Koks kvailas Seimas, kad priėmė tokį įstatymą… Protu nesuvokiama akcija… Aš mečiau gerti, nes reikia parodyti pasą… Norėjome pasakyti, kad alkoholis – nepaprasta prekė… Atsirado žodelis „tik“, kuris leis prekybininkams alkoholinius gėrimus pardavinėti nepilnamečiams… Nuo rugsėjo 2 d. didžiuosiuose prekybos tinkluose alkoholio pardavimas sumažėjo 9 proc., t.y. 40 000 butelių degtinės ir 230 000 puslitrinių talpų alaus… per dieną!

Turbūt supratote, kad šių teiginių nuotrupos paimtos iš Seimo nario Broniaus Bradausko ir Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomojo direktoriaus Lauryno Vilimo diskusijos LRT laidoje „Dėmesio centre“.

Slaptai.lt nuotr.: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius
Slaptai.lt nuotr.: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius

Diskutuota po to, kai Seimas panaikino didžiųjų prekybos tinklų inicijuotą įstatymą , kuriuo remiantis,  kiekvienas, perkantis alkoholinių gėrimų, nepriklausomai nuo amžiaus, privalėjo parodyti asmens dokumentą. 

Ne tik iš Bradausko teko girdėti, kad toks reikalavimas – iš tiesų protu nesuvokiamas. Eilėje prie kasos vyresnieji žmonės ir juokdavosi, ir piktindavosi, o kasininkės droviai šypsodavosi, kai Bradausko amžiaus piliečiui dokumentu tekdavo įrodinėti, kad jis jau pilnametis.

Šis įstatymas ant visų mūsų galvų nukrito tikrai labai netikėtai. Kokia jo prasmė? Didieji prekybos tinklai, kurių salėse lentynos lūžta, o akys reibsta nuo alkoholinių gėrimų įvairovės, staiga panoro, kad tie gėrimai nebūtų perkami? Tiesiog tegul tviska, spindi, žaižaruoja, kaip kokia puošmena, ir tiek?

Pasak Vilimo, toks tikslas per labai trumpą laiką, nuo rugsėjo 2 d., bevei pasiektas: alkoholio prekyba sumažėjo 9 proc.! Vien dėl to, kad pirkėjai kasose nenorėjo rodyti asmens dokumentų. Bradauskas tuo nepatikėjo. Aš mečiau gerti, nes reikia rodyti pasą! Stebuklas, kuriuo tikrai sunku patikėti. Nepatikėsiu net tada, jeigu viešai bus patvirtinta, kad ponas Vilimas sakė tiesą. Kai aplinkui tiek daug melo, abejotinos statistikos, kartais net akivaizdžia tiesa abejoji. O čia juk fantastiški skaičiai: kasdien buvo nenuperkama, taigi ir neišgeriama po 40 000 butelių degtinės!

Toks alkoholio pirkimo sumažėjimas, jeigu jis tikras, bylotų, kad iki šio stebuklingojo įstatymo alkoholį beveik laisvai pirkdavo nepilnamečiai, o įsigaliojus įstatymui – alkoholikai, praradę asmens dokumentus, nustojo gerti. Taip negalėjo būti. Šuo pakastas kažkur kitur.

Prieš rinkimus prekybininkai sugalvojo pakenkti ir taip jau labai nepopuliariam Seimui? Bradauskas sako – taip, kenkė dabartinei valdžiai. Seimas nenorėjo prekybininkams atiduoti kovotojų su alkoholizmu laurų, todėl šį įstatymą paskubom beveik vieningai panaikino. Žurnalisto Rimvydo Jakilaičio mintis. Gal nereikėjo taip skubėti, reikėjo palūkėti?

Dabar žodelis „tik“ , kurio nebuvo aname įstatyme, gali atrišti rankas nesąžiningiems prekybininkams, ypač  mažuose miesteliuose, mažose parduotuvėse: aš neabejojau, aš maniau, kad nepilnametis yra pilnametis – ir teisme bylą laimėtų. Pono Vilimo pagrasinimas.

Negali būti, kad didieji prekybininkai, kurie pirkėjus apgaudinėja netikromis nuolaidomis (vyksta tyrimas), savo valia mažintų pajamas. Ko siekiama?

Bandau paklausti protingesnių. Štai žurnalas „Valstybė“ (2016 rugsėjo Nr.9) nepasirašytame straipsnyje „Prieš rinkimus prekybininkai virto juodųjų technologijų didmeistriais“ šį ėjimą žirgu analizuoja kaip tiesiog tobulą. „Valstybei“ labai įdomu, kas tokios genealios idėjos, šios akcijos įkvėpėjas, „kuris prekybos tinklas padėjo ją įgyvendinti ir subūrė visus į šį pilkosiomis ar net juodosiomis tecnologijomis atsiduodantį projektą, visų pirma naudingą patiems prekybininkams…“

O kam dar? Kuriai arba kurioms partijoms? Kad rinkimuose geriau pasirodytų alkoholį toleruojančios, pavyzdžiui, ir Algirdui Butkevičiui, kuris per interviu naujienų portalui delfi.lt kėlė akis į dangų ir teigė tikintis, kad blaivus protas nugalės…

Pasak „Valstybės“, nomenklatūra stengiasi apsaugoti pirmiausia socialdemokratų reitingus nuo Ramūno Karbauskio rinkimų projekto, nors patys prisidėjo prie jo kūrimo. Šį populistinį oligarchą jie bando užstumti ant dešiniojo – konservatorių – elektorato.

„Valstybė“ mano, kad prekybininkai vėl grįžta į politinių žaidimų trasą.

Gal ir taip, bet minėtas straipsnis manęs neįtikino; parašytas dar nežinant, kad Seimas prekybininkus jau pastatė į vietą – sveikas protas laimėjo. Tviskančios, žėrinčios alkoholinių gėrimų lentynos vėl tuštės kaip ir tuštėjo, nepilnamečai kaip gėrė, taip ir gers, o 90-mečiams nereikės ieškoti seniai jiems nebereikalingo paso.

Man nepatiko, kad „Valstybė“ piktai šaiposi iš  Karbauskio sėkmingų pastangų skleisti blaivybę. Derėtų atskirti politiko anksčiau padarytas klaidas nuo  neabejotinai gražių darbų, net jeigu jie kai kam kelia juodą pavydą ir kenkia pažadukų reitingams.

2016-09-29; 11:10

Artėjant 2016 m. Seimo rinkimams, tikriausiai visiems akivaizdu, kad yra keli veiksniai, kurie šiandien gali nulemti jų baigtį. Visų pirma tai šaunioji teisėtvarka, kurios veiksmus prognozuoti ganėtinai sunku. Akivaizdu viena – kai kalbame apie šios valdančiosios daugumos valdymo metais išdalytus šimtus milijonų eurų, visuomenei belieka tikėti, kad kuo didesnis Europos Sąjungos (ES) lėšų kąsnis buvo įsisavinamas, tuo skaidriau viskas vyko.

Eduardas EIGIRDAS, žurnalo "VALSTYBĖ" redaktorius.
Eduardas EIGIRDAS, žurnalo „VALSTYBĖ“ redaktorius.

Net ir tuo atveju, kai, kaip jau ne kartą rašėme, beveik visų šiukšlių rūšiavimo gamyklų statybos konkursus, kuriuos kuravo nuo Rolando Pakso partijos priklausoma Aplinkos apsaugos ministerija, laimėjo su tuo pačiu R. Pakso draugeliu susijusi bendrovė – ir nieko. Bene vienintelis estiškas naujienų portalas 15min.lt praėjusiais metais išdrįso šią situaciją aprašyti ir nusistebėjo, kokie aitvarai R. Pakso žentui sunešė milijonus eurų.

Tačiau kai šio portalo žurnalisto, rašiusio šį straipsnį, paklausėme, kodėl nebeanalizuoja šios temos toliau, iš šios estiškos žiniasklaidos grupės lyderio Tomo Balžeko gavome atsakymą, kad į mūsų redakcijos klausimus jie neatsakys. Taigi, belieka manyti, kad arba bendrame mūsų žiniasklaidos vertybių grožyje mūsų redakcija išsiskiria didžiausiu šlykštumu ir vertybių distrofija, arba kažkokia galinga nematoma ranka kuruoja tai, apie ką visuomenę galima informuoti, o apie ką nevertėtų. Beje, šioje vietoje galime pasveikinti T. Balžeką, nes po to, kai šis portalas išdrįso spausdinti straipsnius apie galbūt suoptimizuotus milijardieriaus Nerijaus Numavičiaus bei kitų „Vilniaus prekybos“ akcininkų mokesčius, po kiek laiko pasirodė gana graudus T. Balžeko komentaras iš esmės apie tai, kaip negražu ir socialiai neatsakinga galingoms bendrovėms, tokioms kaip „Vilniaus prekyba“, bausti žiniasklaidą už kritiką – nebeužsakyti reklamos.

Kadangi šiandien į portalą 15min.lt „Vilniaus prekybos“ reklama sugrįžo, o straipsnių, kritiškai ir drąsiai analizuojančių N. Numavičiaus santykius su mokesčiais, nebeliko, tikriausiai galima teigti, kad ši situacija yra puikus pavyzdys, kaip šiandien estų valdomi portalai klupdami ir keldamiesi mokosi gyventi ir išgyventi mūsų nomenklatūrinio bei oligarchinio kapitalizmo sąlygomis. Ir kad pradeda suvokti, jog apie tai, kad koks nors veikėjas nelegaliai pasistatė namuką, galima rašyti labai drąsiai, tačiau apie nomenklatūrą „rūpintojėlę“ ir ypač apie oligarchus „maitintojus“ rašyti visokių šlykštybių neverta.

Žiniasklaida su stambiojo kapitalo pavadėliu

Žinoma, galima teigti, kad per daug dėmesio skiriame kolegų veiklai ir vertybėms, tačiau reikia suprasti, kad visą dešimtmetį raginome juos vienytis ir kautis su neskaidriai funkcionuojančia žiniasklaidos rinka, tačiau jie sėdėjo krūmuose ir pasirinko prisitaikyti, o šiandien už tai tenka mokėti mūsų demokratijos erozija. O kaltinti jau per vėlu. Net jei pastebime, kad tam tikros žiniasklaidos priemonės veikia tam tikrų koncernų ar galingiausių nomenklatūrinių grupių naudai. Juk patys jau ketvertą metų vos kvėpuojame, nes dėl konfrontacijos su šiomis įtakos grupėmis per žurnalo leidybos laikotarpį susidūrėme su nuolatiniu spaudimu ir praradome daugiau nei 1 mln. eurų pajamų. Tačiau mūsų žurnalo savininkai yra ir jo darbuotojai, todėl kiek leidžia mūsų turimos jėgos ir resursai, stengiamės rinktis vertybes, o ne prisitaikymą.

O dabar pabandykite įsivaizduoti, kas būtų, jei, tarkim, portalas delfi.lt susipyktų su valdžia ir tokiais reklamos užsakovais kaip Nerijus Numavičius, Viktoras Uspaskichas, Visvaldas Matijošaitis ar Ramūnas Karbauskis. Tikėtina, kad vien nuo valdančiosios daugumos priklausančių institucijų ir „Vilniaus prekybos“ grupės užsakymų netekimas nubrauktų visą pelną, o Estijoje sėdintys akcininkai žaibiškai išspirtų vietinius vadovukus iš minkštų delfi.lt kėdučių į gatvę.

Taigi, dėl pralaimėtos kovos už skaidrumą šiandien estiški portalai yra labai priklausomi nuo kelių galingiausių reklamos davėjų malonės. Ir šis pokytis turi labai rimtų padarinių Lietuvos demokratijai, ypač atsižvelgiant į tai, kad vis daugiau reklamdavių renkasi reklamuotis „Google“ ir „YuoTube“ (apie tai rašome šio numerio „Rinkodaros“ skiltyje).

Tad Lietuvos naujienų portalų priklausomybė nuo nomenklatūrinių bei oligarchinių grupių ir toliau augs bei įgaus vis šlykštesnių formų. Tokių kaip ta, apie kurią rašome šio numerio „Tendencijų“ skiltyje – kai suaugdama su nomenklatūros ir oligarchijos interesais jų pinigus įsisavinanti žiniasklaida, mūsų nuomone, jau prisideda prie oligarchus kritikuojančių kolegų cenzūravimo. O esant tokiai situacijai stebėtis, kodėl ne tik Rusijai ar nomenklatūrai palankūs dienraščiai, bet ir estiški portalai dažniausiai tik teigiamai ir dar džiugiai trimituoja apie R. Karbauskio kolonos žygį į Seimą, neverta, nes šis projektas yra tikras nomenklatūrinės ir oligarchinės meilės vaisius. Todėl visi, kurie nusilenkė stambiojo kapitalo interesams, šiandien privalo atiduoti pagarbą ir šiam projektui.

R.Karbauskis – modifikuota V. Uspaskicho reinkarnacija

„Užknisti“ vasarą visus ilga analize negalima, todėl pabandysiu pateikti sutrumpintą versiją, pagrindžiančią, kodėl R. Karbauskis į valdžią iriasi be jokių trukdžių – taip, kaip 2004 m. yrėsi V. Uspaskichas su savo Darbo partija. Jau turime įprasti, kad beveik prieš kiekvienus rinkimus iškyla naujas ar naujų veikėjų, sietinų su Rusija verslo ryšiais ar priklausomų nuo su Rusija sietinų oligarchų. Šiuo atveju skirtumas tik tas, kad iki R. Karbauskio dar nebuvo tokio veikėjo, kuris būtų taip akivaizdžiai veikęs prieš Lietuvos žengimą Vakarų kryptimi ir tuo pat metu turėjęs tokią žiniasklaidos paramą. Tai tiesiog fenomenalu, nes bandyti paaiškinti tai, kad R. Karbauskis, kurio verslas prekiauja rusiškomis trąšomis ir kombainais, naudingas Rusijai, nėra sunku.

Juk būtent jis 2002 m. priklausė Rolando Pavilionio iniciatyvinei grupei, rinkusiai parašus referendumui dėl Lietuvos narystės NATO (kaip suprantame, tikėtina, ne tam, kad palengvinti stojimą į NATO). Ir šiandien internete galima rasti reklaminį R. Karbauskio klipą, kuriame jis abejoja euro įvedimu. Be to, būdamas vienas didžiausių, o gal net ir pats didžiausias žemės valdytojas Lietuvoje jis priešinosi tam, kad į mūsų žemę galėtų investuoti užsieniečiai. Kaip priešinosi ir JAV korporacijos „Chevron“ investicijoms. Mūsų redakcijos nuomone, jo ir kitų nomenklatūrinių bei oligarchinių struktūrų dėka sustabdžius JAV ir Japonijos koncerno „Hitachi“ investicijas į Visagino atominę elektrinę, buvo uždegta žalia šviesa Astravo atominės elektrinės projektui, o jis Kremliui turi ypatingą strateginę reikšmę siekiant dominuoti Baltijos regione.

Labai svarbu suvokti, kad iš regionuose pusvelčiui dirbančių žmonių turtėjantys Lietuvos kapitalistai, tarp kurių, mūsų nuomone, yra ir du naujosios politinės bangos su Rusija versle susiję veikėjai – R. Karbauskis ir V. Matijošaitis, tikėtina, nėra suinteresuoti nei Vakarų bendrovių investicijomis į regionus, nes dėl to galėtų brangti darbo jėga ir mažėti jų verslo pelningumas, nei skaidresne žiniasklaida, nes ją pamaloninti koncernų ar savivaldybės biudžetais būtų sunkiau.

Taigi, tikėtina, kad naujasis projektas tobulai atitinka Rusijos interesą – išsaugoti Lietuvos energetinę priklausomybę nuo elektros importo, visuomenės skurdą, nes jis leidžia kiršinti Lietuvos žmones, ir žiniasklaidos įperkamumą, nes jis leis visada iškelti Kremliui tam tikslui išaugintus veikėjus. Štai kodėl R. Karbauskio projektą, žvelgiant iš Rusijos šalininkų perspektyvos, būtų galima laikyti modifikuota V. Uspaskicho Darbo partijos iškėlimo versija.

Užtat daug sunkiau atsakyti, kodėl tos žiniasklaidos grupės ir politinės jėgos, kurios priklauso nuo nomenklatūrinių struktūrų, taip pat džiugiai stumia R. Karbauskio partiją į valdžią, kaip ir tos žiniasklaidos priemonės, kurias tiesiogiai siejame su Rusija.

Vietinėms stambiojo kapitalo grupėms reikia įtakos

Prisiminkime, kas laukė „Gazprom“ berniukų, „Leo LT“ kūrėjų ir „rubikoninių“, kai rinkimus laimėjo Andriaus Kubiliaus vadovaujami konservatoriai. Prisimenate? Jei taip, tai kokie kvailiai turėtų būti šiuos darinius kuravę veikėjai ir jų bičiuliai žiniasklaidoje, politikoje bei teisėtvarkoje, kad dar kartą leistų pasikartoti juodajam scenarijui, kai principingų lyderių vadovaujami konservatoriai įgautų pakankamai įtakos, kad priimtų oligarchams nenaudingus sprendimus.

Beje, ir Algirdas Butkevičius, net ir atsižvelgiant į tai, kad jo partijoje yra daug daugiau stambiojo kapitalo pakalikų nei konservatorių gretose, nors ir nesutrukdė daugybei procesų, kurie, mūsų nuomone, nebuvo itin skaidrūs, vis tiek valdė nepalyginamai padoriau ir Lietuvai naudingiau nei 2000–2008 m., todėl ir jo per didelė įtaka nei „Leo LT“ kūrėjų, o gal net ir „Rosatom“ atominių elektrinių Astrave statytojų tikrai netenkina.

Užtat V. Uspaskicho Darbo partijos ir į ją panašios R. Karbauskio Valstiečių ir žaliųjų sąjungos iškėlimas ir jai kelio į valdžią nutiesimas gali puikiausiai padėti eliminuoti šią problemą ir užtikrinti, kad centre būtų pakankamai neaiškios orientacijos veikėjų (nors ir su Rusijos trąšomis bei kombainais prekiaujančiu lyderiu), kuriais būtų galima manipuliuoti, kad nė viena politinė jėga nesukoncentruotų pakankamos įtakos Lietuvą modernizuojantiems sprendimams priimti, ypač tiems, kurie naikina nomenklatūros ar oligarchinių grupių šėryklas.

Būtent dėl šios priežasties mes redakcijoje juokaujame, kad portale delfi.lt matydami teigiamus tekstus apie R. Karbauskį ir Rimvydo Valatkos komentarus, kuriuose kritikuojami konservatoriai ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, labai nesunkiai galime atspėti, kam tai naudinga. Juk šalia šių veikėjų veidelių matyti D. Grybauskaitės ir A. Kubiliaus valdymo nuskriaustųjų – V. Uspaskicho ir „Vilniaus prekybos“ – reklamos.

Užauginti baobabą – viena, bet dar reikia tinkamai jį nuversti

Šiaip tai jau šiandien beveik akivaizdu, kad užauginti R. Karbauskio projektą draugiškos oligarchinės ir žiniasklaidos aplinkos sąlygomis pavyko. Beliko, kaip sakoma, užtikrinti, kad jis su savo reitingais nuvirstų reikiama kryptimi. Štai čia ir prasideda antra žaidimo dalis. Nors tiek Kremlius, tiek nomenklatūrinių oligarchinių grupių atstovai vieningai augino šį naują projektą, vizija, iš kieno jis atims rinkėjų balsus, skiriasi. Rusijai būtų naudingiausia, jei R. Karbauskis, pareiškęs, kad nesudarys koalicijos su darbiečiais ir tvarkiečiais, kuo daugiau balsų paimtų iš tradicinių partijų, visų pirma iš konservatorių ir socialdemokratų, o darbiečiai ir tvarkiečiai, susirinkę populistų balsus, sugebėtų išlaikyti tvirtas pozicijas.

Bet stambiojo kapitalo nomenklatūra nėra tokia vieninga. Nors matyti jėgų, kurių veiksmai visiškai sutampa su Rusijos interesais, galima įžvelgti ir padoresnių nomenklatūrinių valstybininkų pastangų, kad R. Karbauskio Sosnovskio barščiai visų pirma virstų ant dešiniųjų, o vėliau – ir ant tvarkiečių bei darbiečių, tačiau ne ant Socialdemokratų partijos.

Beveik teigiamai minint mūsų brangiuosius nomenklatūrinius valstybininkus, būtina prisiminti daugybę mūsų straipsnių, kuriuose rašėme, kaip tikslingai buvo rengiamas šių Seimo rinkimų pagrindinis projektas, kuriuo tapo R. Karbauskio įkurta partija. Kartu su tvarkiečiais ir darbiečiais socialdemokratai atvėrė lengvesnį priėjimą prie valdžios savivaldoje rinkimų komitetams (kad iš miestų valdžios išstumtų konservatorius) bei tokiems veikėjams kaip V. Matijošaitis, kurį kandidatuojantį į merus ir visaip koneveikiantį tuos pačius konservatorius rėmė vietiniai socialdemokratai, o dabar, kaip ir prognozavome, V. Matijošaitis remia socialdemokratus bei karbauskinius kovoje su konservatoriais Kauno vienmandatėse apygardose.

Taigi, ir šioje situacijoje galima įžvelgti nuoseklų bendrą veikimą bei rinkimų eigos modeliavimą, kurio tikslas – užtikrinti, kad dešinieji jokiu būdu neturėtų galimybės valdyti vieni, užkirsti nomenklatūros draugams bei prokremliškoms partijoms priėjimą prie ES milijardų ar išskaidrinti tam tikras nomenklatūros ar oligarchinių grupių kuruojamas sritis. Todėl gražu, kad dalis nomenklatūrinių valstybininkų stengiasi bent jau neleisti R. Karbauskio projektui užvirsti ant socialdemokratų, tačiau tai, tikėtina, tik siekis apginti bazinę nomenklatūros jėgą, kuria remiantis bus galima suvaldyti procesus po rinkimų, bet ne daugiau.

Dešinieji – nomenklatūros spąstuose

O dešiniesiems šakės, nes rinkimų modeliavimo procese beveik visos žiniasklaidos priemonės, išskyrus mūsų redakciją, kuri stengiasi visus su Rusija siejamus veikėjus ir jų politines jėgas išstumti iš politikos ir neleisti perimti bent kiek daugiau provakarietiškų partijų balsų, stengiasi „Krabų ir Naisių“ projektą užstumti ant dešiniųjų elektorato. Ir atrodo, kad, nepaisant R. Karbauskio akivaizdaus antivakarietiškumo, žiniasklaidos, stambiojo kapitalo ir Zenono Vaigausko vadovaujamos Vyriausiosios rinkimų komisijos dėka siekti šio tikslo sekasi visai neblogai. Taigi, dešiniųjų laukia gana kebli situacija, nes norėdami būti valdžioje jie turės sudaryti koaliciją su veikėju, kurį patys siejo su Kremliaus minkštosiomis galiomis – dėl to rusiškų trąšų ir kombainų kunigaikštukas net kreipėsi į teismą dėl šmeižto.

Bet šiuo metu net patys aršiausi konservatoriai nutilo – tarsi būtų susitaikę su realybe, kad norint patekti į valdžią jokiu būdu negalima pykdyti R. Karbauskio. O tai atrodo gana juokingai, nes neabejojame, kad nė vienas rimtas konservatorių strategas netiki, kad R. Karbauskis pats priima tokius sprendimus kaip su kuo jo partija sudarys koaliciją. Nekovodami su šiuo stambiojo kapitalo veikėju, dešinieji tik padeda įgyvendinti scenarijus prieš rinkimus ir po rinkimų.

O juos jau esame aprašę. Scenarijus prieš rinkimus – tai projektas „Krabai ir Naisiai“, skirtas tam, kad dešinieji negalėtų valdyti vieni ir būtų priklausomi nuo nomenklatūros malonės. O po rinkimų realiausias gali būti nomenklatūros scenarijus „Pakišk dešiniuosius, laimėk prezidento rinkimus“. Tai yra leisti konservatoriams pavaldyti, o reikiamu momentu, pasinaudojus nuo oligarchų ir nomenklatūros priklausoma žiniasklaida, juos sukompromituoti, liepti oligarchui grįžti pas „maitintojus“, susigrąžinti vyriausybės kontrolę ir dar sukurti puikias prielaidas laimėti prezidento rinkimus.

Žinoma, tiek pirmo, tiek antro scenarijaus įgyvendinimo sėkmė priklausys nuo rinkimų rezultatų. Tačiau jei rinkimai modeliuojami taip, kad kairėje pusėje dominuotų socialdemokratai, savo dalį gautų Valdemaro Tomaševskio, Viktoro Uspaskicho ir Rolando Pakso partijos, o dešinėje liktų konservatoriai su liberalais bei R. Karbauskis, tikriausiai nereikia būti itin įžvalgiam, kad suprastum, jog dešinieji situacijos nekontroliuos, o lemiama įtaka bus nomenklatūros ir oligarchų rankose.

Todėl nebandydami sukelti visuomenės bangos, nukreiptos prieš oligarchus ir nomenklatūrą, ir nenuversdami „Krabų ir Naisių“ projekto į kairę elektorato pusę, dešinieji rinkimus pasitiks ramiai, tačiau pagal kitų sumodeliuotą scenarijų, o jis nieko gero nei dešiniesiems, nei Lietuvai nežada.

Gal ir klystame, tačiau jei nomenklatūrinių valstybininkų, stambiojo kapitalo ir žiniasklaidos dėka bus užtikrinta, kad valdančiosios daugumos formavimą nulemtų naujas oligarchinis projektas, tikimybė, kad valstybėje bus įgyvendintos ryžtingos permainos, mažinančios neigiamą nomenklatūros ir oligarchinių grupių įtaką bei orientuotos ne į stambiojo kapitalo interesus, bet į vidurinio sluoksnio stiprinimą, praktiškai yra lygios nuliui. zurnalas-valstybe

Informacijos šaltinis – žurnalas „VALSTYBĖ“ (www.valstybe.eu).

2016.09.14; 12:57

Na, su tokiu požiūriu tapti milijonierių tauta bus labai sunku, todėl ir iki šiaurės rytų Šveicarijos dar kopsime ilgai ir nuobodžiai. Nes Šveicarijoje ir Vokietijoje tiek daug milijonierių yra ne todėl, kad jie vieni iš kitų nuo ryto iki vakaro vagia, o todėl, kad skaidriai funkcionuojančioje ekonomikoje profesionalų žinios, kaip ir atsakingas taupymas bei investavimas, yra dažniausia priežastis, ilgainiui leidžianti sukaupti milijoninį turtą.

Tik nereikia iš karto kalbėti apie tai, kas akivaizdu: kad pas mus dar įprasta vieniems iš kitų vogti, o iki skaidriai veikiančios rinkos ekonomikos mums dar toli ar kad didžiausia rinkos ekonomikos pergale tampa žinia, jog Konkurencijos taryba pagaliau sugebėjo pasijudinti ir susidomėjo sūrio, pieno ar vaistų rinka. 

Continue reading „Pražiopsojome 10 milijardų“

Žurnalo IQ vyr redaktorius Ovidijus Lukošius, tarsi koks nepadorių, užgaulių internetinių komentarų rašytojas, peržengė kultūringo elgesio ribas. Minėto žurnalo liepos mėnesio numeryje redaktoriaus puslapyje, pavadintame „Lyderystės krizė“, jis rašo:

„Štai premjerą Algirdą Butkevičių ištinka mažakalbystės priepuolis. „Ne, aš turiu savo nuomonę, kurią esu išsakęs ne vieną kartą. Ačiū“, – teištarė ministras pirmininkas, paklaustas apie siūlymą įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystę. Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė  po panašaus Žinių radijo žurnalistų užduoto klausimo net paprasčiausiame sakinyje ėmė painioti gimines: „Aš esu tradicinės šeimos atstovas.“ Tačiau niekam nepavyko pranokti prezidentės Dalios Grybauskaitės – ji net nutraukė interviu su Latvijos televizijos žurnalistu, kai šis valstybės vadovės pasiteiravo, ar mūsų šalyje nesirengiama įteisinti tos pačios lyties asmenų santuokų: „Lietuvoje šia tema nevyksta didelių diskusijų ir manau, kad šis klausimas nėra aktualiųjų sąraše.“ Apsimesti, kad ši tema nesvarbi, gali tik aklas, kurčias ar kvailas.“

Continue reading „Ar ne per daug saviniekos?“

Lietuvoje vykstančius procesus stebint iš kiek didesnio atstumo, turėtų susidaryti tragikomiškas vaizdelis. Tuo metu, kai visas Vakarų pasaulis su nerimu stebi įvykius Rusijoje, šios valstybės agresiją Ukrainoje ir keliamą grėsmę Baltijos šalims, Lietuvos savivaldos rinkimus laimi su maisto produktų tiekimu susiję lyderiai, turintys glaudžių sąsajų būtent su Rusijos rinka.

Gali susidaryti įspūdis, kad ne prancūzai, o lietuviai yra tikroji gurmanų tauta, kuriai svarbiausia skaniai užkrimsti, o pavojai jų valstybės laisvei ar net jų pačių gyvybei yra 25 vietoje. 

Continue reading „Kol yra krabų ir agurkų, lietuviams Kremlius nebaisus“

Prastai finansuojama kariuomenė, nesurenkami mokesčiai, auganti skola, milžiniška socialinė nelygybė ir priklausomybė nuo Rusijos energijos išteklių, tarpstanti korupcija ir oligarchija. Šie teiginiai tinka kalbant ir apie Lietuvą, ir apie Ukrainą, todėl akivaizdu, kad tik visiškai aklas galėtų manyti, jog tai atsitiktinumas, o ne tikslingos veiklos rezultatas.

Taip, kaip Europos Sąjungai (ES) ir NATO reikia ekonomiškai stiprių, savo teritoriją ginti pasiruošusių Lietuvos ir Ukrainos, taip Rusijai reikia visiškai kitokių – silpnų, susiskaldžiusių, nuo jos rinkos ir energetikos priklausomų, išvogtų – valstybėlių, kad galėtų jas valdyti per sau palankius oligarchus. Todėl tuo metu, kai NATO skatino finansuoti krašto apsaugą, o ES – investuoti į aukštą pridėtinę vertę, Lietuvoje garsiausiai skambėjo balsai, primenantys, kad mūsų šalis per amžius buvo agrarinė, o investuoti į savo kariuomenę yra kvaila, nes patys nuo Rusijos vis tiek neapsiginsime, tegul mus gina NATO.

Continue reading „Ukraina ir Lietuva buvo ruošiamos susinaikinimui“

Jau minėjome, kad Ukrainoje vykstančiame kare Lietuva atlieka labai specifinį vaidmenį. Tuo metu, kai Lietuvos politikai ir visuomenės veikėjai demonstruoja įspūdingą patriotizmo renesansą ir mušasi į krūtinę dėl Ukrainos ir Lietuvos laisvės, vyksta ir kitokie procesai.

Lietuvos gyventojai didžiausią dalį visų savo pajamų visoje Europoje išleidžia pirkdami Rusijos tiekiamus energijos išteklius, elektrą ir dujas.

Taigi mes pagal savo pajamas esame patys didžiausi Rusijos kariuomenės ir jos remiamų teroristų finansuotojai. Svabiausia, kad ši situacija galėjo pasikeisti, jei Lietuva būtų pradėjusi skalūnų gavybą ir išsprendusi bazinio elektros generavimo problemą.

Continue reading „„Esame patys didžiausi Rusijos kariuomenės finansuotojai…““

Pasaulis – labai keistas reiškinys. Jis nuolat turi būti gelbėjamas: jei ne nuo pamišusio diktatoriaus, tai nuo tirpstančių ledynų ir sparčiai besidauginančios žmonijos, kuri tiesiogine to žodžio prasme, remiantis senesnėmis mokslininkų prognozėmis, jau turėjo netilpti Žemėje.

Tačiau mokslininkų, tobulinančių mus supančią aplinką, dėka sugeba susispausti ir išlikti. Vyksta savotiškos lenktynės – arba žmonija greičiau nustekens pasaulį, arba mokslininkai sugalvos, kaip tai daryti ilgiau.

Continue reading „Obama ir vėl gelbsti pasaulį. O kas išgelbės lietuvių tautą?“

Gali atrodyti, kad tai kvailas pokštas, tačiau tiesa yra ta, kad po rinkimų dažniausiai girdėjau diskutuojant dviem temomis. Pirmoji – kurie ministrai keisis. Antroji – kokia nesąmonė, kad ir vėl nebus priėmimo prezidentūroje !

Kad tai rimta problema, verta viešos diskusijos, pademonstravo ir kelios dienos po rinkimų pasirodęs straipsnis, kuriame keli intelektualai su žurnalistu pasidalijo mintimis apie priėmimo prezidentūroje svarbą.

Continue reading „Rinkimai baigėsi. O kur, po galais, puota prezidentūroje?“

Sunku pasakyti, kokie politiniai spektakliai, kovos ir intrigos mūsų dar laukia, tačiau, gerbiamieji skaitytojai, būkite pasiruošę – jų turėtų būti gana daug. Žinoma, negaliu teigti, kad jų įtaka bus labai didelė, tačiau pastangų išsiūbuoti Lietuvos valstybės jei ne pamatus, tai bent jau visuomenę tikrai bus.

Tik naivuoliai galėjo tikėtis, kad viskas praeis ramiai: Lietuva išsivaduos iš „Gazprom“ gniaužtų, Ukraina Lietuvoje pasirašys asocijuotos narystės sutartį su Europos Sąjunga (ES), o prezidentė Dalia Grybauskaitė pasidovanos antrą kadenciją. Tokie reiškiniai ramiai nepraeina, ypač kai šalia yra nuolat „skriaudžiama“ ir peštis pasiruošusi kaimynė, kuri tiesiog negali pradėti spręsti savo valstybės problemų, nes visa gyvenime sukaupta patirtis susijusi tik su problemų kitiems sudarymu.

Continue reading „Politinių karščių sezonas tik prasideda“