Alfredas Guščius. Mokėjęs mirti už savo Žodį


Alfredas Guščius laiko Vytauto Mačernio knygą. Slaptai.lt nuotr.

(Vytauto Mačernio gimimo šimtosioms metinėms)

Kai su literatūros kritikų kurso Maskvoje klausytojais 1972 metais rudenį teko nuvykti į Jasnaja Poliana (Tulos sritis), ir pamatyti didžiojo rusų klasiko Levo Tolstojaus gimtinę (joje jis ir palaidotas – ąžuolų parke šalia vieno iš daugelio takelių netikėtai išvydau nedidelį žemės kauburėlį… Ir kai pamačiau vos – ne – vos už parko taką aukštesnį žemės kauburėlį, akimirksniu patyriau sielos sukrėtimą, tai kepurė savaime nukrito nuo galvos…

Didelis, ryškus menininko talentas nesubręsta bevaisėje „niekieno“ žemėje ir geografine, ir dvasine prasme. Tą mintį paliudija, kai 1994 metais išvydau žymaus lietuvių poeto Vytauto Mačernio kapą, atėjo į galvą būtent Kūrėjo – Gamtos analogija: ir Levas Tolstojus buvo suaugęs su Jasnaja Poliana, ir Vytautą Mačernį, gimusį 1921 metais, birželio 5 dieną, siejo toksai pat ryšys su Šarnele. (Beje, šis žemaičių poetas, labai palankiai vertino didžiuosius rusų  rašytojus Levą Tolstojų ir Fiodorą Dostojevskį, jiedu paskatino išmokti rusų kalbą, rašė apie juos straipsnį, kuris yra įdėtas į knygą „Po ūkanotu nežinios ūku“). Šių kūrėjų pasaulėjauta ir pasaulėžiūra susiurbė savo krašto, savo tautos gyvybinguosius syvus. Jaunojo Vytauto Mačernio dvasinio brendimo greitis – fenomenalus. V. Mačernis per nepilnus 24 metus savo gyvenimo metus paliko talentingų kūrinių; o juk, galima įsivaizduoti, kiek jisai dar būtų sukūręs, jeigu būtų gyvenęs, kaip Vincas Mykolaitis – Putinas,  kaip Bernardas Brazdžionis, kaip Justinas Marcinkevičius?

 1994 metais pasirodė Tomo Sakalausko esė knyga „Regėjimo naktis“ (Vytauto Mačernio gyvenimo ir kūrybos vizijos). Autorius savo veikale rašo: „V. Mačernis gyveno 23 metus ir 133 dienas. Šarnelėj užgimė V. Mačernio poezija: 209 mums žinomų jo eilėraščių – apie 200 sukurta Šarnelėj. Čia jis sustojo, čia ieškojo atsakymų, kuriuos jam kėlė neramusis pasaulis. Atsakė eilėraščiais. Nusigrežęs nuo aistrų, nuo kūno vilionių ir pagundų… Kaip paukštis atsiskiria nuo būrio, išmeta juodas plunksnas ir pasukęs atgal skrenda vienas. Horizontalioji laiko ašis bematant nulūš. Jis skuba. Sparčiai keliauja į save. Jis keičiasi su kiekviena diena. Rodos, į jo  vieno pragyventą valandą kito sutilptų dvi trys, o gal ir dar daugiau. Gal dėl to jis nepritampa prie bendraamžių, nesuranda jų tarpe artimų sielų. Jo amžininkams, sulaukusiems 15, 16, 17 metų, tokie klausimai ne galvoj:  tik prasideda įsisukt jų gyvenimo ratas, jis dar tik rieda į pavasarį. Jie mano, kad gyvens kartu su saule ir dievais“.

Žmonės tą poeto išskirtumą pastebėjo. Kaip liudija mokslininkas Vytautas Kubilius, kalbėjęsis su poeto motina Elžbieta 1971 metais,  ir su Vytauto broliais Aloyzu, Jonu, Juozu Šarnelėje, kai jų broliui buvo 60 metų gimimo dienos minėjimas 1981 m.:

 „Kartais Vytautą Mačernį pagaudavo haliucinacijos, keisti sapnai vidury dienos… Haliucinacijos, matyt, būdavo pakanakamai stiprios, jei nuo šitokių vizijų prasidėjo ir kūrybinis gyvenimas“. Kiekvienas naujas eilėraštis – nauja pakopa. Atrodo, lyg paskutinis, rašomas žodis, atsisveikinant. Tame žodyje – „tobulajame rutuly“ – jis surado stiprybę, atramą ir išsigelbėjimą. Savo egzistenzijos pateisinimą. Iššauktais žodžiais galėjo džiaugtis, galėjo šypsotis. Švytėti. Turėjo tiek maža – ir tiek daug. Kaip mena poeto bičiulis Paulius Jurkus, tais 1938 metais įvyko jo gyvenimo lūžis, kuris padarė iš linksmo berniokėlio paniurėlį. Jis smarkiai susirgo: „Liga jam davė pasinerti į didelę retrospekciją. Viena po kitos griūva ant jo negandos: artimųjų ankstyvos mirtys, išsiskyrimai, ir – sklindanti, besiplečianti Nežinia. Kas lieka trapiai, greitai pažeidžiamai sielai, nakties tamsybėse reginčiai savo baigtį, persekiojmai kraupių sapnų ir nuojautų?“

Tomas  Sakalauskas knygos gale rašo: „Vytautas paskutinę dieną rašė „Songs of Myself“ XV giesmę. Ji viską pasako: poetas susitaikė. Jis galutinai įsitikino, kad skirtas tai žemei. Jo lemtis – čia likti, čia būti. Jis žino, kaip atsakyti į klausimą: būti ar rūpintis, kaip apginti gyvenimą? Eiti ir išsaugoti kūną ar likti ir išgelbėti dvasią? Jis apsisprendė, kas turi pergalėti: žmogus – poetą ar poetas žmogų? Jis rašo Viziją apie save. Švelnūs XV giesmės balsai gieda pabaigą, kuri nepražūva.  Kuri nėra prapultis. Tai – žodžiai iš „aukštųjų poezijos akimirkų“.

Vytautas Mačernius. Poetas

Tomas Sakalauskas aprašo visas septynias vizijas, iki poeto tragiškos mirties nuo patrankos sviedinio skeveldros. Jis žuvo 1944 metų spalį. Plati knygos istorija, daug iškiliausių vardų. Nuo Naujojo Testamento šventųjų, nuo tarptautinių klasikų iki lietuvių rašytojų ir filosofų. 

                                          —————————-

Vytautas buvo poetas, bet jį domino filosofija. Skaitė vokiečių filosofą F. Nyčę, S. Kjirkegerą, kitus egzistencialistus, o filosofas V. Sezemanas tikėjosi iš jo rimto filosofo ateities. Kai 1946 metais išleista poeto Alfonso Nykos – Niliūno poezijos knyga „Praradimo simfonijos“, tai jo knygos eilėraštis „Marche Funebre“ buvo skirtas V. Mačerniui. (Nyka – Niliūnas buvo pasitraukęs į Vakarus, ir per laiškus sužinojo, kad žuvo Vytautas Mačernis). To eilėraščio pabaigoje Nykas – Niliūnas rašė:

Tik Tu liepsnosi tamsoje šalia galingų šviesos fontanų:

Artur Rimbaud, Lautreament, John Keats,

Kol sups Tave ironiškos būties lopšinėmis gimtoji žemė,

Neramiai amžių valandai  paguldžiusi akis“. 

Ar gyvenamasis laikas buvo lengvesnis Vytautui Mačerniui? 1940 metais okupuojama Nepriklausoma Lietuva, 1941 metų birželio 14 dieną – pirmieji lietuvių trėmimai į Sibirą, birželio 22 –ji vokiečių – rusų karo pradžia. Kokie baisūs dalykai prasidėjo. O nepamirškim ir asmeninių šeimos negandų. Pagal prigimtį Mačernis –  vienas liūdniausių Lietuvos poetų,  tačiau pagal sąmonigumą – vienas tvirčiausių. 

        Pavargimas

Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose

Aš taip skubėjau jau visada kažkur,

  Bet kartą … pavargau. 

Atrodė, lyg laimėjimui pasaulin

   būsiu aš atėjęs.

Dar saulėn akys žvelgs ne kartą,

Tačiau ir ten jos ras dėmių…

Todėl norėtųsi visai

Be pėdsako išnykt, pražūt.

Aš nežinau, kodėl šiandien toks pavargimas

 Sukaustė protą ir jausmus.

Ak, būki dar, nors dūžtančiose formose,

Pasauli, man prasmingas ir gražus.

Eilėraštis „Pavargimas“ parašytas  1942 metais liepos 6 dieną. Kas padėjo Vytautui Mačerniui atlaikyti karo metu likimo išbandymus, nuvyti šalin pesimizmo šmėklą? Tikėjimas, krikščioniškasis humanizmas, savaiminga žemaičių natūrfilosofija. Didžiausiuose Mačernio kūrinių  vizijose, taip moteriai bei meilei skirtuose eilėraščiuose, šios savybės tiesiog dvelkte dvelkia kiekviename posme, įvaizdyje, pačiame kalbėjimo būde. Pamenate Kristaus žodžius apie tai, jog tiktai iš tokio kviečio grūdo prasikals nauja gyvybė, kuris patsai numirs (apmirs), o po to duos vaisių? Ši evangelinė mintis tampa leitmotyvu daugeliui eilėraščių mirties tema. Kaip ir „Pavasario sonetų“ trečiasis eilėraštis, kuris nėra apie mirtį ar kito gedulingo ciklo. Šitaip poetas išgyvena gamtos prisikėlimą – kaip amžinojo ir „praeinančio pasaulio“ žavų, bet kaip pranykstančią viziją.

                        3

Praeinančiame pasaulyje praeisiu,

Kasdien suduždamas, bet išdidus:

Mylėdamas skurdžiosios žemės vaisių

Ir moteris, ir saulę, ir sapnus.

Kaip svečias, pakviestas į šventę šviesią,

Aš paragausiu, vynas ar svaigus,

Aš tik gėlių spalvom pasigėrėsiu,

Savin giliai įkvėpsiu jų kvapus;

 

 Ir mylimos nerūpestingą veidą

Lengvai palietęs pirštais virpančiais,

Triukšmingai muzikai aplinkui aidint

 

Ir atsiveikinęs mostu tik su svečiais,

Palikęs žiburius toliau jų šventei degti,

Išeisiu vienišas į amžinąją naktį. 

V. Mačernio talento didumas gali būti matuojamas ir jo požiūrio į mirtį, į amžinybę, į Dievą drąsa bei nuoširdumu. Savo simpatijai Bronei Vildžiūnaitei laiške Vytautas Mačernis rašė: „Jeigu kas nors vertinga yra tiek šiapus, tiek anapus, – tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia visatos pilnatvėje. Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir aš atsakau: aukštosios akimirkos. Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą“.

Vakaras poetui Vaidotui Dauniui atminti. Vytauto Visocko nuotr.

Dar norėčiau pasiremti jauno poeto, publicisto, redaktoriaus Vaidoto Daunio straipsniu „Vytautas Mačernis ir jaunoji poezija, kuris yra knygoje, išleistoje jau po poeto mirties 2003m „Pastoviųjų vertybių versmė“. (Pats autorius netikėtai žuvo 1995 m. liepos 29 dieną Vilniaus Vingio parko estradoje, nespėjęs laiku paleisti pakilusio oro balionio krepšelio. Mačiusių tą tragišką vaizdą savo akimis – „poetas nusileido lyg iš dangaus“; jam tada buvo trisdešimt septyneri metai). Gilios yra V. Daunio mintys apie šį žemaičių poetą: „Vytautas Mačernis, Nykos – Nilūno apibūdinimu, yra greičiau konservatorius revoliucionierius, grįžęs link Mykolaičio – Putino, link tradicijos, iš kurios jis lukštenasi. Paradoksalu, kad  pokario metais būtent Putino poezija liko savotiška Mačernio tradicijos tęsėja… Man rūpi pasakyti, kad dabartinis jaunas žmogus, jeigu ir pajėgia nujausti komplikuotą V. Mačernio regėjimų erdvę, tai kartu su poetu pasakyti tokius itin paprastus žodžius (kuriuos tuojau pacituosiu) jam yra beveik neįmanoma. Tuo tarpu kaip tik šie žodžiai yra liudininkai, jog Mačernis – tai Didžiosios krizės poetas;  Didžiosios – todėl, kad ji yra pajėgi išskalauti štai tokius poezijos grynuolius:

Paniekinę džiaugsmus ir potroškius žemus,

Negrįžkime daugiau į nupuolimo vietą.

Staiga sulaikančia ranka palietus,

Tesaugo Viešpaties malonė mus,

Kai nuodėmių taurė pilna

Jau tapo žemėn išlieta…

 Palaukim, kol šviesos ir meilės vandenais

Jis Pats malšinti troškulio ateis.

 „Malonė“

Laiškai merginoms Danguolei Jackevičiūtei, kuriai rašė eiliuotus laiškus (ji po ligos, būdama 16 metų ir šešių mėnesių, mirė), Bronei Vildžiūnaitei pilni meilės, skausmo, gailestingumo. Rašytoja Aldona Ruseckaitė, remdamasi Vytauto Mačernio laiškais šioms merginoms bei kita medžiaga, 2017 metais įdomų parašė romaną „Dūžtančios formos“. Knygos užsklandoje autorė rašo, kad Bronei Vildžiūnaitei 2016 gruodžio 1 d. sukako 96 metai. Rašytoja paaiškina, kodėl romane vardas ir pavardė pakeisti: vietoje Bronės Vildžiūnaitės – į Sofiją Visvaldaitę. (Skaitytojai yra įvairūs; man būtų geriau, jeigu tos romano „vardų bei pavardinės operacijos“ nebūtų).

Aldonos Ruseckaitės biografinį romaną „dūžtančios formos“ skaitė ir Audrius Sabūnas, Japonijoje, Kioto universitete, studijuojantis jaunuolis. Knygą jam dovanojo mama. Su šeima nuvyko į jo gimtinę, į nedidelį Šarnelės kaimą Žemaitijoje, buvo aplankytas poeto kapas. V. Mačernis mokėjo aštuonias kalbas, nemažai vertė, rašė kursinį darbą apie Kristų ir Nyčę, žadėjo tęsti studijas Sorbonos univesitete. Bet viską sumaišė netikėta jo žūtis.

Audrius Sabūnas turi gražią kultūrinę misiją: sumanymą per „You Tube“ televiziją perskaityti keliolika į įvairias užsienio kalbas išverstų V. Mačernio eilėraščių; jau paskelbė šešis eilėraščius. Jie perskaityti anglų, japonų, rusų, baltarusių, ispanų, korėjiečių kalbomis. Į laikraščio „XXI amžiaus“ (Nr. 15) žurnalistės Daivos Červokienės klausimą – „kuo kalba egzotiškesnė, tuo ieškojote trumpesnio eilėraščio“, studentas atsako: „Pasakyčiau, taip. Kuo prastesnės mano kalbos žinios, tuo trumpesnio vertimui ieškau. Korėjietiškai moku silpnai, išverčiau trioletą“.  Juk japonai pirmieji susidomiejo M, K. Čiurlioniu, tai kodėl jie kodėl negalėtų  ir V. Mačerniu susidomėti. Tarkime, Japonijoje susidomėjusių Lietuva yra pakankamai nemažai. Žinau, kad viena japonė, atrodo, visiškai neraginta, išvertė Salomėjos Nėries poezijos rinkinį „Anksti rytą“.  

Esu išvertęs į japonų kalbą Mačernio eilėraštį „Atradau karalių tavyje“. Poetas kelia universalius klausimus ir peržengia tautines ribas, nors labai akivaizdus ir lietuviškumas, žemaitiškumas. Kita vertus, šiaurės krašto protėvius įsivaizduoti skaitydami gali ir islandai, arba žmogaus karališkumą gali pastebėti ir japonas. Ryškiausi V. Mačernio kūrybos motyvai – pasaulio svetimumas ir jam atsvarą teikiantys namai, ryšys su protėviais, gimtoji žemė, atsakymų į būties klausimus ieškojimas, ir „dūžtančių formų“ pasaulio pastebėtas grožis, bei kiti motyvai –  Audriui Sabūnui artimi.    

                                                  ———————

Vytautas Mačernis pažadėjo žmonėms paskelbti gerą naujieną:„Aš atnešiu jums saulės patekėjimą“. Tomas Sakalauskas knygoje „Regėjimo naktis“ įdėjo tą alegorinę Viziją iš žurnalo „Ateitis“, išleistoje 1937/38. Nr. 3. To vaizdo centrinė – Viešpaties – figūra. Į pasakotojo klausimą: „Viešpatie, kodėl teikeisi aplankyt mane?“, Vytautas sulaukė atsakymo: „Jis tik pažiūrėjo į mane ir tyliu patraukliu balsu pratarė: – Tu laukei saulės, jos laukimą pakeitei miegu. Ir jūs visi taip darote. Šviesos laukiate miegodami. „Tegul ji ateina“, – sakote jūs. Bet budint Aš jūsų nemačiau, nors jūs skundžiatės ir verkiate, nesulaukę saulės. Bet saulė dažnai pro jus praeina, tik jūs nepastebite jos, nes niekada nebudite sargyboje. Jūs saugote gyvybę, bet šviesos nesaugote. Jūs bijote tamsos, bet šviesos nelaukiate. – Staiga Jis nutilo, žiūrėdamas į tekančią saulę“.

V. Mačernis savo nakties regėjimą baigia tokiais žodžiais:

„Ar ir su tavim taip pat neatsitiko, mano mielas drauge? Bet štai mes pamažėle pamiršome tą gražų atsitikimą ir galbūt tik retkarčiais jį beprisimename. Pradėkime budėt, saulės laukdami, ir tas malonus saulės užtekėjimas vėl ateis pas mus. Žinoma, tai bus sunku, nes tavyje pabudusi šviesa bus šlapiais skudurais gesinama, bet tu gali nepasiduoti ir palikti žmogumi, kuris niekada neišleidžia saulės iš akių ir iš širdies“.  

Vizijos – tai poeto dvasios energija, prisilietimai prie amžinybės.Vytautas Mačernis sprendžia amžinybės ir laikinumo lygtį: būti ar imti? Štai į tokį klausimą turi atsakyti jo žodžiai. Jie privalės išganyti, išvaduoti žemumų gyventojus iš nelaimių ir paklydimų.

1937 m.  jaunas poetas rašo „Laišką Kristui“, tam, kuris praėjo pragarus, pasiekė dvasios kalną ir mirė už “pakalnių žmonių nuodėmes“. Kristus tikisi žodžiais atpirkti žmonių kančią. Tai šauksmas iš gilumos į pasaulį. Jis turi pasakyti žodį, kad kiti išgirstų. Pakilti virš kitų. 

Laiškas Kristui

                               Mes parašysim, Kristau, Tau šį menką laišką,

                               Žodžius gražiausius iš pačios širdies.

                               Gal nesuprantamas, gal bus kitiems neaiškus

                                Ir žmogui mirusiam širdy lyg varpas neskambės.

                                Šiandieną mylime Tave mes, Kristau,

                               Nes su Tavim gyvent lengviau.

                               Aukojam Tau save, jaunystę,

                               Gražias dienas aukojau Tau.

 

                               Tavy viltis, kai saulė teka rytą,

                               Kai žvaigždės blėsta vakare.

                               Nebus Mesijo mums,  ir Pranašo nebus mums kito,

Ir niekas niekad nepakeis Tavęs.

                               Jau mintyse žali  žolynai želia –

O auga meilė Tau tokia stipri.

                              Ir lenkias prieš Tave balti laukų berželiai,

                              Ir žiba žvaigždės naktimis.

———————–

…1942 metais V. Mačernis jau buvo baigęs savo Vizijų ciklą. Vilniuje, universiteto filologijos fakulteto auditoriuje, išklausęs Vytauto Mačernio vizijas, profesorius Vincas Mykolaitis – Putinas pasakė: „Va, tikra poezija, ir tikras poetas“. Prisimindamas tą įvykį, 1969 metais apie Vytautą Mačernio poeziją, rašė poetas Kazys Bradūnas: „Tai buvo, man rodos, ta pati kūrybinė kaitra, kuria, nujausdamas savo likimą, kadaise degė ir Čiurlionis, tapydamas paveikslą po paveikslo, per daug nesirūpindamas nei dažų, nei popieriaus kokybe“… Priminsiu jums Henriko Nagio pokalbį su Vytautu Mačerniu, įvykusį pirmojo sovietmečio rudenį Vilniuje: „Klausiausi jo, kalbančio apie vizijas. Jis tuo metu rašė apie pirmąsias vizijas ir planavo kitas. Niekaip negalėjau suprasti, kaip jis įstengia tokiu beviltišku metu, kai atrodė, kas buvo brangu, amžiams nužudyta brutalios ir ir nesuprantamos poltinės mašinos, sumindyta miestan barbarų, dar kurti ir planuoti, tarytumei nieko nebūtų atsitikę. Aš pats buvau bežadis. Buvau miręs. Taip tada pasakiau. Jis pažiūrėjo į mane stebėdamasis ir pasakė, kad visa tai esą nesvarbu, visa tai praeinama, laikina. Tai, ką rašome, tėra svarbu, nes tuo gyvename tikrai. Ir vėl kalbėjo apie Yeats, Byroną, Poe, apie naują žodį, kurį turim atrasti ir mes… Tą vakarą temačiau jo dideles ramias akis, ir žinojau, kad atradau dar vieną žmogų, kuris mokėtų mirti už savo savo žodį“.       

Henrikas Nagys 1951 – aisiais metais sukuria eilėraštį „Epitafija ant poeto kapo. Vytautui Mačerniui“. („AIDAI“, 1952 m. nr.1). Jos paskutinį posmą pacituosiu:

 Tavo antkapio raidėmis teka pavasario vandenys.

 Vaiko akys mato, pro tirpstančias ledo gėles, už stiklų.

  Tavo upės pabunda, atmerkia akis ežerai, ir į dangų

 kelias debesys paukščių iš klegančių tavo miškų“.

                                         ———————

…Pradėjau šį rašinį nuo Levo Tolstojaus palyginimo su Vytautu Mačerniu. Nesupraskite, kad norėjau šiuos du kūrėjus sulyginti, tiksliau sakant, mūsiškį talentą pakylėti ant koturnų. Levą Tolstojų lyginti su Vytautu Mačerniu man tuo neleistų labiau dar ir tautiniai, ir žanriniai, ir veikalų mastai, ir amžius, ir daug kitų dalykų.  

…Pacituosiu paties Vytauto Mačernio mintis iš jo straipsnio „Mūsų gyvybės upė, parašyto, kai autorius turėjo tik 20 metų (straipsnis yra įdėtas į knygą „Po ūkanotu nežinios dangumi‘, 1990 m.). „Nesu specialiai nagrinėjęs, kas mūsų rašytojų yra vitalistas, kas ne, kuo tas vitalizmas reiškiasi. Man rūpi labiau ne tai, kas jau yra, bet kas bus. Visa tai, ką čia minėsiu, bus daugiau skirta ateičiai nušviesti, remiantis praeitimi, o ne praeities nagrinėjamas. Pagaliau ir paties žodžio vitalizmas aš nevartosiu biologine prasme. Vitalistiška man reikš visa tai, kas gyvybinga, aukščiausia gyvybės apraiška. Gyvybė yra jėga, išsireiškianti įvairiausiais  atributais: paprastu gyvenimu, sudėtingesniu, galių susikaupimu, kūryba. Todėl man didelis rašytojas yra ryškus vitalizmo reiškinys“. 

V. Mačernis pabaigoje straipsnio rašo: „Nors Europa yra pavargusi ir lyg išsisėmusi, tačiau gyvybė ir yra tuo nuostabi, kad ji prasiveržia ir vis gyvena. Mes dar neparodėme tikro savo gyvybingumo. Jis dar ateities dalykas. Taigi geiskime likimo palankumo, Apvaizdos laiminimo, kad po šito karo mes galėtume toliau gyventi laisvi, o patys stenkimės tapti tautos gyvybingumo viršūnėmis, pačiu vainiku“.

                                               ————————–

Ukrainos gynybos pozicijos. EPA-ELTA nuotr.

… Ir šiandien, kai dėl Rusijos gresia karas Ukrainai (kaip ir 2008 metais karas Sakaratvelui), ir Lietuva negali dėl karingosiosios kaimynės nurimti. Suprantama, kiekvienas iš mūsų visų pirma atsakome už savo individualias dienas. Betgi dienų grandinėje esame tvirtai sukabinti vieni su kitais. Vadinasi, velkame tą pačią grandinę ir nešame tą pačią Būtį. Vardan šio šviesaus, iškilaus Poeto prisiimkime didesnę atsakomybę ir už savo dienas, ir už Lietuvos, ir už viso pasaulio likimą. Prieš šimtą metų gyveno Vytautas Mačernis, bet iš kūrybinio palikimo mes galime pasisemti kūrybinės išminties, laisvos egzistencijos ir drąsos, reikalingos ir gyvenime bei kūryboje.

                                                         ————————

1994 m. birželio 4 d. dalyvavau Vytauto Mačernio 73 – ojo gimtadienio minėjime Žemaičių Kalvarijoje. Aš esu taip pat žemaitis, kilęs iš Mardosų kaimo, netoli nuo Plungės. Buvau to gimtadienio minėjimo, skirto Vytautui Mačerniui garbei, giliai sujaudintas… O iš patirtų jausmų atsirado ir šis eilėraštis. 

               Poeto liūdnojo buveinė

                Dosni man buvo šiemet liepa –

                Ne medumi, mėlynėm ar avietėm…

            Garsai Kalvarijos graudingi liepė

            Ieškot dosnesnės sielai vietos.

Ėjau ne į triukšmingą aikštę.

          Kurioj menkystė ir tuštybė stumdės.

          Sekiau tik paskui šviesą aiškią –

         Jos auroj blogis nesugundė.

 Taku pro kapines kalvotas

Ėjau ir vieno kapo dar ieškojau.

Štai jis – Kryžiu paženklintas, gėlėm užklotas –

Poeto liūdnojo buveinė mažam gojui.

Pagarbiai nukeliu prieš jį kepurę,

Ir „amžinątilsį“ jaunuoliui šiam tariu:

„Nesigraudenk, kad laivo burės

Išskleist jam nepavyko anuomet- galiu

Dabar kartu su tėviškės laukais ir medžiais,

Su Žemaitijos kalvomis ir ežerais

Pajaust, kaip energingais veržias, plečias –

Mačernio Žodis, tapdamas saldžiais kerais“… 

2021, gegužės 10 diena.

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.