Advokatas Tadas Kelpšas: “Civilizuotose valstybėse niekas neklausia, kas moka honorarą advokatui” ( 2 )


Print

Tiems, kurie domisi lietuviškosios Temidės veikla, kurie stebi Lietuvos teismuose nagrinėjamas bylas, akivaizdu, jog advokatas – itin svarbi institucija siekiant tikro, nesurežisuoto teisingumo.

Tačiau akivaizdu ir tai, kad advokatai Lietuvoje nūnai susiduria su užtektinai rimtais sunkumais.

Tiesiog kai kas bevelytų, jog Lietuvoje advokatų išvis nebūtų arba jie turėtų tik minimalias, tik simbolines galias.

Su advokatu Tadu KELPŠU apie silpnąsias ir stipriąsias Lietuvos advokatūros puses kalbasi visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Teko girdėti, jog Lietuvoje keičiamas operatyvinės veiklos reglamentavimas – ją pakeis kriminalinė žvalgyba. Kas tai – tik formalus pavadinimo pakeitimas? Ar vis tik sulauksime kardinalių permainų?

Kaip tik Seimas priėmė naują Kriminalinės žvalgybos įstatymą. Iš esmės tai ta pati operatyvnė veikla, tik kitaip pavadinta. Vietoj tarnybų, užsiimančių operatyvine veikla, turėsime kriminalinę žvalgybą. Žodžiu, labiau taikomės prie europinių standartų, europinių pavadinimų. Kad savo modelius konstruojame pagal Europą, – nieko smerktino ar blogo.

Ydinga tai, kad kai kurios ikiteisminio tyrimo institucijos, pasinaudodamos tokiomis reformomis, gali norėti palengvinti sau darbą kitų sąskaita. Esama norų įteisinti slaptą duomenų rinkimą apie konfidencialų advokato ir jo ginamojo susižinojimą.

O tai jau kelias policinės valstybės link, kur slaptosios ir specialiosios tarnybos mėgaujasi beveik absoliučia galia, o įtariamieji ir kaltinamieji tampa beteisiais žmonėmis. Nors tokių pataisų motyvas, esą sudėtingos bylos teismuose tada būtų kur kas operatyviau nagrinėjamos nei iki šiol, iš pirmo žvilgsnio – gražus. Tikrai kai kurios bylos narpliojamos per ilgai. Tačiau pagrindinis teisinės valstybės siekis turėtų būti ne operatyvumas, o teisingumas. Kokį variantą jūs bevelytumėte pasirinkti: ilgai, bet sąžiningai, principingai nagrinėtą bylą, ar operatyviai, bet paviršutiniškai įvertintą bylą? Manau, pasirinktumėte tikrai ne operatyvumą.

Ten, kur skubama, ten tiesos – ne tiek jau daug?

Būtent skubėjimas mus stumia į chaosą. Būtent skubėjimas skatina neracionalius sprendimus. Štai kad ir mažosios Kedytės perdavimo motinai istorija. Klausimų ši situacija iškėlė labai daug. Tačiau klausimus užgožia emocijos. Negaliu vertinti šios bylos konkrečiai. Čia galima suprasti Laimutės Stankūnaitės vargus. Bet taip pat galima suvokti ir teisėjos Neringos Venckienės poziciją. Juk ir N.Venckienė turi savo tiesą.

Argumentų, kuriais būtų galima pateisinti vieną ar kitą pusę, – labai platūs dirvonai. Tačiau tokiais momentais svarbus santūrumas. Iš viešosios erdvės plūstantis valdžios institucijų nesantūrumas ir stiprina nusivylimą. Stebina institucijų atstovų noras viešai “auklėti” vieną ar kitą šios istorijos pusę, ginti “munduro blizgesį”, o ne visuomenei aiškinti, kas iš tikrųjų vyksta.

Kas čia blogo, jei Lietuvos visuomenės dėmesys atkreipiamas į teisėjų ar prokurorų darbo broką? Ypač jei tai daro advokatas. Kitaip tariant, teisininkas. Man regis, advokatą derėtų pagirti už aktyvumą, principingumą. Vaizdžiai tariant, savo kaip advokato pareigą jis atlieka neformaliai. Juk mums turėtų rūpėti tik tai, ar advokatas sako tiesą, kai pabrėžia, jog prieš jo ginamąjį prokurorai nėra surinkę jokių įkalčių, nei tiesioginių, nei šalutinių.

Būtent. Tikrai esama kolegų, kurie pritaria aktyviai advokato pozicijai platinti savo nuomonę apie nagrinėjamos bylos trūkumus. Advokatas turi teisę pasirinkti tokią gynybos taktiką, ir mes privalome ją gerbti. Galime nesutikti, galime stebėtis, bet gerbti – privalu. Jis, tik jis pats turi teisę apsispręsti, kaip jam elgtis, kur ribos, kurių jau nebegalima peržengti. Didžiausios mūsų bėdos atsiranda tada, kai skubame ne suprasti, ne įsijausti, o teisti ir kritikuoti. Dėl santūrumo trūkumo kenčiame visi.

Dauguma mūsų teisėjų – labai sąžiningi, principingi. Turime ir puikių prokurorų. Taip pat – ir puikių advokatų. Bet teko girdėti, kaip sąžiningi, principingi teisėjai bijo priimti vienintelį teisingą sprendimą, nes žino, jog sprendimas nepatiks visuomenei, ir “žiniasklaida jį suvalgys”.

Tokios baimės esama ir dėl Garliavos įvykių. Visuomenė susiskaldžiusi. Ir viena, ir kita pusė žino, kaip viskas dėjosi iš tikrųjų. Tačiau ir vieni, ir kiti žino tik dalį tiesos. Pasakyti, kas kaltas, o kas – teisus, gali tik tie, kurie žino visą tiesą. O kas žino visą tiesą? Didžiausias paradoksas. Niekad nereikia pamiršti, jog viešojoje erdvėje pasirodanti informacija gali būti tendencinga ir kryptingai apdorota. Pasiduoti emocijoms – pati blogiausia išeitis.

Kaip Jūs vertinate lietuviškąją nuostatą, jog žurnalistus už šmeižtą ar įžeidimą nūnai galima teisti kaip kriminalinius nusikaltėlius?

Visos šmeižimo ir įžeidimo veikos turėtų būti dekriminalizuotos. Žurnalistų ir apskritai viešosios nuomonės reiškėjų persekiojimo baudžiamąja tvarka neturėtų likti. Melagingas žinias sąmoningai ar nesąmoningai paskleidęs žurnalistas privalo atsakyti. Bet tik – civiline, o ne baudžiamąja tvarka. Vakarų demokratijos eina būtent tokia linkme – šmeižimo ir įžeidimo bylos paliekamos civilinės teisės reguliavimo sričiai. Tai reiškia, kad žurnalistas, padaręs žalą, ją privalo atlyginti, tačiau jį skelbti nusikaltėliu – per daug drastiška.

Ar tokie pokyčiai bus greitai įgyvendinti ir Lietuvoje, – nežinau. Matyt, reikia kokio nors drastiško įvykio, kuris labai sukrėstų, ir tada ledai pajudės iš mirties taško. Lietuviškoji patirtis, deja, byloja, jog be drastiškų nutikimų tokių pokyčių galima laukti dar labai ilgai.

Ar tikrai advokatai – milijonieriai? Ar tikrai gynybos atstovai mėgaujasi pasakiškais honorarais?

Tai – mitas. Matyt, kažkieno specialiai inspiruojamas. Neturintis nieko bendro su realybe. Esu skaitęs advokatės, Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojos Liudvikos Meškauskaitės pastabų, jog advokatai iš uždirbtų honorarų privalo maždaug pusę pinigų pervesti į valstybės biudžetą pačių įvairiausių mokesčių pavidalu. Tokia yra tiesa.

Statistinis advokatas vidutiniškai uždirba maždaug tiek, kiek ir mūsų mokytojai, turintys užtektinai solidų darbo stažą. Tai reiškia, kad po mokesčių atskaitymų advokatams per mėnesį vidutiniškai lieka apie pusantro – pora tūkstančių litų. Niekaip negaliu sutikti, jog tai – dideli pinigai. Mat už tuos pinigus advokatas dar turi išlaikyti ir savo biurą, turėti buhalterę, kompiuterį, transporto, ryšio priemones.

Provincijoje dirbančių advokatų padėtis dar sudėtingesnė. Provincijoje uždirbti tą pusantro – pora tūkstančių litų – dar sunkiau. Kai kurie advokatai skursta pačia tikriausia šio žodžio prasme.

Be abejo, verslo srityje plušantys advokatai honorarais nesiskundžia. Tačiau tokių – mažuma. Lietuviškųjų mokesčių sistema kažkodėl surėdyta būtent taip, kad kūrybinės profesijos atstovai prilyginami mažosioms įmonėms. Advokato praktika besiverčiantis teisininkas nėra ir negali būti mažąja įmone. Tai du nepalyginami dalykai.

Įstatymai labai griežtai apibrėžia net tai, koks privalo būti advokato biuras. Advokatui neužtenka nuomotis vieno kambario kontoros. Ten turi būtinai būti ir specialus kambarys, kur advokatas galėtų išklausyti konfidencialaus kliento pasakojimo. Taigi tie, kurie skleidžia mitus, esą advokatai vartosi kaip inkstai taukuose, tiesiog begėdiškai meluoja.

Mūsų prokurorai ir teisėjai atsidūrę nepalyginamai geresnėje situacijoje?

Jie turi socialines garantijas. Jie turi valstybės apmokamas atostogas. Advokatas pinigų atostoginiams privalo užsidirbti pats. Jei prokurorai ir teisėjai išlaikomi už mokesčių mokėtojų pinigus, tai advokatai iš mokesčių mokėtojų negauna nė cento. Užtat į valstybės biudžetą jie pervedą didesniąją uždirbtų honorarų dalį.

Advokatus išlaiko ne valstybė, o klientai. O kliento pasitikėjimą užsitarnauti ne taip paprasta. Reikia didelių pastangų, patirties, žinių, galų gale – laiko, kad klientai pradėtų tavimi pasitikėti, kad norėtų tavo pagalbos.

Kaip derėtų išvengti negerovės, kai valstybė garantuoja nemokamą teisinę pagalbą, tačiau negarantuoja teisės klientui pačiam pasirinkti gynėjo?

Tokią dilemą lengva pašalinti. Prisiminkime lietuviškąją švietimo reformą. Ten įdiegta vadinamoji mokinio ir studento krepšelio sistema. Jei mokinys keliauja iš vienos mokyklos į kitą, paskui jį keliauja ir pinigų krepšelis, skirtas išlaikymui.

Panašią sistemą būtų galima sukurti ir teisinėje srityje. Jei valstybė garantuoja nemokamą teisinę pagalbą tiems, kurie neišgali patys pasisamdyti advokato, tai sudarykime ir sąlygas, leidžiančias tokiems žmonėms patiems laisvai pasirinkti advokatą. Juk egzistuoja konkretūs įkainiai, kiek valstybė moka valstybės apmokamiems advokatams. O advokatas, kuriam tokie įkainiai nepriimtini – nesiims tokių bylų. Kita vertus, bus galima sutaupyti lėšų biurokratiniam aparatui, kuris šiuo metu koordinuoja garantuojamos valstybės teisinės pagalbos teikimą ir jas skirti dar didesniam skaičiui žmonių, kuriems reikia teisinės pagalbos.

Nesu revoliucijų šalininkas. Ypač teisinėje sistemoje. Petrvarkos čia būtinos, bet nuoseklios, labai gerai pasvertos ir apgalvotos. Juk kalbame ne apie butaforinį teisingumą, o žmonių likimus, jų gyvenimo istorijas, kurias lemia teisinė sistema.

Nuotraukoje: advokatas Tadas KELPŠAS, šio interviu autorius.

2012.05.22


Prisijunkite prie diskusijos