Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( VII )


Print

12. Krikščionybės diskreditavimas „Anti-Evangelijoje“

Viduramžių judėjų rašytojai kūrė kitokioje situacijoje nei mūsų aptartasis G. Nožietis, kuriam, atrodo, pakako kuo bjauriau sudergti islamo pranašą, kad tuo pačiu būtų paneigtas ir jo sukurtas tikėjimas. Viduramžių judėjai – ir rabiai, ir visi tikintieji – aiškiai matė, kad valstybinės religijos statusą kone visoje Europoje turinti katalikybė kelia didžiulę grėsmę judėjams.

Judaizmas nebuvo ir nėra tik religinė dogma – jo šventosios knygos grindžia ne vien tautos tikybą, bet ir kasdienį gyvenimą, kupiną didžiulio ryžto išsaugoti savo tautinę tapatybę, stiprybę ir dvasinę tautos vienybę.

Iš judaizmo žinovų rato iškilusi krikščionybė pirmiausia ėmė traukti į save žydus, kurie pradėjo tolti nuo savo protėvių tikybos. Judaizmo atskalūnų daugėjo būtent po Jėzaus nukryžiavimo. Nemažai žydų atvirai rinkosi krikščionybę, kiti juos smerkė, kildavo kruvini susidūrimai, vykdavo ginčai šeimose.

Izraelis atsidūrė tikybų sandūroje, o sandūra, kaip paprastai būna ir buvo mūsų nagrinėjamu XIII a. Lietuvos atveju, perkirto į priešiškas puses ne tik kraštą, bet ir šeimas: sūnus stojo prieš tėvą, tėvas nepritarė sūnui ir t. t. Reikėjo tam žūtbūt užkirsti kelią.

Ir štai „Jėšaus kilmės istorijoje“ randame genialų konflikto ir drauge išeities aiškinimą viduramžių skaitytojams ir klausytojams. Autorius pasakoja, kaip didžiai sunerimę Izraelio išminčiai susirinko tartis ir

kalbėjo: trisdešimt metų praėjo nuo tos dienos, kai buvo numarintas Jėšua, bet mes nuo tos dienos neturim nei ramybės, nei taikos. […] Ir vienas iš jų pasakė kitiems: reikia išrinkti tokį išminčių, kuris nukreiptų atskalūnus nuo mūsų Įstatymo, kad jis eitų kartu su jais ir sukeltų juose pasibjaurėjimą ir neapykantą mūsų Įstatymui. Betgi mūsų siela verčia mus tokį žmogų atskirti ir prakeikti, tad mes prisiimsime šią nuodėmę sau, kad tiktai ateitų ramybė ir taika, kad tiktai baigtųsi priešiškumas ir žudynės, kadangi mes jau 30 metų kreipiamės į juos [atskalūnus] ir įtikinėjam juos, betgi jie neatsisako savo melo ir apgaulės. Mes išaiškinom jiems, kad jis [Jėšua] buvo mamzeris ir nešvarybės sūnus, betgi jie neatgailavo ir negrįžo [pas Dievą]. Ir kadangi jiems įkrito į širdį, kad jis buvo Dievo Sūnus, tegul gi jie eina į pražūtį, kaip žuvo Jėšua, jų Mesijas. Tegul eina tuo keliu, kurį jie pasirinko; o mes atgausime ramybę ir atsikratysime priešiškumo. Ir pasitarę nusprendė taip ir padaryti. Jie išsirinko iš savo tarpo išminčių, vardu Elijahu (op. cit., p. 357).

Mums nėra reikalo pateksčiui aiškintis, kaip pavyko Elijahu įkūnyti Izraelio išminčių sumanymą. Pasakysim tik tiek, kad jis sėkmingai nuvyko į Antiochiją pas Jėzaus pasekėjus, pasisakė esąs Jėzaus mokintinis, paties Jėzaus atsiųstas pas juos, idant perduotų mokintojo priesakus.

Tuomet jie paklausė: kur dabar Jėšua? Jis pasakė jiems: jis dabar yra danguje pas Tėvą. Po to pridūrė: paklausykite, ką Jėšua liepė perduoti jums, prisakęs, kad nė vienas iš jūsų nenusižengtų nė vienam jo žodžiui, bet išpildytų viską, kas jo ginta (op. cit., p. 358).

Ir Elijahu išdėstė krikščionims visą priesakų programą, esą Jėšua jiems liepęs atsižadėti, kaip jis pats atsižadėjo, judėjų, atsitolinti nuo jų darbų, bet nekeršyti už jam padarytas kančias, kaip ir pats nekeršijо judėjams, „kol buvo kūne“ (gyveno žemėje). Be viso kito, liepęs

padaryti jo atvaizdą (soreh): du mediniai rąstai, vienas stačias, kitas skersai, o jis pats per vidurį; be to, pavaizduoti jo žaizdas, kurias gavo, jo sustingusį kraują ir vinis, kuriomis perkalė jam rankas ir kojas, – tebūnie tai jums atminimas apie viską, kas atsitiko Jėšui, nes jis priėmė žaizdas ir patyrė kančias iš meilės jums, ir vis dėlto nesigriebė keršto…

Reikia pasakyti, kad viduramžių judėjų autorius iš tiesų gerai išmanė Jėzaus Kristaus mokymą ir svarbiausius jo priesakus, kuriuos cituoja, savaip, naudingai judėjams, perfrazuodamas. Akivaizdu, kad judėjų išminčių ir rašto žmonių polemika su krikščionimis ir Jėzaus mokymo priesakais buvo labai konkreti, detali, kryptinga. Ir, pasak Vienos rankraščio autoriaus,

Jis [Elijahu] pasakė: o svarbiausia, ko nori iš jūsų Jėšua, kad atsiskirtumėte nuo judėjų Įstatyme, kalboje, bendruomenėje, šeštadienį ir per šventes, ir kad jūs pasistatytumėt savo pačių maldos namus. Ir jie visi atsakydami tarė: kaip tu sakai, taip mes ir padarysim. Ir nuo to laiko atsiskyrė atskalūnai [nuo Izraelio], ir elgėsi taip, kaip jis jiems prisakė. „Jie paklausė, kuo jis vardu, ir jis atsakė: šv[entasis] Paolo“[1], tai yra – šv. Paulius.

Antikrikščioniško viduramžių kūrinio ratas, kaip matom, užsidaro: skaitytojų ir klausytojų akyse nuvainikuotas ne tik naujos religijos kūrėjas, bet ir pati religija kaip sektantiška judaizmo atskala.

13. Apaštalas Paulius – pirmojo krikščionijos himno kūrėjas

Drastiška viduramžių judėjų rašytojų polemika su krikščionija ir jai palankėjančiais judėjais per­auga „Jėšaus kilmės istorijoje“ į bekompromisę priešpriešą naujai krikščionių religijai. Viduramžiškos polemikos atvirumas, be abejo, rėžia ausį šiuolaikiniams skaitytojams. Turbūt neatsitiktinai mūsų aptartas kūrinys iki šiolei cenzūruojamas „nutylėjimais“ pačių judėjų viešuose pokalbiuose ir net moksliniuose diskursuose, tarkim, žydų literatūros istorijose. Kaip teigia žydų viduramžių literatūros specialistai, „Jėšaus kilmės istorija“ (platesnis pav. „Sefertoldot Ješū“) yra savotiška Evangelijos parodija, ironiškas „žydiškas atsakas į krikščioniškąjį Jėzaus gyvenimo aprašymą“.

Viduramžių krikščionims taip turbūt neatrodė. Ne paslaptis, kad Romos katalikų bažnyčia šimt­mečiais stengėsi aptikti ir sunaikinti visus knygos nuorašus. Teologiniai ir kiti žydų persekiojimai buvo susiję su judėjų priešiškumu Jėzaus mokymui kaip pavojingos sektos erezijai. Prie to prisidėjo judėjų nusišalinimas nuo naujos Krikščionių bažnyčios, kurią ėmė telkti apaštalas Paulius po Jėzaus mirties, kviesdamas burtis ne tik apipjaustytuosius judėjus, bet ir graikus, ir kitų tautybių žmones.

Ne kas kitas, o apaštalas Paulius pirmasis paskelbė laiške tesalonikiečiams rūstų kaltinimą žydams, ataidėjusį žydų persekiojimais visame krikščioniškame pasaulyje ir viduramžiais, ir daug vėliau. Užjausdamas tesalonikiečius, kurie tapo Dievo bažnyčių sekėjais Judėjoje ir kentė persekiojimus, apaštalas teigė:

Jūs […] tą patį iškentėjote nuo savo tautiečių, kaip ir jos nuo žydų, kurie nužudė Viešpatį Jėzų ir pranašus, kurie persekiojo ir mus. Jie nepatinka Dievui ir yra visų žmonių priešai, nes draudžia mums skelbti pagonims, kad šie būtų išganyti. Taip jie nuolat pildo savo nuodėmių saiką, ir ant jų krinta galutinė Dievo rūstybė“ (1 Tes 2, 14–16).

Pats apaštalas Paulius, kaip vėliau visa Krikščionių bažnyčia, neretai polemizavo su priešininkais, bet šiaip jau savo veiklą grindė tvirtu tikėjimu ir Jėzaus dieviškumu, ir Bažnyčios visuotine plėtra bei galia. Galbūt ryškiausiai tas tikėjimas yra paties apaštalo Pauliaus laiške filipiečiams nusakytas įkvėptais žodžiais, kurie neretai vadinami pirmuoju krikščionijos himnu. Štai tas himnas Jėzui Kristui:

Jis, turėdamas Dievo prigimtį,

godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu,

bet apiplėšė pats save,

priimdamas tarno išvaizdą

ir tapdamas panašus į žmones.

Jis ir išore tapo kaip visi žmonės;

jis nusižemino,

tapdamas klusnus iki mirties,

iki kryžiaus mirties.

Todėl ir Dievas jį išaukštino

ir padovanojo jam vardą,

kilniausią iš visų vardų,

kad Jėzaus vardui priklauptų

kiekvienas kelis

danguje, žemėje ir po žeme

ir kiekvienos lūpos

Dievo Tėvo šlovei išpažintų:

„JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“

(Fil, 2, 6–11)

Apaštalo Pauliaus laikais, kaip matome, dar buvo išlikusi krikščionių ir judėjų teologinė skirtis, ir šventosios žydų knygos (Tora ir kt.) nebuvo pripažįstamos krikščionių.

Šiuolaikinė visų trijų abraominių religijų tyrinėtoja Karen Armstrong, kuri ne tik teoriškai, bet ir savo asmenine patirtimi turėjo progos palyginti visas tris religijas, pastebėjo, kad vienintelė šventoji knyga anuomet krikščionims buvo Evangelijos (Naujasis Testamentas).

Apaštalas Paulius, – pasak religijotyrininkės, – pirmasis krikščionių rašytojas ir krikščionybės, kaip religijos, pagrindėjas, tvirtino, kad Jėzus pakeitė Torą ir nuo šiolei Jėzus esąs svarbiausias Dievo atsivėrimas visam pasauliui. Mums telieka spėlioti, kas norėta tuo pasakyti. Pauliaus laiškai krikščionims buvo greičiau atsakymai į konkrečius klausimus, bet ne nuosek­lus ir griežtas teologijos išdėstymas. Veikiausiai jis manė Jėzų esant Mesijum; patsai žodis „kristus“ (christos) yra senosios žydų kalbos žodžio „Messiach“ (pateptasis) vertimas į graikų kalbą. Be to, apaštalas kalba apie Jėzų, kaip apie nepaprastą žmogų, nors pats Paulius, kaip dievobaimingas žydas judėjas, niekados nėra sakęs, kad Jėzus – įkūnytas Dievas.[2]

Svarbu įsidėmėti ir kitą esminę religijotyrininkės išvadą apie apaštalo Pauliaus teologinę argumentaciją, kuri rėmėsi anaiptol ne logika.

Norėdamas aprašyti savo jausmus, – pažymi K. Armstrong, – Paulius nuolatos naudojasi sąvoka „Kristuje“: krikščionys gyvena „Kristuje“, jie krikštyti Jo mirtimi, o Bažnyčia sudaranti kažkokiu mįslingu būdu Kristaus Kūną. Įrodinėti panašias tiesas pasitelkus logiką Paulius net nemėgino. Kaip daugelis kitų judėjų, jis labai miglotai įsivaizdavo, kas gi yra tas graikų racionalizmas, kurį jis pats paprasčiausiai vadino „beprotybe“ (ibidem).

Šitaip mes priėjome prie ketvirtosios viduramžių religinės paradigmos – prie pagonybės, kuri rėmėsi antikinės Graikijos ir senovės romėnų racionalizmu ir kurią ne tik apaštalas Paulius vadino „beprotybe“. O ką kalbėti apie XIII a. Baltijos kraštų pagonis, su kuriais niekas nesirengė nei diskutuoti, nei tartis dėl krikšto priėmimo Dievo žodžio sklaidos lygiu.

Šiuolaikinis kryžiaus žygių tyrėjas prancūzų istorikas Alenas Demuržė (Alain Demurger), norėdamas ne tiek paskelbti naujas savo interpretacijas, kiek, pasak jo, pateikti „medžiagą iš antrų rankų“, tai yra parodyti naujausių viduramžių tyrinėtojų – kolegų prancūzų, vokiečių, italų, ispanų ir kt. – darbo vaisius, griauna daugelį nusenusių mitų. Tarp jų ir Lietuvos istoriografijoje ilgus amžius puoselėtą mitą apie Baltijos kraštų krikšto istorinę būtinybę ir humanistinę reikšmę. Popiežių skelbti ir karinių ordinų vykdomi šventieji kryžiaus karai

Baltijos pakrantėse dažnai buvo žiaurūs. Pagonys anuomet [krikščionių akyse] buvo laukiniai žmonės, lygūs gyvuliams, nors tuo pačiu metu musulmonai ir žydai, likdami „nuodėmingais Kristaus vardo priešais“, vis dėlto išsaugojo teisę būti bent šiek tiek gerbiami. Prūsijos ir Livonijos akimis žiūrint (beje, tokia buvo bendroji ir krikščionių, ir musulmonų pozicija), pagonys neturėjo jokio kito pasirinkimo: tiktai krikštytis arba mirti[3].

Nors dažnai ir tokios galimybės nebūdavo siūloma….

Betgi čia – jau kito pokalbio tema, nemažiau prieštaringa ir dramatiška..

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.02.18


[1]      Rankraščio leidėjas S. Krausas pastebėjo, kad apaštalo Pauliaus ir kai kurių kitų asmenų vardai šitoje pasakojimo dalyje rašomi pagal itališką tarimą. Tai liudija, kad šį „Toldoth Ješū“ variantą rašė žydų autorius, gyvenęs Italijoje (op. cit. p. 360).

[2]     Karen Armstrong. The History of God. The 4000-years Quest of Judaism, Christianity and Islam. N. Y.: Ballantine Books, 1993. (Čia ir kitur citatos mano verstos iš: Армстронг К. История Бога. Тысячелетние искания в иудаизме, христианстве и исламе. Перевод К. Семенова под ред. В. Трилиса и М. Добровольского. К.–М.: „София“, 2004, p. 16.

[3]     Alain Demurger. Chevaliers du Christ. Les ordres religieux-militares au moyen age (XI–XVI siecle). Paris, 2002; citatos mano verstos iš: Демурже. Рыцари Христа. Военно-монашеские ордены в средние века, Х–X. Спб., 2008, р. 214–215.


Prisijunkite prie diskusijos