veikti. Ministerijos interneto svetainėje gruodžio 14 d. yra pateikta tokia informacija:
„Kino politikos taryba
Patvirtinta LR kultūros ministro 2014 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. ĮV-242
Pakeitimas patvirtintas LR kultūros ministro 2016 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. ĮV-58
Arnas Neverauskas – kultūros viceministras, tarybos pirmininkas (paryškinta mūsų);
Gražina Arlickaitė – Lietuvių kino akademijos tarybos pirmininkė;
Raimundas Bilinskas – Lietuvos Respublikos kino rodytojų asociacijos narys;
Jūratė Černevičiūtė – profesorė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybos verslo ir komunikacijos katedros vedėja;
Kęstutis Drazdauskas – Nepriklausomų prodiuserių asociacijos valdybos narys;
Uljana Kim – Asociacijos „Autorinio kino aljansas“ pirmininkė;
Ramojus Kraujelis – Lietuvos vyriausiasis archyvaras;
Inesa Kurklietytė – režisierė, Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos valdybos narė;
Rolandas Kvietkauskas – Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos direktorius;
Gytis Lukšas – Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas;
Arūnas Matelis – režisierius, prodiuseris, Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys;
Živilė Pipinytė – kino kritikė;
Gintaras Plytnikas – Kino industrijos asociacijos narys;
Vida Ramaškienė – Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ direktorė;
Arūnas Stoškus – uždarosios akcinės bendrovės ,,Lietuvos kinas“ direktorius;
Linas Vildžiūnas – kino kritikas, Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys.
Tarybos sekretorė – Meno ir kūrybinių industrijų politikos departamento Profesionalaus meno skyriaus vyriausioji specialistė Jolita Bečienė jolita.beciene@lrkm.lt.“
Iš šios informacijos tenka spręsti, kad kultūros ministrė, deja, ir kitus su Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimu susijusius darbus vykdo taip pat vienasmeniškai, pagal nežinia kokius principus ar net visai jų nevykdo, todėl klausiame:
Kodėl iki šiol nebuvo sudaryta nauja Kino politikos Taryba prie Kultūros ministerijos? Ar gal kultūros ministrė gali pateikti įrodymų, kad ši Taryba iki interpeliacijos paskelbimo vis dėlto buvo sudaryta ir pradėjo veikti?
O galbūt ministrė naudojosi senosios Kino politikos Tarybos patarimais ir prašė jos pirmininko, buvusio Kultūros viceministro, kviesti posėdį ir svarstyti pasiūlymus dėl prioritetinio uždavinio Valstybės atkūrimo šimtmečiui, kurio kulminacija jau po kelių savaičių?
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 904 „Dėl Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos patvirtinimo“ (2017 rugpjūčio 10 d. suvestinė redakcija) 1 priede prie antro prioriteto nurodytas dar vienas įpareigojimas Kultūros ministerijai: „Organizuoti Dainų šventę „Vardan tos…“ – ypač akcentuoti Šimtmetį per atidarymo koncertą.“ Tačiau matyti, kad ministrė neskyrė jokio dėmesio ar reikšmės ir šiam prioritetiniam uždaviniui, nes ministerijos interneto svetainėje parašyta:
„Dainų švenčių taryba
Patvirtinta Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. ĮV-635
Pirmininkas: Šarūnas Birutis – kultūros ministras;
Audronė Pitrėnienė – švietimo ir mokslo ministrė (tarybos pirmininko pavaduotoja);
Patricija Poderytė – kultūros viceministrė;
Edmundas Žilevičius – finansų viceministras;
Jadvyga Zinkevičiūtė – sveikatos apsaugos viceministrė;
Žimantas Pacevičius – vidaus reikalų viceministras;
Neris Germanas – užsienio reikalų viceministras;
Vilius Martusevičius – žemės ūkio viceministras;
Virginijus Komskis – Lietuvos savivaldybių asociacijos viceprezidentas;
Audrius Siaurusevičius – viešosios įstaigos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos generalinis direktorius;
Kristina Ulevičiūtė – Vilniaus miesto savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto departamento direktoriaus pavaduotoja kultūrai ir sportui;
Petras Bingelis – Dainų švenčių nacionalinės komisijos pirmininkas;
Vilma Griškevičienė – asociacijos „Kultūros savivaldos kolegija“ kanclerė;
Algirdas Kęstutis Rimkus – Lietuvos savivaldybių švietimo padalinių vedėjų asociacijos valdybos pirmininkas;
Saulius Liausa – Lietuvos liaudies kultūros centro direktorius;
Romualdas Kondrotas – Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos direktorius.“
Todėl klausiame:
Kodėl nebuvo sudaryta ir nepradėjo veikti nauja Dainų švenčių taryba prie Kultūros ministerijos, nors Dainų šventė vyks jau ateinančių metų viduryje, o tokio lygio renginiai, kaip ir kino filmų gamybos atveju, nesukuriami per kelias savaites? Galbūt ministrė gali pateikti Seimui įrodymų, kad ir ši taryba jau buvo sudaryta ir pradėjo veikti dar iki šios interpeliacijos paskelbimo?
Jubiliejinė dainų šventė. Visi į Vingio parką. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O gal jūs paprašėte buvusio kultūros ministro sukviesti senąją Dainų švenčių tarybą ir svarstyti šio prioritetinio ministerijos uždavinio, susijusio su Valstybės atkūrimo šimtmečiu, reikalus?
Galima būtų manyti, kad minėtosios patariamosios Tarybos prie Kultūros ministerijos p. Lianai Ruokytei-Jonsson yra nereikalingos, nes ji imasi ministerijai pavestų uždavinių įgyvendinimo kažkokiais kitais būdais, o ministerijos interneto svetainėje pateikta informacija yra pasenusi arba nėra tokia reikšminga sprendžiant dėl Kultūros ministerijos veiklos. Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. 167 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano patvirtinimo“ priede (tai yra pačiame plane, kuris patvirtintas šiuo nutarimu), prie antrojo prioriteto yra nurodytas įpareigojimas Kultūros ministerijai per ketvirtąjį šių metų ketvirtį, t. y. iki šių metų pabaigos:
Jubiliejinė dainų šventė tęsiasi. Duonos garbinimas. 2014-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„2.3.7. Darbas. Kultūros ministerijos valdymo procesų atnaujinimas, institucinės patariamosios-ekspertinės sąrangos optimizavimas, siekiant padidinti veiklos efektyvumą:
Patariamųjų Kultūros ministerijos tarybų ir ekspertų komisijų ir institucijų pertvarka ir optimizavimas, siekiant jų subalansavimo ir procesų savireguliacijos.“
Dainų šventės – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip matyti iš šio įpareigojimo, kuris yra iš esmės pačios ministerijos įsipareigojimas, iki šių metų pabaigos turėjo būti įgyvendinta visų Tarybų ir ekspertinių komisijų bei institucijų „pertvarka ir optimizavimas“, tačiau ji net nebuvo pradėta, todėl klausiame:
Ar jūs neteikiate jokios reikšmės taip pat ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės programai bei jos įgyvendinimo planui?
Ar „procesų savireguliaciją“ jūs suprantate kaip Kultūros ministerijos nedalyvavimą ir savieigą net tais atvejais, kai ministerijai yra pavesti valstybinės reikšmės uždaviniai?
Kodėl nebuvo įgyvendinta patariamųjų Tarybų ir ekspertinių komisijų pertvarka, o ypač šių, anksčiau nurodytų, kurios yra tiesiogiai susijusios su ministerijai pavestais ypatingos reikšmės artimiausiais uždaviniais?
Gedimino kalno avarinės būklės tvarkymas
Piliečiai labai sunerimę dėl Gedimino kalno būklės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė iš savo rezervo fondo skyrė lėšų skubiam šio kalno avarinės būklės tvarkymui. Šią ypatingą Gedimino kalno tvarkybos misiją iš visų jėgų vykdo Lietuvos nacionalinis muziejus. Tačiau pati kultūros ministrė per šiuos metus nesurengė nė vieno oficialaus kalno būklės ir jame vykdomų darbų aptarimo, pati nedalyvavo nė viename tokiame posėdyje. Todėl klausiame:
Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ar jūs ir Gedimino kalno būklei bei jo tvarkymui neteikiate jokios valstybinės reikšmės? Ar iš tiesų 2017 m. neorganizavote nė vieno oficialaus susidariusios būklės aptarimo dalyvaujant Nacionalinio muziejaus atstovams, tvarkybos vykdytojams ir ekspertams?
Kokie kiti, galimai svarbesni darbai jus pačią atitraukė nuo tiesioginio dalyvavimo suvaldant šią kritinę situaciją 2017 metais, jau po aptarimo Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitete?
Kitos paveldosaugos problemos
Nerimsta visuomenės protestai dėl statybų Vilniaus Misionierių vienuolyno ansamblio teritorijoje. Modernios statybos vyksta ne tik šioje istorinio-urbanistinio paminklo teritorijoje, bet ir vyraujančiame Vilniaus kraštovaizdyje. Keliama grėsmė istoriniam Vilniaus senamiesčiui, jo kultūros vertybėms, jo pasaulinei reikšmei (pirmiausia jo, kaip UNESCO pasaulio paveldo vietovės, statusui). Nors statybų projekto derinimo stadijoje teismo sprendimu yra pripažintas kyšio davimo faktas, nors šioms statyboms ir jų derinimo procedūroms griežtai nepritarė ir Seimui atskaitinga Valstybinė kultūros paveldo komisija, palaikiusi prašymą Generalinei prokuratūrai dėl viešojo intereso gynimo, dėl statybų stabdymo. 2017 m. gegužės mėnesį Kultūros paveldo departamento (KPD) sudaryta Laikinoji komisija konstatavo, kad ansamblio specialusis planas, įteisinęs statybas, neatitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, tačiau kiti KPD atstovai teigia, kad šios išvados yra niekinės.
Specialistų teigimu, būtent Kultūros ministerijos KPD organizuotas Misionierių vienuolyno statinių ansamblio specialusis paveldosaugos planas ir sudarė sąlygas vystyti prieštaringai vertinamas daugiabučių gyvenamųjų namų statybas šioje itin jautrioje Vilniaus istorinio centro – UNESCO pasaulio paveldo vietovės – teritorijoje. Į Generalinę prokuratūrą dėl viešo intereso gynimo drauge su Valstybine kultūros paveldo komisija taip pat kreipėsi ir Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija. Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra kreipdamasi į teismus prašė pripažinti neteisėtu kultūros ministro įsakymą, kuriuo patvirtintas minėtas specialusis planas, panaikinti statybas leidžiantį dokumentą ir atstatyti buvusią padėtį.
Dėl Misionierių vienuolyno istorinės aplinkos išsaugojimo viešu laišku kreipėsi prezidentas J. E. Valdas Adamkus (laiškas buvo adresuotas ir kultūros ministrei), viešai protestavo kiti žinomi visuomenės veikėjai (tarp jų ir leidinių apie Vilniaus senamiestį autorius Tomas Venclova), Lietuvos ir užsienio ekspertai. Tačiau statybos vyksta toliau, o apie Kultūros ministerijos poziciją šiuo klausimu viešumoje nieko negirdėti, todėl klausiame:
Ar paveldosauga, įskaitant ir Pasaulio paveldo objektus Lietuvoje, ministrei taip pat neturi jokios prioritetinės reikšmės? Kodėl taip nieko ir nepaaiškinote Lietuvos visuomenei apie susidariusią padėtį, taip ir nesiėmėte jokių aktyvių veiksmų, siekiant išspręsti statybų Misionierių vienuolyno ansamblio teritorijoje problemą, kuri susidarė galimai kaip tik dėl Kultūros ministerijai pavaldžių institucijų kaltės?
Ar tas faktas, jog jūs nesivadovaujate Valstybinės kultūros paveldo komisijos išvadomis, reiškia, kad jūs negerbiate taip pat ir šios valstybės institucijos, o kultūros paveldo apsauga iš viso nėra jūsų bei jūsų vadovaujamos ministerijos dėmesio zonoje?
Ar sutinkate, kad statybų Misionierių vienuolyno teritorijoje situacija susidarė dėl KPD kaltės? Jei taip, tai kokių priemonių ėmėtės, kad susidariusą padėtį ištaisytumėte ir kad būtų panaikintos prielaidos panašių atvejų pasikartojimui, tarptautinių konvencijų nesilaikymui, įskaitant ir atvejus, kai tinkamai neorganizuojami projektų vieši aptarimai su visuomene, ar į juos neatsižvelgiama?
Bendroji kultūros politika, profesionalaus nacionalinio meno finansavimas
Pagal anksčiau minėto LR Vyriausybės 2017 m. kovo 13d. nutarimą Nr. 167 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano patvirtinimo“ 2017 m. ketvirtame ketvirtyje ši Vyriausybė Seimui turėjo pateikti Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymą (2.3.6. Darbas. Strateginio Lietuvos kultūros vaidmens valstybės politikoje įtvirtinimas ir tvaraus finansavimo modelio įgyvendinimo sąlygų užtikrinimas, 1 p.). Jis buvo įrašytas ir į LR Seimo rudens sesijos darbų programą. Tokį projektą buvo įpareigota parengti pirmiausia LR kultūros ministerija, tačiau jis iki šiol net nėra pateiktas Vyriausybei.
Pagal tą patį planą ir prie tos pačios Vyriausybės programos įgyvendinimo darbo (3 p.) iki 2018 m. pabaigos numatyta parengti „Nacionalinės kultūros programą“. Tačiau nieko negirdėti apie tokios programos rengimo pradžią, nesudaryta darbo grupė, nevyksta darbas patariamosiose tarybose, šiuo klausimu neįvyko nei vienas susitikimas su kultūros įstaigomis ir organizacijomis.
Seimo priimti Lietuvos Respublikos profesionaliojo scenos meno įstatymo pakeitimai įpareigojo kultūros ministrą iki 2016 m. gruodžio 31 d. priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Įstatyme nurodyta, kad Profesionaliojo scenos meno veiklos nacionalinės programos, užtikrinančios nacionalinių ir valstybinių teatrų bei koncertinių įstaigų kūrybinės veiklos finansavimą, nuostatas tvirtina kultūros ministras, programa įgyvendinama finansuojamų projektų forma, programą administruoja Kultūros ministerija. Tačiau tokių nuostatų Kultūros ministerija taip ir nepatvirtino iki pat 2017 m. pabaigos, sukeldama finansines grėsmes profesionalaus scenos meno įstaigų veiklai. Kultūros ministerija taip ir nepaaiškino nei Seimo Kultūros komitetui, nei kultūros įstaigoms, nei visuomenei, kokios gi objektyvios priežastys nulėmė, kad nei programa, nei projektinio finansavimo nuostatos nebuvo parengtos, vėluojant visus metus.
Atsižvelgdami į visas šias aplinybes klausiame:
Kas rengia ir ar iš viso yra rengiamas „Lietuvos kultūros pagrindų įstatymas“, jeigu apie tai nieko nėra žinoma nei kūrybinėse organizacijose, nei kultūros įstaigose, nei plačiajai visuomenei?
Kodėl minėto „Lietuvos kultūros pagrindų įstatymo“ projektas iki šiol nėra parengtas ir nėra pateiktas Vyriausybei svarstyti, kad jis galėtų būti svarstomas pagal Seimo Rudens sesijos darbų programą, kaip siūlė Vyriausybė?
Ar tiesa, kad nieko nepradėjote daryti ir dėl „Nacionalinės kultūros programos“ rengimo? Kaip galvojate parengti tokią programą, nesitardama su socialiniais partneriais nacionalinės kultūros lauke, neprašydama jokios talkos iš patariamųjų institucijų?
Gal galite pateikti Seimui įrodymų, kad buvo pradėti bent kažkokie darbai dėl anksčiau nurodytų Kultūros ministerijos įsipareigojimų iki šios interpeliacijos paskelbimo?
Ar jau pradėta rengti Vyriausybės programos įgyvendinimo plane numatyta Lietuvos kultūros 2017–2030 m. strategija? Gal galite pateikti Seimui įrodymų, kad iki šios interpeliacijos paskelbimo buvo pradėti konkretūs darbai ir rengiant šį strateginės reikšmės dokumentą (juk 2017 metai jau beveik praėjo)?
Ar jums galioja Vyriausybės programa, konkrečiai jos 153 str.:
„153. Stiprinsime kultūros politikos savireguliacijos mechanizmus. Kartu su nacionalinėmis kultūros ir meno asociacijomis Kultūros ministerija atnaujins ir plėtos Lietuvos nacionalinių kultūros įstaigų asociacijos, sritinių kultūros ir meno įstaigų asociacijų (muziejų, bibliotekų, kultūros centrų ir kt.), meno kūrėjų sąjungų (teatrų, koncertinių organizacijų, meno kūrėjų organizacijų – rašytojų, kompozitorių, architektų, kino kūrėjų ir kt.) ir kitų nevyriausybinių organizacijų asociacijų bendradarbiavimo mechanizmus, kurių tikslu taps pagrindinių kultūros politikos analizių, tyrimų, rekomendacijų, strateginių pasiūlymų pateikimo, koncepcijų ekspertinis vertinimas ir gerosios patirties sklaida. Teisiškai įtvirtinsime nuostatą, jog be aptarimo šioje struktūroje ir jos išsamios viešos rekomendacijos nebūtų priimami jokie esminiai kultūros politikos sprendimai.“?
Kodėl nebuvo laiku parengta Profesionalaus scenos meno veiklos nacionalinė programa, kodėl nepatvirtinote jos finansavimo nuostatų, kaip nustato įstatymas?
Kalbos politikos iniciatyvos
Nors yra požymių, kad Kultūros ministerija nesusitvarko su pagrindinėmis funkcijomis ir įsipareigojimais, kurie yra jai numatyti pagal Vyriausybės programą, ministrė vis dėlto rado laiko organizuoti Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo pakeitimo projekto (žr. informaciją apie 2017-12-01 Vyriausybės posėdį) parengimą, nors toks darbas net nėra numatytas jau minėtame Vyriausybės programos įgyvendinimo plane. Be to, nors rengiant projektą buvo motyvuojama tikslu stiprinti valstybinės kalbos statusą ir gerinti lietuvių kalbos vartojimą, tačiau iš parengto projekto teksto matyti, kad siekiama kaip tik silpninti šį statusą, o valstybinės kalbos vartojimą siaurinti, numatant „pagalbinių kalbų“ įvedimą raštvedyboje, teismų procesuose, nors tai jau buvo reglamentuota per teisės į vertimą įgyvendinimą (žr. ir Konstitucijos 117 straipsnį: „[…] Teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba. Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją.“).
Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Negana to, nors Lietuvos valstybėje sparčiai kuriamos tiek valstybinės, tiek ir privačios e-dokumentų tvarkybos sistemos, nebeįsivaizduojamos be telekomunikacijos įrenginių ir kompiuterinės įrangos, todėl yra būtina, neatsiliekant nuo kaimynų, kurti arba adaptuoti ir diegti lietuvybę palaikančias programas bei priemones (kompiuterinio vertimo, lietuviško teksto koregavimo ir redagavimo, lietuviškų šriftų „Palemonas“ ir „Aistika“ diegimo „Microsoft“ lygiu, klaviatūrų su lietuviška abėcėle ir daugelio kitų), bet Kultūros ministerija pasiūlė „atsisakyti nuostatų, kurios sukeltų nepagrįstai didelę reguliacinę naštą telekomunikacijų įrenginių tiekėjams, kompiuterinės įrangos pardavėjams“. Atsižvelgiant į tai, kad Kultūros ministerija aktyviai įsikišo į sudėtingą kalbos politikos sritį, galimai neturėdama tam reikiamų įgaliojimų bei ekspertinių pajėgumų, klausiame:
Ar rengiant Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo pakeitimo projektą ir teikiant jį Vyriausybei svarstyti konsultavotės su Valstybine lietuvių kalbos komisija, ar prašėte šios komisijos išvados konkrečiai ir dėl aukščiau nurodytų siūlomų pakeitimų?
Kodėl ir kokiu pagrindu siūlote silpninti valstybinės kalbos statusą ir siaurinti jos vartojimą, galimai pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją ir joje nustatytą valstybinės kalbos statusą?
Atsižvelgiant į didėjančią naujausių technologijų reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje, ar nemanote, jog sąmoningai kėsinatės į lietuvių kalbos gyvybingumą viešojoje erdvėje?
Gal galėtumėte Seimą informuoti, kokios kompanijos jūsų paprašė „mažinti naštą“ dėl lietuvybės diegimo? Kokie konkretūs tyrimai, kokie jūsų atliktos analizės duomenys, motyvai ar pageidavimai jus paskatino imtis šios iniciatyvos?
Viešųjų konkursų organizavimas, viešoji vadyba ir kompetencija
Nepasitikėjimą kelia ir Kultūros ministrės veiksmai organizuojant įvairius kitus viešus konkursus, susijusius su Kultūros ministerijos valdymo sritimi. Kaip buvo viešai paskelbta, kultūros ministrė savo iniciatyva, atsižvelgdama į viešai išaiškėjusius faktus, laikinai sustabdė lėšų skyrimą pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos bei Kūrybinės veiklos programas (dėl galimo interesų konflikto, kai vienas iš konkurso vertintojų buvo tiesiogiai susijęs su projektais, kurie gavo finansavimą pagal šią ministerijos programą). Toks sprendimas buvo priimtas, gavus papildomų duomenų dėl galimų viešųjų ir privačių interesų konfliktų skirstant šių dviejų Kultūros ministerijos administruojamų programų lėšas, rašoma pranešime spaudai. Kultūros ministrės įsakymu (ar nurodymu?) sudarytai komisijai esą buvo pavesta išnagrinėti ir įvertinti šių programų lėšomis finansuojamų projektų atitiktį viešųjų ir privačių interesų derinimo reikalavimams. Komisija savo išvadas turėjo pateikti iki spalio 20 dienos.
Tačiau nei apie ministrės sudarytos komisijos išvadas, nei apie tai, kad abi programos vėl pradėtos įgyvendinti (tai yra, kad jų sustabdymas buvo nutrauktas), visuomenė nebuvo informuota, kaip nebuvo viešos informacijos ir apie argumentus, kodėl ministrės paskirta komisija galiausiai jokių neskaidrumų, atrodo, neįžiūrėjo.
Ministrė iki šiol nei LR Seimui, nei visuomenei taip ir nepateikė tikslesnių paaiškinimų dėl laikinojo Nacionalinio operos ir baleto teatro direktoriaus S. Žutauto paskyrimo aplinkybių, kai ji viešai kalbėjo, jog šį finansų specialistą be konkurso paskyrė jam nepažįstamos profesionalaus meno įstaigos vadovu, atsižvelgdama į kažkokių verslo struktūrų rekomendacijas, o vėliau Seimui teigė, kad nebeprisimena, kokios tai buvo verslo struktūros ir kieno tai buvo rekomendacijos, dar vėliau teigė, kad kandidatūrą esą pasirinkusi pati.
Kultūros ministrė gan paslaptingomis aplinkybėmis ir galimai pažeisdama teisės aktus bei Kultūros ministerijos darbuotojų teises vykdo ministerijos reorganizaciją (struktūros pakeitimą), dėl kurios visiems ministerijos darbuotojams buvo pateikti įspėjimai apie galimą atleidimą iš darbo. 2017 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. ĮV-910 dėl struktūros pakeitimo net nebuvo viešai paskelbtas, o įsakymas dėl struktūrinių pakeitimų įgyvendinimo priemonių plano buvo patvirtintas tik lapkričio 10 d. (Nr. ĮV-1065), tai yra, tik kai jau praėjo daugiau kaip du mėnesiai po „struktūrinių pertvarkymų“ paskelbimo, reikalaujant ministerijos profsąjungai.
Ministerijos atstovai galimai suklaidino LR Seimo Kultūros komitetą, šio komiteto posėdyje teigę, kad buvo atlikta naujų ministerijos padalinių funkcijų analizė. Nors ministrė ministerijos profsąjungai įsipareigojo iki lapkričio 15 d. visiems darbuotojams, kuriuos numatyta atleisti ar palikti darbe, pranešti asmeniškai, tačiau informavimo terminai nuolatos buvo atidedami ir tas nebuvo padaryta iki šiol, nors LR Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai naikinama valstybės tarnautojo pareigybė, jam apie tai turi būti pranešta ne vėliau kaip prieš du mėnesius iki atleidimo (o ministerijos struktūriniai pakeitimai pagal įsakymą įsigalioja jau 2018 metų sausio 15 d.).
Ministrė, atsakydama į Seimo narių klausimus, nepateikė aiškių ir patenkinamų atsakymų, kokiu būdu, dirbdama užsienyje, ji baigė aukštojo mokslo studijas LMA Teatro fakultete Klaipėdoje, kuriame įgijo renginių režisūros specialybę. Liko neaišku, ar iš tiesų ji šias savo studijas baigė nebedirbdama Lietuvos diplomatinėje atstovybėje Švedijos karalystėje.
Įvertinę visas anksčiauminėtas aplinkybes, klausiame:
Kokiu būdu sudarėte komisiją dėl galimai neskaidrių veiksmų organizuojant viešus konkursus pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos bei Kūrybinės veiklos programas įvertinimo, kas buvo šios komisijos nariai?
Kokios buvo šios komisijos išvados ir kodėl jos nebuvo viešai paskelbtos? Kokie buvo argumentai, leidžiantys skirti lėšas pagal šias programas, nerengiant naujo konkurso?
Kodėl laikinuoju NOBT vadovu paskyrėte asmenį, neturintį kompetencijos profesionalaus meno įstaigų vadyboje, o tuo labiau – tarptautinės patirties, kuri reikalinga tokios įstaigos, kaip NOBT vadovavimui?
Gal jau prisiminėte, kokia verslo struktūra į laikinuosius NOBT vadovus jums rekomendavo šį asmenį (S. Žutautą)? Ar tiesa, kad tai buvo tada, kai jį, dar prieš šį paskyrimą, vežėtės į komandiruotę Kinijon? Gal galėtumėte Seimui atskleisti, ką ten drauge nuveikėte? Ar buvo kitų komandiruočių, kuriose jūs drauge keliavote iki šio paskyrimo?
Kodėl viešai neskelbėte savo rugpjūčio 31 d. įsakymo dėl ministerijos struktūrinių pertvarkymų?
Gal galite Seimui pateikti įrodymų, kad priimant šį jūsų įsakymą ar gal vėliau buvo atlikta naujų numatomų padalinių funkcijų analizė? Jei tai buvo atlikta, tai kada ir kas tą atliko?
Kodėl numatomų ministerijos pertvarkymų įgyvendinimo priemonių planas buvo patvirtintas tik lapkričio 10 dieną?
Kodėl darbuotojams, kurių pareigos bus naikinamos, apie numatomą atleidimą nebuvo pranešta prieš du mėnesius, kaip numatyta įstatyme, ir nėra pranešta net ir iki šiol, nors struktūriniai pertvarkymai įsigalioja jau sausio 15 d., nors tai buvote pažadėję ministerijos profsąjungai?
Gal galite Seimui pateikti įrodymų, kada gi iš tiesų pabaigėte darbą Lietuvos atstovybėje Švedijoje ir kada, kokiu būdu baigėte studijas LMA Teatro fakultete? Kaip įsivėlė klaida (jei tai buvo klaida) jūsų biografijoje nurodant studijų baigimo datą?
