Akys. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jei Vakarai išties trokšta skaudžiai nubausti Vladimirą Putiną dėl opozicionieriaus Aleksejaus Navalno nuodijimo, Vašingtonas su Briuseliu teturi vieną veiksmingą priemonę. Tai – masinė rusų šnipų deportacija iš JAV bei NATO ir Europos Sąjungos šalių.

Taip įsitikinęs britų Karališkojo gynybos instituto analitikas Džonatas Ealis. Vakarai privalą iš savo teritorijų išprašyti šimtus diplomatine neliečiamybe prisidengusių FSB ir GRU agentų. Toks Vakarų atsakas Kremliui taptų labai skausmingas. Kur kas skausmingesnis nei plačiai taikomos ekonominės sankcijos. 

Britų Karališkojo gynybos instituto analitikas Džonatas Ealis supranta, jog „kelių šimtų rusų agentų paskelbimas persona non grata nesustabdytų V.Putino agresijų, bet Kremliaus ponai suvoktų, kad po kiekvieno drastiško išpuolio į kairę ir dešinę švaistantis radioaktyviuoju poloniu ar „Novičiok“, jie Amerikoje ir Europoje netenka šimtų savo žvalgybos darbuotojų“. Taigi – per didelė kaina. Tik taip įmanoma V.Putiną priverst kitą sykį būti atsargesniam – bent susimąstyti, ar verta.

Analitikas Dž.Ealis dar primena, kaip nutiko 2018-aisiais, kai Solsberyje buvo nuodijamas į Vakarus pasitraukęs Rusijos žvalgybininkas Sergejus Skripalis ir jo duktė Julija. Tąsyk Vakarai namo išsiuntė 138 rusų žvalgybos darbuotojus ir bendradarbius. Britų analitikas neabejoja, kad ir šį sykį Vakarai turi elgtis labai panašiai – išprašyti atgal į Maskvą ne mažiau šimto Rusijos agentų. Gal net vertėtų išlydėti ženkliai daugiau, nei 2018-aisiais. V.Putinas suprastų, jog po kiekvienos naujos agresijos – vis didesnės ir didesnės bausmės.

Jei Vašingtonas ir Europos sostinės po pasikėsinimo į A.Navalno gyvybę neišprašys bent kelių šimtų FSB, GRU, Kremlius tai palaikys Vakarų silpnumu. Ir netrukus, žiūrėk, pamėgins dar ką nors nugalabyti naudojant retus, kariniuose institutuose pagamintus cheminius nuodus. 

Parengta pagal Maiklo Evanso publikaciją leidinyje „The Times“

2020.09.07; 10:33

Turkijos tanklaivis. EPA – ELTA nuotr.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas paskelbė, kad aptiktas didžiausias gamtinių dujų telkinys šalies istorijoje, praneša agentūra „Reuters“.
 
Juodojoje jūroje rasta 320 mlrd. kubinių metrų dujų, penktadienį sakė R. T. Erdoganas. Be to, esą yra pagrindo manyti, kad regione yra daugiau dujų išteklių. Anot prezidento, planuojama dujų gavybą pradėti 2023 metais.
 
Agentūra „Reuters“ iš šaltinių sužinojo, kad minėto dujų kiekio pakaktų patenkinti Turkijos poreikį 20 metų.
 
R. T. Erdoganas, be to, paskelbė, kad tęs prieštaringai vertinamą išteklių žvalgybą Viduržemio jūroje. Dėl to šiuo metu vyksta konfliktas su Graikija ir ES.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.21; 18:01

Nyderlandų žvalgybos MIVD būstinė. APN nuotr.

Rusijos užsienio reikalų ministerija pirmadienį iškvietė Nyderlandų reikalų patikėtinį Maskvoje, kad pareikštų protestą dėl tariamo šnipinėjimo.
 
Rusijos užsienio reikalų ministerijos teigimu, Rusijos karinio atašė Hagoje oficialiame automobilyje buvo aptikta šnipinėjimo įranga. Pasak Rusijos, tą įrangą rusų diplomato automobilyje įtaisė Nyderlandų žvalgyba.
 
„Šie nedraugiški veiksmai dar labiau komplikuoja ir taip sudėtingus abiejų šalių santykius“, – nurodoma ministerijos pareiškime ir raginama nedelsiant imtis priemonių, kad ateityje būtų išvengta panašių incidentų.
 
Nyderlandų premjeras Markas Ruttė atsisakė komentuoti pranešimus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.17; 15:44

Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.

Dabar visa Europa išsijuosusi kritikuoja Baltarusijos prezidentą Aliaksandrą Lukašenką, esą jis – žiaurus diktatorius, bet kokia kaina siekiantis kuo ilgiau išsilaikyti prezidento poste.

Aliaksandro Lukašenkos nuodėmės

Šiandieninis vadovas A.Lukašenka tikrai turįs nuodėmių. Nė neabejoju, kad kiekvienų rinkimų metu balsai Baltarusijoje buvo klastojami traukiant už ausų į viršų būtent A.Lukašenką ir tuo pačiu smukdant jo oponentus. Viešai demonstruojami kadrai, kaip Baltarusijos specialiosios pajėgos terorizuoja mitinguojančius baltarusius, nesutinkančius su 2020-ųjų rugpjūčio 9-osios rinkimų rezultatais, neva bylojančiais, kad A.Lukašenka net ir po 26-erių metų valdymo vis dar sugeba išlaikyti 80-ies proc. populiarumą, – šokiruojantys.

Verta prisiminti ir Olego Alkajevo knygą „Rastrelnaja komanda“. Slaptųjų tarnybų istorijų mėgėjai, be abejo, bus girdėję šią pavardę. Šis aukšto rango Baltarusijos vidaus reikalų ministerijos karininkas seniai išvykęs iš Baltarusijos. Šiandien jis greičiausiai gyvena Vokietijoje. Ten jis ir parašė daug triukšmo sukėlusius prisiminimus. O.Alkajevas savo knygoje pasakoja, kaip ne vienerius metus vadovavo mirties bausmę Baltarusijos kalėjimuose vykdančiai komandai, kaip ėmė įtarti, jog pistoletas, kuriuo buvo nušaunami mirties bausme Baltarusijoje nuteisti kaliniai, slapta naudotas politinių prezidento Aleksandro Lukašenkos oponentų žudymui… Į jo iškeltus klausimus taip ir neatsakyta.

Negalima pamiršti, kad būtent A.Lukašenka įsileido į šalį užtektinai daug rusiškų karinių bazių, šitaip Baltarusijos nepriklausomybei sukeldamas mirtiną pavojų.

Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.

Kuo konkrečiai A.Lukašenka nusikalto Lietuvai? Viena iš jo baisiausių nuodėmių – Astravo regione prie pat Vilniaus statoma nesaugi, bet kada į orą išlėkti ir vilniečius išnuodyti galinti atominė jėgainė. Kita nuodėmė – pastangos Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę traktuoti kaip baltarusišką darinį, lietuvius įspraudžiant į Žemaitijos rėmus.

Tačiau nė vieno reiškinio neįmanoma deramai įvertinti be palyginimų, sugretinimų. Pavyzdžiui, palyginkime, kaip Prancūzijos sostinėje Paryžiuje visai neseniai buvo tramdomi „geltonųjų liemenių“ protestai, ir tada pastarųjų dienų grumtynės Minsko gatvėse argi atrodys labai žiaurios?

Kokios Nikolos Pašiniano nuodėmės?

Kitas palyginimas – per Rytų partnerystės programos prizmę. Europa ne vienerius metus iš eilės Vakarų link tempia Armėniją. Tiek tuomet, kai Armėnijai vadovavo Seržas Sargsianas, tiek dabar, kai Armėnijai vadovauja Nikolas Pašinianas. O juk A.Lukašenka, lyginant jį su Armėnijos vadovais, turi vieną akivaizdų pliusą. Riebų pliusą. Per pastaruosius kelis dešimtmečius jis, vadovaudamas Baltarusijai, neužėmė nė centimetro svetimų žemių. Jam valdant iš Baltarusijos pusės kaimynų link nenušvilpė nė viena kulka, nė vienas sviedinys. Tarp Baltarusijos – Ukrainos ir Baltarusijos – Lietuvos valdant A.Lukašenkai nebuvo nė vieno karinio incidento pasienyje.

O štai Europos kažkodėl labai liūliuojama Armėnija iki šiol negrąžina Azerbaidžanui prieš kelis dešimtmečius užgrobto Kalnų Karabacho, nors tuo pačiu Europa visuose oficialiuose, viešuose dokumentuose tvirtina, jog Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė, jog Briuselis su Strasbūru gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą būtent su Kalnų Karabachu.

Armėnijos premjeras N. Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.

Kiekvienas neteisėtas, antidemokratinis A.Lukašenkos žingsnis palydimas gausiomis kritikomis tiek iš Briuselio, tiek iš Vašingtono, tiek iš Vilniaus. Pritariu: jei elgiasi negražiai – barkime. Bet kodėl kritikos, sakykim, iš Lietuvos politikų nesulaukia Armėnijos premjeras N.Pašinianas, demonstratyviai nepaklūstantis Jungtinių Tautų rezoliucijoms, įpareigojančioms armėnų separatistus kuo greičiau palikti Kalnų Karabachą? Kodėl Armėnijai nepriekaištaujama, kai, pavyzdžiui, 2016-aisiais ir visai neseniai 2020-aisiais kilo kariniai incidentai pasienio teritorijose, nusinešę gyvybių tiek vienoje, tiek kitoje pusėje?

Galų gale solidi gyvenimiška patirtis šių eilučių autoriui leidžia abejoti ir neva Armėnijoje pergalę švenčiančia demokratija.

Gal ir galima sutikti, kad Armėnijoje žmogaus teisės bei žodžio laisvė gerbiami labiau nei Baltarusijoje. Bet neišnarpliotų Pietų Kaukazo paslapčių – daug. Buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane, buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano žentas Mikaelas Minasianas neseniai savo asmeninėje paskyroje Facebooke buvo paskelbęs daug triukšmo sukėlusį videopranešimą apie skandalus, į kuriuos, jo tvirtinimu, įsipainiojo dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. 

Videokomentaras paskelbtas 2020 metų gegužės 30-ąją rubrikoje „Melo pabaiga“. Jis turįs ilgą pavadinimą – „Nelegali prekyba ginklais, „priešistorinių“ ginklų įsigijimo sandoris, korupcija ir ignoruojamos mirtys“.

Buvęs Armėnijos ambasadorius prie Šventojo Sosto ponas Mikaelas Minasianas pažymi, jog esama faktų, bylojančių, jog premjeras Nikolas Pašinianas įtraukė šalį į juodąjį prekybos nelegaliais ginklais tinklą, taip pat sutepė savo reputaciją prekyba kontrabandinėmis cigaretėmis. O kad paslėptų nuodėmes, vieną savo patarėją gegužės 23 dieną slapta komandiravo į Voronežą, kad ten šis surengtų slaptas derybas su Rusijos slaptųjų tarnybų atstovais.

Buvęs Armėnijos diplomatas dar priduria: „Yra faktų, kad N.Pašiniano atstovas su kažkokiu Davidu Galstianu iš Voronešo nuvyko į Maskvą, kad ten su Rusijos gynybos ministerijos pareigūnais sureguliuotų į paviršių iškilusį skandalą dėl nelegalios prekybos ginklais. Taigi N.Pašinianas dėl savo asmeninių reikalų kenkia ne vien Armėnijos prestižui. Jis kenkia ir šalies saugumui“.

Ar tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“, visuomet noriai besiimantys kritikuoti Turkiją ir Azerbaidžaną, ėmėsi šios temos? Beje, ši informacija buvo smulkiai išguldyta armėniškame armenianreport.com leidinyje, tad Azerbaidžanas – čia niekuo dėtas.

Lietuvai ši tema turėtų rūpėti. Juk ji aktyviai dalyvauja Rytų partnerystės programoje ir, regis, kuruoja būtent Armėniją.

Kas ir kada Lietuvoje rašė apie mafiją?

Taip pat būtų įdomu išgirsti, ar tarptautinė tiriamoji žiniasklaida deramai išanalizavo 2018-aisiais metais birželio ir rugpjūčio mėnesį Ispanijoje sulaikytų armėnų – gruzinų mafijos lyderių darbelius? Negi pamiršome: 2018 metų birželio 26-ąją Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį armėnų mafija vadinamai grupuotei (be 129 narių suimti ir septyni „įteisinti vagys“). Tąsyk atliktos 74 kratos Ispanijos miestuose Madride, Barselonoje, Valensijoje, Granadoje, Alikantėje, Marbelyje. Kratų metu paimta 100 tūkst. eurų grynaisiais, 9 šaunamieji ginklai, neperšaunamos liemenės bei įrenginys, skirtas perlydyti brangiuosius metalus.

Armėnų mafija. Emblema

Intensyvus tyrimas dėl armėnų mafijos (Armenian Power) pradėtas, kai Ispanijos teisėsauga nustatė, jog Marbelio mieste gyvena keletas asmenų, palaikančių ryšius su vienu iš įtakingiausių „įteisintų vagių“ Europoje. Pasirodo, tas ypač įtakingas „įteisintas vagis“ yra gyvenęs ir Lietuvoje – būtent iš Lietuvos vadovavo gaujai, kurią Ispanijos teisėsauga sučiupo 2018-ųjų birželio mėnesį. 

Ispanijos policijos duomenimis, mafijos atstovas Artiomas Sargsianas (pravardė – Artiom Saratovskij) – tai būtent tas žmogus, kuris po pasikėsinimo į vieno jo kontroliuojamos organizacijos nario gyvybę, įsakė Ispanijoje veikiantiems armėnų mafijos nariams susirinkti Lietuvoje – čia aptarti nesutarimus tarp gaujų.

Ar mes jau žinome, kas ir kodėl leido atvykti A. Sargsianui su savo sėbrais į Lietuvą? 

Belieka pridurti, kad 2017-aisiais metais Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį gruzinų mafijai, kuomet sučiupo 30 gruzinų, kaltinamų priklausius gruzinų mafijai. Bet ar apie tai tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai parašė bent vieną eilutę? Ar šia tema ką nors rašė lietuviškasis 15min.lt, mėgstantis imtis kritiškų Azerbaidžanui ir Turkijai temų? Šiomis sudėtingomis temomis teparašyta slaptai.lt portale…

ESISC ataskaita

2017 metais europietiška organizacija European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras) paskelbė sensacingą ataskaitą.

Minėtame pranešime pasakojama, kaip Azerbaidžanas atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje. Pasirodo, prieš Azerbaidžaną specialiai kryptingai rengtas sąmokslas, kurio užsakovai – po visą pasaulį išsibarsčiusi armėnų diaspora, dirbtinai kursčiusi lobistines Europos organizacijas. Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro (veikia Belgijoje nuo 2002 metų; sutrumpintas pavadinimas – ESISC) demaskuoti europiečiai politikai, tampriai susidraugavę su Vakarų armėnų diasporomis, organizuojančiomis tendencingas antiazerbaidžanietiškas akcijas. Tos akcijos specialiai nukreiptos prieš Azerbaidžano Vyriausybę siekiant ją diskredituoti svarbiose Europos institucijose, įskaitant ir Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją.

Klodas Monikė. ESISC vadovas

Vienas iš ataskaitos autorių – ESISC vadovas Klodas Monikė. Jis – buvęs prancūzų žvalgybos darbuotojas (Prancūzijos užsienio žvalgybos generalinė direkcija). Jo darbo specifika – žvalgybos analitikas, nagrinėjantis terorizmo, šnipinėjimo, organizuoto nusikalstamumo, tarptautinių konfliktų temas. Žurnalistinė veikla tebuvo priedanga. Jis yra parašęs knygų apie teroro aktus, surengtus rugsėjo 11-ąją Niujorke. K.Monikės knygos sulaukė didelio populiarumo. Nuo 2002-ųjų metų K.Monikė vadovauja Strateginės žvalgybos ir saugumo centrui.

Žodžiu, K.Monikės vadovaujama komanda 2017-aisiais pateikė Europos visuomenės dėmesiui ataskaitą įsimenančiu pavadinimu: „Armėnų ryšininkas: ESBO slaptosios grupės tinklas ir tarptautinės teisės pažeidimai“. (Visą šios ataskaitos tekstą galima rasti www.esisc.org portale).

The European Strategic Intelligence and Security Center (ESISC)

Šios organizacijos dėka demaskuota tendencinga, angažuota armėnų diasporos lobistų remiama europarlamentarų grupė, kurios svarbiausias uždavinys – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė parengė gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai, kad Kalnų Karabacho priklausomybė būtų nulemta Azerbaidžanui nenaudinga kryptimi. Toji slapta europiečių grupė tendencingai manipuliavo šiandieninėmis Kalnų Karabacho konflikto pasekmėmis, rėmė neteisėtas Armėnijos pretenzijas į Kalnų Karabachą ir darė spaudimą oficialiam Baku, kad šis sutiktų ginčus dėl Kalnų Karabacho narplioti būtent Jerevanui naudingomis sąlygomis.

Koks šiandien tų 2017-aisiais tendencingai veikusių europarlamentarų likimas? Gal jie – jau nebeišrinkti į Europos Parlamentą, bet į jų vietas susėdo kiti, dar tendencingesni?

Gal Vakarai mano, jog šitaip nuolaidžiaudami Armėnijai suvilios ją pasukti Vakarų kryptimi? Gal manome, kad, nepasmerkdami neteisėtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabacho regione, padarysime Jerevaną ištikimu sąjungininku (Lietuva – iš tų valstybių, kurios aiškiai nepasmerkė armėnų separatistų surengtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabache)? O gal manome, kad minėdami Krymo, Padniestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos atvejus bei pamiršdami Kalnų Karabacho tragediją, tokiu būdu sugėdinsime Jerevaną, priversime elgtis jį džentelmeniškai?

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Rytų partnerystės išvakarėse štai taip kalbėjo: „Dėl savo Europinio pasirinkimo penkios iš šešių Rytų partnerių patiria išorinių jėgų spaudimą: tai – užšaldyti konfliktai Sakartvele ir Moldovoje, tiesioginė agresija prieš Ukrainą. Baltarusija yra vienintelė partnerė, kurioje konflikto nėra, todėl esame pasirengę prisidėti stiprinant Baltarusijos nepriklausomybę ir suverenumą. Tačiau tai sunku daryti, nes Baltarusija neįgyvendina privalomų tarptautinių ekspertų reikalavimų dėl streso testų Astravo branduolinėje elektrinėje“ (informacijos šaltinis – ELTA). 

O kur bent užuomina dėl Kalnų Karabacho skaudulių?

Kaip Armėnijos perspektyvas vertina Lietuvos žvalgyba?

Norint perprasti Pietų Kaukazo regiono specifiką patariu susirasti 2019-aisiais paskelbtą Lietuvos Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie KAM (AOTD) atsakaitą dėl „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo“.

VSD ir AOTD ataskaitoje už 2018-uosius metus apie Kalnų Karabachą štai kas parašyta:  

„Rusijos vaidmuo įšaldytuose konfliktuose posovietinėje erdvėje suteikia galimybę užsitikrinti jai palankią šalių užsienio politiką – tai labiausiai pastebima Armėnijos atveju. Armėnijos priklausomybė nuo Rusijos paramos Kalnų Karabacho konflikte lemia, kad Jerevanas siekia išlaikyti gerus santykius su Kremliumi. Nepaisant 2018 m. įvykusios „Aksominės revoliucijos“, šalies užsienio politikos kryptis nesikeis“.

Ši nedidelė Lietuvos saugumo citata lai atveria akis tiems, kurie nemato nė vienos armėniškos nuodėmės.

Jei jau tokie kritiški A.Lukašenkai, kokie vis tik turėtume būti kritiški N.Pašinianui?!

XXX

Apie autorių.

Vytautas Čepukas. Slaptai.lt nuotrauka

Vytautas Čepukas gimė 1953 metais Krasnojarsko krašte (Rusija) politinių kalinių šeimoje. Penkerių metų buvo parvežtas į Lietuvą.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę dalyvavo Sąjūdžio veikloje, o po 1991 sausio įvykių įstojo į Lietuvos savanorių tarnybą. 1991-aisiais gynė Lietuvos parlamentą. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį ėmė tarnauti Lietuvos krašto apsaugos depertamento Utenos komendantinio būrio vadu.

Po to – tarnyba mokomajame karių rengimo mokymo centre, 1993 metais paskirtas SKAT 71-ojo bataliono vadu. Nuo 2000 iki 2003 tarnavo Vilniaus apskrities KASP rinktinės vadu.

Tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo nuo vyr. leitenanto laipsnio. Baigė tarnybą 2003 metais, turėdamas pulkininko leitenanto laipsnį. Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, savanorio kūrėjo, Lietuvos kariuomenės „Už nuopelnus“, Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje šaulių žvaigždės medaliu.

2020.08.13; 08:00

Amerikos žvalgyba

Šiek tiek daugiau nei prieš metus JAV žvalgybos agentūros parengė įslaptintą dokumentą, kuriame teigiama, kad Rusijos vyriausybė 2020 m. prezidento rinkimuose palaiko prezidentą Trumpą, o išvada atitinka jų sutarimą, kad Kremlius bandė padėti Trumpui laimėti rinkimus ir 2016 metais.

Nacionalinės žvalgybos direktoriaus buvo paprašyta pakeisti šį vertinimą, tačiau jis nesutiko, ir netrukus Trump pareiškė, kad direktorius atsistatydina, pranešė „The New York Times”. Netrukus po to, kai naujasis direktorius pasirodė, naujasis žvalgybos pareigūnas iš dalies pakeitė dokumentą, minkštindamas teiginį, esą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas norėjo, kad Trump laimėtų, teigiama straipsnyje paskelbtame šeštadienį žurnale “The New York Times “.

Šis tyrimas apima informaciją, kuri anksčiau nebuvo skelbta, ji susijusi su pareigūnų abejonėmis JAV žvalgybos agentūrų duomenimis Trump administracijoje, aprašoma, kaip jie bando informuoti prezidentą nesukeliant jo pykčio ir susirūpinimą ar dėl to nepraras savo darbo vietos“, rašė laikraštis, pridurdamas, kad tyrimo autorius, reporteris Robert Draper, kalbėjo su 40-čia dabartinių ir buvusių žvalgybos pareigūnų ir įstatymų leidėjais bei kongreso darbuotojais. (…)

Preliminarus praėjusiais metais parengto įslaptinto dokumento projektas „Nacionalinis žvalgybos vertinimas“ nagrinėjo chronišką „liguistą problemą“ tarp žvalgybos pareigūnų ir Baltųjų rūmų. Be kitų dalykų, ataskaitoje buvo nagrinėjami Rusijos bandymai daryti įtaką JAV rinkimams 2020 m. ir 2024 m., pasak kelių pareigūnų, kurie jį peržiūrėjo. „Pagrindinis sprendimas“ dokumente buvo tas, kad per 2020 m. rinkimus Rusija teikia pirmenybę esančiajam prezidentui. Norėdami išsklaidyti bet kokią prielaidą, kad Vladimiro Putino susidomėjimas Trump perrinkimu yra atšalęs, ši išvada yra pagrįsta informacija iš labai slapto užsienietiško šaltinio, ir bet kuris, perskaitęs ataskaitą, pavadintų ją“ 100 proc. patikima“, rašoma straipsnyje. Analitikai, naudodamiesi žvalgybos duomenimis, taip pat nurodė, kad Rusija dirbo remiant senatorių Sen Bernie Sanders, kuris tuo metu kandidatavo nuo demokratų partijos į prezidento postą.

Karikatūra: vis dar nežinome, kaip Rusija kišosi į JAV prezidento rinkimus

Veteranas, nacionalinės žvalgybos pareigūnas paaiškino savo kolegoms, pagal įrašus, kuriuos padarė vienas iš proceso dalyvių, jog tai neatspindi senatoriaus Sanders pranašumo, bet buvo bandymas „susilpninti šią partiją ir galiausiai padėti dabartiniam JAV prezidentui“, skelbiama publikacijoje. Vėliau, tuomečiam JAV Nacionalinės žvalgybos direktoriui Dan Coates buvo pasiūlyta pakeisti ataskaitą. Coates, kuris priminė, kad prašymas būtas nuo JAV administracijos pareigūno, todėl atsisakė. Liepos 28 d. Trump paskelbė, kad Coates paskutinė diena biure bus rugpjūčio 15 d., daugiau nei mėnesį anksčiau nei buvo planuota atsistatydinti.

Rugsėjo mėnesį buvo išplatinta nauja dokumento versija su pataisymais. Naujoje ataskaitoje tapo nebeaišku, ar Rusija simpatizavo dabartiniam prezidentui. Vietoj to, jis trumpai pasakė: „Rusijos lyderiai tikriausiai tiki, kad geresnių santykių su JAV tikimybė sumažės, jei JAV išrinks kitą prezidentą.“ Pokyčiai atspindėjo tai, ką leidinio autorius, Robert Draper, vadinamas „blaivios Trump eros įvykių plėtros šalininku“, kuris sunerimęs dėl kai kurių dabartinių ir buvusių pareigūnų, įstatymų leidėjų bei kongreso narių: „žvalgybos bendruomenės norą pakeisti tai, ką ji pasakyti kitaip tiesiog negali ir nenori nuliūdinti prezidento“, rašo, New York Times . (…)“

Vasario 13 d., Shelby Pearson, analitikė iš Nacionalinės žvalgybos direktoriaus biuro, liudijo per uždarą klausymą žvalgybos komitete atstovų palatoje, kad Rusija teikia pirmenybę įsitvirtinusio prezidento laimėjimui 2020 m. rinkimuose. Dauguma respublikonų prieštaravo, tada Pearsono parodymai buvo perduoti Trumpui. Kitą dieną, vasario 14 d., jis nutraukė įprastą instruktažą apie rinkimų saugumą, pasak vieno iš susitikimo dalyvių. Jis paklausė tuometinio nacionalinės žvalgybos direktoriaus, buvusio viceadmirolo Joseph Maguire: „Ei Joe, kiek aš suprantu, jūs informavote Adamą Schiffą ir pasakėte jam, kad Rusija man palanki. Kodėl jūs tai pasakete Šifui?“ Nors Maguire bandė paaiškinti, kad tai buvo kitas pareigūnas, Trump toliau uždavinėjo klausimus ir susitikimas buvo nutrauktas.

Vasario 19 d. Maguire buvo informuotas, kad jam į štabą turėtų būti įleistas tas, kas galėtų jį pakeisti. Jį pakeitė Vokietijos ambasadorius Richard Grenell ir buvęs spaudos sekretorius ambasadorius Jungtinėse Tautose, žiniasklaidos konsultantas ir „Fox News“ komentatorius. (…)

Šaltinis: New York Times

2020.08.12; 12:30

Vadim Birštein. „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“

Istorikas ir visame pasaulyje pripažintas molekulinės genetikos mokslų daktaras Vadimas Biršteinas, rašydamas knygą „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“, tam tikru požiūriu nuo savo pagrindinės genetiko specialybės nenutolo. Tik šįkart tyrimo objektas buvo ne žmogaus, organizmo DNR, o šalies genetinio kodo šifravimas.

Maskvoje gimęs, baigęs Maskvos universitetą ir čia apsigynęs daktaro disertaciją V.Biršteinas iki pat emigracijos į JAV 1991 m. buvo aktyvus žmogaus teisių gynėjas, akademiko Andrejaus Sacharovo įsteigtos Rusijos žmogaus teisių nevyriausybinės organizacijos „Memorial“ narys ir tyrinėtojas. Kodėl jam atrodė svarbu pasitelkus archyvinę medžiagą grįžti į Rusijos gyventojams ypač sunkų Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpį, kuris oficialiojo Kremliaus visada buvo vaizduojamas gražesnis, nutylint, draudžiant kalbėti apie tai, kas nedaro garbės, pats autorius knygos įžangoje apibūdina taip:

„Kaip ir visi, gimę Maskvoje per karą, iš vaikystės girdėjau pasakojimų apie katastrofiškus 1941 metus, nes sovietų vadovybė buvo nepasirengusi vokiečių puolimui bei veržliam žygiui, ir apie paniką, kuri apėmė Maskvą 1941 m. spalio 16 d., kai vokiečių tankai pasiekė Maskvos priemiesčius. Mano mama, gydytoja, buvo mobilizuota 1941 m., tarnavo karo lauko ligoninėje nuo 1941 m. birželio iki 1943 m. pabaigos ir buvo daugelio baisių įvykių liudininkė. Pavyzdžiui, tūkstančiams civilių savanorių, pasiųstų ginti Maskvą pašauktinių, buvo duodamas vienas šautuvas trims kariams. Tas pats vienas šautuvas tekdavo trisdešimčiai Leningrado pašauktinių, o šaudmenų visai neturėta. […]Dar slogesni buvo šykštūs tėvų draugų pasakojimai apie kasdienį gyvenimą fronte: ypatingi šių be jokios suvokiamos priežasties suimamus karininkus, bausmės batalionus, kareivius, siunčiamus į ataką per minų laukus (mano tėvo artimiausias draugas tai patyrė pats), sušaudymus priešais rikiuotę, baisius lavonais nubarstytų laukų vaizdus, tankus, kurių vikšrai užkimšti iš žmogaus mėsos susidariusiu mišiniu.“

Atidžiau patyrinėti, kas karo metais vyko Raudonojoje armijoje, Rusijos kalėjimuose, šalį apraizgiusiuose lageriuose buvo akis badantys aukų skaičiai, kurie oficialiuose šaltiniuose irgi visada buvo stipriai pamažinti. Bet 2017 m. Rusijos Federacijos Dūmoje nuskambėjo naujas žmonių netekčių per vadinamąjį Didįjį tėvynės karą (tai yra Antrąjį pasaulinį) skaičius: „1941–1945 m. SSRS gyventojų sumažėjo daugiau kaip 52 milijonais 812 tūkst. Iš jų dėl karo įvykių poveikio – per 19 milijonų kariškių ir apie 23 milijonus civilių gyventojų.“

Galima palyginti: amerikiečių per Antrąjį pasaulinį karą visuose frontuose žuvo 416 tūkst., vokiečių ir jų sąjungininkų kariuomenė neteko nuo 3 iki 3,6 mln. kariškių Rytų (Rusijos) fronte ir nuo 1 iki 1,5 mln. – Vakarų fronte. Be to, žuvo maždaug 2 mln. civilių asmenų.

Ieškodamas atsakymų, kodėl karą laimėjusi Rusija patyrė milžiniškų žmogiškųjų nuostolių, V. Biršteinas tarsi po ląstelę ir molekulę narsto archyvinę medžiagą, istorinius dokumentus, įvairių istorikų tyrimais paremtus veikalus, liudininkų, amžininkų prisiminimus.

Kas tie knygos įžangoje autoriaus minimi ypatingišiai? Tai pervadinti slaptos Stalino įkurtos ir tiesiogiai jam pavaldžios organizacijos „SMERŠ“ darbuotojai, dar vadinti smeršininkais.

Liguistai siekdamas kontroliuoti viską, kas vyksta šalimais ir toli nuo jo, 1943 m. pradžioje Stalinas slaptu įsakymu įsteigia karinę kontržvalgybos struktūrą „SMERŠ“ (trumpinys iš „Smertj špionam“ – „Mirtis šnipams“). Smeršininkai nekovoja su priešais, bet gaudami sotesnį kąsnį už frontininkus patogiai įsikuria fronto linijų užnugaryje ir prižiūri Raudonosios armijos vadus, generolus, paprastus karius bei sėja baimę. Dėl slaptumo „SMERŠ“ darbuotojus kartais būdavo sunku atpažinti net Raudonosios armijos kariškiams. Jie dėvėjo įprastą karinę uniformą ir turėjo įprastinius karinius laipsnius, t. y. formaliai ši tarnyba buvo pavaldi gynybos liaudies komisariatui. Kažkas suabejojo Stalino įsakymu ar žodžiu, parodė nepagarbą – ir iš „savųjų“ gretų išlindęs smeršininkas tokį be gailesčio ir teismo sprendimo galėdavo sušaudyti vietoje priešais karių rikiuotę. Pradėjęs nuo nedidelių grupelių fronto linijose, į karo pabaigą „SMERŠ“ aparatas įspūdingai išsiplėtė.

Maskvoje įsikūrusiai kontržvalgybos „SMERŠ“ vyriausiajai vadovybei (jai vadovavo tiesiogiai Stalinui pavaldus Viktoras Abakumovas, kurio valdiniai kurpė bylas, tardė, sadistiškai kankino) priklausė 646 darbuotojai, o „SMERŠ“ lauko padaliniai turėjo ne mažiau kaip 18–20 tūkstančių žmonių. 1943 m. „SMERŠ“ kontržvalgybos valdybos veikė 12 frontų ir 4 karinėse apygardose, o kiekvienoje šių valdybų būta 112–130 (frontų) ar 102–193 (apygardos) darbuotojų. Kiekvienas frontas ar apygarda buvo sudaryta iš 2–5 armijų su savais „SMERŠ“ skyriais. Taigi visose 680 divizijų veikė kontržvalgybos „SMERŠ“ skyriai, kurių kiekvienas turėjo po 57 darbuotojus, o korpusuose jiems dar buvo pridedama po 5 darbuotojus.

Beje, Rusijoje archyvinė medžiaga apie karinę kontržvalgybą „SMERŠ“ pirmąkart tapo prieinama tik 2003 m. „SMERŠ“ darbuotojai sekė savus sovietų kariškius, dažnai Stalino įsakymu suimdami net aukščiausius vadus, tyrė milžinišką kiekį tariamų ir tikrų tėvynės išdavikų bei šnipų bylų ir filtravo (tai reiškia tardė ir kankino) buvusius karo belaisvius. Rusų kareivis ištrūko iš vokiečių nelaisvės ir jam pavyko pasiekti savus? Nėra ko džiaugtis, nes patekus atgal pas „savus“ laukdavo kvotos ir kankinimai. „SMERŠ“ tapo pačiu tikriausiu teroro įrankiu, kurio saviškiai bijojo ne ką mažiau nei priešo.

smersh
Smersh

„Jie buvo ištobulinę sadistišką būdą: apverčia tave ant nugaros, nutraukia kelnes, išskečia kojas ir kad ims čaižyti šikšniniu rimbu. Neištveriamas skausmas, ypač jei čaižo patraukdami… Čia jau pasirašysi net tai, kad pasmaugei savo motiną, likus trejiems metams iki tavo paties gimimo“, – pasakojo Ivanas Černovas, kuriam pavyko išlikti gyvam.

Toks pat „filtras“ laukė priešo užimtoje teritorijoje atsidūrusių, bet „išlaisvintų“ civilių, o vėliau, karui pasibaigus, smeršininkai ėmė filtruoti visus vokiečių nelaisvę išgyvenusius repatriantus.

Iš viso nuo 1941 iki 1945 m. karo tribunolai nuteisė 472 tūkst. sovietų kariškių, kurių bylas kurpė karinė kontržvalgyba, ir iš jų 217 tūkst. sušaudyti. Maždaug 5,4 mln. sovietų karo belaisvių ir į Vokietiją darbams išvežtų civilių asmenų buvo perkošti per „Smeršo“ darbuotojų „filtrą“. 600 tūkst. iš jų nuteisti ir pateko į Gulago lagerius. Rytų Europoje „SMERŠ“ operatyvininkai „valė“ užkariautas teritorijas, šalindami visus, kurie ateityje galėjo bent menkiausiai priešintis būsimajam šių šalių sovietizavimui.

Tiesą sakant, smeršininkai okupuotas šalis ne tik „valė“, tai yra nebaudžiami žudė, kankino, prievartavo, bet kartu su kitais „išvaduotojais“ marodieriavo: traukiniais į Rusiją iš Vokietijos, Vengrijos, Rumunijos, Baltijos ir kitų „išvaduotų“ šalių buvo vežamos mašinos, baldai, meno kūriniai, juvelyriniai dirbiniai ir apskritai viskas, ką jie manydavo esant vertinga, net matracai, butų durų matiniai stiklai, vonios ir t.t.

Pasibaigus karui Stalinui žudynių nepakako. Jam ėmė vaidentis, kad nuolat rezgami sąmokslai prieš jį. Ligoninėje mirė svarbus jo aparato žmogus – Stalinui pasirodė, kad aplaidūs gydytojai žydai jį nužudė, ir gimė daugybę šios profesijos atstovų į lagerius ar sušaudyti pasiųsta „Gydytojų sionistų byla“. Viena giminaitė, Stalino įsitikinimu, per daug kalba – ir „SMERŠ“ darbuotojai, paties įpykusio Stalino vadovaujami, suima jo gimines, šių draugus, kolegas bei tolimus pažįstamus ir kurpia „Alilujevų bylą“.

Nuo Stalino draugo, giminaičio iki „liaudies priešo“ – mažiau nei vienas žingsnis. Beveik dešimtmetį Stalino įsakymu žiauriai kitus kankinęs, luošinęs, žudęs ir apskritai per daug žinojęs „SMERŠ“ vadovas V. Abakumovas galiausiai pats apkaltinamas pataikavimu sovietų pareigūnų gydytojams žydams. O tai reiškė sabotažą prieš patį Staliną ir tėvynės išdavimą. V. Abakumovas, daugiau nei pora metų žiauriai tardytas ir muštas buvusių savo pavaldinių, 1954 m. pabaigoje pats išgirsta nuosprendį sušaudyti.

„Jei neatskleisite teroristų, amerikiečių agentų tarp gydytojų, tai būsite ten, kur dabar yra Abakumovas“, „Aš iš MGB neprašinėsiu. Aš galiu ir pareikalauti, ir per snukį duoti, jei jūs nevykdysite mano reikalavimų“, „Mes jus užvaikysime kaip avinus“, – tokiais žodžiais „didysis“ Stalinas plūdo naująją pervadintą „SMERŠ“ vadovybę.

Šiuo metu, kai Rusija įžūliai glaisto jai nepatogius istorinius faktus, su jos oficialiąja ideologija besikertančias tiesas ir vėl ima atstatinėti paminklus, kurti filmus apie tuos žmones, kuriuos pasaulis vadina žmogžudžiais ir nusikaltėliais, ši knyga pasitarnauja kaip tiesos veidrodis. Čia nėra interpretacijų ar asmeniškumų, čia kalba faktai, bylos, įstatymai, prisiminimai, tyrimai. Ir ilgas sąrašas, kur ir ką patiems galima susirasti bei pasitikrinti.

Šio išsamaus veikalo kantrius skaitytojus istorikas ir molekulinės genetikos specialistas V. Biršteinas tarsi priverčia pamąstyti: kokia dabartinės Rusijos DNR? Ar, palyginti su Stalino laikais, ji keičiasi, į kurią pusę mutuoja, kiek tamsi Stalino Rusijos praeitis turi įtakos dabartiniam šios šalies genetiniam kodui.

XXX

Ištrauka iš Vadimo Biršteino knygos „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“

Vadus – nubausti

1943 m. 60 % Leningrado frontot ribunolų nagrinėtų bylų figūravo kaltinimai „antisovietine propaganda“ (58-10 straipsnis)11. Daugumai nuteistųjų bausmė nuo penkerių iki dešimties metų PDL buvo pakeičiama tarnyba bausmės batalionuose bei kuopose.

Nuteistiems karininkams trys mėnesiai bausmės batalione prilygo dešimčiai metųkalėjimo. Net generolai frontuose buvo suiminėjami už „antisovietinę propagandą“ ar išdavystę. Štai keletas pavyzdžių. 1943 m. gegužę smeršininkai suėmė generolą leitenantą Vladimirą Tamručį, Pietvakarių fronto tankų junginių vadą, vos jam išėjus iš ligoninės: buvo apkaltintas valstybės išdavimu, ir septynerius metus praleido Suchanovo kalėjimo vienutėje nežmoniškomis sąlygomis. 1950 m. jis mirė, taip ir nesulaukęs teismo.

Netrukus ilgalaikiu Suchanovo kaliniu tapo kitas generolas. 1943 m. gruodį generolas leitenantas Ivanas Laskinas iškviestas į Maskvą neva gauti paskyrimo į naujas pareigas. Laskinas, tarnaudamas Šiaurės Kaukazo fronto štabo viršininku, tapo pasaulyje žinomu kariškiu. Būtent jis 1943 m. sausio 31 d. vadovavo operatyvinei grupei, kuri Stalingrade paėmė nelaisvėn 6-osios armijos aukštuosius karininkus drauge su feld-maršalu Friedrichu Pauliumi. Be to, Paulius kaip tik pasidavė pačiam Laskinui.

Maskvoje generalinio štabo pavaduotojas Aleksejus Antonovas pranešė Laskinui apie jo paskyrimą 4-ojo Ukrainos fronto štabo viršininku. Bet iš pradžių gynybos liaudies komisariato vyriausiosios kadrų valdybos viršininkas Filipas Golikovas pasiuntė Laskiną į pamaskvės sanatoriją „Archangelskoje“, kad jis neva pailsėtų. Tačiau jau kitą dieną, gruodžio 18-ąją, į Laskino kambarį įėjo jam nepažįstamas majoras ir pareiškė, kad yra pasiųstas Golikovo jį nugabenti į Maskvą. Kaip netrukus paaiškėjo, majoras ir du jį lydintys kiti karininkai iš tikrųjų buvo „Smeršo“ operatyvininkai. Jie privertė Laskiną sėsti į automobilį, kuriuo generolas buvo nuvežtas į į nelemtai pagarsėjusio Lubiankos valstybės saugumo pastato vidinį kiemą. Atsiminimuose Laskinas rašė:

nkvd
NKVD budeliai

„Karininkai atėmė iš manęs asmeninį ginklą ir iškratė kišenes… Buvau įvestas į didelį kambarį be langų, tuojau nuo pečių nulupo generolo antpečius, nuo krūtinės – ordinus, ir du sargybiniai, suėmę mane už rankų aukščiau riešų, nuvedė geležiniais laiptais pas visų svarbiausią asmenį – „Smeršo“ generalinės valdybos viršininką…generolą pulkininką Abakumovą, kuris nužvelgė mane nuo kojų iki galvos ir nuožmiu balsu pasakė: „Klok apie savo nusikaltimus.“ Aš kategoriškai atsakiau, kad prieš Tėvynę niekada ir jokių nusikaltimų nesu padaręs ir nemaniau padaryti… „Mes norėjome tave suimti, – toliau rėkė jis, – dar 1938 metais… ir be reikalo taip nepadarėme. O tu iki šiol mėginai ignoruoti mūsų organus. Dabar sužinosi, kas esi!“

Kaip žinoma, „organais“ čekistai mėgo vadinti patys save. Iš pradžių Laskinas laikytas ir tardytas Lefortovo kalėjime, o vėliau perkeltas į Suchanovo kalėjimą. Likimo ironija, kad 1943 m. gruodžio 31 d. Amerikos vyriausybė jį apdovanojo kryžiumi „Už didžius nuopelnus, už ypatingą didvyriškumą per karines operacijas prieš mūsų bendrą priešą, Vokietiją, Antrajame pasauliniame kare“. Matyt, Vakarų sąjungininkams feldmaršalo Pauliaus paėmimas nelaisvėn atrodė labai svarbus.

1944 m. sausio 3 d. Laskinui pateiktas kaltinimas, esą jis buvęs vokiečių agentas ir vykdęs šnipinėjimo veiklą prieš Sovietų Sąjungą (58-1b straipsnis). Tačiau jis nebuvo teisiamas, o toliau laikomas Suchanovkoje. Tik 1952 m. rugsėjo 2 d. SSRS aukščiausiojo teismo karinė kolegija nuteisė Laskiną, tada jau kaltinamą karinės pareigos nevykdymu (193-17a straipsnis), dešimčia metų laisvės atėmimo. Laskinas neva sulaužė karinę priesaiką 1941 m., kai jo kariuomenė buvo vokiečių apsupta, sunaikino savo partijos nario bilietą, atsikratė pistoleto ir pakeitė karinę uniformą į civilius drabužius. Jį taip pat tardė vokiečių vadovybė – šį faktą jis nuo „organų“ slėpė ilgą laiką. Matyt, visi šie išgalvoti kaltinimai buvo panaudoti, siekiant nuslėpti tai, kad Laskinas, nepadaręs jokio realaus nusikaltimo, jau beveik dešimt metų praleido Maskvos tardymo kalėjimuose. 1953 m. gegužės 29 d., po Stalino mirties, Laskinui nuosprendis buvo panaikintas ir byla nutraukta nesant nusikaltimo sudėties. Laskinas paleistas iš kalėjimo, ir sovietiniai apdovanojimai jam grąžinti. Paskui jis toliau tarnavo kariuomenėje.

Vykstant Laskino teisių SSKP eilėse atkūrimui, paaiškėjo ir priežastis, dėl kurios visa tai jam nutiko. Kaip Laskinui pranešė partinės komisijos pirmininkas, jį įskundė Abakumovui Šiaurės Kaukazo fronto KŽS „Smerš“ viršininkas Michailas Belkinas, kuris labai norėjo gauti antrą Lenino ordiną, bet Laskinas nesutiko pristatyti jo šiam apdovanojimui sakydamas: „Beje, aš visiškai nežinau, kaip atrodo jūsų darbas fronte.“ Vietoj šio apdovanojimo fronto karo taryba Belkiną teikė apdovanoti 1-ojo laipsnio Tėvynės karo ordinu, kurį šis ir gavo.

Tikriausiai Laskino nesutikimas Belkiną labai nustebino. Sprendžiant iš Boriso Averbucho, turėjusio seržanto laipsnį ir tarnavusio 8-osios gvardijos armijos KŽS „Smerš“ vertėju,  „Smeršo“ karininkai lengvai gaudavo kovinius apdovanojimus:

„Smeršo“ karininkams ordinų negailėta, ir niekas negalėjo suprasti, kaip kontržvalgybos skyriuje veikia apdovanojimų virtuvė. Vyresnysis leitenantas Traiciukas per pusantrų metų gavo keturis kovinius ordinus, nors nė karto nesilankė pirmosiose linijose. Jis, nė karto neperžengęs fronto linijos ir nedalyvavęs likviduojant kokią nors diversantų grupę, turėjo ant kitelio prisikabinęs kovinių apdovanojimų daugiau nei bet kuris šaulių bataliono vadas.

„Smerše“ tarnavusių raudonarmiečių ir seržantų beveik nesiimta apdovanoti, tik pačioje karo pabaigoje keletas žmonių pamaloninti ordinais ir medaliais. Aš atėjau į kontržvalgybą su koviniu medaliu ir 1945 m. gegužę už dalyvavimą spec. operacijoje per Berlyno šturmą buvau apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu.“

Laskino suėmimas ir visa „byla“ buvo Belkino keršto padarinys. Tik 1966 m. Laskinui buvo atiduotas Amerikos kryžius „Už didžius nuopelnus“.

Sibiro karinės apygardos KOP operatyvinės valdybos viršininko generolo majoro Boriso Teplinskio byla buvo asmeniškesnė už Abakumovo bylą. Generolas Teplinskis suimtas dėl savo draugo, aukštas pareigas einančio NKVD karininko Viktoro Iljino, tuo metu NKVD 3-iosios valdybos (slaptos politinės) 2-ojo skyriaus viršininko. Pagal vieną iš dviejų versijų, Iljinas pateikė Abakumovui kompromituojančios informacijos apie jo, Abakumovo, meilės nuotykius. Tačiau Pavelas Sudoplatovas atsiminimuose tikina, kad Iljinas suimtas todėl, kad Teplinskiui pranešė apie VKŽV „Smerš“ rengimąsi jį suimti, o Abakumovas šį atvejį panaudojo kaip dingstį pasiskųsti Stalinui Merkulovo ir Berijos bei jų valdinių veiksmais. Tikriausiai abu šie įvykiai nebuvo laužti iš piršto.

Kad ir kaip ten būtų, 1943 m. balandžio 28 d. Abakumovas pats suėmė Teplinskį, o po penkių dienų, gegužės 3-iąją, Merkulovo kabinete suimtas Iljinas. Teplinskis su Iljinu apkaltinti priešiška veikla, sąmokslu ir antisovietine propaganda. Sprendžiant pagal tai, kad Iljinas kaltintas dar ir „slaptų žinių atskleidimu“, jis, matyt, iš tiesų įspėjo Teplinskį. Ši byla tapo viena iš tų, kurios buvo neatverstos daugelį metų. Per tardymus Teplinskis buvo negailestingai mušamas, ir jis vienuolika kartų skelbė bado streiką.

Tik 1952 m. vasarį YPA prie MGB nuteisė Iljiną aštuonerius metus ir 10 mėnesių laisvės atėmimo už antisovietinę propagandą, o tada jis paleistas, nes tas laikas jau praėjo, kol buvo tardomas. Po mėnesio, 1952 m. kovą, karinė kolegija nuteisė Teplinskį 10 metų laisvės atėmimo. Jis buvo paleistas po Stalino mirties. Abu netrukus reabilituoti nesant kokio nors jų padaryto nusikaltimo sudėties.

1944 m. balandžio 1 d. Abakumovas pateikė Stalinui ilgą pranešimą, kuriame jis išvardijo savo valdinių pranešimus apie tai, kad „Vakarų fronto vadas armijos generolas [Vasilijus] Sokolovskis ir jo štabo viršininkas [Aleksandras] Pokrovskis neužtikrina vadovavimo kovinėms operacijoms.“

Štai keletas šio pranešimo ištraukų:

„Taigi Raudonosios armijos generalinio štabo operatyvinio užnugario viršininkas generolas leitenantas [A. I.] Šimonajevas pareiškė: „Vakarų frontas nuo 1942 metų iki šios dienos eikvoja šaudmenų du tris kartus daugiau nei kiti frontai, bet norimų laimėjimų nebuvo ir nėra… Sokolovskis ir Pokrovskis prastai organizuoja žvalgybą, todėl neturi aiškaus supratimo apie priešą – apie jo karinių inžinerinių įtvirtinimų skaičių, nors tai labai svarbu renkantis vietą priešo gynybai pralaužti.“ […}

Sovietinis lageris

…Papulkininkis Aleksejevas pasakė: „Vakarų fronte ištikus menkiausioms nesėkmėms, štabas tyčia perdėtai įvertina priešo pajėgų dydį. Tikslių duomenų apie kariuomenę neteikia… Akių muilinimo įvertinant priešo pajėgas faktai vyksta [fronto žvalgybos skyriaus pulkininko J.] Iljino pastangomis pagal Pokrovskio nurodymą“ […]

Raudonosios armijos generalinio štabo žvalgybos skyriaus viršininkas [Fiodoras] Kuznecovas, turėdamas iš mūsų gautos medžiagos apie nekokią padėtį Vakarų fronto žvalgybos skyriuje, š. m. sausį [1944 m.] pasiuntė ten komisiją, vadovaujamą [SSRS prokuroro pavaduotojo] generolo leitenanto [Afanasijaus] Vavilovo, kurioje buvo majoras Krylovskis. Komisija aptiko žvalgybos skyriaus darbe daug bjaurių dalykų ir priešo pajėgų dydžio išpūtimo faktų…

Iljinskis, Pokrovskiui pritariant, ėmėsi priemonių, siekdamas sukompromituoti šią komisiją, ir net apkaltino Krylovskį, kad jis, būdamas Vakarų fronte, užuot dirbęs, sistemingai girtavo. Taip Pokrovskis ir Iljinskis pasiekė, kad dėl nustatytų bjaurių dalykų Vakarų fronto karo taryba reikalingų priemonių nesiėmė…

Š. m. kovo 25 d.… dėl prasto organizavimo per artilerinį rengimą RS įrenginiai [t. y. „katiušos“] paleido salvę į saviškius pėstininkus, dėl ko 352-osios divizijos daliniai patyrė didelių nuostolių. Pokrovskis… prašė niekam apie tai nepasakoti…

Vakarų fronto karo tarybos narys generolas leitenantas [Levas] Mechlis, kalbėdamasis su kontržvalgybos valdybos viršininku generolu leitenantu [Pavelu] Zeleninu, pasakė, kad Sokolovskis nesuprantamas žmogus, uždaras, nepatenkintas generalinio štabo atskirais žmonėmis… vadino juos veltėdžiais, o kartais dėl kai kurių paliepimų ironizuoja ir juos kritikuoja…“

Stalinas, siekdamas susigaudyti, kokia padėtis susiklostė Vakarų fronte, paskyrė naują specialią penkių žmonių komisiją, vadovaujamą Georgijaus Malenkovo. Komisijos nariai buvo DVRAPV viršininkas Aleksandras Ščerbakovas ir žvalgybos valdybos viršininkas Fiodoras Kuznecovas. Mechlis perdavė Malenkovui vieno iš vadų, kuris skundėsi Abakumovo valdiniais, anoniminį laišką. Turbūt Mechlis norėjo pavaizduoti, kad jis visomis jėgomis stengiasi padėti nubausti Sokolovskį. Nežinomo vado anoniminis laiškas buvo parašytas su didele aistra ir neapykanta smeršininkams:

„Šis laiškas yra kaip skaudančios širdies šauksmas, ir prašau Jus, draugas Stalinai, manęs už tai griežtai nesmerkti.

Štai kokia padėtis susidarė Vakarų fronte, vykstant dalinių ir junginių vadų pjudymui bei persekiojimui. Vadais absoliučiai nepasitikima. Daliniuose ir junginiuose viską valdo, kaip sakoma, karaliauja ir viešpatauja kontržvalgybos įgaliotiniai. Jie kaip nori, taip savivaliauja… Jais visada tikima, o vadais – niekada…

…Vadai sekami kiekviename žingsnyje. Jei vadas ką nors išsikviečia, tai jis po susitikimo su vadu iškart patenka į kontržvalgybą: kam kviestas ir koks buvo pokalbis…

Iš vado atimtos visos teisės ir iniciatyvos. Vadas negali nieko nuspręsti be kontržvalgybos įgaliotinio sutikimo. Iš vadų atimtos moterys [ŽLŽ], o kiekvienas kontržvalgybininkas turi po vieną ar po dvi. Kiekviename žingsnyje gąsdinama Mechliu, ir dabar nuotaika nepavydėtina, o juk dauguma iš jų, negailėdami savo gyvybių, gynė tėvynę ir turi nuo 4 iki 8 ordinų.

Kodėl taip yra? Nejau grįžo 1937-ieji, 1938-ieji metai – taip skaudu ir apmaudu.

Aš nepasirašau, nes žinau, kad jei pasirašysiu, tai tikrai pražūsiu, ir ši padėtis yra tikra.“

1944 m. balandžio 11 d. didžiulės apimties Malenkovo komisijos pranešime buvo aprašyta dar didesnį pasipiktinimą keliančių faktų negu tie, apie kuriuos pranešė Abakumovas. Per tą laiką žlugo vienuolika Vakarų fronte pradėtų karinių operacijų. Nuostoliai buvo didžiuliai: „Tose be rezultatų likusiose operacijose nuo 1943 m. spalio 12 d. iki 1944 m. balandžio vien aktyviuose [kovos] veiksmų ruožuose frontas neteko 62 326 žuvusiųjų, 219 419 buvo sužeistųjų. Dar pridėjus nuostolius pasyviuose fronto ruožuose, išeitų, kad Vakarų frontas nuo 1943 m. spalio iki 1944 m. balandžio neteko 330 587 žmonių. Be to, per tą laiką iš Vakarų fronto į ligonines pateko 53 283 ligoniai.“ Istoriko Boriso Sokolovo skaičiavimais, per tą patį laiką vokiečių nuostoliai šiame fronte buvo apie 13 000 žuvusiųjų, t. y. maždaug penkiskart mažesni negu Raudonosios armijos.

Komisijos išvada buvo štai kokia: „Operacijų Vakarų fronte nesėk-mių svarbiausia priežastis yra nepatenkinamas fronto vadovybės vadovavimas.“28 Pranešime taip pat rekomenduojama pašalinti iš pareigų Sokolovskį, Pokrovskį, Ilnickį ir kitus vadus. Pranešime kaltinamas iki Mechlio buvęs karo tarybos narys Nikolajus Bulganinas, taip pat Mechlis, kad nepranešė vyriausiajai vadovybei apie Vakarų fronto karinės vadovybės klaidas, ir rekomendavo Bulganinui skirti papeikimą. 1944 m. balandžio 12 d. Stalinas pasirašė direktyvą, kad nesėkmingas Vakarų frontas pervadinamas „3-iuoju Baltarusijos frontu“29. Trys buvusio Vakarų fronto armijos perduotos naujai sukurtam 2-ajam Baltarusijos frontui.

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nepaisant sunkių kaltinimų Abakumovo ir Malenkovo pranešimuose, šį kartą Vakarų fronto vadams bausmė buvo itin švelni. Sokolovskis buvo nušalintas, bet tuojau paskirtas 1-ojo Ukrainos fronto štabo viršininku. Pokrovskis toliau tarnavo, eidamas 3-iojo Baltarusijos fronto štabo viršininko pareigas. Tik Ilnickis neteko savo posto. Mechlis tapo 2-ojo Baltarusijos fronto karo tarybos nariu, o Bulganinas –1-ojo Baltarusijos fronto karo tarybos nariu.

Netrukus, 1944 m. lapkritį, Bulganinas taip pat pakilo tarnyboje iki gynybos liaudies komisaro pavaduotojo pareigų. Jis taip pat tapo VGK nariu. Dabar frontų karinė vadovybė raportuodavo Bulganinui, o šis pranešdavo Stalinui, kas jam atrodė reikalinga. Stalinui tiesiogiai toliau buvo pavaldūs tik Abakumovas ir Ščerbakovas su savo valdybomis.

Priežastys, dėl kurių Stalinas palaikė ir rėmė Bulganiną, nėra žinomos. Pagal veteranų atsiminimus, tarp kariškių frontuose klaidžiojo legendų apie Bulganino girtavimą bei apie tai, kad jis laikė ištisą haremą jaunų moterų. Be to, būdamas karo tarybų narys, jis turėjo penkis adjutantus, du telefonistus, virėją, ordonansą, t. y. tarną, ir asmeninių sargybinių. Štai kaip aprašė generolas Piotras Grigorenka Bulganino dalyvavimą fronto karo tarybos posėdyje:

„Per vaidinimą [t. y. būsimosios operacijos aptarimą pas 2-ojo Pabaltijo fronto vadą Markianą] Popovą, atėjo Bulganinas – girtas iki žemės graibymo. Veidas ryškiai raudonas, išpurtęs, po akimis maišeliai. Priėjo prie Markiano Michailovičiaus, kyštelėjo ranką ir nudribo greta prie stalo. O kitiems net nelinktelėjo… Popovas Bulganinui pasakė:

– Nikolajau Ivanovičiau, paprašyk visus atėjusius drauge su tavimi persikelti į priimamąjį.

– Aš nenoriu palikti politinio biuro nario vieno, – griežtai ir aiškiai mesdamas iššūkį ištarė baisūnas NKVD uniforma.

– Nikolajau Ivanovičiau, aš dar kartą prašau. Negaliu toliau dirbti, kol čia bus bent vienas pašalinis.

– Štai kaip jūs visi užsikrėtėte įtarumu. O reikia suprasti ir draugą – mano apsaugos viršininką. Jis taip pat turi instrukcijų ir net gali jų nepaisyti. Aš jam duosiu įpareigojimą, o jis tuojau paskųs, kad trukdau jam eiti tarnybą.

– Nežinau, nežinau, Nikolajau Ivanovičiau, bet aš, esant pašaliniams, operacijos plano neaptarinėsiu.

Jie dar šiek tiek pasiginčijo. Ir galiausiai Bulganinas įsakė visiems išeiti. Visą likusią aptarimo dalį jis prasnaudė. Ir paskui pasirašė viską nė nežvilgtelėjęs.“

Stalino aplinkoje Bulganinas buvo laikomas profesiniu atžvilgiu menkiausiai išsimokslinusiu kariškiu. Ir atrodo visiškai neįtikima, kad per visą karą Bulganinas laikytas SSRS valstybės banko valdybos pirmininku.

Ištrauka iš Vadimo Biršteino knygos „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“

2020.08.11; 15:00

Amerikos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Aukšto rango JAV žvalgybos pareigūnas perspėjo, kad šiais metais vyksiančius prezidento rinkimus bando paveikti Kinija, Rusija, Iranas ir kitos valstybės. Apie tai informuoja BBC.
 
Išplatintame JAV kontržvalgybos direktoriaus pranešime teigiama, kad užsienio valstybės naudoja „slaptas ir atviras įtakos priemones“, skirtas rinkimų rezultatams paveikti. Dokumente taip pat sakoma, kad šios šalys „turi savų rinkimų favoritų“.
 
Kinija esą norėtų, kad „prezidentas Donaldas Trumpas, kurį Pekinas laiko neprognozuojamu, nebūtų perrinktas“, tad šalis „deda vis didesnes pastangas paveikti rinkimus“.
 
Kontržvalgybos pranešime teigiama, kad Rusija siekia „apjuodinti“ Joe Bideną ir kitus „antirusiškos aukštuomenės“ narius. Kiti su Rusija susiję veikėjai „taip pat bando sustiprinti prezidento D. Trumpo kandidatūrą socialiniuose tinkluose ir Rusijos televizijoje“.
 
Tuo metu Iranas stengiasi „pakirsti JAV demokratines institucijas“ ir D. Trumpą bei „sukiršinti šalį“ prieš rinkimus, internete skleisdamas dezinformaciją ir „antiamerikietišką turinį“. Iranas esą deda tokias pastangas, nes mano, kad antrai kadencijai perrinktas dabartinis prezidentas „toliau vykdytų JAV spaudimą Iranui ir skatintų režimo pokyčius“.  
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.08; 06:00

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pareiškė, kad Turkija atnaujina energetinių išteklių žvalgybą Viduržemio jūros rytuose, ir apkaltino Graikiją nesilaikant duotų pažadų.
 
„Atnaujinome gręžimo darbus. Į teritoriją nusiuntėme laivą „Barbaros Hayrettin“, – po penktadienio pamaldų Stambulo Šv. Sofijos mečetėje sakė R. T. Erdoganas.
 
Liepą Turkija sutiko „kuriam laikui“ sustabdyti naftos ir dujų žvalgybos darbus netoli Graikijai priklausančios salos pakrantės. Žvalgybos darbai turėjo būti sustabdyti, kol tęsiasi Turkijos derybos su Graikija ir Vokietija.
 
„Jie netesėjo savo pažadų“, – teigė R. T. Erdoganas.
 
Angliavandenilių paieška Viduržemio jūros rytuose tapo rakštimi Turkijos ir ES santykiuose.
 
Liepą Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paragino Turkijai įvesti sankcijas ir apkaltino Ankarą pažeidžiant Graikijos ir Kipro teises. Šiuo metu Turkija, Graikija ir Kipras skuba eksploatuoti neseniai atrastus gamtinių dujų telkinius Viduržemio jūroje.
 
Ankara savo ruožtu tvirtina esanti pasirengusi derėtis su Atėnais be jokių išankstinių sąlygų.
 
Ketvirtadienį Graikija ir Egiptas pasirašė susitarimą dėl išskirtinių ekonominių zonų Viduržemio jūros rytuose, tačiau R. T. Erdoganas jo nepripažįsta.
 
„Šis susitarimas neturi galios“, – sakė Turkijos lyderis.
 
Pati Turkija pernai pasirašė panašų susitarimą su Jungtinių Tautų (JT) pripažįstama Libijos Vyriausybe dėl jūrų sienų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.07; 17:00

Britų žvalgybos būstinė

Šių metų liepos 21-ąją Didžiosios Britanijos Žvalgybos komitetas paskelbė oficialią ataskaitą, kaip rusų ofligarchai naudojo savo turtus, siekdami manipuliuoti Londono politikais.

Vertinant ataskaitą, britai, pasirodo, teturi vieną viltį – bent kiek sumažinti Kremliaus įtaką, nes visiškai atremti Kremliaus intrigų jau nebepavyks. Per daug susipainiota bei supainiota. Skaitant aaskaitą akivaizdu, kad britų žvalgybos pastaraisiais metais nesiteikė rimtai aiškintis, kokiomis priemonėmis ir būdais Rusija koreguodavo oficialiąją Londono politiką, omenyje turint ir 2016-ųjų metų referendumą dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos. Komiteto paskelbta ataskaita byloja, kaip su Kremliumi susijusiems rusų turtuoliams pataikaujantys britų politikai tapo Rusijos pažeidžiami.

Taigi ataskaitoje kritikuojama britų žvalgyba, nepajėgusi deramai ištirti Kremliaus pastangų paveikti Brexit rezultatus. Ataskaitos autoriai kritikuoja per didelį MI5 atsargumą, kai buvo tiriamos galimos Rusijos intrigos. Kai Žvalgybos komiteto vadovai paprašė MI5 vadovybės raštiškų įrodymų, įrodančių Rusijos pastangas kištis į politinius procesus Britanijoje, ši tesugebėjo pateikti vos šešių eilučių paaiškinimą, kuriame, beje, puikavosi iš viešųjų šaltinių paimta informacija.

Šnipinėjimo ypatumai Didžiojoje Britanijoje

„The Times“ klausia, ar britų politinė sistema galėjo tapti mažiau paveiki iš išorės, jei britų žvalgybos ir kontržvalgybos būtų rimčiau tyrusios ne tik „Brexit, bet ir 2019-ųjų rinkimus? Pasak ataskaitos sudarytojų, JAV, Švedijos ir Pancūzijos žvalgybos rimčiau ieškojo rusiškų pėdsakų, todėl jų rado.

Ataskaitoje taip pat perspėjama, kad Kremliaus pinigai taip plačiai pasklido po Didžiąją Britaniją, kad politinė Rusijos įtaka tapo … neišvengiama norma visoje Jungtinėje Karalystėje. Rusijos turtuoliai Londone ne tik išplovė milijonus vadinamųjų nešvarių pinigų, ne tik pataisė savo dalykines reputacijas, bet ir sėkmingai bendradarbiauja su britų nekilnojamojo turto, parlamento, viešųjų ryšių atstovais. Kai kurie valdančiosios konservatorių partijos donorai – rusų milijonieriai, turintys draugų Kremliuje.

Žodžiu, britams jau vargu ar pavyks visiškai atsikratyti Kremliaus įtakos. Jie tegali ją sumažinti.

Ataskaitoje pažymima, kad britų žvalgybas privalu rimčiau finansuoti nei iki šiol, taip pat derėtų peržiūrėti įstatymą „Dėl valstybės paslapties“ ir įteisinti griežtas taisykles, reglamentuojančias užsienio lobistų veiklą JK teritorijoje (užsiregistravimas – būtinas, priešingu atveju – deportacija neišvengiama).

Informacijos šaltinis – „The Times“

XXX

Britų parlamentaras gerokai pavėlavo teikdamas ataskaitą apie Rusijos įtakas. Pavėlavo maždaug vienerius metus. Šios ataskaitos ypač nenorėjo britų premjeras Borisas Džonsonas. Jis kaip įmanydamas vilkino jos paskelbimo datą. Beje, B.Džonsonas šią temą norėjo palaidoti. Jam asmeniškai nepalanku, kad tokia tema buvo viešai nagrinėjama parlamento Žvalgybos komitete.

Kodėl? Ataskaita meta šešėlį, kad B.Džonsono partija susipainiojusi su rusų verslininkais.

Borisas Džonsonas (Johnsonas). EPA-ELTA nuotr.

Kokių pavyzdžių galima pateikti? Liubov Černuchin, turtinga verslininkė, dideliais pinigais rėmusi konservatorių partiją, ieškojusi galimybių papietauti su tuometine premjere Teresa Mei ir sužaisti bent vieną golfo partiją su B.Džonsonu. O juk jos vyras – buvęs Rusijos finansų ministro pavaduotojas.

Levas Michejevas – bankininkas iš Rusijos. Jis rėmė šią britų partiją solidžiomis pinigų sumomis. Kodėl jam to prireikė?

Aleksandras Temerko – irgi rėmė britų partijas.

Beje, šių britų politinius judėjimus finansavusių turtuolių pavardės neįrašytos 55 puslapių ataskaitoje.

Atidžiai perskaičius ataskaitą akivaizdu, kad britai dešimtmečius mielai priimdavo rusų oligarchus kaip brangius svečius – jiems leisdavo daugiau nei reikėjo, jiems pataikdaudavo daugiau nei vertėjo.

Dabar visiškai akivaizdu, kodėl B.Džonsonas paniškai nenorėjo, kad ataskaita būtų paskelbta prieš 2019-ųjų parlamento rinkimus, nes, į paviršių iškilus žinioms apie rusiškus pinigus, jo partija galėjo ir nelaimėti rinkimų. Dabar aiški ir kita detalė: kodėl B.Džonsonas stengėsi į Žvalgybos komiteto vadovo postą prastumti sau lojalų, tačiau žvalgybose nenusimanantį politiką.

Britų politikus dėl Brexit išjuokianti karikatūra. EPA – ELTA nuotr.

Nuo 2010 metų konservatorių partijos sąskaitas papildė maždaug 4 milijonų svarų sterlingų sumos, atkeliavusios iš rusų verslininkų piniginių.

Beje, po ataskaitos paskelbimo vis tiek lieka neaišku, ar 2016-ųjų referendumas dėl išstojimo iš ES – vien tik Rusijos darbas?

Težinoma, kad britų verslininkas Aronas Benksas prieš Brexit referendumą į kompaniją Leave.EU investavo 8 milijonus svarų sterlingų ir tapo vienu iš stambiausių politinių investuotojų Didžiosios Britanijos istorijoje. Tiesa, jis visąlaik neigė, esą tai – rusiški pinigai.

Informacijos šaltinis – Der Spiegel (Jorg Šindler)

2020.07.23; 08:00

Šnipinėjimas

Rusijos ambasadorius Jungtinėje Karalystėje ponas Andrejus Kelinas atmetė kaltinimus, kad jo šalies žvalgybos tarnybos mėgino pavogti su vakcinos nuo koronavirusu kūrimu susijusią medžiagą.
 
„Aš visiškai netikiu šia istorija, ji nelogiška“, – A. Kelinas teigė BBC.
 
Ketvirtadienį Jungtinės Karalystės, JAV ir Kanados saugumo tarnybos paskelbė, kad programišių grupuotė „APT29“ bandė virtualiai įsilaužti į įvairias organizacijas, dalyvaujančias vakcinos nuo COVID-19 kūrime, kad galėtų pavogti susijusios informacijos. JK nacionalinis kibernetinio saugumo centras teigia esąs 95 procentais tikras, kad minėta grupuotė, dar žinoma kaip „The Dukes“ (liet. kunigaikščiai) arba „Cozy Bear“ (liet. mielas lokys), priklauso Rusijos žvalgybos tarnyboms.
 
Paklaustas, ar minėta grupuotė tikrai susijusi su Rusija, ambasadorius tiesiai neatsakė. „Apie jos egzistavimą sužinojau iš britų spaudos. Šiame pasaulyje neįmanoma kompiuterinius įsilaužėlius priskirti vienai ar kitai valstybei“, – kalbėjo Rusijos atstovas.
 
Ambasadorius A. Kelinas atmetė samprotavimus, kad Rusija įgautų pranašumą, sužinojusi apie kitų šalių šiuo metu kuriamas vakcinas. Anot jo, Rusijos farmacijos įmonė „R-Pharm“ jau yra sudariusi partnerystės sutartį su britų-švedų farmacijos ir bioformacijos įmone „AstraZeneca“ dėl koronaviruso skiepo gamybos, jeigu šiuo metu Oksfordo universitete kuriama vakcina bus veiksminga.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.19; 19:00
 

JAV senatorius Rickas Scottas. EPA-ELTA nuotr.

JAV ir Kinijos kivirčas dėl koronaviruso protrūkio vėl įsiplieskė, skelbia BBC. JAV senatorius Rickas Scottas apkaltino Pekiną bandymais sutrukdyti Vakarams sukurti vakciną nuo naujojo koronaviruso.
 
Pasak JAV politiko, jis turi iš „žvalgybos bendruomenės“ gautų įrodymų, kurių jis negalėjo detalizuoti.
 
Tuo metu Kinija išplatino dokumentą, kuriuo gina savo kovos su koronavirusu strategiją. Dokumente taip pat nurodyta, kad JAV apie virusą esą buvo informuota dar pačioje metų pradžioje, sausio 4 d.
 
Floridai atstovaujantis senatorius R. Scottas, kuris priklauso Senato Ginkluotųjų pajėgų ir Nacionalinio saugumo komitetams, apie tariamą Kinijos sabotažą kalbėjo su BBC žurnalistu Andrew Marru.
 
„Vakcina privalo būti sukurta. Deja, turime įrodymų, kad komunistinė Kinija bando mus sabotuoti arba sulėtinti (…) Kinija nenori, kad mes, Anglija ar Europa tai padarytume pirmi. Jie nutarė tapti Amerikos ir visų pasaulio demokratijų priešininkais“, – interviu metu kalbėjo JAV senatorius.
 
Kai žurnalistas R. Scottą, garsėjantį savo ištikimybe ir lojalumu prezidentui Donaldui Trumpui, dar kartą perklausė apie tokius teiginius pagrindžiančius įrodymus, politikas atsakė, jog „įrodymus“ pateikė žvalgybininkai bei ginkluotosios pajėgos. „Yra dalykų, kurių negaliu viešai aptarinėti. Esu informuojamas“, – pridūrė jis.
 
Anot senatoriaus, jei „Anglija ar JAV (sukurs vakciną – ELTA) pirmos, mes ja pasidalinsime. O komunistinė Kinija dalintis neketina“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.08; 00:30

Juozas Grigulevičius. Paminklinė lenta

1951-aisiais metais Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja sušaukė sesiją, kurioje buvo apžvelgiama politinė ir ekonominė padėtis Lotynų Amerikos šalyse. Toje sesijoje ypač aršiai siautėjo tuometinis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Andrėjus Vyšinskis.

Nesiskaitydamas nei su žodžiais, nei su diplomatui privalomomis etiketo taisyklėmis, jis negailestingai užsipuolė būtent tas Lotynų Amerikos valstybes, kurios simpatizavo Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Labiausiai tąsyk kliuvo nedidelei Kosta Rikos valstybei, kuri palaikė draugiškus santykius su Vašingtonu. Žodžiu, SSRS diplomatijos šefas elgėsi kaip tikras chamas. O tuometiniai Kosta Rikos vadovai buvo pasimetę. Jie nežinojo, kaip deramai atsikirsti į iš piršto laužtus kaltinimus, beje, pateiktus grubia, diplomatams nebūdinga maniera.

Išeitį surado tuometinis Kosta Rikos ambasadorius Vatikane Teodoras Bonefil Kastro. Jis per naktį parašė padorumo ribų neperžengiantį, tačiau šmaikštų, žaismingą, argumentuotą bei įtikinamą atsaką sovietų diplomatams. Kitą dieną Kosta Rikos vadovai sesijoje perskaitė tą laišką viešai, girdint visiems sesijos dalyviams. Oficialus Kosta Rikos atsakas sulaukė ovacijų ir pritarimo.

O pasipūtusiam SSRS diplomatijos šefui A.Vyšinskiui nieko kito nebeliko kaip gėdingai tylėti. Raudonuojantis, siuntantis, prakaituojantis A.Vyšinskis suprato, jog rusiškos replikos čia nepadės, nes jo oponentai pasirodė esą gerokai iškalbingesni. Sesijos dalyvių simpatijos buvo skirtos mažosios Kosta Rikos atstovams.

Po akivaizdžios diplomatinės sėkmės Kosta Rikos ambasadorius Vatikane tapo asmeniniu Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro A.Vyšinskio priešu. Nesunku įsivaizduoti, kokiais epitetais A.Vyšinskis apibūdindavo poną T.B.Kastro, kai siųsdavo diplomatinius laiškus į Maskvą. Kosta Rikos diplomatas Vatikane buvo pravardžiuojamas ir “sarginiu imperializmo šunimi”, ir “aklu, kvailu amerikiečių politikos trubadūru”. O SSRS diplomatas Italijoje Michailas Kostyliovas savo ataskaitose Kosta Rikos atstovą apibūdindavo kaip “itin SSRS santvarkai nepalankų reakcionierių”.

Kosta Rika

Tuo tarpu Kosta Rikos diplomatas T.B.Kastro po skandalo JTO sesijoje ėmė sparčiai kopti karjeros laiptais. Pavyzdžiui, jam iš karto buvo pavesta kuruoti santykius ir su tuometinėmis Jugoslavijos bei Italijos vadovybėmis. Kosta Rikos diplomatą pagerbė net tuometinis Popiežius Pijus XII, surengdamas išskirtinį priėmimą.

Tačiau vertindamos pono T.B.Kastro veiklą iš tikrųjų klydo abi pusės: ir sovietų diplomatai, laikydami jį mirtinu SSRS priešu, ir vakariečiai, manydami, kad jis – nuoširdus Amerikos draugas. T.B.Kastro buvo itin slaptas sovietų žvalgybos agentas. Apie tai, kad T.B.Kastro yra su SSRS žvalgyba ryšius palaikantis žvalgas – nelegalas, – 1951-aisiais žinojo tik Stalinas ir dar keli sovietinės žvalgybos viršininkai. Ši paslaptis nebuvo atskleista iki pat šio žvalgo mirties 1988 metais. Kai kurių papildomų žinių apie šį sėkmingai sovietų žvalgybai dirbusį šnipą pavyko sužinoti tik po 1991-ųjų, kai žlugo pati Sovietų Sąjunga.

Kas gi iš tiesų buvo Kosta Rikos ambasadorius T.B.Kastro? Atsakymas į šį klausimą turėtų dominti ne vien Rusiją, Kosta Riką ar Vatikaną. Šią istoriją verta įsiminti ir Lietuvai, kadangi Kosta Rikos ambasadoriumi apsimetinėjęs T.B.Kastro iš tikrųjų buvo … Lietuvoje gimęs karaimas Juzef Grigulevič.

J.Grigulevič gimė 1913-aisiais metais Vilniaus karaimų šeimoje. Iš pradžių jis buvo būtent Juzef Grigulevič. Tačiau Lietuvai išsilaisvinus iš carinės Rusijos okupacijos ši šeima sulietuvino savo pavardes. Juzef Grigulevič tapo Juozu Grigulevičiumi. Bet Juozo Grigulevičiaus draugystė su Lietuva nebuvo ilga. Karaimas J.Grigulevičius simpatizavo komunistinėms idėjoms, propagavo revoliucijas. Todėl nenuostabu, kad 1931-aisiais už komunistinę propagandą buvo uždarytas į kalėjimą. Po kelerių metų paleistas į laisvę J.Grigulevičius išvyko gyventi į Lenkiją, iš kurios už komunistinių idėjų propagavimą netrukus taip pat buvo išprašytas.

Tada šis karaimas atsidūrė Prancūzijoje. Čia jis užmezgė ryšius su tarptautinėmis kairiosiomis organizacijomis, kurios finansiškai remdavo viso pasaulio revoliucionierius. Tos organizacijos kaupė milžiniškas lėšas, reikalingas revoliucijos propagandai. Tiksliau tariant, rūpinosi ne tuo, kaip pavalgydinti arba aprengti ištremtus revoliucionierius, o kaip surengti revoliucinius maištus. Pagrindinis kairiosios organizacijos, į kurią įstojo ir karaimas iš Vilniaus, rėmėjas buvo Kremlius. O lėšų srautus prižiūrėdavo NKVD agentai.

J.Grigulevič dirbo Paryžiuje prisidengęs Martino Edmondo Antuano pavarde. Kad J.Grigulevič nėra tikras prancūzas, niekam net į galvą nešaudavo. Mat šis karaimas buvo velniškai gabus užsienio kalboms. Užsienio kalbas jis išmokdavo labai greitai. Bet svarbiausia, kad išmoktomis kalbomis jis kalbėdavo be mažiausio akcento. Prancūzijoje jį laikė tikru prancūzu. O Ispanijoje – tikru ispanu. Savo žvalgybinės karjeros metu J.Grigulevič teko apsimesti dar ir tikru argentiniečiu bei tikru meksikiečiu. Iš viso šis iš Lietuvos kilęs karaimas laisvai ir be akcento kalbėjo maždaug dešimčia kalbų.

Sovietų žvalgyba ilgai nelaukusi nusprendė užverbuoti poną J.Grigulevič. Maskvoje puikiai žinojo, kad “karaimas Juzekas” iš tiesų yra gimęs Lietuvoje, kad jam nepatikusi lietuviška nepriklausomybė, kad jam už komunistines pažiūras teko sėdėti net kalėjime. Tuometiniai SSRS žvalgybos vadovai nusprendė verbuoti J.Grigulevič Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Ir būtų nesunkiai užverbavę, jei ne atsitiktinumas. Tuomet sunkiai susirgo Argentinoje gyvenęs J.Grigulevič tėvas, ir sūnus nedelsdamas išplaukė į Buenos Aires karšinti senojo tėvo. Verbavimo procedūra atidėta palankesniam momentui.

Ispanijoje kilus pilietiniam karui J.Grigulevič neliko nuošalyje. Jis palaikė komunistuojančių ispanų pusę. Tapęs 5-ojo pulko kuopos vadu padarė puikią karinę karjerą, kadangi minėtasis pulkas kovėsi pačiuose sudėtingiausiuose kariniuose placdarmuose. Beje, J.Grigulevič kariavo kaip argentinietis Chose Okampo. Net ir čia šį avantiūristo gyslelę turėjusį “argentinietį” lydėjo sėkmė. Jis nebuvo net sužeistas, nors elgėsi drąsiai, nesislėpdavo už bendražygių nugarų.

Šnipai, žvalgyba, kontržvalgyba. Slaptai.lt nuotr.

Štai tada sovietų žvalgyba dar kartą prisiminė “iš Vilniaus kilusį Juzeką”. Ir nusprendė “poliglotą bei šaltakraujišką avantiūristą” užverbuoti neatidėliojant šios procedūros vėlesniems laikams. Verbavimo operacija patikėta aukšto rango rezidentui Aleksandrui Orlovui (Švedui). “Juzeką iš Vilniaus” užverbuoti buvo itin lengva. J.Grigulevič seniai buvo pasiruošęs bendradarbiauti su to meto SSRS slaptosiomis tarnybomis. Slapta verbavimo procedūra buvo vien formalumas. J.Grigulevič savo noru, niekieno neverčiamas tapo žvalgybininku – nelegalu.

Tiesa, iš pradžių sovietų žvalgai tikrino, ar J.Grigulevič yra patikimas agentas. Jam buvo pavesta likviduoti keletą ispanų komunistams kenkiančių anarchistų. Tie darbininkų gretose didelę įtaką turėję anarchistai dažnai būdavo populiaresni nei komunistai. Štai tokius ir reikėjo arba nušauti, arba nunuodyti, arba suvažinėti.

Pats J.Grigulevič savo rankomis greičiausiai nieko nežudė. Jam tekdavo tik rengti pasikėsinimo planus. Jo parengti pasikėsinimo planai veikdavo tiksliai kaip šveicariški laikrodžiai. Jokių klaidų, jokių nesėkmių. Tačiau esama ir versijos, kad J.Grigulevič vargu ar pavyko išvengti budelio vaidmens. Juk tuometinis SSRS vadovas Stalinas siekė, kad visi žvalgybininkai, nežiūrint nei į rangą, nei į užimamą padėtį, būtų asmeniškai rankas susitepę krauju. Tokius lengviau valdyti. Tokie – patikimesni. Todėl neatmestina versija, jog mažų mažiausiai vieną sykį J.Grigulevič pačiam teko nuspausti pistoleto gaiduką.

Ko tik imdavosi “Juzefas iš Vilniaus”, viskas jam klojosi kuo puikiausiai. Ilgainiui jis tapo verslininku. Vertėsi kavos pupelių prekyba Europos turguose. Kavos pupeles pirkdavo Kosta Rikoje, paskui gabendavo į Senąjį Žemyną ir parduodavo Paryžiuje, Briuselyje ar Berlyne. Štai tada Kosta Rikos valdžia jį ir pastebėjo. Netrukus karaimas iš Lietuvos tapo Kosta Rikos diplomatu, per naktį parengusiu tą garsųjį laišką, įsiutinusį SSRS diplomatus. Tapęs Kosta Rikos ambasadoriumi dar ir Italijoje bei Jugoslavijoje, “Juzefas iš Vilniaus” sulaukė sudėtingos ir pavojingos užduoties – parengti pasikėsinimą į tuometinį Jugoslavijos lyderį Josifą Broz Tito. Greičiausiai būtų parengęs nepriekaištingą planą. Bet Stalinui drįsdavęs prieštarauti Jugoslavijos prezidentas mirė sava mirtimi. Todėl rengti nužudymo plano J.Grigulevič neteko.

O štai Stalino oponentui Levui Trockiui ne taip puikiai pasisekė kaip pasisekė J.B.Tito. L.Trockis buvo nužudytas alpinistų kirtikliu. Iš pradžių 1940-ųjų gegužę buvo išžudyta beveik visa L.Trockio šeima, o po kelerių mėnesių – ir pats L.Trockis. Ši politinio pobūdžio žmogžudystė išsamiai ir smulkiai aprašyta tūkstančius kartų. Tiek rusų, tiek anglų ar prancūzų kalbomis. Bet tik nedaugelis šiandien žino, kad pasikėsinimo į L.Trockį planą rengė būtent tas iš Lietuvos išvažiavęs J.Grigulevič.

Po L.Trockio nužudymo sovietų nelegalas J.Grigulevič persikėlė į Argentiną, kurioje nesedėjo sudėjęs rankų. 1941 – 1943 metais jis organizavo diversijas tuose argentinietiškuose prekybos laivuose, kurie iš Argentinos į tuometinę Vokietiją gabeno įvairiausio pobūdžio krovinius. Mat iki pat 1944-ųjų Argentina palaikė oficialius ryšius su Adolfo Hitlerio valdoma Vokietija.

snipinejimas_enciklopedija
Šnipinėjimo enciklopedija

Į Maskvą nelegalas J.Grigulevič grįžo jau po Stalino mirties, todėl jam pavyko išvengti stalinistinių represijų: sušaudymo “už tėvynės išdavimą” arba sovietinių lagerių už “nelojalumą sovietų valdžiai”. Išėjęs iš žvalgybos J.Grigulevič apsigynė mokslų daktaro disertaciją, Maskvoje prie SSRS Mokslų Akademijos įkūrė Lotynų Amerikos institutą, parašė apie 30-im mokslinio pobūdžio knygų. Mirė 1988-aisiais savo mirtimi – kaip žymus sovietų mokslininkas, SSRS Mokslų Akademijos narys – korespondentas. Pirmosios užuominos apie jo žvalgybinę veiklą pasirodė sovietų spaudoje tik po jo mirties 1988-aisiais metais.

Šiandien oficialiame Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) tinklapyje Juzef Grigulevič įvardinamas kaip itin svarbus, reikšmingas, daug gero Maskvai nuveikęs “šaltojo karo” laikų agentas – nelegalas. Kai kuriuose rusiškuose leidiniuose tik puse lūpų užsimenama, kad šis karaimas buvo kilęs iš Lietuvos. O jei ir užsimenama apie šią aplinkybę, tai būtinai pabrėžiama, jog tuometinėje smetoninėje Lietuvoje būta tokios žiaurios diktatūros, kad J.Grigulevič nieko kito nebeliko, kaip kuo greičiau bėgti į užsienį.

Parengta remiantis užsienio spaudos pranešimais.

2020.06.02; 07:00

aotd_pailgas
Antrojo departamento prie KAM ženklas
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda pasveikino Antrąjį operatyvinių tarnybų departamentą (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos su 30-osiomis atkūrimo metinėmis.
 
„Prieš 30 metų Krašto apsaugos departamento Antrasis skyrius stojo Tėvynės sargybon, taip pratęsdamas garbingą Lietuvos karinės žvalgybos tradiciją. Pasiaukojama kasdienė Jūsų tarnyba iki šiol padeda užtikrinti Lietuvos žmonių saugumą“, – pabrėžė šalies vadovas.
 
Pasak prezidento, AOTD iki šiol stovi Lietuvos kariuomenės priešakyje. „Tik profesionali, pažangi ir patikima karinė žvalgyba leidžia iš anksto numatyti grėsmes ir laiku priimti sprendimus, reikalingus priešui atgrasyti ir šalies gynybai parengti“, – teigė šalies vadovas.
 
Prezidentas pabrėžė, kad nuo AOTD darbuotojų sumanumo, įžvalgos ir ryžto priklauso nepriklausomos Lietuvos valstybės ateitis, ir palinkėjo jiems didžiausios sėkmės.
 
Kaip ELTA jau skelbė, Lietuvos karinė žvalgyba atkūrimo trisdešimtmetį mini birželio 1 d.
 
Kaip ir visa krašto apsaugos sistema, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo žvalgyba buvo pradėta kurti nuo nulio. Tačiau jau per pirmuosius penkerius metus buvo padėti pagrindai būsimai efektyviai karinės žvalgybos tarnybos veiklai: sukurti būtini techniniai pajėgumai, suburti žmonės, formuoti jų įgūdžiai, kaupta patirtis. Ieškota tinkamiausio karinės žvalgybos pavidalo.
 
Krašto apsaugos departamente (KAD) prie Vyriausybės 1990 m. birželio 1 d. įsteigtas žvalgybos skyrius, kuris pagal tarpukario Lietuvos tradicijas pavadintas Antru. Spalio mėn. šis padalinys buvo pervadintas į Informacijos-žvalgybos skyrių. Iš pradžių skyriuje dirbo 7 pareigūnai. Jiems teko kaupti ir analizuoti informaciją apie Lietuvoje dislokuotus sovietinės kariuomenės dalinius, o parengtas duomenų suvestines teikti KAD vadovybei.
 
Praėjus metams, 1991-ųjų spalio mėn., KAD buvo reorganizuotas į Krašto apsaugos ministeriją (KAM), o Informacijos tarnybai paskirta krašto apsaugos sistemos kompiuterizavimo ir informacijos kaupimo funkcija. Žvalgybos funkcija buvo palikta vieninteliam tarnybos padaliniui – Analizės skyriui. Tų pačių metų gruodžio mėn. KAM paraleliai įkurta Imuniteto tarnyba, kuriai pavesta vykdyti kontržvalgybą.
1992 m. pradžioje žvalgybos informacijos rinkimo ir analizavimo funkcijas perėmė naujai įkurta KAM II tarnyba.
 
Po metų, 1993 m. sausio 8 d., II tarnyba pervadinta Žvalgybos departamentu, o Imuniteto tarnyba – Kontržvalgybos departamentu. Po kelių mėnesių abi tarnybos sujungtos į vieną – Žvalgybos ir kontržvalgybos departamentą, kuris, remiantis tarpukario tradicija, 1994 m. gegužės 1 d. pervadintas į Antrąjį departamentą prie KAM, o 1997 m. liepos 22 d. Lietuvos karinė žvalgyba gavo dabartinį pavadinimą – Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie KAM.
Generolo Jono Žemaičio – Vytauto paminklas prie Krašto apsaugos ministerijos Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
 
2000 m. liepos 17 d. priimtas Žvalgybos įstatymas įtvirtino, kad AOTD yra žvalgybos tarnyba.
 
Svarbu paminėti ir tai, kad nuo 2004 m., Lietuvai tapus visateise NATO ir Europos Sąjungos (ES) nare, AOTD glaudžiai bendradarbiauja su NATO ir ES žvalgybos ir kontržvalgybos bendruomene.
 
2019 m. sausio 8 d. Valstybės gynimo taryba patvirtino 2019-2024 metų AOTD veiklos strategiją, kurioje suformuluota AOTD vizija ir misija, nubrėžtos ilgalaikės pajėgumų plėtros gairės.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.02; 00:30

JAV paskelbus, kad traukiasi iš Atviros oro erdvės sutarties dėl karinių žvalgomųjų skrydžių, Rusija ragina surengti neeilinę sutarties šalių konferenciją. Ji turėtų įvykti praėjus vėliausiai dviem mėnesiams nuo JAV pareiškimo, antradienį Maskvoje sakė užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Dabar esą ieškoma tinkamos datos.
 
JAV vyriausybė prieš kelias dienas pareiškė, kad traukiasi iš Atviros oro erdvės sutarties tarp NATO valstybių ir buvusių Varšuvos pakto narių. Vašingtonas kaltina Maskvą pažeidžiant sutartį. Todėl esą ir JAV nebesijaučia įsipareigojusi sutarčiai. JAV pareiškimas sukėlė tarptautinį susirūpinimą. Rusija kaltinimus neigia.
 
Atviros oro erdvės sutartis leidžia 34 ją pasirašiusioms šalims keliskart per metus atlikti žvalgomuosius skrydžius sutarties partnerės oro erdvėje. Sutartis buvo sudaryta 1992 metais ir 2002-aisiais įsigaliojo. Žvalgomieji skrydžiai pirmiausiai vertinami kaip pasitikėjimo priemonė. Iki šiol jų surengta per 1 500. Juose dalyvauja ir stebinčių, ir stebimų valstybių atstovai.
 
S. Lavrovas nepasakė, kaip Rusija reaguos į JAV pareiškimą. „Mes nebūsime isteriški“, – teigė jis. Esą planuojama derinti veiksmus ir su sąjungininkėmis. Maskva pastaruoju metu teigė, kad nori toliau laikytis sutarties.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.27; 07:00

Seimas atmetė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nario Arvydo Anušausko pateiktas Žvalgybos įstatymo pataisas, kuriose siūloma įsteigti naują nepriklausomą žvalgybos institucijų priežiūros instituciją – Žvalgybos kontrolierių.
 
Už įstatymo pataisas ketvirtadienį po pateikimo balsavo 40 Seimo narių, prieš buvo 9, susilaikė 43 parlamentarai. 50 balsų projektas buvo atmestas.
 
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Dainius Gaižauskas sakė, kad ombudsmeno institutas yra reikalingas ir dėl to politikai sutaria. Tačiau D. Gaižauskas mano, kad nereikėtų dubliuoti darbo, nes šiuo metu Vyriausybėje sudaryta darbo grupė, jo duomenimis, jau baigia rengti žvalgybos ombudsmeno įsteigimą reglamentuojantį įstatymo projektą.
 
„Tikiuosi, kad šioje kadencijoje jį priimsime“, – sakė D. Gaižauskas.
 
Žvalgybos įstatymo pataisas parengę konservatoriai Seimo nariai Gabrielius Landsbergis, Arvydas Anušauskas ir Laurynas Kasčiūnas siūlė nustatyti Žvalgybos kontrolieriaus veiklos pagrindus ir įgaliojimus, Žvalgybos kontrolieriaus skyrimo ir atleidimo tvarką bei socialines garantijas.
 
„Tokia pareigybė neleistų politizuoti kai kurių žvalgybos veiksmų. Žvalgybos kontrolierius turėtų teisę gauti reikalingą informaciją, paaiškinimus, dokumentus, susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiais dokumentais“, – iš Seimo tribūnos sakė A. Anušauskas.
 
Šiuo metu galiojantis Žvalgybos įstatymas numato, kad žvalgybos institucijos vadovas kiekvienais metais atsiskaito Valstybės gynimo tarybai už savo vadovaujamos institucijos veiklą. Žvalgybos institucijų parlamentinę kontrolę Seimo statuto nustatyta tvarka atlieka Seimo statute nurodytas Seimo komitetas. Žvalgybos institucijų vyriausybinę kontrolę atlieka Vyriausybė pagal Konstituciją ir įstatymų nustatytą kompetenciją.
 
Taip pat nustatyta, kad skundus dėl žvalgybos pareigūnų veiksmų, pažeidžiančių žmogaus teises ar laisves, vykdant žvalgybą ir kontržvalgybą, tiria ir nagrinėja Seimo kontrolieriai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.21; 16:57

Atsargiai – fotografuoja. Slaptai.lt nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis ketina teikti Seimui Žvalgybos įstatymo pataisas, kuriose siūloma įsteigti naują nepriklausomą žvalgybos institucijų priežiūros instituciją – Žvalgybos kontrolierių. Jis vykdytų žvalgybos institucijų veiklos kontrolę.
 
Projektą parengę konservatoriai Seimo nariai G. Landsbergis, Arvydas Anušauskas ir Laurynas Kasčiūnas sako, kad nauju teisiniu reguliavimu siekiama sukurti nepriklausomą žvalgybos institucijų kontrolės mechanizmą, užtikrinti pagrindines žmogaus teises ir laisves bei veiksmingą apsaugą nuo galimos žvalgybos institucijų savivalės vykdant žvalgybą, taikant žvalgybos metodus bei naudojant žvalgybos informaciją.
 
Pasak jų, įsteigus Žvalgybos kontrolieriaus instituciją, bus panaikintos prielaidos galimam žvalgybos institucijų manipuliavimui turimomis galiomis, nes „žvalgybos institucijose sutelkta gana didelė galia kelia pagrįstą pavojų, jog tokios institucijos gali tapti tam tikro politinio susidorojimo su jomis ar politikams neįtikusiais asmenimis ar jų grupėmis įrankiu“.
 
Įstatymo pataisomis siūloma nustatyti Žvalgybos kontrolieriaus veiklos pagrindus ir įgaliojimus, Žvalgybos kontrolieriaus skyrimo ir atleidimo tvarką bei socialines garantijas.
 
Šiuo metu galiojantis Žvalgybos įstatymas numato, kad žvalgybos institucijos vadovas kiekvienais metais atsiskaito Valstybės gynimo tarybai už savo vadovaujamos institucijos veiklą. Žvalgybos institucijų parlamentinę kontrolę Seimo statuto nustatyta tvarka atlieka Seimo statute nurodytas Seimo komitetas. Žvalgybos institucijų vyriausybinę kontrolę atlieka Vyriausybė pagal Konstituciją ir įstatymų nustatytą kompetenciją. Taip pat nustatyta, kad skundus dėl žvalgybos pareigūnų veiksmų, pažeidžiančių žmogaus teises ar laisves, vykdant žvalgybą ir kontržvalgybą, tiria ir nagrinėja Seimo kontrolieriai.
 
Įstatyme nėra numatyta nepriklausoma žvalgybos institucijų veiklos kontrolės institucija, užtikrinanti žvalgybos institucijų veiklos teisėtumo kontrolę.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.21; 06:00

Gandai apie Šiaurės Korėjos vadovo Kim Jong-uno sveikatos būklę buvo nepagrįsti ir nėra jokių požymių, kad jam buvo atlikta širdies operacija, pareiškė Pietų Korėjos žvalgybos agentūra, skelbia BBC.
 
Pietų Korėjos žvalgybos agentūros vadovas Suh Hoonas trečiadienį kalbėjosi su parlamento komiteto nariais. Kaip skelbia Pietų Korėjos agentūra „Yonhap“, vadovas teigė jiems, kad nėra jokių požymių, jog ganduose apie Kim Jong-uno sveikatą yra tiesos.
 
Pasak komiteto, šiemet Kim Jong-unas tik 17 kartų pasirodė viešumoje, nors įprastai iki šio metų laiko jis vidutiniškai pasirodydavo 50 kartų. Tačiau vienas komiteto narys sakė, kad tai gali būti susiję su Covid-19 protrūkiu, nors oficialiai Šiaurės Korėjoje nėra patvirtintas nė vienas koronaviruso infekcijos atvejis.
 
„Negalima atmesti galimybės, kad Šiaurės Korėjoje yra protrūkis“, – sakė komiteto narys Kim Byung-kee.
 
Gandai apie Kim Jong-uno sveikatą pasklido po to, kai jis nepasirodė savo senelio gimimo metinių minėjime, kuris laikomas vienu iš svarbiausių metų įvykių. Šiaurės Korėjos lyderis 20 dienų nesirodė viešumoje. Kai kuriose žiniasklaidos priemonėse pasirodė pranešimai, kad Kim Jong-uno būklė yra kritinė po jam atliktos operacijos. Gegužės 1 d. jis galiausiai pasirodė gamyklos atidarymo ceremonijoje ir atrodė geros sveikatos.
 
Tuo metu Pietų Korėjos vyriausybė ir Kinijos žvalgybos šaltiniai teigė, kad pranešimai apie Kim Jong-uno būklę nėra pagrįsti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.06; 10:00

Valdemaras Tomaševskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos pirmininkas Valdemaras Tomaševskis teigia, kad Seime kol kas stringantis parlamentarės Irinos Rozovos apkaltos klausimas vargu ar bus realizuotas. Politiko teigimu, susipažinęs su visa informacija jis gali tvirtinti, kad I. Rozova nieko blogo nepadarė, o opozicija, tiesiog siekdama matomumo, šį klausimą kelia dirbtinai.
 
„Tai yra budintis opozicijos klausimas. Idėjų pas juos per daug nėra, nėra įdirbio, per krizę jie atiminėjo pinigus iš žmonių. Todėl jie kelia dirbtinius klausimus: kaip pratęstas kelias, dirbtina apkalta“, – „Žinių radijui“ sakė europarlamentaras.
 
Pasak V. Tomaševskio kalbos apie galimybę reorganizuoti apkaltą I. Rozovai yra tiesiog niekai.
 
„Manau, kad iš to nieko nebus, kadangi pats susipažinau su šia situacija. Jei kažkas susitiko su konsulu ir kalbėjo apie visuomeninius reikalus – tai yra parlamentaro ar kito valdžios atstovo pareiga, reikia rūpintis savo išeivija“, – Lietuvos žvalgybos akiratyje atsidūrusius I. Rozovos veiksmus teisindamas teigė politikas.
 
Irina Rozova. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Todėl, pasak jo, dar kyla klausimas, ar atidėliojamas balsavimas dėl apkaltos Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos politikei bus apskritai iškeltas.
 
„Jeigu prieisime prie balsavimo, nežinia ar jis bus, tai parlamentarai apsispręs. Šiandien tai yra naudinga opozicijai – apie tai kalbėti kiekvieną dieną, kaip ir apie premjero kelią“, – apibendrino V. Tomaševskis.
 
Apkalta I. Rozovai ėmė grėsti paaiškėjus, kad politikė prašyme išduoti leidimą dirbti su įslaptinta informacija nenurodė turėtų kontaktų su Rusijos diplomatinio korpuso atstovais. Valstybės saugumo departamentas (VSD) atskleidė, kad parlamentarė ilgą laiką palaikė neformalius ryšius su Lietuvoje rezidavusiais diplomatinio korpuso atstovais ir jų neatskleidė. VSD teigimu, I. Rozova su Rusijos diplomatais tarėsi apie finansinę paramą parlamentarės atstovaujamam Rusų aljansui bei aptardavo galimybes Rusų aljansui formuoti bendrą tautinėms mažumoms atstovaujantį politinį junginį kartu su Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.06; 10:24

Čekijos žvalgybos BIS emblema

Šiandien jau aiškėja detalės vieno nutikimo, su kuriuo siejami Prahoje reziduojantys rusų diplomatai bei Rusijos slaptosios tarnybos. Čekijos dienraštis Respekt skelbia, kad maždaug prieš tris savaites į Čekijos sostinę atskrido rusų diplomatinį pasą tyrėjęs mįslingas vyriškis, kurį Rusijos ambasados darbuotojai diplomatinius numerius turinčiu automobiliu nuvežė į ambasados namą.

Čekijos žurnalistai mano, kad portfelyje vyriškis galėjo turėti mirtinai pavojingų nuodų. Pasak Respekt, atvykėliui greičiausiai buvo įsakyta kažką nužudyti Čekijos teritorijoje. Respekt taip pat pastebėjo, kad po nepažįstamojo atvykimo į Prahą čekų slaptosios tarnybos ėmė akylai saugoti keletą savų politikų: Prahos merą Zdeneką Gržibą ir Prahos-6 administracijos vadovą Ondržejų Kolaržą. Apie tai, kad šiems Prahos politikams skirta valstybinė apsauga, pranešė tas pats Respekt. Abu politikai šių pranešimų kol kas niekaip nekomentuoja. Tačiau Prahos mero atstovė spaudai pripažino, kad miesto vadovas nuo šiol nesinaudoja viešuoju transportu – važinėja automobiliu. Taip jis elgiasi saugumo sumetimais.

Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Belieka priminti, kad Prahos meras buvo vienas iš svarbiausių iniciatorių, siekusių demontuoti paminklą sovietų generolui Koniavui. Jis taip pat pasiekė, kad Prahoje priešais Rusijos ambasadą esanti aikštė būtų pavadinta Kremlių kritikavusio ir prie Kremliaus nušauto Boriso Nemcovo vardu.

Abu šie Prahos vadovo sprendimai labai nepatiko Rusijai. Oficialusis Kremlius pareiškė „didelį nepasitenkinimą“.

Rusijos užsienio reikalų ministerija kol kas nekomentuoja „Respekt“ pranešimo apie į Prahą atvykusį rusų diplomatą su „mirtį nešančiais nuodais“.

Parengta pagala Respekt publikacijas.

2020.04.28; 12:00

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Lietuvos ryto“ televizijos laida „Nauja diena“ prieš keletą dienų paskelbė interviu su Lietuvos karo akademijos politologe Jūrate Novagrockiene. „Naujos dienos“ žurnalistas teiravosi politologės, kodėl Prezidentas Gitanas Nausėda būtent dabar, kai Lietuvos ekonomika sustingusi dėl siautėjančio koronaviruso, Seimo pozicija su opozicija taip susipykusios, kad nė nesišneka, o rudenį šalyje numatyti parlamento rinkimai, tad prasideda rinkiminė kampanija, – ėmėsi Rytų partnerystės stiprinimo?

Politologė J.Novagrockienė pastebėjo, kad tokia Prezidento taktika neturėtų stebinti. Šalies vadovui pagal pareigas priklauso kuruoti užsienio politiką.

Be to, jau dabar ruošiamasi ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, kuris numatytas šių metų birželio 18 dieną. Jo metu bus tikslinamos, koreguojamos ES ir Rytų partnerystės valstybių santykių gairės.

Telefonu mūsų Prezidentas jau kalbėjosi su Baltarusijos ir Moldovos vadovais. Pašnekėsys su Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka truko 50 minučių. Verta atkreipti dėmesį, kad su A.Lukašenka pokalbio būta užtektinai atviro – pasikeista nuomonėmis net dėl Astravo AE, kurią oficialusis Vilnius traktuoja kaip Lietuvos saugumui rimtą pavojų keliančią atominę jėgainę, netoli Vilniaus Baltarusijos teritorijoje pastatytą pataikaujant politinėms Kremliaus užgaidoms.

A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.

Prasmingas užsiėmimas – diskutuoti su užsienio šalių prezidentais ne tik maloniomis, bet ir sudėtingomis temomis. Taip ir turėtų elgtis visi dėl valstybės reikalalų nuoširdžiai pergyvenantys vadovai.

Bet štai prieš keletą dienų G.Nausėdos ir Moldovos prezidento Igorio Dodono pokalbio metu, regis, nė neužsiminta apie Padniestrės problemą. Oficialiame Prezidento G.nausėdos spaudos centro pranešime rašoma, kad abu prezidentai šnekučiavosi apie būtinas teismų sistemos reformas, antikorupcines iniciatyvas.

Rusijos tankai Moldavijos Padniestrėje

Tačiau oficialiame Lietuvos prezidentūros spaudos centro išplatintame pranešime neaptikau nė užuominos, kaip Kišiniovas vertina susiklosčiusią padėtį dėl Rusijos karinių pajėgų okupuotos Padniestrės ir kuo Lietuva, tuo pačiu ir Europos Sąjunga, galėtų moldavams padėt susigrąžinant prarastą žemę. Kaip šnekantis su Moldovos vadovu įmanoma išvengti Padniestrės temos? O gal šnekėjosi, tik apie tai nepranešta viešai? 

Tad įdomu, kaip Prezidentui G.Nausėdai seksis diskutuoti, sakykim, su Ukrainos, Sakartvelo (Gruzijos), Azerbaidžano, Armėnijos lyderiais? Beje, balandžio 27-ąją jau numatyti oficialūs G.Nausėdos pokalbiai su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu. Nejaugi pasikeitimo nuomonėmis metu nebus vertinama susiklosčiusi situacija Kryme, Donbase ir Kalnų Karabache?

O Kalnų Karabacho fronte – nieko naujo.

Armėnų separatistų okupuotame Kalnų Karabache neseniai buvo surengti niekur pasaulyje nepripažįnti parlamento rinkimai. Tačiau Armėnijos vadovai elgiasi taip, tarsi Kalnų Karabache išrinkta valdžia būtų teisėta.

Pesimistiškai nuteikia ir paskutinieji Armėnijos vadovų pareiškimai, jog oficialusis Jerevanas neketina Azerbaidžanui grąžinti net septynių užgrobtų, bet su Kalnų Karabachu tiesiogiai nesusijusių rajonų. O derybose dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo oficialusis Jerevanas vėl gieda tą pačią, visiems seniai nusibodusią giesmelę. Suprask, sėsis prie derybų stalo tik tuomet, jei lygiaverčiais derybininkais bus pripažinta trečioji šalis – kažin kokia arcacho tauta, neva nuo seno gyvenusi Kalnų Karabache.

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Ar Lietuvos prezidentas, kalbėdamasis su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu, išdrįs jam atvirai pasakyti, kaip išdrįso atvirai išdėstyti A.Lukašenkai kritišką nuomonę dėl Astravo atominės jėgainės, jog agresyvi Jerevano  laikysena – nekonstruktyvi, nepriimtina, smerktina? Ar Lietuvos prezidentas primins ponui N. Pašinianui, kad, remiantis tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, ir Lietuva, vadovaudamasi tomis visame pasaulyje pripažintomis taisyklėmis, konflikte dėl Juodojo Sodo (toks Kalnų Karabacho azerbaidžanietiškas pavadinimas) bęsąlygiškai remia Baku? Ar bus pabrėžta, jog jei Armėnija vis tik gudraus, manipuliuodama iš kažkur atrastos mistinės tautos teise apsispręsti – sukurti nepriklausomą valstybę svetimoje teritorijoje, konflikto taikiomis priemonėmis nebus įmanoma sureguliuoti. Beliks arba konfliktą įšaldyti dar keliems dešimtmečiams, viliantis, jog į valdžią Jerevane kada nors ateis padoresni žmonės, arba kariauti, arba Armėniją, užuot rėmus Rytų partnerystės programos pinigais, bausti taikant griežtas ekonomines sankcijas. Tiksliau tariant, Armėnija bus prilyginta šiandieninei Rusijai.

V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.

Šnekantis su Armėnijos premjeru N. Pašinianu ar Armėnijos diplomatais nereikėtų pamiršti, ką ataskatoje apie 2019-ųjų metų šaliai iškilusias grėsmes paskelbė Sakartvelo (Gruzijos) slaptosios tarnybos. Šios žvalgybos analitikai daug dėmesio skiria analizei, kaip Armėnija bando Tbilisį sukiršinti su Turkija ir Azerbaidžanu. Panaudojamos visos priemonės: ir Sakartvele nuo seno gyvenanti armėnų bendruomenė, ir turtingi armėnų verslininkai. Į pagalbą pasitelkiami visi informacinių ir hibridinių karo metodai. Esą gruzinai skriaudžia armėnų tautinę mažumą, trukdo armėnų biznieriams puoselėti savo verslus, neleidžia armėnų politikams patekti į parlamentą, Vyriausybę. Kiršinimui išnaudojami net Sakartvelo – Azerbaidžano trintys dėl vienos ginčytinos sienos atkarpos.

Sakartvelo žvalgyba mano, kad dešimt šalyje veikiančių politinių, visuomeninių ir kultūrinių organizacijų dirbtinai stumia šalies valdžią į konfrontaciją su NATO nare Turkija ir Turkijai artimu Azeraidžanu. Tų dešimties proarmėniškų organizacijų ir partijų tikslas – priverst Sakartvelą regione bičiuliautis tik su Armėnija. Vienas iš šantažo pavyzdžių – reikalavimas, kad gruzinai net 422 savo maldos namus atiduotų armėnų bažnyčiai. Be jokio pagrindo. Šiaip sau. Vien dėl to, kad armėnų tauta – labai nukentėjusi…

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Axar.az nuotr.

Apie Sakartvelo saugumo tarnybos perspėjimus dėl šių intrigų rašoma plačiai, ne tik azerbaidžanietiškuose ir gruziniškuose leidiniuose.

Michailas Sakaasvilis
Michailas Saakašvilis. Slaptai.lt nuotr.

Nereikia užmiršti, kad Armėnija agresyviai kišasi net į Ukrainos vidaus reikalus. Vos Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis patvirtino, jog svarsto galimybę buvusį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį paskirti šalies vicepremjeru, armėniškoje spaudoje pasirodė piktų, įžeidžiančių pareiškimų. Mat M.Saakašvilis visuomet laikėsi pozicijos, kad Sakartvelas, siekdamas draugiškų santykių su Armėnija, nepamirštų palaikyti draugiškų santykių ir su kaimyniniu Azerbaidžanu bei jo sąjungininke Turkija iš NATO aljanso.

Ypač Armėnija įsiuto, kai Ukrainos URM ministro pavaduotojas pareiškė, jog oficialūs šalies politikai privalo atsisakyti termino „armėnų genocidas“. Apibūdinant 1915-ųjų tragediją tuometinėje Osmanų imperijoje, pasak Ukrainos diplomatų, derėtų naudoti kur kas švelnesnius terminus, išvengiant žodžio „genocidas“. Šitai derėtų elgtis dėl kelių priežasčių. Pirma, Ukrainos istorikai nėra studijavę Armėnijos, Turkijos, Rusijos archyvų, todėl apie 1915-uosius susidarę tik paviršutinišką nuomonę, paremtą vien Armėnijos versija. Antra, visose tarptautinėse organizacijoje, kai kalbama apie Ukrainos teisę susigrąžinti Krymą, Armėnija aklai palaiko Rusiją. Jei Jerevanas negerbia Ukrainos, kodėl Kijevas privalo gerbti Armėniją?

Karabachas vis dar okupuotas

Juolab kad armėniška spauda, pasipiktinusi suprantamu Ukrainos noru bičiuliautis ne vien su Armėnija, bet ir su Turkija bei Azerbaidžanu, peržengė visas padorumo ribas. Pavyzdžiui, ArmenianReport.com pasipylė ypač įžeidžiančių pareiškimų. Perpasakosiu tik keletą, labiausiai įstrigusių atmintin. „Ukraina – ne valstybė, o pašvinkusi mišrainė, kurios neįmanoma valgyti“… „Ukrainiečiai neverti laisvės, jie tegali būti vergais. Juos reikia laikyti prispaustus“… „Ukraina būtinai subyrės į gabalus. Kažkas atiteks Lenkijai, kažkas – Vengrijai, Rusijai. Ir tai bus teisinga. Taip jiems ir reikia, jei jie nepalaiko Armėnijos“… „Ukrainos prezidentas Zelenskis – cholopas, ištiesęs ranką išmaldai. Zelenskio žmona – negraži, jos į lovą turkams ir azerbaidžaniečiams nepasiūlysi“…

Žodžiu, labai įdomu, kaip G.Nausėdai seksis bendrauti su Rytų partnerystės šalimis. Kur linksta lietuviškasis vektorius, pirmąsias tendencijas pamatysime po Lietuvos prezidento balandžio 27-osios pokalbių su Azerbaidžano prezidentu I. Alijevu ir Ukrainos prezidentu V. Zelenskiu.

2020.04.26; 09:00