JAV senatorius Rickas Scottas. EPA-ELTA nuotr.

JAV ir Kinijos kivirčas dėl koronaviruso protrūkio vėl įsiplieskė, skelbia BBC. JAV senatorius Rickas Scottas apkaltino Pekiną bandymais sutrukdyti Vakarams sukurti vakciną nuo naujojo koronaviruso.
 
Pasak JAV politiko, jis turi iš „žvalgybos bendruomenės“ gautų įrodymų, kurių jis negalėjo detalizuoti.
 
Tuo metu Kinija išplatino dokumentą, kuriuo gina savo kovos su koronavirusu strategiją. Dokumente taip pat nurodyta, kad JAV apie virusą esą buvo informuota dar pačioje metų pradžioje, sausio 4 d.
 
Floridai atstovaujantis senatorius R. Scottas, kuris priklauso Senato Ginkluotųjų pajėgų ir Nacionalinio saugumo komitetams, apie tariamą Kinijos sabotažą kalbėjo su BBC žurnalistu Andrew Marru.
 
„Vakcina privalo būti sukurta. Deja, turime įrodymų, kad komunistinė Kinija bando mus sabotuoti arba sulėtinti (…) Kinija nenori, kad mes, Anglija ar Europa tai padarytume pirmi. Jie nutarė tapti Amerikos ir visų pasaulio demokratijų priešininkais“, – interviu metu kalbėjo JAV senatorius.
 
Kai žurnalistas R. Scottą, garsėjantį savo ištikimybe ir lojalumu prezidentui Donaldui Trumpui, dar kartą perklausė apie tokius teiginius pagrindžiančius įrodymus, politikas atsakė, jog „įrodymus“ pateikė žvalgybininkai bei ginkluotosios pajėgos. „Yra dalykų, kurių negaliu viešai aptarinėti. Esu informuojamas“, – pridūrė jis.
 
Anot senatoriaus, jei „Anglija ar JAV (sukurs vakciną – ELTA) pirmos, mes ja pasidalinsime. O komunistinė Kinija dalintis neketina“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.08; 00:30

Juozas Grigulevičius. Paminklinė lenta

1951-aisiais metais Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja sušaukė sesiją, kurioje buvo apžvelgiama politinė ir ekonominė padėtis Lotynų Amerikos šalyse. Toje sesijoje ypač aršiai siautėjo tuometinis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Andrėjus Vyšinskis.

Nesiskaitydamas nei su žodžiais, nei su diplomatui privalomomis etiketo taisyklėmis, jis negailestingai užsipuolė būtent tas Lotynų Amerikos valstybes, kurios simpatizavo Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Labiausiai tąsyk kliuvo nedidelei Kosta Rikos valstybei, kuri palaikė draugiškus santykius su Vašingtonu. Žodžiu, SSRS diplomatijos šefas elgėsi kaip tikras chamas. O tuometiniai Kosta Rikos vadovai buvo pasimetę. Jie nežinojo, kaip deramai atsikirsti į iš piršto laužtus kaltinimus, beje, pateiktus grubia, diplomatams nebūdinga maniera.

Išeitį surado tuometinis Kosta Rikos ambasadorius Vatikane Teodoras Bonefil Kastro. Jis per naktį parašė padorumo ribų neperžengiantį, tačiau šmaikštų, žaismingą, argumentuotą bei įtikinamą atsaką sovietų diplomatams. Kitą dieną Kosta Rikos vadovai sesijoje perskaitė tą laišką viešai, girdint visiems sesijos dalyviams. Oficialus Kosta Rikos atsakas sulaukė ovacijų ir pritarimo.

O pasipūtusiam SSRS diplomatijos šefui A.Vyšinskiui nieko kito nebeliko kaip gėdingai tylėti. Raudonuojantis, siuntantis, prakaituojantis A.Vyšinskis suprato, jog rusiškos replikos čia nepadės, nes jo oponentai pasirodė esą gerokai iškalbingesni. Sesijos dalyvių simpatijos buvo skirtos mažosios Kosta Rikos atstovams.

Po akivaizdžios diplomatinės sėkmės Kosta Rikos ambasadorius Vatikane tapo asmeniniu Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro A.Vyšinskio priešu. Nesunku įsivaizduoti, kokiais epitetais A.Vyšinskis apibūdindavo poną T.B.Kastro, kai siųsdavo diplomatinius laiškus į Maskvą. Kosta Rikos diplomatas Vatikane buvo pravardžiuojamas ir “sarginiu imperializmo šunimi”, ir “aklu, kvailu amerikiečių politikos trubadūru”. O SSRS diplomatas Italijoje Michailas Kostyliovas savo ataskaitose Kosta Rikos atstovą apibūdindavo kaip “itin SSRS santvarkai nepalankų reakcionierių”.

Kosta Rika

Tuo tarpu Kosta Rikos diplomatas T.B.Kastro po skandalo JTO sesijoje ėmė sparčiai kopti karjeros laiptais. Pavyzdžiui, jam iš karto buvo pavesta kuruoti santykius ir su tuometinėmis Jugoslavijos bei Italijos vadovybėmis. Kosta Rikos diplomatą pagerbė net tuometinis Popiežius Pijus XII, surengdamas išskirtinį priėmimą.

Tačiau vertindamos pono T.B.Kastro veiklą iš tikrųjų klydo abi pusės: ir sovietų diplomatai, laikydami jį mirtinu SSRS priešu, ir vakariečiai, manydami, kad jis – nuoširdus Amerikos draugas. T.B.Kastro buvo itin slaptas sovietų žvalgybos agentas. Apie tai, kad T.B.Kastro yra su SSRS žvalgyba ryšius palaikantis žvalgas – nelegalas, – 1951-aisiais žinojo tik Stalinas ir dar keli sovietinės žvalgybos viršininkai. Ši paslaptis nebuvo atskleista iki pat šio žvalgo mirties 1988 metais. Kai kurių papildomų žinių apie šį sėkmingai sovietų žvalgybai dirbusį šnipą pavyko sužinoti tik po 1991-ųjų, kai žlugo pati Sovietų Sąjunga.

Kas gi iš tiesų buvo Kosta Rikos ambasadorius T.B.Kastro? Atsakymas į šį klausimą turėtų dominti ne vien Rusiją, Kosta Riką ar Vatikaną. Šią istoriją verta įsiminti ir Lietuvai, kadangi Kosta Rikos ambasadoriumi apsimetinėjęs T.B.Kastro iš tikrųjų buvo … Lietuvoje gimęs karaimas Juzef Grigulevič.

J.Grigulevič gimė 1913-aisiais metais Vilniaus karaimų šeimoje. Iš pradžių jis buvo būtent Juzef Grigulevič. Tačiau Lietuvai išsilaisvinus iš carinės Rusijos okupacijos ši šeima sulietuvino savo pavardes. Juzef Grigulevič tapo Juozu Grigulevičiumi. Bet Juozo Grigulevičiaus draugystė su Lietuva nebuvo ilga. Karaimas J.Grigulevičius simpatizavo komunistinėms idėjoms, propagavo revoliucijas. Todėl nenuostabu, kad 1931-aisiais už komunistinę propagandą buvo uždarytas į kalėjimą. Po kelerių metų paleistas į laisvę J.Grigulevičius išvyko gyventi į Lenkiją, iš kurios už komunistinių idėjų propagavimą netrukus taip pat buvo išprašytas.

Tada šis karaimas atsidūrė Prancūzijoje. Čia jis užmezgė ryšius su tarptautinėmis kairiosiomis organizacijomis, kurios finansiškai remdavo viso pasaulio revoliucionierius. Tos organizacijos kaupė milžiniškas lėšas, reikalingas revoliucijos propagandai. Tiksliau tariant, rūpinosi ne tuo, kaip pavalgydinti arba aprengti ištremtus revoliucionierius, o kaip surengti revoliucinius maištus. Pagrindinis kairiosios organizacijos, į kurią įstojo ir karaimas iš Vilniaus, rėmėjas buvo Kremlius. O lėšų srautus prižiūrėdavo NKVD agentai.

J.Grigulevič dirbo Paryžiuje prisidengęs Martino Edmondo Antuano pavarde. Kad J.Grigulevič nėra tikras prancūzas, niekam net į galvą nešaudavo. Mat šis karaimas buvo velniškai gabus užsienio kalboms. Užsienio kalbas jis išmokdavo labai greitai. Bet svarbiausia, kad išmoktomis kalbomis jis kalbėdavo be mažiausio akcento. Prancūzijoje jį laikė tikru prancūzu. O Ispanijoje – tikru ispanu. Savo žvalgybinės karjeros metu J.Grigulevič teko apsimesti dar ir tikru argentiniečiu bei tikru meksikiečiu. Iš viso šis iš Lietuvos kilęs karaimas laisvai ir be akcento kalbėjo maždaug dešimčia kalbų.

Sovietų žvalgyba ilgai nelaukusi nusprendė užverbuoti poną J.Grigulevič. Maskvoje puikiai žinojo, kad “karaimas Juzekas” iš tiesų yra gimęs Lietuvoje, kad jam nepatikusi lietuviška nepriklausomybė, kad jam už komunistines pažiūras teko sėdėti net kalėjime. Tuometiniai SSRS žvalgybos vadovai nusprendė verbuoti J.Grigulevič Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Ir būtų nesunkiai užverbavę, jei ne atsitiktinumas. Tuomet sunkiai susirgo Argentinoje gyvenęs J.Grigulevič tėvas, ir sūnus nedelsdamas išplaukė į Buenos Aires karšinti senojo tėvo. Verbavimo procedūra atidėta palankesniam momentui.

Ispanijoje kilus pilietiniam karui J.Grigulevič neliko nuošalyje. Jis palaikė komunistuojančių ispanų pusę. Tapęs 5-ojo pulko kuopos vadu padarė puikią karinę karjerą, kadangi minėtasis pulkas kovėsi pačiuose sudėtingiausiuose kariniuose placdarmuose. Beje, J.Grigulevič kariavo kaip argentinietis Chose Okampo. Net ir čia šį avantiūristo gyslelę turėjusį “argentinietį” lydėjo sėkmė. Jis nebuvo net sužeistas, nors elgėsi drąsiai, nesislėpdavo už bendražygių nugarų.

Šnipai, žvalgyba, kontržvalgyba. Slaptai.lt nuotr.

Štai tada sovietų žvalgyba dar kartą prisiminė “iš Vilniaus kilusį Juzeką”. Ir nusprendė “poliglotą bei šaltakraujišką avantiūristą” užverbuoti neatidėliojant šios procedūros vėlesniems laikams. Verbavimo operacija patikėta aukšto rango rezidentui Aleksandrui Orlovui (Švedui). “Juzeką iš Vilniaus” užverbuoti buvo itin lengva. J.Grigulevič seniai buvo pasiruošęs bendradarbiauti su to meto SSRS slaptosiomis tarnybomis. Slapta verbavimo procedūra buvo vien formalumas. J.Grigulevič savo noru, niekieno neverčiamas tapo žvalgybininku – nelegalu.

Tiesa, iš pradžių sovietų žvalgai tikrino, ar J.Grigulevič yra patikimas agentas. Jam buvo pavesta likviduoti keletą ispanų komunistams kenkiančių anarchistų. Tie darbininkų gretose didelę įtaką turėję anarchistai dažnai būdavo populiaresni nei komunistai. Štai tokius ir reikėjo arba nušauti, arba nunuodyti, arba suvažinėti.

Pats J.Grigulevič savo rankomis greičiausiai nieko nežudė. Jam tekdavo tik rengti pasikėsinimo planus. Jo parengti pasikėsinimo planai veikdavo tiksliai kaip šveicariški laikrodžiai. Jokių klaidų, jokių nesėkmių. Tačiau esama ir versijos, kad J.Grigulevič vargu ar pavyko išvengti budelio vaidmens. Juk tuometinis SSRS vadovas Stalinas siekė, kad visi žvalgybininkai, nežiūrint nei į rangą, nei į užimamą padėtį, būtų asmeniškai rankas susitepę krauju. Tokius lengviau valdyti. Tokie – patikimesni. Todėl neatmestina versija, jog mažų mažiausiai vieną sykį J.Grigulevič pačiam teko nuspausti pistoleto gaiduką.

Ko tik imdavosi “Juzefas iš Vilniaus”, viskas jam klojosi kuo puikiausiai. Ilgainiui jis tapo verslininku. Vertėsi kavos pupelių prekyba Europos turguose. Kavos pupeles pirkdavo Kosta Rikoje, paskui gabendavo į Senąjį Žemyną ir parduodavo Paryžiuje, Briuselyje ar Berlyne. Štai tada Kosta Rikos valdžia jį ir pastebėjo. Netrukus karaimas iš Lietuvos tapo Kosta Rikos diplomatu, per naktį parengusiu tą garsųjį laišką, įsiutinusį SSRS diplomatus. Tapęs Kosta Rikos ambasadoriumi dar ir Italijoje bei Jugoslavijoje, “Juzefas iš Vilniaus” sulaukė sudėtingos ir pavojingos užduoties – parengti pasikėsinimą į tuometinį Jugoslavijos lyderį Josifą Broz Tito. Greičiausiai būtų parengęs nepriekaištingą planą. Bet Stalinui drįsdavęs prieštarauti Jugoslavijos prezidentas mirė sava mirtimi. Todėl rengti nužudymo plano J.Grigulevič neteko.

O štai Stalino oponentui Levui Trockiui ne taip puikiai pasisekė kaip pasisekė J.B.Tito. L.Trockis buvo nužudytas alpinistų kirtikliu. Iš pradžių 1940-ųjų gegužę buvo išžudyta beveik visa L.Trockio šeima, o po kelerių mėnesių – ir pats L.Trockis. Ši politinio pobūdžio žmogžudystė išsamiai ir smulkiai aprašyta tūkstančius kartų. Tiek rusų, tiek anglų ar prancūzų kalbomis. Bet tik nedaugelis šiandien žino, kad pasikėsinimo į L.Trockį planą rengė būtent tas iš Lietuvos išvažiavęs J.Grigulevič.

Po L.Trockio nužudymo sovietų nelegalas J.Grigulevič persikėlė į Argentiną, kurioje nesedėjo sudėjęs rankų. 1941 – 1943 metais jis organizavo diversijas tuose argentinietiškuose prekybos laivuose, kurie iš Argentinos į tuometinę Vokietiją gabeno įvairiausio pobūdžio krovinius. Mat iki pat 1944-ųjų Argentina palaikė oficialius ryšius su Adolfo Hitlerio valdoma Vokietija.

snipinejimas_enciklopedija
Šnipinėjimo enciklopedija

Į Maskvą nelegalas J.Grigulevič grįžo jau po Stalino mirties, todėl jam pavyko išvengti stalinistinių represijų: sušaudymo “už tėvynės išdavimą” arba sovietinių lagerių už “nelojalumą sovietų valdžiai”. Išėjęs iš žvalgybos J.Grigulevič apsigynė mokslų daktaro disertaciją, Maskvoje prie SSRS Mokslų Akademijos įkūrė Lotynų Amerikos institutą, parašė apie 30-im mokslinio pobūdžio knygų. Mirė 1988-aisiais savo mirtimi – kaip žymus sovietų mokslininkas, SSRS Mokslų Akademijos narys – korespondentas. Pirmosios užuominos apie jo žvalgybinę veiklą pasirodė sovietų spaudoje tik po jo mirties 1988-aisiais metais.

Šiandien oficialiame Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) tinklapyje Juzef Grigulevič įvardinamas kaip itin svarbus, reikšmingas, daug gero Maskvai nuveikęs “šaltojo karo” laikų agentas – nelegalas. Kai kuriuose rusiškuose leidiniuose tik puse lūpų užsimenama, kad šis karaimas buvo kilęs iš Lietuvos. O jei ir užsimenama apie šią aplinkybę, tai būtinai pabrėžiama, jog tuometinėje smetoninėje Lietuvoje būta tokios žiaurios diktatūros, kad J.Grigulevič nieko kito nebeliko, kaip kuo greičiau bėgti į užsienį.

Parengta remiantis užsienio spaudos pranešimais.

2020.06.02; 07:00

aotd_pailgas
Antrojo departamento prie KAM ženklas
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda pasveikino Antrąjį operatyvinių tarnybų departamentą (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos su 30-osiomis atkūrimo metinėmis.
 
„Prieš 30 metų Krašto apsaugos departamento Antrasis skyrius stojo Tėvynės sargybon, taip pratęsdamas garbingą Lietuvos karinės žvalgybos tradiciją. Pasiaukojama kasdienė Jūsų tarnyba iki šiol padeda užtikrinti Lietuvos žmonių saugumą“, – pabrėžė šalies vadovas.
 
Pasak prezidento, AOTD iki šiol stovi Lietuvos kariuomenės priešakyje. „Tik profesionali, pažangi ir patikima karinė žvalgyba leidžia iš anksto numatyti grėsmes ir laiku priimti sprendimus, reikalingus priešui atgrasyti ir šalies gynybai parengti“, – teigė šalies vadovas.
 
Prezidentas pabrėžė, kad nuo AOTD darbuotojų sumanumo, įžvalgos ir ryžto priklauso nepriklausomos Lietuvos valstybės ateitis, ir palinkėjo jiems didžiausios sėkmės.
 
Kaip ELTA jau skelbė, Lietuvos karinė žvalgyba atkūrimo trisdešimtmetį mini birželio 1 d.
 
Kaip ir visa krašto apsaugos sistema, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo žvalgyba buvo pradėta kurti nuo nulio. Tačiau jau per pirmuosius penkerius metus buvo padėti pagrindai būsimai efektyviai karinės žvalgybos tarnybos veiklai: sukurti būtini techniniai pajėgumai, suburti žmonės, formuoti jų įgūdžiai, kaupta patirtis. Ieškota tinkamiausio karinės žvalgybos pavidalo.
 
Krašto apsaugos departamente (KAD) prie Vyriausybės 1990 m. birželio 1 d. įsteigtas žvalgybos skyrius, kuris pagal tarpukario Lietuvos tradicijas pavadintas Antru. Spalio mėn. šis padalinys buvo pervadintas į Informacijos-žvalgybos skyrių. Iš pradžių skyriuje dirbo 7 pareigūnai. Jiems teko kaupti ir analizuoti informaciją apie Lietuvoje dislokuotus sovietinės kariuomenės dalinius, o parengtas duomenų suvestines teikti KAD vadovybei.
 
Praėjus metams, 1991-ųjų spalio mėn., KAD buvo reorganizuotas į Krašto apsaugos ministeriją (KAM), o Informacijos tarnybai paskirta krašto apsaugos sistemos kompiuterizavimo ir informacijos kaupimo funkcija. Žvalgybos funkcija buvo palikta vieninteliam tarnybos padaliniui – Analizės skyriui. Tų pačių metų gruodžio mėn. KAM paraleliai įkurta Imuniteto tarnyba, kuriai pavesta vykdyti kontržvalgybą.
1992 m. pradžioje žvalgybos informacijos rinkimo ir analizavimo funkcijas perėmė naujai įkurta KAM II tarnyba.
 
Po metų, 1993 m. sausio 8 d., II tarnyba pervadinta Žvalgybos departamentu, o Imuniteto tarnyba – Kontržvalgybos departamentu. Po kelių mėnesių abi tarnybos sujungtos į vieną – Žvalgybos ir kontržvalgybos departamentą, kuris, remiantis tarpukario tradicija, 1994 m. gegužės 1 d. pervadintas į Antrąjį departamentą prie KAM, o 1997 m. liepos 22 d. Lietuvos karinė žvalgyba gavo dabartinį pavadinimą – Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie KAM.
Generolo Jono Žemaičio – Vytauto paminklas prie Krašto apsaugos ministerijos Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
 
2000 m. liepos 17 d. priimtas Žvalgybos įstatymas įtvirtino, kad AOTD yra žvalgybos tarnyba.
 
Svarbu paminėti ir tai, kad nuo 2004 m., Lietuvai tapus visateise NATO ir Europos Sąjungos (ES) nare, AOTD glaudžiai bendradarbiauja su NATO ir ES žvalgybos ir kontržvalgybos bendruomene.
 
2019 m. sausio 8 d. Valstybės gynimo taryba patvirtino 2019-2024 metų AOTD veiklos strategiją, kurioje suformuluota AOTD vizija ir misija, nubrėžtos ilgalaikės pajėgumų plėtros gairės.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.02; 00:30

JAV paskelbus, kad traukiasi iš Atviros oro erdvės sutarties dėl karinių žvalgomųjų skrydžių, Rusija ragina surengti neeilinę sutarties šalių konferenciją. Ji turėtų įvykti praėjus vėliausiai dviem mėnesiams nuo JAV pareiškimo, antradienį Maskvoje sakė užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Dabar esą ieškoma tinkamos datos.
 
JAV vyriausybė prieš kelias dienas pareiškė, kad traukiasi iš Atviros oro erdvės sutarties tarp NATO valstybių ir buvusių Varšuvos pakto narių. Vašingtonas kaltina Maskvą pažeidžiant sutartį. Todėl esą ir JAV nebesijaučia įsipareigojusi sutarčiai. JAV pareiškimas sukėlė tarptautinį susirūpinimą. Rusija kaltinimus neigia.
 
Atviros oro erdvės sutartis leidžia 34 ją pasirašiusioms šalims keliskart per metus atlikti žvalgomuosius skrydžius sutarties partnerės oro erdvėje. Sutartis buvo sudaryta 1992 metais ir 2002-aisiais įsigaliojo. Žvalgomieji skrydžiai pirmiausiai vertinami kaip pasitikėjimo priemonė. Iki šiol jų surengta per 1 500. Juose dalyvauja ir stebinčių, ir stebimų valstybių atstovai.
 
S. Lavrovas nepasakė, kaip Rusija reaguos į JAV pareiškimą. „Mes nebūsime isteriški“, – teigė jis. Esą planuojama derinti veiksmus ir su sąjungininkėmis. Maskva pastaruoju metu teigė, kad nori toliau laikytis sutarties.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.27; 07:00

Seimas atmetė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nario Arvydo Anušausko pateiktas Žvalgybos įstatymo pataisas, kuriose siūloma įsteigti naują nepriklausomą žvalgybos institucijų priežiūros instituciją – Žvalgybos kontrolierių.
 
Už įstatymo pataisas ketvirtadienį po pateikimo balsavo 40 Seimo narių, prieš buvo 9, susilaikė 43 parlamentarai. 50 balsų projektas buvo atmestas.
 
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Dainius Gaižauskas sakė, kad ombudsmeno institutas yra reikalingas ir dėl to politikai sutaria. Tačiau D. Gaižauskas mano, kad nereikėtų dubliuoti darbo, nes šiuo metu Vyriausybėje sudaryta darbo grupė, jo duomenimis, jau baigia rengti žvalgybos ombudsmeno įsteigimą reglamentuojantį įstatymo projektą.
 
„Tikiuosi, kad šioje kadencijoje jį priimsime“, – sakė D. Gaižauskas.
 
Žvalgybos įstatymo pataisas parengę konservatoriai Seimo nariai Gabrielius Landsbergis, Arvydas Anušauskas ir Laurynas Kasčiūnas siūlė nustatyti Žvalgybos kontrolieriaus veiklos pagrindus ir įgaliojimus, Žvalgybos kontrolieriaus skyrimo ir atleidimo tvarką bei socialines garantijas.
 
„Tokia pareigybė neleistų politizuoti kai kurių žvalgybos veiksmų. Žvalgybos kontrolierius turėtų teisę gauti reikalingą informaciją, paaiškinimus, dokumentus, susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiais dokumentais“, – iš Seimo tribūnos sakė A. Anušauskas.
 
Šiuo metu galiojantis Žvalgybos įstatymas numato, kad žvalgybos institucijos vadovas kiekvienais metais atsiskaito Valstybės gynimo tarybai už savo vadovaujamos institucijos veiklą. Žvalgybos institucijų parlamentinę kontrolę Seimo statuto nustatyta tvarka atlieka Seimo statute nurodytas Seimo komitetas. Žvalgybos institucijų vyriausybinę kontrolę atlieka Vyriausybė pagal Konstituciją ir įstatymų nustatytą kompetenciją.
 
Taip pat nustatyta, kad skundus dėl žvalgybos pareigūnų veiksmų, pažeidžiančių žmogaus teises ar laisves, vykdant žvalgybą ir kontržvalgybą, tiria ir nagrinėja Seimo kontrolieriai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.21; 16:57

Atsargiai – fotografuoja. Slaptai.lt nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis ketina teikti Seimui Žvalgybos įstatymo pataisas, kuriose siūloma įsteigti naują nepriklausomą žvalgybos institucijų priežiūros instituciją – Žvalgybos kontrolierių. Jis vykdytų žvalgybos institucijų veiklos kontrolę.
 
Projektą parengę konservatoriai Seimo nariai G. Landsbergis, Arvydas Anušauskas ir Laurynas Kasčiūnas sako, kad nauju teisiniu reguliavimu siekiama sukurti nepriklausomą žvalgybos institucijų kontrolės mechanizmą, užtikrinti pagrindines žmogaus teises ir laisves bei veiksmingą apsaugą nuo galimos žvalgybos institucijų savivalės vykdant žvalgybą, taikant žvalgybos metodus bei naudojant žvalgybos informaciją.
 
Pasak jų, įsteigus Žvalgybos kontrolieriaus instituciją, bus panaikintos prielaidos galimam žvalgybos institucijų manipuliavimui turimomis galiomis, nes „žvalgybos institucijose sutelkta gana didelė galia kelia pagrįstą pavojų, jog tokios institucijos gali tapti tam tikro politinio susidorojimo su jomis ar politikams neįtikusiais asmenimis ar jų grupėmis įrankiu“.
 
Įstatymo pataisomis siūloma nustatyti Žvalgybos kontrolieriaus veiklos pagrindus ir įgaliojimus, Žvalgybos kontrolieriaus skyrimo ir atleidimo tvarką bei socialines garantijas.
 
Šiuo metu galiojantis Žvalgybos įstatymas numato, kad žvalgybos institucijos vadovas kiekvienais metais atsiskaito Valstybės gynimo tarybai už savo vadovaujamos institucijos veiklą. Žvalgybos institucijų parlamentinę kontrolę Seimo statuto nustatyta tvarka atlieka Seimo statute nurodytas Seimo komitetas. Žvalgybos institucijų vyriausybinę kontrolę atlieka Vyriausybė pagal Konstituciją ir įstatymų nustatytą kompetenciją. Taip pat nustatyta, kad skundus dėl žvalgybos pareigūnų veiksmų, pažeidžiančių žmogaus teises ar laisves, vykdant žvalgybą ir kontržvalgybą, tiria ir nagrinėja Seimo kontrolieriai.
 
Įstatyme nėra numatyta nepriklausoma žvalgybos institucijų veiklos kontrolės institucija, užtikrinanti žvalgybos institucijų veiklos teisėtumo kontrolę.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.21; 06:00

Gandai apie Šiaurės Korėjos vadovo Kim Jong-uno sveikatos būklę buvo nepagrįsti ir nėra jokių požymių, kad jam buvo atlikta širdies operacija, pareiškė Pietų Korėjos žvalgybos agentūra, skelbia BBC.
 
Pietų Korėjos žvalgybos agentūros vadovas Suh Hoonas trečiadienį kalbėjosi su parlamento komiteto nariais. Kaip skelbia Pietų Korėjos agentūra „Yonhap“, vadovas teigė jiems, kad nėra jokių požymių, jog ganduose apie Kim Jong-uno sveikatą yra tiesos.
 
Pasak komiteto, šiemet Kim Jong-unas tik 17 kartų pasirodė viešumoje, nors įprastai iki šio metų laiko jis vidutiniškai pasirodydavo 50 kartų. Tačiau vienas komiteto narys sakė, kad tai gali būti susiję su Covid-19 protrūkiu, nors oficialiai Šiaurės Korėjoje nėra patvirtintas nė vienas koronaviruso infekcijos atvejis.
 
„Negalima atmesti galimybės, kad Šiaurės Korėjoje yra protrūkis“, – sakė komiteto narys Kim Byung-kee.
 
Gandai apie Kim Jong-uno sveikatą pasklido po to, kai jis nepasirodė savo senelio gimimo metinių minėjime, kuris laikomas vienu iš svarbiausių metų įvykių. Šiaurės Korėjos lyderis 20 dienų nesirodė viešumoje. Kai kuriose žiniasklaidos priemonėse pasirodė pranešimai, kad Kim Jong-uno būklė yra kritinė po jam atliktos operacijos. Gegužės 1 d. jis galiausiai pasirodė gamyklos atidarymo ceremonijoje ir atrodė geros sveikatos.
 
Tuo metu Pietų Korėjos vyriausybė ir Kinijos žvalgybos šaltiniai teigė, kad pranešimai apie Kim Jong-uno būklę nėra pagrįsti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.06; 10:00

Valdemaras Tomaševskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos pirmininkas Valdemaras Tomaševskis teigia, kad Seime kol kas stringantis parlamentarės Irinos Rozovos apkaltos klausimas vargu ar bus realizuotas. Politiko teigimu, susipažinęs su visa informacija jis gali tvirtinti, kad I. Rozova nieko blogo nepadarė, o opozicija, tiesiog siekdama matomumo, šį klausimą kelia dirbtinai.
 
„Tai yra budintis opozicijos klausimas. Idėjų pas juos per daug nėra, nėra įdirbio, per krizę jie atiminėjo pinigus iš žmonių. Todėl jie kelia dirbtinius klausimus: kaip pratęstas kelias, dirbtina apkalta“, – „Žinių radijui“ sakė europarlamentaras.
 
Pasak V. Tomaševskio kalbos apie galimybę reorganizuoti apkaltą I. Rozovai yra tiesiog niekai.
 
„Manau, kad iš to nieko nebus, kadangi pats susipažinau su šia situacija. Jei kažkas susitiko su konsulu ir kalbėjo apie visuomeninius reikalus – tai yra parlamentaro ar kito valdžios atstovo pareiga, reikia rūpintis savo išeivija“, – Lietuvos žvalgybos akiratyje atsidūrusius I. Rozovos veiksmus teisindamas teigė politikas.
 
Irina Rozova. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Todėl, pasak jo, dar kyla klausimas, ar atidėliojamas balsavimas dėl apkaltos Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos politikei bus apskritai iškeltas.
 
„Jeigu prieisime prie balsavimo, nežinia ar jis bus, tai parlamentarai apsispręs. Šiandien tai yra naudinga opozicijai – apie tai kalbėti kiekvieną dieną, kaip ir apie premjero kelią“, – apibendrino V. Tomaševskis.
 
Apkalta I. Rozovai ėmė grėsti paaiškėjus, kad politikė prašyme išduoti leidimą dirbti su įslaptinta informacija nenurodė turėtų kontaktų su Rusijos diplomatinio korpuso atstovais. Valstybės saugumo departamentas (VSD) atskleidė, kad parlamentarė ilgą laiką palaikė neformalius ryšius su Lietuvoje rezidavusiais diplomatinio korpuso atstovais ir jų neatskleidė. VSD teigimu, I. Rozova su Rusijos diplomatais tarėsi apie finansinę paramą parlamentarės atstovaujamam Rusų aljansui bei aptardavo galimybes Rusų aljansui formuoti bendrą tautinėms mažumoms atstovaujantį politinį junginį kartu su Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.06; 10:24

Čekijos žvalgybos BIS emblema

Šiandien jau aiškėja detalės vieno nutikimo, su kuriuo siejami Prahoje reziduojantys rusų diplomatai bei Rusijos slaptosios tarnybos. Čekijos dienraštis Respekt skelbia, kad maždaug prieš tris savaites į Čekijos sostinę atskrido rusų diplomatinį pasą tyrėjęs mįslingas vyriškis, kurį Rusijos ambasados darbuotojai diplomatinius numerius turinčiu automobiliu nuvežė į ambasados namą.

Čekijos žurnalistai mano, kad portfelyje vyriškis galėjo turėti mirtinai pavojingų nuodų. Pasak Respekt, atvykėliui greičiausiai buvo įsakyta kažką nužudyti Čekijos teritorijoje. Respekt taip pat pastebėjo, kad po nepažįstamojo atvykimo į Prahą čekų slaptosios tarnybos ėmė akylai saugoti keletą savų politikų: Prahos merą Zdeneką Gržibą ir Prahos-6 administracijos vadovą Ondržejų Kolaržą. Apie tai, kad šiems Prahos politikams skirta valstybinė apsauga, pranešė tas pats Respekt. Abu politikai šių pranešimų kol kas niekaip nekomentuoja. Tačiau Prahos mero atstovė spaudai pripažino, kad miesto vadovas nuo šiol nesinaudoja viešuoju transportu – važinėja automobiliu. Taip jis elgiasi saugumo sumetimais.

Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Belieka priminti, kad Prahos meras buvo vienas iš svarbiausių iniciatorių, siekusių demontuoti paminklą sovietų generolui Koniavui. Jis taip pat pasiekė, kad Prahoje priešais Rusijos ambasadą esanti aikštė būtų pavadinta Kremlių kritikavusio ir prie Kremliaus nušauto Boriso Nemcovo vardu.

Abu šie Prahos vadovo sprendimai labai nepatiko Rusijai. Oficialusis Kremlius pareiškė „didelį nepasitenkinimą“.

Rusijos užsienio reikalų ministerija kol kas nekomentuoja „Respekt“ pranešimo apie į Prahą atvykusį rusų diplomatą su „mirtį nešančiais nuodais“.

Parengta pagala Respekt publikacijas.

2020.04.28; 12:00

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Lietuvos ryto“ televizijos laida „Nauja diena“ prieš keletą dienų paskelbė interviu su Lietuvos karo akademijos politologe Jūrate Novagrockiene. „Naujos dienos“ žurnalistas teiravosi politologės, kodėl Prezidentas Gitanas Nausėda būtent dabar, kai Lietuvos ekonomika sustingusi dėl siautėjančio koronaviruso, Seimo pozicija su opozicija taip susipykusios, kad nė nesišneka, o rudenį šalyje numatyti parlamento rinkimai, tad prasideda rinkiminė kampanija, – ėmėsi Rytų partnerystės stiprinimo?

Politologė J.Novagrockienė pastebėjo, kad tokia Prezidento taktika neturėtų stebinti. Šalies vadovui pagal pareigas priklauso kuruoti užsienio politiką.

Be to, jau dabar ruošiamasi ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, kuris numatytas šių metų birželio 18 dieną. Jo metu bus tikslinamos, koreguojamos ES ir Rytų partnerystės valstybių santykių gairės.

Telefonu mūsų Prezidentas jau kalbėjosi su Baltarusijos ir Moldovos vadovais. Pašnekėsys su Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka truko 50 minučių. Verta atkreipti dėmesį, kad su A.Lukašenka pokalbio būta užtektinai atviro – pasikeista nuomonėmis net dėl Astravo AE, kurią oficialusis Vilnius traktuoja kaip Lietuvos saugumui rimtą pavojų keliančią atominę jėgainę, netoli Vilniaus Baltarusijos teritorijoje pastatytą pataikaujant politinėms Kremliaus užgaidoms.

A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.

Prasmingas užsiėmimas – diskutuoti su užsienio šalių prezidentais ne tik maloniomis, bet ir sudėtingomis temomis. Taip ir turėtų elgtis visi dėl valstybės reikalalų nuoširdžiai pergyvenantys vadovai.

Bet štai prieš keletą dienų G.Nausėdos ir Moldovos prezidento Igorio Dodono pokalbio metu, regis, nė neužsiminta apie Padniestrės problemą. Oficialiame Prezidento G.nausėdos spaudos centro pranešime rašoma, kad abu prezidentai šnekučiavosi apie būtinas teismų sistemos reformas, antikorupcines iniciatyvas.

Rusijos tankai Moldavijos Padniestrėje

Tačiau oficialiame Lietuvos prezidentūros spaudos centro išplatintame pranešime neaptikau nė užuominos, kaip Kišiniovas vertina susiklosčiusią padėtį dėl Rusijos karinių pajėgų okupuotos Padniestrės ir kuo Lietuva, tuo pačiu ir Europos Sąjunga, galėtų moldavams padėt susigrąžinant prarastą žemę. Kaip šnekantis su Moldovos vadovu įmanoma išvengti Padniestrės temos? O gal šnekėjosi, tik apie tai nepranešta viešai? 

Tad įdomu, kaip Prezidentui G.Nausėdai seksis diskutuoti, sakykim, su Ukrainos, Sakartvelo (Gruzijos), Azerbaidžano, Armėnijos lyderiais? Beje, balandžio 27-ąją jau numatyti oficialūs G.Nausėdos pokalbiai su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu. Nejaugi pasikeitimo nuomonėmis metu nebus vertinama susiklosčiusi situacija Kryme, Donbase ir Kalnų Karabache?

O Kalnų Karabacho fronte – nieko naujo.

Armėnų separatistų okupuotame Kalnų Karabache neseniai buvo surengti niekur pasaulyje nepripažįnti parlamento rinkimai. Tačiau Armėnijos vadovai elgiasi taip, tarsi Kalnų Karabache išrinkta valdžia būtų teisėta.

Pesimistiškai nuteikia ir paskutinieji Armėnijos vadovų pareiškimai, jog oficialusis Jerevanas neketina Azerbaidžanui grąžinti net septynių užgrobtų, bet su Kalnų Karabachu tiesiogiai nesusijusių rajonų. O derybose dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo oficialusis Jerevanas vėl gieda tą pačią, visiems seniai nusibodusią giesmelę. Suprask, sėsis prie derybų stalo tik tuomet, jei lygiaverčiais derybininkais bus pripažinta trečioji šalis – kažin kokia arcacho tauta, neva nuo seno gyvenusi Kalnų Karabache.

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Ar Lietuvos prezidentas, kalbėdamasis su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu, išdrįs jam atvirai pasakyti, kaip išdrįso atvirai išdėstyti A.Lukašenkai kritišką nuomonę dėl Astravo atominės jėgainės, jog agresyvi Jerevano  laikysena – nekonstruktyvi, nepriimtina, smerktina? Ar Lietuvos prezidentas primins ponui N. Pašinianui, kad, remiantis tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, ir Lietuva, vadovaudamasi tomis visame pasaulyje pripažintomis taisyklėmis, konflikte dėl Juodojo Sodo (toks Kalnų Karabacho azerbaidžanietiškas pavadinimas) bęsąlygiškai remia Baku? Ar bus pabrėžta, jog jei Armėnija vis tik gudraus, manipuliuodama iš kažkur atrastos mistinės tautos teise apsispręsti – sukurti nepriklausomą valstybę svetimoje teritorijoje, konflikto taikiomis priemonėmis nebus įmanoma sureguliuoti. Beliks arba konfliktą įšaldyti dar keliems dešimtmečiams, viliantis, jog į valdžią Jerevane kada nors ateis padoresni žmonės, arba kariauti, arba Armėniją, užuot rėmus Rytų partnerystės programos pinigais, bausti taikant griežtas ekonomines sankcijas. Tiksliau tariant, Armėnija bus prilyginta šiandieninei Rusijai.

V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.

Šnekantis su Armėnijos premjeru N. Pašinianu ar Armėnijos diplomatais nereikėtų pamiršti, ką ataskatoje apie 2019-ųjų metų šaliai iškilusias grėsmes paskelbė Sakartvelo (Gruzijos) slaptosios tarnybos. Šios žvalgybos analitikai daug dėmesio skiria analizei, kaip Armėnija bando Tbilisį sukiršinti su Turkija ir Azerbaidžanu. Panaudojamos visos priemonės: ir Sakartvele nuo seno gyvenanti armėnų bendruomenė, ir turtingi armėnų verslininkai. Į pagalbą pasitelkiami visi informacinių ir hibridinių karo metodai. Esą gruzinai skriaudžia armėnų tautinę mažumą, trukdo armėnų biznieriams puoselėti savo verslus, neleidžia armėnų politikams patekti į parlamentą, Vyriausybę. Kiršinimui išnaudojami net Sakartvelo – Azerbaidžano trintys dėl vienos ginčytinos sienos atkarpos.

Sakartvelo žvalgyba mano, kad dešimt šalyje veikiančių politinių, visuomeninių ir kultūrinių organizacijų dirbtinai stumia šalies valdžią į konfrontaciją su NATO nare Turkija ir Turkijai artimu Azeraidžanu. Tų dešimties proarmėniškų organizacijų ir partijų tikslas – priverst Sakartvelą regione bičiuliautis tik su Armėnija. Vienas iš šantažo pavyzdžių – reikalavimas, kad gruzinai net 422 savo maldos namus atiduotų armėnų bažnyčiai. Be jokio pagrindo. Šiaip sau. Vien dėl to, kad armėnų tauta – labai nukentėjusi…

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Axar.az nuotr.

Apie Sakartvelo saugumo tarnybos perspėjimus dėl šių intrigų rašoma plačiai, ne tik azerbaidžanietiškuose ir gruziniškuose leidiniuose.

Michailas Sakaasvilis
Michailas Saakašvilis. Slaptai.lt nuotr.

Nereikia užmiršti, kad Armėnija agresyviai kišasi net į Ukrainos vidaus reikalus. Vos Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis patvirtino, jog svarsto galimybę buvusį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį paskirti šalies vicepremjeru, armėniškoje spaudoje pasirodė piktų, įžeidžiančių pareiškimų. Mat M.Saakašvilis visuomet laikėsi pozicijos, kad Sakartvelas, siekdamas draugiškų santykių su Armėnija, nepamirštų palaikyti draugiškų santykių ir su kaimyniniu Azerbaidžanu bei jo sąjungininke Turkija iš NATO aljanso.

Ypač Armėnija įsiuto, kai Ukrainos URM ministro pavaduotojas pareiškė, jog oficialūs šalies politikai privalo atsisakyti termino „armėnų genocidas“. Apibūdinant 1915-ųjų tragediją tuometinėje Osmanų imperijoje, pasak Ukrainos diplomatų, derėtų naudoti kur kas švelnesnius terminus, išvengiant žodžio „genocidas“. Šitai derėtų elgtis dėl kelių priežasčių. Pirma, Ukrainos istorikai nėra studijavę Armėnijos, Turkijos, Rusijos archyvų, todėl apie 1915-uosius susidarę tik paviršutinišką nuomonę, paremtą vien Armėnijos versija. Antra, visose tarptautinėse organizacijoje, kai kalbama apie Ukrainos teisę susigrąžinti Krymą, Armėnija aklai palaiko Rusiją. Jei Jerevanas negerbia Ukrainos, kodėl Kijevas privalo gerbti Armėniją?

Karabachas vis dar okupuotas

Juolab kad armėniška spauda, pasipiktinusi suprantamu Ukrainos noru bičiuliautis ne vien su Armėnija, bet ir su Turkija bei Azerbaidžanu, peržengė visas padorumo ribas. Pavyzdžiui, ArmenianReport.com pasipylė ypač įžeidžiančių pareiškimų. Perpasakosiu tik keletą, labiausiai įstrigusių atmintin. „Ukraina – ne valstybė, o pašvinkusi mišrainė, kurios neįmanoma valgyti“… „Ukrainiečiai neverti laisvės, jie tegali būti vergais. Juos reikia laikyti prispaustus“… „Ukraina būtinai subyrės į gabalus. Kažkas atiteks Lenkijai, kažkas – Vengrijai, Rusijai. Ir tai bus teisinga. Taip jiems ir reikia, jei jie nepalaiko Armėnijos“… „Ukrainos prezidentas Zelenskis – cholopas, ištiesęs ranką išmaldai. Zelenskio žmona – negraži, jos į lovą turkams ir azerbaidžaniečiams nepasiūlysi“…

Žodžiu, labai įdomu, kaip G.Nausėdai seksis bendrauti su Rytų partnerystės šalimis. Kur linksta lietuviškasis vektorius, pirmąsias tendencijas pamatysime po Lietuvos prezidento balandžio 27-osios pokalbių su Azerbaidžano prezidentu I. Alijevu ir Ukrainos prezidentu V. Zelenskiu.

2020.04.26; 09:00

Nikolas Fandos, Džulijan Barns / „The New York Times“

Trejetą metų trukęs Respublikonų partijos vadovaujamo Senato Žvalgybos komiteto tikrinimas patvirtino JAV žvalgybų vertinimus, jog Rusija aktyviai kišosi į Amerikos prezidento rinkimus 2016-aisiais metais. Ši Senato komisija taip pat nustatė, kad JAV žvalgybos, brėždamos tokias išvadas, elgėsi objektyviai, sąžiningai, nesivadovaudamos politinėmis simpatijomis ir antipatijomis. Taip skelbia leidinys „The New York Times“.

Senato komiteto pirmininkas senatorius Ričardas M.Baras (respublikonas, išrinktas Šiaurės Karolinoje) pareiškė nematantis jokių priežasčių, kodėl reikėtų neigti tokią Amerikos žvalgybų analizę.

Ši Senato Žvalgybos komiteto išvada paskelbta būtent tuo metu, kada JAV žvalgybų veikla priekabiai tikrinta, ar nepiktnaudžiavo savo įgaliojimais, nebuvo tendencinga. Tai reiškia, kad JAV politikai labai priekabiai tikrino savo šalies slaptąsias tarnybas, ar jos nesutirštino spalvų, teigdamos, jog Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas akivaizdžiai rėmė Donaldo Trampo kandidatūrą. Tiksliau tariant, peržiūrėtos visos 2017-aisiais surašytos JAV žvalgybų išvados.

Kai kurie D.Trampo sąjungininkai suskubo kritikuoti žvalgyboms palankią Senato ataskaitą. Artimiausi, ištikimiausi D.Trampo bičiuliai mano, kad JAV žvalgyba vis tik elgėsi tendencingai, teigdama, esą Kremlius tų rinkimų metu palaikė D.Trampą. D.Trampo ištikimiausi bendražygiai mano, jog Kremliui tiesiog rūpėjo sukelti kuo didesnį chaosą. D.Trampas nebuvo Kremliaus taikinys.

„The New York Times“ taip pat rašo, kad senatoriai netrukus skelbs dar vieną oficialią išvadą, kuri vertins D.Trampo rinkimų štabo ir Rusijos atstovų kontaktus. Ir vis tik konstatuojama, jog po specialiojo prokuroro Roberto Miulerio tyrimo, D.Trampui iškeltos apkaltos ir kilusios kronaviruso pandemijos, ši tema – ar Rusija išties rėmė konkretų kandidatą – amerikiečiams jau nebeįdomi.

Taigi tris metus trukęs tyrimas – užbaigtas. Tiek demokratai, tiek respublikonai priėmė bendrą sutarimą, jog JAV žvalgybininkai buvo objektyvūs ir sąžiningi. Tuo pačiu – jie teisėtai tyrė ir sąžiningai vertino buvusio britų žvalgybininko Kristoferio Stilo, ataskaitose įvardinto informacijos šaltiniu „Crown“, parodymus, jog tikrai būta ryšių tarp D.Trampo rinkimų štabo ir Rusijos valdžios atstovų. Vertindama „Crown“ parodymus JAV žvalgybos netvirtino, jog yra būtent taip, kaip teigia tas pensijon pasitraukęs britų slaptųjų tarnybų atstovas. Bet kadangi tuometinis JAV prezidentas Barakas Obama reikalavo, kad ataskaita apimtų visus įtarimus ir abejones, „Crown“ surinkta dosje nebuvo atmesta.

Vadinasi, Senato ataskaitos autoriai gina Žvalgybos komiteto 2018-aisiais padarytas išvadas. Viena iš svarbiausių išvadų: nėra akivaizdžių įrodymų, jog Rusija kenkė kandidatei Hilary Klinton, o D.Trampą – rėmė. Nenustatyta ir akivaizdžios D.Trampo ir V.Putino komandų koordinacijos.

Manoma, kad galutinės išvados bus panašios į tas, kurias surašė specialusis prokuroras Robertas Miuleris. O jis, be kita ko, užfiksavo daug Rusijos ir D.Trampo atstovų kontaktų. Taip pat pripažino, jog D.Trampo komanda buvo pasiruošusi priimti Rusijos siūlomą paramą.

Tačiau specialusis prokuroras R.Miuleris taip pat tvirtino, kad jam trūksta įrodymų, leidžiančių JAV pareigūnus kaltinti surengus sąmokslą.

Informacijos šaltinis „The New York Times“

2020.04.23; 06:00

Donaldas Trampas (Trump). EPA – ELTA nuotr.

Nauja JAV Senato Žvalgybos komiteto ataskaita patvirtina, kad Rusija kišosi į 2016 metų JAV prezidento rinkimus tuomečio kandidato Donaldo Trumpo naudai. D. Trumpo respublikonų vadovaujamas komitetas antradienį paskelbtoje ataskaitoje teigia, jog nėra pagrindo abejoti atitinkamomis 2017 metų žvalgybos išvadomis.
Hilary Klinton. EPA-ELTA nuotr.
 
Svarbi slaptųjų tarnybų išvada yra ta, kad į kišimąsi iš Maskvos reikia žiūrėti kaip į „naują normalų dalyką“, pareiškė komiteto pirmininkas Richardas Burras. „Artėjant 2020 metų prezidento rinkimams, svarbiau nei bet kada yra likti budriems dėl pavojaus, kurį kelia priešiškų užsienio jėgų kišimasis“, – pridūrė jis. Dalis 158 puslapių ataskaitos dėl slaptumo priežasčių visuomenei buvo užjuodinta.
 
Komiteto vicepirmininkas demokratas Markas Warneris sakė, jog žvalgyba „teisingai konstatavo, kad rusai kišosi į mūsų rinkimus 2016 metais, kad pakenktų buvusiai valstybės sekretorei Hillary Clinton ir padėtų Donaldui Trumpui“.
 
Pats D. Trumpas ne kartą neigė JAV slaptųjų tarnybų išvadas, kad Rusija rėmė jo kandidatūrą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.22; 00:30

Гинтарас Висоцкас, автор комментария. Фото Slaptai.lt

Пока в мире свирепствует коронавирус, пока всё внимание сосредоточено на этой болезни, всё же мы не должны забывать другие жизненно важные темы. Например, вопрос, касающийся спецслужб.

Я надеюсь, что нет необходимости тратить слова попусту, чтобы доказать, почему распоряжение премьер-министра Израиля Биньямина Нетаньяху, отданное внутренней разведке «Шин-Бет», собирать данные о людях, зараженных коронавирусом, и лицах, общавшихся с ними, сегодня не кажется дерзким. Очевидно, что государства ищут наиболее эффективные способы обуздания бацилл, подобных ловко замаскированному секретному агенту враждебного государства.

Неудивительно, что в то же время встречаются люди, которые игнорируют правительственные и медицинские рекомендации свести все поездки, встречи к минимуму. В Литве зафиксировано достаточно случаев, когда «смельчаки» плюют на просьбы медиков закрыться в четырех стенах. Видимо, таких «храбрецов» предостаточно и в Израиле.

Поэтому израильское правительство, чтобы обуздать распространение COVID-19, поручило одной из своих спецслужб заняться нетрадиционной деятельностью — «использовать современные технологии для наблюдения за заболевшими людьми». Это сообщение было подтверждено самой Шин-Бет. А агентство Франс Пресс (AFP) подчеркнуло, что такая мера вступила в силу «немедленно». Это означает, что служба разведки «Шин-Бет» теперь будет получать данные без разрешения судов от всех телекоммуникационных компаний обо всех так называемых «коронапациентах», а также людях, помещенных в карантин. Кроме того, Шин-Бет будет иметь полномочия отслеживать маршруты передвижения людей и устанавливать, с кем они поздоровались, разговаривали, обнимались.

Правда, перепечатывая эту информацию, литовское агентство ELTA подчеркнуло, что «правозащитные организации подвергли резкой критике решение израильского премьер-министра». Однако израильские власти не вняли гневу «правозащитных» организаций. И они, вероятно, поступили правильно не услышав. Ведь не каждый гражданин, зараженный вирусом COVID-19, открыто рассказывает врачам о своих контактах. Он может просто забыть важную деталь или злостно утаивать правду. Именно тогда и пригодилась бы информация, собранная спецслужбами, о том, где какой-то бедолага плутал.

Shin Bet («Шин-Бет»)

Я не знаю, было бы ли подходящим для Литвы решение, узаконенное в Израиле, если, скажем, число заболевших резко увеличилось бы, как в Италии или Испании. Но даже если бы это и было необходимо для пользы всех нас, подобное распоряжение вызвало бы огромное сопротивление в Литве. У нас  много всевозможных защитников, которые якобы очень заинтересованы в «правах человека» и «общественных интересах». Они так «искренне» проявляют заботу, что, перефразируя героя одного фильма, «даже потеряли аппетит — и больше не хотят есть».

Почему даже ярому израильскому премьер-министру в Литве было бы трудно призвать на помощь разведку?

Вспомним одно из последних событий, когда начался спор о том, какие действия Департамент государственной безопасности Литвы не имеет права предпринимать. Обратимся к статье политического обозревателя Кястутиса Гирнюса, опубликованной на портале delfi.lt «Науседа слишком ревностно защищает Департамент госбезопасности» (9 марта 2020 г.). В этой публикации также говорится о том, что в 2018-2019 гг. сотрудники Департамента госбезопасности, возможно, могли собирать информацию о людях из оукружения тогдашнего кандидата в президенты Г. Науседы и о дипломате В. Ушацкасе.

Позвольте насторожиться: что плохого совершили наши сотрудники госбезопасности? Было бы странно, если бы Департамент госбезопасности не интересовался людьми, добивающимися самого высокого поста в стране. Политическому обозревателю К. Гирнюсу всё же кажется, что наблюдение за окружением кандидатов в президенты допускается только в особых случаях. Но разве все эти сообщения, рассказы, анализ того, как Кремль вмешиваллся в выборы в США, — не относятся к важным аргументам? Почему бы России, пытавшейся повлиять на результаты выборов в одной из самых могущественных стран мира, не насвинячить и своим маленьким соседям? Или, может быть, г-н К. Гирнюс считает, что Россия не интересуется выборами в Литве, что наша служба госбезопасности не имеет права интересоваться личностями тех, кто участвует в выборах в Литве, даже из соображений превентивности?

Политолог Кястутис Гирнюс. Фото Мартинаса Амбразаса (ELTA).

Да, Департамент госбезопасности не следует считать «священной коровой», которой разрешено тихо щипать траву «по ту сторону критики и надзора». Тем не менее, не следует считать «священными коровами» и политиков, журналистов, а также общественных деятелей, которые ставят под сомнение право Департамента госбезопасности интересоваться кандидатами на пост президента Литвы и их окружением. Если Департамент госбезопасности не имеет права собирать информацию о том, кто, как и почему активно участвует в президентских выборах в Литве, то какую информацию ему можно накапливать?

Скандал, который «замутил» бывший председатель Комитета национальной безопасности и обороны Сейма Витаутас Бакас, но который притушила опасность, вызванная коронавирусом, непонятен. Во-первых, информацию о якобы незаконно собранных, а затем использованных Департаментом госбесопасности данных парламентарий В.Бакас получил около года назад. Однако заговорил он об этом только сейчас, когда боссы Департамента госбесопасности стремятся, чтобы Сейм одобрил новые поправки к закону, которые позволят им работать еще более строго. Кроме того, срок полномочий нынешнего главы Департамента госбесопасности Дарюса Яунишкиса подходит к концу, поэтому возникает вопрос —  назначать его на второй срок или нет?

В вышеупомянутой статье К. Гирнюса подчеркивается, что специальный комитет Сейма должен очень внимательно следить за всеми спецслужбами и разведкой, чтобы у них не возникал соблазн злоупотреблять своей властью. Это правильно. Я согласен. Только тогда хотел бы поиронизировать — за деятельностью литовской разведки не только можно, но и нужно присматривать, а вот спецслужбам не всегда дозволяется рассматривать через увеличительное стекло людей, оказывающих большое влияние на жизнь государства, а также лиц, находящихся в окружении этих людей. Требуются невесть какие особые условия.

Мне кажется, что сложно ответить на вопрос, кто имеет право указывать сотрудникам госбезопасности, за кем им надлежит наблюдать. В любом случае такое право — выбирать объект наблюдения — должно иметь и руководство Департамента госбезопасности, а не только Совет национальной обороны Литвы или кто-либо еще. Та же самая дилемма возникает и в отношении селективности. Вопрос о том, должны ли наши джеймсы бонды быть одинаково внимательными ко всем кандидатам в президенты или только к тем, у кого больше всего надежд на победу, — решает разведка! Уже много раз я писал, но могу еще раз напомнить, что разведка — слишком сложное занятие, чтобы можно было ее втиснуть в строгие рамки.

В конце концов, кому в голову пришла мысль, что наша служба госбезопасности, которая на протяжении нескольких месяцев или лет интересовалась лицами, вызвавшими подозрение, обязательно должна сообщать о своей деятельности тому лицу, за которым она наблюдала, мало того, уничтожить всю информацию, собранную о нем, даже если обвинения не подтвердились? Разве не понятно, что информация о том, кем интересовалась служба госбезопасности, а затем прекратила наблюдение, также является отличным подарком для враждебных разведок, стремящихся разобраться в том, каковы настоящие методы работы, ориентиры, приоритеты литовских спецслужб?

Вот ELTA сообщает, что член Сейма Витаутас Бакас, к которому присоединился ещё и Повилас Урбшис, в целях защиты общественных интересов и фундаментальных прав человека, а также защиты спецслужб и должностных лиц от незаконного воздействия, требует создать в Сейме специальную комиссию по расследованию. Эта комиссия должна быть якобы особенной. В нее вошли бы не члены Национального комитета безопасности и обороны, а выбранные из всего Сейма парламентарии (даже те, кто не имеет права на доступ к конфиденциальной информации?).

Витаутас Бакас. Фото Slaptai.lt.

Звучит красиво, но искренне ли?

Парламентарий заявляет: «Вопросы были подготовлены после оценки информации, предоставленной докладчиком от Департамента госбезопасности, из чего видно, что руководители Департамента госбезопасности, возможно, оказывали незаконное воздействие на внутриполитические процессы (выборы) в стране, возможно, незаконно собирали информацию о кандидатах президентских выборов 2019 года и их окружении и, возможно, незаконно использовали эту информацию. Также, возможно, были нарушены принципы законности и политического нейтралитета разведдеятельности».

По словам В. Бакаса, ответы, которые публично дал директор Департамента госбезопасности, вызывают дополнительные вопросы относительно легитимности деятельности спецслужб и безопасности докладчика. По его словам, есть признаки того, что целью является оказание давления на докладчика, сокрытие от общественности важной информации, касающейся, возможно, непрозрачной и незаконной деятельности некоторых политиков и чиновников Департамента госбезопасности.

Опять же — прекрасно, удивительно. И все же не слишком ли много этих «возможно»? Может быть, прежде чем делать громкие заявления,  парламентариям следовало бы подготовиться более серьезно? Может быть, руководство Департамента госбезопасности не должно  было бы отвечать на вопросы, сопровождаемые словом «ВОЗМОЖНО»?

Конечно, не всё понятно после прослушивания комментариев директора Департамента госбезопасности Д. Яунишкиса. Но сколько можно руководителей службы госбезопасности таскать на заседания, которые напоминают телевизионную игру «Что, где, когда»? Двадцать два вопроса в адрес главы Департамента госбезопасности — не слишком ли широкий размах?

Член Cейма Повилас Урбшис. Фото Гядиминаса Савицкиса (ELTA) nuotr.

По словам члена Сейма П. Урбшиса, директор Департамента госбезопасности Д. Яунишкис публично подтвердил, что он собирал информацию о кандидатах и их окружении, поэтому парламентарию кажется, что важно выяснить, были ли такие действия законными.

Здравым умом трудно понять этот вопрос. Разведка и создана для того, чтобы следить, наблюдать. Следить не за садовником, копающимся у себя в огороде, не за общественным деятелем, собравшим несколько человек под окнами министерства, а за политиком, который хочет стать президентом. Если бы служба, возглавляемая Д.Яунишкисом, не поинтересовалась компанией Г.Науседы или В.Ушацкасом, вот тогда точно стоило бы схватиться за голову.

Кстати, Elta когда-то  опубликовала следующие слова П. Урбшиса: «В то же время есть явные признаки того, что целью является подавление ситуации, сокрытие от общественности информации, связанной с фундаментальными нарушениями демократических принципов. Это не только представляет угрозу, но и создает предпосылки для заключения грязных политических сделок».

Я не верю в искренность П. Урбшиса. И вот почему. Я помню, как он когда-то участвовал в деятельности созданной в сейме парламентской группы дружбы с Нагорным Карабахом. Эта группа (к счастью, она уже распалась) ясно продемонстрировала, что, хотя Литва официально признает Нагорный Карабах как неотделимую территорию Азербайджана, всё же в литовском Сейме действовал кружок, состоявший из примерно десяти парламентариев, поддерживавших сепаратистские силы, контролирующие Нагорный Карабах. Одним из таких участников был парламентарий П. Урбшис.

В то время я думал (и теперь все еще думаю так же), что эта группа подрывала международный имидж Литвы. Двойные литовские стандарты были как на ладони. Литва уважает территориальную целостность Грузии, Молдовы, Украины, поскольку в Сейме нет групп дружбы с сепаратистскими властями Абхазии, Осетии, Приднестровья или с силами, оккупировавшими Донбасс и Крым. Но в Сейме неизвестно зачем появилась группа, которая была склонна дружить с сепаратистами, обосновавшимися в Нагорном Карабахе, оторванном от Азербайджана. Кому это было нужно? Было желание стравить Литву с Турцией, которая поддерживает Азербайджан и является союзником Литвы в альянсе НАТО?

Один только этот эпизод политической биографии П. Урбшиса дает право подвергать сомнению и другие его политические шаги. Если один раз он повел себя непонятно, каковы гарантии того, что это не случилось сейчас?

Среди прочего, автора этих строк интересовали причины, побудившие П. Урбшиса подружиться с силами, оккупировавшими Нагорный Карабах.

Бинокль. Slaptai.lt

Хотите узнать, как член Сейма объяснил свое поведение? Парламентарий П. Урбшис представил «открытое письмо», написанное несколько десятилетий назад, в котором тогдашние эстонские и латвийские народные фронты, а также руководство литовского Саюдиса выражают «озабоченность событиями в Азербайджане и Армении после трагического землетрясения». В письме высказаны опасения по поводу ареста членов Нагорно-Карабахского комитета. Авторы письма также потребовали выяснения того, были ли аресты обоснованными, а также призвали обеспечить право наций на независимость и разрешать все конфликты исключительно мирными средствами. Письмо без конкретных фамилий было адресовано газетам того времени — «Известиям», «Советской Эстонии», «Советской Латвии», «Советской Литве»…

Вот и все. И тем не менее П. Урбшис утверждал автору этих строк, что такой «документ» очень важен для объяснения того, почему Нагорный Карабах не должен принадлежать Азербайджану.

Откровенно говоря, восхищение бывшего сотрудника спецслужб (который когда-то работал в структурах спецслужб) П. Урбшиса этим абстрактным письмом, якобы подтверждающим право Армении на Нагорный Карабах, вызвало удивление. Кто еще, если не бывший сотрудник спецслужб, должен знать, чем эмоционально окрашенный абстрактный текст отличается от документа, имеющего доказательную ценность?

Если теми же принципами будем руководствоваться и сегодня, задавая вопросы руководителю Департамента государственной безопасности, то это очень печально.

20.03.2020; 11:00

Įtariamasis Valerijus Šaitanovas

Po balandžio 14-ąją sėkmingai atlikto generolo majoro Valerijaus Šaitanovo arešto Ukrainos slaptoji tarnyba SBU balandžio 16-ąją sulaikė dar vieną asmenį, įtariamą bendradarbiavus su Rusijos žvalgybomis. Ir generolas V.Šaitanovas, ir naujasis įtariamasis kaltinami palaikę ryšius su Rusijos Federaline saugumo tarnyba FSB pulkininko Igorio Jegorovo pagalba.

Svarbu pabrėžti, kad pas antrąjį įtariamąjį (jo pavardė kol kas neskelbiama) rastas įspūdingas ginklų arsenalas – nuo granatsvaidžių ir pistoletų su duslintuvais iki kovinių granatų.

Slaptai.lt primena savo skaitytojams, kad V. Šaitanovas, Ukrainos slaptųjų tarnybų generolas, turėjęs labai daug svarbios informacijos apie Ukrainos pasipriešinimą Rusijos agresijai, sučiuptas balandžio 14-ąją. Kardomoji priemonė suėmimas jam pritaikyta iki šių metų birželio 14 dienos.

Slaptai.lt inform.

2020.04.17; 06:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Vakar, balandžio 7-ąją, Seime palaiminta Dariaus Jauniškio kandidatūra. Lietuvos saugumui šis buvęs kariškis vadovaus dar vieną kadenciją.

Kas ir kodėl nemėgsta Dariaus Jauniškio?

Ar teisingai pasielgė Lietuvos parlamentas, suteikdamas tokią privilegiją – dvi kadencijas vadovauti pagrindinei šalies slaptąjai tarnybai – sužinosime tuomet, kai ji baigsis. Antrąją vertinti – dar anksti. Kaip sakoma, jei labai skubėsi – gali susimauti.

Kol kas požiūrį įmanoma susidaryti tik dėl pirmosios kadencijos. O ji buvo sėkminga. Įsitikinimas, kad D.Jauniškis greičiausiai vertas šių pareigų dar vieną sykį, ypač sustiprėjo atidžiai išklausius balandžio 7-ąją plenarinių posėdžių salėje vykusių audringų ginčų „už“ ir „prieš“. Jei parlamentaras Petras Gražulis sako „ne“, vadinasi, reikia elgtis priešingai. Jei D.Jauniškį parlamento tribūnoje net suplukęs kritikuoja Kovo 11-osios Akto signataras Zigmas Vaišvila, – vadinasi, D.Jauniškis yra vertas pagarbos.

Atidžiai apsidairę rastume ir daugiau tokio pobūdžio įžvalgų. Politikos apžvalgininkui Kęstučiui Girniui kilo abejonių, kodėl buvo duotas žodinis, o ne raštiškas įsakymas sutelkti dėmesį į keliolika Lietuvos prezidento rinkimų kompanijoje dalyvaujančių politikų, visuomenininkų, žurnalistų? Ar tik neieškoma priekabių tik tam, kad būtų surastas pretekstas triukšmauti?

Dėl parlamentaro P.Urbšio klausimų – jau esu sykį rašęs. Jei šis buvęs STT darbuotojas nesuvokia, kodėl Kalnų Karabachas yra ne Armėnijos, bet Azerbaidžano teritorija, ar jis gali suprasti, kodėl VSD tikrino informaciją apie svarbiuose šalies rinkimuose dalyvaujančius asmenis, kodėl viešai nepaskelbė duomenų, kiek sekta, tikrinta, stebėta?

Keista ir parlametaro Vytauto Bako laikysena. Matyt, užgautos asmeninės ambicijos: jis pažėrė įtarimų, tačiau niekas rimtai į juos nepažiūrėjo. Kodėl jis įsivėlė į priešpriešą su VSD vadovybe būtent baigiantis D.Jauniškio pirmąjai kadencijai, – taip pat galvosūkis.

Jei man tektų rašyti ironiškai, galėčiau pajuokauti, o gal VSD – agrokoncernas, kuriam skiriamos kvotos, kiek šiais metais leidžiama atlikti stebėjimo aktų, o kurie stebėjimai – jau pertekliniai? Dar to betrūko, jei savo žodį tartų lygių galimybių institucijos – imtų nurodinėti VSD vadovybei, kiek per metus leidžiama stebėti vyrų ir kiek – moterų. Kad, gink Dieve, nebūtų pažeistos proporcijos. Priešingu atveju piktintųsi, esą VSD negerbia dailiosios lyties atstovių – suprask, kodėl labiau domisi vyrais, o ne moterimis.

Kai paskelbiau straipsnį „Kam reikalinga žvalgyba, kuriai nieko neleidžiama daryti?“ (slaptai.lt, 2020.03.21), sulaukiau priekaištų, jog į šoną nustūmęs laisvos, demokratiškos visuomenės principus. Nei nustūmiau, nei pamiršau, nei ignoruoju. Puikiai žinau, kad be priežiūros išsigimsta net patys padoriausi laikraščio redaktoriai.

VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ir vis tik nuolat prisimenu: žvalgyba – ne vaikų darželis. Jos negalima nuo galvos iki kojų supančioti biurokratiniais, administraciniais apribojimais, patikrinimais, revizijomis. Visų gyvenimiškų situacijų smulkiai nesurašysi į teisės aktus. Jei po kiekvienos bent kiek rimtesnės operacijos į Seimo tribūną (omenyje turiu ne uždarą Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos posėdį) kviesime VSD vadovą viešai atsakinėti tiek į rimtus, tiek į kvailus politikų klausimus, mūsų saugumas pavirs sunkiai kvėpuojančia biurokratine kontora.

Jurijaus Šveco ir Andrėjaus Ilarionovo argumentai

Užuot tampę VSD vadovą į spaudos konferencijas verčiau peržiūrėkime keletą paskutiniųjų ukrainiečių portalo gordonua.com redaktoriaus Dmitrijaus Gordono interviu su buvusiu KGB darbuotoju Jurijumi Švecu (pasitraukė į JAV, kur nūnai dirba analitiku) ir buvusiu Vladimiro Putino patarėju ekonomikos klausimais Andrėjumi Ilarionovu (taip pat pasitraukė į Vakarus, kur sėkmingai pluša analitiku). Tuos interviu, nors jie – ilgoki, net kelių valandų trukmės, verta pamatyti.

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Štai J.Švecas įsitikinęs, kad Ukrainos prezidentas Volodymiras Zeleskis gal ir turįs gražių norų, bet jo kadrų politika – tragiška. Būtent Kremlius primeta V. Zelenskiui, kokius asmenis jam privalu skirti į strategiškai svarbius postus. Būtent V.Zelenskio nesusigaudymas, kas yra kas, suteikia V.Putinui galimybę valdyti Ukrainą „iš vidaus“.

Kitas J.Šveco pareiškimas – dėl žymaus JAV prezidentų patarėjo nacionaliniais klausimais Henrio Kisindžerio. J.Švecas mano, kad būtent H.Kisindžeris įkišo Rusijos įtakos agentą į Donaldo Trampo rinkiminį štabą. 

O čia – A.Ilarionovo atsakymas, ką jis manąs apie Prancūzijos prezidentą Emanuelį Makroną. Viename iš savo gausių videokomentarų, skelbiamų tiek gordonua.com, tiek youtube.com erdvėse, A.Ilarionovas pastebėjo, kad E.Makronas anksčiau buvo visai kitoks – kritikuodavo Kremlių. Dabar Prancūzijos lyderis klusniai ir entuziastingai pritaria visiems V.Putino pasiūlymams. Prancūziškas kūliaverstis? Jokio stebuklo nėra. Tai greičiausiai tas atvejis, kai Rusijos slaptosioms taryboms pavyko gauti Prancūzijos vadovą kompromituojančios medžiagos. Jei nenori būti viešai sukompromituotas, E. Makronas priverstas elgtis tarsi klusnus šunytis.

Beje, tas paskutinysis videointerviu su A.Ilarionovu – velniškai įdomus. Sakyčiau – sensacingas. Gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske sprogdino visai ne čečėnai – tai Rusijos slaptųjų tarnybų darbas. Brutaliai, barbariškai paaukojant kelis šimtus savų piliečių siekta sukurti specifines politines sąlygas konkrečiam asmeniui – V.Putinui. Šis faktas byloja, kad Rusijos FSB, SVR, GRU ir visos kitos slaptosios tarnybos dirba be jokių suvaržymų. Jei reikės, – nužudys tūkstančius. Tokia A.Ilarionovo nuomonė.

Andrėjus Ilarionovas. Apostrophe.ua nuotr.

Anos Politkvoskajos nužudymą organizavo vėlgi Rusijos slaptosios tarnybos. Boriso Nemcovo mirties užsakovai tie patys – Rusijos slaptosios tarnybos (ne Ramzanas Kadyrovas). Rusijos slaptosios tarnybos tiesiog sumaniai prisidengė čečėnų tautybės vyrais.

A.Ilarionovo įsitikinimu, opozicionierius Aleksėjus Navalnas sėkmingai išnaudojamas „v temnuju“. Jam per antrąsias ar trečiąsias rankas pamėtėjama kompromituojanti medžiaga apie Rusijos prezidentui V.Putinui nusibodusius politikus. Vaizdžiai tariant, A.Navalnas, pats to nesuprasdamas, padeda V.Putinui atsikratyti politiniu balastu. Kai kuriais savo aplinkos žmonėmis V.Putinas atsikrato būtent padedamas prieš korupciją kovojančio A.Navalno tyrimais.

Be to, A.Ilarionovo, labai nusivylęs Ukrainos prezidentu V.Zelenskiu. V.Zelenskis nemato, nepastebi, nesuvokia, kaip jį iš visų pusių apstatė Rusijos agentais, sprogdinančiais šalį iš vidaus. V.Putinui nieko daugiau nebereikia – jis daugmaž valdo situaciją Ukrainoje per „savo žmones“…

Net jei šiuose J.Šveco ir A.Ilarionovo argumentuose – ne viskas tiesa, juos verta turėti omenyje. Kad suprastume, kokiomis sąlygomis tenka dirbti mūsų saugumui, bandančiam apsaugoti Lietuvos politikus, pareigūnus, visuomenininkus nuo situacijų, į kurias įklimpo JAV, Pancūzijos ir Ukrainos vadovai.

2020.04.08; 10:00

VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimas antradienį pritarė Dariaus Jauniško kandidatūrai antrajai kadencijai į Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus pareigas.
 
Deja, ne visi parlamentarai pritarė D. Jauniškio kandidatūrai, daugiausia klausimų kilo Seimo nariams Vytautui Bakui bei Povilui Urbšiui.
 
Po balsavimo už D. Jauniškio kandidatūrą pasisakė 109 Seimo nariai, prieš – 4, susilaikė – 5.
 
Prieš balsavimą Seimo posėdžių salėje D. Jauniškis atsakė į šiek tiek anksčiau raštu pateiktus Seimo narių V. Bako ir P. Urbšio 22 klausimus.
 
Parlamentarai D. Jauniško klausė, ar VSD vadovas turi teisę duoti pavedimą žodžiu savo pavaldiniams surinkti informaciją apie asmenis, kurie dalyvauja Lietuvos politinėje veikloje? Taip pat parlamentarai klausė, kiek asmenų VSD turi teisę pavesti VSD pareigūnams žodžiu surinkti informaciją apie asmenis, kurie dalyvauja Lietuvos politinėje veikloje bei panašių klausimų, susijusių su VSD veikla.
 
D. Jauniškis posėdžių salėje teigė, kad visus atsakymus į klausimus taip pat perdavė ir Nacionalinio saugumo gynybos komitetui.
 
„Prieš atsakinėdamas į klausimus, priminsiu, kad NSGK konstatavo, jog VSD veikia teisėtai ir laikydamasis įstatymų. Neteisėto veikimo savo ruožtu nenustatė nei STT, nei Generalinė prokuratūra“, – teigė D. Jauniškis.
Seimo narys Povilas Urbšys. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
 
Anot jo, VSD savo veiklą grindžia Žvalgybos įstatymo nuostatomis.
 
„Vadovaujantis Žvalgybos įstatymo nuostatomis, žvalgybos institucijos vadovas, organizuodamas institucijos darbą ir jai vadovaudamas, turi teisę duoti pavedimus tiek raštu, tiek žodžiu. Padaliniams patikrinti, ar VSD turi informacijos susijusius su rizikos veiksniais grėsmėmis valstybės saugumui“, – sakė VSD direktorius.
 
Posėdžių salėje P. Urbšys dar kartą perklausė D. Jauniškį, kiek kartų jis susitiko su tam tikrais Seimo nariais.
 
„Aš jus laikau drąsiu žmogumi, kuris tiesiai visuomet žiūri į akis ir vis dėlto esate visuomet tiesos pusėje. Bet tai, ką aš girdžiu, šiek tiek suglumino, kad svarbiausi atsakymai pakišti po slaptumo žyma (…) Kodėl jūs labai konkrečiai neatsakote, kiek kartų buvote susitikęs su Seimo nariu Žygimantu Pavilioniu, kokie šių susitikimų tikslai“, – klausė parlamentaras P. Urbšys.
 
VSD vadovas teigė, kad visi jo susitikimai su Seimo nariais buvo surašyti jo darbotvarkėje ir visi jie vyko VSD patalpose.
 
„Skaičiai yra pateikti NSGK. Tie skaičiai įslaptinti ir mes turime tą teisę. Kiek aš susitikau, tai pabrėžiu, susitikau su ne vienu Seimo nariu. Aš manau, kad man nereikia viešais diskutuoti, kokiais klausimais mes diskutuojame. Diskutuojame įvairiais klausimais, klausimų yra įvairių ir apie valstybės klausimus, ir diskusijos apie ekonomiką, ar apie dar kažką. Kodėl aš dabar turėčiau kalbėti apie kiekvieną. Susitikimų buvo, aš to neneigiu, bet tą aš darau visuomet atvirai. Nesislapstau kavinėse ar mieste kažkur, nes visi susitikimai vyksta pas mane ir visas departamentas tai mato, ir tai įrašyta mano darbotvarkėje“, – atsakė D. Jauniškis.
 
NSGK narys Vytautas Bakas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tuo metu V. Bakas teigė, kad D. Jauniškis meluoja ir juo pasitikėti negalima. Parlamentaras priminė, apie savo pateiktą praeitą mėnesį pateiktą informaciją, neva VSD vadovybės nurodymu 2018-2019 metais žvalgyba rinko informaciją apie tuomečio kandidato į prezidentus Gitano Nausėdos aplinką ir diplomatą Vygaudą Ušacką. V. Bakas teigė, kad pranešėjas, kuris pateikė jam tokią informaciją, užima labai rimtas pareigas.
 
„Dėl pranešėjo. Dar viena melo dozė, kurią skleidžia Dainius Gaižauskas ir VSD vadovybė viešoje erdvėje. Taip siekiama sukompromituoti pranešėją. Kolegos, aš jums negaliu atskleisti pranešėjo pavardės, bet tas žmogus turi kartais didesnę patirtį nei šiandieninis VSD direktorius bei jo pavaduotojas. Kartais. Jis daugybę metų dirba VSD ir užima labai rimtas pareigas. Jis matė visą paveikslą. Jis mato, kad taip elgtis, kaip elgiasi VSD vadovybė, negalima. Aš turėjau pareigą tai pasakyti. Aš kviečiu jus pagalvoti, ar mes, balsuodami „už“, nesakcionuosime tokių žodinių pavedimų“, – sakė V. Bakas.
 
Tuo metu NSGK narys Arvydas Anušauskas teigė, kad V. Bakui reikia labiau apsišviesti apie VSD veiklą ir tik tuomet komentuoti. Seimo narys taip pat patvirtino, kad konservatorių frakcija vienareikšmiškai pritarė D. Jauniškio kandidatūrai ir linki jam sėkmės antroje kadencijoje.
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Reikia švieti visuomenę, reikia švieti ir politikus, nes jie – visuomenės atspindys. Turi būti aišku, kuo skiriasi informacijos rinkimas ir jos tikrinimas. (…) Aš matau, kad daliai ir čia sėdintiems tai dar yra nesuprantami dalykai. Man labai gaila, kad dalis akivaizdžias savo žinių spragas nesistengia likviduoti netgi sėdėdami ir gaudami informaciją šioje salėje“, – teigė A. Anušauskas.
 
NSGK pirmininkas D. Gaižauskas taip pat teigė pasitikintis D. Jauniškio kandidatūra.
 
„VSD labai pasikeitė per penkerius metus, jis tapo atviresnis (…) Visuomenei kasmet pateikiama Nacionalinio saugumo grėsmių vertinimo ataskaita ir teikiami praktiniai pavydžiai, kaip apsisaugoti paprastiems piliečiams nuo užsienio tarnybų. Noriu pažymėti, kad per penkerius metus išsaugo pasitikėjimas VSD nuo 44 proc. iki 62 proc.”, – teigė D. Gaižauskas.
Dainius Gaižauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
ELTA primena, kad VSD direktorių penkerių metų kadencijai Seimo pritarimu skiria ir atleidžia prezidentas.
 
D. Jauniškis 1990–1993 m. dirbo Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo Apsaugos skyriuje, 1993–1994 m. – Vadovybės apsaugos departamente, o 1995 m. pradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenės Ypatingosios paskirties tarnyboje (YPT). 1997–2006 m. D. Jauniškis buvo YPT vado pavaduotojas, 2006–2008 m. – YPT vadas. 2008 m. jis buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų vadu, 2015 m. pradėjo eiti VSD direktoriaus pareigas.
 
Kandidatas į VSD vadovus yra baigęs ekonomikos ir strategines studijas. D. Jauniškis dalyvavo tarptautinėse misijose Afganistane 2002, 2004 ir 2007 m., o 2010 m. jam suteiktas pulkininko laipsnis.
 
Tarp D. Jauniškio gautų apdovanojimų – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius, Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius, Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžius, Sausio 13-osios medalis, Krašto apsaugos sistemos medalis „Už nuopelnus“, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis, Lietuvos kariuomenės medalis „Už nuopelnus“, Lietuvos kariuomenės medalis „Už pasižymėjimą“, KAS medalis „Už tarptautines operacijas“, JAV kariuomenės medalis ir Norvegijos krašto apsaugos sistemos medalis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.07; 15:00

VSD direktorius Darius Jauniškis ir prezidento Gitano Nausėdos patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Vytautas Žukas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete (NSGK) į klausimus atsakys antrajai kadencijai į Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus pareigas siūlomas Darius Jauniškis.
 
„Pagrindinė pirmadienio komiteto posėdžio tema – susitikimas su VSD vadovu“, – Eltai patvirtino NSGK pirmininkas Dainius Gaižauskas.
 
Praeitą savaitę Seimo posėdyje prezidento vyriausiasis patarėjas Jonas Vytautas Žukas, Seimui pristatydamas D. Jauniškio kandidatūrą, teigė, kad D. Jauniškis per savo pirmąją kadenciją parengė ir patvirtino naują VSD veiklos strategiją bei naują Žvalgybos įstatymo redakciją.
 
„Taip pat prezidentas ypač pažymėjo sėkmingai atliktą operaciją praeitų metų rudenį, kada buvo bendradarbiaujant su Norvegijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų žvalgybomis labai efektingai pravesta operacija – mūsų žvalgai ir Norvegijos žvalgas buvo sugrąžinti namo. D. Jauniškis per tuos penkerius metus atliko labai daug darbų ir per penkerius metus visuomenės pasitikėjimas Valstybės saugumo departamentu išaugo nuo 44 iki 62 proc.“, – kalbėjo vyriausiasis patarėjas.
 
Pats D. Jauniškis Seimo nariams antradienį pabrėžė, kad mato dar daug būtinų darbų, kad būtų padidintas VSD veiklos efektyvumas saugant valstybę ir visuomenę nuo nedraugiškų išorės inicijuotų veiksnių.
 
„Nepaisant kylančių globalių krizių, turime išlaikyti aukštą Lietuvos žvalgybos standartą, kad deramai įvykdytume pareigą prognozuoti ir identifikuoti, įvertinti ir užkardyti išorės grėsmes. Esu tikras, kad einame teisinga kryptimi. Ir pokyčius, ir progresą pasiektus per pastaruosius penkerius metus būtina tęsti“, – posėdyje kalbėjo D. Jauniškis.
 
ELTA primena, kad VSD direktorių penkerių metų kadencijai Seimo pritarimu skiria ir atleidžia prezidentas.
 
D. Jauniškis 1990–1993 m. dirbo Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo Apsaugos skyriuje, 1993–1994 m. – Vadovybės apsaugos departamente, o 1995 m. pradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenės Ypatingosios paskirties tarnyboje (YPT). 1997–2006 m. D. Jauniškis buvo YPT vado pavaduotojas, 2006–2008 m. – YPT vadas. 2008 m. jis buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų vadu, 2015 m. pradėjo eiti VSD direktoriaus pareigas.
VSD vadovas Darius Jauniškis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
 
Kandidatas į VSD vadovus yra baigęs ekonomikos ir strategines studijas. D. Jauniškis dalyvavo tarptautinėse misijose Afganistane 2002, 2004 ir 2007 m., o 2010 m. jam suteiktas pulkininko laipsnis.
 
Tarp D. Jauniškio gautų apdovanojimų – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius, Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius, Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžius, Sausio 13-osios medalis, Krašto apsaugos sistemos medalis „Už nuopelnus“, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis, Lietuvos kariuomenės medalis „Už nuopelnus“, Lietuvos kariuomenės medalis „Už pasižymėjimą“, KAS medalis „Už tarptautines operacijas“, JAV kariuomenės medalis ir Norvegijos krašto apsaugos sistemos medalis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.06; 02:00

Valstybės saugumo departamentas (VSD). Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Valdantieji ir opozicija galutinio sprendimo dėl Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovo Dariaus Jauniškio kandidatūros antrajai kadencijai dar nėra priėmę. Visgi tiek opozicija, tiek valdantieji sutaria didelių priekaištų vadovui neturintys, todėl linkę prezidento pateiktą D. Jauniškio kandidatūrą palaikyti.
 
Prezidentas Gitanas Nausėda pirmadienį pranešė teikiantis Seimui D. Jauniškio kandidatūrą antrai kadencijai eiti VSD direktoriaus pareigas, primena ELTA.
 
Valdantieji priekaištų D. Jauniškiui neturi
 
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) narė, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė Eltą informavo, kad frakcija antradienį rinksis aptarti savo poziciją dėl D. Jauniškio kandidatūros į VSD vadovus.
 
„Frakcija renkasi rytoj, tai, matyt, ir spręsime rytoj. Tikrai jokių kalbų ar palaikyti, ar nepalaikyti dar nebuvo“, – teigė A. Širinskienė.
 
Nors politikė teigia nežinanti, ar frakcijos kolegos palaikys D. Jauniškio kandidatūrą, tačiau atkreipia dėmesį, kad pastabų VSD vadovui „valstiečiai“ iki šiol neturėjo.
 
„Pastabų iki šiol Dariui Jauniškiui niekas kaip ir neturėjo. O kur linksta kolegos, tikrai nežinau“, – klabėjo ji.
 
Savo ruožtu Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) pirmininkas Gediminas Kirkilas teigia palaikysiantis D. Jauniškio kandidatūrą. LSDDP lyderis mano, kad tokios pačios pozicijos laikysis ir socdarbiečių frakcijos nariai.
 
„Aš asmeniškai palaikyčiau. O frakcija galės rinktis, tarsimės. Bet, manau, kad (frakcija – ELTA) palaikys“, – patvirtino G. Kirkilas.
 
Opozicija linkusi palaikyti D. Jauniškio kandidatūrą
 
Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen teigia, kad frakcija galutinės pozicijos dėl D. Jauniškio kandidatūros antrajai kadencijai kol kas neturi. Visgi opozicijos atstovė teigia, kad bendra Liberalų sąjūdžio pozicija iki šiol buvo linkusi palaikyti dabartinio VSD vadovo kandidatūrą.
 
VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Mes frakcijoje, kadangi tai yra nauja informacija, dar galutinio aptarimo neturėjome, bet, kai esame kalbėję apie galimas kandidatūras seniau, tai bendra nuotaika buvo labiau palaikyti. Nors mūsų frakcijoje dėl asmenybių paprastai balsuojama laisvai“, – Eltai teigė V. Čmilytė Nielsen, akcentuodama, kad galutinė frakcijos pozicija bus suformuluota antradienį.
 
Savo ruožtu Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas teigia, kad socialdemokratų atstovai Seime greičiausiai palaikys D. Jauniškio kandidatūrą.­ Pasak politiko, per D. Jauniškio vadovavimo laikotarpį VSD ženkliai pažengė į priekį.
 
„Aš manau, kad mes palaikysime kandidatūrą, nes, nepaisant to, kad čia pastarosiomis savaitėmis, pastaruoju metu vieno ar kito politiko buvo mėginama eskaluoti ir pūsti nebūtus skandalus, bet VSD per D. Jauniškio kadenciją pažengė stipriai į priekį ir pasitikėjimą tarnyba stipriai atkūrė“, – Eltai teigė G. Paluckas.
 
„Todėl nematau priežasčių, kodėl D. Jauniškis negalėtų tęsti savo darbų“, – pridūrė jis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.30; 17:30

Antonio Guterresas, JT Generalinis sekretorius. EPA – ELTA nuotr.

Jungtinių Tautų vadovas Antonio Guterresas dėl pasaulį teriojančios pandemijos pareikalavo stabdyti visus karinius veiksmus visuose žemynuose. Toks JT generalinio sekretoriaus reikalavimas – suprantamas, logiškas. Civilizacijai bent jau šiandien turėtų rūpėti ne okupacijos, ne intervencijos, ne galimybė išsilaikyti užgrobtose teritorijose, bet būtent mirtį nešančio viruso sutramdymas.

Popiežiaus Pranciškaus raginimas

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

Popiežius Pranciškus iškart parėmė Jungtinių Tautų (JT) generalinio sekretoriaus Antonio Guterreso raginimą „nedelsiant pasaulyje skelbti visuotines paliaubas“, kad pasaulis galėtų sutelkti dėmesį į kovą su naujojo koronaviruso pandemija.

„Ši liga nepaiso valstybių sienų“, – teigė popiežius ir paprašė „visų konfliktuojančių tautų atsiliepti į JT generalinio sekretoriaus raginimą, nutraukiant visus priešiškus veiksmus, skatinant humanitarinės pagalbos koridorių kūrimą, būti atvirais diplomatijai ir atkreipti dėmesį į labiausiai pažeidžiamus“ (ELTA).

NATO atšaukia karines pratybas

Kaip į šiandieninius iššūkius reaguoja NATO? Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija atšaukia daug svarbių karinių pratybų. Pavyzdžiui, nukeliamos didžiulės karinės pratybos „Defender – Europa 20“, kuriose dalyvauti turėjo apie 40 tūkst. karių, daugiausia – amerikiečių. Jie būtų treniravęsi išsilaipinti Europoje ir čia surengti gelbėjimo operacijas.

Karinių pratybų atsisako ir Norvegija su devyniomis sąjungininkėmis, įskaitant britus ir amerikiečius. „Cold Response 2020“ užsiėmimų, kurių metu būtų mokomasi apginti Europą, – šiemet nebus. Bent jau jos atidėtos, kol nurims pasaulyje kilusi koronaviruso pandemija.

NATO būstinė Briuselyje

Nebebus ir daugelio kitų svarbių pratybų: „Dynamic Front“, „Joint Warfighting Assessment“, „Saber Strike“, „Swift Response“.

Daugelis iš jų ypač aktualios Baltijos kraštams. Mat jų metu kariai būtų mokęsi apginti rytinį Europos flangą nuo galimo puolimo iš Rytų. Tokio pobūdžio pratybų nebūta ketvirtį amžiaus. Ir vis dėlto Briuselis šias pratybas atideda. Šią informaciją teikia „Foreign Policy“.

Siekia ekonominių sankcijų panaikinimo

Taip pat nuskambėjo raginimai atšaukti visoms šalims taikomas visas finansines sankcijas. Šis klausimas ypač skausmingas Rusijai, Kinijai, Sirijai, Iranui, Šiaurės Korėjai. Šios šalys nusiuntė net specialų laišką – prašymą JT generaliniam sekretoriui Antonio Guterresui. Tai, kad Maskva, Pekinas ir Phenjanas trokšta visų ekonominių draudimų atšaukimo, patvirtino naujienų agentūra „Interfax“.

Vladimiras Putinas rodo kumštį

Dilema dėl ekonominių suvaržymų paaikinimo – sudėtingesnė nei svarstymai, ar reikalingos visuotinės paliaubos. Mat tas pats „Foreign Policy“ pastebi, jog Rusija, Kinija, Iranas ir Šiaurės Korėja planuoja bei rengia įvairaus pobūdžio kibernetines atakas prieš svarbias Vakarų insitucijas net dabar, siautėjant COVID-19. Be to, dar visiškai nežinia, ar Rusija nūnai nesuaktyvins karinių veikslų Donbaso ir Luhansko regionuose.

Užtat žinoma, kad tiek Rusija, tiek Kinija šiuo metu labai aktyvios platinant dezinformaciją. Pavyzdžiui, rusiškasis „Sputnik“ kovo 15-ąją įrodinėjo, esą dėl COVID-19 atsiradimo ir išplitimo kalta Latvija. O kita rusiška informacinė priemonė geopolitica.ru bandė įtikinti savo skaitytojus, jog koronavirusą sukūrė ir specialiai išplatino amerikiečiai. Šiai versijai noriai antrina Kinijos diplomatai.

Humanitarinė pagalba tėra Trojos arklys

O į Vakarus siunčiamos rusiškos medicininės pagalbos siuntos – akivaizdžiai nenuoširdžios. Vieną tokį atvejį aprašė leidiniai „Bild“ ir „La Stampa“. Straipsnio autoriai pasakoja, kaip Rusijos kariškiai italams atsiuntė medicininės pagalbos siuntų, kuriose – vos 20 procentų to, kas galėtų padėt grumiantis su koronavirusu. Sakykim, atsiuntė priemonių, saugančių nuo masinio naikinimo ginklų. Italams joms nė kiek nepadės apsisaugoti nuo siautėjančio koronaviruso. Italų žvalgybos specialistai mano, kad tų daiktų, kurie gyvybiškai reikalingi italams, Rusija negalėjo atsiųsti, mat jai pačiai jų labai trūksta.

Tad kodėl Rusija siuntė savo kariškius su „humanitarinės pagalbos“ kroviniais? Italijos žvalgyba mano, kad tai – tiesiog „geopolitinis ir diplomatinis aktas“, kurio svarbiausias tikslas – Italijoje pamojuoti Rusijos vėliava. Be kita ko, Italijos kariniai ekspertai buvo priversti rusų lėktuvus, krovinius ir karinių sunkvežimių koloną atidžiai stebėti specialiomis priemonėmis, ar tik kur nors nebuvo įtaisyta šnipinėjimo aparatūra.

Švedijos ir Lietuvos žvalgybų išvados

Kad Rusija ir Kinija šiandien elgiasi ne taip, kaip derėtų, pastebi ir Švedijos saugumo tarnyba SAPO. Valstybės inicijuojamos kibernetinės atakos, šnipinėjimas, dezinformacijos kampanijos ir galimi teroristiniai išpuoliai – tokias grėsmes parengtoje ataskaitoje išskiria minėta Švedijos saugumo tarnyba.

Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.

Pastaruoju metu sustiprėjo veiksmai, nukreipti prieš Švediją, kasmetinės grėsmių ataskaitos pristatyme kalbėjo SAPO direktorius Klasas Fribergas. Tarnybos teigimu, apie 15 šalių turi žvalgybininkų Švedijoje, bet didžiausią grėsmę šaliai kelia Kinija ir Rusija. Vienas iš tokių veiksmų pavyzdžių esą išryškėjo koronaviruso pandemijos metu, kuomet užsienio valstybės aktyviau bando paveikti visuomenės nuotaikas, teigia SAPO.

Panašios nuomonės buvo ir Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda po kovo 25-ąją surengto susitikimo su Lietuvos slaptosios tarnybos VSD vadovu Dariumi Jauniškiu.

„Kita vertus, negalime būti naivūs ir galvoti, kad geopolitiniai interesai ar domėjimasis kitų valstybių vidaus reikalais dings ar tiesiog viskas bus sustabdyta. Be jokios abejonės, kad ne. (…) Šiuo metu mes labiausiai stebime Rusijos žvalgybos institucijų suaktyvėjimą. Dėl koronaviruso protrūkio gerokai sumenksta galimybės fizinei žvalgybai dėl fizinio kontaktų apribojimo, bet viskas keliasi elektroninę erdvę, ir turbūt mūsų darbo režimo pasikeitimas ir pokalbių perkėlimas nuotoliniu būdu sukuria dar didesnį mūsų tinklų pažeidžiamumą ir natūralų interesą vykdyti intervenciją į šiuos tinklus“, – sakė Prezidentas Gitanas Nausėda.

Kinijos nenuoširdumas

Daug įtarimų – ir dėl Kinijos. Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius teigia, kad Kinijos humanitarinė pagalba Europos šalims yra tik įrankis savo galiai sustiprinti.

„Lietuvai suteikta Kinijos humanitarinė pagalba yra akivaizdus politinis Trojos arklys. Tie, kurie tyrinėja Kinijos humanitarinės pagalbos politiką, vieningai sutaria, kad Kinija pasirenka humanitarinę pagalbą suteikti tik šalims, atsirinktoms griežtai pagal jos interesus. Ji iš esmės niekados neteikia humanitarinės pagalbos per tarptautines organizacijas. Tai yra pakankamai įprasta kitiems donorams. Kinija visuomet tai daro dvišaliu pagrindu. Būtent dėl to, kad galėtų daryti konkrečią įtaką konkrečiai šaliai“, – Eltai sakė M. Laurinavičius.

Šiaurės Korėjos agresyvumas

Taigi yra šalių, kurios atsižvelgė ir į JT generalinio sekretoriaus, ir į Popiežiaus Pranciškaus raginimus. Bet yra valstybių, kurios akivaizdžiai spjauna į prašymus „laikytis rimties“. Viena iš agresyvumą demonstruojančių šalių – Šiaurės Korėja.

Šiaurės Korėja paleido į jūrą dvi raketas. EPA-ELTA nuotr.

Šiaurės Korėja, kaip manoma, sekmadienį į Japonijos jūrą paleido dvi trumpojo nuotolio balistines raketas, skelbia Pietų Korėjos naujienų agentūra „Yonhap“.

 Manoma, kad raketos paleistos iš Vonsano miesto, esančio Šiaurės Korėjos rytinėje pakrantėje. Jos nuskriejo apie 230 km. net 30 km aukštyje. Tuo metu Japonijos naujienų agentūra „Kyodo“ skelbė, kad prieš nukrisdamos į jūrą raketos nuskriejo maždaug 250 km.

Ne tik Pietų Korėjos ir JAV žvalgybos institucijos pasmerkė Pchenjano elgesį visuotinio koronaviruso protrūkio metu: „Tokioje situacijoje, kai visas pasaulis patiria sunkumus dėl Covid-19, toks karinis Šiaurės Korėjos veiksmas yra visiškai netinkamas ir raginame nedelsiant sustoti“.

Ginklais žvangina ir Armėnija

Gazacho emblema. Slaptai.lt nuotr.

Panašiai kaip Šiaurės Korėja ginklais žvangina ir Armėnija. Kovo 27 – kovo 29 dienomis jos ginkluotosios pajėgos kasdien maždaug po 20 – 23 kartus apšaudydavo Azerbaidžano karinius objektus. Atakos prieš fronto liniją saugančius azerbaidžaniečių karius ypač intensyvios buvo Gazacho, Tertero, Agdamo ir Geranbojaus rajonuose. 

Šaudoma buvo iš stambiųjų kulkosvaidžių ir stambaus kalibro patrankų.

Apie žuvusiuosius ir sužeistuosius pranešimų nėra. 

Oficialusis Baku patvirtino, kad paskutiniosiomis kovo dienomis Armėnijos kariškiai jų pozicijas atakuodavo kasdien po keliolika kartų. Kokie tikrieji šių išpuolių motyvai – nežinomi. Tačiau manoma, kad Armėnija tokiomis priemonėmis bado palaikyti įtampą visą kaltę dėl šaudymų suversdama Azerbaidžanui, girdi, pirmieji sviedinius paleido azerbaidžaniečiai, o armėnų kariai buvo priversti gintis.

Žodžiu, pasaulyje – nieko naujo. Ne visos valstybės visuotinio pavojaus metu elgiasi padoriai.

2020.03.30; 07:43

Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad jau kitos savaitės pradžioje galutinai apsispręs dėl Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovo klausimo. Ar bus antrajai kadencijai teikiama dabartinio VSD vadovo Dariaus Jauniškio kandidatūra, tvirtino prezidentas, paaiškės po kitą savaitę vyksiančio Nacionalinio saugumo ir gynybos (NSGK) posėdžio.
VSD vadovas Darius Jauniškis ir Prezidentas Gitanas Nausėda. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
 
„Mes laukiame kitą pirmadienį įvyksiančio Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdžio, kuriame bus pateikta išvada dėl VSD veiklos. Po šių išvadų mes apsispręsime ir pateiksime savo kandidatūrą – veikiausiai netgi tą pačią dieną. Galimas dalykas, kad ši kandidatūra bus svarstoma jau kitą antradienį, kovo 31 d. įvyksiančiame Seimo plenariniame posėdyje“, – trečiadienį teigė prezidentas G. Nausėda po susitikimo su Lietuvos žvalgybos institucijų vadovais.
 
NSGK aiškinasi, ar VSD teisėtai rinko informaciją apie kai kuriuos kandidatus ir jų aplinką per praėjusią prezidento rinkimų kampaniją.
 
ELTA primena, kad buvęs NSGK pirmininkas Vytautas Bakas pateikė informaciją, neva VSD vadovybės nurodymu 2018–2019 metais žvalgyba rinko informaciją apie tuomečio kandidato į prezidentus G. Nausėdos aplinką ir diplomatą Vygaudą Ušacką.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.26; 04L00