Alfredas Guščius. Esė apie laiką


Knyga „Kvepiantis, skambantis laikas“* – apie kaime įrengtą palėpę ir visur esantį laiką. To ir reikėjo sulaukti, nes tos palėpės laikas – neatsiejamas knygų ir daiktų atributas. Pirmoje esė tokiu pat pavadinimu, kaip vadinasi ir knyga, autorius ir pradeda „sakmę“ apie Lietuvos sostinę Vilnių, joje gyvenančius rašytojus.

Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.

Netikėtai patekęs į vaikų rašytojo Jeronimo Lauciaus, vadinančio save pozityvistu, paskaitą „Įšok į laiko vežimą!“ ir apsidžiaugęs, nes ta paskaita užkrėtė ir juoko bacilomis. „Nuėjau į J. Lauciaus paskaitą ir todėl, kad apie mus visą gyvenimą siejantį laiką nebūna nuobodu kalbėti. Pats dažnai mąstau apie laiką – tarsi neapčiuopiamą, nesugaunamą, nuolatinę minties paukštę. Ypač apie šią neapčiuopiamą tėkmę linkstama vis dažniau susimąstyti, kai žmogaus gyvenimas pakrypsta vakarop. Apie amžinąjį laiką prirašyta tūkstančiai apibrėžimų. Ir visi jie – tik vieni labiau priimtini, kiti šiaip sau gražūs ir ne tokie prasmingi. Apie laiką tikriausiai daugiausia diskutuota, kalbėta, iš proto eita… Dainose, prozoje, poezijoje apdainuota. Jau nekalbu apie tai, kokia svarbi ši sąvoka filosofijoje“.

Knyga „Kvepiantis, skambantis laikas“ – sklandūs pasakojimai, kur proza sumišusi su poezija; juk Česlovas Skaržinskas su savo „palėpe“, kokią įsirengė, kūrybiškai tinkama vieta sakmėms bei legendoms sklisti. Esė „Kad ir viena diena, valanda“, „Kai gruodį be perstojo lyja“ „Vakarai palėpėje“, „Paradoksai“, „Lietus Merkinėje“, „Grimasos“ nuskamba plačiai, brandžiai.

Ypač toks pasakymas tinka esė „Grimasos“, apie lietuvių rašytoją klasiką Juozą Baltušį. Skaitant esė pradžią, patraukia optimistiniai štrichai apie Vilnių, Pašilaičių rajoną, kur stiebiasi nauji gyvenamieji namai. „Štai už Pašilaičių jau senokai į Ukmergės pusę nusidriekė aukštų ir mažesnių namų kvartalai.“ Paminėtas mūsų respublikos šimtmetis, mūsų valstybės tūkstantmetis. „Kokia andai sostinė neatpažįstama atkūrus nepriklausomybę.“ Tai žodžiai iš esė įžangos, kurioje paminėtas ir jaunimas: „Gaivių permainų į mūsų gyvenimą atneš griausmingai į marksistines buveines besibeldžiantys jauni žmonės.“ Nustebino pirmas nelietuviškas terminas, būtent marksistų. Ką tai galėtų reikšti? Paminėtas ir Sąjūdis, tėvynė. Vėliau terminas „dinamika“ auga: „Gal todėl, kad marksizmas, kaip auglys atsiradęs žmogaus smegenyse, savaime neišnyksta… Tai ne sniegas – ima vieną dieną ir ištirpsta. Kaip žiemos rytą sostinės Pašilaičiuose ar kur kitur. Ir jei apie gamtą kalbėtume ir mąstytume, norėtųsi kur kas daugiau baltumo gyvenime. Visur pernelyg gausu pilkų atspalvių. O tai gali lemti niūrią nuotaiką. Ne tik gamtoje, kasdienybėje ir net literatūriniame gyvenime.“

Ir po tokios įžangos atsiranda esė objektas – Juozas Baltušis su savo dienoraščiais žurnale „Metai“ 2017 m. gruodžio mėnesį. Šį rašytoją Č. Skaržinskas bematant ima lyginti su norvegų rašytoju, Nobelio premijos laureatu Knutu Hamsunu. Kiekvienas esė sakinys – taiklus, ir jį reikia perskaityti. Baigsiu esė pabaiga; „Andai Vakaruose nesvarsto, koks J. Baltušis buvo: kairysis, socialistas ar dar kažkas… Ir nežinantiems primena vieną iš Baltušio apdovanojimų už romaną „Sakmė apie Juzą“ – apdovanotas prestižine „Prix du Meilleur Livre Etranger“ premija už Prancūzijoje išleistą užsienio autoriaus knygą… „Prisipažinsiu – nepatiko rašytojo dienoraštis, tačiau aš, buvęs aktyvus Sąjūdžio dalyvis, nepuolu taršyti rašytojo Juozo Baltušio. Tai – literatūrologų ir istorikų darbas.“ 

Česlovas Skaržinskas, šio teksto autorius. Asmeninio archyvo nuotr.

Prie J. Baltušio „limpa“ ir jo humoristinis portretas, kurį „nutapė“ publicistas, kalbininkas, redaktorius Bronys Savukynas, kuris vadovavo Č. Skaržinsko grupei iš Pedagoginio instituto studentų, 1977 m. apgyvendintai Deltuvos vidurinės mokyklos salėje. „Kartais net sulaikę kvėpavimą klausydavomės įspūdingų B. Savukyno pasakojimų. Tokio kito pasakotojo, kuris šitaip sudomintų, nematoma ranka vedžiotų po neaprėpiamą vaizdinių ir kalbos lauką, dar iki šiol nesutikau.

Vienų istorijų klausydavomės rimtais veidais, o iš kitų leipdavome juokais. Ypač kai B. Savukynas pasakodavo apie rašytojus Juozą Baltušį ir Antaną Venclovą. Grupės vadovas labai meistriškai pamėgdžiojo abiejų tuomečių literatūros klasikų kalbą. Daugiausia juoko sukeldavo Juozo Baltušio kalbos pamėgdžiojimas. Labiausiai įsiminė papasakotas kurioziškas atvejis, koks jam nutiko su vilniečiais ir anykštėnais Anykščių restorane.“ (Esė „Kvepiantis, skambantis laikas“) J. Baltušio tame restorane laukta kartu su žmona Monika… Ir aš nepapasakosiu viso to, ką prieš daug metų girdėjo šios knygos autorius. Bet būtinai reikėtų paskaityti šią knygą ir po pagiriamųjų žodžių kalbininkui B. Savukynui baigsiu žodžiais: „Dažnai prisimenu kraštietį B. Savukyną (dzūką – A. G.). Išėjo ir nesugrąžinsi. Eina naujos dienos – kvepiantis, skambantis laikas.“   

Česlovo Skaržinsko knyga „Kvepiantis, skambantis laikas“

Dabar kitas rašytojas, neseniai atšventęs 80 metų; tai – Romas Sadauskas, irgi dzūkas, gavęs daug visokių premijų, kartu su žmona Irena įsigijęs Lazdijų krašte sodybą. „Toje dzūkiškoje sodyboje įkūrė bene vienintelę Meilės biblioteką, vienintelius tokius atlaidus Lietuvoje. Į juos žmonės atvažiuoja net iš tolimosios Žemaitijos, Aukštaitijos pakraščių. Atvykę rašytojai skaito bent vieną savo dialektu sukurtą kūrinį, sudainuoja dainą ir pabučiuoja – arklį.

Knyga tokia mylima, kaip ir arklys, užtat R. Sadauskas, užtikęs gerą knygą, pabučiuoja kaip mylimą moterį. R. Sadausko knygoje „Turėk savyje draustinį“ Č. Skaržinskas rašo: „Joje ypač sužavėjo mintys apie medį. Pasak Romo, mums gyventi atiteko stebuklingai graži ir įdomi žemė, o vienas iš tos žemės stebuklų yra medis. Romas prisipažino, kad atsikraustęs gyventi į Viršuliškes jis balkone augino berželį. Ir parašė apie tai ketureilį, išspausdino knygoje:

Rašytojas Romas Sadauskas Demeniškiuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

                     Kas laiko šunį,

                     Kas turi daržą,

                     O mes balkone

                     Auginam beržą.

Per vienos knygos sutiktuves leidėjas, literatūros kritikas Stasys Lipskis jo paklausė: „Ar Tu negalvoji parašyti ką nors galbūt graudaus apie irstantį Gedimino kalną? Juk tai – valstybės simbolis! Romas tik giliai atsiduso, anot jo, kokia šiandien prasmė apie tai rašyti? Pasak puikių knygų apie gamtą autoriaus, kalti žmonės, sugalvoję (veikiau – negalvoję) Gedimino kalne išpjauti medžius. Akylas gamtos stebėtojas, jos burtų skleidėjas paaiškino, kas bloga nutinka tokioje vietoje barbariškai sunaikinus medžius.“

Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Esė „Kad ir viena diena, valanda…“ – irgi apie rašytojus, poetus Joną Mačiukevičių, Vladą Braziūną, per anksti išėjusį Stasį Stacevičių, brolių Algimanto ir Mindaugo Černiauskų fotonuotraukas. Autorius rašo: „Taip atsitinka su visomis knygomis. Juk kažkokiu paslapties šydu yra apgaubta kiekviena žodinė ar vaizdinė knyga. Negali tiksliai žinoti, kada ji galiausiai prabils. Beje, šioje žemėje apskritai negali dažnai labai tiksliai nuspėti, kas bus net po metų, kitų… Mokslininkai irgi prognozuoja savo knygas. O jeigu taip ir nenutiks, jau tik vienos knygos perskaitymas pailgina mūsų gyvenimą. Kad ir viena diena, valanda…“

Jau rašiau apie rašytojų knygas, nuotraukas, o esė „Kaskart gundančios“ matome gana išsamų, platų dailininko Aleksandro Vozbino kūrinių aptarimą. „Tapyba“ išleista 2017 m. dailininko šešiasdešimtmečio išvakarėse. „Tokia solidi knyga – savotiškas paminklas vienam žymiausių šiandienos tapytojų…“ Knygos viršelyje yra dailininko A. Vozbino paveikslo „Ketvirtoji dimensija“ nuotrauka. Autorius pažįsta A. Vozbiną, jo šeimą, jo kūrinių analizė brandi, paremta gyvenimiškais įspūdžiais. Č. Skaržinskas primena, ką apie ją rašė menotyrininkai Antanas Andrijauskas, Vidas Poškus, publicistė Lilija Valatkienė. Jo kūrybos lauke dominuoja moterys, jos, anot autoriaus, – neatsitiktinai paveiksluose besireiškiančios kaip „gyvybės simbolis“.   

Esė „Kelionė“ pasakojama apie „senosios Dainavos sostinės Merkinės parapijos Gudakiemio kaimo viengungį Saturną Žėką, kuris gyveno vienoje pirkioje su dviem netekėjusiomis seserimis. Saturnas nebaigė jokių mokslų, net pasirašyti dokumento nemokėjo, tačiau savyje nešiojosi didelius informacijos, filosofijos lobius. Jis kaip du vandens lašai panašus į mūsų literatūros klasiko Antano Vienuolio vieno personažo astronomą Šmukštarą: be galo protingas, pasaulį pažinęs iš gamtos, įvairių žemiškų būtybių“.

Gaila, kad esė labai jau ištęsta, joje nebesugrįžtama prie personažo Saturno, o kiti esantys Žėko giminaičiai, kad ir Julius, lieka nežinioje… „Aš tokioje kelionėje neištverčiau gal ir metų. O mano bičiulis Julius daugiau kaip penkiasdešimt metų savo didelį džiaugsmą ir skausmą veža. Ir niekam apie tai nepasakoja.“ Didžioji esė ploto dalis – apie autoriaus kelionę per Lenkiją į Berlyną, apie mokslininko A. Eidinto knygas, apie istoriką Antaną Kukanauską. Esė pradžia nesujungta su pabaiga, ir Saturnas, ir Julius, ir Povilas Žėkai davė kompozicinės medžiagos kitokiai, gilesnei „Kelionės“ esmei…               

Į autoriaus atmintį, kaip kylys į išdžiūvusią dirvą, įstringa melioracija. „Ne juokai! Virto neseniai suręsti iškilūs pastatai, išnyko užveisti sodai. Viskas staiga dingo. Be jokio karo išsitrynė net protėvių pėdsakai…“ Rašoma esė „Vienkiemių vaikai“. „Ir kasdien ausyse ėmė vis liūdniau skambėti pokario Dzūkijos liaudies himno žodžiai“: 

                   Ko nutilo dainos

                   Mylimoj Dzūkijoj?

                   Ko liūdi, mergaite,

                   Šimtametėj girioj?..

Dabar visos meninės priemonės priklauso Č. Skaržinskui, kurio pirmoji knyga buvo iš kitos, vaizdžiai pasakius, „planetos“, iš poezijos pasaulio. Tačiau esė, poezija, legenda, sakmė, susijusi lyg nematomais, bet, giliau pakrapščius, esamais ryšiais, su kvepiančiu ir skambančiu autoriaus laiku. 

*Česlovas Skaržinskas, „Kvepiantis, skambantis laikas: eseistika“. Vilnius: „Žuvėdra“, 2019 m.

2019.02.13; 05:00

print