200 kilometrų tankų. Apie Rusijos – Gruzijos karą ( 7 )


Print

Be jokios abejonės, naktį į rugpjūčio 8 dieną Cchinvalį apšaudė gruzinų artilerija. Ir apšaudymas buvo santykinai tikslus. Artilerija apšaudo tiksliai, tokia jau artilerijos paskirtis. Tačiau kas vyksta po 2-os valandos nakties, kada E. Kokoity gėdingai pabėgo į Džavą, ir Chinvalio gatvėse pradėjo vaikščioti Gruzijos armijos kareiviai. Kas tada apšaudė ir bombardavo Cchinvalį ? Štai Rusijos armijos TV kanalo “Zvezda“ korespondentas Algis Mikulskis aprašo pamuštą gruzinų tanką prie Cchinvalio kultūros rūmų:   “Rusijos lėktuvo paleista raketa į tanką pataikė kaip tik tuo metu, kai tankas ruošėsi šauti. Sprogo visas tanko sviedinių kovinis komplektas. Tanko bokštą nunešė kokius 20 metrų“.

Taigi noriu paklausti  – ar įmanoma, kad Rusijos lėktuvai galėjo šaudyti tik į gruzinų tankus, nepažeisdami kitų objektų ?

Liana Zasajeva slėpėsi rūsyje, ir ji pasakoja. “Apie 11 valandą į rūsį pas mus atėjo kažkokie vyrai. Jie pasakė, kad tuoj prasidės miesto bombardavimas iš oro. Jie pasiūlė bėgti slėptis į geriau įrengtą slėptuvę viešbutyje “Alan“. Bėgdama aš mačiau subombarduotą kelią, iš jo liko tik pavadinimas, mačiau lavonus, medžių nuolaužas., degančius namus“.

Noriu paklausit – iš kur tie vyrai sužinojo, kad bus bombardavimas? Kas spėjo subombarduoti kelią?

Jau buvo skelbtas Irinos Kelechsajevos liudijimas, kai ją sustabdė Pietų Osetijos kareiviai ir liepė palaukti, kol keliu pravažiuos tankų kolona. I. Kelechsajeva matė ir girdėjo, kaip buvo apšaudomas ir bombarduojamas Cchinvalis. Tai Rusijos artilerija ir aviacija darė praėjimą savo tankams, kad jie galėtų įeiti į miestą.

Kita Cchinvalio gyventoja Marina Ualyty pasakoja, kaip jie vos išsigelbėjo nuo bombardavimo, kurio metu buvo pamušti du gruzinų tankai. Ji pasakoja, kad viskas aplink buvo sugriauta. Išvažiavusi iš miesto ši liudininkė mato baisią Cchinvalio panoramą – visas miestas sugriautas, kai kur dega gruzinų tankai ir BTR.  Ir – pikiruojančių lėktuvų gausmas.

Stebuklingai išvažiavę iš Cchinvalio jie Džavoje pamato Rusijos armijos koloną: “Džavoje jau stovėjo Rusijos armijos kolona, tokia didžiulė, per dvi eiles, o ilgumo, vos ne iki Vladikaukazo“.

Tad ko gi laukia šita galinga kolona? O laukia elementaraus dalyko – kol aviacija ir artilerija “išvalys“ miestą nuo Gruzijos armijos.

O tuo tarpu Chinvalyje verda pragaras. Pragaras užvirė todėl, kad rugpjūčio 8 dieną, po dviejų valandų, Rusijai paskelbus apie karo pradžią, Cchinvalis jau buvo kontroliuojamas Rusijos armijos. O tai reiškia mirties nuosprendį ten pasilikusiems taikiems gyventojams, nes kiekviena bomba, numesta iš Rusijos lėktuvo, kiekvienas sviedinys, iššautas į Pietų Osetiją, bus laikomas priešų ataka, nes kitaip išeitų, kad Rusija šaudo ir bombarduoja “savus“ , Pietų Osetijos piliečius.

Miesto gyventojai sėdi pasislėpę rūsiuose, ir nieko nenori žinoti. Jie žino tik tai, kad viskas buvo normalu, paskui atėjo gruzinų kareiviai, ir tris dienas mieste buvo pragaras, o paskui atėjo rusų kareiviai, ir viskas tapo vėl ramu. Bet ko klausinėti tapo pavojinga. Ypač tokioje respublikoje, kur vietiniai Trockiai ir Bucharinai viešai prisipažįsta rengę suokalbius prieš Tautos vadą E. Kokoity, kurio asmeninė apsauga, pasibaigus karui, suima brolius Kozaevus, išdrįsusius viešai apkaltinti E. Kokoity bailumu.

Kremlius ir E. Kokoity pagaliau atsidūrė vienas kito glėbyje. E. Kokoity buvo pasiryžęs ginti Pietų Osetiją iki paskutinio Rusijos 58-os armijos kareivio, o Kremlius buvo pasiryžęs ginti Pietų Osetiją iki paskutinio osetino. Varžytis nebebuvo ko, nes vis viena visos aukos bus “nurašytos“ Gruzijos pusei .

Rugpjūčio 8 ir 9 dienomis Rusijos armija nesėkmingai bando prasiveržti į Cchinvalį.  Jai tas nepavyksta iš dalies todėl, kad E. Kokoity pabūgo apginkluoti miesto gyventojus rimtais ginklais, ir todėl, kad gruzinai kontroliavo Zaros plentą. Tačiau gruzinus pavyko išstumti iš miesto, tačiau tik galingais aviacijos ir artilerijos smūgiais.

Gruzinus išstumia tai iš vieno, tai iš kito kvartalo. Tačiau jie labai greitai persigrupuoja, ir vėl užima prarastus kvartalus. Gruzinai supranta, kad kol jie mieste – visos bombos ir sviediniai bus pripažinti Rusijos. O kai tik jie pasitrauks iš miesto – visa tai “prirašys“ Gruzijai.

Rusijos premjeras Vladimiras Putinas atskrenda į Vladikaukazą. Tai jau jo asmeninis karas. Iš visos Rusijos į Pietų Osetiją permetami vis nauji kariuomenės daliniai. Karas, apie kurio pergalę buvo pranešta dar prieš jam prasidedant, tęsiasi visu pajėgumu.

Rugpjūčio 9 dieną “MK” korespondentas paima interviu iš 19-os divizijos 292-ojo motorizuoto šaulių pulko artilerinės sistemos “Grad“ operatoriaus, kuris pareiškia, kad vien rugpjūčio 9 dieną į gruzinus, esančius Cchinvalyje, jis paleido 9-is raketų komplektus (1-ame komplekte yra 40 raketų). Tas pats karys papasakoja, kad rugpjūčio 8 dieną į Cchinvalį buvo paleista 20 raketų komplektų (800 raketų).

Irina Kuksenkova rašo: “Visą naktį iš Rusijos armijos pozicijos buvo šaudoma į gruzinų pozicijas Cchinvalyje. Šaudė haubicos ir “Grad“ . Jeigu šaudė iš turgaus pusės – vadinasi, gruzinai, o jeigu iš stadiono – vadinasi, arba rusai, arba osetinai”.

Būtent tuo momentu, kai Cchinvalio gyventojai slepiasi rūsiuose, gimsta pirmoji Rusijos armijos pergalė per 60-imt metų. Ši pergalė diskreditavo visus karinius ekspertus, kurie tvirtino, kad Rusijos armijai reikia reorganizavimo, reformos ir modernizacijos, diskredituoja tuos karybos meno specialistus, kurie tvirtino, kad Rusijos armija nėra pasiruošusi lokaliniam karui. Šie Rusijos karo ekspertai tapo panašūs į idiotus, kurie tvirtina, kad garlaiviui būtinas naujas hidraulinis vairo stiprintuvas ir GPS navigatorius. Garlaivis – juk ne “mersedesas“ . O ir kam Rusijai “mersedesas“? Pilnai pakanka garlaivio.

Liepsnojančiame ir sugriautame Cchinvalyje gimsta naujas karybos atradimas: jeigu Rusijos armija nesugeba kariauti lokaliniame kare, vadinasi, ji turi kariauti taip, kaip moka – tik globalinį karą. O tai reiškia, kad priešą būtina užversti bombomis, raketomis ir sviediniais. O tankai ir BTR atlieka tik policinę funkciją. Jeigu armija nesugeba kariauti lokalinio karo, visai nereikia armijos tobulinti. Reikia tik lokalinį karą paversti globaliu.

O gyventojais, kuriuos išvaduos Rusijos armija, visų prima pasirūpins “teisingos“ žiniasklaidos priemonės. Jos mokės paaiškinti, kodėl visi ant miesto nukritę sviediniai ir bombos buvo išskirtinai gruzinų.

Kapitono Sidirsto vadovaujamas batalionas patenka į pasalą ir žūna. Lygiai taip pat patenka į pasalą generolo Chruliovo štabo batalionas ir nedelsiant sunaikinamas. Tačiau Rusija vis tik laimi karą. Ir laimi dėka aviacijos ir TV. Televizija šiame kare buvo svarbiausias ginklas. Kaip kitaip paaiškinti gyventojams, kad tuo metu, kada Pietų Osetijos pajėgos įnirtingai kaunasi, Gruzijos kareiviai laisvai vaikšto po Cchinvalį ir “vykdo genocidą”? Kaip kitaip paaiškinti gyventojams, kad gruzinų tankus (ir viską, kas šalia jų) bombardavo ne Rusijos, o Gruzijos KOP ?

Rusija aiškina, kad karą pradėjo norėdama apginti savo piliečius. Tačiau kam tada slėpti savo smogiamuosius dalinius kažkur kalnuose? Paprasčiau būtų tuos dalinius dislokuoti Pietų Osetijos pasienyje su Gruzija. Bet tokiu atveju, jeigu ir pultų Gruzija, ji visų pirmiausia susidurtų su gerai parengtais 135-uoju ir 693-uoju pulkais.

Norint išvengti karo, Rusijai tereikėjo oficialiai pripažinti Pietų Osetijos nepriklausomybę ir sudaryti su ja karinio bendradarbiavimo sutartį. Tokiu atveju vargu ar tarptautinė visuomenė Rusiją smerktų mažiau negu dabar, o Pietų Osetijos nepriklausomybę pripažintų ne tik kad Nikaragva, bet dar ir koks nors Somalis.

Galų gale kokios dar problemos? Pietų Osetijos valdžia kaltina Gruziją genocidu, ir, kad būtų užfiksuoti gruzinų “žvėriškumai”, užrašinėja liudytojų parodymus apie tai, kaip Gruzijos KOP tris dienas iš eilės bombardavo Cchinvalį. Tačiau šiuo atveju visi liudytojų parodymai yra niekiniai: jie slėpėsi rūsiuose ir negali pasakyti, kieno bombos ir sviediniai krito ant miesto. Norint įrodyti genocidą, reikia tarptautinės komisijos, kuri labai greitai nustatytų ir uždokumentuotų, kieno numestos bombos ar sviedinio skeveldra guli ant žemės. Juk visos bombos ir sviediniai, jų dalys turi savo numerius, ženklus ir tt. Ir viskas būtų aišku, kur krito gruzinų išauti sviediniai, o kur krito rusų išautos “Grad“ raketos.

Tačiau jokios tarptautinės komisijos ir ekspertizės nebuvo, Pietų Osetijoje, kaip ir Beslane, ir karto po mūšių viskas buvo užlyginta buldozeriais. 

Ar mieste buvo pasipriešinimas?

Taip, mieste pasipriešinimas buvo. Dar iki karo Pietų Osetijos režimas pranešinėjo apie tūkstančius savanorių iš Rusijos, kurie buvo pasiryžę kovoti su “gruziniškuoju fašizmu“. Tačiau liudininkai nematė nė vieno savanorio iš Rusijos. Miestiečiai paprasčiausiai gynė savo miestą, kvartalą, gatvę, namą. Ginti savo miestą Cchinvalio gyventojams sekėsi itin prastai. Larisa Gabueva pasakoja: “Mūsų vyrai bejėgiškai lakstė po miestą, o sužinoję, kad miestas apsuptas, viską metę pabėgdavo“. Marina Ualyty: “Pas mūsų vyrus tebuvo tik automatai, granatsvaidžių buvo vienetai“.

Štai kraupi ir tipinė istorija, kas vyko mieste, kurią pasakoja Elena Kačmazova, kuri su dar septyniais savo kaimynais nuo kulkų slėpėsi namo rūsyje. Juos ten aptiko gruzinų kareiviai. Ir jie pareikalavo besislepiančius žmones išeiti į kiemą: “Pas gruzinų kareivius išėjau aš su dar viena moterimi. Mes pradėjome jų maldauti, kad jie mūsų nenužudytų. Kareiviai mums atsakė, kad tuoj atvažiuos mašina ir muš išveš iš karo zonos kur nors į Gruziją. Tuo tarpu į kiemą įėjo mūsų kaimynas, kuris buvo ginkluotas. Jį gruzinų kareiviai tuoj pat nušovė. Jam į pagalbą tuoj atbėgo Pietų Osetijos savanoriai, su kuriais kilo susišaudymas. Gruzinai įbėgo į mūsų namą kaip į priedangą, ir iš ten atsišaudė. Mūsų savanoriai nemanė, kad gruzinų bus tiek daug, net penkiolika, todėl dalis Pietų Osetijos savanorių žuvo didvyriška mirtimi“.

Taigi kas įvyko? Ginkluoti jaunuoliai laksto po miestą, nors tiksliai žino, kad mieste jau Gruzijos armija. Jaunuoliai pradeda šaudyti ir vėliau nukaunami. Moterų ir senių, kurie buvo rūsyje, niekas nepalietė.

Pasipriešinimas buvo. Bet jis buvo organizuotas taip, kad miesto gynėjai atsidurtų prieš gruzinų tankus ir žūtų. Miesto gynimas buvo organizuotas taip, kad ginkluoti jaunuoliai, paklaikę nuo gruzinų tankų ir gandų apie “genocidą”, paniškai blaškytųsi po miestą, ir taptų taikiniais. Šie jaunuoliai žuvo tik tam, kad Pietų Osetijos režimas, prisidengęs jų auka, galėtų išspręsti savo vidines problemas.

Įdomiausia tai, kad nė vienas iš liudininkų mieste nematė ne tik “savanorių“ iš Rusijos, net ir E. Kokoity apsaugos tarnybos žmonių. Tačiau E. Kokoity apsauga po karo didvyriškai suėmė brolius Kozaevus, kurie išdrįso apkaltinti E. Kokoity bailumu.

Visai komiška situacija įvyko su rusų generolu Barankėvičiumi, kuris tuo pačiu metu buvo Pietų Osetijos saugumo tarybos vadovu. Generolas Barankėvičius, skirtingai negu E. Kokoity, nepabėgo iš miesto. Šis generolas į rankas paėmė granatsvaidį ir pamušė du gruzinų tankus. Po karo įvykusiame “pergalės” mitinge šį kariškį osetinai sutiko plojimais ir pasigerėjimo šūksniais, o E. Kokoity – švilpimu. To užteko, kad generolas Barankėvičius būtų išvarytas iš Pietų Osetijos. Jam dar pasisekė, kad neatsidūrė kalėjime, kaip tie broliai Kazaevai.

Naktis į sekmadienį

Rugpjūčio 10 dieną visa Rusijos mass – media, bei youtube klykia: “Gruzinai bėga palikdami techniką ir ginklus“ , “Gėdingas gruzinų bėgimas nuo Rusijos armijos“, “Gruzinai bėga palikdami “hamerius“ ir t.t. Tačiau kas slypi tuose skambiuose straipsnių ir reportažų pavadinimuose? O esmė ne tai, kad gruzinų armija bėgo, o esmė kaip juos išvarė .

Gruzinų pasitraukimo iš Cchinvalio temai “Krasnaja zvezda” skyrė netgi tris publikacijas apie mūšius rugpjūčio 8-ąją dieną. Tačiau šie straipsniai prieštarauja oficialiai Rusijos versijai, kad ji pradėjo karą trečią valandą dienos. Yra daugybė liudijimų apie generolo Chruliovo štabo kolonos sutriuškinimą, yra daugybė pasakojimų apie mūšius prie Zemo – Nikozio kaimo, tačiau jie vyko rugpjūčio 11-ąją dieną, kada rusų tankai jau buvo įėję į Cchinvalį ir veržėsi į Gruzijos gilumą, Gorio miesto link.

Tačiau kažkodėl nėra nė vieno pasakojimo, kaip Rusijos armijos kolonos pergalingai įžengia į Cchinvalį ir ten triuškino Gruzijos armiją. Nėra todėl, kad gruzinus iš miesto išstūmė ne rusų desantininkai ir tankai, o artilerija ir aviacija. Gruzinai iš Cchinvalio pasitraukė todėl, kad jie nesugebėjo prasimušti į Džavą. Jie pasitraukė todėl, kad Gruzija buvo pradėta pulti dviem frontais. Abchazų “partizanų“ artilerija ir aviacija pradėjo pilnai kontroliuoti Kodorio tarpeklį, o Rusijos lėktuvai bombardavo visus aplinkinius gruzinų kaimus, nežiūrėdami, ar ten yra kariuomenės, ar nėra.

Rusija šiame kare nebekariavo osetinų “partizanų” rankomis. Ji kariavo savo 58-os armijos ginklais. Tai buvo genialus karas – visus trūkumus Rusija pavertė savo pranašumu. Rusijos armija nesugeba smogti tikslių smūgių. Nieko tokio. Galima bombarduoti viską iš eilės , kol M. Saakašvilis supras, kad jeigu jo armija neišeis iš Cchinvalio, Rusijos lėktuvai subombarduos Tbilisį. Na ir kas, kad Rusijos armija alkana ir basa. Tačiau tam tikromis aplinkybėmis M. Saakašvlis bus priverstas susitaikyti su tuo, kokia armija yra stipresnė.

Rusijos armija veržiasi į Gorio miestą. Tačiau baisiausia tai, kas eina paskui ją. O paskui Rusijos reguliariąją armiją eina marodieriai – įvairaus plauko “patriotai“, “savanoriai“, “kazokai“, tie, kurie mūšių Cchinvalyje metu slėpėsi rūsiuose ir taikdarių misijos bazėje, tie, kurie saugiai sėdėjo Džavoje. “Idealistai“, gyvenantys Rusijoje ir čia atvykę kovoti su “fašizmu“.  Niekšai, kurie pelnėsi elementariausiu banditizmu ir kontrabanda. Paprasti Pietų Osetijos gyventojai, kuriems ištisus ketverius metus į galvą buvo kalama tai, kad gruzinai – žvėrys ir antžmogiai, o pats M. Saakašvilis – fašistas. Ir visi šie “kovotojai“ aklai tiki gandais apie “genocidą“ Pietų Osetijoje.

Tačiau paties baisiausio pavyksta išvengti. Gruzinų anklavas Bolšaja Liachva buvo subombarduotas pirmosiomis karo dienomis, jis atkirstas nuo Gruzijos. Vykstant mūšiams, jo gyventojai buvo pasislėpę. Ir nuo marodierių ir etinių valymų šį kaimą išgelbėjo čečėnų bataliono “Vostok“ kariai.

Rusijos tankai prasiveržia į Transkamo magistralę ir įeina į Cchinvalį. Pagrindinė miesto “išvalymo” užduotis tenka čečėnų batalionui “Vostok“, kuriam vadovauja Sulimas Jamadajevas. Kita bataliono “Vostok“ dalis nusileidžia nuo kalnų ir atidaro gruzinų pabėgėliams kelią. Jie gruzinams sako, kad niekada neužmirš to, kaip per Čečėnijos karą Gruzija davė prieglobstį tūkstančiams čečėnų pabėgėlių ir kovotojų. Iš gruzinų policijos, žinoma, čečėnai atima ginklus. Tačiau savo ruožtu duoda jiems pinigų kelionei namo.

Rusų kareiviai iš esmės nepkėšikauja. Jų grobis teisėtas – jie plėšia gruzinų kareivines, pavogia bankomatą ir išsiveža iš Počio miesto katerius. Vienoje karinėje bazėje rusų kareiviai pavogia unitazą. Tas taip giliai sukrečia gruzinus, kad tie neša unitazus prie Rusijos ambasados – “imkit, tik išeikit iš mūsų žemės“. Pavogtų unitazų tema guodžia gruzinų tautą kritišką jų valstybei valandą. Reikia pripažinti  – užimtos karinės Gruzijos bazės – teisėtas rusų kareivių grobis. Tačiau visai kas kita vyksta su taikiais gruzinų kaimais. Juos plėšia ir degina. Bolšaja Liachva kaimas visiškai nušluojamas nuo žemės paviršiaus.

Tačiau – vėlgi kontrastas. Abchazijoje yra toks pat gruzinų anklavas. Tačiau jis išlieka nepaliestas. Nors, žinoma, aukų esama. Tai pasekmės nuo susišaudymų su tais “nežinomaisiais“ kalnuose. Tačiau Abchazija etinių valymų nepradėjo. Ir tuo ji išlaikė pirmą savo egzaminą į valstybingumą.

Apie dezinformaciją

Rugpjūčio mėnesio pabaigoje V. Putinas, duodamas interviu CNN, apkaltino Vakarų žiniasklaidos priemones dėl “neteisingos“ informacijos apie karą. Kaip pavyzdį jis pateikė dviejų Pietų Osetijos gyventojų – dvylikametės Amandos Kokoevos ir Lauros Tedeevos interviu TV kanalui “FOX NEWS”. V. Putinas piktinosi, kad šio TV kanalo žurnalistai pastoviai pertraukinėjo šias liudininkes ir bandė pokalbį pasukti reikiama linkme.

Iš tiesų šis reportažas “FOX NEWS” truko 3 minutes 40 sekundžių. Jame šios dvi Pietų Osetijos gyventojos pasakojo, kaip jos bijojo gruzinų ir kaip džiaugėsi atėjus rusų kareiviams, kad “Saakašvlis turi pasitraukti iš savo posto“, maža to, šios mergaitės pagyvenusi teta gavo beveik visą interviu laiką, kuriame JAV žiūrovams dėstė savo politines pažiūras. Ir niekas šių gyventojų nepertraukinėjo, o tik skatino papasakoti apie vykusį karą.

Bet kitą dieną Rusijos TV kanalas RTR parodė tą patį reportažą, tiesa, sutrumpinęs iki 1 minutės 40 sekundžių bei meniškai išvertęs bei įgarsinęs. Būtent RTR rodytame to interviu variante ir yra visi jo pasakoti “trukdžiai“.

Po keleto dienų V. Putinas, duodamas interviu prancūzų laikraščiui “La Figaro“, “atsiminė” apie JAV piliečio Maiklo Li Vaito pasą, rastą rusų kariškių Pietų Osetijoje. Tačiau tą istoriją ir patį paso šeimininką Vakarų spauda jau buvo radę Kinijoje, kur jis dėstė anglų klabą, o pasas buvo pamestas ir anuliuotas dar 2005 metais. Pasas buvo pamestas lėktuve, skridusiame iš Niujorko į Maskvą. Jeigu dezinformavimo operacija apie istoriją su šiuo pasu, kuriame buvo daugybė Azijos šalių vizų, turėjo ką ir suklaidinti, tai visų pirmiausia ji suklaidino V. Putiną.

Šie V. Putino pareiškimai apie “FOX NEWS” interviu ir apie pamestą JAV piliečio pasą iš V. Putino lūpų skambėjo labai įtikinamai. Vadinasi, V. Putinas kalbėjo labai įsitikinęs savo teisumu. Tad kyla klausimas – kuo dar buvo įtikintas V. Putinas? Ir ar šioje istorijoje faktais manipuliavo jis, ar manipuliavo juo pačiu?

Susilaukėme paradokso. Postūmį šiam karui, žinoma, davė Rusija, “netyčia“ apsupusi Gruziją savo karinėmis bazėmis ir įvedusi į Gruzijos teritoriją kovines savo dalis bei Pietų Osetijos kalnuose organizuodama “manevrus“. Lygiai taip pat stebina neadekvatus Kremliaus elgesys Gruzijos atžvilgiu. 2006 metais, kai Rusija uždraudė gruziniškų vynų ir mineralinio vandens eksportą, per spaudos konferenciją generolas Igoris Goergadzė prabilo apie “greitą M. Saakašvilio režimo griūtį”, o Pietų Osetijos gyventojus pavadindamas “broliais“. Tame pačiame interviu šis generolas demonstravo savo geopolitikos žinias: “Gruzija negali būti proamerikietiška ir nusigręžti nuo Rusijos, kuri išgelbėjo gruzinų tautą nuo pilno sunaikinimo, ir gyveno šimtmečius drauge su rusų tauta”.

Tuo metu Rusijoje jau vyko “kova“ gelbėjant gruzinų tautą ir valstybę nuo fizinio sunaikinimo – Gruzijoje “nežinomi asmenys“ susprogdino policijos nuovadą Gorio mieste, nepavykusiai pasikėsino į Gruzijos antiteroristinio centro vadovą, susprogdino naftotiekį ir elektros linijas, palikdami visą Gruziją žiemą be šilumos ir elektros ir nufilmuodami pornofilmą, kuriame “vadino“ M. Saakašvilis.

Visi šie veiksmai labai diskredituoja prorusiškus Gruzijos politikus – buvęs KGB generolas Goergadzė turėjo nulinius šansus kada nors tapti Gruzijos prezidentu, tačiau į jį  Kremlius žiūrėjo labai rimtai.

Dabar jau sunku pasakyti, kokia juoda katė perbėgo tarp M. Saakašvilio ir V. Putino. Galbūt FSB pametėjo V. Putinui raportą apie tai, kad jį M. Saakašvilis pravardžiuoja “liliputinu“, o gal visai skirtingi požiūriai į bendražmogiškąsias vertybes  ar skirtingos Gruzijos ateities vizijos. Tas jau nebesvarbu. Tačiau esmė ta, kad Kremlius taip ir nesugebėjo tinkamai ir aiškiai nusakyti savo priešpriešos M. Saakašviliui, netgi tinkamai įvardinti konfliktinės situacijos. Žinoma tik tai, kad V. Putino didžiausia svajonė buvo “pakarti Saakašvilį už kiaušių”.

Žinoma, bet kuris šalies valdovas, svajojantis pakabinti kaimyninės šalies vadovą “už kiaušių”, tampa savo pačios valstybės specialiųjų tarnybų manipuliavimo objektu ir auka. Ir kaip taisyklė – įsibėgėjus manipuliavimo operacijai, specialiosios tarnybos praranda kontrolę, nes visa tai perauga į politinę plotmę, o specialiosios tarnybos tokioje situacijoje pamiršta visą savo operacijos prasmę, nes joms atsiranda fantastiška galimybė užsidirbti nemažų pinigų. 

Šios pačios Rusijos sukurtos fobijos davė pretekstą įkurti superslaptą “Gruzijos klausimo“ sprendimo centrą, kuris nuo pat pradžių tapo visiškai nepavaldus. Jo nepajėgė kontroliuoti nei Rusijos Parlamentas, nei mass – media. O kas baisiausia – šis centras buvo visiškai atitrūkęs nuo realybės, ir jo užduotis buvo kurti Kremliui priešus – tai yra visą postsovietinę erdvę, kurioje nugalėjo “oranžinės“ ar “rožių“ revoliucijos. Šio centro formuojama vizija tapo Kremliaus vizija, kuri teigė, kad jeigu Rusija pradės finansiškai remti M. Saakašvlilio ir kitų  “oranžinių revoliucijų” priešus,  tai Gruzija ir kitos buvusios SSSR respublikos vėl grįš į Rusijos glėbį.

Dauguma šio centro rengtų operacijų buvo nekreiptos ne tiek prieš pačią Gruziją, o į totalią Rusijos vadovybės dezinformaciją. Jeigu po karo šis centras V. Putinui vis dėl to išdrįso raportuoti apie “JAV karinio instruktoriaus pasą“, tai ką jis raportavo prieš karą? Kad Gruzija bet kuriuo metu puls “beginklę” Pietų Osetiją?

Sunku pasakyti, ko tikėjosi Kremlius. Greičiausia jis tikėjosi, kad karo pabėgėliai destabilizuos politinę – visuomeninę padėtį Gruzijoje, ir M. Saakašvlilis turės iš tiesų pasitraukti iš posto, o gal, kilus suirutei, bus įvykdytas ir pasikėsinimas į jį.

Žinoma, kas vyko Kremliuje, sujaukė visą jo įvaizdį kitų pasaulio lyderių akyse. Štai Rusijos URM vadovas S. Lavrovas ant trijų rusiškų raidžių pasiuntė Jungtinės Karalystės URM vadovą D. Milibandą, visiems tapo žinoma, ką V. Putinas pasakojo apie M. Saakašvilio kiaušius Prancūzijos prezidentui F. Sarkozi, kai JAV atstovas JTO paviešino faktą, kad Rusija nori vesti slaptas derybas dėl valdžios pakeitimo Gruzijoje ir t.t.

Šie faktai įrodo, kad būtent šis centras įtikino Rusijos vadovus tuo, kad būtent Vašingtonas kontroliuoja M. Saakašvilį, ir visas problemas, susijusias su Gruzija, reikia spręsti tik su JAV. Šioje situacijoje visą informaciją ir nurodymus kaip elgtis, Rusijos specialiosios tarnybos gaudavo iš E. Kokoity. Jis tapo jų lobiu.

Išvados

Karą vienareikšmiškai pralaimėjo Gruzija – ji neteko trečdalio savo teritorijos. Apie tolimesnę Pietų Osetijos integraciją negali būti nė kalbos. Pietų Osetija tapo Palestinos antrininke. Nė vienas karas nebūna pralaimimas dėl jėgų santykio. Karas pralaimimas dėl pralaimėjusios pusės klaidų. O klaidų M. Saakašvilis padarė daug.

M. Saakašvilis nesugebėjo rasti bendros kalbos su separatistiniais regionais. Ir Abchaziją pavertė Rusijos įkaite, o Pietų Osetiją – E . Kokoity įkaite. Jis nesiruošė kariauti su Rusija, todėl ir nepirko šiuolaikinių priešlėktuvinės gynybos sistemų, o tas ir buvo pagrindinis pralaimėjimo faktorius. Žinoma, jis neturėjo informacijos apie Rusijos pajėgas šalia Gruzijos ir nežinojo rusų kariškių planų. Tik viena tiesa – M. Saakašvilis kovojo su blogiu, o kovoti su blogiu – sunku. Ir būti reformatoriumi nepaprastai sunku.

Bet ar laimėjo šį karą Rusija?

Jeigu kalbėti apie V. Putino žodžius, pasakytus N. Sarkozi , tai Rusija karo nelaimėjo. M. Saakašvilis išsaugojo savo kiaušius tik todėl, kad karas pakrypo nenumatyta linkme. Karo trūkumas buvo tas, kad iš pradžių jis buvo suplanuotas tik kaip slapta operacija. Kiekviena speciali operacija yra rengiama ypatingo slaptumo režime.  Šiuo atveju operacija turėjo remtis visuomenės pozicija į “osetinų partizanų” karinį atsaką.

58 –oji armija, be jokios abejonės, būtų Tbilisį užėmusi. Tačiau ilga artilerijos ataka, kurią visų prima atliko Rusijos TV kanalai, kaip reikiant išgąsdino M. Saakašvilį. Todėl jam nebeliko strateginio pasirinkimo – ar verta pradėti karą? Jis tik galėjo pasirinkti, kada ir kur pradėti karą. Jis galėjo pradėti karą arba rugpjūčio 8 dieną Cchinvalyje ( priešo teritorijoje ), arba rugpjūčio 9 dieną Goryje ( savo teritorijoje ).

Pradėjęs artilerija apšaudyti Cchinvalį, M. Saakašvilis iškasė kapo duobę Pietų Osetijos susigrąžinimui ir taikai tarp dviejų tautų. Tačiau jis tuo pačiu iškasė ir dar vieną kapo duobę mitui apie tai, kad Pietų Osetija apsigins tik savo jėgomis.

Ir staiga dingo išgarsėję 87-eri sunkieji  Pietų Osetijos tankai, lygiai taip pat dingo ir 23-ys osetinų artilerinės sistemos “Grad“. Dingo garsios kalbos apie Pietų Osetijos “atsakomąjį smūgį“. Dingo tuo momentu, kada į sceną išėjo 58-oji, karo Čečėnijoje užgrūdinta armija. Ir jau niekas nebeišdrįso netgi ištarti, kad “E. Kokoity tapo nebekontroliuojamas”.

Tačiau užteko to, kad JAV Prezidentas Dž. Bušas išreikštų susirūpinimą, o N. Sarkozi atskristų į Maskvą, ir Rusijos tankai sustojo prie pat Gorio miesto.

Istorija kartojasi dukart – pirmą karta kaip tragedija, o antrą kartą – kaip farsas.  SSSR labai mėgo organizuoti “gynybinius ir išvaduojamuosius” karus. SSSR buvo pasiruošusi “ginti taiką visame pasaulyje” iki to momento, kol į SSSR sudėtį neįeis paskutinė respublika pasaulyje. SSSR niekada nekariavo – ji tik “gynėsi“. Na gal blogiausiu atveju palaikydavo “išsivaduojamuosius judėjimus“.  SSSR palaikė “revoliuciją” Ispanijoje, ten siųsdama NKVD budelius Berzinį, Orlovksį, Nechvedovičių, SSSR lygiai taip pat palaikė Šiaurės Korėjos kovą su JAV, tik ten jau MIG -15 valdė lakūnai Li-Si-Cinai ( arba tiesiog Lisicynai ), SSSR palaikė “išsivadavimo judėjimus“ visame pasaulyje – Kuboje, Angoloje, Nikaragvoje, Afganistane ir Jemene. Tačiau šioje kovoje buvo du svarbūs momentai – nė vienas iš ten pasiųstų “išvaduotojų“ niekada nebuvo kariavęs už pačią SSSR, ir po tų “išvaduojamųjų karų“,  su SSSR pagalba, žinoma, ten į valdžią ateidavo patys baisiausi kanibalai.

Tačiau SSSR buvo gan protinga vienu aspektu – ji kariavo toli nuo savo sienų. Nė vienam SSSR vadovui netgi netoptelėdavo mintis kurstyti revoliucijos laužą kur nors prie SSSR sienų, o štai žaisti su degtukais šalia tokios parako statinės, koks yra Kaukazas, proto užteko tik dabartiniams Kremliaus vadovams. Jei ir toliau tokiais tempais ir mąstais Rusija “bandys nustoti klūpoti”, tai greitu laiku jai teks ginti Kizliaro kazokus nuo Kaukazo Emyrato, Čitos separatistus – nuo Didžiosios Buriatijos.  

Dar viena labai svarbi detalė – Stalinas savo valdomą šalį buvo apsupęs “Geležine uždanga“, o V. Putinas Rusiją su Vakarais sujungė dujų vamzdžiu. Vamzdis, kuriuo iš Rusijos į Vakarus išteka milijardai dolerių, kurie nusėda gausybėje niekam nežinomų firmų, o tų milijardų vietoje į Rusija ateina užsienio investicijos mainais į tai, kad Rusija vis tik žaistų pagal “bendrąsias tarptautinės teisės normas”.

Sunku rimtai grasinti ir konfrontuoti su tomis valstybėmis, kurių bankuose laikomi Rusijos milijardai ir stovi  oligarchų vilos. Beveik visas prestižinis nekilnojamas turtas Karlovo Vary kurorte yra išpirktas Rusijos elito, todėl sunku patikėti, kad ten kada nors Rusija smogs atominį smūgį. Rusijos – Gruzijos karas ir po jo sprogęs investicijų į Rusijos ekonomiką burbulas tik dar kartą įrodė, kad negalima vienu metu pretenduoti į “Stalino genijaus“ kulto laurus ir tuo pačiu metu kurti bendrą UAB su Pietų Osetija, kurioje be žinios dingsta tie patys milijardai, skirti kovai su “jankių marionete” M. Saakašviliu .

Kad pilnai laimėtų karą, kuris buvo kariaujamas pagal Stalino metodus, ir pasitelkus stalininę propagandą, reikia būti visų atstumta  valstybe – atskalūne, išvaryta iš visų tarptautinių organizacijų. Rusija, skirtingai negu Pietų Osetija, nėra valstybė – atskalūnė, ir ji bus reikalinga Vakarams tik tol, kol jos pusiau valstybinių firmų sąskaitose bus bent vienas naftos doleris.

Vieninteliu realiu nugalėtoju šiame kare tapo Pietų Osetijos režimas. E. Kokoity išsprendė visas savo problemas. Gruzinų anklavai, kurie savo gerbūviu ir modernumu badė akis Pietų Osetijos gyventojams, buvo sudeginti ir nušluoti nuo žemės paviršiaus. Sugriauta vienintelė tame regione buvusi moderni ligoninė, į kurią eidavo gydytis nesupratingi Pietų Osetijos gyventojai, sugriauti ir nauji daugiabučiai, kuriuose gyveno perbėgėliai iš Pietų Osetijos. Visi Cchinvalio gyventojai įsitikinę, kad gruzinų kareiviai lakstė po jų miestą ir žudė vaikus, o tuo tarpu tuos pačius gruzinų kareivius bombardavo gruzinų lėktuvai. Visi Pietų Osetijos piliečiai tvirtai žino, kad juos nuo “genocido“ išgelbėjo jų didysis vadas Eduardas Kokoity. Tiems, kurie tuo bando suabejoti, būna blogai.

Nuotraukoje: šio straipsnio autorė, žymi Rusijos politikos apžvalgininkė Julija Latynina.

http://www.apsny.ge

Iš rusų kalbos išvertė Vadimas Juška.

2010.04.18


Prisijunkite prie diskusijos