Alfredas Guščius. Rašytojas apie kolegas


Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.

Jau šio rašytojo nebėra, Algimantas Zurba mirė 2018 metais. Bet paliko daug knygų, kurių yra dedikavęs gimtojo krašto žmonėms. Apie šį rašytoją knygoje „Savistaba  ir nuostaba“ aš paskyriau straipsnį, kuris baigiasi tokiu palinkėjimu: „Tegul Laikas, Gyvenimas būna Jam ilgai palankus ir  tegul dar ne ant vienos knygos atsiranda įkvėpti, nuoširdūs Algimanto Zurbos savo Gimtajam Kraštui, savo mylimiems žmonėms ir visiems gausiems skaitytojams“…

Pomirtinę knygą „Buvo, buvo, kaip nebuvo!..“ išleido leidykla „Žuvėdra“ (2019), o viršelio įžangoje jos direktoriaus, kritiko Stasio Lipskio, skaitome: „Grupė literatų dar 1995 metais buvo sumanę išleisti smagų leidinį „Rašytojai apie rašytojus“… Tačiau sumanymas taip ir nebuvo įvykdytas. Gal išblėso entuziazmas, gal neatsirado leidėjų. Tik Algimantas Zurba iškart ėmėsi darbo ir sudarė pažadėtąją anekdotinių situacijų, jumoristinių vaizdelių iš įvairių liteatūros vakarų ar kelionių rinkinuką. Sąlyginai jį buvo pavadinęs „Trupiniais“…  Po rašytojo mirties našlė Laima Zurbienė sutiko, kad šis unikalus rankraštis išvystų dienos šviesą ir atidavė „Žuvėdros“ leidyklai“.     

Pratarmėje A. Zurba rašo: „Daugelis miniatiūrų praplečia požiūrį į rašytoją, jo asmenybę, atskleidžia įvairiausias menininko galias, kartais ir nepakartojamą jo žmogišką žavesį. Rašytojai niekada neieškojo ir neieško žodžio kišenėje, taigi nenuostabu, kad brūkštelėjimuose apie kolegas netrūks ir humoro“.

Algimantas Zurba

Knygutė pradedama straipsniu „Negriaukim paminklų“.  Jame pasakojama paties A. Zurbos kova dėl žymaus biržiečių poeto Juliaus Janonio paminklo. Jame autorius pripažįsta, kaip jis parašė nemažą publicistikos straipsnį „Ar eisi, Juliau, namo į Beržinius“, kaip aštraus straipsnio, nepagailančio kraštiečių, kurie pakėlė rankas prieš kultūros paminklą bei jų savanaudiškas paskatas…

„Spausdinti nesiryžta – vis dėlto politikoje dar migloti metai. Aiškinu: čia gi šneka apie kultūros vertybių griovimą. Nepadeda. Nyki net spaudoje dirbančių žmonių baimė. Pagaliau laikraštis „Diena“ atveria savo puslapius. Biržiečiams tai – sprogusios bombos įspūdis. Publikacijoje nedviprasmiškai įrodyta; rusų carizmas niokojo talentingo ir mąstančio jauno kūrėjo gyvenimą, gi prieš jo atminimą užsimoja ir laisvę atgavusios Lietuvos vietinė valdžia. Dalimis straipsnį atspausdina ir kraštiečių laikraštis „Biržiečių žodis“. Ūžia visas rajonas. Į pagalbą paminklą gynėjams susitikti su Biržų visuomene važiuojame net trise: ryžtasi padėti Janonio kūrybos skaitovas aktorius Laimonas Noreika, svarbiausią žodį tars literatūrologė Viktorija Daujotytė“. 

Autorius rašo: „Tiesiai tariant, tai buvo aštri, jokių kompromisų nepripažįstanti kova. Salėje sėdėjo griovimo sumanytojai, kuriems buvo nesvarbi didingai skriejančio poeto figūra, apskritai simbolizuojanti laisvos minties idėją“.

Taip buvo apgintas skulptoriaus Konstantino Bogdano ir architekto  Vytauto Brėdikio paminklas: „Julius Janonis liko skrieti virš Biržų. Galėčiau apie tai nerašyti, būti ramus. Tačiau – reikia… Niekur nedingo primityvios galvosenos žmonės…. Kas žino, ar ateityje neasiras naujų išminčių, ir vėl nekilstelės ranka prieš tauraus poeto įamžinimą. Juk griauti, daužyti, kas sukurta praeityje, kur kas paprasčiau, nei suvokti tikrąją meno esmę“…

                                    ———————-

Miniatiūrose kritikos apie valdžią beveik jau nėra. „Brūkštelėjimuose apie kolegas“ į pirmą vietą autoriaus iškyla stilistinė savybė – humoras. Ilgiausia iš jų siekia puslapį, kaip tekste „Po to“…, kurioje nušviestas Rašytojų sąjungos pirmininkas Alfonsas Maldonis, iš kurio, kad ir kaip norėsi, taip lengvai nepasišaipysi. Mat, Algimantas Zurba buvo pirmininko pavaduotojas. Štai pirmininkas, grįžusio iš Panevėžio, kur buvo įkurta jaunųjų rašytojų sekcija, pavaduotojo ir klausia: „Kaip ten buvo? Vairuotojai rašytojus pradėjo mušti?“ Pavaduotojas mykia: „Kad nieko ten tokio…“ Maldonis sako: „Vis tiek negerai, jei rašytojus muša. Tegul vairuotojas Kęstutis parašo pasiaiškinimą“.

Autorius pažodžiui tą  Kęstučio „dokumentą“ mums, skaitytojams, ir persako. „Viskas. Maldonis padėjo pasiaiškinimą į seifą, kur gulėjo ir kiti panašūs dokumentai“.

Yra miniatiūrų apie Juozą Baltušį „Ką nešiojam kelnėse“, „Jei koją pjaus“, „Nebuvo tiek grindų“, „Aukštojoje visuomenėje“, „Deputato galia“, „Pergalingai“. Čia autorius remiasi Juozo Baltušio „liežuviu“ vis pabrėždamas netaisyklingai ištariamą priebalsį š, rašo apie klasiko literatūrinius vakarus, keliones, tik už vieną atvejį, kai Baltušis gyrė savo knygą „Tėvų ir brolių takais“ salėje, kur „pirmosiose gretose – dar gyvi „Kalvio Ignoto teisybės“ prototipai“, Baltušiui tenka atsiskaityti: „Maskvos emisaras iš centro komiteto kitą dieną kviečia užeiti pokalbiui“…

Už liežuvio „išdaigą“ nukenčia Jonas Strielkūnas, šis poetas turėjo posakį, kuris išnaudojamas miniatūroje, pavadintoje „Ne mūsų reikalas“. Kai kolegos, begrįžtančius iš Kauno, kiekvieną vietovę bando pavadinti tuo žinomu posakiu, o Jonas vis tyli. O Vilniuje baisi liūtis: „Jeigu ir mūsų autobusiukas užsprings šitam vandeny?“, kažkas dvejoja. Ir tada Jonas, nuo pat Kauno tylėjęs, numoja: „Ne mūsų reikalas“.

Lietuvos rašytojų sąjunga. Slaptai.lt nuotr.

Jonas Strielkūnas buvo Suomijos mieste Turku mieste, ir užsirūkė neleistinoje vietoje. Bet tai pamatė vertėja ir prašo: „Gesinkit cigaretę – kaip nors nemačiom. Ir nuorūkos nemeskit ant grindinio“. Jonas Strielkūnas pirštais užspaudžia cigaretę, sumurma: „Tai tau ir laisvas kraštas. Ir parūkyt kada panorėjęs negali…“ Šis poeto posakis gali vėl būti plačiai vartojamas.  

Jonas Strielčiūnas dirbo Panevėžio naftos bazėje, kai kartą po vidurnakčio begrįžtantį iš degalinės, jam kelią „užstoja trys pečiuiti plevėsos.  Liepia atiduoti pinigus“. Jonas sako neturįs. „O laikrodį turi?“ Laikrodį turįs. Kai pasisavinę laikrodį, jie nueina, tada Jonas šaukia: „Pala! – šaukia Jonas, ir nueina pragerti savo laikrodžio… 

Po Petro Skodžiaus literatūros vakaro, Jonas Strielčiūnas restorane atsiduria netoli Eduardo Mieželaičio. Kaip visada liūdnas, mat, jiedu dar nebuvo pažįstami. „Pasižiūri Mieželaitis ir klausia: „Žmogau, kodėl toks liūdnas tavo veidas?“ Jonas krusteli ant kėdės, kilsteli alaus stiklinę ir sako: „Tai išgerkim“.

Miniatiūroje „Gera“ poetas Marcelijus Martinaitis parodytas po kurso linksmybių. „Džiaugėsi kursas iki paryčių. Marcelijus užsnūdo. Išaušus kurso draugės jį išlydėjo į troleibusą“. Ryte parėjęs namo, „netyčia stabteli prie veidrodžio. Žiūri į jį nepaprastai ryškus ir spalvingas žmogus. Antakiai – juodi juodi. Veidai – raudoni, lūpos vyšninės. Nepaprastai kursiokės lydėjo poetą į troleibusą…“

Miniatiūroje „Kas ten loja?“ pasakojama: „Apie linksmą kurso draugo Marcelijaus Martinaičio gebėjimą meistriškai mėgdžioti šunų lojimą daugelis mūsų žinojo. Bene pirmą kartą tą jo viaukčiojimą išgirdome eidami iš pobūvio kurso draugės Viktorijos bute. Jau gerokai po vidurnakčio išsiruošėme į savo bendrabučius. Staiga Marcelijus sustoja lyg įbestas – priekyje neskubom pėdina patruliuojantys milicininkai. Kai šie nebetoli, Marcelijus: „Viau! Viau!“ Pareigūnai atsisuka, galvoja, kad iš jų tyčiojamasi. Prieina, klausia, kas per juokeliai? Mes – nieko. Bet tik truputį nutolstame gatvele, Marcelijus ir vėl: „Viau, viau!“ Patruliai sustoja, lyg ir ketina mus vytis, bet numoja ranka…

O vėliau kiek sykių būta dar gražiau: linksmesnis poetas, pačiame prospekte pamatęs tvarkos saugotojus, įsikaria į liepą, iš medžio ataidi tikrų tikriausias meistriškai ištreniruotas šuns balsas. Žinoma, taip atsitikdavo ne dažnai ir dažniausiai naktį“.

Miniatiūrose „Kas svarbiau: galva ar ūgis?“ autorius pasakoja apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską: „Važiuojam sykį į literatūros vakarą: „Sakykit, monsinjore, – teiraujuosi jau gerokai už Vilniaus, – kaip ten jums, kai dirbot Arkikatedroje, nutiko su nauja kepure?…“ Monsinjoras pasakoja, kaip jis nusipirko kepurę, ir kaip zakristijoje jos nerado… Gi jauni kunigai ją paslėpė, pakėlė aukščiau lentynos, pritaisytos virš pakabų. Dar kamputy nugrūda. Po mišių jos neranda. „Pagalvokit, – sako, – šventa vieta, o kažkas pavogė“. Kai ją suranda, o tada į vieno jauno kunigo repliką apie Dievo duotą ūgį, atsako: „Kam Aukščiausis pagailėjo ūgio, o kam pamiršo ir gerą galvą duoti…“

Kaip atsitinka su orumu, regime rašiny „Ak, tas Strazdelis“. Kunigo Antano Strazdo svečiai neatsakė dukart į jo pasisveikinimą „Garbė Jėzui Kristui“. Tyla. „Tada poetas už durų susiranda kibirą, atsineša į gerąjį rūmų kambarį, stato kampe. Kelia sutaną – tūpsis savo reikalo. Tik tada nuščiūva užstalė, keletas balsų vienas per kitą klausia: „Ką gi dabar tu?“… Strazdelis kilsteli galvą. „O, čia ir žmonių esama. O maniau – tuščias tvartas“…  

Miniatiūrose gražiai pasišaipoma ir iš Juozo Macevičiaus, ir iš Jono Mačiukevičiaus, ir iš Vytauto Bubnio, ir iš Onės Baliukonytės, ir iš Elenos Bukelienės, ir iš Vytauto Misevičiaus, ir iš Ramūno Klimo, ir iš Alfonso Bieliausko, ir iš Petro Bražėno, ir iš Vytauto Bložės, ir iš Pauliaus  Širvio, ir iš vertėjo Valdo Petrausko, kuris su miniatiūrų autorium nutarė išsimaudyti Maskvos upės kanaluose, kai buvo pakviesti į Sąjunginį rašytojų suvažiavimą („Parako kvapas“)“… „Čia pilna furgonų. „Maskvos alus“. Stiprus. Atsiriša liežuviai. „Kas jie?“ – dairosi į mus maskviečiai. „Jis  – prancūzas, – linkteliu į Valdą. – Pašnekėk prancūšiškai, – prašau. O jis – ne. Laužyta rusų kalba kartoja: „Ru-sai geri žmonės, tik nemėgsta dirbti!… Aplinkiniai įkaista. Jau žada į sprandą. Tada Valdas šoka į vandenį, o, pasirodo, plaukti nemoka. Ištraukiu. Makviečiai aprimsta, bet Valdas ir vėl: „Ru-sai geri žmonės, tik..“ Bet jis – tikrai prancūzas, – vis dar gelbsčiu. „O mes Napoleonui parodėm. Parodysim ir šitam“ – neatlyžta maskviečiai, ir jau tikrai reikia sprukti! …

Humoru, švelnia ironija nuspalvinti visos Algimanto Zurbos miniatiūros. Dažnai atsiskleidžia  ir lyriška paties autoriaus pasaulėjauta. Algimantas Zurba mirė dar pakankamai jaunas, todėl knygos pabaigoje leidėjų įdėtas apmąstymų pluoštas „Pamąstymų žiežirbos“. Pora minčių iš jo:

„Ko labiausiai trūksta? Visų vieningo noro kurti Lietuvą. Sąmoningo patriotizmo. Skaldo valdžia, partijos, – jų apkurtimas… Nebus kam atspindėti to meto. Amžinas praradimas ir šaukimas nepasiduot. Meninis paliudijimas –kai laisvas rašymas“.

Algimantas Zurba. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Jokios mirties baimės. Įprasta bendrauti. Viskas labai kasdieniška. Tokia pat būtinybė kaip žmogaus meilė, kaip žmogaus atėjimas, jo stiebimasis. Kaip milijonų gyvių žūtis kiekvieną akimirką – amžinybės kovoje už būvį. Ir nėra baimės dėl savęs – viskas labai suprantama – nebeliks tavęs, ir viskas, o žeme vaikštinės kiti.“

Knygoje yra sveikinantis Jono Strielkūno eilėraštis su Algimanto Zurbos 50 – iu, įvykusiu 1992 pavasarį. Eilėraštis įdėtas ir faksimile, o eilės surinktos. 

Knygoje panaudoti A. Cvirkos, I. Martinaičio, A. Pakalnio bei kitų dailininkų piešiniai iš „Šluotos“ žurnalo archyvų. 

Tiktai knygos viršeliai tikrai ploni, jie galėtų būti atverstiniai. Gal  dar leidėjai galėjo įdėti ir knygoje atspindėtų rašytojų pavardes…

2019.11.03; 06:00

 

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.