Agapė žiniasklaidos kuluaruose


Print

Rašytoja ir žurnalistė Loreta Jastramskienė, prieš ketverius metus išleidusi pirmąjį savo romaną „Vanduo nemoka kalbėti“, šių metų tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje pristatė antrąjį – „Juokingos moters agapė“. 

Romane vaizduojama lietuviška tikrovė – 1999–2009 metų gyvenimas su pakilimais ir nuosmukiais, reikšmingais Lietuvai įvykiais ir jų atspindžiu viduriniam socialiniam sluoksniui priskiriamų žmonių gyvenime.

Su „Juokingos moters agapės“ autore Loreta JASTRAMSKIENE kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

„Juokingos moters agapė“ yra jau antras Jūsų romanas. Daug metų teko darbuotis žurnaliste, dabar nuo aktyvios žurnalistinės veiklos atitolote. Kodėl nedirbate dabar žurnaliste, o rašote romanus?

Ketvirtis amžiaus žurnalistikoje ­– nemažai. Ypač, kai darbas primena ugniagesio. Jame beveik nebuvo nei laisvų sekmadienių, nei šeštadienių, ir į pensiją anksčiau niekas neišleido.

Grožinė literatūra buvo tarsi atidėtas mano gyvenimas. Dabar jį gyvenu. Nes daugiau galiu  pasakyti romanuose, apsakymuose, negu šiandien galėčiau straipsniuose. Nors su kai kuriais leidiniais dar bendradarbiauju – straipsnius teberašau.

Abiejų Jūsų romanų pagrindinės herojės yra žurnalistės. Tad ši profesija turbūt paliko didelį antspaudą. Kiek Jūsų profesinės patirties perteikta tuose literatūriniuose personažuose?

Iš vidaus tai labai gerai pažįstama veikla. Daugybė išgyvenimų – džiaugsmo, kančios, žmogiškųjų komedijų. Šie patyrimai nesutilptų nei į apybraižą, nei į publicistinį straipsnį. Spalvos, garsai, kvapai ir judesiai, būdingi būtent žurnalistikai, apsigyvena literatūriniuose personažuose ir antrą kartą leidžia patirti tai, ką buvau paslėpusi giliai ir turbūt niekada niekas apie tai nebūtų sužinojęs.

Juk kai dirbi žurnaliste, niekas tavęs neklausia, ar tau skauda, ar ne, ar linksma, ar liūdna, nes esi visiems kiekvieną minutę labai reikalinga. Juokingiausia būdavo, kai gindavai ir apgindavai nuo neteisybės žmogų, o tavęs dėl analogiškų neteisybių niekas nei gynė, nei tu galėjai apsiginti.

Kas netilpo į žurnalistikos puslapius, kiek suprantu, atsirado romanuose. Kita forma, per kitą kūrybos objektyvą. Bet ar tai jau viskas? Ar trečias romanas vėl bus susijęs su žiniasklaida?

Gal kol kas tegu tai būna kūrybinė paslaptis.

Romane svarbią vietą užima ir meilė, šeima, vyro ir moters santykiai. Ir knygos pavadiniams vis dėlto yra Juokingos moters agapė. Kodėl būtent pavadinime juokinga moteris? Nes skaitant knygą norisi juoktis ne iš moters, bet iš kitų dalykų ir personažų.

Kodėl juokinga? Nes myli nemylėtinus, tuos, kurie neturi kuo atsilyginti. Ji nieko nereikalauja už meilę, nesiekia naudos sau  ir visuomet pasiruošusi padėti artimam. Mūsų visuomenei labai juokinga, kai žmogus elgiasi taip, kaip jam nenaudinga, neapsimetinėja, nemeluoja, sako tai, ką galvoja. Šią visuomenės nuomonę idealiai atspindi skaitytojos, kurios man sako – tavo Paulė kvaila. Tačiau yra kitokios skaitytojos, kurios pajaučia bendrystę su Paule ir sako esančios panašios į šią moterį. Turbūt ir jos juokingos?

Todėl kad siekia darnos, o ne pinigų, kaip ir Paulė nori mylėti savo vyrą, neieško nuotykių ir atsitiktinių santykių. Tai tos geros mergaitės, kurios, man regis, sukuria visa, ką šis pasaulis turi geriausio. Nors didžiuojasi pasiekimais ne jos: įprastai jų nuopelnus nugvelbia romantiškai vadinamos  blogos mergaitės. Paulės vyras romano pabaigoje taikliai pastebi: „Padėkokime geroms mergaitėms, nes be jų blogos neturėtų visko“.

Knygos anonse rašoma, kad romane vaizduojamas laikotarpis nuo krizės iki krizės. Kodėl šį laikotarpį įvilkote į literatūrinį drabužį?

Krizės mus išbando. Jų metu sužinome, kas yra tikri draugai. Tai labai svarbu. Trečią romano skyrių pavadinau Paskutinis draugas. Paulė visuomet galvodavo apie žmones geriau, negu jie būdavo verti, jos mąstymas, kaip dukrai kartą aiškino vyras ir tėvas Edgaras, paremtas pasitikėjimu. Tačiau romano pabaigoje net ir Paulė praregi. Nepažįstamas batsiuvys geriau supranta jos vidinę būseną, negu jos vadintas Atgimimo laikų draugas, parodęs jai duris į gatvę.

Mūsų valstybė dar labai jauna, bet jau patyrusi ne vieną krizę. Man turbūt labai „pasisekė“ – tik prasidėjus krizei, vis netekdavau darbo. O vienos jų metu netekau ir artimo žmogaus. Teko patirti įvairių išgyvenimų, po jų nesunku suvokti, kas yra ir kas nėra draugas. Šie išgyvenimai pakeičia ne tik plaukų spalvą, jie keičia negrįžtamai tavyje daugelį dalykų.

Rašytojas, Kovo 11-osios akto signataras Romas Gudaitis, atsiliepdamas apie Jūsų knygą pasakė, kad ją būtina perskaityti Žurnalistikos instituto studentams ir dėstytojams. Kuo ji galėtų būti naudinga būsimajam žurnalistui?

Rašytojas Romas Gudaitis daug metų dirbo Žurnalistų etikos inspektoriumi. Jam labai gerai pažįstami žiniasklaidos kuluarai. Jaunas žmogus, tik pradedantis dirbti, daug ko nežino. Prieš trisdešimt metų būčiau apsidžiaugusi, jeigu į rankas būtų patekusi knyga apie redakcijų vidaus gyvenimą. Tačiau tokios nebuvo. Dabar matau daug panašių jaunų merginų, žurnalisčių, kurios net neįtaria, kad galima dirbti redaktore ir nemokėti rašyti, kaip tai nutiko veikėjai Kumelytei.

Redakcijose yra stereotipinių elgsenų ir santykių. Kai jų nežinai ir kaktomuša susiduri, gali pasimesti, nusivilti, priverkti daug pagalvių, o juk rytą reikia būti žvaliai ir darbuotis, nes redakcijų vadovams reikalingos energingos žurnalistės. Man labai patinka vokiečių rašytojo Ericho Marijos Remarque‘o posakis žinojimas daro žmogų nelaimingą. Jį pratęsiu sakydama – bet žinoti reikia.

Vis akcentuojate moteris – ir interviu, ir romano pavadinime. Ar jūsų romanas skirtas tik moterų auditorijai? Ar jis gali būti įdomus ir vyrams?

Buvau įsitikinusi, kad parašiau romaną moterims, tačiau paaiškėjo, kad jame vaizduojamas šeimos gyvenimas daugiau domina vyrus! Mano Agapė yra šeimos romanas. Šeimoje yra ne vien moteris ir vyras. Kol kas mažai kalbėjau apie vaikus, tačiau romane apsigyvenusi ir dukra Teodora. Tai šiuolaikinės jaunos merginos personažas, kuriam būdingi mūsų laikų jaunimo įpročiai, bendravimo manieros, tačiau ji išskirtinai pasinėrusi į gamtos pasaulį, jos didžioji aistra – drugiai. Teodora atėmė iš manęs daugiausia laiko. Teko atsiversti pamirštus biologijos, zoologijos vadovėlius, perskaityti mokslo darbų entomologijos tema. Na, o jos išpranašauta bifurkacija pakeičia tėvų gyvenimą nenuspėjama linkme.

Romanas baigiasi riaušėmis prie Seimo. Kodėl pasirinktas toks finalas?

Tai viena didžiausių niekšybių Lietuvoje prasidėjus krizei. Turėjau savo veikėją Paulę nuvesti prie parlamento, kad ji, būdama tikroji agapės moteris, patirtų tai, apie ką jos mylimas filosofas Antanas Maceina rašė Niekšybės paslaptyje visoms kartoms. Tačiau romano pabaiga labiausiai sukrečia ne dėl riaušių, o dėl niekuo ir niekaip neįveikiamos dviejų žmonių meilės. Drąsios, didelės ir išdidžios. Tokios, kuri ugnyje nedega, vandenyje neskęsta ir jokios krizės nesunaikina.

Olgos Posaškovos nuotraukoje: rašytoja, žurnalistė Loreta JASTRAMSKIENĖ.

2012.03.21


Prisijunkite prie diskusijos