“200 kilometrų tankų. Apie Rusijos – Gruzijos karą” ( 6 )


Print

Galima drąsiai teigti, kad Michailas Saakašvilis nieko nežinojo apie Rusijos armijos išdėstymą. Jo reakcija rodo, kad jis nieko nežinojo net apie smogiamuosius Rusijos armijos dalinius Džavoje. Ir ta kolona, apie kurią rašo “Zvezda“ korespondentas Nazulinas, į šio karo istoriją  pateko tik todėl, kad ją subombardavo Gruzinų KOP.

Rusijos armijos oficiozas “Krasnaja Zvezda“ rašo: „Prieš pradedant kolonai žygį į Cchinvalį, kapitonas Denisas Sidirstyj praneša kovinės užduoties tikslą – įeit į pietinę Cchinvalio miesto dalį ir užimti gynybines pozicijas tarp Cchinvalio ir gruzinų gyvenvietės Nikozi. Tos pozicijos buvo šalia Rusijos taikdarių kontingento pozicijų”. Po šios publikacijos Rusijoje kilo skandalas, straipsnis buvo išimtas iš “Krasnaja zvezda” internetinio portalo paaiškinus, kad neva “žurnalistas sumaišė datas“. Tačiau šiuo atveju datos nieko nebereiškė. Visa esmė buvo įvardinta kovinėje užduotyje.

Pagal kovinės užduoties pobūdį aišku, kad ji turėjo būti įvykdyta rugpjūčio 8-osios rytą. Kolona turėjo užimti pietinę Cchinvalio dalį. Taigi tokią užduotį galima duoti tik tada, kai karinė vadovybė nežino, kad Cchinvalis jau užimtas gruzinų. Arba nesuvokia, kad tai baigsis katastrofa.

Tame pačiame numeryje “Krasnaja zvezda” publikuoja dar vieną įdomų straipsnį. Tas straipsnis – apie leitenantą Michailą Melničuką, kurio vadovaujamas būrys turėjo tokią pat užduotį: “Iki Rusijos taikdarių bazės buvo likę tik pora kvartalų, kai staiga gruzinai pradėjo atakuoti  koloną iš granatsvaidžių ir automatinių ginklų. Būrys laikėsi 7-ias valandas, ir tik tada Melničiukas nutarė veržtis iš apsupties”. Tai buvo ta pati kolona, kurią rugpjūčio 8-ąją matė Cchinvalio gyventoja Marina Chugajeva.

Ji pasakoja, kad sutiko apie trisdešimt Rusijos kariškių, kurie papasakojo, kad jų buvo labai daug, tačiau juos visus iššaudė gruzinų kareiviai.

Tai buvo ta pati kolona, kuri turėjo padėti Pietų Osetijos pajėgoms. Apie ją ir pranešė žurnalistams generolas Barankėvičius. “Krasnaja zvezda” – puikus laikraštis, tačiau jį reikia skaityti labai įdėmiai. Taigi kraupus klausimas – kolona įėjo į Pietų Osetijos (į juridinę Gruzijos) teritoriją. Tačiau įėjo be priedangos iš oro, be artilerijos palaikymo, be žvalgybos. Ir ji žuvo. Kodėl?

Kariai, kurie buvo priskirti šiai kolonai, gerai žinojo tą vietovę. Daugelis buvo čia gimę ir užaugę ar tarnavę taikdarių misijoje.

Ir vėl akivaizdus nesutapimas – Rusija oficialiai pareiškė pradėjusi karą rugpjūčio 8 dieną, 3 valandą ryto, tačiau jos kareiviai jau kariavo Gruzijos teritorijoje. Ir Cchinvalio gatvėse nuo gruzinų atsišaudo ne taikdariai, o kovinė 58-oji armija. Tą akimirką, kai Rusija tik oficialiai skelbia, kad skuba padėti Pietų Osetijai, Rusijos KOP jau bombarduoja taikius gruzinų kaimus ir Gorio miestą.

Akivaizdu, kad rugpjūčio 8 dienos 3 valandą ryto Rusija ne paskelbė karą Gruzijai, o tiesiog pripažino jau kariaujanti su Gruzija.

Koks buvo Gruzijos tikslas?

Rugpjūčio 8 dieną visose Rusijos žiniasklaidos priemonėse skambėjo vienintelis žodis  – “Cchivalis“. Rusijos gyventojui turėjo susidaryti nuomonė, kad vienintelis Gruzijos tikslas – užimti Cchinvalį ir ten surengti osetinų genocidą. Žinoma, M. Saakašvilis buvo vaizduojamas kaip maniakas, dieną – naktį kuriantis osetinų genocido planus.

Taigi Rusijos žiniasklaida nuolat mini Cchinvalį, tačiau beveik niekada nemini Džavos. Apie Džavą kalbama tik tarp kitko. Pavyzdžiui, “netyčia“ užsimenama, kad E.Kokoity, palikęs savo miestą ir karius, 2 valandą nakties pabėgo į Džavą. Arba praneša, kad būtent Džavoje rinkosi Pietų Osetijos savanoriai. Vladimiras Putinas savo interviu CNN pareiškė, kad naktį į rugpjūčio 8-ąją Gruzijos KOP bombardavo Džavą, nors “Komsmolskaja pravda“ įdėtas dieninio Džavos bombardavimo reportažas. Kokią reikšmę šiame kare turėjo Džava? Ir kodėl Gruzijos KOP, kurios turi labai mažai lėktuvų, bombardavo tik Rusijos armijos kolonas, šliaužiančias Transkaukazo magistrale į mažai kam žinomą Džavą?

Džava – tai kaimas juridinėje Gruzijos teritorijoje, kalnuose tarp Cchinvalio ir Rokio tunelio, už nemilitarizuotos zonos ribų. Tai įtvirtintas rajonas, turintis karinę bazę. Būtent Džavoje rugpjūčio 8 dienos ryta TV kanalo “Zvezda“ operatorius mato Rusijos kariuomenės koloną (ir su ta kolona buvo apšaudytas Gruzijos KOP). Būtent Džavoje dar prieš parą prasidedant karui atsiranda nežinia iš kur  135-ojo ir 639-ojo pulkų smogiamieji daliniai. O kiti daliniai ten dilslokuoti jau prieš savaitę.

Jeigu pažiūrėtume į žemėlapį, tai rastume tik tris vietas, kur M. Saakašvilis galėjo perkirsti kelią Rusijos 58- jai armijai: tai Cchinvalyje, kur susikerta visi strateginiai Kaukazo keliai, kuriais Rusija galėjo pulti Gruziją, kita vieta – tai Džava, kurios neužėmus Gruzijai grėstų pilnas pralaimėjimas ir okupacija, bei vieta aukščiau Džavos, kur Transkaukazo magistralė apsupta tarpeklių, ir ją subombardavus lengva užblokuoti. 

Manoma, kad Cchinvalį šturmavo ne daugiau kaip šeši šimtai Gruzijos kariškių, kuriems talkino policija. Gruzinų armijos džipai ir BTR įsiveržė į miestą dar naktį, ir važinėjo dideliu greičiu, bijodami Grozno likimo. Sunkioji gruzinų technika į miestą įėjo tik rytą, kai gruzinai įsitikino, kad mieste nėra pavojaus. Ir sunkiosios technikos buvo labai nedaug.

Pagrindinės Gruzijos pajėgos buvo sutelktos visai kita kryptimi – į Džavą. Rugpjūčio 8 dieną atsitiko tai, apie ką Rusija užsispyrusiai tyli: Rusijos KOP subombardavo Aukštutinės Račos teritoriją. Rusija tyli apie tai todėl, kad šio fakto pripažinimas sugriautų visus mitus apie “genocidą“. Gruzijos kariškiai juokaudami pasakoja, kad Rusijos lėktuvai, bijodami Gruzijos PLG , tiesiog nusukdavo nuo jų PLG veikimo zonos, ir bombardavo ramią ir neapgyvendintą vietovę.

Tačiau Gruzijos kariškiai klysta: Aukštutinis Račis – tai placdarmas pulti Džavą. Rusijos KOP sugriovė tiltą, vedantį į Džavą, tuo pačiu uždarydamos Gruzijos armijai naudoti sunkiąją techniką Džavos puolimui. Penktadienį ir šeštadienį tapo aišku, kad Gruzijos armija neužims Džavos, o Rusijos armija neprasibraus į Cchinvalį.

Kas vyko Cchinvalyje?

Apie įvykius Cchinvalyje yra begalė sukrečiančios medžiagos bei liudijimų. Ir jie surinkti ne kokios tai nelojalios Kremliui Human Rights Watch, o publikuojami tam skirtuose saituose, kuriuos sukūrė oficiali Pietų Osetijos valdžia. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad šie saitai buvo sukurti dar prieš keletą metų iki prasidedant karui. Pietų Osetijos valdžia nepasirūpino slėptuvių taikiems gyventojams statyba, tačiau saitų kūrimui buvo skirtos nemenkos lėšos.

Šie liudijimai yra labai įdomūs ir svarbūs. Jie mums leidžia žymiai geriau matyti įvykius, negu atskiri pasakojimai. Juose jaučiasi tam tikras statistinis standartas, kuris leidžia suprasti, ką jautė ir galvojo tie Cchinvalio gyventojai, kurie nepanoro evakuotis. Labai svarbu, kas yra jų liudijimuose. Bet dar svarbiau tai, ko jų liudijimuose nėra.

Įdomu tai, kad visi liudytojai patologiškai nekenčia gruzinų. Jie į gruzinus žiūri taip, kaip palestiniečiai žiūri į žydus. Liudininkai gruzinus laiko fašistais, išsigimėliais. Du metus prieš prasidedant karui ocgenocide.ru saito įkūrėjas Pliujevas Pietų Osetijos gyventojams aiškino, kad osetinai kovoja prieš “gruzinišką fašizmą“. Reikia pažymėti, kad ponas Pliujevas vienu metu buvo ir ypatingų situacijų ministerijos informacinio skyriaus vadovas, ir Rusijos taikdarių misijos atstovas spaudai.

Štai vienas iš liudijimų, paskelbtų šiame saite. Studentė Irina Tedeeva noriai pasakoja apie tai, kad visi gruzinų kariai buvo paveikti narkotikų. Savo pasakojimą ji tvirtina vienu pavyzdžiu: “Tikiu pasakojimais, kad gruzinų kareiviai buvo apsvaigę nuo narkotikų: kada rusų kareiviai į nelaisvę paėmė vieną gruziną, jie jį taip smarkiai sumušė, kad paprastas žmogus būtų miręs. Bet šis kareivis atsigavo po penkių minučių …“. Sunku pasakyti, kaip į šį oficialų liudijimą sureaguos Hagoje.

Ta pat Irina Tedeeva tvirtina toliau: “Mūsų akyse žuvo du pažystami jaunuoliai – vieną jų nušovė gruzinų snaiperis, o kitas padegė gruzinų tanką, tačiau jį nušovė iš kito tanko, kurio jis nepastebėjo“.

O štai dar vienas “genocido” liudijimas. Pasakoja Zaira Tedeeva: “Rugpjūčio 8 dieną mes išvažiavome iš Cchinvalio, tačiau patekome tiesiai gruzinams į rankas. Mus nuvežė į Gorio miestą, iš kur mus pervežė pas mūsų gimines į Karelio miestą. „Ačiū Dievui, kad mus išgelbėjo rusų tankai. Juk nežinia, ką su mumis galėjo padaryti gruzinai“.

Lygiai taip pat “stebuklingai” išsigelbėjo ir taikdarių misijos stebėtojas Eduardas Kulumbekovas. Jis buvo savo poste Gruzijos teritorijoje, kada prasidėjo Cchinvalio apšaudymas. Nepaisant to, kad Kulumbekovas buvo Gruzijos teritorijoje ir savo akimis matė “gruzinų fašistus“ ir “kanibalus – Vakarų spaudos korespondentus“, jis vis tik išliko gyvas. Šis stebėtojas tvirtina, kad “greičiausiai agresorius nusprendė, kad mes niekur vis tiek negalėsim pabėgti, o gal praversim kaip įkaitai”

Toks pat “stebuklingas” ir jau ankščiau minėto osgenocid.ru saito kūrėjo Plijevo „ “išsigelbėjimas” – prasidėjus karui, jis į rankas paėmė granatsvaidį, ir išėjo mušti priešo. Tačiau kažkodėl atsidūrė ne priešakinėse linijose, o taikdarių bataliono teritorijoje. Šis kovotojas su “gruzinišku fašizmu” pasakoja: “Šalia Rusijos taikdarių bazės pravažiavo gruzinų tankai. Važiavo demonstratyviai, pergalingai. Lyg norėdami parodyti, kad mes niekur nepasilėpsime nuo jų, jie mus paliko “desertui”.

“Komsomolskaja pravda” rašo apie Rusijos taikdarių misijos eilinį Sergejų Kononovą, kuris nepaliko jam patikėto posto Nr. 3, ir beveik tris valandas šaudė į gruzinų tankus, kol jo posto iš pabūklų nesušaudė gruzinai. Straipsnis parašytas sovietmečio stiliumi, ir eilinis S.Kononovas lyginamas su P.Morozovu. 

Tačiau nesvarbu, kiek tame straipsnyje tiesos, nes naivu butų tikėti, kad automatu ginkluotas karys galėtų sustabdyti tankų koloną. Svarbu tai, kad granatsvaidžiu ginkluotas Pietų Osetijos ideologas Plijevas net negalvoja ateiti į pagalbą rusų kareivui, o saugiai slepiasi Rusijos taikdarių misijos bazėje. Keista Gruzijos armijos taktika – į ją šaudo iš posto rusų kareivis, tą kareivį sunaikina šūviu iš tanko pabūklo, tačiau pačios bazės nepuola , nors aiškiai matyti, kad bazė gynybai nepasiruošusi.

Visi šie liudijimai pagrysti emocijomis ir faktais. Emocijos tos, kad visi liudininkai organiškai nekenčia gruzinų. O faktai tie, kad gruzinai sulaikę osetinus juos perduoda jų giminėm, ir nepuola Rusijos taikdarių misijos, kuri buvo pakeliui jų tankams.

Gruzinų kareiviai šaukė: “Mes kariaujam ne su osetinais , o su rusais“, “Nepergyvenkit dėl namų – Gruzija juos atstatys”, “Taikių gyventojų neliečiam“… Tačiau tai netrukdė osgenocide.ru vadinti gruzinus “banditais” ir “kraujo ištroškusiais žmogžudžiais“.

Kodėl osetinai bėgo sveikinti gruzinų tankų?

Liudininkai teigia, kad išgirdę tankų gausmą, jie pagalvojo, kad į Cchinvalį įžengė rusų tankai, ir išbėgo jų sveikinti. Tačiau jie pamatė, kad tai gruzinų tankai.

Puikiai organizuoti gandai

Šiuose liudijimuose yra labai svarbi detalė: kodėl osetinai gruzinų tankus palaikė rusų tankais. Gruzinų tankai nešaudė, tad osetinai ir pamanė, kad tai rusų tankai. Natūralu, kad šaudančių į visas puses tankų niekas nebėgtų sveikinti. Taip žlunga dar vienas mitas apie tai, kad gruzinų tankai “šaudė nesirinkdami taikinių“.

Kaip žinome, niekas iš “genocido“ liudininkų nenukentėjo. Sarmatas Chulibovas pasakoja: “Gruzinų kareiviai žvilgtelėjo į rūsį, kuriame buvome mes, tačiau į jį neįėjo,  ir nukeliavo toliau“. Tačiau jam kažkas papasakojo, kad gruzinų kareiviai į rūsius mėto granatas. Šis žmogus tą ir liudija. Ne tai, ką patyrė, o tai, ką girdėjo. Marina Kozajeva, palaikiusi gruzinų tankus rusų tankais, išbėgo jų sveikinti ir išliko gyva. Tačiau jai kaimynai pasakojo, kad “gruzinų kareiviai grobė moteris ir merginas, o vyrus šaudė vietoje”. Ši moteris taip pat liudija ne tai, ką pati patyrė, o tuos gandus, ką jai papasakojo kaimynai.

Taigi kas vyko mieste? Gruzinai praktiškai nesutiko jokio rimtesnio pasipriešinimo.  Su jais rimčiau kovėsi tik vietinis OMON ir Bala Bestauty vadovaujamas savigynos pajėgų batalionas – tai žmonės, kurie yra tikri Pietų Osetijos patriotai, ir savo gyvybę atiduos ne už valdžią, o už savo žemę. OMON vadas Merabas Puchaevas buvo sužeistas, o jo pavaduotojas Plijevas žuvo. Tačiau OMON kariai vis dėl to sugebėjo pamušti vieną gruzinų tanką, ir nesprendžia trauktis į miškus, nes, pasak jų, “rimčiau pasipriešinti jie nebesugebėjo“.

Tuo tarpu tie “keisti žmonės“, po kurių drabužiais matosi granatsvaidžiai, ir toliaus slepiasi taikdarių misijoje. Savigynos pajėgų kariai atkakliai tvirtina, kad jie neturėjo nei ryšių priemonių, nei rimtesnių ginklų. Daugelis pasitraukė iš savo pozicijų, išmetė ginklus ir uniformas.

Tačiau visoje šitoje suirutėje puikiai veikia tik viena – organizuota propaganda apie “gruzinų žvėriškumus”. Susidaro įspūdis, kad jeigu Pietų Osetijos valdžia daugiau dėmesio būtų skyrusi savo karių ginkluotei, o ne propagandai, tai nebūtų reikėję ir Rusijos pagalbos.

Būtent šių gandų ir propagandos išgąsdinti žmonės puola bėgti iš miesto ir papuola į gatvės mūšių epicentrus, kuriuose ir žūna nuo abiejų pusių ugnies. Ten ir sudega septinto modelio “Lada“ kurioje buvo du vaikai, kiti automobiliai patenka į mūšį prie Tbeto kaimo. Rugpjūčio 8 dieną ten žuvo dvi šeimos, kurios, išgąsdintos Pietų Osetijos skleidžiamų gandų, paniškai bėgo iš miesto ir pateko į mūšio zoną.

Justicijos majoras Guramas Sabajevas bando išvežti savo šeimą iš Chetagurovo kaimo. Tačiau ir jis papuola tiesiai gruzinų kariškiams į rankas. Jį ir kitus uniformuotus vyrus gruzinai sulaiko, moteris ir vaikus paleidžia. Jis pasakoja: “Kai mus vežė į Tbeto kaimą, mes pamatėme “Gazelės“ markės automobilį, jame buvo  Tedeevai, gruzinai tą automobilį ir jame buvusius žmones sušaudė mums matant“.

Tačiau majoras G. Sabajevas klysta – “Gazelėje” buvo dvi šeimos – Tedejevų ir Tadtejevų. Vienos mašinos vairuotojas A.Tadtajevas pamato kariškius ir nusprendžia, kad tai rusai, ir išlipęs iš automobilio eina jų pasitikti. Į jį šauna be perspėjimo, juk vis dėl to vyksta mūšiai. Jo brolis Teimurazas puola jo gelbėti, sužeidžia ir jį patį. Automobilyje buvę kiti šeimos nariai žūna vietoje. Po apšaudymo gruzinų kariai priėjo prie automobilių. Atrodo, kad likę gyvi tuoj žus. Tačiau gruzinų kariai apsižvalgo ir važiuoja toliau.  Žuvusiojo našlė Alina Gabarajeva pasakoja: “gruzinai nuskubėjo į miestą….“

Šiuose pasakojimuose yra svarbi detalė – visi sulaikyti uniformuoti vyrai buvo Pietų Osetijos savigynos pajėgų nariai. Ir jie visi išliko gyvi. Įsivaizduokime, kas būtų, jeigu į nelaisvę tokiom pat aplinkybėm patektų čečėnų sukilėliai Rusijos kariškiams. Ar bent vienas iš jų liktų gyvas ?

Šis pasakojimas – labai svarbus momentas. Tai informacija, kurią reikėjo skaityti “tarp eilučių”  Karo nebūna be aukų, o kai civiliai gyventojai bando apginti savo šeimas – tada būna ir civilių aukų. Dabar jau niekas nesugebės papasakoti, ar tyčia buvo sušaudyti automobiliuose buvę žmonės. Gruzijos pusė tvirtins, kad tai atsitiktinės aukos, o Pietų Osetija tai neabejotinai traktuos kaip “genocidą“.

Kalbant apie “genocidą“ kaip pavyzdį galima paimti Čečėniją, kur rusų kariškių suimti žmonės tiesiog dingsta be žinios, tuo tarpu Pietų Osetijoje nebuvo nei vieno tokio fakto.

Teroristinių režimų taktika vienoda: jie apšaudo kaimynines valstybes, prisidengdami savo tauta ar šeima kaip gyvu skydu. Jeigu jiems neatsakoma ugnimi į ugnį, jie savo antpuolius kartoja vis stipriau ir įnirtingiau, kol galų gale jiems kaimyninė valstybė atsako ugnimi. O tada teroristiniai režimai pradeda klykti apie “genocidą”. Tos taktikos laikėsi ir PIO, ir “Fatah“ ir “Chezbolah”. Tos pačios taktikos laikėsi ir Pietų Osetija.

Irina Kelehsajeva bandė išvažiuoti iš miesto rugpjūčio 8 dieną. Tačiau miesto prieigose jos šeimą sustabdė Pietų Osetijos savanoriai ir patarė važiuoti Zaaros keliu, tačiau tik po to, kai pirmi pravažiuos Rusijos taikdariai. Ši šeima paklausė patarimo ir pasislėpė giraitėje. Jie matė, kaip tuo keliu dideliu greičiu nuvažiavo keli automobiliai. Ten jie stebėjo, kaip buvo bombarduojamas Cchinvalis. O nurimus šūviams pradėjo važiuoti Zaaros keliu.

Irina Kelehsajeva pasakoja: “Visas kelias buvo nuklotas pamušta technika ir apanglėjusiais lavonais. Tačiau baisiausia buvo tada, kai mes pamatėme į gabalus ištaškytus tuos automobilius su taikiais gyventojais, kurie pravažiavo pirma mūsų. Į juos pataikė iš tanko paleistas sviedinys. Gruzijos kariškiai turėjo žinoti, kad ten buvo taikūs gyventojai”.

Taip, tai tiesa, bet būtent Zaaros kelyje ir įvyko kautynės tarp Gruzijos ir Rusijos kariuomenės dalinių. O mūšyje niekas per daug nežiūri, mūšyje tiesiog šaudo į priešais esančius objektus. Šiame mūšyje žuvę taikūs gyventojai – tai simbolis to, ką padarė Pietų Osetijos valdžia: keturis metus ji gyventojams pasakojo apie galimą genocidą. Prasidėjus kariniams veiksmams, taikius gyventojus apėmė panika, ir jie pradėjo bėgti, ir bėgdami papuolė tiesiai į tankų ugnies liniją tarp Gruzijos ir Rusijos kariškių.

Likusiems Cchinvalio gyventojams taip pat nepasisekė

Rugpjūčio 8 naktį per bombardavimus ir artilerijos atakas žuvo Anglina Charazašvili  ir jos trijų metų dukra Dina, aštuntą mėnesį nėščia Malvina Cchorvebova. Rugpjūčio 9 dieną nuo sviedinio sprogimo žuvo Alanas Atajevas, tą pačia diena sprogimas nutraukė koją 74 metų Ansimui Džagajevui, kuris bandė gesinti savo degantį namą. Egris Kulumbekovas žuvo savo bute, kurio jis nenorėjo palikti.

Ir pagrindinis klausimas – kas gi vis dėl to tomis dienomis bombardavo ir apšaudė  Cchinvalį ?

http://www.apsny.ge/analytics/12274722443.php

Nuotraukoje: straipsnio autorė Julija Latynina.

Iš rusų kalbos išvertė Vadimas Juška.

2010.04.08


Prisijunkite prie diskusijos