67-eri antiglobalisto Viliaus Bražėno priminimai bendražygiams


Print

2009-ųjų spalio 25-oji – svarbi diena visiems antiglobalisto, publicisto, rašytojo Viliaus Bražėno gerbėjams. Vilniaus karininkų Ramovėje visuomenės dėmesiui buvo pristatyta nauja V.Bražėno knyga “Priminimas bendražygiams”. Pavadinimas – intriguojantis, dėmesį patraukiantis. Į naująjį veikalą sudėti, pasak autoriaus, patys svarbiausi, aktualiausi, aštriausi 67-eri jo interviu, straipsniai, pasisakymai, rašyti ir skaityti pastaraisiais metais tiek užsienio, tiek Lietuvos spaudoje. Iki šiol šie V.Bražėno tekstai buvo išbarstyti po pačius įvairiausius leidinius. Dabar, sudėti į krūvą, jie įgauna visai kitą skambesį. Skaityti juos neatsitraukiant – ne tik patogiau. Būtent sudėti į vieną vietą jie padeda mums giliau suvokti ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje įvykusius, tebevykstančius ar būsimus reiškinius.

Pats autorius prisipažįsta, kad šiuos jo straipsnius spausdino “būrelis leidinių”. Tačiau kai kurie leidiniai V.Bražėno rašinius skelbė tik po vieną – kitą, kiti – daugiau. Savo rašinius leidinių redaktoriams V.Bražėnas teikė po prierašu: “Žiniasklaidai – žiniai ar panaudojimui”. Knygos autorius prisipažįsta nėra tikras, kad visi leidiniai, kuriems jis siūlė savo pastebėjimus bei įžvalgas, bus jo straipsnius paskelbę. Mat V.Bražėno visais laikais nemėgo įvairiausio plauko globalistai, nihilistai, kosmopolitai, kurių, kaip buvo pažymėta knygos pristatymo metu, itin apstu ir Lietuvoje. Taigi knyga “Priminimas bendražygiams” – unikalus leidinys. Publicisto, rašytojo, antglobalisto V.Bražėno užsispyrusiai neįsileidžia kai kurios televizijos, dienraščiai, o jis vis tiek nenuleidžia rankų. Ima ir išleidžia dar vieną savo straipsnių rinkinį, tegul ir ne itin dideliu tiražu (V.Bražėnas lietuvių skaitytojams pirmiausiai žinomas savo knygomis “Po dvylika vėliavų” ir “Nauja pasaulio santvarka”). Tačiau ir 500 egzempliorių – vis tiek tiražas. Geriau jau toks – negu jokio tiražo.

brazen_11

Beje, V.Bražėnas – ne tik puikus publicistas. Jis dar – ir nepralenkiamas oratorius. Todėl jo įžanginė kalba spalio 25-ąją tikrai nepabodo. Šių eilučių autoriui teko klausytis V.Bražėno kalbų ir Ruklos mokomąjame pulke, kur buvo surengta jaunųjų skautų stovykla, ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro, ir Lietuvai pagražinti draugijos organizuotuose renginiuose, išvykose, paskaitose. Visur V.Bražėnas sugebėdavo pritraukti visuomenės dėmesį. Jo pasisakymų įdėmiai klausydavosi ir moksleiviai, ir karininkai, ir šauktiniai, ir mokytojai, ir buvę miško broliai.

Spalio 25-ąją įsiminė V.Bražėno perspėjimas: “Jei pamatęs blogį neisi jo sunaikinti, blogis ateis ir sunaikins tave”. Šia taisykle V.Bražėnas vadovaujasi visą savo gyvenimą. Todėl ir nesiliauja rašyti straipsnių, nesiliauja leisti knygų. Įsiminė ir jo atsakymas į kadaise vieno žurnalisto pateiktą lyg ir retorinį, lyg ir į provokuojantį  klausimą: “Kodėl grįžai Lietuvon iš šiltos Floridos?” Į šį pastebėjimą V.Bražėnas atsakė: “Grįžau į Lietuvą todėl, kad čia – šilčiau”. Sutikit, puikus palyginimas. Šis palyginimas – tarsi priekaištas tiems, kuriems vis dar atrodo, kad svečiose šalyse – geriau, skaniau, gražiau. Dėmesio vertas ir V.Bražėno posakis, jog “tikrumoje esu matęs, kaip mažos, bet ryžtingos bei planingai veikiančios grupės net didžiojoje politikoje “pajudina žemę”. Ši mintis skirta tiems lietuviams, kurie galbūt jau mano, kad kosmopolitinės, antitautiškos jėgos šiandien nūnai tapo per daug stiprios, todėl priešinimąsis joms tėra bergždžios pastangos.

brazen_22

Įžanginiame žodyje kosmopolitines, globalistines, komunistines jėgas nepailstantis demaskuoti  V.Bražėnas štai taip įvardina savo misiją. “Savo straipsniuose bandau nušviesti man žinomus kelius ir pastatyti įspėjimo kelženklius ties politinių šunkelių vilionėmis. Vienok kiekvienas to karo prieš blogį karys pasirenka jam parankiausią ginklą, po kojomis patogiausią kelią ir žygio kryptį. Džiaugčiausi, jei kas nors tame minčių rinkinyje padėtų tiems, kurie kovoja ir ieško kelių, ginklų ir geresnių jų naudojimo būdų”.

Šitaip teigdamas V.Bražėnas, žinoma, nepretenduoja į absoliučią tiesą. Tačiau jis turi savo originalų, gyvenimiška patirtimi ir gausiais faktais paremtą požiūrį į daugelį mus rūpimų klausimų. Temų, kurias savo knygoje aptaria publicistas V.Bražėnas, – platus. Kas yra globalsitai, ko siekė Vladimiras Leninas, organizuodamas bolševikų perversmą, kokį vaidmenį atlieka Jungtinių Tautų organizacija, kam tarnavo Amerikos prezidentų patarėjas Zbigniewas Brzezinskis, kodėl vis dažniau Vašingtonas randa bendrą kalbą su Kremliumi, kokių ketinimų turėjo buvęs Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas, ar Lietuvoje įmanoma laisva ir nepriklausoma spauda, kokių tikslų siekia kosmopolitizmą Lietuvoje garbinančios jėgos, ar buvęs popiežius Jonas Paulius II kritikavo po globalizmo vėliava besislepiančius “naujosios pasaulio santvarkos” apologetus? Ar gali tokie klausimai mums būti neįdomūs, neaktualūs? O ar gali būti mums neįdomūs V.Bražėno atsakymai į šiuos klausimus?

brazen_33

“Nereikėtų pamiršti, jog Vakarų globalistų sumanytas pasaulinės valdžios branduolys – Jungtinių Tautų organizacija – buvo įvykdytas žmonių, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, buvo slapti JAV komunistų partijos nariai. Net JTO herbas ir vėliava yra slapto komunistų projekto simbolis. JTO pirmojo posėdžio generaliniu sekretoriumi buvo Kremliaus agentas JAV vyriausybėje Aldžeris Hissis (Alger Hiss).” Ši ištrauka – iš V.Bražėno straipsnio “Globalizmas be priedangų”. Sutikit, toks faktas – verčiantis giliau ir atidžiau pažvelgti į dabartinės JTO veiklos būdus bei nuveiktus darbus.

Tiesa, kai kurie oponentai gali priekaištauti, neva V.Bražėnas neigia civilizacijos nešamus privalumus. Juk be globolizacijos, vaizdžiai tariant, nebūtų, pavyzdžiui, lektuvų, mobiliųjų telefonų, interneto. Kaip tada tarpusavyje bendrautume? Nejaugi V.Bražėnas tvirtina, jog šie dalykai – blogi? Netikėkite tais, kurie įrodinėja, jog publicistas V.Bražėnas – aklas techninės pažangos kritikas. Štai kaip šiuos priekaištus atremia knygos “Priminimai bendražygiams” autorius. Jis nesiliauja aiškinti, kad globalizacija kaip laisvas žmonių ir prekių pasikeitimas tarp kraštų yra sveikintinas dalykas. Bet tuo pačiu priduria, kad “globalizmas kaip vienos pasaulio vyriausybės kūrimas” atneštų tironiją. Todėl vienos pasaulio vyriausybės kūrimas yra smerktinas. Bet tik nesmerktini lėktuvai ar mobilieji telefonai, padedantys mums bendrauti su visu pasauliumi.

Analizuodamas globalizmo ir antiglobalizmo pasekėjų priešpriešas V.Bražėnas pastebi, jog lietuviai pagrįstai baiminasi Rusijos. Tačiau Rusijos baimė neturėtų skatinti lietuvių savo sunkiai iškovotą nepriklausomybę atiduoti kažkokiai pasaulinei valdžiai. Pasak V.Bražėno, Lietuva neturėtų pamiršti, jog globalistams nerūpi lietuvių tautos išlikimas, jog globalistai siekia tokių dalykų, kurie nepriimtini nei lietuviams, nei amerikiečiams, nei jokiai kitai savo identitetą gerbiančiai tautai ir nacijai. Štai V.Bražėno įvardinami pavojai. “Pagaliau, jei ne šiandien, tai rytoj lietuvių tauta gali susidurti ir su, sakytumei, neįtikėtinų klausimų sprendimu. Kaip atrodytų, pavyzdžiui, tautos padėtis, jei Europos Sąjunga, kokia ji planuojama, subyrėtų, arba priešingai – prasiplėstų iki Uralo? Dargi gali tekti apsvarstyti Lietuvos padėtį, jei NATO plėstųsi nuo Hamburgo iki Vladivostoko”.

Vardindamas naujos pasaulinės santvarkos nešamus pavojus V.Bražėnas cituoja net buvusį Popiežių Joną Paulių II. Publicistas V.Bražėnas tvirtina, jog Jonas Paulius II buvo vienas didžiausių antiglobalistų. Anot jo cituojamo Vatikano istoriko ir popiežių patarėjo jėzuito Malakajaus Martino (Malachi Martin) šis popiežius yra pareiškęs: “Net didžiausia Dievo bausmė žmonijai būtų tik balzamas palyginus su tuomi, kas ištiktų žmoniją, jei Rytų ar Vakarų materialistai užgrobtų pasaulinę valdžią.” Tai – vertimas iš knygos “The keys of this blood”, kurios paantraštė yra tokia: “Popiežius Jonas Paulius II prieš Rusiją ir prieš Vakarus, siekiančius Naujos pasaulio santvarkos kontrolės”.

O štai citata iš kito V.Bražėno staripsnio “Už kiemo tvoros pasižvalgius”. Publicistas V.Bražėnas pastebi, kad pasaulyje nuolat kalbama apie didesnį JTO vaidmenį Irake. Tačiau ir patys irakiečiai ėmė Jungtinėms Tautoms kelti nemalonius klausimus. Irakiečiai sako – jūs čia jau buvote įsitaisę, bet užteko vienos bombos ir pabėgote. Palikote mus likomo valiai. Be to, neva “švariai” JTO iškilo labai nešvarūs faktai: apie 10 mljr. dolerių Irako programos “maistas už nafta” pinigų kažkur dingo. Dingo jie greičiausiai JTO valdininkų ir jų “biznio” partnerių kišenėse. Irakas pardavė naftą, bet Irako vaikai ir ligoniai negavo nei maisto, nei vaistų. Veik viskas nuėjo Sadamo Huseino pilių statybai, ginklų pirkimui ir kyšiams už tylėjimą JTO pareigūnams, bei į Europos valstybių ir ypač Rusijos finansinių maklerių kišenes. Esą iš to praturtėjęs ir “maistas už naftą” projekto prižiūrėtojas, kuris buvo ar yra partneris su JTO genseko Kofi Aanan sūnumi. Tad korupcijos siūlai gali nuvesti iki JTO aukštumų. Todėl ir visa Rusijos, Vakarų Europos ir JTO pažiūra į JAV politiką Irake gali būti dažyta paslaptingais dažais”. Argi mums, lietuviams, neprivalu žinoti tokių faktų, palyginimų?

Savo kritinį požiūrį publicistas V.Bražėnas yra pateikęs ir apie kai kuriuos neva nuoširdžius taikdarius, nuolatinius taikos formulės ieškotojus. “Profesorius Ramelis (J.R.Rummel), ieškojęs būdų žmonijai nuo karų gelbėti, savo nuostabai paskaičiavo, kad 20-ajame šimtmetyje pagal 1987-ųjų statistiką tironiškos, daugiausiai komunistinės vyriausybės šaltakraujiškai išžudė keturis kartus daugiau žmonių, negu žuvo karių to šimtmečio visų karų frontų kautynėse. Vyriausybės nužudžiusios 151 milijoną žmonių, gi kautynėse žuvę 38,5 milijonai”.

Man kaip žurnalistui buvo ypač įdomios kai kurios V.Bražėno mintys “apie spaudą ir laisvę”. Tos mintys – vertos dėmesio, nors ir neatsako į kai kuriuos, man regis, itin svarbius klausimus. Pavyzdžiui, ar įmanoma Lietuvoje leisti būtent Lietuvos, o ne globalistų ar kosmopolitų interesus ginantį leidinį, kuris, be kita ko, dar būtų ir populiarus, ir užtektinai turtingas, ir įtakingas. Pasiremsiu svarbiausiais daug metų Amerikoje gyvenusio publicisto V.Bražėno pastebėjimais. Dabar Lietuvoje gali leisti laikraščius, žurnalus, lankstinukus ir knygas. Gali netrukdomas rašyti tiesą, nepamirštant, kad tiesa ne visiems patinka. Kaip matome, kartais “rašytojai” gerokai pasipelno iš melo. Vienok turėtų būti aišku, kad iki šiolei turime pakankamai spaudos laisvės. Daug sudėtingesnis yra “laisvos”, “nepriklausomos”, “nešališkos” spaudos ir žiniasklaidos apskritai klausimas. Yra pagrindo abejoti, ar iš viso tokie dalykai įmanomi. Laikraščiai ir žurnalai, berods, yra leidžiami dviem sumetimais: arba grynai kaip verslas – pelnui gauti, arba asmeninėms ar grupių idėjoms garsinti. Kadangi tam reikalingas kapitalas, aišku, jog ne visi gali pasinaudoti ta spaudos laisvės sritimi. Tačiau spaudos laisvę branginančioje valstybėje yra bent jau šioks toks pasirinkimas. Skaitytojas turi laisvę apsipręsti, į kurį spaudos leidinį “investuoti” savą pinigą, perkant ar prenumeruojant skaitinius. O po litą ar keletą litų tūkstančiais nubyrėjimas į konkurentų kišenes gali privesti prie bankroto ir ant didelio pinigų maišo pasilypėjusį leidėją. Tad susipratusių skaitytojų skonis ar apsisprendimas yra dalina atsvara kaiptalo diktatui.

Visa tai, ką teigia V.Bražėnas, teisinga. Bet pasirinkimo laisvė Lietuvoje nėra didelė. Juk šiandien leidėjams labiausiai rūpi ne tiek skaitlingi tiražai, kiek reklamos davėjų nuomonė. Nereikia pamiršti, jog dideliems reklamos davėjams valstybės, tautiškumo, patriotiškumo reikalai mažiau rūpi, nei jų asmeninis verslas. Jie nenori investuoti savo pinigų į nematerialųjį pradą, kurio neįvertinsi nei doleriais, nei eurais.

Be to, Lietuva – nedidelė valstybė. Čia didelių verslų neįsuksi. Todėl turtingi mūsų verslininkai dažniausiai priklausomi dar ir nuo užsienio valstybių laikysenos. Pavyzdžiui, nuo to paties Kremliaus, kuris mums nelinki gero. Taigi čia ir susidaro vadinamasis užburtas ratas. Jei nėra turtingų verslininkų, kuriems labai rūpėtų tautiškos valstybės interesai, nebus ir tautiškumą didele vertybe laikančių leidinių, o jei nebus tokių leidinių, kaip gi stiprinti, puoselėti, dauginti tas jėgas, kurioms nenusispjauti, ar po šimto metų Lietuvoje bent vienas žmogus kalbės lietuviškai?

Publicistas teisus, sakydamas, jog sunkiausia Lietuvoje išsilaikyti būtent ideologiniams leidiniams. Būdami mažesnio tiražo, jie negauna brangių skelbimų, tai stabdo jų augimą. Į juos šnairuoja ideologiniai priešai, o jų ideologiniai draugai savu pinigu dažnai palaiko savo priešo spaudą, nors čia pat skundžiasi jos “nešvarumu”. Todėl ideologinių leidinių leidybos nuostolius padengia turtingi patronai. Arba toks leidinys užsidaro. Tad idealus laikraštis būtų toks, kurio leidėjas nesirūpina nei pelnu, nei kuria nors ideologija.

Bet ar tokia padėtis Lietuvoje įmanoma? Kur tie patronai, remiantys valstybingumo, tautiškumo, patriotizmo idėjas skleidžiančią spaudą? Šitaip klausdamas omenyje turiu spaudą, kurį valstybingumą, tautiškumą ir patriotizmą skatintų ne primityviai, ne tiesmukai, bet išradingai, originaliai, patraukliai? Pats publicistas V.Bražėnas pripažįsta, kad nelengva tokį laikraštį rasti ne tik Lietuvoje, tačiau ir visame pasaulyje. Pastarųjų kelerių metų Lietuvos politinis gyvenimas byloja, kad net daugelis valstybės institucijų demonstratyviai nesirūpina valstybės interesus ginti norinčia spauda.

Vytauto Visocko nuotraukose: keletas akimirkų iš susitikimo su antiglobalistu, publicistu, rašytoju Viliumi Bražėnu. Paskutinė nuotrauka – iš asmeninio V.Bražėno albumo. Šioje nuotraukoje matome jauną Vilių Bražėną ne bet kokiame, o Lietuvos karo laivyno laive „Prezidentas A.Smetona“. Beje, manoma, kad šią vasarą Klaipėdos universiteto tyrinėtojai atrado 1945 metų sausio 11 dieną Baltijos jūroje prie Estijos krantų nuskandintą laivą, kuriuo yra plaukęs ir skautas V.Bražėnas.

2009.10.26


Prisijunkite prie diskusijos