Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimui įjungus „žalią šviesą“, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) penktadienį pradėjo tyrimą dėl parlamentarės Irinos Rozovos veiklos ir ryšių, galimai keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui.
 
Posėdžio pradžioje komisijos nariai pareiškė nepasitenkinimą dėl NSGK pirmininko Dainiaus Gaižausko sprendimo į reglamentą įtraukti punktą, kad po kiekvieno posėdžio visuomenės žiniasklaidos priemonėms galės komentuoti ir oficialų komentarą pateikti tik pats pirmininkas.
 
Pasak D. Gaižausko, to prireikė, nes po Mindaugo Basčio tyrimo komisijos nariai, komentuodami žiniasklaidai, nutekino daug informacijos. Todėl, pasak jo, šį kartą reikia to išvengti, bet patikino, kad patys posėdžiai bus vieši.
 
Konservatorius Laurynas Kasčiūnas teigė, kad Seimo narys turi laisvą mandatą ir tikrai turi teisę komentuoti.
 
„Jeigu žiniasklaida domėsis ir kitų narių, o juk Seimo nariai turi laisvą mandatą ir gali komentuoti, o dabar tik jūs galėsit komentuoti kaip pirmininkas, nesakau, kad jūs negalite komentuoti, bet manau – komentuoti gali visi“, – sakė L. Kasčiūnas.
 
„Ačiū už pastabą, mes dirbame pagal laikinosios komisijos tyrimo įstatymą, o ten aiškiai reglamentuota, kad ten gali komentuoti tik pirmininkas. Posėdžiai bus vieši (…) Manau, nuomonių negali jokių būti“, – atsakė D. Gaižauskas.
 
NSGK narys Arvydas Anušauskas teigė, kad oficialus komentaras gali būti komisijos suformuluotas, bet asmeniniai komentarai ir nuomonės negali būti ribojami.
 
„(…) mes negalime atsiriboti nuo klausimų, bet tai bus mūsų nuomonė ir komentaras, todėl prie reglamento punkto siūlau pažymėti, kad pirmininkas komentuoja tik oficialų komentarą“, – teigė A. Anušauskas.
 
Socialdemokratų frakcijos narė Dovilė Šakalienė teigė, kad į reglamentą reikia įtraukti A. Anušausko pasiūlymą, jog oficialią komisijos nuomonę gali pateikti pirmininkas, bet asmenines nuomones, komentarus nariai gali pateikti.
 
„Dabar būtų sankcionuojamas mūsų kiekvienas pasisakymas po komiteto posėdžio“, – sakė D. Šakalienė.
 
 „Jūs galite komentuoti, iškraipyti, bet siūlau su juristais pasitarti (…) Reglamente nuostata įdėta iš įstatymo, o ten aiškiai taip reglamentuota, kad komentuoja tik pirmininkas“, – atsakė D. Gaižauskas.
 
Vis dėlto komitetas nusprendė balsuoti dėl A. Anušausko siūlymo į D. Gaižausko reglamento punktą įtraukti žodį „oficialus“. Taip leidžiant komitetui suformuluoti oficialią poziciją apie tyrimą, bet neuždraudžiant Seimo nariams pateikti asmeninių komentarų žiniasklaidai. Komiteto nariai šiam siūlymui pritarė balsų dauguma.
 
Į liudytojų sąrašą nori įtraukti premjerą ir R. Tamašunienę
 
L. Kasčiūnas NSGK posėdyje sakė, kad bent preliminarus kviečiamų liudytojų sąrašas turi būti. Pasak jo, šiuo metu tyrimas gali atrodyti, kad nukreiptas tik į Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį bei opoziciją. Todėl jis siūlė iš anksto į liudytojų sąrašą įtraukti premjerą Saulių Skvernelį bei vidaus reikalų ministrę Ritą Tamašunienę.
 
„Gavę VSD informaciją ir su ja susipažinę, natūralu, kad gali pildytis kviečiamų asmenų sąrašas. Todėl mes turime akcentuoti, kad paliekame atvirą sąrašą asmenų (…) Projektas šiuo metu nukreiptas į opoziciją, aš noriu priminti, kad adresatų, gavusių įslaptintą informaciją, yra labai daug. Tie adresatai jau dabar turėtų būti įtraukti į galimų kviečiamų asmenų sąrašą. Premjeras Saulius Skvernelis niekuo nesiskiria nuo Kasčiūno, nebent skiriasi tik tuo, kad Skvernelis turėtų pakomentuoti anksčiau (…), bet kažkodėl jo šiame sąraše nėra. Jeigu norime tirti objektyviai, tai, gerbiamas pirmininke, aš labai prašau, kad šis bent jau preliminarus sąrašas būtų įtrauktas. Todėl sąrašą reikia papildyti ministro pirmininko pavarde (…) Seimo pirmininkas yra viešai pasakęs, kad jis buvo informavęs Lenkų rinkimų akcijos seniūnę Ritą Tamašunienę, todėl jos liudijimas taip pat neišvengiamas“, – L. Kasčiūnas.
 
ELTA primena, kad Seimas antradienį NSGK pavedė atlikti tyrimą dėl parlamentarės I. Rozovos ryšių su rusų diplomatais ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui. Tyrimas bus atliekamas ir dėl atliktų politikų veiksmų, gavusių VSD informaciją apie I. Rozovą. Komitetas aiškinsis, kokius sprendimus, susipažinęs su medžiaga apie I. Rozovą, priėmė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, kiti informaciją gavę Seimo nariai.
Irina Rozova. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
NSGK turės tyrimą atlikti ir išvadas pateikti iki šių metų gruodžio 1 d. Seimas antradienį pavedė NSGK atsakyti į 5 klausimus.
 
Nutarime NSGK įpareigotas nustatyti, kokią informaciją apie Seimo narės I. Rozovos veiklą ar ryšius su Rusijos Federacijos diplomatinio korpuso atstovais VSD perdavė Seimo pirmininkui, kurie Seimo padaliniai ar Seimo nariai šią informaciją gavo, kurie Seimo nariai yra susipažinę su šia informacija.
 
NSGK turės išsiaiškinti, ar Seimo narės I. Rozovos veikla ir ryšiai su Rusijos Federacijos diplomatinio korpuso atstovais, žvalgybos ir saugumo pareigūnais ir (arba) jos galimi bandymai nuslėpti šiuos ryšius nebuvo nukreipti prieš Lietuvos valstybės interesus ir nesukėlė ar nekelia grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.
 
Seimui pritarus, per parlamentinį tyrimą bus aiškinamasi, kokiais būdais Rusijos Federacijos diplomatinio korpuso atstovai ar žvalgybos ir saugumo pareigūnai, palaikydami ryšius su Seimo nare I. Rozova, siekė paveikti Lietuvos politinę sistemą, valstybės vidaus politiką, rinkimų kampanijas ir jų finansavimą, partijų koalicijų sudarymą; ar į tai buvo įtraukti kiti Lietuvos politikai ar valstybės tarnautojai, jei taip, – kokie.
 
NSGK turės taip pat ištirti, ar gauta įslaptinta VSD informacija buvo naudojama tinkamai. „Ar įslaptinta VSD informacija nebuvo disponuojama siekiant asmeninių politinių ar kitų tikslų, taip keliant riziką nacionaliniam saugumui; jei būtų nustatyta įslaptintos VSD informacijos netinkamo naudojimo ar disponavimo ne pagal kompetenciją atvejų, kurie Seimo nariai atliko netinkamus veiksmus arba nesiėmė reikiamų galimų rizikų ar grėsmių pašalinimo priemonių“, – klausiama nutarime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.27; 13:16

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Politikai ir aukštieji valdininkai yra linkę pasibėdavoti dėl to, jog neva mūsų žiniasklaidoje vyrauja blogųjų naujienų kultas, kai viešinama čia, kaip jie sako, tik skandalai ir trūkumai, o tai, kas pozityvu, rodo mūsų iškovojimus – nutylima. Tarsi būtų taip, kad gėris jau drasko akis, o žurnalistai to nepastebi.

Kas be ko, geros žinios iš pasaulio stiprina dvasia, prideda pasitikėjimo savimi ir aplinkybėmis, tačiau vis tik kyla abejonės – ar žurnalistikai tinka užkrauti psichoterapines funkcijas? Jeigu prisimenate, buvo prieita net iki to, kad politikai parengė įstatymo projektą, įpareigojantį žiniasklaidos priemones skelbti ne mažiau nei 50% gerųjų naujienų teikiamame informacijos sraute. Tačiau nesunku pastebėti ir tai, kad žinia apie tokių užmanymų gyvybingumą tarp politikų – yra labai bloga naujiena, nes rodo aukštą kretinizmo išvešėjimo laipsnį tam tikrose sferose.

Justinas Marcinkevičius savo dramose kalba apie baltąjį ir juodąjį metraštininkus. Tačiau, kaip atrodo, būtų didelė klaida ir neteisybė žurnalistą prilyginti metraštininkui, neutraliam stebėtojui, įvykių fiksuotojui. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, žurnalistas yra dalyvis, taigi ne stebėtojas iš užribio, o vienas iš pagrindinių gyvenimo dramos personažų. Nors ir labai nudėvėtas, bet teisingas yra posakis, kad žurnalistas visų pirma yra sarginis demokratijos šuo. Jeigu toks zoologinis palyginimas užgauna kieno nors jautrią klausą, galima tą patį persakyti dar ir kitaip: žurnalistas yra kovotojas, pirmutinės falangos karys. Klausiate: su kokiu priešu kaunasi toks karys? Jausdamas baisų nepatogumą dėl to, kad čia tuoj pat pražysiu pompastiškumo žiedais, vis tik negaliu nepasakyti, kad žurnalistas yra kovotojas prieš blogį, todėl jo veikloje dominuoja žinios apie blogio raišką (ar kovotojas prieš gėrį pagal atvirkštinės proporcijos dėsnį turėtų daugiau kalbėti apie gėrį – to nežinau).

Kaip visi gerai suprantame, pranešimai apie blogio raišką, tiksli tokių apraiškų fiksacija yra mirtinas žurnalistų ginklas, kertantis blogį iš pašaknų. Reikalas tas, kad blogis nėra savarankiška kūrybinė gyvenimo jėga, tai ypač akivaizdžiai iliustruoja tas faktas, jog blogis paprastai slepia savo veidą po gėrio kauke. Sugebantis nuplėšti gėrio kaukę nuo blogio veido, išviešinantis užkulisius žurnalistas yra blogio naikintojas jau vien dėl to, jog blogis be apsauginės gėrio kaukės neturi jokių egzistencinių syvų išsilaikyti, taigi yra linkęs skaidytis, nykti, yra priverstas apleisti aikštelę.

Tačiau čia leiskite atlikti mintinį eksperimentą, paeksperimentuoti su savo sąmonę, klausiant savęs – ką visų pirma paminėčiau, jeigu reikėtų staiga, daug negudragalviaujant nurodyti gerų dalykų iš mūsų padangės pavyzdžius, kas visų pirma gali sušildyti sielą Lietuvos piliečiui šį niūrų gruodžio pradžios rytą? Šio eksperimento sąlygą – paminėti reikės tuos gerų dalykų pavyzdžius, kurie visų pirma ateina į galvą, nebandant nustatyti čia kokios nors hierarchijos, loginės sekos,  juolab nesiekiant jokio paminėtų dalykų teorinio įprasminimo.

Tikriausiai visame pasaulyje nėra nieko panašaus nė iš tolo, kas dedasi prieš kiekvienas „Žalgirio“ Eurolygos rungtynes naujose Kauno sporto rūmuose, kai daugiatūkstantinė susirinkusių palaikyti savo komandą žmonių minia užgieda Lietuvos himną. Pabandykite įsižiūrėti – kokie įkvėpti tų žmonių veidai! Tokio dalyko nebūtų įmanoma dirbtinai suorganizuoti net už pačius didžiausius pinigus.

Žurnalistika

Mes dažnai išsakome piktus atsiliepimus apie medicinos paslaugų kokybę Lietuvoje, kartas nuo karto pakeiksnojame gydytojus. Šių eilučių autorius taip pat yra prisakęs daug tulžingų žodžių apie medikus, regis, ne be pagrindo. Tačiau dabar noriu papasakoti truputėlį kitokio pobūdžio istoriją. Viena lietuviška jaunų žmonių šeima emigravo į Didžiąją Britaniją, čia svetimos šalies didmiestyje jauni žmonės jau buvo suleidę šaknis, tarsi ir nesiruošė grįžti į gimtinę. Tačiau užklupo baisi bėda, jauna moteris, tik pagimdžiusi sūnų, susirgo žaibiška, labai agresyvia kraujo vėžio forma. Nežiūrint to, jog Anglijos didmiesčių moderniose klinikose dirba geriausi pasaulyje specialistai, jaunoji mama gydytis su kūdikėliu ir vyru grįžo į Lietuvą. Gydymas buvo labai sunkus, komplikuotas, bet sėkmingas, tačiau mane džiugina dar ir tai, kad niekas šiai ligoniukei nepriminė fakto, jog ji buvo pasirinkusi gyventi kitur, niekas neužgavo širdies. Neatsirado nė vieno niekšingo pseudoteisuolio. Didžiuojuosi tokia savo Tėvyne.

Didžiuojuosi savo šalies bendrapiliečiais, kurie mūru stojo už šeimą, Lietuvoje prasidėjus pačiam klaikiausiam per visą nepriklausomybės laikotarpį žmonių užpuolimui, kėsinantis barnevernetiniu pagrindu atimti vaikus iš tėvų (tai buvo baisiau net už kriminalinių gaujų siautėjimą nepriklausomybės pradžioje). Nesąmonės toliau tiražuojamos, kai aukšti valdininkai sako, jog  atskiri nesusipratimai bus pašalinti, tęsiant ir intensyvinant vaikų teisių apsaugos darbuotojų mokymus. Tačiau, kaip atrodo, pažanga šioje sferoje pasimatys tik tada, kai bus suprasta, jog atėjo laikas „atmokyti“ tokius darbuotojus, kai bus siekiama padėti jiems išgarinti savo sąmonę nuo nuodingo barnevernetinio tvaiko. Tikiuosi sulaukti tokių laikų, kai Barnevernet Lietuvoje oficialiai bus pavadinta nusikalstama organizacija, o jos vardo minėjimas bus prilygintas sąmonę tvirkinančiam komunizmo ir nacizmo simbolių demonstravimui (neatsitiktinai šių dienų vaiko teisių apsaugos simboline figūra tapo nacizmo simboliais užsižaidęs žmogus). Kaip atrodo bent man, Barnevernet ideologijos populiarintojai turi būti teisiami, nenumatant jokio senaties termino.

Liana Ruokytė-Jonsson. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Pastarųjų dienų geroji naujiena yra tai, kad iš ministrų postų buvo išspirti Liana Ruokytė-Jonsson ir Kęstutis Navickas. Seniai apie tai svajojau, daug esu prirašęs apie gėdą ir reputacinę katastrofą, kurią užtraukė Lietuvai šių žmonių paskyrimas ministrais. Tikriausiai niekas iki pasaulio pabaigos taip ir nesupras to, iš kokio kanalizacijos vamzdžio buvo ištraukti  ir paskirti į aukštus postus šie žmonės. Lietuvoje nėra nė vienos kultūrinę veiklą plėtojančios organizacijos, kuri nebūtų pasirašiusi po raštais, reikalaujančiais atstatydinti iš Kultūros ministro posto šią nekompetentingą ir labai primityvią moteriškaitę. Net ir aš, kaip matote, nelabai kultūringas žmogelis, esu paskelbęs viešą laišką, prašydamas Ruokytę-Jonsson atsistatydinti. Kultūros ir aplinkos apsaugos sferoms šių žmonių buvimas ministrais yra prarastas laikas.

Net ir atsistatydinti jie nesugebėjo neapsišikdami, ta proga praleidę progą patylėti, prabliuvę apie premjero Sauliau Skvernelio blogą vadovavimą. Žinoma, apie S. Skvernelį kiekvienas yra laisvas turėti savo nuomonę, tačiau atstatydinti ministrai savo nuomonę pareiškė pačiu netinkamiausiu metu, pademonstruodami refleksijos trūkumą, prilygstanti invalidumui, ir savo menkystės kompleksus.

Visai kitą išsivystymo pavyzdį parodė švietimo ministrė Jurgita Petrauskienė, kuri atleidimo iš posto proga padėkojo premjerui už kūrybingą bendradarbiavimą.

Jurgita Petrauskienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Būna dienų, kai (pasakysiu banalybę) širdis dainuoja, kai, Friedricho Nietzsches žodžiais tariant, atsidaro visos būties skrynios ir tau ne juokais atrodo, kad teisus yra satyrinio romano herojus, sakantis, kad viskas tik į gerą šiame geriausiame iš geriausių pasaulių. Tada verta įsižnybti, pasitikrinant ar nesapnuoji.

Tikriausiai nereikėjo, bet vis tik pateiksiu pavyzdį iš savo asmeninės patirties. Prieš keletą metų sužinojau blogą naujieną, kad sergu prostatos vėžiu, tyrimai rodė, kad liga stipriai pasistūmėjusi. Geroji žinia yra ta, kad gydimas radioaktyviu švitinimu buvo sėkmingas, liga buvo sustabdyta. Tolesni tyrimai rodė visišką pasveikimą, gydytojas yra net pasakęs, kad geresnių tyrimų rezultatų iš principo negali būti. Tačiau toliau sekę privalomi pasitikrinimai sirgusiam vėžiu žmogumi rodė, kad tyrimo rezultatai, pasiekę gerumo ribą, toliau nesustabdomai gerėja septynmyliais žingsniais. Dabar yra taip, kad beveik neturiu kur dėtis nuo tokio gerumo.

Kartais jaučiu panikos priartėjimą, bylojantį apie tai, jog ne prieš gerą toks gėris. Bandau įsižnybti!

2018.12.06; 11:08

Rašytoja Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

„Mes žinias pirma parašome, paskui jas įgyvendiname“ (Teodoras Herclis)

 Tai, ką puikiai suvokė XIX a. austrų žurnalistas ir teisininkas Teodoras Herclis (Theodor Herzl), teisininko mantiją iškeitęs į literato karjerą, pastaruosius pusantro šimto metų ketvirtoji valdžia vykdo su triuškinama jėga. Tik jei sionizmo pradininkas kovojęs su antisemitizmu ir siekęs sukurti Izraelio valstybę, tai yra, vietą po saule, kurioje žydų tauta galėtų saugiai plėtoti savo unikalias vertybes, ir žodžio galią perkurti pasaulį naudojęs savo tautos sąmoningumui sutvirtinti, dabartiniai ideologai siekia priešingų tikslų: ištrinti tautas ir valstybių sienas ir sukurti mišrią kosmopolitinę globalią rasę.

Ir jei Herclis buvo fanatiškas idealistas, tai kairiojo liberalizmo apologai, XXI a. valdantys kone visą didžiąją pasaulio žiniasklaidą, yra varomi pirmiausia ciniško valdžios svaigulio perdalinti pasaulį, nusavinti neaprėpiamus išteklius ir tapti žinijos pranašais, kurioje žmogus būtų padarytas ne pagal Dievo paveikslą, bet „visagalio“ ir nuolat save perkuriančio (perkonstruojančio) ateistinio gyvūnžmogio prototipą su numanomomis implantais pagerintomis smegenimis ir iš atliekų perdarytais – mat natūralių žaliavų nebebus – persodinamais perpetuum mobileorganais; arba gyvame donore išaugintomis naujomis ir sveikomis ir nė kiek nenatūraliomis, o greičiausiai genetiškai perdirbtomis detalėmis. Tokio primityvumo pakaitalų nebuvo sumąstę nei neandertaliečiai, nei Velykų salų aborigenai. Jeigu ką, pirmykščiai žmonės kaldindavo skulptūras ar gamindavo totemus ir lėles. Paversti savo kūną bedvase (tai yra, lėle), idealiu atveju marionete, ateiti į galvą galėjo mažne vien mengelizmo pradininkams bei sekėjams.

Theodor Herzl. Wikipedia foto

Žodis didžiosiose pasaulio kultūrose esti šventas, galutinė jo svarba suteikiama tikėjimui aukštesne nei žmogaus galia, teisė kalbėti – Dievo vietininkams žemėje, o išminčiai iškeliami į luomų ir sprendimų galios viršūnę. Tačiau natūrali baimė prieš visatos Kūrėją, arba dvasinę sąmoningą Jėgą, buvo nuolat išbandoma Jo Priešų, žmogų padarančių aklu įrankiu, idant nesusivokdamas kas esąs šis griautų nusistovėjusią tvarką ir tradicijas mainais į efemerišką „geresnį rytojų“, kuris niekada neateina. Tokiais istoriniais laikotarpiais būdavo sparčiai prarandama didžiulėmis pastangomis įsteigta gerovė ir taika, normalus santykis su būtimi ir gamta, žmogus žmogui tapdavo priešu, žūdavo viltis ir meilė, smukdavo kultūra, o civilizacijos laimėjimai virsdavo griuvėsiais ir dulkėmis.

Daryti pažangą, nestovėti vietoje, tobulintis, siekti glaudesnio tautų bendradarbiavimo (brolybės) – tokia idėja niekada neprieštaravo visų dvasinių tradicijų žinijoje aptinkamiems įstatymams žmogui, veikiau net buvo kildinama iš paties Dievo. Todėl jose kalbama apie pavojų užimti Jo vietą ir ne Jo vardu, ne Jo priemonėmis keisti kosminės sąrangos dėsnius. Sugriauti šiosios hierarchiją, vadinasi, prarasti būtiną savisaugos instinktą ir pasinerti į juodus nežinomų galių vandenis, į drumzlinus verpetus, iš kurių išnirus jus gali pasitikti tik Charonas, prieš tai pagal nūdienos „žynių“ vadybininkų rekomendacijas sudaręs klastingą sandėrį su Marsu, o šis, kaip tikras „mūsiškis“, nukreipęs ietį prieš saviškius, juk atnešiąs Stikso keltininkui didžiausią pelną? Vargšas Marsas! Nagi ir smogė jam peiliu į nugarą feminizmo vėliavą nešanti žmona Nerija!

Tiesa, po pažinties su Charonu jums gali tekt bendrauti ne su, tarkim, šv. Petru, kurio paslaugų atsisakėt, bet su tais padėjėjais, kurie „užkūrė pragarą jūsų priešui“ ir netikinčius naujuoju progresyvizmu ištrėmė į ledines Marso dykumas užu gimtosios planetos. Panašias draugystes įvaizdina ir nevaržomą spaudoje skelbiamų manifestų manifestaciją pasaulių pragarmėse įkandin Jeronimo Boscho perteikia Šarūnas Sauka ir kiti dailininkai intuityvistai. „Ar tau neprimena šios diẽnos Romos imperijos žlugimo?“ – neseniai pasiteiravo vienas profesorius, filosofas ir civilizacijų tyrinėtojas. Lygiai taip pat retoriškai (kadangi panašumas akivaizdus) atsakiau: „Žinoma, tik anuomet į pagalbą atėjo krikščionybė. Kas ateis dabar?“

Kaip tyčia, vos susidūrus su kraupia Hado tikrove, vis arčiau, visai arti lyžtelinčia kruvina puta, kai akistata tampa nebepakeliama, tučtuojau skubu nusiraminti – pasižiūrėti siaubo filmo. Vienas paskutiniųjų buvo visai vykęs „Kliedesys“ (Delirium). Deja, didžiam mano nusivylimui, nė vienas virtualus siaubas (mistika) nė iš tolo neprilygsta tikrovėje vykstantiems procesams, ir tik laikinai suteikia ironišką refleksijos katarsį. Iki pirmo kompiuterio įjungimo ir pirmosios žinių eilutės.

Trampo meškiukai – prekyboje

Romos imperijos žlugimo priežastys – per keletą šimtmečių išsamiai išgvildenta tema, bet ją norima paversti banalia ir todėl „ne brendu“, kaip smulkiam niekšeliui ir kišenvagiui paprasčiausiai nugvelbti sąsajas ir tapatumus su nieko naujai fundamentalaus, nebent naujas žinių pateikimo ir įkūnijimo formas, taip ir neišradusia žmonija. Visas nūnai progresyvistų diegiamas visuomenėse „žmogaus teises ir laisves“ galima aptikti Romos imperijoje, paveldėjusiose papročius iš šumerų, babiloniečių ar graikų (laisvą visokiausio tipo partnerystę, vergijos formas, prekybą žmonėmis, suktą karybą ir taip toliau ir panašiai). Skirtumas tik tas – ir grąsiai baugus – kad anuomet į „biblinius“ papročius atokiai nuo „Europos civilizacijos lopšio“ gyvenančios tautos ir bendruomenės, kad ir „barbarai“ baltai, gyvenę pagal visai kitus etikos kodeksus, būtų žvelgę it avinas į naujus vartus, o globalizacijos amžiuje jie tampa visų priederme ir prievole.

Pagal Herclio dėsnį, tai, kas įkyriai kartojama žiniose (andai aikštėse), ilgainiui tampa tiesa, tiesa – teise, teisė – prievarta diegiamu įstatymu. O pagal psichologijos dėsnius žinių turiniu besąlygiškai tiki ir jį remia žmonės, kurie nieko bendra su peršamomis vertybėmis neturi, nėra to vaisiaus ragavę ir juolab patyrę padarinių, arba naiviai tikisi niekada su tais dalykais nesusidurti. Su viena sąlyga: idėjos turi būti įvilktos į humanišką rūbą. (Prekyba vaikais – į jų „teises“ be jų pačių ir tėvų žinios, žemių aneksija – į mažumų „gynimą ar apsisprendimą“, karas svetimoje teritorijoje – į „humanitarinę pagalbą“, žaliavų ir išteklių užgrobimas – į „užsienio investicijas“, kultūrinio, kalbinio ir rasinio identiteto išstūmimas – į kitataučių ir pabėgėlių „teises“, ir taip be galo). Mokyklų, universtitetų ir valdžios institucijų palaikoma žinių versija iš karto angažuoja jaunąją kartą. Jos skirtos tiems, kurie skaito žinias ir jomis tiki. Romėnai gal ir karstuose vartosi, vėlių paštu sužinoję apie jų garsiosios teisės pakitimus ir transformacijas, nes jie bent jau daiktus vadino tikrais vardais. Šiuo pamatu kuo toliau, tuo labiau skaldoma tarptautinė bendrija ir jos priimti tarpusavio įsipareigojimai, paskutiniu metu ypač atakuojamas pagrindinis sveiko proto ir vilties ramstis – Jungtinės Tautos. Tačiau niekada nebūna taip, kad propagandos iniciatoriai nebūtų atleisti nuo skelbiamų prievolių, o jos vykdytojai vietoj 30 sidabrinių dažniausiai gauna draugėn Charono kompaniją.

Kam, sakysite, skirtos ideologijos? Ar jos sąžiningai, kaip pridera minties pionieriams, ginčijasi dėl tiesos ar geresnės visų žmonių ateities? Tikrai ne. Tuo užsiima filosofai, idėjas kelia vizionieriai ir pasaulėžiūros grindėjai. Ideologija – bet kuri – yra politizuotas supaprastintų mąstytojų minčių kratinys, kuriame kiekviena formuluotė tarnauja tik ideologams žinomiems tikslams. Kitaip sakant, ideologai yra originalių mąstytojų darbų plagiatoriai, išmėsinėjantys tekstus ir sudarinėjantys savas politines suvestines, kuriose tam tikru ritmu turi it plienas spindėti metaliniai ir nepalaužiami šūkiai, galintys pasiekti mases. Ryškus pavyzdys yra Hitlerio „Mein Kampf“, sukurptas iš kada nors girdėtų ir studijuotų veikalų citatų, palankių trečiojo Reicho reikalui. (Sąrašą pratęskite patys). O kai masių pasąmonė ir kūno atoveiksmiai yra pakankamai prifarširuoti pasikartojančių žodžių darinių, ateina metas skelbti „demokratinius rinkimus“, referendumus, revoliucijas, perversmus ar kažką panašaus.

Dabartiniai ideologai norėtų, kad visos iki jų egzistavusios ideologijos nugarmėtų po žeme ir netrukdytų jiems išmušusiai valandai. Ir ne tik ideologijos, bet ir visas mokslas, kuris prieštarauja tam, kad būtų vykdomas mokslo apiplėšimas ir jo pasiekimų naudojimas neaiškiems politikos  avantiūristams, įgyjantiems tai vienoje, tai kitoje šalyje hipertrofuotą galią veikti žmones ir valstybes.

Tačiau ideologija yra paremta masių sąmonės manipuliacijomis, kurios paveikios būtent dėl aliuzijų į vienam ar kitam sluoksniui svarbias vertybes. Tas vertybes sutelkus ir supriešinus pagal numatytą seką, išvengti chaoso (klasikinės anarchijos) įvairių bendruomenės sluoksnių sąmonėje ir veiksmuose tampa beveik neįmanoma.

Kokiam bepročiui ateitų į galvą griežto režimo kalėjime paskelbti liberalizmą (laisvę)? O štai SSRS, „tautų kalėjime“, liberalizmas buvo įdiegtas iš karto, vos tik subraškėjo jo siūlės. Tuomet pasimatė, kuriose Sovietų Sąjungos dalyse kalėjimo „poniatkės“ ir elgesio modeliai turi ilgametį stažą, ir kuriose respublikose tęsia šlovingas komunistinės ideologijos tradicijas. Kaip „laisvė“, mindoma tų pačių klanų, akyse virsta savivale. Lietuva gavo pakankamą dozę šios indoktrinacijos, kuri transformavosi į vakarų demokratijos ir laisvės sampratą. Tačiau ši transformacija neatmetė okupacijos padarinių, todėl nesugebėjo pateikti savos interpretacijos. Mūsų valstybės žiniasklaida laviruoja tarp autentiškų ir pavienių, istoriškai gerokai pavėluotų bandymų atgauti savą savivertę įprasminant valstybingumo žymenis, ir juos totaliai užgožiančių globalistinių ideologijų smurto, siaubiančio kontinentus. Šiaip jau tuštybių, nešvankybių ir keiksmų prisotintas laidų ir filmų turinys, ugdantis išlepusį, aštrių malonumų ieškantį žiaurų plevėsą, kurtinantis nusigyvenusio popso lalėjimas vos paspaudi pultelio mygtuką su gyvenimo tikrove prasilenkia taip, kad nė pamojuoti vienas kitam negali. Ekrano gyvenimas sau, gyvenimas – ne mums.

Teodoro Ruzvelto ir sužeisto lokio istorija

Štai kasdien per pagrindines dienos žinias pateikiama socialinių tinklų analizė. Simpatiška mergina skaito tviterį ir feisbuką, bet atranda labai kryptingus dalykėlius. Prieš kelias dienas pateiktas „žurnalistinės analizės“ pavyzdys sukrėtė paprastumu. Buvo pranešta, jog FOX News, vienintelis kanalas skelbiantis realias žinias apie JAV prezidentą Donaldą Trampą, reklamavo naują žaislą – simpatingą meškiuką su geltonų plaukų sruoga ir šlipsu, pavadintą „Trumpy bear“. Ir kaip vienintelį teisingą liaudies komentarą diktorė perskaitė kažokio piliečio atsaką, kuriame šis meškiukas lyginamas su rusų meška. Suprask, dirba tas Trampas rusams, oi kaip dirba…

O gal reikėjo pasidomėti, kaip ši idėja kilo? Juk akivaizdu, kad „Trumpy bear“ pratęsė prezidentinę tradiciją ir buvo padarytas pagal Teodoro Ruzvelto „Teddy bear“. „Teddy bear“ rinkoje atsirado po legendos, kada JAV prezidentas medžioklės metu pagailėjo nušauti sužeistą žvėrį – juodąją mešką. Puiki verslininkų uoslė ir švelnus humoras. Ir nieko bendra su politika.

Neabejoju, kad meškiukas Trampas atneš milijardus žaislų pramonei. Užtat kokius milijardus Lietuvai atneš tokio lygio žinios, kasdien žeminačios JAV prezidento įvaizdį? Gal galima per žinias pranešti apie opozicionierių kairiarankį (pateikti nuotrauką, kai dokumentai pasirašomi kaire), kuris tokiu būdu akivaizdžiai tarnauja kairiesiems, veikiausiai Kremliui? Sudie, proteli.

Štai tokio lygmens yra „teisinga“ žiniasklaida Lietuvoje. Bet man atrodo, kad panašiais kurioziniais atvejais net Herclio dėsnis nesuveiks, jau nekalbant apie tai, kad Trampas kaip tyčia jo idėją stiprina ir palaiko, kaip koks superpatriot tankas atlaikydamas visų šalių antitautininkų ir antivalstybininkų laviną. Meškiuko nuotykiai tik prasideda ir gresia tapti ideologiniu fetišu. Kas žino, kas laukia „liberalų“ jų eteriuose, kuriuose jie jau dabar primena nuo šimtakojų apsvaigusius lemūrus blizgančiomis akutėmis? Gaila prarasti ganyklas…

Tokiomis aplinkybėmis geriausia žiūrėti gražius filmus apie gamtą ir astronomiją. Nuo ten iki prarasto dangaus – ne taip ir toli.

2018 11 27

JAV prezidentas Donaldas Trampas. EPA – ELTA nuotr.

Po žodinės konfrontacijos su JAV prezidentu Donaldu Trumpu Baltieji rūmai „iki atskiro sprendimo“ atėmė akreditaciją iš žinomo CNN žurnalisto Jimo Acostos. Apie tai informavo D. Trumpo atstovė.

Ji apkaltino žurnalistą „visiškai nepriimtinu“ elgesiu. D. Trumpas prieš tai dėl atkakliai užduodamų klausimų išvadino J. Acostą „įžūliu, siaubingu žmogumi“ ir „tautos priešu“.

Ginčas prasidėjo, kai žurnalistas spaudos konferencijoje ėmė klausinėti D. Trumpo apie pabėgėlius iš Centrinės Amerikos, kurie šiuo metu keliauja į JAV. Į J. Acostos klausimą, ar jis per rinkimų kampaniją sąmoningai „juodino“ pabėgėlių karavaną, D. Trumpas pradžioje išsisukinėjo. „Ne, aš noriu, kad jie atvyktų į šalį. Tačiau tai turi vykti legaliai“, – sakė jis.

Kai J. Acosta pareiškė, kad migrantus vargu ar galima vadinti „invazija“, prezidentas pratrūko. „Tiesą sakant, turėtumėte man leisti vadovauti šaliai. Jūs vadovaujate CNN, ir jei jūs būtumėte geri, auditorija būtų didesnė“.

Kai reporteris norėjo užduoti dar vieną klausimą, D. Trumpas neleido jam kalbėti ir vis kartojo: „Užteks“.

Baltųjų rūmų darbuotoja tada norėjo paimti iš J. Acostos mikrofoną, tačiau šis neatidavė ir pateikė D. Trumpui klausimą apie tyrimą dėl Rusijos.

D. Trumpas trumpai atsakė ir tada griežtai užsipuolė J. Acostą. CNN esą turėtų gėdytis, kad jis yra jos darbuotojas. „Jūs esate įžūlus, siaubingas asmuo. Jūs neturėtumėt dirbti CNN“, – aiškino prezidentas ir netrukus dėl tariamo „melagingų žinių“ skleidimo pavadino jį „tautos priešu“.

Konfliktas tarp D.Trampo ir CNN žurnalisto. EPA – ELTA nuotr.

Netrukus po to Baltieji rūmai atėmė akreditaciją iš J. Acostos. D. Trumpas tiki laisva žiniasklaida ir sveikina „aštrius klausimus“, – sakė jo atstovė Sarah’a Sanders. „Tačiau mes niekuomet netoleruosime, kad reporteris liestų jauną moterį, kuri tik norėjo dirbti savo – praktikantės Baltuosiuose rūmuose – darbą“, – pridūrė ji. Atstovė veikiausiai turėjo omenyje tą momentą, kai J. Acosta nenorėjo atiduoti mikrofono. „Šis elgesys yra visiškai nepriimtinas“, – pabrėžė S. Sanders.

CNN žurnalistas tviteryje kaltinimus pavadino „melu“. CNN stojo J. Acostos pusėn. Akreditacijos atėmimas esą yra „keršto priemonė“ dėl atkaklių žurnalisto klausimų. Akreditacijos atėmimas esą yra „beprecedentis“ ir „grėsmė mūsų demokratijai“.

Baltuosiuose rūmuose akredituotų žurnalistų sąjunga (WHCA) akreditacijos atėmimą iš J. Acostos pavadino „silpnu ir neteisingi žingsniu“ ir paragino sprendimą atšaukti.

JAV prezidentas reguliariai užsipuola kritiškai apie jį rašančią žiniasklaidą.

D. Trumpas spaudos konferencijoje trečiadienį susivaidijo su keliais žurnalistais. Vieną afroamerkietę žurnalistę jis apkaltino uždavus „rasistinį klausimą“. D. Trumpas kalbėjo apie „priešišką“ nuotaiką patalpoje, skundėsi dėl tariamai grubaus reporterių elgesio ir kelis jų šiurkščiai paragino atsisėsti, kai jie norėjo užduoti klausimą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.08; 06:00

JAV prezidentas Donaldas Trumpas apkaltino šalies žiniasklaidą naudojantis bombas siuntinėjusio piktadario istorija išpuoliams prieš jį ir Respublikonų partiją. Jis tai pareiškė penktadienį per mitingą Šiaurės Karolinos valstijoje.

„Pastaruoju metu matome, jog žiniasklaida mėgina pasinaudoti piktavališkais vieno žmogaus veiksmais, kad gautų politinių dividendų ir panaudotų tai prieš mane ir Respublikonų partiją“, – sakė D. Trumpas. „Visiems bus geriau, jeigu bus nutraukta asmeninių išpuolių politika“, – pridūrė jis.

Anksčiau amerikiečių žurnalistai, bendraudami su prezidentu pietinėje Baltųjų rūmų pievelėje, uždavė D. Trumpui klausimą, ar jis nekaltina savęs dėl piktadario, išsiuntusio bombas dabartinės administracijos politiniams priešininkams, veiksmų. Žiniasklaidos atstovai savo klausimą paaiškino tuo, kad įtariamasis yra D. Trumpo ir respublikonų šalininkas. Prezidentas pareiškė nejaučiąs jokios atsakomybės ir priminė kitus analogiškus incidentus, per kuriuos išpuolių taikinys buvo jau respublikonai.

Penktadienį bombų siuntimo paštu byloje buvo sulaikytas 56 metų Cesaris Sayocas, kuris gyveno Aventūros mieste Majamio apylinkėse ir yra Respublikonų partijos šalininkas. CNN duomenimis, per pirmąją apklausą įtariamasis pareiškė, kad bombos niekam nepadarys žalos.

Iki šiol Jungtinėse Valstijose buvo aptikta mažiausiai 13 savadarbių sprogstamųjų įtaisų, išsiųstų įvairiems adresatams. Jie buvo skirti finansininkui George`ui Sorosui, buvusiai JAV valstybės sekretorei Hillary Clinton, buvusiam JAV prezidentui Barackui Obamai, buvusiam CŽV direktoriui Johnui Brennanui, buvusiam teisingumo ministrui Ericui Holdenui, Kongreso Atstovų Rūmų narei demokratei Maxine Waters, buvusiam viceprezidentui Josephui Bidenui, garsiam Holivudo aktoriui Robertui de Nirui. Jie visi žinomi liberaliomis pažiūromis ir kritika JAV prezidento Donaldo Trumpo adresu. Nuo siuntų niekas nenukentėjo.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-27

Pastarąją savaitę su oficialiu vizitu Japonijoje viešėjusio premjero Sauliaus Skvernelio laukia ypatingas žiniasklaidos ir Seimo opozicijos dėmesys. Premjerui teks pasiaiškinti dėl didžiulį ažiotažą ir klausimų sukėlusio Vyriausybės sprendimo ištrinti tai, ką jis Vyriausybės pasitarime kalbėjo apie nepriklausomą žiniasklaidą. 

Viešojoje erdvėje teigiama, kad premjeras visuomenės dėmesio sulaukusiame Vyriausybės pasitarime ne tik grubiai pasisakė apie žurnalistus, tačiau kartu priešinosi, priešingai, nei teigė viešai, siūlymams dėl neatlygintino Registrų centro duomenų teikimo žiniasklaidai.

Sauliui Skverneliui atstovaujant Lietuvos interesams Japonijoje, premjero poziciją Lietuvoje ginti buvo patikėta jo patarėjui Skirmantui Malinauskui. Nors jis diskusijas sukėlusiame pasitarime nedalyvavo, viešojoje erdvėje buvo pagrindinis pasipiktinimą sukėlusio sprendimo aiškintojas.

Tačiau jo išsakyti argumentai, kad nėra jokio teisinio reglamentavimo, kiek įrašai turėtų būti saugomi, o pats įrašas apskritai buvo ištrintas automatiškai, niekam neduodant atskiro nurodymo, sukėlė dar daugiau klausimų ir žiniasklaidos erzelio. Galiausiai savaitės pabaigoje buvo pranešta, kad Vyriausybės kanceliarija atliks tyrimą dėl S. Malinausko viešai atskleistos „jautrios informacijos“ apie kanceliarijos praktiką naikinant Ministrų Kabineto pasitarimo įrašus.

Pasipiktinimo lygiui augant dėl kategoriškos Vyriausybės pozicijos slėpti S. Skvernelio pasisakymą, viešai svarstyta apie teisines atsakomybes, kurias galėtų sukelti šis sprendimas. 

Pasak ekspertų, skandalą sukėlusio įrašo ištrynimas ne tik prieštarauja pačios Vyriausybės kanceliarijos reglamentui, tačiau ir oponuoja pamatiniams visuomenės principams bei konstituciškai pagrįstiems viešiems interesams – žiniasklaidos laisvei gauti informaciją.

Atsakymų iš premjero laukia ir Seimo opozicija. Seimo nariai iš opozicinių Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), Liberalų sąjūdžio, Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijų ir Mišrios Seimo narių grupės premjero jau artimiausiame Seimo posėdyje reikalauja išsamiai atskleisti pasitarimo įrašo sunaikinimo aplinkybes.

Parlamentarai ministro pirmininko klausia, kodėl spalio 3 d. Vyriausybės pasitarime jis asmeniškai užblokavo susisiekimo ministro Roko Masiulio iniciatyvą neatlygintinai teikti Registrų centro duomenis žiniasklaidos atstovams, kaip buvo iki tol. 

Taip pat teiraujamasi, ar jis pats sumanė, ar kieno nors patartas davė neteisėtą politinį nurodymą Vyriausybės kanceliarijos tarnautojams ar politinio pasitikėjimo pareigūnams šį Vyriausybės pasitarimo garso įrašą sunaikinti. Klausiama, kas ir kuriam Vyriausybės kanceliarijos darbuotojui įvykdyti pateikė nurodymą sunaikinti įrašą.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-15

JAV prezidentas Donaldas Trumpas antradienį užsipuolė „Google“, teigdamas, kad bendrovės paieškos variklio rodomi jam nepalankūs rezultatai yra „suklastoti“.

D. Trumpas tviteryje pasiskundė, kad į paiešką įvedus žodžius „Trumpas naujienos“ („Trump News“), pasirodo jam nepalankūs straipsniai, ir svarstė, ar tai teisėta.

Šis žodinis išpuolis įvyko praėjus kelioms dienoms po to, kai D. Trumpas pakartojo nepagrįstus teiginius, kad JAV socialiniai tinklai „cenzūruoja“ konservatyvią nuomonę reiškiančius žmones.

Apie „Google“ D. Trumpas rašė: „Jie juos (paieškos rezultatus, – ELTA) SUKLASTOJO prieš mane ir kitus, kad beveik visos istorijos ir naujienos būtų BLOGOS. Čia pasižymi melaginga CNN. Respublikoniška/konservatyvi ir teisinga žiniasklaida nustumiama į šalį. Neteisėta?“

Pasak JAV vadovo, „96 proc. paieškos „Trumpas naujienos“ rezultatų yra iš nacionalinės kairiųjų žiniasklaidos“, o tai jis pavadino „labai pavojingu“ dalyku.

Tuo metu „Google“ atstovas paneigė D. Trumpo kaltinimus, teigdamas, kad jų paieškos variklio algoritmas – objektyvus ir neteikia pirmenybės nė vienai politinei ideologijai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.29; 03:00

Seimo narys Artūras Skardžius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją dėl galimų bandymų paveikti tiriamąją žiniasklaidą. Parlamentarė klausia, ar Seimo narys Artūras Skardžius nepažeidė konstitucinės žurnalistų teisės informuoti visuomenę ir nebūti už tai persekiojamiems.

Viešojoje erdvėje pasirodžius informacijai, kad Seimo laikinoji tyrimų komisija, sudaryta ištirti Seimo nario A.Skardžiaus veiklą, paties tiriamojo iniciatyva kreipėsi į teisėsaugą – Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT), Valstybės saugumo departamentą (VSD), Generalinę prokuratūrą ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą (FNTT) – dėl tiriamojo interesus atskleidusios žiniasklaidos ir jį kritikavusių asmenų, parlamentarė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė kreipiasi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją ir prašo išnagrinėti Laikinosios tyrimų komisijos posėdžių medžiagą bei visus Komisijos darbo epizodus, ir nustatyti, ar A. Skardžius neperžengė savo kaip Seimo nario įgaliojimų, siekdamas paveikti komisijos darbą ir žiniasklaidą.

Seimo narei kyla klausimas, ar A. Skardžius neperžengė savo kaip Seimo nario įgaliojimų, siekdamas galimai per komisiją paveikti žiniasklaidą, kuri visuomenei pateikė informaciją apie jo interesus. Anot parlamentarės, tokiu paklausimu galėjo būti bandoma išsiaiškinti žurnalistų informacijos šaltinius, nors informacijos šaltinio paslaptis yra viena pagrindinių žiniasklaidos laisvės teisių, ir yra saugoma įstatymu. Be to, kreipiantis į teisėsaugos institucijas galėjo būti siekiama paveikti žurnalistus, atlikusius A. Skardžiaus interesų tyrimą, ir tai gali būti traktuojama kaip spaudimas jiems ir atgrasymas.

cenzura_2
Cenzūra

„Vienintelis deramas kelias politikui, manančiam, kad apie jį žiniasklaidos skleidžiama informacija neatitinka tikrovės, yra kreiptis į teismą, tuo tarpu A. Skardžius tokių pretenzijų nėra pateikęs. Kyla įtarimas, kad Seimo narys, prisidengdamas komisija, galimai siekė surinkti nepalankią informaciją apie žurnalistus, nes teisminiu keliu negalėjo nuginčyti visuomenei atskleistos informacijos teisingumo“, – teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.

Informaciją pateikė Eleonora Budzinauskienė (ELTA)

2018.08.10; 08:30

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Vytautas Bakas dalinasi pasiūlymais, kuriuos, jo nuomone, reikėtų nedelsiant įgyvendinti, kad ateityje pavyktų apsaugoti visuomenę nuo niekam neatskaitingų neteisėtą įtaką darančių galios centrų.

Pirmadienį V. Bakas feisbuke išskyrė kelis, jo nuomone, svarbiausius siūlymus, kuriuos reikėtų įgyvendinti po atlikto NSGK parlamentinio tyrimo. 

Tarp politiko išskirtų iniciatyvų yra civilinio turto konfiskavimo įstatymas, užuominos apie licencijų žiniasklaidai griežtinimą bei visuomenės informavimo priemonių koncentracijos mažinimą.

V. Bakas feisbuko įraše taip pat pažymi būtinybę atlyginti valstybei žalą, kurią padarė neteisėtą įtaką naudojusios įmonės. Taip pat pabrėžia, kad reikia atsisakyti tokių įmonių paslaugų valstybei strategiškai svarbiuose objektuose. 

„Keletas pasiūlymų nedelsiant:

parengti ir priimti Civilinio turto konfiskavimo įstatymą (Assets recovery);

įvertinti dėl neteisėtos įtakos padarytą žalą valstybei, imtis priemonių ją atlyginti;

atsisakyti nacionalinio saugumo požiūriu nepatikimų įmonių paslaugų strateginiuose objektuose;

parengti teisės aktus, kurie sukurtų sąlygas ir paskatas remti iniciatyvas, skatinančias tiriamąją žurnalistiką, stiprintų regionines visuomenės informavimo priemones, jų savireguliaciją, socialinę atsakomybę ir informacijos prieinamumą, mažintų visuomenės informavimo priemonių koncentraciją;

parengti ir pateikti Seimui Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, numatančias, kad transliavimo licencijos ir (ar) retransliuojamo turinio licencijos išduodamos tik tiems asmenims, kurių savininkai ir licencijuojamų visuomenės informavimo priemonių vadovai atitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimus ir nacionalinio saugumo interesus“, – pirmadienį feisbuke rašė V. Bakas. 

Seimas antradienį balsuos dėl Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) išvadų.

Informacijos šaltinis  ELTA

2018-06-04

 

Premjeras Saulius Skvernelis nesutinka su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Vytauto Bako sekmadienį LRT televizijoje išsakytais samprotavimais, apie galimybę griežtinti žiniasklaidos kontrolę, stabdant jos licencijas, paaiškėjus, kad „MG Baltic“ koncernas per savo kontroliuojamus žiniasklaidos kanalus darė įtaką politikams.

„Manau, kad daug ką galės padaryti pati žiniasklaida, per savo savireguliaciją, per savo savivaldą. Nemanyčiau, kad reikėtų kalbėti apie tokias kardinalias arba griežtas priemones“, – pirmadienį kalbėjo S. Skvernelis, pabrėždamas, kad nereikia skubėti su tokiais griežtais siūlymais.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas sekmadienį LRT televizijos laidoje pareiškė, kad reikėtų svarstyti apie žiniasklaidos licencijavimą, paaiškėjus, kad „MG Baltic“ koncernas per savo kontroliuojamus žiniasklaidos kanalus darė įtaką politikams.

V. Bakas sakė, kad skubiai reikia imtis priemonių, jog, pasak jo, žiniasklaida nebebūtų naudojama kaip ginklas.

„Ji turi tarnauti viešiesiems interesams, tai yra verslas, bet tai yra licencijuojama veikla. Tu, jeigu, pavyzdžiui, gauni licenciją ginklui ir šaudysi centre, jis bus atimtas. Čia buvo šaudoma į valstybę, tai tie, kas šaudo į valstybę, turėdami žiniasklaidą, juos reikia tiesiog patraukti“, – sekmadienį samprotavo V. Bakas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.15; 05:30

Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narius stebina Kultūros ministerijoje gimstantis projektas, kuris įpareigotų privačias žiniasklaidos priemones deklaruoti duomenis.

Apie tai buvo kalbama ir antradienį Liberalų sąjūdžio frakcijos susitikime su kultūros ministre Liana Ruokytė-Jonsson.

„Ar jums atrodo teisinga, kad už mūsų pinigus išlaikoma LRT atsisako viešinti informaciją apie save, o tuo metu Kultūros ministerijoje gimsta projektas, verčiantis privačias žiniasklaidos priemones viešinti informaciją nuo reklamos davėjų iki redaktorių?“ – klausė Seimo narys Gintaras Vaičekauskas.

Kultūros ministrė L. Ruokytė-Jonsson šį Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektą įvertino kaip labai reikalingą Lietuvai ir prašė frakcijos narių palaikyti jį. Pasak jos, šis projektas yra teikiamas siekiant įgyvendinti skaidrumo programą: sukurti vieną informacinę sistemą ir duomenų bazę, kurioje būtų kaupiami duomenys iš visuomenės informacijos rengėjų. Iki šiol duomenis deklaravo tik subjektai, turintys daugiau nei 10 proc. žiniasklaidos priemonės akcijų, o ministerijos siekiamybė – įvesti prievolę, kad duomenis deklaruoti tektų visiems be išimties. Toks duomenų pateikimas, ministrės nuomone, turėtų padėti užkirsti kelią korupcijai.

„Keista, kad viešaisiais pinigais išlaikomam nacionaliniam transliuotojui nesiūlomas joks instrumentas, leidžiantis parodyti, kur nueina mokesčių mokėtojų pinigai, tačiau, kad ir prisidengdami šventais tikslais, lendame į privatininkų kišenę“, – tokiais pasiūlymais stebėjosi parlamentaras Eugenijus Gentvilas.

Kaip ELTA jau skelbė, siekdama padidinti visuomenės informavimo priemonių veiklos viešumą ir skaidrumą, Vyriausybė teikia Seimui Visuomenės informavimo įstatymo pataisas.

Siūloma sukurti bendrą viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų informacinę sistemą (VIRSIS), kurioje būtų visi duomenys apie šią veiklą.

Siūloma nustatyti pareigą deklaruoti duomenis visiems viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) dalyviams, nepriklausomai nuo jų turimo turto dalies ar akcijų skaičiaus. Dabar duomenys pateikiami, jei turima daugiau kaip 10 proc. viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) akcijų ar turto.

VIRSIS būtų skelbiami už visuomenės informavimo priemonės turinį atsakingo asmens vardas ir pavardė, jei už turinį atsako ne juridinio asmens vadovas. Taip pat būtų viešinamas akcininkų, narių, dalininkų ir kitų dalyvių sąrašas, kuriame būtų nurodyta nuosavybės teise turima ar valdoma juridinio asmens turto dalis procentais arba akcijų skaičius ir balsų dalis procentais. Bus būtina pateikti informaciją apie padarytą rimtą profesinį pažeidimą ir už jį skirtą sankciją, nurodyti iš politinės reklamos, iš biudžeto už šią veiklą gautas lėšas ir kitus šiuo metu neviešinamus duomenis.

Numatoma, kad VIRSIS galėtų pradėti veikti 2019 m. ketvirtąjį ketvirtį. Šios sistemos steigimas kainuotų apie 420 tūkst. eurų, o jos palaikymui metams reikėtų apie 35 tūkst. eurų.

Informacijos šaltinis –  ELTA

2017.11.29; 02:30

Gausi kategorija veikėjų, gausiai teršiančių moderniąją elektroninę informacinę erdvę. Pavadinimą jiems nepigu rasti, štai vėl ieškau. Bet randu ir teikiu kol kas tik pasiūlas pačių autorių savivokai ir apsisprendimui. 

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pagal tai, ką rašo ir barsto atitinkami autoriai, esu linkęs du pirmuosius porūšius (apsimetę pamišėliai, slapti agentai) subendrinti ir žymėti APSA. Galėtų taip žymėti ir portalai. Trečiasis porūšis, NV (neapykantos kompleksų vergai), kuris kabina jau masių psichologijos erdvę, telieka atskiram tyrimui. Jam reiktų rimtų sociologijos institutų.

Reiškinys ir kadrai

Alternatyvi internetinė žiniasklaida – gerai; ji apsunkina diktatorių galimybes taikyti atvirą, tiesioginę (režimo priešai!) bei netiesioginę cenzūrą – autocenzūrą. Tą ir tą skelbti nepatartina, nukentėsi), išsibraukyk pats. Per elektroniką ir po slapyvardžio kauke gyvensi saugiau.

Tačiau taip atsiveria didžiulė perspektyva, kad viliojančia alternatyva taps bet kurią žiniasklaidą užgožianti brutali (tuo patraukli?) purvasklaida. Šis terminas – ne mano; tačiau jis kadaise, dar mano laikais, pasirodė ir buvo vartojamas tam tikrai popierinių tekstų produkcijai apibūdinti.

Aš mėginau siūlyti kitą: žiniaklaida. Deja, neprigijo, nors keršto pėdsakus juntu. Viską lemia kadrai (J. Stalinas).

Slaptiniai

Nuoširdus bičiulis, tikras krikščionis ir sąjūdininkas Antanas Račas yra pasakojęs, tad liudijęs apie liaudišką terminą (bene Kelmės rajone) anokiems veikėjams apibūdinti: „slaptiniai“. Tai politinė ardomoji gandosklaida – prieš ką nors – iš lūpų į lūpas, iš ausies į ausį. Interneto epocha atnešė mūsiškei pasaulio provincijai Lietuvai tikrą slaptinių profesijos sprogimą. Tik varyk!

Prisiminkime ir Stasio Lozoraičio patirtį, su kuo jam teko susidurti kandidatuojant prieš A. Brazauską prezidento rinkimuose: „Lietuvos kraujas užnuodytas“.

Interneto cunamiai atėjo vėliau.

Karas prieš mirusius

Prie visko pratęs, vis dėlto įsiminiau vieną naujausią eilinio anonimo šedevrą: neva mano tėvas Gabrielius (!) buvęs KGB agentu (tą skleidė Audrius Butkevičius, Vytautas Petkevičius, Rūtelė ir kiti APSA), todėl jis vienintelis likęs iš 1941 m. Laikinosios Vyriausybės narių, kai visi kiti – sušaudyti! Nesušaudyti, beje, net JAV federalinės valdžios išteisinti kaip J. Ambrazevičius-Brazaitis, bet argi tai portalui svarbu. APSA skatinami siautėti ir uždarbiauti kiek tik nori. Svarbu, kad reikiama politine kryptimi.

Mirusiųjų karai dažnai turi vieną generalinę dimensiją: tai gyvųjų karai. Ieškok moters, sakydavo prancūzai. Žiūrėk, kam buvo naudinga – čia bendro pobūdžio amžinas patarimas ieškantiems tiesos ir teisingumo.

O kam naudinga infotechnikos pažanga su totalia padorumo ir moralės atžanga? Pūdymo gyventojams, taip išeina. Paverskim civilizaciją totaliu pūdymu. Iš pačių pamatų! Ir pastatysim naują pasaulį – skelbė senasis populistų Internacionalas.

Statome sėkmingai. APSA – tik viena nūdienos pasaulinio karo priemonių. Apsidairykime tyloj.

Kai paskelbs, jeigu

Siūlau šių minčių komentarus bei replikas iš karto skirstyti: į žmonių ir mechaninius. Pamišėliškus žymėti APSA.

2016.12.01; 09:52

Arkadijus Ostrovskij / The New York Times

Vladimiras Putinas „daug pasiekė, naudodamas žiniasklaidą valdžiai Rusijoje konsoliduoti, o taip pat – dar daugiau – informaciniame kare prieš Vakarus“, – tvirtina savo straipsnyje laikraštyje The New York Times žurnalo The Economist  Rusijos ir Rytų Europos skyriaus redaktorius Arkadijus Ostrovskis. Rizika

Spėjamas Rusijos specialiųjų tarnybų įsilaužimas į Demokratų partijos Nacionalinio komiteto elektroninį paštą – tai „tik šviežiausias pavyzdys to, kaip Putinas naudoja informaciją kaip ginklą. O ryšius su WikiLeaks Kremlius plėtoja daugelį metų“, sakoma straipsnyje.

„Per šaltąjį karą Kremlius ištisus dešimtmečius kišosi į Amerikos politinį gyvenimą“, – priduria autorius.

Amerikiečiai klausia: „Kodėl Rusija, kuri atmetė komunistinį mokymą, šiandien stengiasi susilpninti Vakarus?“

Autorius aiškina: jeigu dauguma amerikiečių įvertino šaltojo karo pabaigą kaip pergalę prieš SSSR, tai, daugumos Rusijos piliečių nuomone, buvo jų sveiko proto pergalė prieš išprotėjusį ir nekompetentingą režimą.

Paskui Amerika padarė klaidą: pradėjo triumfuoti, užuot sveikinusi rusų tautą su pergale ir suteikusi finansinę pagalbą, kurios pakaktų ekonominio kolapso pasekmėms sušvelninti. Tokia JAV pozicija vėliau Putinui padėjo SSSR suirimą vaizduoti kaip Amerikos intrigų rezultatą.

Logika tokia: jeigu Amerika laimėjo šaltąjį karą, tai SSSR subyrėjimas ir rusų nuskurdimas – Vašingtono kaltė. O jeigu Rusija pralaimėjo, tai vieną kartą ji pabandys atkeršyti.

„Antiamerikanizmas rusams – įprastas būdas išlieti nusivylimą ir bejėgiškumo jausmą žvelgiant į savo korumpuotą ir slegiantį režimą“, – sakoma straipsnyje. Valstybinė žiniasklaida atkūrė Rusijos kaip apgultos tvirtovės vaizdą.

„Šiandien Putinas vaizduoja Rusijos veiksmus kaip atsakingą, o ne kaip agresyvų elgesį. Kaskart, kai Rusija atakuoja vieną iš buvusių sovietinių respublikų, konfrontacija vaizduojama kaip „karas svetimomis rankomis“, Amerikos pradėtas prieš Rusiją“, – rašo autorius.

Ostrovskio nuomone, „perkrovimas“ irgi buvo klaida. Vašingtonas ir Berlynas „nusprendė sustiprinti Dmitrijų Medvedevą, tikėdamiesi suskaldyti Rusijos elitą“. Bet nepasisekė. Užtat Rusija nepatyrė neigiamų padarinių dėl karo Gruzijoje ir vėliau nusprendė, kad jos išpuolis į Ukrainą baigsis sėkmingai, mano autorius.

Kai dešimtys tūkstančių Rusijos piliečių protestavo prieš Putino grįžimą į prezidento postą, šis apkaltino Hilari Klinton imantis „aktyvių priemonių“ demonstrantams pakurstyti.

„Dabar Putinas, garsėjantis įpročiu pykti, atrodo, „aktyviomis priemonėmis“ žlugdo pačios Klinton prezidentinę kampaniją. Tai, kad demokratų Nacionalinio komiteto elektroninių laiškų paviešinimas gali pasitarnauti tik Donaldui Trampui, – tikriausiai, tik papildoma premija“, – rašo autorius. Jo nuomone, Trampas mielas Kremliui tuo, kad nelabai domisi Rusijos įtakos sferomis.

Autoriaus nuomone, Rusijos galimybės paveikti Amerikos žiniasklaidą ribotos. Ir vis dėlto „įpykusi ir silpstanti Rusija žymiai pavojingesnė, negu stiprėjanti ekonominė valstybė, tokia kaip Kinija“, perspėja jis.

Ostrovskio nuomone, Putino baimės turi šiokio tokio pagrindo: „Putino autoritarizmas negali rungtyniauti su atvirumu, konkurencija ir įstatymų viršenybe pagrįstos sistemos patrauklumu. Ir tada, ir dabar geriausias būdas, kuriuo Vakarai gali priešintis Rusijai, – tai ginti Vakarų vertybes“.

Šaltinis: The New York Times

2016.08.18; 05:57

Šis įvykis daugelio liko nepastebėtas, nes šou ir toliau tęsiasi. Televizija rodo filmus, rusiškus ir vakarietiškus serialus, žvaigždės šoka ir dainuoja. Taigi, mechanizmas veikia, kaip veikęs, tačiau tuos, kurie sugeba į procesus žvelgti bent kiek atidžiau ir identifikuoti konkrečių grupių interesus, tai, kas vyksta pastaruoju metu, turėtų gąsdinti. Ir mes kalbame ne apie pavienius, bet apie sisteminius reiškinius, kurie turi tam tikrą seką ir tik jūs, gerbiamieji skaitytojai, galite nuspręsti, ar ši seka yra atsitiktinė ir kokią įtaką ar net grėsmę ji kelia valstybei.

Pradėti reikia nuo 2012 m. Seimo rinkimų, kuriuose konservatoriai stengėsi pasirodyti kuo geriau, įtikinti, kad valdė daug skaidriau ir sąžiningiau, o jų oponentai darė viską, kad įrodytų, jog konservatoriai vogė milijardus iš uždaromų, statomų ir kitokių atominių elektrinių bei energetikos sektoriaus apskritai.

Continue reading „Sukrečiantis STT reidas prieš „Tele-3““

Šeštadienį, liepos 27 dieną, suėjo lygiai pora mėnesių, kai autoavarijoje buvo sužalotas "Laisvo laikraščio" redaktorius. Pora – gražus skaičius. Juk liaudyje sakoma: "Ei, nesinešk lyginio skaičiaus gėlių – nebent į laidotuves eitum".

Prisimindamas taikų močiutės palinkėjimą, susimąsčiau, ar galima gegužės 27-ąją laikyti laisvos lietuviškos žurnalistikos mirties diena.

Pasižvalgius į praktikas Vakarų pasaulyje, sunku visų pirma atsakyti į klausimą, kur nuėjome per ketvirtį amžiaus. Ar išties pasukome demokratijos link, ar dar labiau leidome suvešėti subtiliai saviapgaulei, esą pasirašius stojimo sutartį Eurosajūzan, mūsų sąmonė ir visuomenės savirefleksija automatiškai tapo laisva de facto?

Continue reading „Kam reikalingi tylintys žurnalistai“

zurnalistas_zmogus

Sekantys teismuose žinaisklaidai ir žurnalistams keliamas bylas turėjo pastebėti dvi naujas neraminančias tendencijas: bylų prieš žurnalistus daugėja, ir jos keliamos nepaisant to, kad aukštesnės instancijos teismai tokius sprendimus dažnai panaikina.

Ypač jautri sritis – vadinamosios šmeižto ir reputacijos bylos. Bet kokia kritika gali būti pavadinta šmeižtu, o žurnalistas yra priverstas teisme apginti savo pareigą informuoti visuomenę ir teisę komentuoti įvykius.

Viena šią tendenciją atspindinčių ir kai kurias baugias naujas „strategijas“ atskleidžiančių bylų prasidėjo pernai po LRT transliuotos laidos „Ypatingas atvejis“, kurioje Seimo narys Kęstutis Masiulis, ūkio viceministras Daumantas Lapinskas ir žurnalistas-apžvalgininkas Artūras Račas pažėrė kritikos Gariūnų turgavietei.

Continue reading „Slystkelis žiniasklaidai: manipuliacijos teismais“

daujotis_3_plius

Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – Vilniaus Universiteto profesorius Vytautas Daujotis.

Prof. Vytauto Daujočio pristatyti nereikia. Jį žino visa Lietuva.

Tiesa, pažįsta jį pirmiausiai ne kaip Vilniaus Universiteto dėstytoją, profesorių, o kaip ekspertą, dirbusį Studijų kokybės vertinimo centre, ir principingai pasipriešinusį nelegalių prorusiškų aukštųjų mokyklų steigimui Lietuvoje.

Prof. Vytautas Daujotis kryptingai domėjosi aukštųjų mokyklų reforma, aktyviai dalyvavo visuomeniniuose judėjimuose. Pretekstas šiam interviu – prof. Vytauto Daujočios sprendimas siekti Seimo nario mandato.

Continue reading „Prof. Vytautas Daujotis: “Visai valstybei gyvybiškai svarbius darbus valdžia padėjusi į šalį”“

meskauskaite_1

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia išskirtinį Lietuvos Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojos, advokatės Liudvikos MEŠKAUSKAITĖS interviu.

Pagrindinė pokalbio tema – iššūkiai, su kuriais susiduria šiandieninė mūsų žiniasklaida. Tie iššūkiai – labai rimti. Esama požymių, jog Lietuvoje bandoma užčiaupti burnas kritiškai rašantiems žurnalistams, kėsinamasi į žodžio laisvę. Su advokate Liudvika MEŠKAUSKAITE kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.

Lietuvos įstatymuose vis dar įteisinta nuostata, jog žurnalistai gali būti baudžiami privataus kaltinimo tvarka. Tiksliau tariant, prilyginami kriminaliniams nusikaltėliams. Taip, žurnalistai, ypač tie, kurie rašo kritiškai ir dažnai, turi užtektinai priešų, kurie, pasitaikius pirmai progai, norėtų ne tik atkeršyti, bet ir užčiaupti jiems burnas. Bet ar žurnalistams už jų profesinę veiklą galima taikyti pačias griežčiausias bausmes? 

Continue reading „Advokatė Liudvika Meškauskaitė: “žurnalistų tikrai negalima bausti už tai, ką gali pamanyti statistinis skaitytojas”“

Kur eiti: ten, kur “Skamba skamba kankliai” ar į piliečių sueigą? Kankliai skambės dar ir rytoj, reikia eiti su tais, kurie ragina: Nebijok! Chuntai – ne!  Policijos smurtui – ne!  Mes už Venckienę! Mes nesitrauksim! Mes – ne minia! Socdemus – lauk!  Kryževičių – lauk! Korumpuota žiniasklaida – samdoma tiesos žudikė! Grąžinkite tautai pagrobtą teisingumą! Mums reikia tik tiesos! Mes – už Lietuvą!

Nusirašiau tik vieną kitą šūkį, kuriuos Gedimino prospektu nuo Seimo iki prezidentūros nešė teisingumo ištroškę žmonės. Eidami jie ragino nebijoti, netylėti, neleisti trypti piliečių žmogiškojo orumo ir garbės…

Prie Prezidentūros buvo emocingų kalbų. Pasigailėjau, kad neatsinešiau magnetofono. Vien tik Nijolės Oželytės žodis ko vertas! Žinau, kad Nepriklausomybės akto signatarė moka pakalbėti, bet šį kartą, man regis, ji pralenkė pati save. Nenorėčiau pakliūti jai ant liežuvio. Susijaudinęs įtikinamai kalbėjo Algimantas Matulevičius. Išmintingas buvo filosofas Krescencijus Stoškus. Patiko man ir mažiau pažįstami oratoriai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos. Uždegančias kalbas atpasakoti – reikalas beviltiškas. Tikiuosi, kad jos pateks į internetinę žiniasklaidą, todėl čia pateikiu tik Piliečių Sueigos Žodį, kurį parsinešiau iš Daukanto aikštės prieigų (į aikštę nebuvome įleisti).

Mes, pilietės ir piliečiai, susirinkę į Sueigą Vilniuje, pareiškiame:

–         norime gyventi laisvoje ir orioje Lietuvos valstybėje,

–         neleisime daugiau trypti piliečių žmogiškojo orumo ir garbės,

–         neleisime Lietuvos paversti mažąja Rusija,

–         ginsime demokratinę savo Respubliką, jos vertybes ir konstitucinę santvarką,

–         kovosime už savo vaikų, savo tėvų ir savo pačių teises bei laisves,

–         priešinsimės diktatūrai, valdžios smurtui ir valstybės užvaldymui,

–         netoleruosime viešo melo ir ginsime laisvą žodį,

–         nekolaboruosime su valdžia, kol ji meluoja ir smurtauja,

–         sieksime valstybę sugrąžinti piliečiams, Tėvynę – visiems pasaulio lietuviams,

–         darysime viską, kad rudenį po Seimo rinkimų Lietuvos tautai atstovautų drąsūs, sąžiningi, Lietuvos Respublikai ištikimi ir piliečius gerbiantys žmonės.

Teigiame: šių metų gegužės 17 dienos rytą valdžia peržengė ribą ir pasikėsino į konstitucinę valstybės santvarką, pamatines demokratines vertybes ir piliečių bendrabūvį. Valdžios smurtą šiandien lydi melas, žmonių bauginimas ir manipuliavimas jais.

Todėl reikalaujame:

–         nedelsiant nutraukti viešą melą ir smurtą,

–         išviešinti, kas įsakė imtis gegužės 17-osios smurto, ir kas tokiam įsakymui

pritarė: įsakymus davę, smurtavę ir smurtui pritarę pareigūnai privalo būti atstatydinti ir sulaukti teisinės atsakomybės.

To nepadarius, sudarysime nepriklausomą visuomeninę komisiją valdžios nusikaltimams ištirti. Mes rūpinsimės valdžios ir grupuočių smurto aukomis.

Valstybės prezidentė turi pagaliau apsispręsti ir aiškiai atsakyti visuomenei: su kuo ji šiandien yra – su Lietuvos Respublika, jos piliečiais ar su smurtaujančiomis jėgos grupuotėmis. Mes nesitrauksime. 

Politologai šiuos žmones kartais vadina minia. Be abejo – minia, nes jų daug. “Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne” parašyta, kad minia – tai didelis būrys žmonių. “Korumpuota žiniasklaida” (taip perskaičiau plakate) tą minią vis mažina, menkina.

Jeigu į vieną vietą sueitų visi, kurie, švelniai tariant, nepatenkinti teisėsauga, valdžia, kuriems “reikia tik tiesos”, susirinktų įspūdinga minia, kuri jokioje Vilniaus aikštėje netilptų. Todėl jie ir bijo minios, vadina ją neprognozuojama, nekonstruktyvia. Mums – miniai – sakoma: gatvėse neišspręsime susikaupusių problemų. O kur kitur jas galima spręsti?! Kur mes, minia, galime su jais kalbėtis?! Tik gatvėse, tik aikštėse, nes mes – minia, mūsų labai daug, o jie – ištaiginguose kabinetuose, rūmuose.

Jeigu tą minią dar papildytų tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių vengia, bijo atsidurti minioje, bet jos reikalavimams pritaria, kitoje barikadų pusėje liktų tik saujelė. Saujelė ir 240 iki dantų apsiginklavusių policininkų.

Ponai politologai, mes ne blogiau už jus žinome, ką gali minia. 1988-aisiais – 1990-aisiais sužinojome. Tada imperiją nuvertėme. Gaila, kad po 22-jų metų vėl reikia minios, nes tik minia juos gali atvesti į protą. Mes neturime guminių kulkų, lazdų, bet mesjuos ir stipresni, ir išmintingesni.

Kasdien minias mes matome įvairiausiose pasaulio vietose. Įniršusias minias. Mes dar neįniršę, mes juos dar tik gėdiname. Bet nepersistenkite! Atsikvošėkite! Nes mes nesitrauksime!

Galite mus vadinti ir patvoriniais. Pasak N.Oželytės, taip mus tik išaukštinate, nes patvoriuose buvo suguldomi kūnai didvyrių, kuriais dabar didžiuojamės. Mes didžiuojamės – ne jie. Jie juos išduoda.

Vytauto Visocko nuotr.

2012.05.27

loretajastramskiene_olgos posaskovosnuotrm

Rašytoja ir žurnalistė Loreta Jastramskienė, prieš ketverius metus išleidusi pirmąjį savo romaną „Vanduo nemoka kalbėti“, šių metų tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje pristatė antrąjį – „Juokingos moters agapė“. 

Romane vaizduojama lietuviška tikrovė – 1999–2009 metų gyvenimas su pakilimais ir nuosmukiais, reikšmingais Lietuvai įvykiais ir jų atspindžiu viduriniam socialiniam sluoksniui priskiriamų žmonių gyvenime.

Su „Juokingos moters agapės“ autore Loreta JASTRAMSKIENE kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Agapė žiniasklaidos kuluaruose“