Akmenys į prezidentūrą


Print

Vargšelis tas Vydas Gedvilas. Pažemintas, išbrokuotas. Uspaskicho stumdomas. Prisimenat vieną Seimo posėdį, kuriam pirmininkavo tada Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas? Kai jis nusižemino Viktorui Uspaskichui, faktiškajam Seimo pirmininkui? Vien už tai jo net iš tolo negalima prileisti prie jokios ministerijos, juo labiau – prie Švietimo ir mokslo.

Uspaskichas akivaizdžiai matė, ko vertas Vydas Gedvilas, ir nustūmė jį nuo Seimo pirmininko kėdės, pasodindamas į ją kitą ne mažiau intelektualią personą.

Premjeras purkštauja: aš pats pasirinksiu ministrą, kokio man reikia, man su juo reikės dirbti!

Nieko tu, gerbiamas premjere, nepasirinksi. Pasirinkti tau padės prezidentė Dalia Grybauskaitė, šimtą kartų tvirtesnė, ryžtingesnė už tave. Ji vakare nekeičia savo žodžių, ryte pasakytų. Todėl, jeigu tau, silpnam, neryžtingam, Uspaskichas, iš keršto Prezidentei, primes kokį po savo sparnu priglaustą Artūrą, tai dar nereiškia, kad tau su juo teks dirbti kaip su ministru.

Norėčiau, kad taip atsitiktų. Būtų gerai, jeigu trečias kartas nemeluotų. Geriau jau Švietimo ir mokslo ministerija be ministro iki naujų Seimo rinkimų, negu ministras Artūras, kuris pusantrų metų tik mokytųsi gimnazijoje ir nieko nedirbtų.

  *   *   *

Visa aukštoji mūsų visuomenė laiko savo pareiga reikia nereikia mesti akmenuką arba net akmenį į Prezidentūrą. Ir labai siunta, kad vis nepataiko.

„Labai blogai, kai kažkas kursto psichozę, kad mes esam pafrontės valstybė, lyg kažkas mus nori okupuoti, lyg dar kažkas, kad kažkokia teroristinė valstybė ar panaši gali sukelti dar daugiau baimės. Ne, Lietuva yra nepriklausoma valstybė.“

Ar ne per daug tų kažkas? Turbūt nereikia priminti, kad būtent aukštas Briuselio veikėjas iš Lietuvos nieko nežino, nei kas mus nori okupuoti, nei kad mes esame pafrontės valstybė. Žmogus praradęs sveiką nuovoką?

O dabar rimtai.

IQ žurnalo užsienio politikos apžvalgininkas, Rytų Europos studijų centro direktorius Marius Laurinavičius (jo nuomonė man labai svarbi) minėtame žurnale savo komentare „Du diplomatijos veidai“ šį kartą irgi nusitaikė į rūmus Daukanto aikštėje: „Akivaizdu, kad Lietuva mažų mažiausiai išdavė Baltijos šalių solidarumo ir politikos koordinavimo principus“, – rašoma komentare.

Rimtas kaltinimas, tai ne tas kažkas, kažko, mestas  sveiką nuovoką praradusio europarlamentaro.

Kada Lietuvos diplomatija tapo mažų mažiausia išdavike?

Tada, kai kovo 12 d. Estijos prezidentas Toomas Ilvesas viešai „nedviprasmiškai pareiškė, jog Estijos saugumui užtikrinti mažų mažiausiai reikia, kad jos teritorijoje nuolat būtų dislokuotos bent jau brigados dydžio (dažniausiai nuo 3200 iki 5500 karių) Aljanso sąjungininkų pajėgos“.

Estijos prezidentas pareiškė, o Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė jo neparėmė, nors mes taip pat labai norėtumėm, kad Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje nuolat (ne tik pratyboms atvykusių) būtų NATO karių, ir kuo daugiau.

Latvijoje Vokietijos ministrė Ursula von der Leyen irgi išgirdo tą patį – Baltijos šalyse būtina dislokuoti nuolatines NATO pajėgas. O Lietuvoje, „nors garsiai skalambijama apie Rusijos grėsmę, nedrįstama prisijungti prie viešų reikalavimų čia dislokuoti nuo tos grėsmės galinčias apginti pajėgas“. Kai Lietuvoje viešėjo Vokietijos gynybos ministrė, mes tik džiūgavome, kad ši šalis Lietuvai parduos 12 savaeigių haubicų.

Kodėl taip nenuosekliai, išdavikiškai pasielgėme?

Politologui M. Laurinavičiui gal geriau matyti. Skaitau jo straipsnius ir džiaugiuosi, kad bent vienas iš nedaugelio politikos apžvalgininkų mato Rusijos grėsmes. Ne taip, kaip jo bendrapavardis istorikas arba Socialdemokratų partijos garbės pirmininkas Vytenis Andriukaitis. Gal ir privalėjo Lietuvos diplomatija savo balsu pastiprinti ir mūsų gyvybinius interesus atitinkantį estų ir latvių reikalavimą.

M.Laurinavičius nesvarsto, kodėl taip nebuvo pasielgta, jis tik retoriškai klausia: „…kodėl nuolat viešai mesdama iššūkį Rusijai, Lietuva nedrįsta net prisijungti prie jau mesto iššūkio Vokietijai?“ Ši šalis nemano, kad reikia dislokuoti nuolatines pajėgas Baltijos valstybėse.

Aš irgi retoriškai noriu paklausti: o latviai ir ypač estai ar visada paremdavo mūsų diplomatijos veiksmus? Gal iš dalies būtent čia rekia ieškoti atsakymo? Gal įtakos turėjo tie mūsų rėksniai, kurie nepaliauja klykauti, kad ne kas kitas, o Lietuvos prezidentė esanti didžiausia karo kurstytoja.

Nors, pasak Estijos prezidento Toomo Ilveso, Rusijos karinės pajėgos Taliną, esantį tik už 200 kilometrų nuo sienos, gali pasiekti per keturias valandas, nors karinėse pratybose prie pat Estijos dalyvauja nuo 40 iki 80 tūkst. Rusijos karių, tačiau būtent Baltijos šalys kaltinamos konflikto kurstymu, – sakė Estijos prezidentas.

Ir tie kaltintojai gyvena ne tik kur nors Rusijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Čekijoje…, bet ir Lietuvoje. Omenyje turiu kai kuriuos Seimo narius ir europarlamentarus, režisierius ir aktorius, istorikus ir politologus, sąmokslo teorijų organizatorius ir tiesos ieškotojus…  

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.

2015.05.14; 13:49   


Prisijunkite prie diskusijos