Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( III )


Print

5. „Nesaviškių“ pranašo ir tikybos bjaurojimas

Viskas prasidėjo, pasak G. Nožiečio, nuo pavydaus atsiskyrėlio, kuris dėl savo kritiško požiūrio į katalikybę nebuvo išrinktas Rytų bažnyčios patriarchu ir kupinas pagiežos pasitraukė į dykumą, kur nuolat mąstė,

kokiu būdu atsikeršyti paskleidus netikro tikėjimo nuodus, kurie visur pagraužtų katalikiškąjį tikėjimą.

Ten, dykumoje, jį aplankė senasis žmonijos priešas (Šėtonas) ir patarė susirasti Šėtono numatytą jaunikaitį, kurio

stiprus, imlus protas prisipildys tau artimo tikėjimo. Susirask jį, o jis patikimai išklausys tavo mokymą ir išplatins toli ir plačiai po visą pasaulį.

Pagiežingasis atsiskyrėlis taip ir padarė: susirado nurodytą jaunuolį ir „prisotino jį nuodais, kurių buvo pats pritvinkęs“.

Reikia pasakyti, kad G. Nožietis buvo surinkęs nemaža žinių apie Mahometo gyvenimą, o kurdamas jo įvaizdį naudojosi įvairiais duomenimis apie musulmonų pranašą ir islamą. Tačiau nesunku pastebėti, kad kiekvieną faktą G. Nožietis stengėsi įjungti į neigiamą kontekstą, idant sukeltų skaitytojo pasibjaurėjimą ir pačiu pranašu, ir visa musulmonų religija. Atseit, tiktai apgaulės būdu Mahometas paėmė į žmonas turtingą našlę. Tiktai klasta, ištreniravęs karvę atbėgti į jo šauksmą, įtikino savo pasekėjus, esą prie jos ragų iš anksto pritvirtinti raštai (jo mokymo knyga – Koranas) yra stebuklingas ženklas iš aukščiau, atneštas ant karvės ragų. Visi susirinkusieji, pasak G. Nožiečio,

buvo sukrėsti, knygą nurišo ir ėmė garsiai skaityti amą praradusiai miniai, kuri palaimingai priėmė šitaip pateiktą šlykštų mokymą. Ką ir bepridėsi. Taip stebuklingai pateikta knyga buvo visur sutinkama plojimais.

Čia G. Nožietis susiduria su akivaizdžia logikos problema: jam tenka paaiškinti savo skaitytojui, kaip ir kodėl toks „šlykštus mokymas“ taip greitai užkariavo daugybę žmonių širdžių ir aibes kraštų? Kur žiūrėjo „vienintelis Visagalis“?

Juk negalėjo tokie „šlykštus dalykai“ atsitikti be Dievo valios ar žinios?

Nožiečio manymu, Dievas atlaidžiavo:

Tarsi dangaus pasiųsta naujoji savivalė neaiškiu pagrindu vienytis buvo visur propaguojama, ir kuo labiau didėjo parama įteisintai nešvankybei, tuo didesnė skleidėsi Dievo malonė ir gailestingumas tiems laikams, net neminint jų niekšybės.

Bet krikščionių Dievo atlaidumas ir maloningumas nepagerino susidariusios situacijos:

Tuo tarpu visa krikščioniškoji moralė susilaukė tūkstančių pasmerkimo priekaištų, o Dievo gerumo ir Evangelijos galios pasireiškimo pavyzdžiai buvo vadinami žiauriais ir šiurkščiais. Betgi karvės atnešti [įstatymai]buvo laikomi visuotine laisve, atseit, jie vieninteliai, Dievo pateikti. Nei senasis Mozės, nei naujasis Katalikybės mokymai nebeturėjo jokio autoriteto. Viskas, kas iki šio [Mahometo]įstatymo buvo vertinama pagal įstatymą ir dorovę, dabar pasidarė vertinama kaip nepermaldaujamas paklydimas.

Pagaliau G. Nožietis su siaubu ir pasipiktinimu konstatuoja, jog

iš pradžių šios niekingos sektos tamsybė uždengė Kristaus vardą, tačiau dabar ji tiesiog ištrynė jo vardą pačiuose tolimiausiuose Rytų kampeliuose, Afrikoje, Egipte, Etiopijoje, Libijoje ir net tolimesnėse Ispanijos pakrantėse, visai šalia mūsų.

Ir čia G. Nožietis, talentingas rašytojas ir įmantrus (sunkiai verčiamas!) stilistas, nebesutramdo savo temperamento. Jis ima nirtulingai tyčiotis iš Mahometo ir islamo. Įžymusis pranašas esą buvęs paprasčiausias epileptikas. Jo aiškiaregystės akimirkos tebuvo epilepsijos priepuoliai,

kuriuos mes kasdiene kalba vadiname nuomariu; jis dažnai išsigandusios žmonos akyse baisiausiai kentėdavo, jo akys vartėsi, veidas kraipėsi, pro lūpas, griežiant dantimis, veržėsi putos. Pranašą mirtis kaip tik ir ištikusi, kuomet jis, eidamas vienas keliu, patyrė epilepsijos priepuolį ir krito vietoje; kol raitėsi agonijoje, jį užtiko kelios kiaulės, puolusios jį ryti, taigi iš jo nieko neliko, išskyrus kulnus. Tik pažiūrėkite, kai tikrieji stoikai, Kristaus išpažintojai, nužudė Epikūrą, šis didžiausiasis Įstatymo davėjas mėgino atgaivinti kiaulystę, ir faktiškai ją atgaivino, o dabar, pats būdamas kiaule, krito ant žemės kiaulėms suėsti, šitaip paleistuvybės viešpats atitinkamai mirė purvina mirtimi (op. cit., kn. 1)

Neapykantos apakintas autorius net sukuria lotynišką epitafiją, perfrazuodamas garsiąją romėnų poeto Ovidijaus eilutę apie poeto sau pasistatytą paminklą, patvaresnį už bronzą ir piramides (Exegi monumentum aere perennius). Metraštininko sukurta epitafija skamba makabriškai:

Manditur ore suum, qui porcum vixerat, hujus

Membra beata cluunt, podice fusa suum.

Quum talos ori, tum quod sus fudit odori,

Digno qui celebrat cultor honore ferat.

(ibidem; Tas, kuris gyveno kaip kiaulė, tas kiaulių mirtinai sukramtytas, ir jo kūnas, vadintas palaimintu, pavirto kiaulių išmatomis. Tie, kurie nori jį garbinti, gali pakelti prie lūpų jo kulnus, kuriuos kiaulė ištriedė su smarve).

Kodėl cituoju šį viduramžių katalikų rašytoją, istoriką ir teologą?

Noriu, kad šiuolaikinis skaitytojas savo akimis perskaitytų ir suvoktų religinio fanatizmo logiką ir esmę, kurios pašėlusio nuožmumo ir jėgos negali, mano manymu, perteikti jokie akademiniai terminai ir jokios mandagios užuominos apie religinę netoleranciją, viduramžių maldininkų sub­jektyvumą ir panašios abstrakčios sąvokos.

Kaip tik todėl šioje knygoje, kaip minėjau pratarmėje, noriu pateikti kuo daugiau autentiškų tekstų, kartais iki šiolei mažai žinomų Europos skaitytojams, neretai – viduramžių literatūros raritetų (retenybių), rašytų arabiškai, lotyniškai arba ivritu ir tik naujausiais laikais (XIX–XX a.) išverstų į prancūzų ar anglų kalbas. Cituotas G. Nožiečio veikalas nebuvo žymiausias jo kūrinys vidur­amžiais, nes autorius visais laikais daugiausia garsėjo autobiografiniais prisiminimais (De vita sua sive monodiarum suarum libri tres), parašytais apie 1115 m., sekant garsiuoju autobiografiniu šv. Augustino veikalu „Išpažinimai“ (Confessiones, 397–398). Tik 1997 m. išleistas istorinis G. Nožiečio veikalas anglų kalba (iš kurios ir verčiau čia pateikiamas citatas), o ir prancūziškas vertimas, pasirodęs prieš 170 metų (1825), pasak Roberto Levino (Robert Levine), išvertusio ir išleidusio anglų kalba (The Deeds of God through the Franks by Guibert of Nogint), buvo gana netikslus. Netikslus, manyčiau, ir mano vertimas iš vertimo, bet šiuo, kaip ir kitais panašiais viduramžių literatūros raritetų atvejais, siekiu ištikimybės ne raidei, o viduramžių dvasiai…

Juk G. Nožietis, kaip minėta, buvo ne tik istorikas, bet ir poetas, tad pacituotas antimusulmoniškas pamfletinis ketureilis, manyčiau, puikiai iliustruoja, kokia terminija neretai pasinaudodavo dievobaimingieji viduramžių Vakarų Europos rašytojai savo polemikose su kitatikiais.

Tačiau yra ir kita viduramžių literatūros leksikono pusė.

6. Kaip kariaujama „Vienintelio tikro Dievo“ vardu

Būtų buvę nuostabu, jei G. Nožiečio ar kurio kito viduramžių istoriko ar teologo diskreditacinė terminija būtų likusi pergamento lapuose, žinoma tik vienuoliams ar viduramžių literatūros mėgėjams. Deja, netenka abejoti, kad panaši terminija skambėjo daugelio pirmojo kryžiaus dalyvių lūpose, kuomet šie pagaliau įsiveržė į jų išlaisvintos Jeruzalės gatves.

Šaltiniai byloja, kaip lengvai ir staigiai nuožmi pamokslų bei raštų retorika įsikūnija žiauriausiuose karuose. Žinomas pirmojo kryžiaus žygio dalyvis Fulcherijus Šartrietis (lot. Fulcherius Carnotensis, frank. Foucher de Chartres, apie 1059–1127) savo prisiminimuose aprašė, kas dėjosi anuomet Jeruzalės gatvėse, įsiveržus į miestą kryžiuočiams. Jo liudijimas negali kelti jokių abejonių, nes kalba liudininko lūpomis, o po pergalės tapo išvaduoto Šventojo Kapo (lot. Sanctum Sepulchrum)bazilikos Jeruzalėje kanauninku ir niekados nebegrįžo į Vakarų Europą.

Štai ką jis liudija apie šventojo miesto išvadavimą:

Gelbėdamiesi bėgte arabai ir etiopai pasislėpė Dovydo bokšte; o kiti užsidarė šventovėse šalia Viešpaties ir Saliamono kapo. Šitų šventovių kiemuose su kolonomis juos ir užpuolė; neliko vietos, kur saracėnai[1]galėtų pasislėpti nuo žudikų. Dauguma buvo nukauti strėlėmis ant Saliamono šventovės stogo ir numesti žemyn. Šioje šventovėje buvo užmušta beveik dešimt tūkstančių žmonių. Ir jeigu jūs ten būtumėt buvę, jūs pamatytumėt, kad mūsų kojos iki pat kulkšnių nusidažiusios nužudytųjų krauju. Ką dar galėčiau pasakyti? Niekas iš jų neišsaugojo gyvybės. Nepagailėta nei moterų, nei mažylių vaikų. Jums gali pasirodyti keistoka, bet mūsų ginklanešiai ir vargingesnieji pėstininkai greitai suprato, kad jie gali rasti bizantus [Bizantijos aukso monetos –A. B.]negyvų saracėnų pilvuose ir žarnose, nes anie jas prarydavo dar būdami gyvi… Tad po kelių dienų jie sukrovė lavonus į didelę krūvą ir sudegino iki pelenų, kad būtų lengviau surasti tą brangųjį metalą pelenuose…[2]

Tie žygiai, kurie G. Nožiečiui atrodė paties Dievo įkūnijami frankų tautos rankomis, čia atsiskleidžia gyvenimiška esme, parodydami žmogiškąją frankų „dieviškojo žygio“ kainą. Monoparadigmine logika vadovaujantis šičia aprašomą makabrišką karo grobį nugalėtojai galėtų vertinti ir, atrodo, vertino kaip pelnytą atpildą narsiems frankams už jų žygį išlaisvinant šventąjį miestą ir Kristaus kapą. Materialinis turtų godulys šiame epizode glaudžiai persipynęs su religiniais įsitikinimais, kurie leidžia frankams be jokių skrupulų žudyti arabus ir etiopus, nes jie „nesaviškiai“ (nekrikščionys). Vietoje išžudytų musulmonų tuščią miestą kryžininkams teko apgyvendinti iš Transjordanijos atsikviestais arabais – krikščionimis.

Betgi šiame epizode grėsmingai iškyla ir kitokios „nekrikščioniškos“ paradigmos religiniai simboliai: judaizmo šventovių vardai – Saliamono šventovė ir Dovydo bokštas. Be abejo, jie krikščionio metraštininko pasakojime tėra vietovardžiai, bet už jų jau iškyla kita religija, kita civilizacija, kita kultūra ir kitokia mąstymo paradigma.

Dabar mums užtenka paimti į rankas judaizmo civilizacijos metraštį, ir visas istorinis įvykis nušvinta visai kita šviesa, tiesa ir prasme.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

2013.02.10

(Bus daugiau)


[1]             Saracėnai (gr.Σαρακηνός – Rytų žmonės) – įvairios klajoklių beduinų gentys, kurias senovės romėnų istorikai vadino saracėnais. Nuo kryžiaus žygių pradžios europiečių autoriai saracėnais ėmė vadinti visus musulmonus. Terminas maurai – sinonimas.

[2]             Fulсherii Сarnotensis. Historia Hierosolymitana (Gesta Francorum Hierusalem peregrinantium). Mano cit. ir versta iš anglų k. pagal: Fulk (or Fulcher) of Chartres. Gesta Francorum Jerusalem Expugnantium [The Deeds of the Franks Who Attacked Jerusalem], in Frederick Duncan and August C. Krey, eds., Parallel Source Problems in Medieval History (New York: Harper & Brothers, 1912); skyr. 27–28; žr.: http://www.fordham.edu/halsall/source/fulcher-cde.asp#capture


Prisijunkite prie diskusijos