Vokiečių leidinys „Bild“

Vokietijos generalinė prokuratūra pateikė buvusiam Federalinės spaudos žinybos (darbo su žiniasklaida skyrius prie vyriausybės) darbuotojui kaltinimus slapta agentūrine veikla Egipto naudai.
 
Tai sakoma pirmadienį paskelbtame valstybės kaltintojo pranešime.
 
Įtariamasis – Egipte gimęs Vokietijos pilietis – nuo 1999 metų dirbo žinybos lankytojų priėmimo skyriuje. Pagal kaltinimo versiją, nuo 2010 metų liepos „jis vykdė Egipto ambasados Berlyne nurodymus“. Pasak Vokietijos generalinės prokuratūros spaudos tarnybos, vyras naudojosi „galimybėmis ieškoti informacijos, kurių jam atverdavo jo veikla žinyboje“.
BND žvalgybos emblema
 
Ar įtariamasis suimtas, nepatikslinama.
 
Pranešime sakoma, kad jis teikė informaciją Egipto žvalgybos tarnybai. Įtariamasis „stebėjo ir analizavo informacinį paveikslą Egipto tema“, mažiausiai vieną kartą nurodė užsakovui potencialaus šaltinio kontaktus.
 
Anot Vokietijos pareigūnų, už tai Egipto valdžia teikė jo šeimai preferencijų.
 
Žiniasklaida dar liepos mėnesį pranešė apie slaptą agentūrinę kaltinamojo veiklą. Laikraštis „Bild“ rašė, kad spaudos žinyboje vyras, be kita ko, turėjo prieigą prie Vokietijoje akredituotų Egipto žurnalistų duomenų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.17; 06:10

Nuotrauka atminčiai. Groznas. 1994-ieji. Slaptai.lt archyvas

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Kerštas

Pirtyje galiojo nerašytos taisyklės. Jei norite ant įkaitusių akmenų šliūkštelėti vandens su kvapniaisiais eterinių aliejų lašais, pirmiausia mandagiai pasiteiraukite, ar niekas iš besikaitinančiųjų neprieštarauja. Jei visi ant medinių gultų sutūpę pritaria – liekite kiek širdis trokšta.

Tačiau jei bent viena moteriškaitė prieštaraudama mosuos rankomis, girdi, jai per tvanku, – nuolankiai laukite, kol ji išeis. Prie pirties kabantis užrašas įsakmiai skelbė, jog griežčiausiai draudžiama ant akmenų pilti vandenį. Bet jis nieko nereiškė. Karščio mėgėjai vadovavosi niekur neskelbta nuostata: svarbiausia, kaip susitarsi viduje.

Kai į pirtį įsiveržė smulkutis, nedidelio ūgio vyras, aš, atsišliejęs į medinę sieną, meditavau ant pačios aukščiausios pakylos tolimiausiame kampe. Tiesiai virš metalinio kubilo su akmenimis. Pirtininkų profesionalų manymu, pačioje puikiausioje vietoje. Ten kaupdavosi pasiučiausi garai. Visi karštį dievinantys vyrai stengdavosi būtent ten prisiglausti. Kampas virš akmenų buvo mėgiamas dar ir todėl, kad ten įsitaisęs jausdavosi nematomu. Pirtyje tvyrojo ne tik garai, pakibę ties lubomis, bet ir prieblanda. Todėl, jei pavykdavo įsirangyti ant aukščiausio medinio suolo toje pusėje, kur nuo karščio riogsojo kumščio dydžio riedulių krūva, visus matydavai kuo puikiausiai, o jie tavęs – ne.

Be manęs pirtyje karščiu džiaugėsi dar dvi moteriškės ir du vyrai. Tad laisvų vietų – kiek nori. Lipk kur tik užsimanysi. Bet įsmukęs smulkutis vyras ant laktų ropšis nepanoro. Jis, nė neapsidairęs, ar bus prieštaraujančiųjų, ant akmenų papylė vandens. Nuo šnypščiančių riedulių pasklido maloniai kvepiantys garai. Bet taip pasielgęs žmogus paniekino šventą pirtininkų taisyklę – pirmiausia išsiaiškink, ar niekas neprotestuos. Šio nerašyto potvarkio vyriškis negalėjo nežinoti. Sporto klube jį dažnai matydavau.

Štai tada viskas ir prasidėjo. Vandens be sutikimo ant akmenų paliejęs vyriškis, žinoma, sulaukė priekaištų. Galėjau prisiekti pačiais brangiausiais dalykais – jis skubės atsiprašyti. Nuolankiai teisinsis, kad užsisvajojęs. Dar pridursiąs, esą daugiau taip neapgalvotai niekad nesielgsiąs. Ir konfliktas išgaruosiąs kaip garai, kelioms minutėms pravėrus pirties duris. Jis visiems pasirodys esąs galantiškas džentelmenas.

Bet vyras, mano didžiausiai nuostabai, neatsiprašė. Jis tarsi nuo grandinių nutrūkęs piktas šuo puolė atakon. Ėmė užgaulioti jam pastabą atsargiai pateikusią merginą. Jis neprivaląs prašyti leidimo. Jis – laisvas žmogus. Pirtis tam ir įrengta, kad ant akmenų nuolat būtų krapinamas vanduo. O jei damai nepatinka, tegul nešdinasi lauk. Durys – atviros. Jis per prievartą jos nelaikąs. Kodėl jis turįs su ja meiliai šnekučiuotis? Argi ji – jo meilužė? Maždaug taip.

Niekas nesitikėjo, kad šis kalbėsiąs taip agresyviai. Ypač man buvo keista.

Įžeista mergina suskubo mandagiai priminti, kas užrašyta stambiomis raidėmis prie įėjimo pirtin. Tas atšovė spjaunąs į kvailus užrašus, juolab kad sporto klubo administracija pati nesilaikanti įsipareigojimų. Pirtį turėjo įkaitinti bent iki 90 laipsnių, o dabar – vos 70. Baseino vandens temperatūrą privalėjo kilstelėti iki 23 termometro padalų, o iš tiesų – tik 18 laipsnių. Jei sporto klubo administracija nesilaiko taisyklių, kodėl jis negalįs nusispjauti į jų nuostatas?

Merginai į pagalbą suskubo prieš ją kitoje pusėje sėdėję vyriškiai. Jie sutartinai gėdino akiplėšą, nejaugi būtų nulūžęs liežuvis paprašius leidimo? Brandaus amžiaus sulaukę vyrai turėtų žinoti, su kuo valgoma etika. Tačiau nedidukas vyriškis nesiliovė aršiai prieštaravęs, tarsi tai būtų gyvybės ar mirties reikalas: lieja ir lies, niekas jam neuždraus, jis savo teises puikiai išmanąs, jis ypač nepernešantis svetimų moterų prakaito kvapo…

Ir demonstratyviai iš plastmasinio buteliuko dar šliūkštelėjo vandens.

To jau būta per daug. Neapsikentusi mergina energingai pakilo nuo medinio gulto ir demonstratyviai išlėkė lauk. Likusieji pirtyje dar mėgino diskutuoti. Tik taisykles sulaužusiam smarkuoliui – nusišvilpt. Kiekvienai pastabai atremti jis pažerdavo mažiausiai tris priekaištus.

Ką tuo metu veikiau aš? Tylėjau. Nenutuokiau, kaip pasielgti. Gal vis tik pirtininkams išduoti paslaptį, kas gi tas nepraustaburnis? Bet kol dvejojau, demonstratyviai iš pirties pabiro ir visi kiti. Duris užtrenkdami išdėjo viską, ką maną: „su chamais pirtyje kaitintis savigarba neleidžianti“.

Likome vienui du. Jis, triukšmadarys, ir aš, tylenis. Tik tada mažo ūgio liesutis vyriškis pažvelgė mano pusėn. Pažvelgė ir tarsi suakmenėjo. Vis tik pažino mane. Apsimetė nepažinęs, bet pažino. Aiškiai mačiau, kaip krūptelėjo. Iš jo veido išnyko įžūlus pasitikėjimas savo jėgomis, savo teisumu. Tikriausiai pagavojo apie tą patį, kokia ir man mintis netikėtai šovė į galvą: o jei dabar pačiupčiau jį už ausų ir pasodinčiau ant net nuo karščio pabalusių akmenų? Žinoma, taip neketinau pasielgti. Taip niekad nebūčiau padaręs. Bet savimyla vyriškis staiga susigūžė. Aš už jį buvau dvigubai stambesnis. Tokį mažylį pagriebti už pažastų ir švystelėti – vieni juokai. O paskui apsvilusiais sėdmenimis tegul ieško teisybės mūsų teismuose.

Nejauki tyla tvyrojo gal keletą mnučių. Triukšmadarys staiga teatrališkai sumojavo rankomis, esą jam tapo per karšta, ir išlėkė pro duris lauk.

Aš tupėjau pačiame viršuje apsipylęs prakaitu ir negalėjau patikėti tuo, ką pamačiau. Man niekaip netilpo galvoje, kad jis taip bjauriai elgsis. Pats metas išduoti paslaptį, kas gi tas žmogysta. Tai būta teisėjo. Neklystu, neapsirinku, nesapnuoju: tą merginą įžeidinėjo aukšto rango teisėjas, apygardos teisme narpliojantis baudžiamąsias bylas.

Jums įdomu, iš kur tai žinau? Būtent jis mane nuskalpavo solidžia pinigine bauda neva už tai, kad savo publikacijomis įžeidžiau Prezidento posto siekusį karininką. Atseikėjo tokią sumą, kad net žaktelėjau. Gerai, kad bent neskyrė laisvės atėmimo bausmės.

XXX

Iš pradžių byla atrodė paprastutė. Niekas netikėjo, kad mane pripažins kaltu. Prezidento rinkimuose dalyvauti sumanęs atsargos generolas, būdamas viešas asmuo, negalėjo pretenduoti į pergalę. Visi maniškiai teiginiai – nepaneigiami, neužginčijami. Bet bylą pralaimėjau. Apylinkės teisme pripažino, kad aš ir apšmeižiau, ir įžeidžiau. O šis, pirtyje skandalą sukėlęs, tą nuosprendį užtvirtino. Tiesa, aukštesnėje instancijoje šmeižto nebeliko. Palikto tik įžeidimą. Tačiau bauda – vis tiek milžiniška. Ir už ką gi – ne už tai, ką konkrečiai suraičiau straipsnyje, o už tai, ką galįs pamanyti statistinis skaitytojas ir rinkėjas. Kvailiau ar besugalvosi?

Neketinu analizuoti visų teisinių niuansų. Būtų velniškai nuobodu. Priminsiu tik tiek: šiandien aš visiškai išteisintas. Seimas galų gale atsikvošėjo, kad baudžiamasis persekiojimas už įžeidimą demokratinėje šalyje – neleistinas. Juolab remiantis mistinių statistinių skaitytojų ir rinkėjų išvadomis. Kai švelnesnis įstatymo variantas įsigaliojo, mane iškart reabilitavo. Ištaisė anųjų klaidas.

Nors iš tiesų tai buvo ne klaidos. Tai buvo puikiai suplanuotas, sąmoningas kerštas.

Knygos apie šnipus ir žvalgybininkus. Slaptai.lt nuotr.

Priešistorija tokia – kai slaptoji tarnyba gudriai išstūmė mane iš redakcijos, beliko du keliai: nešdintis kur nors toliau į užsienį, viską pamiršus, arba Vakaruose darbuotis nieko nepamiršus. Pasirinkau antrąjį. Po kelerių metų trankymosi po anglijas ir danijas išleidau prisiminimų knygą apie žvalgybų intrigas Lietuvoje. Pasakojau ne apie tai, kas dėjosi prieš pusę amžiaus, pasakojau, kas nutiko vos prieš keletą metų. Toji knyga buvo labai atvira ir sąžininga. Nieko neslėpiau – nei pavardžių, nei laipsnių, nei pareigų. Todėl jos pavadinimas keletą mėnesių puikavosi aukščiausiuose knygynų reitinguose. Kelias savaites nė nemanė užleisti pirmosios vietos. Būčiau turėjęs daugiau, būčiau ir jas pardavęs. Atminčiai pasilikau tik du egzempliorius.

Džiaugiausi žurnalistine sėkme. Džiaugiausi … baimindamasis keršto. Nujaučiau, kad visi tie, kurie pateko į maniškių prisiminimų puslapius, liks apstulbinti. Juos, be abejo, šokiravo maniškis stilius – rašyti be menkiausios savicenzūros. O apstulbę iš netikėtumo jie ieškos menkiausios progos, kaip mane kuo skaudžiau pamokyti. Pergyvenau, kad nuoskaudų turės ir teisėjai, kuriuos aršiai kritikavau už kreivai ištirtą Rygos omonininko bylą.

Štai jų visų interesai ir susipynė. Tereikėjo menkiausio preteksto.

Generolas, kurį buvau išpeizavojęs savo knygoje, padavė į teismą privataus kaltinimo tvarka, vos tik brūkštelėjau naują publikaciją, jam panorus prezidentauti. Bylos pralaimėti negalėjau. Per daug buvo aišku, kad aukšto rango generolas ieškąs to, ko nepametęs. Bet aš patekau į teismo, kurio pirmininką ir jo kolegas trejetą metų gėdinau dėl nesąžiningai pasmerkto latvių omoninko, rankas.

Mano likimas buvo nulemtas bylai dar nė neprasidėjus…

XXX

Po pralaimėtos bylos su savo advokate užsukome į pirmą pasitaikiusią kavinę. Dar ir šiandien prisimenu, kaip ji kartojo: privalau nuoskaudas pamiršti, privalau galvoti apie ateitį. Jokių kerštingų straipsnių, kokie negeri teisėjai. Pats vyriškiausias žingsnis būsiąs, jei neleisiu žlugti savo leidiniui, jei nemesiu žurnalistikos. Privalau sukąsti dantis ir dirbti, dirbti, dirbti. Tai šutvei būsią skaudžiausia, jei nepavyks užgniaužti manyje noro rašyti.

Atsisveikindama advokatė netikėtai ištarė:

  • Dievas viską mato. Jis viską sureguliuos. Jei mėginsi kištis į dieviškus reikalus, tik apsijuoksi, viską sujauksi…

Nemaniau, kad advokatė buvo iš tų, labai tikinčiųjų. O ir aš greičiau ateistas, nei uolus katalikas. Jos prašymą priėmiau kaip paguodą.

Dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams, akivaizdu, jog advokatė buvo teisi.

Teismo verdiktas

Iškalbingiausia net ne tai, kad, sušvelinus įstatymą už įžeidimą, nuo mano galvos nuėmė teistumą. Įdomiausia, kad krito visi mane persekioję teisėjai. Keli įkliuvo už korupciją. Kad nesąžiningai tyrė bylas. Kiti – už girtuokliavimą. Kur jie dabar – nežinau. Nė nenoriu žinoti. Buvau girdėjęs, jog vienas, pažeminęs teisėjų vardą, dabar tapo beveik valkata. Jei taip, tegul bomžauja. Praeidamas pro jį tikrai nenumesiu cento. Nepaspirsiu koja, bet ir neduosiu išmaldai. Ne todėl, kad būčiau kerštingas. Man labai gaila mamos, kuri pergyveno dėl tų milžiniškų piniginių skolų. Už jos kančias dovanoti negaliu.

Ir vis tik šiandien man nieks neuždraus pasigirti: Dievas ar kažin kokia atgamtinė Dievu vadinama jėga sužlugdė visus teisėjus, kurie teismo posėdžiuose gniuždė mane.

Išsilaikė tik tas, pirtyje sutiktas. Bet tarp garų nugirstas ginčas pradžiugino: taip žygiuodamas greitai suklups ir šis ponas. Šiame pasaulyje – viskas svarbu. Net, kaip bebūtų keista, nerašytos pirties taisyklės.

XXX

Poryt išskrendu į Baku. Azerbaidžaniečiai pakvietę aprašyti karinį konfliktą dėl Kalnų Karabacho. Žadėjo nuvešią prie pat pasieno, kur nuolat susišaudoma, kur krenta bombos, kur kojos nėra kėlęs nė vienas Vakarų žurnalistas. Tikino parodysią, kaip gyveną iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho išvyti jų pabėgėliai. Komandiruotės trukmė – net dvi savaitės.

Ko daugiau begalėčiau trokšti?

Gyvenimas tęsiasi…

2020.11.24

Jo ieško policija. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Susitikimas „Žemaičių“ užeigoje

Troleibusas  atpūškavo  prie buvusio „Lietuvos“ kino teatro. Iššokęs patraukiau Trakų gatve. Vokiečių gatvės link žingsniavau neskubėdamas. Iki pokalbio užtektinai laiko. Į susitikimą „Žemaičių“ užeigon specialiai susiruošiau gerokai anksčiau, kad, patekus į transporto spūstis, netektų lėkt iškišus liežuvį.

Nenorėjau vėluoti. Jaučiau, kad pašnekesys būsiąs lemtingas. Aludėje lauksiantis vyriškis – svarbi persona. Net nežinau, ar turiu teisę išduoti paslaptį, kas pakvietęs slaptam pokalbiui. Bet jei ėmiausi pasakoti šią istoriją, privalėčiau būti atviras iki galo, ar ne taip?

Į „Žemaičių“ alinę užsukti paprašęs naujasis karinės žvalgybos vadovas.

Šio kvietimo laukiau. Nujaučiau, kad anksčiau ar vėliau teksią akis į akį susidurti su naujai iškeptu slaptosios karinės tarnybos pulkininku, nors pokalbis nebūtinai būsiąs malonus. Tačiau bent vienas bandymas išsiaiškinti, kaip kas suprantąs gyvenimą, – neišvengiamas.

Ir štai saulėtą vidurvasario rytą – skambutis. Išgirdęs balsą supratau – tai jis. Piktokai, tarsi būčiau pavaldinys, burbtelėjo vakare lauksiąs „Žemaičių alinėje“. Griežtai nurodė, kurią valandą privalau praverti „Žemaičių“ duris. Tada nedelsiant nutraukė pokalbį. Lyg žinotų, kad mūsų klausosi, todėl ilgai aušinti burnas – pavojinga. O gal tiesiog baiminosi, kad atšausiu neisiąs į jokius susitikimus. Nei su vadais, nei su pavaduotojais. Tegul pasiunta, tegul pasikaria…

Atvirai kalbant, ožiuotis neketinau – reikia eiti. Bent žinosiu, kur viskas krypsta. Jaučiausiai gal net pamalonintas – konfidencialiam pasitarimui kviečia pats slaptosios tarnybos vadas! Kam nors iš redakcijos kolegų paporink – netikės. Prikaišios, kad susireikšminu, fantazuoju, gal net sapnuoju…

Ir vis tik, tarsi kažką blogo nujausdamas, nenoriai kulniavau į „Žemaičių“ alinę. Į žvalgybos ir kontržvalgybos vado krėslą pulkininką pasodino politikai, kuriais nepasitikėjau. Tad vargu ar buvo protinga pasitikėti ir pačiu slaptosios tarnybos vadovu.

Beveik pusmetį atidžiai dairiausi, kokių permainų atnešiančios rokiruotės karinėse struktūrose. Įtampa augo. Per tarpininkus vis dažniau nugirsdavau, kad naujasis džeimsas bondas nepatenkintas maniškėmis publikacijomis. Jis intensyviai domisi, kas aš per paukštis, kokių silpnybių turįs? Tokių perspėjimų nugirsdavau pačiuose įvairiausiuose kabinetuose. Tad įtariau, kad užuominos apie nepasitenkinimą – ne iš piršto laužtos.

Tačiau rašęs nesilioviau. Vieną po kito kepiau straipsnius apie, sakykim, į Rusiją atostogauti pas savo žmonų tėvus dažnai keliaujančius, ten rusiškų slaptųjų tarnybų dėmesio sulaukiančius, bet pranešti apie tai mūsų kontržvalgybai nelinkusius karininkus. Temos, ar batalionuose sočiai maitinami šauktiniai, ar ne per griežti seržantai, ar leistina tęsti karines pratybas kilus audrai, – imdavausi retai. Už atlapų griebdavau majorus, pulkininkus, net generolus. Man labiausiai rūpėjo, kokia tikroji jų biografija. Pavyzdžiui, ar slapta imąs rusišką pensiją, ar mušąs žmoną ir dėl to šantažuojamas, ar tebepalaikąs ryšius su mokslus karinėse Maskvos, Sankt Peterburgo akademijose baigusiais kursiokais, ar šie nieko iš jo neprašę?

Ginkluotas ir labai pavojingas. Slaptai.lt nuotr.

Jaučiausi atliekąs svarbų darbą – demaskuojąs įtartinuosius, nepatikimuosius. Kompromituojančios informacijos žurnalistiniams tyrimams pamėtėdavo keli, man regis, patikimi šaltiniai iš karinių struktūrų, nors tokiuose reikaluose, žinoma, negali būti iki galo tikras.

Karinėmis temomis domėjausi ilgokai – beveik penketą metų. Taip, būta nesusipratimų ir su ankstesniąja valdžia, o kaip gi be barnių? Bet ginčydamiesi, kokių viešumo – slaptumo ribų nevalia peržengti, vis tik jautėmės esą bendraminčiais.  

Pasikeitus krašto apsaugos ministrams bei viceministrams labai greitai buvo pakeista ir žvalgybos vadovybė. Naujieji piktai šnairavo mano pusėn. Buvo akivaizdu, kad jei tik galėtų – sutraiškytų. Tačiau sumaniai apsimesdavo draugais, mat už mano nugaros – įspūdingą tiražą turintis leidinys.

Žodžiu, žingsniuodamas į aludę Vokiečių gatvėje vyliausi bent jau žinosiąs, ko jie iš manęs norį? Jei neužsuksiu į „Žemaičius“ išlenkti alaus bokalo, iškilusius nesusipratimus jie tikrai gvildensią kažin kaip kitaip – man už nugaros. Ar man to reikia?

Nejaukiai jaučiausi ir todėl, kad prabangos rimtesniems apmąstymams neturėjau. Ryte perspėjo, vakare – susitikimas. Pasitarti su saviškiais – nė menkiausios galimybės. Nė neabejojau, kad nuo šios minutės mane daboja budri jų akis. Naująjam „antrukų“ vadui žūtbūt knietėjo išsiaiškinti, pas ką, užkluptas netikėto pasiūlymo, skubėsiu guostis. Jie iki šiol taip ir nepagavę, su kuo iš tarnybos slapta pasikuždėdavome. Dabar jiems pasitaikiusi proga išniukštinėti. Jie galbūt manė, kad pakniopstomis lėksiu pas draugus, karts nuo karto įmetančių lagaminan slaptų dokumentų, ir tokiu būdu juos išduosiu.

Tačiau jei naujieji tikisi, kad taip primityviai suklupsiu, – klysta. Špygą taukuotą! Niekam neskambinsiu, į svečius pas nieką nevažiuosiu. Verčiau ramiai pasportuosiu sporto klube Pilaitėje. Po to keletą valandų lindėsiu Vrublevskių bibliotekoje, skaitydamas laikraščius, po to netoli namų esančioje „Pupos“ kavinukėje sušlampsiu porciją cepelinų ir tik tada lėtai patrauksiu „Žemaičių“ pusėn. Pasisėdėjimo „Žemaičiuose“ įspūdžius aptarsiu su saviškiais vėliau, kai išorės žvalgyba bus nusimušusi nuo kojų – negi jie visą gyvenimą mane kontroliuos?

Taigi aplinybės susiklostė taip, kad šį sykį privalėjau vadovautis tik savo galva.

Pirmiausia svarsčiau, žinoma, blogiausius variantus. Ką darysiu, jei suprasiu atviliotas į spąstus? Gal mėgins sukompromituoti, pavyzdžiui, pakišdami narkotikų? Gal siūlys bendradarbiauti, o paskui, net nesvarbu, sutiksiu ar ne, šią informaciją sutirštinę išplatins žiniasklaidoje, žiūrėkit, koks aš žurnalistas! Ne žurnalistas, o pats tikriausias informatorius. Išvertus į rusų kalbą – stukačius. Po tokios etiketės prikabinimo pabandyk kur nors įsidarbinti!

O kokie gerieji variantai? Nė vieno. Vargu ar jie sutiksią pratęsti karinio priedo leidybą. Naujieji ministerijos ir gynybos štabo šeimininkai įsiutę dėl mano įžulumo už ministerijos pinigus išlaikomame priede pasakoti apie karininkiškus jų šunkelius.

XXX

Į „Žemaičių“ alinę įžengiau lygiai 8 valandą vakaro, kaip lieptas. Prie baro taures rūpestingai šluostęs barmenas perspėjo, kad manęs jau laukia apačioje, pirmojoje salėje iš dešinės. Vadinasi, jis jau viduje. Tikriausiai net diktofoną įjungęs, kad pokalbis nuo pat pirmųjų akimirkų liktų užfiksuotas. Tuomet prireikus jis galėtų tiksliai pacituoti, kas, kaip ir ką sakęs. Žodžiu, aš privaląs būti budrus – kiekvienas neatsargus žodis galįs mane pražudyti.

Stačiais laiptais nusileidau žemyn. Spalvinga užuolaida pridengtą kampą radau lengvai. Tai buvo iš tų, mažųjų salyčių, skirtų dviems. Jis gurkšojo kavą. Taip, tai buvo naujasis karinės žvalgybos ir kontržvalgybos direktorius.

Pirmą kartą jį mačiau iš arti. Žvelgiant iš šono, nė nepasakysi, kad jis būtų naujai iškeptas Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos bosas. Pulkininko laipsnį tuomet turėjęs karininkas vilkėjo šviesų vasarišką švarką. Greičiau buvo panašus į atsipalaiduoti po dienos vargų užklydusį sėkmingai besiverčiančios firmos vadovą. Tik atidžiau įsižiūrėjus nuspėjama, kad vyriškis – įsitempęs. Niekas aludėje taip sukaustytas nesėdi, jei užsukta vardan linksmo paūžavimo. Ypač akys neramiai bėgiojo – tai vienon, tai kiton pusėn. Tarsi sumąstęs kažką negražaus, negarbingo. Niekaip nepajėgė paslėpti savojo nerimo. Bet ko jis galėtų baimintis? Kad ir aš vogčiom įrašinėsiu pokalbį? Tai aš turėčiau šlapintis į kelnes. Juk jis – vienos iš galingiausių, slapčiausių Lietuvos specialiųjų tarnybų šeimininkas. O kas aš toks – žurnalistėlis, tegul ir iš solidų skaitytojų ratą subūrusio leidinio. Jei norėtų, į miltus sumaltų. Net viauktelėti nespėčiau.. 

Prisėdau.

Vyriškis nepasiūlė nei kavos, nei arbatos, nei konjako. Ilgokai tylėjo, o paskui, žvelgdamas kažkur pro šoną, pareiškė, kad aš daugiau neturįs nieko rašyti nei apie kariuomenę, nei juolab – apie karinę žvalgybą. Nė eilutės. Nei palankiai, nei kritiškai. Tabu. Šią temą privaląs pamiršti. Amžiams.

Tokios pradžios nesitikėjau. Juolab kad tonas priminė įsakymą. Keletą minučių apstulbęs svarsčiau, kaip turėčiau atkirsti?

  • Jei nerašysiu, mane redaktorius išmesiąs iš darbo, tapsiu bedarbiu. Kaip tada patarsite užsidirbti duonai? – dėsčiau šventą tiesą, nieko nemelavau.

Nedidukas, kresnas vyriškis niūriai tylėjo. Iš jo veido mimikos nesupratau, kas dedasi jo galvoje. Civilius drabužius dėvintis pulkininkas į kompromisus nesileido. Dar keletą sykių įsakmiai priminė, kad aš turįs tik vieną galimybę – pamiršti karinę tematiką. Kartojo šiuos žodžius tarsi mintinai išmoktą eilėraštuką. Laukiau, kad galbūt ims grasinti: kitaip neva turėsiu didelių nemalonumų. Bet nebaugino ir nieko nesiūlė mainais.

Tylėjau. Nežinojau, kaip reaguoti. Nutariau verčiau mįslingai parymoti spoksant jam tiesiai į akis. Bus paslaptingiau, painiau. Negi dabar pulsiu aiškinti, kad su redaktoriumi seniai sukurtę rankomis: jei ministerija liaunasi skyrusi lėšų karinės tematikos priedui, mes vis tik šios temos nepamirštame. Aš kaip ieškojau, taip ir ieškosiu įtartinų karininkų.

Nesulaukęs mano atsakymo pulkininkas dar kiek susiraukęs pasėdėjo, tada pakvietė oficiantą, sumokėjo už savąją kavą, kvitą įsikišo kišenėn ir neatsisveikinęs iškulniavo.

Likau mūrinėje celėje vienas. Kyštelėjęs per užuolaidas galvą barmenas paklausė, ar nenorėčiau šviežio žemaitiško alaus. Užsisakiau bokalą. Bet kai atnešė, nė neparagavau. Dėl šventos ramybės – gal bus prilašinę kokių nors miltelių, kad užmigčiau ar pradėčiau siautėti.

Žvelgdamas į sklidiną bokalą susigriebiau nepasiteiravęs žvalgybos vadovo: o jei vis tik nesiliausiu rašęs – nušaus ar užtampys po teismus?  

Prieš keletą dienų redaktorius tikrai buvo liepęs organizuoti kuo daugiau žurnalistinių tyrimų karinėmis – žvalgybinėmis temomis. Vyriausiasis siūlė tai, kas, mano galva, buvo reikalinga ir laikraščiui, ir kariuomenei, ir valstybei. Kuo mažiau įtartinų generolų ir pulkininkų mūsų ginkluotosiose pajėgose. Ar ne to mes turėtume trokšti? Kai kada tuos įtartinus būdavo sunkoka iškrapštyti iš patogių krėslų. Tada, sulaukęs slaptų dokumentų kopijų iš saviškių, į viešumą paleisdavau vieną kitą kritišką publikaciją, ir neva nepajudinamas karininkas krisdavo. Išsilaikyti poste nebegalėdavo, nes jau „net žiniasklaida pradėjusi rašyti“. Ne bet kur, o specializuotame kariniame priede, išlaikomame pačios ministerijos. 

Prisiminkite, kokį triukšmą sukėlė maniškis pasakojimas apie Vilniuje kvailon situacijon pakliuvusį Amerikos slaptųjų tarnybų agentą. Tai nutikę, kai Lietuvoje viešėjo JAV prezidentas Džordžas Bušas – vyresnysis. Keli jo apsauginiai, lydimi mūsiškių, pasisvečiavo prestižiniame naktiniame klube. Lyg ir nieko nusikalstamo. Tik vienas amerikiečių karininkas praradęs dokumentus. Kažkas ištraukęs piniginę su CŽV agento pažymėjimu, kai švarkas kabojęs ant krėslo briaunos. Apmaudi klaida, kai pasidarbuota jokių politinių tikslų neturėjusio ilgapirščio, ar vis tik amerikietiški dokumentai nugvelbti tam, kad keliautų tiesiai į Maskvą? Jei nušvilptas amerikiečių agento pažymėjimas, kur po perkūnais, žiūrėjo mūsų slapukai? Nejaugi juos taip lengvai pergudravo?

Krašto apsaugos ministro padėka. Slaptai.lt nuotr.

O toji keista istorija, kai garbės sargybos kuopos kariai masiškai apsinuodijo maistu? Iškrito beveik visa tuomet labai negausi kuopa. Kai šį nutikimą man papasakojo, ilgai kvatojau. Nenorėjau imtis. Bet kai paaiškino, kad garbės sargybos kuopos vyrai masiškai sunegalavo būtent vieno svarbaus užsienio politiko vizito į Lietuvą išvakarėse, – suklusau. Pasirodo, ne viskas taip paprasta. Jei ispanų ponas su svita būtų neatšaukęs vizito, Lietuvos garbės sargybos kuopa tądien nebūtų galėjusi jo pasitikti. Jie visi tuo metu tupėjo tualetuose. Juokas – pro ašaras! Tik vėliau paaiškėję, kad maistą tai kuopai teikusi vieno įtakingo pulkininko žmonos firma.

O tos garsiosios muštynės Šiauliuose! Į miestą atvyko aukšto rango britų karininkai rūpintis Zoknių karinės aviabazės saugumo klausimais. Vieną vakarą nutarė pasivaikščioti po Šiaulius, užsuko kavinėn. Paragavo lietuviško alaus, samanės, likerių. Išėjus iš baro juos sumušė. Tuomet pažįstamas agentas paprašęs nuvažiuoti į Šiaulius ir keletą dienų apsimetus latru paslampinėti po barus. Gal pavyks kažką suuosti.

Krašto apsaugos ministras dėkoja už Lietuvos kariuomenės ir NATO populiarinimą. Slaptai.lt nuotr.
Krašto apsaugos ministras dėkoja už Lietuvos kariuomenės ir NATO populiarinimą. Slaptai.lt nuotr.

Nejaugi mano vizitas į Šiaulius buvo nereikalingas? Kai kurie vietiniai laikraščiai triūbijo, esą štai kokie ištvirkę NATO kariškiai – prisitašė kaip kiaulės, iššaukiančiai kabinėjosi prie merginų, net susimušė su kultūringai kavinėje poilsiavusiais šiauliečiais. O kad šias muštynes per tarpininkus inspiruoti galėjusi mums nedraugiška valstybė, – nė eilutės, nė žodelio. Tad mano publikacija, nagrinėjusi būtent versiją apie slaptą Kremliaus ranką, – buvo svarbi. Man taip atrodė. Įsivaizdavau, kad „antrukų“ vadas bent padėkos už savarankišką tyrimą Šiauliuose.

Bet, kaip vėliau išlindo, per mane tarnyba turėjusi nemalonumų. Trokšdama išvengtų rimtų Briuselio priekaištų dėl negebėjimo kontroliuoti Maskvos agentus, bėdą suvertė vietinėms padaužoms. Taip manė užtušuosianti skandalą – tegul visi kuo greičiau pamiršta po akim įtaisytas mėlynes ir pramuštas lūpas. Bet štai tada tarsi Pilypas iš kanapių išlindo mano tekstas apie surengtą Rusijos slaptųjų tarnybų provokaciją. Tarnybinis tyrimas įgavo visai kitokį atspalvį. Užsienio karininkų saugumo neužtikrinę „specai“ sulaukė dvigubų pipirinių porcijų – kam susikoncentravę tik į chuliganizmą ir nutylėję galimas GRU, SVR ar FSB intrigas.

XXX

Apie keistą susitikimą „Žemaičių“ alinėje niekam nepasakojau. Net redaktoriui. Nutariau pasižiūrėti, kuo viskas baigsis. Laikraščio viršininkui, kaip jį kartais vadindavome, pateikiau keletą aštrių rašinių karine tema. Jis pagyrė už publikacijas. Pažadėjo per keletą savaičių viską paskelbsiąs. Dar sykį pakartojo, kad nesiliausime domėjęsi karine tematika net ir tuomet, jei ministerija mums atsuksianti nugarą. Leidinys – turtingas. Lėšų užteksią. Aš galįs būti ramus.

Tada neatkreipiau dėmesio į keistą redaktoriaus pasiūlymą kelias savaites atsikvėpti, patinginiauti. Dabar – vasara. Rudenį lauksią rimti darbai. Tad man, sukaupusiam keletą mėnesių atostogų dar už praėjusius metus ir palikusiam aštrių rašinių ateičiai, pats metas paspirginti šonus užsienietiškame paplūdimyje po kaitria Ispanijos, Tuniso ar Turkijos saule.

Kodėl gi ne?   

Krašto apsaugos bičiulių padėka. Slaptai.lt nuotr.

Išskridau į Turkiją. Tai buvo vienas iš pigiausių variantų. Prie garsiojo Marmario esančiame Ičmelere praleidau dvi savaites. Turėjau nuostabią galimybę atsipalaiduoti. Rytais maudydavausi Egėjo jūroje, dieną leisdavausi į išvykas po kalnus ar išplaukdavau žvejybon nuo jachtos denio. Vakare – vakarienė restorane, muzika, šokiai.

Tačiau atostogų vis tik ramiomis nepavadinčiau. Nė akimirkai nepamiršau susitikimo „Žemaičių“ alinėje. Džiaugiausi kaitria turkiška saule, o nerimas, kad „antrukų“ bosas supynė gudrią operaciją, kaip manim atsikratyti, nepalikdavo ramybėje. Juk ten sėdį ne kvailiai.

Kad tikrai nutikę kažkas itin nepageidautina, supratau, kai vėlų vakarą, parskridęs iš Turkijos, peržiūrėjau pašto dėžutėje sumestus laikraščius. Neišspausdintas nė vienas mano straipsnis.

Atėjęs į darbą iškart sulaukiau boso pasiūlymo užeiti į jo kabinetą. Redaktorius pareiškė priėmęs galutinį ir neskundžiamą sprendimą – užraukiantis karinę tematiką. Mane įpareigojantis rašyti kriminalinėmis bei sveikatos temomis. Apstulbęs keletą minučių sėdėjau svečiams skirtame minkštame, odiniame krėsle. Redaktorius smalsiai žvelgė į mane. Įsistebeilijęs laukė, kaip reaguosiu. Atsitokėjęs priminiau, kad vos prieš dvi savaitęs jis tikinęs priešingai. Turėjau drąsos paklausti – papirkę ar išgąsdinę revizijomis? Redaktorius nesiteikė nieko aiškinti.

Buvau įsiutęs. Bet tvardžiausi. Ramiai, tik griežtai, be dvejonių, patikinau, kad kitų temų nenagrinėsiu, nes jų neišmanąs.

Redaktorius, regis, to tik ir laukęs. Sunkiai beslėpdamas džiugesį suplojo delnais – puikumėlis. Tuomet privaląs rašyti prašymą atleisti iš pareigų „savo noru“, arba jis mane išmesiąs už pravaikštas.

Jei jau šitaip, geriau būti jėga ištrenktam, nei pasitraukti gera valia.

Po pietų sekretorė paprašė užeiti į jos kabinetą susipažinti su įsakymu. To ir reikėjo tikėtis: atleidžiamas iš darbo, nes neatlieku vadovovybės skirtų užduočių.

XXX

Taip aš atsidūriau gatvėje.

Didžiojio Britanija. Notrhamptonas. Slaptai.lt nuotr.

Po kelių savaičių, neradęs darbo Lietuvoje, jau plušėjau Northamptono šiltnamiuose, kur auginamos gėlės. Darbas, žinoma, nuobodus, monotoniškas, visai nepriderąs karo korespondentui. Be to, ne taip lengva jį buvo gauti. Net tris savaites teko durnių volioti belaukiant laisvos vietelės. Tikra nuobodybė sėdėt svetimoje šalyje, svetimame mieste, tarp visiškai nepažįstamų žmonių. Bet prieš vėją nepaspjaudysi.

Danija. Kopenhaga. Symfonivei gatvė. Namas, kuriame teko gyventi. Slaptai.lt nuotr.

Beje, ten, tampydamas sunkias dėžes su gėlėmis nusprendžiau, jog kvaila ieškoti padorių, solidžių redakcijų. Pabaiga visuomet ta pati – arba pats neši kudašių, arba tave ištrenkia lauk. Vientelė protinga išeitis – kurti savąją, kurioje tavęs niekas nestumdytų, nemulkintų. Bet tam reikią kapitalo. Kur paimti lėšų? Po pirmųjų uždarbių britiškuose šiltnamiuose supratau, kad šitaip lengdamas nugarą susitaupysiu apvalią sumelę ne anksčiau kaip po šimto metų. Buvau priverstas ieškoti kitų galimybių. Kaip tik tada pasitaikė naktinio paštininko tarnyba Danijoje – naktimis išvežioti laikraščius. Ten neva atlyginimai – riebesni…

XXX

Šiandien, kulniuodamas Vokiečių gatve, kartais prisimenu „Žemaičių“ alinėje vos keletą minučių užtrukusį susitikimą. Jei tvirtinčiau, jog apima džiugūs jausmai, – meluočiau. Reikia mokėt pripažint pralaimėjimą. Po „nuoširdaus“ pasišnekėjimo su pulkininku tikrai užklupo rimti nemalonumai – nesėkmė po nesėkmės. Tačiau neprapuoliau. Tad meluočiau ir tuomet, jei neigčiau, kad tai buvo viena iš įdomiausių mano gyvenimo atkarpų. Bendradarbiavimas su slaptaisiais agentais man neatrodė nei smerktinas, nei nusikalstamas. Taip atrodo ir dabar. Visuomenė turinti teisę bent nujausti, kokia kartais karti tikroji tiesa.

Jei ko nors ir gaila, tai skaitytojų, anuomet netekusių karinio laikraščio, – kiek dar visokiausių nutikimų galėjau jiems papasakoti! Vėlu juos prisiminti. Šaukštai – po pietų. Per didžiausius vargus kadaise įgytos sensacingos istorijos dabar senstelėjusios, išsikvėpusios, išblukusios. Tai, kas anuomet buvo gyvybiškai svarbu, šiandien – nė trupučiuko.

Nūnai – visai kitokio sukirpimo rūpesčiai ir bėdos.

2020.11.07; 09:00

Federalinių tyrimų biuro (FTB) komanda. abc13.com nuotr.

Rusija ir Iranas perėmė JAV rinkėjų duomenis ir ėmėsi veiksmų, siekdami paveikti viešąją nuomonę prieš lapkričio 3 d. vyksiančius JAV prezidento rinkimus, pareiškė šalies Nacionalinės žvalgybos direktorius Johnas Ratcliffe’as.
 
J. Ratcliffe’as tvirtino, kad Iranas siuntė netikrus el. laiškus amerikiečiams, kuriais buvo siekiama „išgąsdinti rinkėjus, kurstyti neramumus visuomenėje ir pakenkti prezidentui Donaldui Trumpui“.
 
Pasak jo, Iranas taip pat platino vaizdo įrašus, kuriuose implikuojama, kad žmonės gali siųsti padirbtus rinkimų biuletenius, įskaitant ir iš kitų šalių, ne tik JAV.
 
Žvalgybos vadovas tikino, kad tiek Iranas, tiek ir Rusija siekia pasinaudoti surinktais rinkėjų duomenimis, kad „perteiktų klaidingą informaciją registruotiems rinkėjams, tikintis, jog tai sukels painiavą, pasės chaosą ir pakenks pasitikėjimui JAV demokratija“.
 
„Šie veiksmai yra desperatiškų priešų desperatiški bandymai“, – sakė J. Ratcliffe’as.
 
Žvalgybos direktoriaus pranešimas paskelbtas po to, kai registruoti demokratų rinkėjai gavo asmeninius laiškus neva nuo kraštutinių dešiniųjų pažiūrų grupuotės „Proud Boys“.
 
„Rinkimų dieną balsuosite už D. Trumpą arba mes jus rasime“, – sakoma laiškuose.
 
Tiesa, J. Ratcliffe’as ir spaudos konferencijoje šalia jo stovėjęs Federalinio tyrimų biuro (FTB) direktorius Christopheris Wray’us nepaaiškino, kaip rusai ar iraniečiai perėmė rinkėjų duomenis, ar kaip Rusija jais naudojasi.
 
Ch. Wray’us pabrėžė, kad JAV rinkimų sistemos išlieka saugios ir atsparios.
 
„Galite būti ramūs, kad esame pasiruošę demokratijos priešų veiksmams“, – sakė Ch. Wray’us.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.22; 10:33

Spalio 7 dieną Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras pristatė Severino Vaitiekaus knygą „Lietuvos žvalgyba 1918 – 1940 metais. Veidai ir vaizdai“.

Renginyje dalyvavo ir kalbėjo VSD direktorius Darius Jauniškis, LGGRTC gen. direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas, LCVA direktorius Dalius Žižys, istorikas, Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkas prof. dr. Arūnas Gumuliauskas ir knygos autorius Severinas Vaitiekus. Pokalbiui vadovavo Vidmantas Valiušaitis.
 
Slaptai.lt skelbia knygos autoriaus Severino Vaitiekaus ir Vidmanto Valiušaičio diskusijos fragmentą.
 

Akys. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jei Vakarai išties trokšta skaudžiai nubausti Vladimirą Putiną dėl opozicionieriaus Aleksejaus Navalno nuodijimo, Vašingtonas su Briuseliu teturi vieną veiksmingą priemonę. Tai – masinė rusų šnipų deportacija iš JAV bei NATO ir Europos Sąjungos šalių.

Taip įsitikinęs britų Karališkojo gynybos instituto analitikas Džonatas Ealis. Vakarai privalą iš savo teritorijų išprašyti šimtus diplomatine neliečiamybe prisidengusių FSB ir GRU agentų. Toks Vakarų atsakas Kremliui taptų labai skausmingas. Kur kas skausmingesnis nei plačiai taikomos ekonominės sankcijos. 

Britų Karališkojo gynybos instituto analitikas Džonatas Ealis supranta, jog „kelių šimtų rusų agentų paskelbimas persona non grata nesustabdytų V.Putino agresijų, bet Kremliaus ponai suvoktų, kad po kiekvieno drastiško išpuolio į kairę ir dešinę švaistantis radioaktyviuoju poloniu ar „Novičiok“, jie Amerikoje ir Europoje netenka šimtų savo žvalgybos darbuotojų“. Taigi – per didelė kaina. Tik taip įmanoma V.Putiną priverst kitą sykį būti atsargesniam – bent susimąstyti, ar verta.

Analitikas Dž.Ealis dar primena, kaip nutiko 2018-aisiais, kai Solsberyje buvo nuodijamas į Vakarus pasitraukęs Rusijos žvalgybininkas Sergejus Skripalis ir jo duktė Julija. Tąsyk Vakarai namo išsiuntė 138 rusų žvalgybos darbuotojus ir bendradarbius. Britų analitikas neabejoja, kad ir šį sykį Vakarai turi elgtis labai panašiai – išprašyti atgal į Maskvą ne mažiau šimto Rusijos agentų. Gal net vertėtų išlydėti ženkliai daugiau, nei 2018-aisiais. V.Putinas suprastų, jog po kiekvienos naujos agresijos – vis didesnės ir didesnės bausmės.

Jei Vašingtonas ir Europos sostinės po pasikėsinimo į A.Navalno gyvybę neišprašys bent kelių šimtų FSB, GRU, Kremlius tai palaikys Vakarų silpnumu. Ir netrukus, žiūrėk, pamėgins dar ką nors nugalabyti naudojant retus, kariniuose institutuose pagamintus cheminius nuodus. 

Parengta pagal Maiklo Evanso publikaciją leidinyje „The Times“

2020.09.07; 10:33

Turkijos tanklaivis. EPA – ELTA nuotr.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas paskelbė, kad aptiktas didžiausias gamtinių dujų telkinys šalies istorijoje, praneša agentūra „Reuters“.
 
Juodojoje jūroje rasta 320 mlrd. kubinių metrų dujų, penktadienį sakė R. T. Erdoganas. Be to, esą yra pagrindo manyti, kad regione yra daugiau dujų išteklių. Anot prezidento, planuojama dujų gavybą pradėti 2023 metais.
 
Agentūra „Reuters“ iš šaltinių sužinojo, kad minėto dujų kiekio pakaktų patenkinti Turkijos poreikį 20 metų.
 
R. T. Erdoganas, be to, paskelbė, kad tęs prieštaringai vertinamą išteklių žvalgybą Viduržemio jūroje. Dėl to šiuo metu vyksta konfliktas su Graikija ir ES.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.21; 18:01

Nyderlandų žvalgybos MIVD būstinė. APN nuotr.

Rusijos užsienio reikalų ministerija pirmadienį iškvietė Nyderlandų reikalų patikėtinį Maskvoje, kad pareikštų protestą dėl tariamo šnipinėjimo.
 
Rusijos užsienio reikalų ministerijos teigimu, Rusijos karinio atašė Hagoje oficialiame automobilyje buvo aptikta šnipinėjimo įranga. Pasak Rusijos, tą įrangą rusų diplomato automobilyje įtaisė Nyderlandų žvalgyba.
 
„Šie nedraugiški veiksmai dar labiau komplikuoja ir taip sudėtingus abiejų šalių santykius“, – nurodoma ministerijos pareiškime ir raginama nedelsiant imtis priemonių, kad ateityje būtų išvengta panašių incidentų.
 
Nyderlandų premjeras Markas Ruttė atsisakė komentuoti pranešimus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.17; 15:44

Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.

Dabar visa Europa išsijuosusi kritikuoja Baltarusijos prezidentą Aliaksandrą Lukašenką, esą jis – žiaurus diktatorius, bet kokia kaina siekiantis kuo ilgiau išsilaikyti prezidento poste.

Aliaksandro Lukašenkos nuodėmės

Šiandieninis vadovas A.Lukašenka tikrai turįs nuodėmių. Nė neabejoju, kad kiekvienų rinkimų metu balsai Baltarusijoje buvo klastojami traukiant už ausų į viršų būtent A.Lukašenką ir tuo pačiu smukdant jo oponentus. Viešai demonstruojami kadrai, kaip Baltarusijos specialiosios pajėgos terorizuoja mitinguojančius baltarusius, nesutinkančius su 2020-ųjų rugpjūčio 9-osios rinkimų rezultatais, neva bylojančiais, kad A.Lukašenka net ir po 26-erių metų valdymo vis dar sugeba išlaikyti 80-ies proc. populiarumą, – šokiruojantys.

Verta prisiminti ir Olego Alkajevo knygą „Rastrelnaja komanda“. Slaptųjų tarnybų istorijų mėgėjai, be abejo, bus girdėję šią pavardę. Šis aukšto rango Baltarusijos vidaus reikalų ministerijos karininkas seniai išvykęs iš Baltarusijos. Šiandien jis greičiausiai gyvena Vokietijoje. Ten jis ir parašė daug triukšmo sukėlusius prisiminimus. O.Alkajevas savo knygoje pasakoja, kaip ne vienerius metus vadovavo mirties bausmę Baltarusijos kalėjimuose vykdančiai komandai, kaip ėmė įtarti, jog pistoletas, kuriuo buvo nušaunami mirties bausme Baltarusijoje nuteisti kaliniai, slapta naudotas politinių prezidento Aleksandro Lukašenkos oponentų žudymui… Į jo iškeltus klausimus taip ir neatsakyta.

Negalima pamiršti, kad būtent A.Lukašenka įsileido į šalį užtektinai daug rusiškų karinių bazių, šitaip Baltarusijos nepriklausomybei sukeldamas mirtiną pavojų.

Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.

Kuo konkrečiai A.Lukašenka nusikalto Lietuvai? Viena iš jo baisiausių nuodėmių – Astravo regione prie pat Vilniaus statoma nesaugi, bet kada į orą išlėkti ir vilniečius išnuodyti galinti atominė jėgainė. Kita nuodėmė – pastangos Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę traktuoti kaip baltarusišką darinį, lietuvius įspraudžiant į Žemaitijos rėmus.

Tačiau nė vieno reiškinio neįmanoma deramai įvertinti be palyginimų, sugretinimų. Pavyzdžiui, palyginkime, kaip Prancūzijos sostinėje Paryžiuje visai neseniai buvo tramdomi „geltonųjų liemenių“ protestai, ir tada pastarųjų dienų grumtynės Minsko gatvėse argi atrodys labai žiaurios?

Kokios Nikolos Pašiniano nuodėmės?

Kitas palyginimas – per Rytų partnerystės programos prizmę. Europa ne vienerius metus iš eilės Vakarų link tempia Armėniją. Tiek tuomet, kai Armėnijai vadovavo Seržas Sargsianas, tiek dabar, kai Armėnijai vadovauja Nikolas Pašinianas. O juk A.Lukašenka, lyginant jį su Armėnijos vadovais, turi vieną akivaizdų pliusą. Riebų pliusą. Per pastaruosius kelis dešimtmečius jis, vadovaudamas Baltarusijai, neužėmė nė centimetro svetimų žemių. Jam valdant iš Baltarusijos pusės kaimynų link nenušvilpė nė viena kulka, nė vienas sviedinys. Tarp Baltarusijos – Ukrainos ir Baltarusijos – Lietuvos valdant A.Lukašenkai nebuvo nė vieno karinio incidento pasienyje.

O štai Europos kažkodėl labai liūliuojama Armėnija iki šiol negrąžina Azerbaidžanui prieš kelis dešimtmečius užgrobto Kalnų Karabacho, nors tuo pačiu Europa visuose oficialiuose, viešuose dokumentuose tvirtina, jog Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė, jog Briuselis su Strasbūru gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą būtent su Kalnų Karabachu.

Armėnijos premjeras N. Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.

Kiekvienas neteisėtas, antidemokratinis A.Lukašenkos žingsnis palydimas gausiomis kritikomis tiek iš Briuselio, tiek iš Vašingtono, tiek iš Vilniaus. Pritariu: jei elgiasi negražiai – barkime. Bet kodėl kritikos, sakykim, iš Lietuvos politikų nesulaukia Armėnijos premjeras N.Pašinianas, demonstratyviai nepaklūstantis Jungtinių Tautų rezoliucijoms, įpareigojančioms armėnų separatistus kuo greičiau palikti Kalnų Karabachą? Kodėl Armėnijai nepriekaištaujama, kai, pavyzdžiui, 2016-aisiais ir visai neseniai 2020-aisiais kilo kariniai incidentai pasienio teritorijose, nusinešę gyvybių tiek vienoje, tiek kitoje pusėje?

Galų gale solidi gyvenimiška patirtis šių eilučių autoriui leidžia abejoti ir neva Armėnijoje pergalę švenčiančia demokratija.

Gal ir galima sutikti, kad Armėnijoje žmogaus teisės bei žodžio laisvė gerbiami labiau nei Baltarusijoje. Bet neišnarpliotų Pietų Kaukazo paslapčių – daug. Buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane, buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano žentas Mikaelas Minasianas neseniai savo asmeninėje paskyroje Facebooke buvo paskelbęs daug triukšmo sukėlusį videopranešimą apie skandalus, į kuriuos, jo tvirtinimu, įsipainiojo dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. 

Videokomentaras paskelbtas 2020 metų gegužės 30-ąją rubrikoje „Melo pabaiga“. Jis turįs ilgą pavadinimą – „Nelegali prekyba ginklais, „priešistorinių“ ginklų įsigijimo sandoris, korupcija ir ignoruojamos mirtys“.

Buvęs Armėnijos ambasadorius prie Šventojo Sosto ponas Mikaelas Minasianas pažymi, jog esama faktų, bylojančių, jog premjeras Nikolas Pašinianas įtraukė šalį į juodąjį prekybos nelegaliais ginklais tinklą, taip pat sutepė savo reputaciją prekyba kontrabandinėmis cigaretėmis. O kad paslėptų nuodėmes, vieną savo patarėją gegužės 23 dieną slapta komandiravo į Voronežą, kad ten šis surengtų slaptas derybas su Rusijos slaptųjų tarnybų atstovais.

Buvęs Armėnijos diplomatas dar priduria: „Yra faktų, kad N.Pašiniano atstovas su kažkokiu Davidu Galstianu iš Voronešo nuvyko į Maskvą, kad ten su Rusijos gynybos ministerijos pareigūnais sureguliuotų į paviršių iškilusį skandalą dėl nelegalios prekybos ginklais. Taigi N.Pašinianas dėl savo asmeninių reikalų kenkia ne vien Armėnijos prestižui. Jis kenkia ir šalies saugumui“.

Ar tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“, visuomet noriai besiimantys kritikuoti Turkiją ir Azerbaidžaną, ėmėsi šios temos? Beje, ši informacija buvo smulkiai išguldyta armėniškame armenianreport.com leidinyje, tad Azerbaidžanas – čia niekuo dėtas.

Lietuvai ši tema turėtų rūpėti. Juk ji aktyviai dalyvauja Rytų partnerystės programoje ir, regis, kuruoja būtent Armėniją.

Kas ir kada Lietuvoje rašė apie mafiją?

Taip pat būtų įdomu išgirsti, ar tarptautinė tiriamoji žiniasklaida deramai išanalizavo 2018-aisiais metais birželio ir rugpjūčio mėnesį Ispanijoje sulaikytų armėnų – gruzinų mafijos lyderių darbelius? Negi pamiršome: 2018 metų birželio 26-ąją Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį armėnų mafija vadinamai grupuotei (be 129 narių suimti ir septyni „įteisinti vagys“). Tąsyk atliktos 74 kratos Ispanijos miestuose Madride, Barselonoje, Valensijoje, Granadoje, Alikantėje, Marbelyje. Kratų metu paimta 100 tūkst. eurų grynaisiais, 9 šaunamieji ginklai, neperšaunamos liemenės bei įrenginys, skirtas perlydyti brangiuosius metalus.

Armėnų mafija. Emblema

Intensyvus tyrimas dėl armėnų mafijos (Armenian Power) pradėtas, kai Ispanijos teisėsauga nustatė, jog Marbelio mieste gyvena keletas asmenų, palaikančių ryšius su vienu iš įtakingiausių „įteisintų vagių“ Europoje. Pasirodo, tas ypač įtakingas „įteisintas vagis“ yra gyvenęs ir Lietuvoje – būtent iš Lietuvos vadovavo gaujai, kurią Ispanijos teisėsauga sučiupo 2018-ųjų birželio mėnesį. 

Ispanijos policijos duomenimis, mafijos atstovas Artiomas Sargsianas (pravardė – Artiom Saratovskij) – tai būtent tas žmogus, kuris po pasikėsinimo į vieno jo kontroliuojamos organizacijos nario gyvybę, įsakė Ispanijoje veikiantiems armėnų mafijos nariams susirinkti Lietuvoje – čia aptarti nesutarimus tarp gaujų.

Ar mes jau žinome, kas ir kodėl leido atvykti A. Sargsianui su savo sėbrais į Lietuvą? 

Belieka pridurti, kad 2017-aisiais metais Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį gruzinų mafijai, kuomet sučiupo 30 gruzinų, kaltinamų priklausius gruzinų mafijai. Bet ar apie tai tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai parašė bent vieną eilutę? Ar šia tema ką nors rašė lietuviškasis 15min.lt, mėgstantis imtis kritiškų Azerbaidžanui ir Turkijai temų? Šiomis sudėtingomis temomis teparašyta slaptai.lt portale…

ESISC ataskaita

2017 metais europietiška organizacija European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras) paskelbė sensacingą ataskaitą.

Minėtame pranešime pasakojama, kaip Azerbaidžanas atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje. Pasirodo, prieš Azerbaidžaną specialiai kryptingai rengtas sąmokslas, kurio užsakovai – po visą pasaulį išsibarsčiusi armėnų diaspora, dirbtinai kursčiusi lobistines Europos organizacijas. Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro (veikia Belgijoje nuo 2002 metų; sutrumpintas pavadinimas – ESISC) demaskuoti europiečiai politikai, tampriai susidraugavę su Vakarų armėnų diasporomis, organizuojančiomis tendencingas antiazerbaidžanietiškas akcijas. Tos akcijos specialiai nukreiptos prieš Azerbaidžano Vyriausybę siekiant ją diskredituoti svarbiose Europos institucijose, įskaitant ir Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją.

Klodas Monikė. ESISC vadovas

Vienas iš ataskaitos autorių – ESISC vadovas Klodas Monikė. Jis – buvęs prancūzų žvalgybos darbuotojas (Prancūzijos užsienio žvalgybos generalinė direkcija). Jo darbo specifika – žvalgybos analitikas, nagrinėjantis terorizmo, šnipinėjimo, organizuoto nusikalstamumo, tarptautinių konfliktų temas. Žurnalistinė veikla tebuvo priedanga. Jis yra parašęs knygų apie teroro aktus, surengtus rugsėjo 11-ąją Niujorke. K.Monikės knygos sulaukė didelio populiarumo. Nuo 2002-ųjų metų K.Monikė vadovauja Strateginės žvalgybos ir saugumo centrui.

Žodžiu, K.Monikės vadovaujama komanda 2017-aisiais pateikė Europos visuomenės dėmesiui ataskaitą įsimenančiu pavadinimu: „Armėnų ryšininkas: ESBO slaptosios grupės tinklas ir tarptautinės teisės pažeidimai“. (Visą šios ataskaitos tekstą galima rasti www.esisc.org portale).

The European Strategic Intelligence and Security Center (ESISC)

Šios organizacijos dėka demaskuota tendencinga, angažuota armėnų diasporos lobistų remiama europarlamentarų grupė, kurios svarbiausias uždavinys – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė parengė gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai, kad Kalnų Karabacho priklausomybė būtų nulemta Azerbaidžanui nenaudinga kryptimi. Toji slapta europiečių grupė tendencingai manipuliavo šiandieninėmis Kalnų Karabacho konflikto pasekmėmis, rėmė neteisėtas Armėnijos pretenzijas į Kalnų Karabachą ir darė spaudimą oficialiam Baku, kad šis sutiktų ginčus dėl Kalnų Karabacho narplioti būtent Jerevanui naudingomis sąlygomis.

Koks šiandien tų 2017-aisiais tendencingai veikusių europarlamentarų likimas? Gal jie – jau nebeišrinkti į Europos Parlamentą, bet į jų vietas susėdo kiti, dar tendencingesni?

Gal Vakarai mano, jog šitaip nuolaidžiaudami Armėnijai suvilios ją pasukti Vakarų kryptimi? Gal manome, kad, nepasmerkdami neteisėtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabacho regione, padarysime Jerevaną ištikimu sąjungininku (Lietuva – iš tų valstybių, kurios aiškiai nepasmerkė armėnų separatistų surengtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabache)? O gal manome, kad minėdami Krymo, Padniestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos atvejus bei pamiršdami Kalnų Karabacho tragediją, tokiu būdu sugėdinsime Jerevaną, priversime elgtis jį džentelmeniškai?

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Rytų partnerystės išvakarėse štai taip kalbėjo: „Dėl savo Europinio pasirinkimo penkios iš šešių Rytų partnerių patiria išorinių jėgų spaudimą: tai – užšaldyti konfliktai Sakartvele ir Moldovoje, tiesioginė agresija prieš Ukrainą. Baltarusija yra vienintelė partnerė, kurioje konflikto nėra, todėl esame pasirengę prisidėti stiprinant Baltarusijos nepriklausomybę ir suverenumą. Tačiau tai sunku daryti, nes Baltarusija neįgyvendina privalomų tarptautinių ekspertų reikalavimų dėl streso testų Astravo branduolinėje elektrinėje“ (informacijos šaltinis – ELTA). 

O kur bent užuomina dėl Kalnų Karabacho skaudulių?

Kaip Armėnijos perspektyvas vertina Lietuvos žvalgyba?

Norint perprasti Pietų Kaukazo regiono specifiką patariu susirasti 2019-aisiais paskelbtą Lietuvos Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie KAM (AOTD) atsakaitą dėl „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo“.

VSD ir AOTD ataskaitoje už 2018-uosius metus apie Kalnų Karabachą štai kas parašyta:  

„Rusijos vaidmuo įšaldytuose konfliktuose posovietinėje erdvėje suteikia galimybę užsitikrinti jai palankią šalių užsienio politiką – tai labiausiai pastebima Armėnijos atveju. Armėnijos priklausomybė nuo Rusijos paramos Kalnų Karabacho konflikte lemia, kad Jerevanas siekia išlaikyti gerus santykius su Kremliumi. Nepaisant 2018 m. įvykusios „Aksominės revoliucijos“, šalies užsienio politikos kryptis nesikeis“.

Ši nedidelė Lietuvos saugumo citata lai atveria akis tiems, kurie nemato nė vienos armėniškos nuodėmės.

Jei jau tokie kritiški A.Lukašenkai, kokie vis tik turėtume būti kritiški N.Pašinianui?!

XXX

Apie autorių.

Vytautas Čepukas. Slaptai.lt nuotrauka

Vytautas Čepukas gimė 1953 metais Krasnojarsko krašte (Rusija) politinių kalinių šeimoje. Penkerių metų buvo parvežtas į Lietuvą.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę dalyvavo Sąjūdžio veikloje, o po 1991 sausio įvykių įstojo į Lietuvos savanorių tarnybą. 1991-aisiais gynė Lietuvos parlamentą. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį ėmė tarnauti Lietuvos krašto apsaugos depertamento Utenos komendantinio būrio vadu.

Po to – tarnyba mokomajame karių rengimo mokymo centre, 1993 metais paskirtas SKAT 71-ojo bataliono vadu. Nuo 2000 iki 2003 tarnavo Vilniaus apskrities KASP rinktinės vadu.

Tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo nuo vyr. leitenanto laipsnio. Baigė tarnybą 2003 metais, turėdamas pulkininko leitenanto laipsnį. Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, savanorio kūrėjo, Lietuvos kariuomenės „Už nuopelnus“, Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje šaulių žvaigždės medaliu.

2020.08.13; 08:00

Amerikos žvalgyba

Šiek tiek daugiau nei prieš metus JAV žvalgybos agentūros parengė įslaptintą dokumentą, kuriame teigiama, kad Rusijos vyriausybė 2020 m. prezidento rinkimuose palaiko prezidentą Trumpą, o išvada atitinka jų sutarimą, kad Kremlius bandė padėti Trumpui laimėti rinkimus ir 2016 metais.

Nacionalinės žvalgybos direktoriaus buvo paprašyta pakeisti šį vertinimą, tačiau jis nesutiko, ir netrukus Trump pareiškė, kad direktorius atsistatydina, pranešė „The New York Times”. Netrukus po to, kai naujasis direktorius pasirodė, naujasis žvalgybos pareigūnas iš dalies pakeitė dokumentą, minkštindamas teiginį, esą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas norėjo, kad Trump laimėtų, teigiama straipsnyje paskelbtame šeštadienį žurnale “The New York Times “.

Šis tyrimas apima informaciją, kuri anksčiau nebuvo skelbta, ji susijusi su pareigūnų abejonėmis JAV žvalgybos agentūrų duomenimis Trump administracijoje, aprašoma, kaip jie bando informuoti prezidentą nesukeliant jo pykčio ir susirūpinimą ar dėl to nepraras savo darbo vietos“, rašė laikraštis, pridurdamas, kad tyrimo autorius, reporteris Robert Draper, kalbėjo su 40-čia dabartinių ir buvusių žvalgybos pareigūnų ir įstatymų leidėjais bei kongreso darbuotojais. (…)

Preliminarus praėjusiais metais parengto įslaptinto dokumento projektas „Nacionalinis žvalgybos vertinimas“ nagrinėjo chronišką „liguistą problemą“ tarp žvalgybos pareigūnų ir Baltųjų rūmų. Be kitų dalykų, ataskaitoje buvo nagrinėjami Rusijos bandymai daryti įtaką JAV rinkimams 2020 m. ir 2024 m., pasak kelių pareigūnų, kurie jį peržiūrėjo. „Pagrindinis sprendimas“ dokumente buvo tas, kad per 2020 m. rinkimus Rusija teikia pirmenybę esančiajam prezidentui. Norėdami išsklaidyti bet kokią prielaidą, kad Vladimiro Putino susidomėjimas Trump perrinkimu yra atšalęs, ši išvada yra pagrįsta informacija iš labai slapto užsienietiško šaltinio, ir bet kuris, perskaitęs ataskaitą, pavadintų ją“ 100 proc. patikima“, rašoma straipsnyje. Analitikai, naudodamiesi žvalgybos duomenimis, taip pat nurodė, kad Rusija dirbo remiant senatorių Sen Bernie Sanders, kuris tuo metu kandidatavo nuo demokratų partijos į prezidento postą.

Karikatūra: vis dar nežinome, kaip Rusija kišosi į JAV prezidento rinkimus

Veteranas, nacionalinės žvalgybos pareigūnas paaiškino savo kolegoms, pagal įrašus, kuriuos padarė vienas iš proceso dalyvių, jog tai neatspindi senatoriaus Sanders pranašumo, bet buvo bandymas „susilpninti šią partiją ir galiausiai padėti dabartiniam JAV prezidentui“, skelbiama publikacijoje. Vėliau, tuomečiam JAV Nacionalinės žvalgybos direktoriui Dan Coates buvo pasiūlyta pakeisti ataskaitą. Coates, kuris priminė, kad prašymas būtas nuo JAV administracijos pareigūno, todėl atsisakė. Liepos 28 d. Trump paskelbė, kad Coates paskutinė diena biure bus rugpjūčio 15 d., daugiau nei mėnesį anksčiau nei buvo planuota atsistatydinti.

Rugsėjo mėnesį buvo išplatinta nauja dokumento versija su pataisymais. Naujoje ataskaitoje tapo nebeaišku, ar Rusija simpatizavo dabartiniam prezidentui. Vietoj to, jis trumpai pasakė: „Rusijos lyderiai tikriausiai tiki, kad geresnių santykių su JAV tikimybė sumažės, jei JAV išrinks kitą prezidentą.“ Pokyčiai atspindėjo tai, ką leidinio autorius, Robert Draper, vadinamas „blaivios Trump eros įvykių plėtros šalininku“, kuris sunerimęs dėl kai kurių dabartinių ir buvusių pareigūnų, įstatymų leidėjų bei kongreso narių: „žvalgybos bendruomenės norą pakeisti tai, ką ji pasakyti kitaip tiesiog negali ir nenori nuliūdinti prezidento“, rašo, New York Times . (…)“

Vasario 13 d., Shelby Pearson, analitikė iš Nacionalinės žvalgybos direktoriaus biuro, liudijo per uždarą klausymą žvalgybos komitete atstovų palatoje, kad Rusija teikia pirmenybę įsitvirtinusio prezidento laimėjimui 2020 m. rinkimuose. Dauguma respublikonų prieštaravo, tada Pearsono parodymai buvo perduoti Trumpui. Kitą dieną, vasario 14 d., jis nutraukė įprastą instruktažą apie rinkimų saugumą, pasak vieno iš susitikimo dalyvių. Jis paklausė tuometinio nacionalinės žvalgybos direktoriaus, buvusio viceadmirolo Joseph Maguire: „Ei Joe, kiek aš suprantu, jūs informavote Adamą Schiffą ir pasakėte jam, kad Rusija man palanki. Kodėl jūs tai pasakete Šifui?“ Nors Maguire bandė paaiškinti, kad tai buvo kitas pareigūnas, Trump toliau uždavinėjo klausimus ir susitikimas buvo nutrauktas.

Vasario 19 d. Maguire buvo informuotas, kad jam į štabą turėtų būti įleistas tas, kas galėtų jį pakeisti. Jį pakeitė Vokietijos ambasadorius Richard Grenell ir buvęs spaudos sekretorius ambasadorius Jungtinėse Tautose, žiniasklaidos konsultantas ir „Fox News“ komentatorius. (…)

Šaltinis: New York Times

2020.08.12; 12:30

Vadim Birštein. „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“

Istorikas ir visame pasaulyje pripažintas molekulinės genetikos mokslų daktaras Vadimas Biršteinas, rašydamas knygą „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“, tam tikru požiūriu nuo savo pagrindinės genetiko specialybės nenutolo. Tik šįkart tyrimo objektas buvo ne žmogaus, organizmo DNR, o šalies genetinio kodo šifravimas.

Maskvoje gimęs, baigęs Maskvos universitetą ir čia apsigynęs daktaro disertaciją V.Biršteinas iki pat emigracijos į JAV 1991 m. buvo aktyvus žmogaus teisių gynėjas, akademiko Andrejaus Sacharovo įsteigtos Rusijos žmogaus teisių nevyriausybinės organizacijos „Memorial“ narys ir tyrinėtojas. Kodėl jam atrodė svarbu pasitelkus archyvinę medžiagą grįžti į Rusijos gyventojams ypač sunkų Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpį, kuris oficialiojo Kremliaus visada buvo vaizduojamas gražesnis, nutylint, draudžiant kalbėti apie tai, kas nedaro garbės, pats autorius knygos įžangoje apibūdina taip:

„Kaip ir visi, gimę Maskvoje per karą, iš vaikystės girdėjau pasakojimų apie katastrofiškus 1941 metus, nes sovietų vadovybė buvo nepasirengusi vokiečių puolimui bei veržliam žygiui, ir apie paniką, kuri apėmė Maskvą 1941 m. spalio 16 d., kai vokiečių tankai pasiekė Maskvos priemiesčius. Mano mama, gydytoja, buvo mobilizuota 1941 m., tarnavo karo lauko ligoninėje nuo 1941 m. birželio iki 1943 m. pabaigos ir buvo daugelio baisių įvykių liudininkė. Pavyzdžiui, tūkstančiams civilių savanorių, pasiųstų ginti Maskvą pašauktinių, buvo duodamas vienas šautuvas trims kariams. Tas pats vienas šautuvas tekdavo trisdešimčiai Leningrado pašauktinių, o šaudmenų visai neturėta. […]Dar slogesni buvo šykštūs tėvų draugų pasakojimai apie kasdienį gyvenimą fronte: ypatingi šių be jokios suvokiamos priežasties suimamus karininkus, bausmės batalionus, kareivius, siunčiamus į ataką per minų laukus (mano tėvo artimiausias draugas tai patyrė pats), sušaudymus priešais rikiuotę, baisius lavonais nubarstytų laukų vaizdus, tankus, kurių vikšrai užkimšti iš žmogaus mėsos susidariusiu mišiniu.“

Atidžiau patyrinėti, kas karo metais vyko Raudonojoje armijoje, Rusijos kalėjimuose, šalį apraizgiusiuose lageriuose buvo akis badantys aukų skaičiai, kurie oficialiuose šaltiniuose irgi visada buvo stipriai pamažinti. Bet 2017 m. Rusijos Federacijos Dūmoje nuskambėjo naujas žmonių netekčių per vadinamąjį Didįjį tėvynės karą (tai yra Antrąjį pasaulinį) skaičius: „1941–1945 m. SSRS gyventojų sumažėjo daugiau kaip 52 milijonais 812 tūkst. Iš jų dėl karo įvykių poveikio – per 19 milijonų kariškių ir apie 23 milijonus civilių gyventojų.“

Galima palyginti: amerikiečių per Antrąjį pasaulinį karą visuose frontuose žuvo 416 tūkst., vokiečių ir jų sąjungininkų kariuomenė neteko nuo 3 iki 3,6 mln. kariškių Rytų (Rusijos) fronte ir nuo 1 iki 1,5 mln. – Vakarų fronte. Be to, žuvo maždaug 2 mln. civilių asmenų.

Ieškodamas atsakymų, kodėl karą laimėjusi Rusija patyrė milžiniškų žmogiškųjų nuostolių, V. Biršteinas tarsi po ląstelę ir molekulę narsto archyvinę medžiagą, istorinius dokumentus, įvairių istorikų tyrimais paremtus veikalus, liudininkų, amžininkų prisiminimus.

Kas tie knygos įžangoje autoriaus minimi ypatingišiai? Tai pervadinti slaptos Stalino įkurtos ir tiesiogiai jam pavaldžios organizacijos „SMERŠ“ darbuotojai, dar vadinti smeršininkais.

Liguistai siekdamas kontroliuoti viską, kas vyksta šalimais ir toli nuo jo, 1943 m. pradžioje Stalinas slaptu įsakymu įsteigia karinę kontržvalgybos struktūrą „SMERŠ“ (trumpinys iš „Smertj špionam“ – „Mirtis šnipams“). Smeršininkai nekovoja su priešais, bet gaudami sotesnį kąsnį už frontininkus patogiai įsikuria fronto linijų užnugaryje ir prižiūri Raudonosios armijos vadus, generolus, paprastus karius bei sėja baimę. Dėl slaptumo „SMERŠ“ darbuotojus kartais būdavo sunku atpažinti net Raudonosios armijos kariškiams. Jie dėvėjo įprastą karinę uniformą ir turėjo įprastinius karinius laipsnius, t. y. formaliai ši tarnyba buvo pavaldi gynybos liaudies komisariatui. Kažkas suabejojo Stalino įsakymu ar žodžiu, parodė nepagarbą – ir iš „savųjų“ gretų išlindęs smeršininkas tokį be gailesčio ir teismo sprendimo galėdavo sušaudyti vietoje priešais karių rikiuotę. Pradėjęs nuo nedidelių grupelių fronto linijose, į karo pabaigą „SMERŠ“ aparatas įspūdingai išsiplėtė.

Maskvoje įsikūrusiai kontržvalgybos „SMERŠ“ vyriausiajai vadovybei (jai vadovavo tiesiogiai Stalinui pavaldus Viktoras Abakumovas, kurio valdiniai kurpė bylas, tardė, sadistiškai kankino) priklausė 646 darbuotojai, o „SMERŠ“ lauko padaliniai turėjo ne mažiau kaip 18–20 tūkstančių žmonių. 1943 m. „SMERŠ“ kontržvalgybos valdybos veikė 12 frontų ir 4 karinėse apygardose, o kiekvienoje šių valdybų būta 112–130 (frontų) ar 102–193 (apygardos) darbuotojų. Kiekvienas frontas ar apygarda buvo sudaryta iš 2–5 armijų su savais „SMERŠ“ skyriais. Taigi visose 680 divizijų veikė kontržvalgybos „SMERŠ“ skyriai, kurių kiekvienas turėjo po 57 darbuotojus, o korpusuose jiems dar buvo pridedama po 5 darbuotojus.

Beje, Rusijoje archyvinė medžiaga apie karinę kontržvalgybą „SMERŠ“ pirmąkart tapo prieinama tik 2003 m. „SMERŠ“ darbuotojai sekė savus sovietų kariškius, dažnai Stalino įsakymu suimdami net aukščiausius vadus, tyrė milžinišką kiekį tariamų ir tikrų tėvynės išdavikų bei šnipų bylų ir filtravo (tai reiškia tardė ir kankino) buvusius karo belaisvius. Rusų kareivis ištrūko iš vokiečių nelaisvės ir jam pavyko pasiekti savus? Nėra ko džiaugtis, nes patekus atgal pas „savus“ laukdavo kvotos ir kankinimai. „SMERŠ“ tapo pačiu tikriausiu teroro įrankiu, kurio saviškiai bijojo ne ką mažiau nei priešo.

smersh
Smersh

„Jie buvo ištobulinę sadistišką būdą: apverčia tave ant nugaros, nutraukia kelnes, išskečia kojas ir kad ims čaižyti šikšniniu rimbu. Neištveriamas skausmas, ypač jei čaižo patraukdami… Čia jau pasirašysi net tai, kad pasmaugei savo motiną, likus trejiems metams iki tavo paties gimimo“, – pasakojo Ivanas Černovas, kuriam pavyko išlikti gyvam.

Toks pat „filtras“ laukė priešo užimtoje teritorijoje atsidūrusių, bet „išlaisvintų“ civilių, o vėliau, karui pasibaigus, smeršininkai ėmė filtruoti visus vokiečių nelaisvę išgyvenusius repatriantus.

Iš viso nuo 1941 iki 1945 m. karo tribunolai nuteisė 472 tūkst. sovietų kariškių, kurių bylas kurpė karinė kontržvalgyba, ir iš jų 217 tūkst. sušaudyti. Maždaug 5,4 mln. sovietų karo belaisvių ir į Vokietiją darbams išvežtų civilių asmenų buvo perkošti per „Smeršo“ darbuotojų „filtrą“. 600 tūkst. iš jų nuteisti ir pateko į Gulago lagerius. Rytų Europoje „SMERŠ“ operatyvininkai „valė“ užkariautas teritorijas, šalindami visus, kurie ateityje galėjo bent menkiausiai priešintis būsimajam šių šalių sovietizavimui.

Tiesą sakant, smeršininkai okupuotas šalis ne tik „valė“, tai yra nebaudžiami žudė, kankino, prievartavo, bet kartu su kitais „išvaduotojais“ marodieriavo: traukiniais į Rusiją iš Vokietijos, Vengrijos, Rumunijos, Baltijos ir kitų „išvaduotų“ šalių buvo vežamos mašinos, baldai, meno kūriniai, juvelyriniai dirbiniai ir apskritai viskas, ką jie manydavo esant vertinga, net matracai, butų durų matiniai stiklai, vonios ir t.t.

Pasibaigus karui Stalinui žudynių nepakako. Jam ėmė vaidentis, kad nuolat rezgami sąmokslai prieš jį. Ligoninėje mirė svarbus jo aparato žmogus – Stalinui pasirodė, kad aplaidūs gydytojai žydai jį nužudė, ir gimė daugybę šios profesijos atstovų į lagerius ar sušaudyti pasiųsta „Gydytojų sionistų byla“. Viena giminaitė, Stalino įsitikinimu, per daug kalba – ir „SMERŠ“ darbuotojai, paties įpykusio Stalino vadovaujami, suima jo gimines, šių draugus, kolegas bei tolimus pažįstamus ir kurpia „Alilujevų bylą“.

Nuo Stalino draugo, giminaičio iki „liaudies priešo“ – mažiau nei vienas žingsnis. Beveik dešimtmetį Stalino įsakymu žiauriai kitus kankinęs, luošinęs, žudęs ir apskritai per daug žinojęs „SMERŠ“ vadovas V. Abakumovas galiausiai pats apkaltinamas pataikavimu sovietų pareigūnų gydytojams žydams. O tai reiškė sabotažą prieš patį Staliną ir tėvynės išdavimą. V. Abakumovas, daugiau nei pora metų žiauriai tardytas ir muštas buvusių savo pavaldinių, 1954 m. pabaigoje pats išgirsta nuosprendį sušaudyti.

„Jei neatskleisite teroristų, amerikiečių agentų tarp gydytojų, tai būsite ten, kur dabar yra Abakumovas“, „Aš iš MGB neprašinėsiu. Aš galiu ir pareikalauti, ir per snukį duoti, jei jūs nevykdysite mano reikalavimų“, „Mes jus užvaikysime kaip avinus“, – tokiais žodžiais „didysis“ Stalinas plūdo naująją pervadintą „SMERŠ“ vadovybę.

Šiuo metu, kai Rusija įžūliai glaisto jai nepatogius istorinius faktus, su jos oficialiąja ideologija besikertančias tiesas ir vėl ima atstatinėti paminklus, kurti filmus apie tuos žmones, kuriuos pasaulis vadina žmogžudžiais ir nusikaltėliais, ši knyga pasitarnauja kaip tiesos veidrodis. Čia nėra interpretacijų ar asmeniškumų, čia kalba faktai, bylos, įstatymai, prisiminimai, tyrimai. Ir ilgas sąrašas, kur ir ką patiems galima susirasti bei pasitikrinti.

Šio išsamaus veikalo kantrius skaitytojus istorikas ir molekulinės genetikos specialistas V. Biršteinas tarsi priverčia pamąstyti: kokia dabartinės Rusijos DNR? Ar, palyginti su Stalino laikais, ji keičiasi, į kurią pusę mutuoja, kiek tamsi Stalino Rusijos praeitis turi įtakos dabartiniam šios šalies genetiniam kodui.

XXX

Ištrauka iš Vadimo Biršteino knygos „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“

Vadus – nubausti

1943 m. 60 % Leningrado frontot ribunolų nagrinėtų bylų figūravo kaltinimai „antisovietine propaganda“ (58-10 straipsnis)11. Daugumai nuteistųjų bausmė nuo penkerių iki dešimties metų PDL buvo pakeičiama tarnyba bausmės batalionuose bei kuopose.

Nuteistiems karininkams trys mėnesiai bausmės batalione prilygo dešimčiai metųkalėjimo. Net generolai frontuose buvo suiminėjami už „antisovietinę propagandą“ ar išdavystę. Štai keletas pavyzdžių. 1943 m. gegužę smeršininkai suėmė generolą leitenantą Vladimirą Tamručį, Pietvakarių fronto tankų junginių vadą, vos jam išėjus iš ligoninės: buvo apkaltintas valstybės išdavimu, ir septynerius metus praleido Suchanovo kalėjimo vienutėje nežmoniškomis sąlygomis. 1950 m. jis mirė, taip ir nesulaukęs teismo.

Netrukus ilgalaikiu Suchanovo kaliniu tapo kitas generolas. 1943 m. gruodį generolas leitenantas Ivanas Laskinas iškviestas į Maskvą neva gauti paskyrimo į naujas pareigas. Laskinas, tarnaudamas Šiaurės Kaukazo fronto štabo viršininku, tapo pasaulyje žinomu kariškiu. Būtent jis 1943 m. sausio 31 d. vadovavo operatyvinei grupei, kuri Stalingrade paėmė nelaisvėn 6-osios armijos aukštuosius karininkus drauge su feld-maršalu Friedrichu Pauliumi. Be to, Paulius kaip tik pasidavė pačiam Laskinui.

Maskvoje generalinio štabo pavaduotojas Aleksejus Antonovas pranešė Laskinui apie jo paskyrimą 4-ojo Ukrainos fronto štabo viršininku. Bet iš pradžių gynybos liaudies komisariato vyriausiosios kadrų valdybos viršininkas Filipas Golikovas pasiuntė Laskiną į pamaskvės sanatoriją „Archangelskoje“, kad jis neva pailsėtų. Tačiau jau kitą dieną, gruodžio 18-ąją, į Laskino kambarį įėjo jam nepažįstamas majoras ir pareiškė, kad yra pasiųstas Golikovo jį nugabenti į Maskvą. Kaip netrukus paaiškėjo, majoras ir du jį lydintys kiti karininkai iš tikrųjų buvo „Smeršo“ operatyvininkai. Jie privertė Laskiną sėsti į automobilį, kuriuo generolas buvo nuvežtas į į nelemtai pagarsėjusio Lubiankos valstybės saugumo pastato vidinį kiemą. Atsiminimuose Laskinas rašė:

nkvd
NKVD budeliai

„Karininkai atėmė iš manęs asmeninį ginklą ir iškratė kišenes… Buvau įvestas į didelį kambarį be langų, tuojau nuo pečių nulupo generolo antpečius, nuo krūtinės – ordinus, ir du sargybiniai, suėmę mane už rankų aukščiau riešų, nuvedė geležiniais laiptais pas visų svarbiausią asmenį – „Smeršo“ generalinės valdybos viršininką…generolą pulkininką Abakumovą, kuris nužvelgė mane nuo kojų iki galvos ir nuožmiu balsu pasakė: „Klok apie savo nusikaltimus.“ Aš kategoriškai atsakiau, kad prieš Tėvynę niekada ir jokių nusikaltimų nesu padaręs ir nemaniau padaryti… „Mes norėjome tave suimti, – toliau rėkė jis, – dar 1938 metais… ir be reikalo taip nepadarėme. O tu iki šiol mėginai ignoruoti mūsų organus. Dabar sužinosi, kas esi!“

Kaip žinoma, „organais“ čekistai mėgo vadinti patys save. Iš pradžių Laskinas laikytas ir tardytas Lefortovo kalėjime, o vėliau perkeltas į Suchanovo kalėjimą. Likimo ironija, kad 1943 m. gruodžio 31 d. Amerikos vyriausybė jį apdovanojo kryžiumi „Už didžius nuopelnus, už ypatingą didvyriškumą per karines operacijas prieš mūsų bendrą priešą, Vokietiją, Antrajame pasauliniame kare“. Matyt, Vakarų sąjungininkams feldmaršalo Pauliaus paėmimas nelaisvėn atrodė labai svarbus.

1944 m. sausio 3 d. Laskinui pateiktas kaltinimas, esą jis buvęs vokiečių agentas ir vykdęs šnipinėjimo veiklą prieš Sovietų Sąjungą (58-1b straipsnis). Tačiau jis nebuvo teisiamas, o toliau laikomas Suchanovkoje. Tik 1952 m. rugsėjo 2 d. SSRS aukščiausiojo teismo karinė kolegija nuteisė Laskiną, tada jau kaltinamą karinės pareigos nevykdymu (193-17a straipsnis), dešimčia metų laisvės atėmimo. Laskinas neva sulaužė karinę priesaiką 1941 m., kai jo kariuomenė buvo vokiečių apsupta, sunaikino savo partijos nario bilietą, atsikratė pistoleto ir pakeitė karinę uniformą į civilius drabužius. Jį taip pat tardė vokiečių vadovybė – šį faktą jis nuo „organų“ slėpė ilgą laiką. Matyt, visi šie išgalvoti kaltinimai buvo panaudoti, siekiant nuslėpti tai, kad Laskinas, nepadaręs jokio realaus nusikaltimo, jau beveik dešimt metų praleido Maskvos tardymo kalėjimuose. 1953 m. gegužės 29 d., po Stalino mirties, Laskinui nuosprendis buvo panaikintas ir byla nutraukta nesant nusikaltimo sudėties. Laskinas paleistas iš kalėjimo, ir sovietiniai apdovanojimai jam grąžinti. Paskui jis toliau tarnavo kariuomenėje.

Vykstant Laskino teisių SSKP eilėse atkūrimui, paaiškėjo ir priežastis, dėl kurios visa tai jam nutiko. Kaip Laskinui pranešė partinės komisijos pirmininkas, jį įskundė Abakumovui Šiaurės Kaukazo fronto KŽS „Smerš“ viršininkas Michailas Belkinas, kuris labai norėjo gauti antrą Lenino ordiną, bet Laskinas nesutiko pristatyti jo šiam apdovanojimui sakydamas: „Beje, aš visiškai nežinau, kaip atrodo jūsų darbas fronte.“ Vietoj šio apdovanojimo fronto karo taryba Belkiną teikė apdovanoti 1-ojo laipsnio Tėvynės karo ordinu, kurį šis ir gavo.

Tikriausiai Laskino nesutikimas Belkiną labai nustebino. Sprendžiant iš Boriso Averbucho, turėjusio seržanto laipsnį ir tarnavusio 8-osios gvardijos armijos KŽS „Smerš“ vertėju,  „Smeršo“ karininkai lengvai gaudavo kovinius apdovanojimus:

„Smeršo“ karininkams ordinų negailėta, ir niekas negalėjo suprasti, kaip kontržvalgybos skyriuje veikia apdovanojimų virtuvė. Vyresnysis leitenantas Traiciukas per pusantrų metų gavo keturis kovinius ordinus, nors nė karto nesilankė pirmosiose linijose. Jis, nė karto neperžengęs fronto linijos ir nedalyvavęs likviduojant kokią nors diversantų grupę, turėjo ant kitelio prisikabinęs kovinių apdovanojimų daugiau nei bet kuris šaulių bataliono vadas.

„Smerše“ tarnavusių raudonarmiečių ir seržantų beveik nesiimta apdovanoti, tik pačioje karo pabaigoje keletas žmonių pamaloninti ordinais ir medaliais. Aš atėjau į kontržvalgybą su koviniu medaliu ir 1945 m. gegužę už dalyvavimą spec. operacijoje per Berlyno šturmą buvau apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu.“

Laskino suėmimas ir visa „byla“ buvo Belkino keršto padarinys. Tik 1966 m. Laskinui buvo atiduotas Amerikos kryžius „Už didžius nuopelnus“.

Sibiro karinės apygardos KOP operatyvinės valdybos viršininko generolo majoro Boriso Teplinskio byla buvo asmeniškesnė už Abakumovo bylą. Generolas Teplinskis suimtas dėl savo draugo, aukštas pareigas einančio NKVD karininko Viktoro Iljino, tuo metu NKVD 3-iosios valdybos (slaptos politinės) 2-ojo skyriaus viršininko. Pagal vieną iš dviejų versijų, Iljinas pateikė Abakumovui kompromituojančios informacijos apie jo, Abakumovo, meilės nuotykius. Tačiau Pavelas Sudoplatovas atsiminimuose tikina, kad Iljinas suimtas todėl, kad Teplinskiui pranešė apie VKŽV „Smerš“ rengimąsi jį suimti, o Abakumovas šį atvejį panaudojo kaip dingstį pasiskųsti Stalinui Merkulovo ir Berijos bei jų valdinių veiksmais. Tikriausiai abu šie įvykiai nebuvo laužti iš piršto.

Kad ir kaip ten būtų, 1943 m. balandžio 28 d. Abakumovas pats suėmė Teplinskį, o po penkių dienų, gegužės 3-iąją, Merkulovo kabinete suimtas Iljinas. Teplinskis su Iljinu apkaltinti priešiška veikla, sąmokslu ir antisovietine propaganda. Sprendžiant pagal tai, kad Iljinas kaltintas dar ir „slaptų žinių atskleidimu“, jis, matyt, iš tiesų įspėjo Teplinskį. Ši byla tapo viena iš tų, kurios buvo neatverstos daugelį metų. Per tardymus Teplinskis buvo negailestingai mušamas, ir jis vienuolika kartų skelbė bado streiką.

Tik 1952 m. vasarį YPA prie MGB nuteisė Iljiną aštuonerius metus ir 10 mėnesių laisvės atėmimo už antisovietinę propagandą, o tada jis paleistas, nes tas laikas jau praėjo, kol buvo tardomas. Po mėnesio, 1952 m. kovą, karinė kolegija nuteisė Teplinskį 10 metų laisvės atėmimo. Jis buvo paleistas po Stalino mirties. Abu netrukus reabilituoti nesant kokio nors jų padaryto nusikaltimo sudėties.

1944 m. balandžio 1 d. Abakumovas pateikė Stalinui ilgą pranešimą, kuriame jis išvardijo savo valdinių pranešimus apie tai, kad „Vakarų fronto vadas armijos generolas [Vasilijus] Sokolovskis ir jo štabo viršininkas [Aleksandras] Pokrovskis neužtikrina vadovavimo kovinėms operacijoms.“

Štai keletas šio pranešimo ištraukų:

„Taigi Raudonosios armijos generalinio štabo operatyvinio užnugario viršininkas generolas leitenantas [A. I.] Šimonajevas pareiškė: „Vakarų frontas nuo 1942 metų iki šios dienos eikvoja šaudmenų du tris kartus daugiau nei kiti frontai, bet norimų laimėjimų nebuvo ir nėra… Sokolovskis ir Pokrovskis prastai organizuoja žvalgybą, todėl neturi aiškaus supratimo apie priešą – apie jo karinių inžinerinių įtvirtinimų skaičių, nors tai labai svarbu renkantis vietą priešo gynybai pralaužti.“ […}

Sovietinis lageris

…Papulkininkis Aleksejevas pasakė: „Vakarų fronte ištikus menkiausioms nesėkmėms, štabas tyčia perdėtai įvertina priešo pajėgų dydį. Tikslių duomenų apie kariuomenę neteikia… Akių muilinimo įvertinant priešo pajėgas faktai vyksta [fronto žvalgybos skyriaus pulkininko J.] Iljino pastangomis pagal Pokrovskio nurodymą“ […]

Raudonosios armijos generalinio štabo žvalgybos skyriaus viršininkas [Fiodoras] Kuznecovas, turėdamas iš mūsų gautos medžiagos apie nekokią padėtį Vakarų fronto žvalgybos skyriuje, š. m. sausį [1944 m.] pasiuntė ten komisiją, vadovaujamą [SSRS prokuroro pavaduotojo] generolo leitenanto [Afanasijaus] Vavilovo, kurioje buvo majoras Krylovskis. Komisija aptiko žvalgybos skyriaus darbe daug bjaurių dalykų ir priešo pajėgų dydžio išpūtimo faktų…

Iljinskis, Pokrovskiui pritariant, ėmėsi priemonių, siekdamas sukompromituoti šią komisiją, ir net apkaltino Krylovskį, kad jis, būdamas Vakarų fronte, užuot dirbęs, sistemingai girtavo. Taip Pokrovskis ir Iljinskis pasiekė, kad dėl nustatytų bjaurių dalykų Vakarų fronto karo taryba reikalingų priemonių nesiėmė…

Š. m. kovo 25 d.… dėl prasto organizavimo per artilerinį rengimą RS įrenginiai [t. y. „katiušos“] paleido salvę į saviškius pėstininkus, dėl ko 352-osios divizijos daliniai patyrė didelių nuostolių. Pokrovskis… prašė niekam apie tai nepasakoti…

Vakarų fronto karo tarybos narys generolas leitenantas [Levas] Mechlis, kalbėdamasis su kontržvalgybos valdybos viršininku generolu leitenantu [Pavelu] Zeleninu, pasakė, kad Sokolovskis nesuprantamas žmogus, uždaras, nepatenkintas generalinio štabo atskirais žmonėmis… vadino juos veltėdžiais, o kartais dėl kai kurių paliepimų ironizuoja ir juos kritikuoja…“

Stalinas, siekdamas susigaudyti, kokia padėtis susiklostė Vakarų fronte, paskyrė naują specialią penkių žmonių komisiją, vadovaujamą Georgijaus Malenkovo. Komisijos nariai buvo DVRAPV viršininkas Aleksandras Ščerbakovas ir žvalgybos valdybos viršininkas Fiodoras Kuznecovas. Mechlis perdavė Malenkovui vieno iš vadų, kuris skundėsi Abakumovo valdiniais, anoniminį laišką. Turbūt Mechlis norėjo pavaizduoti, kad jis visomis jėgomis stengiasi padėti nubausti Sokolovskį. Nežinomo vado anoniminis laiškas buvo parašytas su didele aistra ir neapykanta smeršininkams:

„Šis laiškas yra kaip skaudančios širdies šauksmas, ir prašau Jus, draugas Stalinai, manęs už tai griežtai nesmerkti.

Štai kokia padėtis susidarė Vakarų fronte, vykstant dalinių ir junginių vadų pjudymui bei persekiojimui. Vadais absoliučiai nepasitikima. Daliniuose ir junginiuose viską valdo, kaip sakoma, karaliauja ir viešpatauja kontržvalgybos įgaliotiniai. Jie kaip nori, taip savivaliauja… Jais visada tikima, o vadais – niekada…

…Vadai sekami kiekviename žingsnyje. Jei vadas ką nors išsikviečia, tai jis po susitikimo su vadu iškart patenka į kontržvalgybą: kam kviestas ir koks buvo pokalbis…

Iš vado atimtos visos teisės ir iniciatyvos. Vadas negali nieko nuspręsti be kontržvalgybos įgaliotinio sutikimo. Iš vadų atimtos moterys [ŽLŽ], o kiekvienas kontržvalgybininkas turi po vieną ar po dvi. Kiekviename žingsnyje gąsdinama Mechliu, ir dabar nuotaika nepavydėtina, o juk dauguma iš jų, negailėdami savo gyvybių, gynė tėvynę ir turi nuo 4 iki 8 ordinų.

Kodėl taip yra? Nejau grįžo 1937-ieji, 1938-ieji metai – taip skaudu ir apmaudu.

Aš nepasirašau, nes žinau, kad jei pasirašysiu, tai tikrai pražūsiu, ir ši padėtis yra tikra.“

1944 m. balandžio 11 d. didžiulės apimties Malenkovo komisijos pranešime buvo aprašyta dar didesnį pasipiktinimą keliančių faktų negu tie, apie kuriuos pranešė Abakumovas. Per tą laiką žlugo vienuolika Vakarų fronte pradėtų karinių operacijų. Nuostoliai buvo didžiuliai: „Tose be rezultatų likusiose operacijose nuo 1943 m. spalio 12 d. iki 1944 m. balandžio vien aktyviuose [kovos] veiksmų ruožuose frontas neteko 62 326 žuvusiųjų, 219 419 buvo sužeistųjų. Dar pridėjus nuostolius pasyviuose fronto ruožuose, išeitų, kad Vakarų frontas nuo 1943 m. spalio iki 1944 m. balandžio neteko 330 587 žmonių. Be to, per tą laiką iš Vakarų fronto į ligonines pateko 53 283 ligoniai.“ Istoriko Boriso Sokolovo skaičiavimais, per tą patį laiką vokiečių nuostoliai šiame fronte buvo apie 13 000 žuvusiųjų, t. y. maždaug penkiskart mažesni negu Raudonosios armijos.

Komisijos išvada buvo štai kokia: „Operacijų Vakarų fronte nesėk-mių svarbiausia priežastis yra nepatenkinamas fronto vadovybės vadovavimas.“28 Pranešime taip pat rekomenduojama pašalinti iš pareigų Sokolovskį, Pokrovskį, Ilnickį ir kitus vadus. Pranešime kaltinamas iki Mechlio buvęs karo tarybos narys Nikolajus Bulganinas, taip pat Mechlis, kad nepranešė vyriausiajai vadovybei apie Vakarų fronto karinės vadovybės klaidas, ir rekomendavo Bulganinui skirti papeikimą. 1944 m. balandžio 12 d. Stalinas pasirašė direktyvą, kad nesėkmingas Vakarų frontas pervadinamas „3-iuoju Baltarusijos frontu“29. Trys buvusio Vakarų fronto armijos perduotos naujai sukurtam 2-ajam Baltarusijos frontui.

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nepaisant sunkių kaltinimų Abakumovo ir Malenkovo pranešimuose, šį kartą Vakarų fronto vadams bausmė buvo itin švelni. Sokolovskis buvo nušalintas, bet tuojau paskirtas 1-ojo Ukrainos fronto štabo viršininku. Pokrovskis toliau tarnavo, eidamas 3-iojo Baltarusijos fronto štabo viršininko pareigas. Tik Ilnickis neteko savo posto. Mechlis tapo 2-ojo Baltarusijos fronto karo tarybos nariu, o Bulganinas –1-ojo Baltarusijos fronto karo tarybos nariu.

Netrukus, 1944 m. lapkritį, Bulganinas taip pat pakilo tarnyboje iki gynybos liaudies komisaro pavaduotojo pareigų. Jis taip pat tapo VGK nariu. Dabar frontų karinė vadovybė raportuodavo Bulganinui, o šis pranešdavo Stalinui, kas jam atrodė reikalinga. Stalinui tiesiogiai toliau buvo pavaldūs tik Abakumovas ir Ščerbakovas su savo valdybomis.

Priežastys, dėl kurių Stalinas palaikė ir rėmė Bulganiną, nėra žinomos. Pagal veteranų atsiminimus, tarp kariškių frontuose klaidžiojo legendų apie Bulganino girtavimą bei apie tai, kad jis laikė ištisą haremą jaunų moterų. Be to, būdamas karo tarybų narys, jis turėjo penkis adjutantus, du telefonistus, virėją, ordonansą, t. y. tarną, ir asmeninių sargybinių. Štai kaip aprašė generolas Piotras Grigorenka Bulganino dalyvavimą fronto karo tarybos posėdyje:

„Per vaidinimą [t. y. būsimosios operacijos aptarimą pas 2-ojo Pabaltijo fronto vadą Markianą] Popovą, atėjo Bulganinas – girtas iki žemės graibymo. Veidas ryškiai raudonas, išpurtęs, po akimis maišeliai. Priėjo prie Markiano Michailovičiaus, kyštelėjo ranką ir nudribo greta prie stalo. O kitiems net nelinktelėjo… Popovas Bulganinui pasakė:

– Nikolajau Ivanovičiau, paprašyk visus atėjusius drauge su tavimi persikelti į priimamąjį.

– Aš nenoriu palikti politinio biuro nario vieno, – griežtai ir aiškiai mesdamas iššūkį ištarė baisūnas NKVD uniforma.

– Nikolajau Ivanovičiau, aš dar kartą prašau. Negaliu toliau dirbti, kol čia bus bent vienas pašalinis.

– Štai kaip jūs visi užsikrėtėte įtarumu. O reikia suprasti ir draugą – mano apsaugos viršininką. Jis taip pat turi instrukcijų ir net gali jų nepaisyti. Aš jam duosiu įpareigojimą, o jis tuojau paskųs, kad trukdau jam eiti tarnybą.

– Nežinau, nežinau, Nikolajau Ivanovičiau, bet aš, esant pašaliniams, operacijos plano neaptarinėsiu.

Jie dar šiek tiek pasiginčijo. Ir galiausiai Bulganinas įsakė visiems išeiti. Visą likusią aptarimo dalį jis prasnaudė. Ir paskui pasirašė viską nė nežvilgtelėjęs.“

Stalino aplinkoje Bulganinas buvo laikomas profesiniu atžvilgiu menkiausiai išsimokslinusiu kariškiu. Ir atrodo visiškai neįtikima, kad per visą karą Bulganinas laikytas SSRS valstybės banko valdybos pirmininku.

Ištrauka iš Vadimo Biršteino knygos „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“

2020.08.11; 15:00

Amerikos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Aukšto rango JAV žvalgybos pareigūnas perspėjo, kad šiais metais vyksiančius prezidento rinkimus bando paveikti Kinija, Rusija, Iranas ir kitos valstybės. Apie tai informuoja BBC.
 
Išplatintame JAV kontržvalgybos direktoriaus pranešime teigiama, kad užsienio valstybės naudoja „slaptas ir atviras įtakos priemones“, skirtas rinkimų rezultatams paveikti. Dokumente taip pat sakoma, kad šios šalys „turi savų rinkimų favoritų“.
 
Kinija esą norėtų, kad „prezidentas Donaldas Trumpas, kurį Pekinas laiko neprognozuojamu, nebūtų perrinktas“, tad šalis „deda vis didesnes pastangas paveikti rinkimus“.
 
Kontržvalgybos pranešime teigiama, kad Rusija siekia „apjuodinti“ Joe Bideną ir kitus „antirusiškos aukštuomenės“ narius. Kiti su Rusija susiję veikėjai „taip pat bando sustiprinti prezidento D. Trumpo kandidatūrą socialiniuose tinkluose ir Rusijos televizijoje“.
 
Tuo metu Iranas stengiasi „pakirsti JAV demokratines institucijas“ ir D. Trumpą bei „sukiršinti šalį“ prieš rinkimus, internete skleisdamas dezinformaciją ir „antiamerikietišką turinį“. Iranas esą deda tokias pastangas, nes mano, kad antrai kadencijai perrinktas dabartinis prezidentas „toliau vykdytų JAV spaudimą Iranui ir skatintų režimo pokyčius“.  
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.08; 06:00

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pareiškė, kad Turkija atnaujina energetinių išteklių žvalgybą Viduržemio jūros rytuose, ir apkaltino Graikiją nesilaikant duotų pažadų.
 
„Atnaujinome gręžimo darbus. Į teritoriją nusiuntėme laivą „Barbaros Hayrettin“, – po penktadienio pamaldų Stambulo Šv. Sofijos mečetėje sakė R. T. Erdoganas.
 
Liepą Turkija sutiko „kuriam laikui“ sustabdyti naftos ir dujų žvalgybos darbus netoli Graikijai priklausančios salos pakrantės. Žvalgybos darbai turėjo būti sustabdyti, kol tęsiasi Turkijos derybos su Graikija ir Vokietija.
 
„Jie netesėjo savo pažadų“, – teigė R. T. Erdoganas.
 
Angliavandenilių paieška Viduržemio jūros rytuose tapo rakštimi Turkijos ir ES santykiuose.
 
Liepą Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paragino Turkijai įvesti sankcijas ir apkaltino Ankarą pažeidžiant Graikijos ir Kipro teises. Šiuo metu Turkija, Graikija ir Kipras skuba eksploatuoti neseniai atrastus gamtinių dujų telkinius Viduržemio jūroje.
 
Ankara savo ruožtu tvirtina esanti pasirengusi derėtis su Atėnais be jokių išankstinių sąlygų.
 
Ketvirtadienį Graikija ir Egiptas pasirašė susitarimą dėl išskirtinių ekonominių zonų Viduržemio jūros rytuose, tačiau R. T. Erdoganas jo nepripažįsta.
 
„Šis susitarimas neturi galios“, – sakė Turkijos lyderis.
 
Pati Turkija pernai pasirašė panašų susitarimą su Jungtinių Tautų (JT) pripažįstama Libijos Vyriausybe dėl jūrų sienų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.07; 17:00

Britų žvalgybos būstinė

Šių metų liepos 21-ąją Didžiosios Britanijos Žvalgybos komitetas paskelbė oficialią ataskaitą, kaip rusų ofligarchai naudojo savo turtus, siekdami manipuliuoti Londono politikais.

Vertinant ataskaitą, britai, pasirodo, teturi vieną viltį – bent kiek sumažinti Kremliaus įtaką, nes visiškai atremti Kremliaus intrigų jau nebepavyks. Per daug susipainiota bei supainiota. Skaitant aaskaitą akivaizdu, kad britų žvalgybos pastaraisiais metais nesiteikė rimtai aiškintis, kokiomis priemonėmis ir būdais Rusija koreguodavo oficialiąją Londono politiką, omenyje turint ir 2016-ųjų metų referendumą dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos. Komiteto paskelbta ataskaita byloja, kaip su Kremliumi susijusiems rusų turtuoliams pataikaujantys britų politikai tapo Rusijos pažeidžiami.

Taigi ataskaitoje kritikuojama britų žvalgyba, nepajėgusi deramai ištirti Kremliaus pastangų paveikti Brexit rezultatus. Ataskaitos autoriai kritikuoja per didelį MI5 atsargumą, kai buvo tiriamos galimos Rusijos intrigos. Kai Žvalgybos komiteto vadovai paprašė MI5 vadovybės raštiškų įrodymų, įrodančių Rusijos pastangas kištis į politinius procesus Britanijoje, ši tesugebėjo pateikti vos šešių eilučių paaiškinimą, kuriame, beje, puikavosi iš viešųjų šaltinių paimta informacija.

Šnipinėjimo ypatumai Didžiojoje Britanijoje

„The Times“ klausia, ar britų politinė sistema galėjo tapti mažiau paveiki iš išorės, jei britų žvalgybos ir kontržvalgybos būtų rimčiau tyrusios ne tik „Brexit, bet ir 2019-ųjų rinkimus? Pasak ataskaitos sudarytojų, JAV, Švedijos ir Pancūzijos žvalgybos rimčiau ieškojo rusiškų pėdsakų, todėl jų rado.

Ataskaitoje taip pat perspėjama, kad Kremliaus pinigai taip plačiai pasklido po Didžiąją Britaniją, kad politinė Rusijos įtaka tapo … neišvengiama norma visoje Jungtinėje Karalystėje. Rusijos turtuoliai Londone ne tik išplovė milijonus vadinamųjų nešvarių pinigų, ne tik pataisė savo dalykines reputacijas, bet ir sėkmingai bendradarbiauja su britų nekilnojamojo turto, parlamento, viešųjų ryšių atstovais. Kai kurie valdančiosios konservatorių partijos donorai – rusų milijonieriai, turintys draugų Kremliuje.

Žodžiu, britams jau vargu ar pavyks visiškai atsikratyti Kremliaus įtakos. Jie tegali ją sumažinti.

Ataskaitoje pažymima, kad britų žvalgybas privalu rimčiau finansuoti nei iki šiol, taip pat derėtų peržiūrėti įstatymą „Dėl valstybės paslapties“ ir įteisinti griežtas taisykles, reglamentuojančias užsienio lobistų veiklą JK teritorijoje (užsiregistravimas – būtinas, priešingu atveju – deportacija neišvengiama).

Informacijos šaltinis – „The Times“

XXX

Britų parlamentaras gerokai pavėlavo teikdamas ataskaitą apie Rusijos įtakas. Pavėlavo maždaug vienerius metus. Šios ataskaitos ypač nenorėjo britų premjeras Borisas Džonsonas. Jis kaip įmanydamas vilkino jos paskelbimo datą. Beje, B.Džonsonas šią temą norėjo palaidoti. Jam asmeniškai nepalanku, kad tokia tema buvo viešai nagrinėjama parlamento Žvalgybos komitete.

Kodėl? Ataskaita meta šešėlį, kad B.Džonsono partija susipainiojusi su rusų verslininkais.

Borisas Džonsonas (Johnsonas). EPA-ELTA nuotr.

Kokių pavyzdžių galima pateikti? Liubov Černuchin, turtinga verslininkė, dideliais pinigais rėmusi konservatorių partiją, ieškojusi galimybių papietauti su tuometine premjere Teresa Mei ir sužaisti bent vieną golfo partiją su B.Džonsonu. O juk jos vyras – buvęs Rusijos finansų ministro pavaduotojas.

Levas Michejevas – bankininkas iš Rusijos. Jis rėmė šią britų partiją solidžiomis pinigų sumomis. Kodėl jam to prireikė?

Aleksandras Temerko – irgi rėmė britų partijas.

Beje, šių britų politinius judėjimus finansavusių turtuolių pavardės neįrašytos 55 puslapių ataskaitoje.

Atidžiai perskaičius ataskaitą akivaizdu, kad britai dešimtmečius mielai priimdavo rusų oligarchus kaip brangius svečius – jiems leisdavo daugiau nei reikėjo, jiems pataikdaudavo daugiau nei vertėjo.

Dabar visiškai akivaizdu, kodėl B.Džonsonas paniškai nenorėjo, kad ataskaita būtų paskelbta prieš 2019-ųjų parlamento rinkimus, nes, į paviršių iškilus žinioms apie rusiškus pinigus, jo partija galėjo ir nelaimėti rinkimų. Dabar aiški ir kita detalė: kodėl B.Džonsonas stengėsi į Žvalgybos komiteto vadovo postą prastumti sau lojalų, tačiau žvalgybose nenusimanantį politiką.

Britų politikus dėl Brexit išjuokianti karikatūra. EPA – ELTA nuotr.

Nuo 2010 metų konservatorių partijos sąskaitas papildė maždaug 4 milijonų svarų sterlingų sumos, atkeliavusios iš rusų verslininkų piniginių.

Beje, po ataskaitos paskelbimo vis tiek lieka neaišku, ar 2016-ųjų referendumas dėl išstojimo iš ES – vien tik Rusijos darbas?

Težinoma, kad britų verslininkas Aronas Benksas prieš Brexit referendumą į kompaniją Leave.EU investavo 8 milijonus svarų sterlingų ir tapo vienu iš stambiausių politinių investuotojų Didžiosios Britanijos istorijoje. Tiesa, jis visąlaik neigė, esą tai – rusiški pinigai.

Informacijos šaltinis – Der Spiegel (Jorg Šindler)

2020.07.23; 08:00

Šnipinėjimas

Rusijos ambasadorius Jungtinėje Karalystėje ponas Andrejus Kelinas atmetė kaltinimus, kad jo šalies žvalgybos tarnybos mėgino pavogti su vakcinos nuo koronavirusu kūrimu susijusią medžiagą.
 
„Aš visiškai netikiu šia istorija, ji nelogiška“, – A. Kelinas teigė BBC.
 
Ketvirtadienį Jungtinės Karalystės, JAV ir Kanados saugumo tarnybos paskelbė, kad programišių grupuotė „APT29“ bandė virtualiai įsilaužti į įvairias organizacijas, dalyvaujančias vakcinos nuo COVID-19 kūrime, kad galėtų pavogti susijusios informacijos. JK nacionalinis kibernetinio saugumo centras teigia esąs 95 procentais tikras, kad minėta grupuotė, dar žinoma kaip „The Dukes“ (liet. kunigaikščiai) arba „Cozy Bear“ (liet. mielas lokys), priklauso Rusijos žvalgybos tarnyboms.
 
Paklaustas, ar minėta grupuotė tikrai susijusi su Rusija, ambasadorius tiesiai neatsakė. „Apie jos egzistavimą sužinojau iš britų spaudos. Šiame pasaulyje neįmanoma kompiuterinius įsilaužėlius priskirti vienai ar kitai valstybei“, – kalbėjo Rusijos atstovas.
 
Ambasadorius A. Kelinas atmetė samprotavimus, kad Rusija įgautų pranašumą, sužinojusi apie kitų šalių šiuo metu kuriamas vakcinas. Anot jo, Rusijos farmacijos įmonė „R-Pharm“ jau yra sudariusi partnerystės sutartį su britų-švedų farmacijos ir bioformacijos įmone „AstraZeneca“ dėl koronaviruso skiepo gamybos, jeigu šiuo metu Oksfordo universitete kuriama vakcina bus veiksminga.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.19; 19:00
 

JAV senatorius Rickas Scottas. EPA-ELTA nuotr.

JAV ir Kinijos kivirčas dėl koronaviruso protrūkio vėl įsiplieskė, skelbia BBC. JAV senatorius Rickas Scottas apkaltino Pekiną bandymais sutrukdyti Vakarams sukurti vakciną nuo naujojo koronaviruso.
 
Pasak JAV politiko, jis turi iš „žvalgybos bendruomenės“ gautų įrodymų, kurių jis negalėjo detalizuoti.
 
Tuo metu Kinija išplatino dokumentą, kuriuo gina savo kovos su koronavirusu strategiją. Dokumente taip pat nurodyta, kad JAV apie virusą esą buvo informuota dar pačioje metų pradžioje, sausio 4 d.
 
Floridai atstovaujantis senatorius R. Scottas, kuris priklauso Senato Ginkluotųjų pajėgų ir Nacionalinio saugumo komitetams, apie tariamą Kinijos sabotažą kalbėjo su BBC žurnalistu Andrew Marru.
 
„Vakcina privalo būti sukurta. Deja, turime įrodymų, kad komunistinė Kinija bando mus sabotuoti arba sulėtinti (…) Kinija nenori, kad mes, Anglija ar Europa tai padarytume pirmi. Jie nutarė tapti Amerikos ir visų pasaulio demokratijų priešininkais“, – interviu metu kalbėjo JAV senatorius.
 
Kai žurnalistas R. Scottą, garsėjantį savo ištikimybe ir lojalumu prezidentui Donaldui Trumpui, dar kartą perklausė apie tokius teiginius pagrindžiančius įrodymus, politikas atsakė, jog „įrodymus“ pateikė žvalgybininkai bei ginkluotosios pajėgos. „Yra dalykų, kurių negaliu viešai aptarinėti. Esu informuojamas“, – pridūrė jis.
 
Anot senatoriaus, jei „Anglija ar JAV (sukurs vakciną – ELTA) pirmos, mes ja pasidalinsime. O komunistinė Kinija dalintis neketina“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.08; 00:30

Juozas Grigulevičius. Paminklinė lenta

1951-aisiais metais Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja sušaukė sesiją, kurioje buvo apžvelgiama politinė ir ekonominė padėtis Lotynų Amerikos šalyse. Toje sesijoje ypač aršiai siautėjo tuometinis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Andrėjus Vyšinskis.

Nesiskaitydamas nei su žodžiais, nei su diplomatui privalomomis etiketo taisyklėmis, jis negailestingai užsipuolė būtent tas Lotynų Amerikos valstybes, kurios simpatizavo Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Labiausiai tąsyk kliuvo nedidelei Kosta Rikos valstybei, kuri palaikė draugiškus santykius su Vašingtonu. Žodžiu, SSRS diplomatijos šefas elgėsi kaip tikras chamas. O tuometiniai Kosta Rikos vadovai buvo pasimetę. Jie nežinojo, kaip deramai atsikirsti į iš piršto laužtus kaltinimus, beje, pateiktus grubia, diplomatams nebūdinga maniera.

Išeitį surado tuometinis Kosta Rikos ambasadorius Vatikane Teodoras Bonefil Kastro. Jis per naktį parašė padorumo ribų neperžengiantį, tačiau šmaikštų, žaismingą, argumentuotą bei įtikinamą atsaką sovietų diplomatams. Kitą dieną Kosta Rikos vadovai sesijoje perskaitė tą laišką viešai, girdint visiems sesijos dalyviams. Oficialus Kosta Rikos atsakas sulaukė ovacijų ir pritarimo.

O pasipūtusiam SSRS diplomatijos šefui A.Vyšinskiui nieko kito nebeliko kaip gėdingai tylėti. Raudonuojantis, siuntantis, prakaituojantis A.Vyšinskis suprato, jog rusiškos replikos čia nepadės, nes jo oponentai pasirodė esą gerokai iškalbingesni. Sesijos dalyvių simpatijos buvo skirtos mažosios Kosta Rikos atstovams.

Po akivaizdžios diplomatinės sėkmės Kosta Rikos ambasadorius Vatikane tapo asmeniniu Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro A.Vyšinskio priešu. Nesunku įsivaizduoti, kokiais epitetais A.Vyšinskis apibūdindavo poną T.B.Kastro, kai siųsdavo diplomatinius laiškus į Maskvą. Kosta Rikos diplomatas Vatikane buvo pravardžiuojamas ir “sarginiu imperializmo šunimi”, ir “aklu, kvailu amerikiečių politikos trubadūru”. O SSRS diplomatas Italijoje Michailas Kostyliovas savo ataskaitose Kosta Rikos atstovą apibūdindavo kaip “itin SSRS santvarkai nepalankų reakcionierių”.

Kosta Rika

Tuo tarpu Kosta Rikos diplomatas T.B.Kastro po skandalo JTO sesijoje ėmė sparčiai kopti karjeros laiptais. Pavyzdžiui, jam iš karto buvo pavesta kuruoti santykius ir su tuometinėmis Jugoslavijos bei Italijos vadovybėmis. Kosta Rikos diplomatą pagerbė net tuometinis Popiežius Pijus XII, surengdamas išskirtinį priėmimą.

Tačiau vertindamos pono T.B.Kastro veiklą iš tikrųjų klydo abi pusės: ir sovietų diplomatai, laikydami jį mirtinu SSRS priešu, ir vakariečiai, manydami, kad jis – nuoširdus Amerikos draugas. T.B.Kastro buvo itin slaptas sovietų žvalgybos agentas. Apie tai, kad T.B.Kastro yra su SSRS žvalgyba ryšius palaikantis žvalgas – nelegalas, – 1951-aisiais žinojo tik Stalinas ir dar keli sovietinės žvalgybos viršininkai. Ši paslaptis nebuvo atskleista iki pat šio žvalgo mirties 1988 metais. Kai kurių papildomų žinių apie šį sėkmingai sovietų žvalgybai dirbusį šnipą pavyko sužinoti tik po 1991-ųjų, kai žlugo pati Sovietų Sąjunga.

Kas gi iš tiesų buvo Kosta Rikos ambasadorius T.B.Kastro? Atsakymas į šį klausimą turėtų dominti ne vien Rusiją, Kosta Riką ar Vatikaną. Šią istoriją verta įsiminti ir Lietuvai, kadangi Kosta Rikos ambasadoriumi apsimetinėjęs T.B.Kastro iš tikrųjų buvo … Lietuvoje gimęs karaimas Juzef Grigulevič.

J.Grigulevič gimė 1913-aisiais metais Vilniaus karaimų šeimoje. Iš pradžių jis buvo būtent Juzef Grigulevič. Tačiau Lietuvai išsilaisvinus iš carinės Rusijos okupacijos ši šeima sulietuvino savo pavardes. Juzef Grigulevič tapo Juozu Grigulevičiumi. Bet Juozo Grigulevičiaus draugystė su Lietuva nebuvo ilga. Karaimas J.Grigulevičius simpatizavo komunistinėms idėjoms, propagavo revoliucijas. Todėl nenuostabu, kad 1931-aisiais už komunistinę propagandą buvo uždarytas į kalėjimą. Po kelerių metų paleistas į laisvę J.Grigulevičius išvyko gyventi į Lenkiją, iš kurios už komunistinių idėjų propagavimą netrukus taip pat buvo išprašytas.

Tada šis karaimas atsidūrė Prancūzijoje. Čia jis užmezgė ryšius su tarptautinėmis kairiosiomis organizacijomis, kurios finansiškai remdavo viso pasaulio revoliucionierius. Tos organizacijos kaupė milžiniškas lėšas, reikalingas revoliucijos propagandai. Tiksliau tariant, rūpinosi ne tuo, kaip pavalgydinti arba aprengti ištremtus revoliucionierius, o kaip surengti revoliucinius maištus. Pagrindinis kairiosios organizacijos, į kurią įstojo ir karaimas iš Vilniaus, rėmėjas buvo Kremlius. O lėšų srautus prižiūrėdavo NKVD agentai.

J.Grigulevič dirbo Paryžiuje prisidengęs Martino Edmondo Antuano pavarde. Kad J.Grigulevič nėra tikras prancūzas, niekam net į galvą nešaudavo. Mat šis karaimas buvo velniškai gabus užsienio kalboms. Užsienio kalbas jis išmokdavo labai greitai. Bet svarbiausia, kad išmoktomis kalbomis jis kalbėdavo be mažiausio akcento. Prancūzijoje jį laikė tikru prancūzu. O Ispanijoje – tikru ispanu. Savo žvalgybinės karjeros metu J.Grigulevič teko apsimesti dar ir tikru argentiniečiu bei tikru meksikiečiu. Iš viso šis iš Lietuvos kilęs karaimas laisvai ir be akcento kalbėjo maždaug dešimčia kalbų.

Sovietų žvalgyba ilgai nelaukusi nusprendė užverbuoti poną J.Grigulevič. Maskvoje puikiai žinojo, kad “karaimas Juzekas” iš tiesų yra gimęs Lietuvoje, kad jam nepatikusi lietuviška nepriklausomybė, kad jam už komunistines pažiūras teko sėdėti net kalėjime. Tuometiniai SSRS žvalgybos vadovai nusprendė verbuoti J.Grigulevič Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Ir būtų nesunkiai užverbavę, jei ne atsitiktinumas. Tuomet sunkiai susirgo Argentinoje gyvenęs J.Grigulevič tėvas, ir sūnus nedelsdamas išplaukė į Buenos Aires karšinti senojo tėvo. Verbavimo procedūra atidėta palankesniam momentui.

Ispanijoje kilus pilietiniam karui J.Grigulevič neliko nuošalyje. Jis palaikė komunistuojančių ispanų pusę. Tapęs 5-ojo pulko kuopos vadu padarė puikią karinę karjerą, kadangi minėtasis pulkas kovėsi pačiuose sudėtingiausiuose kariniuose placdarmuose. Beje, J.Grigulevič kariavo kaip argentinietis Chose Okampo. Net ir čia šį avantiūristo gyslelę turėjusį “argentinietį” lydėjo sėkmė. Jis nebuvo net sužeistas, nors elgėsi drąsiai, nesislėpdavo už bendražygių nugarų.

Šnipai, žvalgyba, kontržvalgyba. Slaptai.lt nuotr.

Štai tada sovietų žvalgyba dar kartą prisiminė “iš Vilniaus kilusį Juzeką”. Ir nusprendė “poliglotą bei šaltakraujišką avantiūristą” užverbuoti neatidėliojant šios procedūros vėlesniems laikams. Verbavimo operacija patikėta aukšto rango rezidentui Aleksandrui Orlovui (Švedui). “Juzeką iš Vilniaus” užverbuoti buvo itin lengva. J.Grigulevič seniai buvo pasiruošęs bendradarbiauti su to meto SSRS slaptosiomis tarnybomis. Slapta verbavimo procedūra buvo vien formalumas. J.Grigulevič savo noru, niekieno neverčiamas tapo žvalgybininku – nelegalu.

Tiesa, iš pradžių sovietų žvalgai tikrino, ar J.Grigulevič yra patikimas agentas. Jam buvo pavesta likviduoti keletą ispanų komunistams kenkiančių anarchistų. Tie darbininkų gretose didelę įtaką turėję anarchistai dažnai būdavo populiaresni nei komunistai. Štai tokius ir reikėjo arba nušauti, arba nunuodyti, arba suvažinėti.

Pats J.Grigulevič savo rankomis greičiausiai nieko nežudė. Jam tekdavo tik rengti pasikėsinimo planus. Jo parengti pasikėsinimo planai veikdavo tiksliai kaip šveicariški laikrodžiai. Jokių klaidų, jokių nesėkmių. Tačiau esama ir versijos, kad J.Grigulevič vargu ar pavyko išvengti budelio vaidmens. Juk tuometinis SSRS vadovas Stalinas siekė, kad visi žvalgybininkai, nežiūrint nei į rangą, nei į užimamą padėtį, būtų asmeniškai rankas susitepę krauju. Tokius lengviau valdyti. Tokie – patikimesni. Todėl neatmestina versija, jog mažų mažiausiai vieną sykį J.Grigulevič pačiam teko nuspausti pistoleto gaiduką.

Ko tik imdavosi “Juzefas iš Vilniaus”, viskas jam klojosi kuo puikiausiai. Ilgainiui jis tapo verslininku. Vertėsi kavos pupelių prekyba Europos turguose. Kavos pupeles pirkdavo Kosta Rikoje, paskui gabendavo į Senąjį Žemyną ir parduodavo Paryžiuje, Briuselyje ar Berlyne. Štai tada Kosta Rikos valdžia jį ir pastebėjo. Netrukus karaimas iš Lietuvos tapo Kosta Rikos diplomatu, per naktį parengusiu tą garsųjį laišką, įsiutinusį SSRS diplomatus. Tapęs Kosta Rikos ambasadoriumi dar ir Italijoje bei Jugoslavijoje, “Juzefas iš Vilniaus” sulaukė sudėtingos ir pavojingos užduoties – parengti pasikėsinimą į tuometinį Jugoslavijos lyderį Josifą Broz Tito. Greičiausiai būtų parengęs nepriekaištingą planą. Bet Stalinui drįsdavęs prieštarauti Jugoslavijos prezidentas mirė sava mirtimi. Todėl rengti nužudymo plano J.Grigulevič neteko.

O štai Stalino oponentui Levui Trockiui ne taip puikiai pasisekė kaip pasisekė J.B.Tito. L.Trockis buvo nužudytas alpinistų kirtikliu. Iš pradžių 1940-ųjų gegužę buvo išžudyta beveik visa L.Trockio šeima, o po kelerių mėnesių – ir pats L.Trockis. Ši politinio pobūdžio žmogžudystė išsamiai ir smulkiai aprašyta tūkstančius kartų. Tiek rusų, tiek anglų ar prancūzų kalbomis. Bet tik nedaugelis šiandien žino, kad pasikėsinimo į L.Trockį planą rengė būtent tas iš Lietuvos išvažiavęs J.Grigulevič.

Po L.Trockio nužudymo sovietų nelegalas J.Grigulevič persikėlė į Argentiną, kurioje nesedėjo sudėjęs rankų. 1941 – 1943 metais jis organizavo diversijas tuose argentinietiškuose prekybos laivuose, kurie iš Argentinos į tuometinę Vokietiją gabeno įvairiausio pobūdžio krovinius. Mat iki pat 1944-ųjų Argentina palaikė oficialius ryšius su Adolfo Hitlerio valdoma Vokietija.

snipinejimas_enciklopedija
Šnipinėjimo enciklopedija

Į Maskvą nelegalas J.Grigulevič grįžo jau po Stalino mirties, todėl jam pavyko išvengti stalinistinių represijų: sušaudymo “už tėvynės išdavimą” arba sovietinių lagerių už “nelojalumą sovietų valdžiai”. Išėjęs iš žvalgybos J.Grigulevič apsigynė mokslų daktaro disertaciją, Maskvoje prie SSRS Mokslų Akademijos įkūrė Lotynų Amerikos institutą, parašė apie 30-im mokslinio pobūdžio knygų. Mirė 1988-aisiais savo mirtimi – kaip žymus sovietų mokslininkas, SSRS Mokslų Akademijos narys – korespondentas. Pirmosios užuominos apie jo žvalgybinę veiklą pasirodė sovietų spaudoje tik po jo mirties 1988-aisiais metais.

Šiandien oficialiame Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) tinklapyje Juzef Grigulevič įvardinamas kaip itin svarbus, reikšmingas, daug gero Maskvai nuveikęs “šaltojo karo” laikų agentas – nelegalas. Kai kuriuose rusiškuose leidiniuose tik puse lūpų užsimenama, kad šis karaimas buvo kilęs iš Lietuvos. O jei ir užsimenama apie šią aplinkybę, tai būtinai pabrėžiama, jog tuometinėje smetoninėje Lietuvoje būta tokios žiaurios diktatūros, kad J.Grigulevič nieko kito nebeliko, kaip kuo greičiau bėgti į užsienį.

Parengta remiantis užsienio spaudos pranešimais.

2020.06.02; 07:00

aotd_pailgas
Antrojo departamento prie KAM ženklas
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda pasveikino Antrąjį operatyvinių tarnybų departamentą (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos su 30-osiomis atkūrimo metinėmis.
 
„Prieš 30 metų Krašto apsaugos departamento Antrasis skyrius stojo Tėvynės sargybon, taip pratęsdamas garbingą Lietuvos karinės žvalgybos tradiciją. Pasiaukojama kasdienė Jūsų tarnyba iki šiol padeda užtikrinti Lietuvos žmonių saugumą“, – pabrėžė šalies vadovas.
 
Pasak prezidento, AOTD iki šiol stovi Lietuvos kariuomenės priešakyje. „Tik profesionali, pažangi ir patikima karinė žvalgyba leidžia iš anksto numatyti grėsmes ir laiku priimti sprendimus, reikalingus priešui atgrasyti ir šalies gynybai parengti“, – teigė šalies vadovas.
 
Prezidentas pabrėžė, kad nuo AOTD darbuotojų sumanumo, įžvalgos ir ryžto priklauso nepriklausomos Lietuvos valstybės ateitis, ir palinkėjo jiems didžiausios sėkmės.
 
Kaip ELTA jau skelbė, Lietuvos karinė žvalgyba atkūrimo trisdešimtmetį mini birželio 1 d.
 
Kaip ir visa krašto apsaugos sistema, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo žvalgyba buvo pradėta kurti nuo nulio. Tačiau jau per pirmuosius penkerius metus buvo padėti pagrindai būsimai efektyviai karinės žvalgybos tarnybos veiklai: sukurti būtini techniniai pajėgumai, suburti žmonės, formuoti jų įgūdžiai, kaupta patirtis. Ieškota tinkamiausio karinės žvalgybos pavidalo.
 
Krašto apsaugos departamente (KAD) prie Vyriausybės 1990 m. birželio 1 d. įsteigtas žvalgybos skyrius, kuris pagal tarpukario Lietuvos tradicijas pavadintas Antru. Spalio mėn. šis padalinys buvo pervadintas į Informacijos-žvalgybos skyrių. Iš pradžių skyriuje dirbo 7 pareigūnai. Jiems teko kaupti ir analizuoti informaciją apie Lietuvoje dislokuotus sovietinės kariuomenės dalinius, o parengtas duomenų suvestines teikti KAD vadovybei.
 
Praėjus metams, 1991-ųjų spalio mėn., KAD buvo reorganizuotas į Krašto apsaugos ministeriją (KAM), o Informacijos tarnybai paskirta krašto apsaugos sistemos kompiuterizavimo ir informacijos kaupimo funkcija. Žvalgybos funkcija buvo palikta vieninteliam tarnybos padaliniui – Analizės skyriui. Tų pačių metų gruodžio mėn. KAM paraleliai įkurta Imuniteto tarnyba, kuriai pavesta vykdyti kontržvalgybą.
1992 m. pradžioje žvalgybos informacijos rinkimo ir analizavimo funkcijas perėmė naujai įkurta KAM II tarnyba.
 
Po metų, 1993 m. sausio 8 d., II tarnyba pervadinta Žvalgybos departamentu, o Imuniteto tarnyba – Kontržvalgybos departamentu. Po kelių mėnesių abi tarnybos sujungtos į vieną – Žvalgybos ir kontržvalgybos departamentą, kuris, remiantis tarpukario tradicija, 1994 m. gegužės 1 d. pervadintas į Antrąjį departamentą prie KAM, o 1997 m. liepos 22 d. Lietuvos karinė žvalgyba gavo dabartinį pavadinimą – Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie KAM.
Generolo Jono Žemaičio – Vytauto paminklas prie Krašto apsaugos ministerijos Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
 
2000 m. liepos 17 d. priimtas Žvalgybos įstatymas įtvirtino, kad AOTD yra žvalgybos tarnyba.
 
Svarbu paminėti ir tai, kad nuo 2004 m., Lietuvai tapus visateise NATO ir Europos Sąjungos (ES) nare, AOTD glaudžiai bendradarbiauja su NATO ir ES žvalgybos ir kontržvalgybos bendruomene.
 
2019 m. sausio 8 d. Valstybės gynimo taryba patvirtino 2019-2024 metų AOTD veiklos strategiją, kurioje suformuluota AOTD vizija ir misija, nubrėžtos ilgalaikės pajėgumų plėtros gairės.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.02; 00:30

JAV paskelbus, kad traukiasi iš Atviros oro erdvės sutarties dėl karinių žvalgomųjų skrydžių, Rusija ragina surengti neeilinę sutarties šalių konferenciją. Ji turėtų įvykti praėjus vėliausiai dviem mėnesiams nuo JAV pareiškimo, antradienį Maskvoje sakė užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Dabar esą ieškoma tinkamos datos.
 
JAV vyriausybė prieš kelias dienas pareiškė, kad traukiasi iš Atviros oro erdvės sutarties tarp NATO valstybių ir buvusių Varšuvos pakto narių. Vašingtonas kaltina Maskvą pažeidžiant sutartį. Todėl esą ir JAV nebesijaučia įsipareigojusi sutarčiai. JAV pareiškimas sukėlė tarptautinį susirūpinimą. Rusija kaltinimus neigia.
 
Atviros oro erdvės sutartis leidžia 34 ją pasirašiusioms šalims keliskart per metus atlikti žvalgomuosius skrydžius sutarties partnerės oro erdvėje. Sutartis buvo sudaryta 1992 metais ir 2002-aisiais įsigaliojo. Žvalgomieji skrydžiai pirmiausiai vertinami kaip pasitikėjimo priemonė. Iki šiol jų surengta per 1 500. Juose dalyvauja ir stebinčių, ir stebimų valstybių atstovai.
 
S. Lavrovas nepasakė, kaip Rusija reaguos į JAV pareiškimą. „Mes nebūsime isteriški“, – teigė jis. Esą planuojama derinti veiksmus ir su sąjungininkėmis. Maskva pastaruoju metu teigė, kad nori toliau laikytis sutarties.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.27; 07:00

Seimas atmetė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nario Arvydo Anušausko pateiktas Žvalgybos įstatymo pataisas, kuriose siūloma įsteigti naują nepriklausomą žvalgybos institucijų priežiūros instituciją – Žvalgybos kontrolierių.
 
Už įstatymo pataisas ketvirtadienį po pateikimo balsavo 40 Seimo narių, prieš buvo 9, susilaikė 43 parlamentarai. 50 balsų projektas buvo atmestas.
 
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Dainius Gaižauskas sakė, kad ombudsmeno institutas yra reikalingas ir dėl to politikai sutaria. Tačiau D. Gaižauskas mano, kad nereikėtų dubliuoti darbo, nes šiuo metu Vyriausybėje sudaryta darbo grupė, jo duomenimis, jau baigia rengti žvalgybos ombudsmeno įsteigimą reglamentuojantį įstatymo projektą.
 
„Tikiuosi, kad šioje kadencijoje jį priimsime“, – sakė D. Gaižauskas.
 
Žvalgybos įstatymo pataisas parengę konservatoriai Seimo nariai Gabrielius Landsbergis, Arvydas Anušauskas ir Laurynas Kasčiūnas siūlė nustatyti Žvalgybos kontrolieriaus veiklos pagrindus ir įgaliojimus, Žvalgybos kontrolieriaus skyrimo ir atleidimo tvarką bei socialines garantijas.
 
„Tokia pareigybė neleistų politizuoti kai kurių žvalgybos veiksmų. Žvalgybos kontrolierius turėtų teisę gauti reikalingą informaciją, paaiškinimus, dokumentus, susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiais dokumentais“, – iš Seimo tribūnos sakė A. Anušauskas.
 
Šiuo metu galiojantis Žvalgybos įstatymas numato, kad žvalgybos institucijos vadovas kiekvienais metais atsiskaito Valstybės gynimo tarybai už savo vadovaujamos institucijos veiklą. Žvalgybos institucijų parlamentinę kontrolę Seimo statuto nustatyta tvarka atlieka Seimo statute nurodytas Seimo komitetas. Žvalgybos institucijų vyriausybinę kontrolę atlieka Vyriausybė pagal Konstituciją ir įstatymų nustatytą kompetenciją.
 
Taip pat nustatyta, kad skundus dėl žvalgybos pareigūnų veiksmų, pažeidžiančių žmogaus teises ar laisves, vykdant žvalgybą ir kontržvalgybą, tiria ir nagrinėja Seimo kontrolieriai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.21; 16:57