Advokatė Liudvika Meškauskaitė: “žurnalistų tikrai negalima bausti už tai, ką gali pamanyti statistinis skaitytojas”


Print

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia išskirtinį Lietuvos Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojos, advokatės Liudvikos MEŠKAUSKAITĖS interviu.

Pagrindinė pokalbio tema – iššūkiai, su kuriais susiduria šiandieninė mūsų žiniasklaida. Tie iššūkiai – labai rimti. Esama požymių, jog Lietuvoje bandoma užčiaupti burnas kritiškai rašantiems žurnalistams, kėsinamasi į žodžio laisvę. Su advokate Liudvika MEŠKAUSKAITE kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.

Lietuvos įstatymuose vis dar įteisinta nuostata, jog žurnalistai gali būti baudžiami privataus kaltinimo tvarka. Tiksliau tariant, prilyginami kriminaliniams nusikaltėliams. Taip, žurnalistai, ypač tie, kurie rašo kritiškai ir dažnai, turi užtektinai priešų, kurie, pasitaikius pirmai progai, norėtų ne tik atkeršyti, bet ir užčiaupti jiems burnas. Bet ar žurnalistams už jų profesinę veiklą galima taikyti pačias griežčiausias bausmes? 

Negalima sakyti, esą žurnalistų nedera bausti. Žurnalistai, jeigu nusižengė įstatymui, privalo atsakyti lygiai taip pat, kaip ir visi kiti Lietuvos piliečiai. Žurnalistams negalima taikyti išimčių. Tačiau jūs, Gintarai, turite omenyje įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę už šmeižtą bei įžeidimą.

Įstatymas, numatantis baudžiamąją atsakomybę už šmeižtą bei įžeidimą, atkeliavo į mūsų Baudžiamąjį kodeksą iš sovietmečio. Jis galiojo gūdžiais sovietiniais metais, jis, deja, galioja ir šiandien. O tai reiškia, kad šmeižtas bei įžeidimas Lietuvoje vis dar traktuojami labai griežtai – kaip kriminalinis nusikaltimas. Tik Lietuvoje pareikalauti tokio pobūdžio atsakomybės galima privataus kaltinimo tvarka. Tokių bylų Lietuvoje nekelia nei prokuratūra, nei ikiteisminio tyrimo organai. Tokias bylas šiandieninėje Lietuvoje iškelti gali bet kas būtent kaip privatus asmuo.

Jei aš ką nors viešai apibūdinsiu negražiu, nepagarbiu, žeminančiu žodžiu, pavyzdžiui, aukšto rango pareigūną, supykęs asmuo už šmeižtą ar įžeidimą man gali iškelti baudžiamąją bylą. Bet ne kaip pareigūnas ar politikas, o kaip privatus asmuo. Kodėl tokia galimybė kelia pavojų demokratinei šalies sąrangai? Kodėl tokia nuostata civilizuotoje bendruomenėje neturėtų būti toleruojama? Jei žurnalistas pamelavo arba įžeidė, privalo atsakyti. Už šmeižtą bei įžeidimą turi būti numatyta atsakomybė.

Tik čia neturėtų būti būtent kriminalinio vertinimo. Civilizuotose visuomenėse bausmė privalo būti adekvati padarytam nusikaltimui. O kriminalinė atsakomybė – pati rimčiausia. Vaizdžiai tariant, žurnalistai, ir ne tik žurnalistai, bet visi tie, kurie viešai reiškia savo nuomonę, net ir už neteisingai pateiktą informaciją neturi būti prilyginami kriminaliniams nusikaltėliams, teisiamiems, sakykim, už žmogžudystę ar prievartavimą.

Deja, Lietuvoje iki šiol tebegalioja nuostata, leidžianti teisti viešą poziciją pareiškusius asmenis būtent kaip kriminalinius nusikaltėlius. Tokia pozicija galimai rodo, jog Lietuvoje kėsinamasi į žodžio laisvę, jog kai kam bandoma užčiaupti burną. Bent jau tokie piktnaudžiavimai galimi. Todėl visas civilizuotas pasaulis šias veikas seniai dekriminalizavo. Dekriminalizavo visiems – ir žurnalistams, ir komentarų rašinėtojams, ir į laidą savo nuomonę pareikšti paskambinusiems klausytojams bei žiūrovams.

Atsakomybė už neteisėtus veiksmus žurnalistams išlieka. Bet ne baudžiamoji, o civilinė. Tai reiškia, kad žurnalistas gali būti įpareigotas paneigti klaidingą informaciją, gali sulaukti administracinės atsakomybės, įskaitant piniginę baudą. Bet nėra pačios griežčiausios – baudžiamosios atsakomybės. Nes baudžiamoji atsakomybė palieka randą visam gyvenimui.

Teistas žmogus negali dirbti valstybės tarnyboje, negali būti advokatu, notaru, antstoliu… Teistas žmogus, jei siekia pateikti į Seimą, privalo viešai deklaruoti, jog buvo teistas. Todėl daugelis civilizuotų šalių, tiksliau tariant, – absoliuti dauguma, tokias veikas dekriminalizavusi. Žurnalistų kaip kriminalinių nusikaltėlių nebaudžia ir mūsų kaimynai latviai, estai, lenkai, net – rusai. Tuo tarpu Lietuvoje tebeegzistuoja galimybė žurnalistus bausti pagal pačias griežčiausias nuostatas.

Tad kodėl toks įstatymas Lietuvoje vis dar galioja?

Baudžiamąją atsakomybę žurnalistams numatantis įstatymas – sovietmečio palikimas. Jo dekriminalizavimas būtų demokratinės šalies požymis. Kodėl Lietuva vis dar neatsisako tokios nuostatos, negaliu pateikti vienareikšmio atsakymo. Tiesiog tokiam žingsniui mes dar, matyt, nesubrendome.

Kuo pavojingas žurnalistės Laimos Lavastės atvejis?

Iki 2002-ųjų metų Lietuvos įstatymuose buvo įteisinta nuostata, jog žurnalistas neprivalo atskleisti savo informacijos šaltinių. Jeigu nenori, tai ir neatskleidžia. Ir niekas negali jo priverst elgtis priešingai. Lietuvos Konstitucinis Teismas išaiškino, jog tokia nuostata nėra teisinga. Esą negali būti absoliučios laisvės. Esą absoliuti teisė jokiomis aplinkybėmis neatskleisti savo informacijos šaltinių – negalima.

Aš linkusi pritarti tokiam KT išaiškinimui. Mat gyvenime pasitaiko pačių įvairiausių situacijų. Pavyzdžiui, žurnalistas sužino, jog rengiamas žiaurus nusikaltimas, kurį įgyvendinus žūtų ne vienas žmogus. Pavyzdžiui, viešoje vietoje ruošiamasi susprogdinti bombą. Ar privalo žurnalistas teisėsaugos atstovams atskleisti savo informacijos šaltinius? Iki 2002-ųjų metų – neprivalėjo. Tai buvo tik jo sąžinės reikalas. Nuo 2002-ųjų metų galioja nuostata, jog žurnalistą atskleisti jam svarbios informacijos suteikusiųjų pavardes gali įpareigoti teismas.

Pabrėžiu, nuostata, įpareigojanti ypatingais atvejais žurnalistą papasakoti, kas konkrečiai jam suteikė svarbių žinių, – teisinga. Tačiau Lietuvos teismai neturėtų piktnaudžiauti tokia savo galia. Žurnalisto profesija – ypatinga. Žurnalistas į dienos šviesą velka negeroves.

O apie negeroves tiek valstybinėse, tiek privačiose institucijose nėra lengva surinkti žinių. Pabandyk išsiaiškinti, kas gi iš tiesų dedasi, pavyzdžiui, mūsų kariuomenėje ar policijoje. Akivaizdu, kad žurnalistams, rašantiems karine ar policijos tematika, neužtenka vien oficialių pareigūnų pranešimų. Jiems reikia informacijos, kurią nesąžiningi tarnautojai ar pareigūnai linkę slėpti. Tad sumedžioti konfidencialaus pobūdžio informacijos galima tik turint patikimų informatorių.

Nenuostabu ir tai, kad tokius savo šaltinius viso pasaulio žurnalistai linkę saugoti kaip savo akies vyzdį. Jei žurnalistas juos išduos, jis praras pasitikėjimą ir neteks galimybės ateityje sulaukti konfidencialios informacijos. Savo informatorius lengva ranka išduodantis žurnalistas ilgainiui praras bet kokį aplinkinių pasitikėjimą. O pasitikėjimo netekęs žurnalistas – žlugęs žurnalistas. Toks žurnalistas nepajėgs parengti nė vienos tiriamojo pobūdžio publikacijos. Tarp žurnalisto ir jo informacijos šaltinių privalo egzistuoti abipusis pasitikėjimas ir pagarba.

Todėl negalima pykti, kai žurnalistai neatskleidžia savo informatorių, kai linkę verčiau sumokėti baudą ar net sėsti į kalėjimą. Lietuvos teismai neturėtų reikalauti žurnalistų atskleisti savo informacijos šaltinius dėl smulkmenų. Štai du pavyzdžiai. Sakykim, žurnalistas pateikė informacijos apie finansines aferas vienoje iš valstybės institucijų. Ir žurnalistas paskelbė, kad artimiausiu metu sostinės centre ketinama susprogdinti sprogstamąjį užtaisą.

Man regis, akivaizdu, jog tik antruoju atveju teismai turėtų reikalauti iš žurnalisto atvirumo. Jei atvirumo reikalautų ir pirmuoju atveju, būtų galima įtarti, jog tiesiog kažkas nori susidoroti su tais, kurie žurnalistą informavo apie įstaigos vidaus problemas. Prie kurių derėtų priskirti L.Lavastės atvejį, spręskite patys.

Tačiau L.Lavastės atvejas pavojingas ne tik dėl to, kad ji įpareigota atskleisti savo informacijos šaltinį neegzistuojant, mano supratimu, svarbiam reikalui. Pavojinga dar ir tai, kad lietuviškieji įstatymai nenumato konkrečios bausmės žurnalistams, atsisakantiems teismui išduoti savo informacijos šaltinius. O nekonkretumas – nedemokratinės valstybės pozicija. Kiekvienas baudžiamasis įstatymas turi būti konkretus. Asmuo, tegul šiuo atveju – žurnalistas, privalo žinoti, kokia maksimali ir minimali bausmė jo laukia. Mūsų atveju įstatymas to nenumato. Nėra konkrečiai apibrėžta, kokia bausmė taikoma žurnalistine veikla užsiimantiems asmenims, kurie net teismo įpareigoti nenori atskleisti savo informacijos šaltinių.

Taigi Lietuvoje nėra normos, kuri numatytų konkrečią žurnalisto atsakomybę už informatorių pavardžių neatskleidimą. Žurnalistas nežino, kokia maksimali bausmė jo laukia. Čia – viskas teisėjo valioje. Norės, skirs minimalią vienkartinę baudą. Norės, skirs baudą už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną. Toks precedentas jau egzistuoja teisėjos Neringos Venckienės atveju. Bauda taikyta ne vienkartinė, o neapibrėžta – už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną. Vadinasi, kuo ilgiau nevykdysi teismo sprendimo, tuo didesnė bus bauda. Bauda gali tęstis, vaizdžiai tariant, iki pat mirties. Bauda susidaryti gali milžiniška. Bet ar toks griežtumas – teisingas?

Todėl, kai kalbame apie lietuviškosios žiniasklaidos bėdas, privalome kuo greičiau žengti du svarbius žingsnius. Pirma, dekriminalizuoti privataus kaltinimo tvarka iškeltas bylas už šmeižtą ir įžeidimą, kad nebeliktų galimybės privačia tvarka susidoroti su kritiškai rašančiais žurnalistais. Antra, privalu kuo greičiau apibrėžti atsakomybę tiems žurnalistams, kurie nepaklūsta teismo sprendimams – atsisako atskleisti savo informatorius.

O ar galima bausti žurnalistus už tai, “ką gali pamanyti statistinis Lietuvos skaitytojas”? Omenyje turiu teisėjų Valerijaus Paškevičiaus ir Stasio Lemežio šių eilučių autoriui pritaikytą nuostatą. Vadinasi, ir kitus straipsnius rašydamas privalau galvoti ne tik apie tai, ką gali pamanyti konkretus mano publikacijos herojus. Dar privalau svarstyti, ką apie mano rašinius gali pamanyti ir nežinia iš kur ištraukti “statistiniai skaitytojai”?

Aš iš viso nesuprantu, ką tokia sąvoka byloja. Pirmą kartą išgirdau tokį teismo paaiškinimą būtent jūsų baudžiamojoje byloje. Statistika – skaičiai. Konkretūs skaičiai. Bet bandyti atspėti, kokią nuomonę susidaro skaitytojai, perskaitę vieną ar kitą sakinį ar pastraipą, – absurdiška. Iki šiol man niekur neteko susidurti su tokia sąvoka. Gal omenyje turėti vidutinio jautrumo skaitytojai? Juk žmonių pasitaiko įvairių. Vieni – jautresni, kiti – mažiau jautrūs. Bet vis tiek neaišku, kaip galima tiksliai išsiaiškinti, ką vidutinio jautrumo skaitytojai susidaro apie konkretų konkretaus žurnalisto straipsnį ar straipsnio ištraukas?

Norint atsakyti į tokį klausimą, pirmiausiai derėtų išsiaiškinti, ką laikome statistiniu skaitytoju: kokio jis amžiaus, išsilavinimo, finansinės padėties, kokia jo šeima ir t.t. Bet net ir tada neįmanoma sužinoti, kas iš tiesų dedasi jo galvoje.

Esu paskelbęs interviu su advokatu Tadu Kelpšu, kuris kritikavo dabartinę Lietuvos nuostatą dėl valstybės samdomų advokatų. Mano pašnekovas tvirtino, jog Lietuva turėtų sudaryti galimybę pasirinkti advokatą žmogui net tuo atveju, jei asmuo neturi lėšų ir advokatą jam parūpina valstybė.

Pritariu tokiai pozicijai Jei asmeniui priklauso valstybės skiriamas advokatas, iš tiesų būtų daug geriau, jei jis pats galėtų ir rinktis savo gynėją. Be abejo, neperžengdamas valstybės numatytų įkainių. Lietuvoje dėl valstybės samdomų advokatų susidariusi nenormali situacija. Valstybė apsimeta, kad ji jiems moka, o valstybės samdomi advokatai apsimeta, kad jie gina klientus.

Pirma, valstybė savo samdomiems advokatams skiria labai mažai lėšų. Už valandą valstybė moka 40 litų. Tačiau valstybės apmokamas advokatas didžiają dalį šių pinigų pačių įvairiausių mokesčių pavidalu grąžina į biudžetą. Jei skaičiuotume tiksliai, iš 40-ies litų lieka tik 16-a litų. Turint omenyje, jog advokato darbas – protinis, atsakingas, reikalaujantis daug specifinių žinių ir patirties, tokia suma – mažoka.

Antra, valstybės teikiama gynyba pas mus apversta aukštyn kojomis. Dabar valstybės garantuojama teisinė parama dažnusyk tik imituojama. Turiu daug iškalbingų pavyzdžių, kaip tokios pagalbos paprašę asmuo sugaišo daug laiko valstybės tarnautojams pasakodami apie savo bėdas ir pildydami pačius įvairiausius biurokratinius dokumentus. O realios teisinės pagalbos taip ir nesulaukė. Valstybės teikiamą nemokamą teisinę pagalbą būtų galima palyginti su ligoniu, kurį, užuot tiesiai nukreipę pas gydytoją, pirmiausiai siunčiame pas valdininką, kuriam rūpi ne temeratūra, širdies ritmas ar skausmai pilvo srityje, bet ligonio turtinė padėtis.

Taigi šiandien valstybės apmokamus advokatus klientams Lietuvoje parūpina biurokratai, neturintys reikiamų teisinių žinių. Bet nepamirškime, jog teisinė pagalba – itin plati sąvoka. Advokatas negali atstovauti kliento bet kokioje byloje. Čia, kaip daugelyje kitų sričių, egzistuoja pati įvairiausia specializacija. Negalima advokatui mechaniškai nurodyti, kokioje byloje jam teks rytoj dirbti.

Žodžiu, valstybės apmokamą teisinę pagalbą žmogus Lietuvoje gauna labai sudėtingu būdu, įveikęs dešimtis biurokratinių barjerų. O tai, kad jis negali pasirinkti advokato, kuriuo pasitiki, o valstybės samdomas advokatas negali pasirinkti bylų, kurias jis geriausiai išmano, – dar viena akivaizdi bėda.

Šią nenormalią situaciją ištaisyti galima labai paprastai. Nereikia iš naujo išrasti jokio dviračio. Teisiog pasižiūrėkime, kaip tokiais atvejais tvarkosi racionalieji estai. Ten žinią, jog asmeniui reikalingas valstybės samdomas advokatas, praneša teisėjas. Būtent teisėjas pareiškia, kiek valandų konkrečioje byloje teks dirbti valstybės samdomam advokatui. Ir tokia pozicija – labai teisinga. Nes tik teisėjas gali nuspręsti, kokio sudėtingumo laukia byla.

Tada ši žinia keliauja ne į savivaldybę, o tiesiai į Advokatų tarybą. Ir advokatą kiekvienam konkrečiam atvejui parenka ne tarnautojas, ne klerkas, ne biurokratas, o Estijos advokatų tarybos vadovybė.

Beje, informacija, jog tokioje ir tokioje byloje bus reikalingas valstybės samdomas advokatas, paskelbiama specialiame advokatams prieinamame internetiniame puslapyje, ir patys advokatai ieško bylų, kurias jie geriausiai išmano. Žodžiu, asmeniui, kuriam reikalingas valstybės samdomas advokatas, advokatą parenka teisininkai. 

Viename interviu, duotame LRT televizijai, Jūs užsiminėte, jog sugebėjimas pripažinti savo klaidas – ne silpnybės, bet stiprybės požymis. Tačiau lietuviškoji Temidė, regis, žaidžia pagal visai kitus principus. Jai atrodo, kad klaidų nepripažinimas – būtent stiprybės demonstravimas.

Lietuvoje klaidų pripažinimo mechanizmas veikia labai vangiai. Formaliai egzistuoja tokia tvarka. Aukščiausiasis Teismas gali inicijuoti vienos ar kitos bylos peržiūrėjimą. Ypač baudžiamojo pobūdžio bylos. Gavusi pranešimą apie nesąžiningai ar paviršutiniškai išnagrinėtą bylą Aukščiausiojo Teismo vadovybė gali imtis tokios inciatyvos. Tokiu būdu bylos nagrinėjimas būtų atnaujintas. Tačiau šia galimybe mūsų Aukščiausiasis Teismas praktiškai nesinaudoja.  Per pastaruosius du dešimtmečius tokių atvejų buvo vos keli.

Taigi galimybė peržiūrėti galimai nesąžiningai ištirtas bylas egzistuoja. Tačiau mūsų Temidė šia teise ir pareiga nesinaudoja. Todėl nereikia stebėtis, jog visuomenė taip gausiai nepasitiki lietuviškuoju teisingumu. Nepasitikėjimas toks didelis, platus, jog šios bėdos ignoravimas – net ir pavojingas. Reikia ieškoti priežasčių bei galimybių reformuoti ir reformuotis. Neužtenka mechaniškai kartoti, esą teismo sprendimus būtina vykdyti ir gerbti. Būtina ieškoti klaidų. Nes jei klaidų nebūtų, esu tikra, nebūtų ir tokio didelio nepasitikėjimo Lietuvos teismais.

Nuotraukoje: žurnalistą Gintarą Visocką baudžiamojoje byloje gynusi advokatė Liudvika MEŠKAUSKAITĖ.

2012.06.05


Prisijunkite prie diskusijos