Advokatė Liudvika Meškauskaitė: „Nusikaltimo sudėtis yra vienintelis patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas“


Print

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia išsamią advokatės Liudvikos Meškauskaitės kalbą, perskaitytą Vilniaus Apygardos teismo posėdyje.

Čia konkrečiai ir aiškiai išdėstyt žurnalistui Gintarui Visockui palankūs argumentai. Juos pateikiame visuomenės dėmesiui.

Tegul skaitytojai išklauso gynybos argumentus ir patys sprendžia, kas čia kaltas, o kas – teisus: žurnalistas Gintaras Visockas ar generolas Česlovas Jezerskas.

Advokatės Liudvikos Meškauskaitės ginamoji kalba, atstovaujant kaltinamajam Gintarui Visockui Vilniaus m. 1 apylinkės teismo baudžiamojoje byloje privataus kaltinimo tvarka pagal pareiškėjo (nukentėjusiojo) skundą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo pagal LR BK 154 str. 2 d. ir 155 str.

1.           Pagal baudžiamąją teisę nusikaltimo sudėtis yra vienintelis patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas. Nusikaltimo požymių visuma, aprašyta įstatyme, apibūdina veiką kaip nusikaltimą ir tuo atžvilgiu nusikaltimo sudėtis tampa „lygiu matu“ visiems tam tikrą veiką padariusiems asmenims. Kitaip tariant, jeigu veikoje trūksta bent vieno įstatyme aprašyto nusikaltimo sudėties požymio, asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tai lemia ypatingą tikslaus nusikaltimo požymių konstatavimo reikšmę (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

Dėl nusikaltimo pagal BK 154 str. 2 d. sudėties

2.           Pagal BK 154 str. numatyto nusikaltimo dispoziciją, šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.

Objektyvieji šmeižimo požymiai:

1) nusikaltimo padarymo aplinkybės, t.y. tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai tikrovės neatitinkančios, žeminančios asmens garbę ir orumą žinios (žr. pvz. LAT 2007-06-29 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-408/2007 ir kt.).

Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 154 str. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais (žr. pvz. LAT 2009-04-21 baudžiamojoje byloje Nr.2A–1/2009 ir kt.).

2) nusikaltimo objektas – tai teisinis gėris, kurį gina baudžiamasis įstatymas ir į kurį kėsintasi nusikaltimu. LR BK 154 str. 2 d. prasme objektas yra asmens garbė ir orumas,  kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją.

Subjektyvieji šmeižimo požymiai:

1) kaltė, t.y. šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas. Paskleisdamas informaciją, kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį. Be to, nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, kai kaltininkas suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos, neatitinka tikrovės ir žemina kito asmens garbę ir orumą (žr. pvz. LAT 2005-12-06 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-545/2005; KLAP 2009-02-20 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A–118-174/2009 ir kt.).

2) nusikalstamos veikos subjektas – asmuo, paskleidęs galimai tikrovės neatitinkančią ir asmenį žeminančią informaciją.

Šmeižimą kvalifikuojantys požymiai:

LR BK 154 str. 2 d. nurodyti šmeižimą kvalifikuojantys požymiai – galimai tikrovės neatitinkančios ir asmenį žeminančios informacijos paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje arba asmens šmeižimas neva šis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą.

3.           Pareiškėjas (nukentėjusysis) nurodo, kad kaltinamasis, paskleidęs teiginius

O sovietmečiu pačius gabiausius SSRS teritorijoje kontroliavo visagalė slaptoji tarnyba – KGB

Č. Jezerskas – buvęs imtynininkas profesionalas

Č. Jezerskas skynė pergalę po pergalės, ne sykį lipo ant čempiono pakylos

pažeidė jo garbę ir orumą. Pareiškėjo manymu, kaltinamojo paskleisti teiginiai neatitinka tikrovės. Pareiškėjas mano, kad teiginiai priskirtini žinioms, kurios žemina jo garbę ir orumą, niekina jį. Be to, pareiškėjas nurodo, jog kaltinamojo tyčią įrodo aplinkybė, kad teiginiai buvo paskelbti 2009 m. balandžio mėn., t.y. prieš pat LR prezidento rinkimus, taip pat tai, jog kaltinamasis nesirėmė jokiais faktais, neatliko jokio tyrimo, kurio rezultatai įrodytų pareiškėjo ryšius su KGB. Dėl šių priežasčių, pareiškėjo manymu, kaltinamasis, žurnalistas Gintaras Visockas, privalo būti patrauktas baudžiamojon atsakomyėn dėl šmeižto pagal LR BK 154 str. 2 d.

4.           Pareiškėjas neįrodė nusikaltimo pagal LR BK 154 str. 2 d. sudėties, todėl nėra pagrindo patraukti kaltinamąjį Gintarą Visocką baudžiamojon atsakomybėn.

5.           LR BK 154 str. prasme, asmenį gali paniekinti ar pažeminti tik tokia informacija, kuri neatitinka tikrovės ir kuri yra prilyginama žinioms. Taigi objektyvioji šio nusikaltimo pusė reikalauja tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį, paskleidimo fakto nustatymo.

Žeminančiomis garbę ir orumą laikomos tokios tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymų, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę, orumą, gerą vardą visuomenėje. Tai klaidinga ir diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį buityje, šeimoje, viešajame gyvenime, nesąžiningą visuomeninę, gamybinę-ūkinę, komercinę veiklą ir pan.

Akivaizdu, kad ginčo teiginiai nėra žeminančio pobūdžio. Tai, kad pareiškėjas įvardijamas buvusiu imtynininku profesionalu, ne kartą skynusiu pergales ir lipusiu ant čempiono pakylos, objektyviai negali būti pripažinta žeminančia asmens garbę ir orumą informacija. Pirmiausia, ši informacija jokia forma nediskredituoja pareiškėjo, be to, tai tikrovę atitinkanti informacija.

Tuo tarpu ginčo teiginys, kuriuo pranešama, kad „sovietmečiu pačius gabiausius SSRS teritorijoje kontroliavo visagalė slaptoji tarnyba – KGB“, apskritai nėra informacija apie pareiškėją, todėl taip pat negali būti pripažinta žeminančia pareiškėjo garbę ir orumą.

6.           Byloje esančioje Lietuvių kalbos instituto atliktos lietuvių kalbos ekspertizėje Nr. E-10-06, kurią užsakė pareiškėjo atstovė advokatė Jurgita Bieliūnienė, nustatyta, kad ginčo teiginiuose nėra tiesiogiai konstatuojama, jog pareiškėjas (nukentėjusysis) Č. Jezerskas buvo kontroliuojamas KGB. Ekspertizės išvadoje nustatyta, jog tik sugretinus ginčo teiginius, straipsnio skaitytojai gali susidaryti įspūdį, kad pareiškėjas galėjo būti kontroliuojamas KGB.

7.           Baudžiamojoje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčo teiginiais nebuvo paskleista vienareikšmiškai suprantama žinia, kad pareiškėjas (nukentėjusysis) buvo kontroliuojamas KGB. Ginčo teiginiais yra perteikiamas subjektyvus straipsnio autoriaus G. Visocko faktų ir duomenų vertinimas, perduodamos mintys, idėjos bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Taigi, akivaizdu, kad teiginiai negali būti objektyviai vertinami kaip tikrovės neatitinkančios ir pareiškėjo garbę ir orumą žeminančios žinios. Atsižvelgiant į tai, darytina pagrįsta išvada, kad byloje nėra objektyviųjų nusikaltimo požymių kaltinamojo G. Visocko baudžiamajai atsakomybei pagal LR BK 154 str. kilti.

8.           Pažymėtina, jog baudžiamajai atsakomybei kilti LR BK 154 str. prasme, būtina įrodyti subjektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, t.y. būtina kaltininko tiesioginė tyčia, nukreipta nukentėjusiojo garbei ir orumui pažeminti. Kaltininkas turi suvokti, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos, neatitinka tikrovės ir žemina kito asmens garbę ir orumą.

Šioje byloje, akivaizdu, kad kaltinamasis G. Visockas, paskelbdamas straipsnį su ginčo teiginiais, neturėjo tikslo pažeminti pareiškėjo garbę ir orumą. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo teiginiai atitinka tikrovę, akivaizdu, jog kaltinamasis G. Visockas objektyviai negalėjo veikti tiesiogine tyčia. Taigi, darytina pagrįsta išvada, kad nusikalstamoje veikoje, kuria yra kaltinamas žurnalistas G. Visockas, trūksta įstatyme aprašyto nusikaltimo sudėties subjektyvaus požymio – kaltininko tiesioginės tyčios. Dėl šių priežasčių, akivaizdu, kad kaltinamasis G. Visockas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 154 str.

Dėl nusikaltimo pagal BK 155 str. sudėties

9.           Pagal LR BK 155 str. 1 d. atsako tas, kas viešai žodžiu ar raštu užgauliai pažemino kitą žmogų. Įžeidimas žodžiu pasireiškia neigiamu nepadoriu žmogaus ar jo prestižo įvertinimu, žeminančiu žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse. Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes.

Teisės aktai sąvoką „įžeidimas“ visų pirma sieja su užgauliu žmogaus, jo garbės ir orumo, pažeminimu, tai yra siekiu paniekinti asmenį. Taigi įžeidimu akivaizdžiai žeminama kito asmens garbė ir orumas, vien tik turint tikslą kitą žmogų pažeminti.

Teismų praktikoje teisėtas nuomonės, tame tarpe ir neigiamos, reiškimas apie kitą asmenį nesiejamas su tam tikromis objektyviomis aplinkybėmis ar faktais, kurių tikrumą galima patikrinti taikant tiesos ir netiesos kriterijus (žr. pvz. LAT 2001-09-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-747/2001 ir kt.), todėl nuomonė negali įžeisti kito žmogaus.

Be to, teismų praktikoje pažymima, kad atitinkama forma išreikšti asmens vertinimai, gali asmeniškai nukentėjusįjį įžeisti, tačiau tai dar nereiškia, kad toks įžeidimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal LR BK 155 str.

Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas viešai nepadoriai apibūdindamas asmenį suvokia, kad užgauliai žemina nukentėjusįjį, ir nori šitaip jį pažeminti, užgauti.

10.       Pareiškėjas nurodo, kad kaltinamasis G. Visockas, paskelbdamas žemiau nurodytus teiginius, jį įžeidė.

Bet kai kurie jo gyvenimo epizodai įtartini.“ „Nors teisėsauga nustatė, jog dėl šių mirčių šeimos galva visiškai nekaltas, nemalonūs gandai tebesklando. Girdi, moteriai kažkas padėjo nusižudyti, nes ji itin daug žinojo apie vyro draugus, drauges, verslo partnerius, be to, ruošėsi skirtis.

Nesuimtas todėl, kad visiškai švarus, ar nesuimtas todėl, kad turėjo galingų užtarėjų?

Č. Jezerską jis paskyrė vadovauti itin svrabiai ir įtakingai institucijai – KAM Generalinei inspekcijai. Matyt, buvo norima į šį postą pastatyti būtent tokį žmogų, kuris slopintų, bet nekeltų į dienos šviesą karinėse sferose susikaupusias negeroves.

Arvydui Pociui, kuris jau tuo metu turėjo patirties vadovauti 10 tūkst. karių pajėgoms, kuris nebijojo tikrintis melo detektoriumi, kalbėjo angliškai, kuris nebuvo įsipainiojęs su abejotinos reputacijos verslininkais. Č. Jezerskui, paskui kurį velkasi keistų sutapimų bei įtarimų šleifas“.

Pareiškėjas nurodo, kad kaltinamasis, remdamasis gandais, ginčo teiginiais iškėlė abejonę dėl pareiškėjo (nukentėjusiojo) nekaltumo (b.l. 4), retoriniu klausimu netiesiogiai išreiškė mintį, kad pareiškėjas nebuvo suimtas, nes turėjo galingų užtarėjų. Taip pat skunde nurodoma, kad kaltinamasis pateikė nuomonę, kad pareiškėjas neskaidriai vadovavo KAM Generalinei inspekcijai. Todėl, pareiškėjas mano, kad žurnalistas G. Visockas turėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 155 str.

11.       Pareiškėjas neįrodė nusikaltimo pagal LR BK 155 str. sudėties, todėl nėra pagrindo patraukti kaltinamąjį Gintarą Visocką baudžiamojon atsakomybėn.

12.       LR BK 155 str. prasme, asmenį gali įžeisti tik tokia informacija, kuria užgauliai žeminami asmens garbė ir orumas. Pagal įstatymo analogiją, asmenį įžeisti gali tik tokia informacija pirmiausia, kuri prilyginama žinioms. Taigi objektyvioji šio nusikaltimo pusė reikalauja žeminančių asmens garbę ir orumą žinių paskleidimo fakto nustatymo.

Tiek iš ginčo teiginių paskelbimo konteksto, tiek iš pačių teiginių matyti, kad kaltinamojo G. Visocko paskelbti teiginiai negali būti prilyginami pareiškėją žeidžiančioms žinioms. Akivaizdu, kad kaltinamasis G. Visockas cituojamas mintis išsakė ne kaip konkrečią, kategorišką ir vienareikšmę informaciją apie pareiškėją Č. Jezerską, o su tam tikra abejone. Tą įrodo tokie žurnalisto pavartoti žodžiai/žodžių junginiai, kaip „įtartina“, „gandai tebesklando“, „keistų sutapimų bei įtarimų šleifas“, „matyt“ ir pan., taip pat pavartoti retoriniai klausimai ir kitos literatūrinės išraiškos priemonės. Tokiu būdu žurnalistas G. Visockas interpretuoja turimą informaciją, ją pateikia skaitytojų vertinimui, todėl, akivaizdu, kad G. Visocko minčių negalima laikyti žiniomis.

Šias aplinkybes taip pat įrodo byloje esantys rašytiniai įrodymai, t.y. Lietuvių kalbos instituto atlikta lietuvių kalbos ekspertizė Nr. E-10-06. Ekspertizės išvadoje nurodyta, kad pirmuoju ginčo teiginiu keliama abejonė dėl tam tikrų teisėsaugos nustatytų faktų, t.y. pasakymu „gandai tebesklando“ ir įterpiniu „girdi“ leidžiama suprasti, kad neįvardyti informacijos šaltiniai turi priešingų duomenų negu nustatyta teisėsaugos (Ekspertizės 4 psl.).

Ekspertizėje taip pat nustatyta, kad trečiasis teiginys laikytinas autoriaus nuomonės pateikimu (Ekspertizės 5 psl.), nes šio teiginio žodžiai „greičiausiai, matyt“ rodo, kad jais reiškiamas tam tikras straipsnio autoriaus, t.y. kaltinamojo G. Visocko, spėjimas. Taigi, vertinant šiuos teiginius, darytina išvada, kad jais pareiškėjas nėra tiesiogiai įvertinamas neigiamai, todėl jie negali būti laikomi įžeidžiančiais pareiškėjo garbę ir orumą.

Ekspertizės nustatyta, kad ketvirtasis teiginys yra pateikiamas kaip netiesioginė užuomina, tikėtina minimo fakto galimybė, kad pareiškėjas bijojo tikrintis melo detektoriumi, galėjo būti įsipainiojęs į ryšius su abejotinos reputacijos verslininkais. Taigi ir šis teiginys negali būti vertinamas kaip neigiamo turinio žinia apie pareiškėją, todėl negali būti pripažintas įžeidžiančiu pareiškėją.

13.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendrojoje ekspertizės išvadoje nustatyta, kad kaltinamojo žurnalisto G. Visocko straipsnyje paskleistuose teiginiuose „nepadorumo elementų neįmanoma įžvelgti, nes vartojama padorumo kriterijus atitinkanti leksika“ (Ekspertizės 6 psl.). Pareiškėjui Č. Jezerskui nepateikiama tiesioginių kaltinimų, kurie galėtų jį įžeisti. Skaitytojams straipsniu tiesiog sukeliama abejonių, ar pareiškėjas kaip asmenybė yra tinkamai kandidatuoti į Lietuvos Respublikos prezidentus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad kaltinamojo G. Visocko straipsnyje išdėstytos mintys negali būti laikomos įžeidžiančiomis žiniomis apie pareiškėją. Kaltinamasis nežemino ir nesiekė pažeminti pareiškėjo (nukentėjusiojo) straipsnyje paskelbdamas ginčo teiginius. Kadangi pareiškėjas ginčo straipsnio paskelbimo metu kandidatavo į vienas svarbiausių valstybės pareigas, t.y. siekė užimti Lietuvos Respublikos prezidento postą, kaltinamasis, būdamas žurnalistu, manė esant tinkama atkreipti skaitytojų dėmesį į tam tikras Č. Jezersko asmenines savybes.

14.       Apibendrinant, darytina pagrįsta išvada, kad nusikalstamoje veikoje, kuria yra kaltinamas žurnalistas G. Visockas, nėra įstatyme aprašyto nusikaltimo sudėties tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų požymių, t.y. ginčo teiginiais yra paskelbta žurnalisto G. Visocko nuomonė ir keliamos tam tikros abejonės dėl Č. Jezersko asmenybės, be to, nėra kaltininko tiesioginės tyčios. Dėl šių priežasčių, akivaizdu, kad kaltinamasis G. Visockas  negali būti patraktas baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 155 str.

Dėl saviraiškos laisvės ribų

15.       Pareiškėjas Č. Jezerskas skunde nurodo, kad kaltinamasis G. Visockas peržengė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 str. įtvirtintos teisės į saviraiškos laisvę ribas, nes paskelbė apie jį tikrovės neatitinkančius ir jo garbę bei orumą žeminančius, taip pat įžeidžiančius teiginius. Dėl šių priežasčių, pareiškėjo manymu, žurnalistas G. Visockas turi atsakyti baudžiamąja tvarka.

16.       Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje yra aiškiai nurodęs, kad teisė reikšti savo mintis ir įsitikinimus yra viena pagrindinių žmogaus teisių. Tuo tarpu teisė į saviraiškos laisvę yra kiekvienos teisinės ir demokratinės valstybės pagrindas. Būtent ši teisė suteikia asmeniui, ypatingai žurnalistui, garantijas, kad sąžiningai reikšdamas savo nuomonę svarbiais, visuomeninę reikšmę turinčiais klausimais, jis nebus baudžiamas ar kitaip persekiojamas. EŽTT ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs, kad spaudos laisvė suteikia visuomenei vieną geriausių priemonių, leidžiančių sužinoti politinių lyderių idėjas ir pažiūras bei susiformuoti nuomonę apie juos. Politinės diskusijos laisvė yra Konvencijoje vyraujančios demokratinės visuomenės koncepcijos šerdis (žr. EŽTT sprendimas Lingens byloje).

EŽTT yra nurodęs, kad leidžiamos politiko kritikos ribos yra platesnės nei privataus asmens. Politikas neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria nuodugniai kiekvieno savo žodžio bei darbo kontrolei – tiek žurnalistų, tiek plačiosios visuomenės, ir jis turi rodyti daugiau tolerancijos. Politiko teisės į reputacijos apsaugą ribos turi būti įvertinamos atsižvelgiant į laisvos diskusijos politiniais klausimais interesus (žr. EŽTT sprendimas Lingens byloje).

17.       Atsižvelgdamas į šią EŽTT jurisprudenciją, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad politikai, kiti visuomenės veikėjai nesinaudoja tokia plačia garbės ir orumo apsauga kaip privatus asmuo. Savo praktikoje teismas yra nurodęs, kad žmogaus garbė ir orumas – tai dialektiška sąvoka, kuri gali būti apibūdinta tik tiesiogiai įvertinant visumą aplinkybių, kuriomis ji išsakyta: socialinį-politinį kontekstą, pareiškėjo ir adresato tarpusavio santykius, asmens viešumą ir pan. Kiekvienas asmuo, aktyviai dalyvaudamas politiniame gyvenime, turi tolerantiškai priimti aštresnę, kartais ne visai pagrįstą kritiką, nes tokia politinės veiklos ir populiarumo kaina (žr. pvz. LAT 2005-12-06 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-545/2005 ir kt.).

18.       Ginčo teiginių paskelbimo metu pareiškėjas Č. Jezerskas siekė užimti Lietuvos Respublikos prezidento postą ir dalyvavo rinkiminėje kampanijoje. Demokratinėje visuomenėje, vykstant įtemptai politinei kovai dėl svarbiausių valstybės pareigų, žurnalistas atlieka tam tikro sargo funkcijas – jis turi pareigą supažindinti plačiąją visuomenę su kandidato į prezidento postą asmenybe ne vien jį liaupsindamas, bet taip pat atskleisdamas ir pateikdamas viešajai diskusijai ne tokius teigiamus kandidato būdo bruožus. Kaltinamasis G. Visockas, būdamas žurnalistu, manė esant tinkama atkreipti skaitytojų dėmesį į atitinkamas Č. Jezersko asmenines savybes ir į jo ankstesnę veiklą.

19.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kaltinamajam Gintarui Visockui patraukti baudžiamojon atsakomybėn nėra teisinio pagrindo, t.y. nėra įstatyme įtvirtintų nusikalstamų veikų požymių pagal  LR BK 154 str. ir 155 str. Be to, įvertinus tiek EŽTT, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šios kategorijos bylose, akivaizdu, kad patraukus baudžiamojon atskomybėn Gintarą Visocką būtų nepagrįstai susiaurintos saviraiškos laisvės, garantuojamos tiek Konvencijos 10 str., tiek LR Konstitucijos ribos.

Dėl šių priežasčių teismo p r a š o m e:

1) kaltinamąjį Gintarą Visocką pripažinti nekaltu pagal LR BK 154 str. ir 155 str. ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Nuotraukoje: advokatė Liudvika Meškauskaitė.

2011.01.28


Prisijunkite prie diskusijos