Arvydas Valionis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

„Sveiks, svieteli margs! šventes pavasario šventęs/Sveiks ir tu, žmogau, sulaukęs vasarą mielą“, – mus pasveikina „Metų“ autorius Kristijonas Donelaitis.

Ką tik įžengus į vasarą, nutolstantis pavasaris liks atminty ne tik dvelkiantis sausra, neįprastu karščiu, bet ir įvairiais politinio gyvenimo viražais – savivaldybių tarybų ir merų, Respublikos Prezidento bei europarlamentarų rinkimais, kuriuos papildė du neatsakingai parengti referendumai. To žalio pavasario ir politinio gyvenimo aplinkoje iš tiesų buvo galima „pažaliuoti“  nuo kai kurių viešųjų asmenų pretenzingų pareiškimų, politikų susireikšminimo. Tauta per TV išvydo, koks ant kieno liežuvio galo kabo intelektualumo koeficientas. Keli politikai kūrė tikrą įgeidžių banalybės šou. Seimo nario mandatą norėjo iškeisti į mero – nepasisekė, įsigeidė Respublikos prezidento sosto – nepasisekė, po to panoro tapti europarlamentaru – nepasisekė. Eiliniai piliečiai nedrįstų taip apsijuokti prieš Tautą kaip kai kurie jos išrinktieji, norintys būti visur ir visur visiems vadovauti/atstovauti.

Du referendumai jau buvo pasmerkti nesėkmei pasirengimo etape.

Pilietybės išsaugojimo  referendumas dėl sąvokų neaiškumo ir interpretacijų įvairovės sumaišė/supriešino balsuojančiųjų protus. Antra, tradiciškai vidutinis piliečių aktyvumas negalėjo užtikrinti referendumo sėkmės.

Pažvelgi per TV į Seimo plenarinių posėdžių salę – trečdalis ar net pusė tuščių kėdžių. Pasiūlymą mažinti Seimo narių skaičių, ko gero, įtakojo Seimo posėdžių vaizdeliai. Per visą nepriklausomybės laikotarpį piliečius siutina Seimo darbo organizavimo betvarkė, kai įstatymo pataisas svarsto ir priima paprasta dauguma: pavyzdžiui, pritaria 35 iš 62 dalyvaujančių (o Seimo narių yra 141). Kaip tokie įstatymų pakeitimai gali turėti teisinę galią? Tai, manding, grubus pasityčiojimas ir iš Respublikos Konstitucijos, ir iš seimūnų duotos priesaikos, ir sveiko proto. Regis, nė vienoje valstybės institucijoje teisės aktai neleidžia neatlikti tiesioginių pareigų dieną, savaitę, o Seime tai kasdienybė. Metas piliečiams skelbti apkaltą Seimui ir „atostogaujantiems“ seimūnams.

Nugvelbė sūrį. Slaptai.lt nuotr.

Antra, labai banaliai skambėjo šį referendumą aiškinančių politikų nuostata, kad toks seimūnų skaičiaus sumažinimas leistų sutaupyti bent du milijonus eurų. Politikai pernelyg tiesmukiškai ėmė aiškinti reformų turinį ir prasmę. Tai ypač dažnai girdime viešai aptariant pigiausių vaistų „efektyvumą“. Valdžiažmogiai lipa ir lipa ant pačio primityviausio mąstymo grėblio.

Po referendumų įsivyravo rengėjų vertinimų tylos įžadai: mes surengėme referendumus, o kokie jų rezultatai, tai jau jūsų, piliečiai, atsakomybė. Ką čia bepridursi – net vikšriniam traktoriui buvo aiškūs abiejų referendumų rezultatai. Kas šįkart atsakys už šioms akcijoms taip neatsakingai iššvaistytus biudžeto pinigus, kai politikai liežuviu mala apie taupymą?

Pasibaigus Europarlamento rinkimams (į Briuselį skristi panoro net 52 Seimo nariai) eilinį kartą iš rinkėjų pasityčiojo žalieji. Jų kandidatas Š. Marčiulionis, puikus krepšininkas, pasiskolinta žaliųjų emblema, kitą dieną po rinkimų atsisako mandato. Vadinasi, iškart įvyko eilinė politinė apgaulė, klastojanti rinkimų rezultatus. Gal tokiu atveju Vyriausiajai rinkimų komisijai reikėtų anuliuoti šios partijos rinkimų rezultatus? Jeigu ji neturi tokių teisinių svertų, tai privalėtų atlikti piliečiai per artimiausius rinkimus.

Š. Marčiulionis, nešdamas kudašių iš politikos, užleidžia vietą seimūnui S. Jakeliūnui. Šiam atsirado sėkminga proga išnešti kudašių iš Seimo, paliekant pagrindinei  valstybės institucijai toliau kuistis jo paties sukurtame „giliamintiškame“ tyrime, kai Seimas „svarsto ir priima Konstitucijos pataisas, leidžia įstatymus“ (67 str.). Tarp dvidešimties šio Respublikos Konstitucijos straipsnio punktų nėra nuorodų apie tokių viešojoje erdvėje sureikšmintų komisijų prioritetą, kai visa tai gali profesionaliai atlikti valstybėje sukurtos atitinkamos institucijos. Tokia seimūnų visažinystė ne tik juokina, bet ir pikina piliečius.

Į Briuselį išvažiuojantis „Aušros Maldeikienės traukinys“ tarškėjo nuo jos vedlės džiugesio, kad ji pagaliau galės nutolti nuo „idiotų“, pasibaisėjo, kad naujai išrinktas Respublikos Prezidentas „yra nulis“. Nebedaug beliko laukti, kad išgirstume, kokia šios ponios retorika bus, kai Briuselis dosniai pamalonins pinigais.

Respublikos Prezidento rinkimų pabaigoje buvo dalinami lipdukai „Aš balsavau!” Gegužės 26 d. buvo ištaisyta gramatinė klaida, bet paliktas teiginys “Respublikos Prezidento rinkimų pakartotinis balsavimas”. Tai didžiulė loginė klaida: jeigu tai pakartotiniai rinkimai, vadinasi, reikėjo pakartotinai balsuoti už visus buvusius kandidatus, o ne už tuos du, kurie pateko į antrą etapą.

Po žalio pavasario alyvomis nelaimingai virkavo žalieji: nelaimėjom, kaip norėjom visų rinkimų, tad eisim į opoziciją, rengsim priešlaikinius rinkimus…

Pavasarį gamta išlydėjo su liūtimis ir perkūnijomis, tad ir žalieji ėmė žaibuoti, nes piliečiai per rinkimus šimtu procentų nepritarė valdžioje esančiųjų, viską lemiančiųjų mentalitetui, kuris ateity už tokį bravūrišką pasitikėjimą  gali sulaukti skausmingo politinio smūgio.

Skulptūrėlė. Slaptai.lt nuotr.

Griausmingai trinktelėjo R. Karbauskio ir G. Kirkilo akcija – šalin Seimo pirmininką! R. Karbauskis ėmė viešai žeminti Seimo pirmininką. G. Kirkilui pasivaideno, kad Seimo pirmininkas „nesupranta realios situacijos“ –  juk aš, vadovaujantis nykštukinei palaidūnei partijai, trokštu atsisėsti į garbingiausią sostą, tokiame dar neteko sėdėti. Jeigu Seimo pirmininkas priešinsis, anot šių partinių vedlių, piliečiai ruoškitės priešlaikiniams rinkimams. Seimo vadovas partiniams „didžiavyriams“ džentelmeniškai primena, kad Seimo Statute juodu ant balto parašyta: Seimo pirmininkas renkamas visai kadencijai.

Viešosios nuomonės padangėje blykčioja žaibai. Kur ir kam jie trenks šią vasarą, ar bus grėsminga politinė perkūnija – prasidedančio karštymečio (iki liepos 12 d.) politinis algoritmas, kuris, ko gero, kaip įprasta mūsuose, ryte ir vakare rodys skirtingas emocines įtampas.

2019.06.04; 06:50

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kai buvau dar visiškas pyplys, anais sovietiniais laikais, paskaitęs laikraštyje, kad jau pradeda dygti grybai, vidurvasario metą, berods buvo birželio pabaiga, įsiruošiau į netoliese dunksnojantį mišką su pintine ir aš paieškoti laimikio. Einantį keliu sustabdė kaimynas, klausdamas „Kur žingsniuoji, vaikeli, nejaugi į mišką?“ Į mano paaiškinimą, kad „Tiesa“ rašė, kad jau prasidėjo grybų sezonas, palingavęs galvą kaimynas liūdnai tarstelėjo: „Žinok, kad visa tai, ką skelbia „Tiesa“, yra grynasis melas!“

Žinia, sovietiniais laikais visi svarbiausieji propagandos ruporai, klaikaus žmonių kvailinimo vadinamieji spaudos organai buvo vadinami tiesomis. G.Orwellas šį fenomeną aptaria savo antiutopijoje „84-tieji“, aprašydamas žiaurios minties policijos, kuri čia vadinama Tiesos ministerija, veiklą, toli pavyzdžio neieškant. G.Orwellas aprašo fenomeną, kai visišką pozityvios tikrovės nebuvimą pridengia pavadinimai tarsi savotiškos pomirtinės kaukės. Tokių pavadinimų dauginimas sovietijoje prikišamai rodė baisų tikrovės trūkumą, kai tikroviškos tiesos nebuvimą privalėjo užtikrinti tiesos ministerija, melo ruporas buvo vadinamas „Tiesa“, o totalitariniai režimai, pasivadinę liaudies demokratijomis, buvo įpareigoti kontroliuoti vadinamąją liaudį taip, kad joks demokratijos daigelis nesudygtų net mintyse.

Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kad ir kaip nesmagų būtų sakyti, tačiau nesusilaikysiu nepastebėjęs, kad ši diametraliai priešingų tikrovei pavadinimų praktika iš kapų yra prikeliama šiandien mūsų lietuviškoje aplinkoje, kai didžiausio rusiškų trąšų importuotojo, trąšų barono partija be didesnio konfūzo ima ir pasivadina žaliaisiais. Kaip atrodo, mėgstantis be perstojo pliaukšti apie Tiesą, Gėrį ir Grožį Ramūnas Karbauskis yra įsitikinęs, kad žodžiams neskauda. Tačiau prievartaujami žodžiai dejuoja, todėl dėl būtinybės įvardinti daiktus savo vardais, dėl žodžių sveikatos leiskite pastebėti, kad žaliaisiais trąšų barono partija gali vadintis nebent tik dėl to, jog siaubo filmuose prisikėlę negyvėliai paprastai vaizduojami kaip žalios veido odos būtybės.

Nepatikėčiau, jeigu kažkas sakytų, kad R.Karbauskio bendrovės vis dar prekiauja glifosatais, transportuoja šiuos vėžį sukeliančius nuodus į Lietuvą. Tai būtų pernelyg didelis žmonių papiktinimas, kai ant kortos yra pastatoma vado politinė karjera. Kaip yra žinoma, Tarptautinė  vėžio agentūra laboratorinėmis sąlygomis, bandymuose su gyvūnėliais nustatė, kad ši medžiaga neabejotinai sukelia vėžį. Oponentas turi teisę pareikšti, kad bandymų su laboratorijos žiurkėmis rezultatai negali būti tiesmukai perkelti į žmogaus tikrovę, vertinant žmogui kylančias rizikas dėl žemės ūkio nesutramdomo chemizavimo. Tačiau pastarosiomis dienomis žaliųjų vyriausybės priimtas nutarimas nuo kitų metų padidinti miškų iškirtimo normą 6% rodo valdžios nusiteikimą gyventojus laikyti laboratorijos žiurkėmis, bandant nustatyti populiacijos kantrybės ribas, išbandyti – kokią melo dozę gali pakelti Lietuvos žmogus?

Miškas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aplinkos ministerijos pavadinimas Lietuvoje dengia aplinkos naikinimo vajų. Kad ir kaip būtų liūdna, tokia yra nesmagi dalykų padėtis. Urėdijų naikinimo reformos metu ne vienas žmogus, tarp jų ir šių eilučių autorius liūdnai pranašavo, kad tokios permainos yra užmanytos savo godumą nesugebėjusių suvaldyti žmonių galvose, užsimojant prieš Lietuvos miško tvarumą. Sunku buvo nepastebėti čia styrančių medienos apdirbimo pramonės ir užsienio baldininkų lobistų ausų ir uodegų. Neatsitiktinai sulaukėme net kai kurių tarptautinių lobistų raginimų spartinti reformas ta linkme.

Išties, nepaslėpsi, reforma pakrypo ta linkme, kad buvo siekiama išsižadėti pasaulyje sėkmingiausiai su miškais besitvarkančios šalies (tai skelbė oficialiai įteiktas sertifikatas, dokumentuotas Lietuvos pasaulinis pripažinimas) statuso, pereinant prie Latvijos, kuri yra tituluojama kaip blogiausiai miškų tvarumą užtikrinanti šalis pasaulyje, pavyzdžio. Toks yra naujosios konfigūracijos žaliųjų minties šuolis. Moraliniu Černobyliu susiklosčiusi dalykų padėtis gali būti vadinama dar ir dėl to, jog į tokią aferą su dideliu entuziazmu įsitraukė ir konservatoriai.

Išsivysčiusios šalys paprastai jau nekerta savo miškų, reikalingus medienos išteklius supirkdamos iš žemesnio kultūrinio išsivystymo pakraščių, kur lengviau yra prasukti korupcines ar pusiau korupcines schemas. Kyla įspūdis, kad Aplinkos ministerija siekia nublokšti Lietuvą į antrojo tipo šalių rangą.

Matome visišką minties nususimo atvejį, kai vadinamieji medienos ištekliai yra prilyginami iš žemės gelmės semiamoms naudingosioms iškasenoms. Iškasama geležies rūda, varis, auksas, pumpuojama nafta jokiu būdu nenaikina aplinkos, neužtraukia pavojaus, kad šalis nugarmės į atsivėrusias kiaurymes, savo ruožtu suintensyvėjęs miškų kirtimas atveria kiaurymes šalies landšafte, didina fizinės ir metafizinės dykynės įsivyravimo pavojų. Tokie kirtimai yra vaizdi mūsų sąžinės  kiaurymių demonstracija.

Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna dėl to, kad vyriausybės posėdyje buvo bandoma pridengti Aplinkos ministerijos, pastaruoju metu sulaukiančios daug kritikos, veiklą, skelbiant, kad didinti kertamų miškų plotus pasiūlė kitos ministerijos. Tačiau kažin ar tokiais paaiškinimais kažkas patikėjo…

Ką toliau daryti? Neturiu teisės kviesti versti valdžią, kurią man išrinko tautiečiai. To neleidžia Konstitucija ir kiti įstatymas. Todėl mano pasiūlymas bus paprastesnis: jeigu vyriausybė neišgirs mūsų protestų ir neatšaus priimto nutarimo ženkliai padidinti Lietuvos miškų kirtimus, protesto ženklan R.Karbauskio, Sauliaus Skvernelio ir Aplinkos ministro adresais supakuokime iš išsiųskime bent po vieną nešvarių kojinių porą. Klausiate – koks loginis ryšys tarp nemotyvuoto miškų kirtimo ir nešvarių kojinių? Kai šitaip kertami Lietuvos miškai, normalių refleksų žmogui dėl nervinimosi padidėja pėdų prakaitavimas. Jeigu nieko daugiau padaryti negalime, tai duokime žinią valdžios vyrams bent apie tai. 

2018.08.21; 15:40

klaipeda_7

2018 m. balandžio mėn. 11 d. Kopenhagoje įvyko tarptautinės nevyriausybinės organizacijos Aplinkosauginio švietimo fondo (Foundation for Environmental Education, FEE) vykdomos Mėlynosios vėliavos programos tarybos posėdis, kuriame buvo įvertinti paplūdimiai ir prieplaukos, pretendavę gauti Mėlynosios vėliavos apdovanojimą 2018 m. vasaros sezonui.

Visuomeninė organizacija „Lietuvos žaliųjų judėjimas“ yra tikrasis FEE narys ir atstovauja Lietuvą šioje tarptautinėje organizacijoje. Lietuvos žaliųjų judėjimo teikimu Tarptautinė Mėlynosios vėliavos taryba nusprendė Mėlynosios vėliavos apdovanojimą suteikti 5 Lietuvos pajūrio paplūdimiams: Neringos savivaldybės Nidos ir Juodkrantės centriniams paplūdimiams, Palangos m. savivaldybės Birutės parko bei Klaipėdos m. savivaldybės I-osios Smiltynės ir II-osios Melnragės paplūdimiams.

Klaipėdos m. savivaldybė pernai atnaujino savo dalyvavimą Mėlynosios vėliavos programoje, iškeldama Mėlynąją vėliavą I-osios Smiltynės paplūdimyje. Džiugu, kad šiemet klaipėdiečiai ir jų svečiai išvys garbingą vėliavą plevėsuojant ir II-ajame Melnragės paplūdimyje.

Tam, kad paplūdimys būtų apdovanotas Mėlynąja vėliava, paplūdimio vanduo turi būti geros kokybės, savivaldybėje ir paplūdimyje turi būti vykdomas visuomenės aplinkosauginis švietimas, specialiai paplūdimyje įrengtuose stenduose pateikiama informacija apie vandens kokybę, gamtines vertybes, poilsiautojų elgesį paplūdimyje ir pan. Paplūdimyje taip pat turi būti užtikrinami tarptautiniai saugumo ir teikiamų paslaugų reikalavimai (iš viso paplūdimiams taikomi 33 tarptautiniai reikalavimai).

Nuoširdžiai sveikiname Neringos, Klaipėdos ir Palangos miestų savivaldybes su pasiektais laimėjimais ir linkime sėkmės siekiant tarptautinio pripažinimo kitiems jų teritorijose esantiems paplūdimiams.

Oficialiai Mėlynosios vėliavos programa pradėta įgyvendinti 1987 m. Šiandien Mėlynoji vėliava yra tapusi plačiai žinomu ir atpažįstamu paplūdimio (prieplaukos) kokybės ženklu. Kiekvienais metais, virš 4000 paplūdimių ir prieplaukų daugiau nei 40-yje pasaulio šalių įvertinami Mėlynosios vėliavos apdovanojimu.

Lietuvoje programa įgyvendinama nuo 2000 m. Mėlynosios vėliavos programą koordinuoja Aplinkosauginio švietimo fondas (angl. Foundation for Environmental Education – FEE), nevyriausybinių aplinkosauginių organizacijų tinklas. Šiuo metu FEE vienija nevyriausybines organizacijas daugiau nei 70-yje pasaulio valstybių. Pagrindinis FEE tikslas – aplinkosauginis švietimas ir visuomenės ekologinės savimonės kėlimas. FEE vykdo penkias tarptautines programas: „Mėlynosios vėliavos”, „Gamtosauginių mokyklų”, „Miškų pažinimo”, „Jaunųjų aplinkos reporterių” ir „Žaliojo rakto“.

2000 m. Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo bei Aplinkos ministerijų teikimu, visuomeninė organizacija „Lietuvos žaliųjų judėjimas“ tapo Aplinkosauginio švietimo fondo nariu ir koordinuoja Aplinkosauginio švietimo fondo programas Lietuvoje: „Mėlynosios vėliavos“, „Gamtosauginių mokyklų“ ir „Žaliojo rakto“. Gamtosauginių mokyklų programoje dalyvauja 91 Lietuvos švietimo įstaiga 36-iose savivaldybėse. Žaliojo rakto programos sertifikatais įvertinti 5 viešbučiai: Radisson Blu Hotel Lietuva, Radisson Blu Royal Astorija Vilnius, Radisson Blu Hotel Klaipėda, Park Inn by Radisson Kaunas, SPA Vilnius Druskininkai.

Lietuvos žaliųjų judėjimo koordinuojamos tarptautinės programos programos į aplinkosauginio švietimo veiklą įtraukia dešimtis tūkstančių įvairaus amžiaus Lietuvos piliečių.

Lietuvos žaliųjų judėjimo informacija

2018.04.28; 20:00

Seimo narys Linas Balsys. Slaptai.lt nuotr.

Linas Balsys. Vienas garsesnių Lietuvos televizijos žurnalistų tūkstantmečių sandūroje. Vyriausiasis Prezidentės patarėjas, išdrįsęs 2011 m. pasakyti „ne“ Daliai Grybauskaitei. Seimo narys nuo 2012 m., buvęs Lietuvos žaliųjų partijos vadovas. O dabar – parlamentaras, kuriam grasinama baudžiamąja atsakomybe. Pats kaltas? O gal tai – gudraus plano dalis? Perbėkime svarbiausius L. Balsio karjeros etapus.

Žurnalistinė jaunystė

Kaip teigiama oficialioje parlamentaro biografijoje Seimo svetainėje, 1984 m. VU žurnalistiką baigęs L. Balsys dirbti pradėjo dar studijų metais – rengė Vilniaus radijo laidas užsieniui lietuvių ir anglų kalbomis. Vėliau, prasidėjus Sąjūdžiui, įsitraukė į jo veiklą, rengė ir vedė „Atgimimo bangą“, kitas visuomenines ir politinių debatų laidas, o okupacijos laikotarpiu organizavo ir vedė televizijos laidas iš Seimo.

Toliau L. Balsio gyvenimas nebeišsitenka Lietuvos ribose. 1994 m. jis stažuojasi JAV pagal JAV Valstybės departamento oficialią programą tarptautinių santykių ir saugumo politikos srityse, 1996 m. Stokholmo Užsienio politikos institute įgija tarptautinių santykių ir valstybės administravimo sertifikatą.

O 2002 m. L. Balsys tampa pirmuoju Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos korespondentu Briuselyje ir dirba juo 7 metus. Šiuo laikotarpiu L. Balsys sulaukia garbingų įvertinimų: apdovanojamas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, Norvegijos Karalystės ordino „Už nuopelnus Norvegijai“ Komandoro kryžiumi, Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos medaliu „Lietuvos narystei ES ir NATO pažymėti“. 2005 m. tampa LRT „bitinuku“ – pripažįstamas geriausiu Lietuvos televizijos žurnalistu.

Prezidentinis konfliktas

Ko gero, labiausiai tautiečių atmintyje L. Balsys įsirėžė kaip Prezidentės atstovas spaudai (oficialioje biografijoje – vyriausiasis patarėjas ir spaudos tarnybos vadovas), kuris sugebėjo ištarti Daliai Grybauskaitei „ne“ – atsistatydinti, nes „nesutapo požiūriai ir pažiūros į visuomenės ir valstybės gyvenimą“.

Prezidentūroje L. Balsys dirbo 2009-2011 m. (beje, kaip pastebėjo žiniasklaida, tuomet vieta Prezidentūroje atsirado ir jo žmonai – ji įdarbinta kanceliarijos komunikacijos skyriaus vedėjos pavaduotoja). Tuometinė spauda įžvelgė paralelę: prieš metus, 2010-aisiais, iškart po to, kai Prezidentė Seime birželio 8-ąją perskaitė metinį pranešimą, į jos nemalonę pateko ir atsistatydino patarėja, atsakinga už politikos analizę ir institucinius ryšius, Audronė Nugaraitė, o dabar, likus trims dienoms iki Prezidentės metinio pranešimo pristatymo, pasitraukia L. Balsys.

„Mano pasitraukimo priežastys – politinės ir asmeninės. Detalių komentuoti negaliu. Bendrai galiu pasakyti: nesutapo požiūriai ir pažiūros į visuomenės ir valstybės gyvenimą. Dėl to kyla problemų, nes Prezidentės vardu kalbantis atstovas spaudai turi būti tokių pat pažiūrų, kaip ir Prezidentė. Manau, negaliu kalbėti Prezidentės vardu, nes tai būtų negarbinga mano, šalies vadovės ir visos šalies atžvilgiu“, – tuomet žiniasklaidai sakė L. Balsys.

Vis dėlto, kokia katė perbėgo tarp D. Grybauskaitės ir L. Balsio, tuomet taip ir nepaaiškėjo. Tik spėliota: galbūt priežastis – L. Balsio nesutarimai su pavaldine Daiva Ulbinaite (esą, Prezidentės favorite, ta pačia, kuri 2014 m. kaltinta valstybės paslapties atskleidimu ir piktnaudžiavimu tarnybinėmis pareigomis, bet 2015 m. išteisinta).

Kiek daugiau L. Balsys atskleidė po trijų metų, įsisukus Prezidento rinkimų kampanijai. Reaguodamas į D. Grybauskaitės žodžius TV laidoje, L. Balsys paskelbia pranešimą „Siekdama išsaugoti Prezidento kėdę, D. Grybauskaitė pradeda įžūliai meluoti“. „Apsisprendžiau pasitraukti, negalėdamas taikstytis su intrigomis, kiršinimu ir telefonine teise, kuriuos vėliau viešai patvirtino tiek Seimo Pirmininkės I. Degutienės liudijimai, tiek garsiosios „Gailiaus-Giržado“ VSD pažymų nutekinimo istorijos“, – teigė L. Balsys.

Tuose Prezidento rinkimuose ketino dalyvauti ir L. Balsys, tačiau Vyriausioji rinkimų komisija netinkamais pripažino beveik 700 parašų jo pristatytuose parašų rinkimo lapuose. Be jų L. Balsys neįveikė 20 tūkst. parašų barjero, būtino dalyvavimui rinkimuose.

Beje, Prezidento rinkimai vėl artėja. Tik L. Balsys dabar vargu ar priartėtų net iki parašų rinkimo.  

Žaliasis kelias

Trenkęs Prezidentūros durimis (na, gerai, tiesiog užvėręs duris), L. Balsys į žurnalistiką nebegrįžta, o pasuka politiko keliu. Kiek pasiblaškęs (buvo Žaliosios politikos instituto prezidentas, įkūrė ir vadovavo žaliųjų vertybių, demokratijos ir piliečių iniciatyvų visuomeniniam judėjimui „Žmonės sprendžia“, dėstė žurnalistiką ir viešuosius ryšius Vilniaus universitete ir Kauno technologijos universitete). 2012 m. dalyvauja Seimo rinkimuose ir yra išrenkamas. Tą patį rudenį tampa ir Lietuvos žaliųjų partijos (buv. Lietuvos žaliųjų sąjūdžis, nieko bendra su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga) pirmininku, juo būna dvi kadencijas, iki 2016 m. rudens.

Lyginant su ankstesne veikla, Seime L. Balsys kažkaip nublanksta ir išblunka. Kaip Seimo narys L. Balsys labiausiai įsiminė pasisakymais prieš naujos Ignalinos atominės elektrinės (AE) statybą, taip pat kritika ir perspėjimais dėl Astravo AE grėsmių. Taip pat pasisakė kaip atsinaujinančių išteklių energetikos šalininkas. Na, o nuo 2016 m. rudens, vėl patekęs į Seimą, L. Balsys ėmėsi kritikuoti ir „valstiečius“, esą LVŽS pamiršo priešrinkiminius pažadus dėl „žaliosios politikos“ vertybių.

Tiesa, oficialioje biografijoje pateikta faktų, kad bent jau šią kadenciją Seime L. Balsys turėjo nemažai paprastam mirtingajam nelabai matomos veiklos: buvo Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, Aplinkos apsaugos komiteto, Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos narys, Mišrios Seimo narių grupės seniūnas (dabar jau atsistatydinęs).

Šių dienų įvykiai

Kas įvyko šių metų lapkričio 9-ąją, visi skaitytojai turbūt gerai prisimena. Vis dėlto, kokią turime istoriją, jei atmesime nepagrįstus teiginius ir emocingus atsiliepimus? Labai banalią. Seimo narys įtariamas esąs neblaivus, jis tai neigia ir išvyksta automobiliu. Vėliau randamas namuose, bet atsisako bendrauti. Dar vėliau pranešama, kad yra medikų ir šeimos globoje.

Ko gero, absoliučiai daugumai skaitytojų kyla įtarimas, kad L. Balsys buvo neblaivus, norėdamas tai paslėpti pabėgo iš Seimo ir pasislėpęs išlaukė tą laikotarpį, per kurį tyrimai būtų parodę alkoholį kraujyje. Ar gali egzistuoti kiti scenarijai? Bent jau teoriškai – taip. L. Balsys iš tiesų galėjo būti apsvaigęs, kaip jis teigė, nuo tam tikrų vartotų vaistų ar jų kombinacijos. L. Balsys galėjo būti apsvaigintas prie jo valią, jam nežinant. L. Balsys galėjo būti priverstas svaigintis psichologiniu smurtu, šantažu ir pan.

Ar turėtume atmesti kitas versijas tik todėl, kad pagrindinė – paprasčiausia ir įtikinamiausia? O jei darytume prielaidą, kad L. Balsys turi įtakingų priešų – ko gero, pirmiausia vertėtų išnagrinėti ir atmesti versijas, susijusias su jais. Kita vertus, nereikia pamiršti, kad pats L. Balsys, kuris yra patyręs viešųjų ryšių specialistas, turėtų aktyviai remti būtent tas versijas, kuriose jis – ne kaltininkas, o auka.

Kas toliau? O toliau – gal bus įrodyta, o gal nebus, kad L. Balsys neblaivus vairavo automobilį. Gal jis liks Seimo narys, gal neliks. Gal bus baudžiamoji atsakomybė, gal nebus. Bet kuriu atveju, labai didelė tikimybė, kad L. Balsio politinė karjera artėja į pabaigą.

Aišku, yra ir, pavadinkime, Viktoro Uspaskicho variantas: po kurio laiko, gal net iki artimiausių Prezidento rinkimų, L. Balsys sugrįš į politinę padangę kaip viską supratęs, pasveikęs, radikaliai į gerąją pusę pasikeitęs charizmatiškas lyderis. Su nauja patrauklia politine jėga. Mušis į krūtinę dėl praeities klaidų ir t. t. Bet tai jau – aukštasis manipuliavimo visuomenės nuomone pilotažas.

Linas Balsys. Biografija (pagal „Vikipediją“)

Gimė 1961 m. gegužės 1 d. Vilniuje

1979 m. baigė Vilniaus 23-ąją vidurinę mokyklą, 1984 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę.

1982 m. gruodžio mėn. pradėjo dirbti Lietuvos radijo Laidų užsieniui redakcijos išleidėju. Vėliau šios redakcijos laidų anglų kalba skyriaus jaunesnysis redaktorius, redaktorius. Nuo 1986 m. Lietuvos televizijos Visuomeninių, Valstybės laidų, Politinių programų redakcijų, nuo 1993 m. TV visuomeninių programų direkcijos vyresnysis redaktorius. Rengė radijo pažintines laidas tautiečiams užsienyje, televizijos laidas tarptautinių santykių temomis, užsienio politikos apžvalgas. Nuo 1997 m. radijo stoties „M-1 Plius“ darbuotojas.

2002–2009 m. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos korespondentas Briuselyje.

2009–2011 m. prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovas spaudai.

2011–2012 m. dėstė žurnalistiką ir viešuosius ryšius Vilniaus universitete ir Kauno technologijos universitete. „Žaliosios politikos instituto“ direktorius.

Nuo 2012 m. Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas (iki 2016 m.), Seimo narys.

2014 m. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų dalyvis (nepavyko surinkti būtino parašų kiekio).

2017.11.23; 05:12

Šalies politinės partijos pastaruoju metu kunkuliuoja. Lietuvos socialdemokratų partija ir dalis jau buvusių partijos narių pasitraukė iš valdančiosios daugumos ir pradėjo kalbėti apie naują politinę organizaciją. Liberalai, krečiami korupcijos skandalo, taip pat kalba apie partijos „restartą“.

Savotiškame intrigų sūkuryje atsidūrė Vilniaus miesto meras ir buvęs Liberalų sąjūdžio pirmininkas Remigijus Šimašius. Jo neva darytas spaudimas ir rašytos žinutės Vilniaus administracijos direktorei gali atsidurti etikos sargų akiratyje. Dar prieš tai Vilniaus miesto Taryboje įvyko transformacijos, kai liberalai iš valdžios pašalino konservatorius ir iš vicemero posto atleido Valdą Benkunską. Jį pakeitė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovė Edita Tamošiūnaitė. Galiausiai šią savaitę prie naujai pasirašytos Vilniaus miesto savivaldybės koalicijos prisijungė ir pati LLRA.

Taigi šiame intensyvių politinių permainų etape nedidelė ir ganėtinai uždara Lietuvos lenkų rinkimų akcija, neeikvodama daug energijos vidiniams vaidams, panašu, naudojasi esama padėtimi. Įdomu tai, kad dar prieš metus LLRA-KŠS buvo apskritai atitverta nuo galimybės prieiti prie valdžios centro, o ką jau kalbėti apie galimybę pretenduoti į postus.

Tuomet Premjeras Saulius Skvernelis sudarydamas Vyriausybę labai aiškiai pabrėžė, kad LLRA-KŠS lyderio Valdemaro Tomaševskio „neaiškių“ pozicijų po Krymo okupacijos demonstravimas kelia daug klausimų. Tai, anot Premjero, yra tikras kliuvinys galimam bendradarbiavimui formuojant Vyriausybę. Todėl, tvirtino S. Skvernelis, kol nebus atsakyti visi klausimai, kalbėti apie LLRA-KŠS dalyvavimą valdžioje apskritai nėra prasmės.

Panašu, kad Premjeras gavo atsakymus į rūpimus klausimus, nes dabar S. Skvernelis kalba apie sąlyčio taškus, siejančius valdančiąją daugumą ir LLRA-KŠS. Premjero toną palaiko ir Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, neslepiantis, kad esant reikalui į koaliciją bus kviečiama Lietuvos lenkų rinkimų akcija.

Ką rodo tokia aukščiausius valstybės postus užimančių asmenų nuomonių kaita? Ar tai tik retorika, ar reikia tikėtis, kad LLRA-KŠS oficialiai taps valdančiosios daugumos dalimi? Ar gali būti, kad laisva ūkio ministro kėdė, dėl kurios kol kas galvų nesuka mažumoje likusios valdžios vedliai, yra laikoma Lietuvos lenkų rinkimų akcijai? Bet galbūt tiek „valstiečiams“, tiek LLRA-KŠS formalizuoti koalicijos santykius nėra paranku, daug patogiau išlaikyti status quo? Galbūt koalicinė sutartis tik sukeltų daugiau neramumų nei įneštų tvarkos? Tačiau tokiu atveju kokią naudą iš to gauna postų neturintys ir de jure opozicijoje esantys Lenkų rinkimų akcijos politikai?

Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virgis Valentinavičius mano, kad didelių permainų LLRA-KŠS ir valstiečių santykiuose neturėtų būti. Kaip svarbiausias to priežastis MRU docentas išskyrė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir „valstiečių“ ideologinį panašumą, kompetentingų LLRA kadrų, galinčių užimti ministerijų postus, stoką bei lenkų partijos siekį oponuoti Tėvynės sąjungai.

V. Valentinavičius nesistebėjo Premjero ir Seimo Pirmininko kalbomis apie LLRA-KŠS ir „valstiečių“ ateities bendrystę. Tai, anot MRU docento, yra susiję su tuo, kad abi politinės partijos ideologiškai yra artimos.

„Šiose partijose derinami ultrakairuoliški lozungai ir ultrakonservatyvios vertybės. Taigi ideologiškai nuo pat pradžių „valstiečiai“ ir lenkai buvo artimi. Lenkų rinkimų akcija pritarė absoliučiai daugumai Vyriausybės sprendimų ir neformaliai jie priklauso valdantiems kaip ir partijos Tvarka ir teisingumas likučiai Seime. Jie visada palaikė dabartinę daugumą, ypač konservatyviais socialiniais ir kultūriniais klausimais, kaip šeimos politika“, – sakė MRU docentas.

V. Valentinavičių stebina tik tai, kad ideologiškai konservatyvi jėga palaiko labai liberalią S. Skvernelio Vyriausybės programą, priimtą Darbo kodeksą, Nacionalinį susitarimą, nuoseklų stambiojo verslo protegavimą. Pritariant šiems sprendimams, anot MRU docento, ne tik LLRA-KŠS, bet ir „valstiečiai“, kaip Tomas Tomilinas, turėtų turėti problemų. Tačiau nei vieni, nei kiti jų neturi. „Galbūt jie nesupranta, kokią politiką vykdo S. Skvernelis?“, – retoriškai klausė V. Valentinavičius.

Kita, politologo nuomone, ne mažiau svarbi, priežastis, kodėl Lenkų rinkimų akcijos ir valstiečių santykiai Seime nesiformalizuos, yra ribota partijos politinė patirtis ir kompetencijos.

„LLRA-KŠS turi blogą tiesioginio dalyvavimo koalicijoje patirtį. Kai ankstesnėje Vyriausybėje jie turėjo Energetikos ministeriją, iš viso šito nelabai kas išėjo. Ribota politinė patirtis neleido jiems visavertiškai dalyvauti valdančiojoje koalicijoje. Lenkų rinkimų akcija tiesiog neturi pakankamai kompetentingų ir profesionalių žmonių, kad galėtų užimti bent kiek rimtesnius postus“, – aiškino V. Valentinavičius.

Anot politikos eksperto, dėl to ši partija nėra ambicinga politinė jėga. Tad tikėtis, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcija sąmoningai pretenduotų į aukštus politinius postus, nėra labai tikėtina.

„Nėra paprasčiausiai žmonių, kurie šioje partijoje tai galėtų padaryti. Lenkų rinkimų akcija tiesiog bijo svarbesnių postų“, – samprotavo V. Valentinavičius.

Ribota lenkų partijos politinė kompetencija iš esmės lemia tai, kad LLRA-KŠS pasitenkina nedidelėmis paslaugomis, kurias gali suteikti valdantieji. Tad neformalaus „pritarėjo“ vaidmuo labai tinkamas šiai partijai. Tokia situacija, pabrėžė V. Valentinavičius, buvo tiek ankstesnėje, tiek yra šioje Vyriausybėje.

Galiausiai politikos ekspertas pabrėžė, kad LLRA-KŠS pasižymi tuo, jog ypač nemėgsta Tėvynės sąjungos, kurioje figūruoja V. Landsbergio pavardė.

„Praktiškai vien to užtenka, kad jie palaikytų socialdemokratus, kaip ankstesnėje Vyriausybėje, ar šiuo metu „valstiečius“, – apibendrino V. Valentinavičius.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politologijos katedros vedėjas Andžejus Pukšto taip pat samprotavo, kad formalios koalicijos neturėtų būti, o mažumos Vyriausybė turėtų ir toliau išlikti. Vis dėlto, politikos eksperto nuomone, nepaisant kai kurių trinčių, „valstiečiai“ gali tikėtis iš Lenkų rinkimų akcijos paramos.

„Valstiečiai“ ir žalieji turi labai stiprų tautinį flangą, kuriam atstovauja profesorius Eugenijus Jovaiša. Dėl to, ko gero, susitarimo dėl pavardžių ir vardų rašymo niekada neturėtų būti. Susitarimai įmanomi daugiausiai dėl socialinių, šeimos reikalų ar, pavyzdžiui, susitarimai dėl alkoholio ribojimo“, – kalbėjo A. Pukšto.

Nors nemažai „valstiečių“ ir Lenkų rinkimų akcijos keliamų klausimų gali sutapti, VDU docento nuomone, į koaliciją einama tik tada, kai 100 proc. matai, kad galimybė dirbti bent jau trejus metus yra. Be to, aiškino A. Pukšto, Lenkų rinkimų akcijai labiau apsimoka būti už Vyriausybės ribų ir atskirai tartis dėl konkrečių dalykų.

„Taigi, – apibendrino A. Pukšto, – Lenkų rinkimų akcija neis į koaliciją, neprašys postų, bet labai artimai bendradarbiaus daugeliu klausimų su „valstiečiais“.

MRU docentas Vytautas Dumbliauskas ideologinį veiksnį taip pat laiko svarbiu aiškinant, kodėl Premjeras ir Seimo Pirmininkas pradėjo kalbėti apie politinių tikslų bendrumą su LLRA-KŠS. Tačiau politologas pabrėžė, kad lenkų partijos ideologinis neapibrėžtumas, o ne konkrečių vertybių bendrumas yra svarbus, kodėl su ja „valstiečiams“ nesunku surasti bendrą kalbą.

„Lenkų rinkimų akcija ideologiškai yra „jokia“. Jie nei kairieji, nei dešinieji. Jie yra tautiniu pagrindu sukurta partija. Todėl su jais kalbėtis arba juos pakviesti į platesnes koalicijas nėra nieko keisto. Dėl to nei liberalai, nei konservatoriai, nei socialdemokratai dėl tokio sprendimo nebus smerkiami ir, atvirai kalbant, nieko nenustebins. Tai visai normalu ir, beje, Lietuvoje įvykę ne vieną kartą.“

Komentuodamas ankstesnius Premjero ir Seimo Pirmininko pareiškimus, kad dėl LLRA-KŠS lyderio V. Tomaševskio užimamų pozicijų Lenkų rinkimų akcijai neatsiras vietos valdžioje, MRU docentas priminė Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) žodžius, jog politikoje nebūna nei amžinų draugų, nei amžinų priešų – tik amžini interesai.

„Todėl nieko keisto, kad dėl tokios „tamsios asmenybės“ kaip Valdemaras Tomaševskis tradicinių partijų nuostatos gali būti keičiamos. Priklausomai nuo susiklosčiusių politinių aplinkybių. Taigi tiek V. Pranckiečio, tiek S. Skvernelio kalbos manęs visai nestebina. Kol nereikėjo jiems Lenkų rinkimų akcijos balsų, tol jie buvo „nelabai geri“, o kai dabar reikia – situacija keičiasi. Tai yra tiesiog tipinis politinės konjunktūros pavyzdys“, – kalbėjo MRU dėstytojas.

V. Dumbliausko teigimu, nors V. Tomaševskio pėdsakai, ko gero, veda iki Kremliaus, tai nereiškia, kad didžioji dalis partijos narių su tuo yra susiję.

„Partija šiandien tiesiog turi „auksinės partijos“ statusą. Politikos realybėje labai dažnai susikuria situacijos, kai mažų partijų dalyvavimo labai reikia. Šis poreikis neproporcingai padidina tokių politinių jėgų reikšmę“, – Eltai sakė politologas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.06; 00:05

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dauguma didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai yra išeiviai iš kaimo ir nesvarbu, ar tai pirma karta nuo „žagrės“, ar „kelinta“.

Vienaip ar kitaip mes, beveik visi, esam atėję iš Lietuvos kaimo. Pagrindinė problema, ne kada mes palikome kaimą, o kada „kaimas mus paliks“. Kaimas mums suformavo ne tik savitą požiūrį į gamtą, bet ir į žmonių tarpusavio santykius. Šis klausimas mums buvo aktualus praeityje, dabartyje ir dar ilgam išliks aktualus.

Pastarojo dešimtmečio rinkimų rezultatų skirtumų mažėjimo tendencijos tarp miesto ir kaimo elektorato kinta, bet ne taip greitai kaip norėtųsi. Nieko nestebina, jog žmogaus mentaliteto bei moralės konservatizmas daugiau dominuoja kaime nei mieste.

Nuo 1990 metų Lietuvos politinėje padangėje dominavo dvi pagrindinės politinės jėgos, tai TS – LKD (Tėvynės sąjungos, įkurta 1993.05.01 ir Lietuvos krikščionių demokratų partija, įkurta 1917 m. pabaigoje) bei LSDP (Lietuvos socialdemokratų partija, įkurta 1896.05.01). Visos kitos susikūrusios dabartinės politinės jėgos – tai tik „tradicinių partijų“ nepasiteisinusios politinės veiklos išdava, kitais žodžiais tariant, priedai prie Lietuvos „tradicinių partijų“.

Vienos ar kitos Lietuvos pagrindinių partijų „tariamos ideologijos“ yra kildinamos iš tolimos praeities. Tačiau ideologiniai, moraliniai ar kiti partijų vertybiniai skirtumai dažniausiai galioja tik iki eilinių rinkimų. Galime drąsiai teigti, jog pagrindinių Lietuvos partijų moralinės, ideologinės vertybės deklaruojamos kaip tolimos praeities reliktas egzistuoja tik teoriniame lygmenyje, nes kaip parodė praktika, visos partijos, gavusios tautos mandatą valdyti šalį, tarsi susitarusios praranda savo identitetą ir supanašėja.

Lietuviai, eidami į rinkimus, paprastai balsuoja už daugiausia žadančius, kurie būdami valdžioje dar „neprisidirbo“ ar tiesiog protestuodami. Didžiausią žalą rinkimų rezultatams daro rinkėjų pasyvumas, kurie neidami balsuoti mano, kad nuo jų balso niekas nepasikeis. Galima būtų aptarti praeities rinkimų rezultatų ir politinių partijų veiklos priežastinį ryšį, bet tai palieku rinkėjų sąžinei bei jų lūkesčiams. Manau, jog teisingas posakis: „kiekviena tauta išsirenka tokius valdančiuosius, kokių yra pati verta“. Vadovaujantis šia logika galime teigti, kad dėl esamos socialinės-ekonominės  padėties šalyje atsakingi tik mes patys.

Neturiu nieko priešiško gerb. K. Griniui, bet jo komentaras „Delfyje“ tikrai nustebino. Jo teiginiai apie tai, kad 2008-2012 m. vadovaujančiai TS-LKD partijai ir premjerui A.Kubiliui turime būti dėkingi už nuopelnus, gelbstint Lietuvą nuo krizės, buvo netikėti. Sutinku su teiginiais, kad krizę reikėjo suvaldyti ir tam tikslui taikyti nepopuliarias visuomenės poveikio priemones. Tačiau ne tokia kaina, kokia buvo panaudota ir tikrai tokių ekonomikos vadovėlių, „kaip pažaboti krizę“ pagal A.Kubilių, niekas tikriausiai nerašys.

Esu giliai įsitikinęs, kad politologai privalo objektyviai vertinti praeities politinius įvykius, nepaisant simpatijų ar antipatijų politinėms partijoms ar atskiriems politikams. Studijuojant VU TSPM (tarptautinių santykių ir politikos mokslų) institute pasigedau objektyvumo ar noro kritiškai analizuoti Lietuvos šiuolaikinės politikos aktualijas. Jeigu esi politikas, tai nesi politologas ir atvirkščiai. Lietuvoje dažnai yra nesilaikoma šių nuostatų, tada atsiranda įvairios politinių įvykių aiškinimo interpretacijos, kurios tendencingai yra šališkos ir naudingos konkrečiai politinei jėgai.

Stebimės Kremliaus vadovų vykdomos politikos veiksmais ir  jų propagandos priemonėmis, kuriomis bandoma įrodyti savo „teisėtumą“. Šiam „kilniam“ tikslui įgyvendinti yra tinkamos visos priemonės. Kuo mažiau demokratijos, tuo daugiau dėmesio skiriama poveikiui, t. y. vykdomos politikos pateisinimui.

Lietuva nėra išimtinė šalis, turinti gilias demokratijos tradicijas, tačiau turi didesnę demokratinio šalies valdymo patirtį, lyginant su Rusija, Baltarusija, Ukraina ar kt. NVS (nepriklausomų valstybių sandrauga) šalys. Tačiau vokiečių bei 50 metų sovietų okupaciniai rėžimai padarė savo juodą darbą demokratinio šalies valdymo suvokimui. Pagrindiniai demokratijos vystymosi priešai yra nepasitikėjimas valstybe (valdančiaisiais), teisingumu, gerove bei visuomenės apolitiškumas. Eilinį kartą patikėję valdančiųjų pažadais padaryti Lietuvą patrauklia ir socialiai teisinga valstybę tauta pradeda nusivilti, nes „profesionalų“ vyriausybė bei Seimas savo įstatymais bei sprendimais Lietuvos visuomenę ne konsoliduoja, o skaldo.

Valstiečių ryžtingumas priimant svarbius egzistencinius įstatymus yra silpnas ir mažai veiksmingas ir atvirkščiai, abejotinos reikšmės ar diskutuotini įstatymai buvo priimti „buldozerio“ principu. Dar antikinėje Graikijoje graikų filosofas Sokratas (lot. Socrates (469 pr. Kr.-399 pr. Kr.) sakė, jog “griežčiausias įstatymas dažnai sukelia didžiausią neteisybę“ arba „aš žinau, kad aš nieko nežinau“.

Pastaroji frazė geriausiai tiktų dabartinei Lietuvos vyriausybei. Valstiečiai yra priversti šokti pasiutpolkę ar šokį su ragučiais, nes lėtam vakarietiškam valsui nebėra laiko, greitai nebeliks su kuo „šokti“. Seimo bei vyriausybės vykdomos ar imituojamos reformos žlugdo „valstiečių“ populiarumą bei koalicijos partnerių norą toliau su jais „obuoliauti“.

Palaikydami jų vykdomą politiką, menkinamas ir taip silpnas „socdemų“ populiarumas. Tuo tarpu TS-LKD partija būdama opozicijoje atvirkščiai labai noriai bendradarbiauja su valstiečiais, norėdama daryti įtaką valdantiesiems bei kiršinti koalicijos partnerius. Tai jau ne polka, o polka su ragučiais, kur vedantysis šokėjas pasirenka jam patinkantį partnerį, kurį bet kad gali pakeisti.       

Naujasis „socdemų“ lyderis, nebūdamas Seimo nariu, tačiau turintis daug ambicijų tapti įtakingu, bet turintis mažai galimybių tą padaryti. Politikoje kaip ir sporte norai gali būti dideli ir ambicingi, bet galimybės ribotos. Kiek ilgai užtruks šis pašėlęs politinis šokis ir partnerių ištvermės bandymai, parodys laikas? Tik ar užteks laiko ir kantrybės „žiūrovams“ – lieka paslaptis? Gal valdantiesiems praverstų ir kito antikinio romėnų filosofo ir politiko išminties perlai?

Žmogaus gerumasįstatymų vadas. Klysta kiekvienas, klaidos neišsižada tik beprotis. Kuo žmogus protingesnis, tuo jis kuklesnis. Teisingumo pradmenys yra du: niekam nekenkti ir duoti naudos visuomenei. Darbai yra svarbiau už žodžius. Svarbiau yra apgalvotai veikti negu protingai mąstyti. Ciceronas. (Marcus Tullius Cicero; 106-43 pr. Kr.) – senovės romėnų politikas, filosofas).

2017.08.07; 01:30

Šveicarijos gyventojai referendume nepritarė, kad šalies atominės elektrinės būtų išjungtos greičiau, iki 2029 metų.

Taigi dabar jos veiks tol, kol bus saugios. Šis balsavimas tik iliustravo pasaulinį gyventojų nuomonių pokytį. 2011 m. Fukušimos nelaimė jau pamiršta, o branduolinė energetika vėl tapo madinga. 

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Fukušimos avarija jau pamiršta

2011 m. pasaulį sukrėtė avarija Fukušimos atominėje elektrinėje Japonijoje. Po stipraus žemės drebėjimo kilęs cunamis rėžėsi į Japonijos šiaurės rytų pakrantę, kur stovėjo jėgainė. Elektrinėje nutrūko energijos tiekimas, išsijungė trijų branduolinių reaktorių aušinimo sistemos ir perkaitę jų kuro strypai išsilydė paskleisdami radiaciją. Tai sukėlė žmonių tiek Japonijoje, tiek kitose šalyse nepasitenkinimą ir sustiprino neigiamą požiūrį į atominę energetiką.

Visuomeniniai judėjimai ir politikai visame pasaulyje agitavo kuo greičiau uždaryti visas veikiančias branduolines elektrines ir nebestatyti naujų. 2011–2012 m. visame pasaulyje buvo dalinami pažadai apie ketinimus atsisakyti tokios elektros gamybos. Apklausos Japonijoje rodė, kad 80 proc. žmonių nori uždaryti visas branduolines jėgaines, Vokietijos vyriausybė paskelbė, kad branduolinės energetikos bus atsisakyta iki 2022 m., Italijoje net 94,6 proc. dalyvavusių referendume pasisakė „prieš“ atominę energetiką. Jau atrodė, kad šios elektros gamybos rūšies bus atsisakyta kaip kokių viršgarsinių oro lainerių „Concorde“, tačiau praėjo keleri metai, ir senos kalbos pamirštos. Dabar jau viso pasaulio politikai kalba apie naujas elektrines, o ir visuomenės nuomonė pasviro į kitą pusę.

Emocijos nuslūgo, pinigai lemia viską

Iškart po Fukušimos avarijos kairieji ir žalieji aktyvistai platino daug emocinių pareiškimų apie branduolinę energetiką. Jie kaltino, kad atominės elektrinės yra nesaugios, teršia aplinką, kainuoja labai brangiai, ypač jų uždarymas, o radiacija gali užteršti gamtą tūkstančiams ar net milijonams metų. Tai buvo labai paveiku rinkėjams, tačiau politikai, suskubę pažadėti, kad atsisakys branduolinės elektros gamybos, susidūrė su skaudžia realybe.

Elektros poreikis pasaulyje didėja labai sparčiai, taigi jeigu elektra negaminama atominėse jėgainėse, reikia deginti dujas, anglis, šiukšles ar ką nors kita. Tai iškart gyventojams skaudžiai atsiliepia per aukštesnes elektros kainas. Japonijoje 2011 m. uždarius 40 branduolinių reaktorių, elektros kaina gyventojams pakilo 20 proc., o pramonei 30 procentų. Gyventojai galbūt galėtų sutikti mokėti daugiau, bet verslininkai iškelia gamyklas ir verslo centrus į pigesnės elektros šalis. Japonijai netekti aukštųjų technologijų įmonių yra labai skaudu, nes jos kuria didžiausią pridedamąją vertę, bet yra ir imliausios elektros energijai. Viso pasaulio serveriai, kurie aptarnauja el. paslaugas, jau sunaudoja 1,5 proc. visos energijos ir ta dalis tik didėja. Uždarius atomines elektrines kainos kyla ne tik Japonijoje, bet ir kitose šalyse. Prieš tokius argumentus bejėgiai ir žalieji. Nors jie vis dar kalba apie pavojų žmonių sveikatai, pramoninkų lobizmą, bet, kaip pripažįsta Shaunas Burnie`is iš nevyriausybinės aplinkosaugos organizacijos „Greenpeace“, „deja, panašu, kad tokia pozicija nesulaukia platesnio palaikymo“.

Žaliųjų argumentai sustiprino branduolinę energetiką

Aplinkosaugos aktyvistai, agituodami prieš branduolinę energetiką, kartu pasisakė už šiltnamio efekto mažinimą ir jų argumentai buvo išgirsti. 196 valstybės 2015 m. gruodį Paryžiuje įsipareigojo sumažinti CO2 išmetimą į aplinką. Tai pirmiausia turi paliesti iškastinį kurą deginančias ir labai taršias elektrines. Niujorko valstijos (JAV) pareigūnai apie tokius tikslus pasisakė labai aiškiai ir paprastai: „be branduolinės energetikos klimato kaitos sustabdyti nepavyks“. Branduolinės energetikos naudai kalba faktai: iš vienos tonos urano galima pagaminti tiek elektros, kiek išeitų sudeginus 16 tūkst. tonų anglių arba 80 tūkst. barelių naftos.

Žalieji propaguoja atsinaujinančią energetiką iš vėjo, saulės ir vandens. Šios rūšies elektros pramonė vystosi labai sparčiai, tačiau ji vis dar yra iki 10 kartų brangesnė nei branduolinė. Be to, šios rūšies elektra turi vieną svarbų minusą – ji yra nepastovi. Vėjas tai pučia, tai nepučia, saulė tai šviečia, tai nešviečia, o elektros vartotojams reikia be pertrūkių. Taigi būtinas bazinis gamybos šaltinis, kuris subalansuotų tiekimą, o pats stabiliausias variantas yra atsinaujinantys šaltiniai plius branduolinė energetika. Tokiu deriniu remiasi Švedija, pasigaminanti 95 proc. reikalingos elektros.

Švedijos vyriausybė, sudaryta iš centro kairiųjų partijų, neseniai ne tik atsisakė savo ankstesnių planų kuo greičiau uždaryti atomines elektrines, bet ir sumažino tokiai elektrai buvusius mokesčius. Taigi net kairieji politikai, kurie anksčiau rėmė antibranduolinę politiką, jau nebėra tokie kategoriški.

Branduolinė energetika stiprina pozicijas

Europoje, kur antibranduolinės nuotaikos buvo labiausiai paplitusios, paskutiniu metu vis garsiau kalbama ne apie senų jėgainių uždarymą, o apie naujų atidarymą. Lenkijos energetikos ministerija paskelbė, kad parengs maždaug 1000 MW galios atominės elektrinės statybos programą ir per 10 metų pabaigs statybas. Apie dar vieną naują reaktorių svarsto Suomija, jau įrenginėjanti vieną reaktorių, statyba eina į pabaigą Prancūzijoje, paskelbta apie naujus statybos planus Jungtinėje Karalystėje, planuojamos naujos elektrinės Rumunijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje ir Slovakijoje.

Pasaulinė branduolinės energetikos asociacija (angl. WNA) skelbia apie sparčią šios rūšies elektros gamybos plėtrą. Skaičiuojama, kad iki 2040 m. pajėgumai išaugs 60 proc. ir atominėse jėgainėse pagaminta elektra pasieks rekordą: sudarys 12 proc. visos pasaulio elektros. Daugiausia naujų reaktorių bus instaliuota Azijoje, kur sparčiai daugėja gyventojų, kyla pragyvenimo lygis ir auga elektros poreikis. Net 46 proc. visos branduolinės elektros bus gaminama Kinijoje, dar 30 proc. Indijoje, Korėjoje ir Rusijoje, JAV 16 proc., o Europos Sąjungai teks vos 10 procentų. Taip atsitiks ne tik dėl mažinamos gamybos ES, bet ir dėl apskritai mažėjančios ekonominės Europos svarbos pasaulio reikaluose.

Šiuo metu 15 valstybių kyla 60 naujų atominių elektrinių, per 2017 m. ketinama instaliuoti 18 naujų reaktorių, 2019 m. suplanuoti dar 10, 2020 m. eilėje laukia 7. Atominė energetika atsitraukė vieną žingsnį 2011 m., o dabar plačiu mostu žengia iškart kelis į priekį. Pabaigos branduolinei energetikai nematyti ir ateityje ji vaidins vis didesnį vaidmenį žmonijos istorijoje.

Informacijos šaltinis – www.geopolitika.lt portalas.

2017.02.23; 08:10

Dažniausiai mus tenkina turguose ir prekybos centruose parduodamos lietuviškos daržovės ir vaisiai. Neretai net šiek tiek didžiuojamės galėdami sveikiau maitintis negu koks nors tūlas europietis, kuriam pateikiama konservantais apdorotas maistas.

Tačiau ar susimąstome, kad šioje mitybos grandinėje galimi  pakitimai, turintys esminės įtakos į maisto kokybę ir mūsų sveikatą.

Continue reading „Ant mūsų stalo daržovės su sunkiaisiais metalais?“

Lietuvoje ir vėl klostosi pavojinga situacija. Dviprasmiškos situacijos pavadinimas – stiprėjančios antivakarietiškos nuotaikos. Viską, kas susiję su amerikiečiais, mes vis dar linkę atmesti kaip neginčijamą blogį. Prieš du dešimtmečius taip atkakliai keikėme amerikiečių kompaniją "Williams", kad privertėme ją trauktis iš Lietuvos.

Tiesa, tuomet dėl akivaizdžiai ryškių antiamerikietiškų nusiteikimų turėjome galimybę teisintis – ką tik išsivadavome iš Blogio imperijo, todėl esame naivūs, žiopli, neatsparūs apgaulėms ir dezinformacijoms.

Tačiau  po dviejų dešimtmečių su ne mažesniu įkarščiu pasikartojanti neapykanta skalūnų dujas žvalgyti sumaniusiai amerikiečių kompanijai "Chevron" – tai jau rimtas nesusipratimas. Turint omenyje, jog įtariai žvelgiame ir į japonų firmą "Hitachi", kuri ketina padėt pasistatyti naują atominę jėgainę, šį lietuvišką reiškinį jau būtina traktuoti žymiai aštriau – chroniška liga.

Continue reading „Pavojinga lietuviška logika – nemėgti amerikiečių“

Aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia per RTVi televiziją ir radiją "Echo Moskvy" nuskambėjusį rusų rašytojo Michailo VELERIO interviu, duotą laidos "Osoboje mnenija" žurnalistei Olgai Byčkovai.

Ne visos Rusijos rašytojo Michailo Velerio nuostatos mums priimtinos.

Tačiau mums pasirodė įdomios rašytojo pastabos apie visuomenės dėmesį atitraukiančias triukšmo granatas. Taip pat įsiminė rašytojo pastabos, jog pati skaudžiausia kritika – nutylėjimas, ignoravimas, nepastebėjimas. O aršiai kritikuodami savo oponentą mes jį tuo pačiu ir sureikšminame.

Tad analizuodami rusiškus pavyzdžius mes galime lengviau pastebėti savas, lietuviškas, klaidas. 

Continue reading „Apie visuomenės dėmesį atitraukiančias triukšmo granatas“

Martyno Mažvydo progimnazijoje balandžio 13 d. paminėtas Pilaitės bendruomenės dešimtmetis.  Pirmiausia parodytas dokumentinis filmas, kuriame vaizdais ir žodžiu išsamiai papasakota  apie dešimtmečio darbus.

Bene pats didžiausias  – aktyviai pasipriešinta golfo laukų statybai. Išsaugoti pušynai, pilaitiškių poilsio vietos. Pilaitės miškui suteiktas parko statusas. Išleista knyga apie Pilaitės praeitį, dabartį ir ateitį. Pilaitės praeitis labai sena. Ją mena piliakalnis, pilies liekanos. Minėtas Pilaitės liaudies teatras. Spektaklis  „Mano vardas – Lietuva“ parodytas net kai kuriuose kituose miestuose.  Įkurtas Pilaitės tinklaraštis.

Įvyko įdomus koncertas. Gražiai padainavo Buivydiškių ansamblietės, Pilaitės senjorai, daugiausia senjorės. Aktualų Juozo Tumo -Vaižganto tekstą meniškai perskaitė aktorius Ferdinandas Jakšys, aktyvus Pilaitės bendruomenės narys. Gražiai skambino ir dainavo gitaristas, griežė smuikininkas, eilėraščius skaitė M.Mažvydo progimnazijos pedagogė, bet aš neįsidėmėjau jų pavardžių. Visi jie ir jos – Pilaitės patriotai, aktyviai  rūpinasi, kad šis Vilniaus miegamasis rajonas ne tik miegotų, bet ir linksmintųsi, švarintųsi, būtų jaukus.

Negaliu nepaminėti  mano buto kaimynės Dalios Tarailienės, puikiai padainavusias kelias populiarias dainas, negaliu nepaminėti Pilaitės sielos, aktyvios visuomenininkės, dabar dar ir Seimo narės padėjėjos Janinos Gadliauskienės, kuri ,negailėdama nei laiko, nei jėgų rūpinasi, kad būtų išsaugota labai graži Pilaitės gamta, pušynai, paežerės.  Puikų tekstą dokumentiniam filmui apie Pilaitės praeitį ir dabartį parašė Angelė Šarlauskienė…

Koncerto pabaigoje Andriejus Gaidamavičius, pristatytas kaip didžiausias vilkų gynėjas, vilkų sąjungos prezidentas, Žaliųjų vardu aktyviausiems Pilaitės gamtos saugotojams ir puoselėtojams įteikė apdovanojimus.

Kad rašau tiesą – apie tai byloja ir Pilaitės bendruomenės dešimtmečio minėjime padarytos mano nuotraukos.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.04.21

Prie Pilaitės rajono Vilniuje esantys miškai jau kertami be leidimo. Miškų savininkai mano esantys pilnateisiai šeimininkai ir patys gali spręsti, kaip naudingiau pasielgti su savo mišku.

Vyriausybė nutarė miestuose esančius miškus patikėjimo teise perduoti savivaldybėms.

Pastarosios ilgai nelaukė ir Seimui pateikė Miškų įstatymo projektą, kuriame galima leisti mišką paversti gyvenamosiomis statybomis. Ar kam nors berūpi, kokia yra miško paskirtis, reikšmė žmogui ir aplinkai, ir kiek jų turėtų likti.

Continue reading „Kam rūpi miškas“

atomine_1

Lietuvos piliečiai referendume pasisakė prieš atominės elektrinės statybą, bet dėl to jie dar netampa ekologijos aktyvistais. Ir vis dėlto tai šis tas naujo Rytų Europoje, rašo Vokietijos laikraštis “Frankfurter Allgemeine Zeitung”.

„Ne“ AE statybai Visagine – tai naujas reiškinys Europos rytuose. Iki šiol politiškai reikšmingas judėjimas prieš atominę energetiką egzistavo tiktai „senosios Europos“ šalyse. Dabar, praėjus šiek tiek daugiau nei metams po Fukušimos, matyt, prie jo pirmą kartą prisidėjo valstybė iš buvusios sovietų įtakos sferos.

Continue reading „Lietuvių „Ne“ atominės elektrinės statybai – naujas reiškinys Rytų Europoje“

atomine_1

Būtent – Didžiojoje Britanijoje ir vėl pradėjo daugėti žmonių, kurie nebijo atominių jėgainių ir bevelytų puoselėti būtent branduolinės energijos rūšį. Bent jau – šiai rūšiai skirti patį didžiausią prioritetą. Ir tai – ne tušti žodžiai.

“YouGov” atliktos apklausos duomenimis, praėjus 16-ai mėnesių po tragiškos Fukušimos atominės katastrofos (oficiali Japonijos išvada dabar jau skelbia, kad dėl minėtos avarijos kalta ne gamtos stichija, bet žmonių padarytos klaidos), pasisakančiųjų už atominę energiją skaičius Didžiojoje Britanijoje vėl ėmė augti.

Continue reading „Daugėja Didžiosios Britanijos gyventojų, kurie remia atominių jėgainių statybą“

Saulius-Stoma

„Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.

Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.“ Tokie žodžiai parašyti mūsų Konstitucijoje. Jų prasmė aiški: svarbiausi sprendimai valstybėje turi atitikti jos piliečių valią ir teisingumo sampratą.

Lietuvoje, kaip ir kitose demokratinėse valstybėse, sprendimus dažniausiai priima tautos atstovai, o ne tiesiogiai pati tauta. Ne visada tie sprendimai sutampa su didžiosios visuomenės dalies norais. Tačiau kuo tas sutapimas didesnis, tuo demokratija yra tvirtesnė.

Continue reading „Be mandato ir atsakomybės“

gazprom

Akivaizdu, kad energetika, energijos šaltiniai, jos ištekliai – visada yra geopolitinių įvykių centre. Ir Europoje, ir plačiajame pasaulyje.

“Šaltieji” ir “karštieji” karai  vyksta visų pirma siekiant užtikrinti pastovų, kuo pigesnį energijos šaltinį. Šalys, iš kurių “teka” tie “šaltiniai”, yra užkariaujamos, dėl jų pešamasi, antra vertus – jos neretai šokdina energijos žaliavų vartotojus aukštomis kainomis (pavyzdžiui, Rusija – Lietuvą). Tokios šalys, visų pirma, jų turtuoliai, žarsto lengvai uždirbtus pinigus, ginkluojasi, ginkluoja teroristus, parazituoja energijos šaltinių neturinčių valstybių sąskaita.

Continue reading „Ar “Gazpromo” saulutė jau leidžias?“

zilinskas001

Tikriausiai visi atkreipėme dėmesį, kam “Rossatom” šiemet skyrė net vieną milijoną JAV dolerių. Ogi propaganos reikmėms. Milijonas dolerių skirtas “Baltijos” atominės jėgainės statybos projekto įvaizdžiui gerinti. Tai byloja apie Rusijos ketinimus ir toliau visais įmanomais būdais  kenkti Lietuvai, siekiančiai vietoj Ignalinos AE turėti naują atominę elektrinę. Rusijai labai nepatinka lietuvių pastangos ištrūkti iš posovietinės energetinės priklausomybės. Todėl ir negailima lėšų įvairiausiems propagandiniams triukams.

Beje, už tą milijoną dolerių kol kas surengta tik viena tarptautinė spaudos konferencija ir tarptautinis šachmatų turnyras. Milijono dolerių šiems dviems renginiams – lyg ir per daug. Kam bus investuojami likę pinigai? Juk “Rossatom” pinigus būtina įsisavinti iki šių metų pabaigos. Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininkas parlamentaras Rokas Žilinskas labiausiai pergyvena, kad šie pinigai nebūtų skiriami lietuviškosios žiniasklaidos papirkimui.

Continue reading „Milijonas dolerių, kuriuos “Rossatom” skyrė propagandos reikmėms“

ekskursija

Balandžio mėnesio pabaigoje aš, šių eilučių autorius, ornitologas E.Greimas, Seimo narės A.Stancikienės padėjėja J.Gadliauskienė bei būrelis besidominčių gamta žmonių nuvykome aplankyti netoli Pilaitės mikrorajono Vilniuje esantį Balčio ežerą. Teritoriškai ežeras yra Vilniaus rajone, nors ant pat miesto ribos.

Man ši ekskursija sukėlė aibę atsiminimų. Būdamas studentu, rašiau kursinį darbą „Balčio ežero paukščiai“. Tada dar ne taip eutrofizuotame nedideliame vandens telkinyje perėjo tiesiog puokštė Lietuvos retenybių. Keturios mažųjų baublių poros (dabar visoje Lietuvoje registruota viena), juodkrūčiai bėgikai, paprastieji griciukai, mažieji kragai, įvairių rūšių antys ir aibė kitų.

Continue reading „Ekskursija prie Balčio ežero“

knystautas_00

Revoliucija Seime. O gal Seimo sąmonėje? Kiekvienas pozityvus postūmis mūsų teisėkūros padangėje sukelia pavasarinio optimizmo bangą.

Ši diena ir akcijose prie Seimo, ir pačioje plenarinių posėdžių salėje buvo, nebijau sakyti, istorinė. Seimas parodė, kad visuomenės interesas jam svarbus. Nors daug Seimo narių ir turi miško sklypų – o reiškia, ir privataus intereso ten. Nuostatos, kurias gamtosauginės organizacijos bei daugybė žymių šalies mokslininkų ir menininkų įvardijo kaip itin pavojingas, buvo palaidotos. Laimėjo Lietuva. Sveikiname Seimą, tikrai garbingai išlaikiusį šį pilietiškumo egzaminą. Miškai, ežerai, upės nebus atitverti nuo tautos. O jei dalis ir bus – turėsime tvirtą pagrindą kovai su savivale.

Continue reading „Parlamentaras Jonas Šimėnas dejuoja, kad jo kolegos buvo apmulkinti gamtosaugininkų“

algimantas-zolubas-1

2010 m. balandžio 26 d. aplinkosaugininkai, žalieji ir susipratę piliečiai iš Lietuvos, Baltarusijos ir Rusijos surengė piketus prie Baltarusijos ir Rusijos ambasadų bei prie Lietuvos vyriausybės.

Protestai buvo nukreipti prieš Lietuvos teritorijoje bei netoli jos planuojamas statyti 3 atomines elektrines (AE) – Visagine (Lietuvoje), Astrave (Baltarusijoje, 40 km iki Vilniaus) ir Kaliningrado srityje (Rusijoje, 10–15 km iki Lietuvos sienos).

Protesto akcijas vainikavo eitynės Gedimino prospektu nuo Katedros iki V. Kudirkos aikštės. Praėjus beveik metams, sureagavo Seimas. 2011 m. kovo 17 d. Seimas priėmė rezoliucija dėl Lietuvoje ir jos kaimynystėje planuojamų statyti atominių elektrinių saugos.

Continue reading „Pamokslai ar pavyzdys?“