Admirolo Denico menas pasiduoti ( 1 )


Print

Vokietijos ginkluotosios pajėgos sudėjo ginklus gegužės 9-ąją, bet Didžiosios Vokietijos imperija gyvavo dar savaites, nors visą kraštą jau buvo pasidaliję sąjungininkai.

Laidojo Hitlerį dar gyvą

Hitleris savo įpėdinį įvardijo dar 1939 m. rugsėjo 1 d., sakydamas kalbą reichstage; tuo metu būsimojo maršalo Hermano Geringo vadovaujamų karinių oro pajėgų bombonešiai sėjo mirtį ant Lenkijos miestų, o fiureris šaukė kovosiąs su bet kuria valstybe, drįsiančia negerbti Vokietijos teisių. 

Jeigu šitoje kovoje man kas nors atsitiks, – pareiškė, – tada mano pirmasis įpėdinis – partijos bičiulis Geringas; jeigu kas atsitiks su partijos bičiuliu Geringu, mano kitas įpėdinis – partijos bičiulis Hesas. Jūs privalėsite jiems paklusti su tokia pat akla ištikimybe ir nuolankumu kaip man pačiam.

1945 m. balandžio viduryje Raudonosios armijos pabūklams pradėjus negailestingai niokoti Berlyną, Geringo nebuvo imperijos kanceliarijos bunkeryje, kur ryžosi likti Hitleris; nebėgo ir Bormanas su Gebelsu.

Balandžio 23 d. Hitleriui atnešė Geringo iš jo būstinės Pietų Vokietijoje pasiųstą radijo pranešimą: Mano fiureri! Jums nusprendus pasilikti Berlyne, ar sutiktumėte, kad aš nedelsdamas kaip jūsų įpėdinis 1941 m. liepos 29 d. įstatymo pagrindu paimčiau bendrą vadovavimą imperijai su visa veiksmų laisve šalies viduje ir užsienyje? Jeigu nesulauksiu atsakymo iki 10 val. vakaro, laikysiu tai patvirtinimu, kad negalite laisvai veikti ir kad įsigaliojo sąlygos, nurodytos jūsų įsake, ir veiksiu mūsų šalies ir mūsų tautos labui.

Pridėjęs, kad neranda žodžių savo jausmams fiureriui išreikšti, pasirašė: Jums ištikimas Geringas. Įsiutusio Hitlerio atsakymas nuskriejo gerokai prieš 22 valandą: Aš pašalinu Geringą iš visų pareigų, įskaitant mano įpėdinio pareigas, ir už išdavystę įsakau nedelsiant jį suimti.

Po kelių dienų nespėjęs atsikvošėti Hitleris sulaukė antro dūrio į nugarą. Vėlų balandžio 27-osios vakarą jam ant stalo padėjo Stokholmo radijo pranešimą: SS reichsfiureris Himleris mėgino užmegzti slaptas derybas dėl Vokietijos pasidavimo Vakarų sąjungininkams. Rytojaus dieną amerikiečių radijas patvirtino žinią, kad  Himleris  per Švedijos vyriausybę  pasiūlė sudaryti taiką su Didžiąja Britanija ir Jungtinėmis Valstijomis.

Be to, buvęs artimiausias fiurerio bendražygis tikino Hitlerį esant prie mirties ir neišgyvensiant ilgiau kaip 48 valandas po visiškos kapituliacijos paskelbimo. Amerikiečiai taip pat pranešė, kad Didžioji Britanija ir JAV gali priimti pasiūlymą dėl Vokietijos visiško kapituliavimo tuo atveju, jeigu vokiečiai pasiduos ir rusams; Himleriui duoda laiko iki rytojaus vakaro atsakyti, ar vokiečiai sutinka su šiuo reikalavimu.

“Ištikimojo Henriko” išdavystė Hitlerį paveikė, pasak liudininkų, kaip sprogusi bomba. Kadangi Himleris iš Berlyno buvo nepasiekiamas, įniršęs Hitleris įsakė sušaudyti SS ryšių karininką Vyriausiojoje būstinėje. Čia imta telkti ištikimus fiureriui dalinius, kurie galėtų duoti atkirtį sukilus Himleriui pavaldiems SS būriams. 

Balandžio 30 d. Hitleris nusižudė, paliepęs į savo politinį testamentą įrašyti pašalinantis Himlerį iš visų postų ir iš nacionalsocialistų partijos. Fiureris, atrodo, taip ir nesužinojo apie visas pinkles, kurias jam pastaraisiais mėnesiais rezgė kadaise amžiną ištikimybę prisiekęs bendražygis. Keli Hitleriui priešiški reicho ministrai ragino Himlerį, vadovaujantį SS daliniams ir policijai, jėga paimti valdžią į savo rankas ir priversti Hitlerį jo gimimo dieną, balandžio 20-ąją, perskaityti per radiją kreipimąsi į vokiečių tautą, bylojantį, kad Vokietijoje sukurta antra partija ir vadovavimą valstybei perima vyriausybė su Himleriu priešakyje. SS reichsfiureris iš pradžių sutiko imtis šio žygio, bet lemiamą valandą pabūgo ir atsitraukė.

Nelauktas Hitlerio įpėdinis

Balandžio 28 d. Vokietijos karinio jūrų laivyno vyriausiasis vadas grosadmirolas Karlas Denicas iš Pliono, kur  buvo jo štabas,  atvyko į Reinsbergą – čia neseniai iš Berlyno atsikraustė Vyriausioji vadovybė. Keliai buvo pilni į vakarus traukiančių pabėgėlių, sunkvežimių su sužeistais kareiviais ir civiliais. Britų ir anglų lėktuvai apšaudė transporto sankaupas, daug žmonių buvo užmušta. Į Šiaurės Vokietiją atvykus vermachto vyriausiajam vadui feldmaršalui Vilhelmui Keiteliui ir štabo viršininkui generolui pulkininkui Alfredui Jodliui, Denicas atsidėjo kariuomenės aprūpinimo ir atsitraukiančių kariškių bei pabėgėlių evakavimo Baltijos jūra reikalams.

Aukščiausiosios vadovybės būstinėje rado Himlerį. SS reichsfiureris užvedė  kalbą apie Hitlerio įpėdinį: kaip admirolas žiūrėsiąs, jeigu fiureriui žuvus Berlyne valstybės vadovu taps jis, Himleris? Denicas atsakė, jog pasirengęs tarnauti bet kuriai teisėtai savo šalies vyriausybei, nors ir abejoja, ar ateityje  pavyks sudaryti vieną visam kraštui valdžią. Buvo akivaizdu, jog vokiečiai prie Vyslos negalės ilgai priešintis rusų puolimui ir netrukus teks atiduoti Meklenburgą.

Tokioje padėtyje Denicui svarbiausias dalykas kariniu ir politiniu požiūriu regėjosi viena: kol įmanoma, koviniais ir visais kitais laivais atplukdyti iš rytinių provincijų kuo daugiau nuo rusų kariuomenės žiaurumų bėgančių žmonių.

Balandžio 30 d. Denicą pasiekė šifruota radiograma iš Reicho kanceliarijos, pasirašyta NSADP reichsleiterio ir Hitlerio asmeninio sekretoriaus Martino Bormano: Iš visų pusių apsupti išdavikų. Himleris per švedus pasiūlė kapituliaciją. Fiureris laukia iš jūsų skubių ir nekompromisinių veiksmų prieš išdavikus.

Ką galėjo nuveikti Denicas prieš „išdaviką“, kurio įsakymų tebeklausė SS kariuomenė ir visa policija?  Admirolas  pasiūlė Himleriui susitikti Liūbeke ir tą pačią dieną atvyko į miestą prie Travės upės, kur rado visus aukščiausius SS pareigūnus. Himleris patikino admirolą nerašęs jokių laiškų sąjungininkams ir nenorįs kivirčų tarp savųjų paskutinėmis karo dienomis; išsiskyrė taikiai (Himleris  melavo, bet  Denicui akys atsivėrė daug vėliau).

Tos pačios dienos pavakare į Plioną sugrįžusiam Denicui adjutantas atnešė dar vieną Bormano telegramą: Fiureris ką tik paskyrė jus, ponas admirole, savo įpėdiniu vietoj reichsmaršalo Geringo. Raštiškas patvirtinimas siunčiamas. Nuo šiol jūs turite teisę imtis visų veiksmų, priklausomai nuo padėties.

Netikėto paskyrimo sukrėstas admirolas atsakė sutinkąs vadovauti didvyriškai vokiečių tautos kovai ir pažadėjo išvaduoti Hitlerį iš apgulties, nežinodamas jį esant jau negyvą. Denicas nusprendė, jog Hitleris nori suteikti galimybę būtent ginkluotųjų  pajėgų atstovui užbaigti karą (tik daug vėliau, tarptautinio karo nusikaltėlių teismo Niurnberge metu, Denicas išgirdo visą Hitlerio testamentą – fiureris reikalavo žūtbūtinai tęsti kovą).

Tą patį vakarą Denicas iškvietė Himlerį, kuris, buvo matyti, save tebelaikė būsimu visateisiu valstybės vadovu. Į admirolo kabinetą Himlerį atlydėjo šeši ginkluoti esesininkai; savo ruožtu Denicas ant stalo po raštais slėpė pistoletą su atlaužtu gaiduku. Perskaitęs admirolo paduotą Bormano telegramą, Himleris nustebo ir išsigando – bent jau taip tvirtina Denicas savo prisiminimuose; išbalo ir gana ilgai tylėjo. Po to atsistojo ir kiek palenkęs galvą pratarė: Leiskite man tapti antruoju žmogumi jūsų valstybėje.

Paskirtasis Hitlerio įpedinis atkirto, kad tai negali būti nė svarstoma ir kad paties Himlerio bei jo vadovaujamų tarnybų paslaugos jam daugiau nereikalingos. Sugniuždytas Himleris pasišalino.(Himleriui nepavyko išnešti sveiko kailio, jis baigė savo dienas kaip ir paskutinė Trečiojo Reicho vyriausybė tą pačią gegužės 23-iąją, spėjęs anglų karo gydytojo akivaizdoje dantimis sutraiškyti ampulę su nuodais.)

Gegužės 1 d. Denicas gavo dar vieną Bormano telegramą: Testamentas įsigaliojo. Važiuoju pas jus. Iki man atvykstant patariu susilaikyti nuo viešų pareiškimų. Tai buvo tikra žinia, kad Hitleris negyvas. Bet naujajam Reicho prezidentui ir karinių pajėgų vyriausiajam vadui nė nedingtelėjo fiurerį galėjus nusižudyti – jis tikėjo jį žuvus apgultame Berlyne ir apie tai su derama pagarba pranešė savo kreipimesi į vokiečių tautą per radiją gegužės 1 d.

Denicas išdėstė ko pirmiausia imsis: Fiureris paskyrė mane savo įpėdiniu. Suvokdamas visą man tekusią atsakomybę, aš vadovauju vokiečių tautai šią lemtingą valandą. Mano svarbiausias uždavinys – išgelbėti vokiečių vyrus ir moteris nuo puolančių bolševikų. Kova tęsiama tik dėl šito aukšto tikslo. Kadangi anglai ir amerikiečiai trukdo vykdyti šią užduotį, mes tęsiame kovą ir  prieš juos. Anglai ir amerikiečiai šiuo atveju kovos ne dėl savo tautų interesų, o dėl bolševizmo įsigalėjimo Europoje.

Tas pats buvo pasakyta ir įsakyme ginkluotosioms pajėgoms: Vokietija pasiryžusi tęsti kovą su bolševikais iki tol, kol vokiečių kariniai daliniai ir šimtai tūkstančių šeimų iš rytinių provincijų bus išgelbėti nuo vergovės ir sunaikinimo, taip pat kovos su anglais ir amerikiečiais, kurie tam trukdo.

Nuotraukoje: Vokietijos karinio jūrų laivyno vyriausiasis vadas grosadmirolas Karlas Denicas.

(Bus daugiau)

2015.05.28; 05:23


Prisijunkite prie diskusijos