Algimantas Bučys. Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė (15)


Kodėl buvo konfiskuotas pirmasis Jano Dlugošo „Kronikos“ leidimas?

Mes jau gana plačiai, nors tik pačiais bendriausias aspektais aptarėme, kokio milžiniško masto įtaką padarė Janas Dlugošas ir jo Kronika (Annales) lenkų istorinei savimonei, lenkų vėlesnėms kronikoms ir istoriografijai, grožinei literatūrai ir kinematografijai, pedagogikai ir lenkų kultūros propagandai užsieniuose. 

Lietuvos sargybiniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet štai istorinis paradoksas – ilgą laiką Dlugošo kronika ir jos nuorašai buvo nepageidaujami Lenkijoje. Dar daugiau: kuomet 1615 m., tai yra – praėjus daugiau nei 130 metu nuo kronikos baigimo, privatus leidėjas Felicijus Herbertas išleido kronikos tris knygas, čia pat buvo paskelbtas karaliaus Žygimanto III Vazos (1566 – 1632) pasirašytas raštas, draudžiantis Dlugošo kronikos platinimą, tiražas buvo konfiskuotas, o kiek vėliau konfiskuota ir spaustuvė.

Šitaip lenkų istorijos Tėvo veikalas tapo „pogrindine literatūra“ Lenkijoje, kur plito vienu kitu nuorašu. Ir tik po šimto metų Rusijos caro dvaro patarėjas baronas Henryk Huysennas išleido užsieniuose (Leipcige) du tomus (1711-1712) Dlugošo kronikos. Patys lenkai tik artėjant 400-tosioms Dlugošo mirties metinėms ėmė rengti visų Dlugošo Raštų leidimą (Opera omnia), kur ir buvo išspasdintas pirmasis Kronikos vertimas į lenkų kalbą (t.II-VI; 1867 -1870) ir tekstas lotynų kalba (t.X-XIV; 1873-1879).

Kaip matome, Dlugošo kronikos leidyba pavirto savotišku detektyvu su daugeliu mįslių. Pirmiau pasižiūrėkime, kaip jas aiškina patys lenkai.

Naujausio (1961-2006) kronikos leidimo lenkų kalba rengėjai pateikia visą virtinę hipotetinių atsakymų iš įvairių laikų. Lenkų XVI a. rašytojas jėzuitas Varževskis (Krzysztof Warszewicki, 1543 – 1603) aiškino, esą kronikoje „pateiktas detalus kelių bei upių aprašas privalo būti laikomas paslaptyje, kadangi juo gali pasinaudoti priešai ir būtent dėl to lenkai stabdė Dlugošo publikaciją. Papebrochas [Daniel Papebroch; 1628 – 1714; belgas jėzuitas hagiografas] tvirtino, jog lenkai sustabdė tolimesnį Dlugošo tomų spausdinimą [galvoje turimos minėtos konfiskacijos], vengdami išviešinti daugelį karalystės paslapčių. Įdomi yra Šimono Starovolskio (Szymon Starowolski, 1588 1656; iš senosios Lietuvos kilęs rusinas katalikas, rašęs lotyniškai) pozicija, esą Dlugošas negalėjo būti išspausdintas todėl, kad labai jau daug įvairių dalykų parašė be deramos pagarbos ir “veraci calamo” [tiesiakalbe plunksna]”[1] .

Daugiausia, be abejo, pasako paties karaliaus Zigmanto III pasirašytas minėtas draudimo raštas, kuriame karaliaus ir ponų tarybos vardu smerkiamas leidėjas, kuris nusprenė „išleisti veikalą apie Respublikos [Žečpospolitos] padėtį ir lenko vardo garbę, nors [tas veikalas] mūsų protėvių tyliu sutarimu dėl sarbių priežasčių buvo uždraustas. Todėl, esant Karalystėje daugeliui žmonių, kuriuos knyga įžeidė, ir vardan Respublikos bus naudingiau, jei privatus žmogus [leidėjas] nepasisavins to, kas mums priklauso”, taigi siūloma ir patariama, kad „toji knyga būtų sulaikyta, nebūtų leidžiama ją viešai rodyti ir pardavinėti” ( op. Cit, p 31). 

Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi naujojo leidimo rengėjai XX a. buvo linkę manyti, kad „nuolat kylantį klausimą, kodėl taip ilgai Dlugošo nespausdino, bandant argumentuoti baime, esą bus paviešintos valstybinės paslaptys, galima būtų išaiškinti tuo, kad buvo bijoma sugriauti karalystės autoritetą, o būtent – valdančiosios dinastijos ir didikų”. Rengėjai iš dalies remiasi dar ir tuo faktu, kad Dlugošo pasekėjo ir kompiliatoriaus gydytojo, astrologo, alchemiko ir Krokuvos akademijos profesoriaus M.Miechovito (Maciej Miechowita, lot. Matthias de Miechow, 1457 – 1523) istorinis veikalas, lotynų kalba parašyta „Lenkų kronika” (Chronica Polonorum), buvo konfiskuota dar anksčiau (1519 m.), o po dviejų metų pataisytas tekstas buvo išspausdintas (1521 m.) ir laisvai platinamas kaip pirmoji spausdinta Lenkijos istorija.

Kalbėdami apie pataisas, naujo leidinio rengėjai teigia, kad veikalą karaliaus dvaras leido spaudinti tik po to, kai buvo pašalintos skandalingos pastraipos apie Jogailos paskutinės žmonos karalienės (nuo 1424 m.) Sofijos Alšėniškės (1405 – 1461) įtartinus meilės ryšius ir gandus apie neteisėtą Jogailos sūnų gimimą ir pan…

Tačiau tai tik dalis tiesos. Verta paminėti bent kelis nutylėtus aspektus.

Pirmiausia akivaizdu, kad Miechovitos kronikoje buvo tęsiama antilietuviška Dlugošo tradicija ir ypač neigamai įvertinta Jogailos anūko Aleksandro (lenk. Aleksander Jagiellończyk, 1461 – 1506; Lietuvos didysis kunigaikštis nuo 1492, Lenkijos karalius nuo 1501 m.) veikla.

Ir neatsitiktinai – juk Aleksandro Jogailaičio politiką ir Lietuvos, ir Lenkijos laikotarpiu iš dalies galima apibūdinti Lietuvos didikų priesaku, jam duotu Vilniuje patvirtinant Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu 1492 m.: valdyk tautą „pagal lietuviškus papročius, arba pagal Vytauto pavyzdį”. Ta pačia intencija buvo sušvelnintas Aleksandro Jogailaičio brolio, tuometinio Lenkijos karaliaus Jono Albrechto (Jan I Olbracht (Albrecht), 1459 – 1501; Lenkijos karalius nuo 1492 m.) pralaimėjimas žygyje į Moldovą, nors būtent po to žygio, kur žuvo apie 5000  bajorų raitelių, Lenkijoje paplito posakis, esą Olbrachto laikais pražuvo šlėkta (Za króla Olbrachta wyginęła szlachta).

Tačiau būtų vienpusiška apriboti Dlugošo (ir jo kompiliatorių) veikalų nespausdinimą ar konfiskavimą vien kronikų autorių nusistatymu prieš Jogailą ir lietuviškąją pirmųjų Jogailaičių kartą, kurią nuo Dlugošo laikų visaip menkino senoji lenkų istoriografija.

Paradoksalu, bet vyskupo sekretorius, kunigas (nuo 1440 m.), kanauninkas, Jogailos sūnaus Kazimiero nominuotas (1479 m.) Lvovo vyskupu Janas Dlugošas itin daug surašė savo kronikose tokių dalykų apie dvasininkiją, kad būtent katalikų hierarchai Lenkijoje gana nepalankiai žiūrėjo į Dlugošo kronikos viešinimą ir platinimą.

Žinomas viduramžių vokiečių bibliografas Davidas Braunas (David Braun, 1664 – 1737), kilęs iš Prūsijos ir ilgainiui surinkęs nemažą senųjų lenkiškų ir prusiškų spaudinių biblioetką (Bibliotheca Brauniana), atrodo, gerai žinojo Dlugošo veikalo konfiskacijos 1615 m.  istoriją. Dar daugiau – savo veikale apie senuosius spaudinius D.Braunas aiškiai tvirtina, kad ir anksčiau Lenkijoje „ši magistro kronika buvo vienuolynuose ir kai kurių didikų namuose slepiama; iki pat 1615 metų, kai Felicijus Herburtas, Joano sunūs, ištraukė ją į dienos šviesą ir išspausdino Dobromilyje Joano Šeligo spaustuvėje”[2].

Aptardamas Dlugošo veikalo spausdinimo kliūtis ir piktindamasis, kad lenkų spaustuvininkai iki pat 1711 m. Lepcige vokiečių parengto leidinio ignoravo Dlugošą („štai iki kiek tęsėsi nedėkingų lenkų spaustuvininkų abejingumas savo pagrindiniam Istorikui”!), D. Braunas prabyla apie tas veikalo ignoravimo ir konfiskavimo priežastis, kurias labai retai teikiasi prisiminti katalikiškos Lenkijos kultūros istorikai. Pirmiausia D.Braunas primena Dlugošo pasekėjo Kromerio teiginį, kodėl Dlugošo veikalas taip ilgai buvo slepiamas: „akivaizdu, kad dėl paties Dlugošo nuoširdaus ir neatsargaus tiesumo (candida et incauta Simplicitas), kuomet ne tik nusidėjusius Bažnyčios vyrus, bet ir patį Popiežių, dvasininkų smarkiai, bet paslapčia nekenčiamą, jisai savo veikalu išviešina” (ibidem). Paties Badeno nuomone, Dlugošas „visiškai nieko nekalba be pagarbos, tik paprasčiausiai siaubingus popiežių ir aukštų dvasininkų nusikaltimus ir nuodėmes (horrenda crimina) dėsto, kas neretai ir pasimato Pasišventusių vyrų ir doros šlovės Rašytojų plunksnos šviesoje be leidimo [iš aukščiau], būtent dėl to ir buvo nutrauktas Herburto pradėtas Dlugošo veikalo leidimas” (ibidem).

Vokiečių bibliografas labai paprastai įvardina tai, ką iki šiolei vengia viešai aptarinėti lenkų kultūros bei literatūros istorikai. O juk Davidas Badenas visiškai teisus: Dlugošo nuoširdumas ir dievotumas vertė jį neretai sakyti tiesą, kuri didžiai nemaloni ir nepageidautina buvo ne tik Jogailaičių dinastijai, bet ir visai katalikiškai lenkų dvasininkijai ir net lenkų tautos katalikiškajai savimonei įvairiais istorijos tarpsniais.

Čia galima būtų ilgai ir nuobodžiai dėstyti skaitlingus Dlugošo kronikų epizodus, kuriuose iškyla pakankamai neigiamas įvairiausių lenkų dvasininkų įvaizdis, pradedant vyskupų kurstomomis vidinio karo riaušėmis ir baigiant atskirų vyskupų meilės nuotykiais ir tokiomis mirties diagnozėmis, kurios akivaizdžiai liudija vyskupą sirgus paskutinės stadijos „gėdingąja liga” sifiliu… O kur dar Dlugošo pateiktos žinios apie Romos popiežius, nepasižymėjusius aukšta dorove ar meile dvasinėms gėrybėms, jei prisiminsim jo pranešimus apie žūtbūtines popiežių ir antipopiežių tarpusavio kovas, apie pelningų vyskupijų dalinimus popiežių giminėms arba šaunią istoriją, kaip popiežius Bonifacas IX pardavė Rygos miestą kryžiuočiams už 15 tūkstančių florinų…  

Betgi sutikime šiuo atveju su Dlugošo cenzoriais ir dorovingais lenkų literatūros istorikais: kam gi viešinti tokius negarbingus dalykus ir faktus apie Romos popiežius ir lenkų viduramžių dvasinininkiją?

Juo labiau, kad galima aptarti kur kas kilnesnius dalykus.

Kaip daromi istoriografiniai praeities įvaizdžiai ir mitai

Imkim, pavyzdžiui, pirmosios Jogailos žmonos Jadvygos Anžietės įvaizdį Dlugošo kronikoje. Kaip žinome, Jadvyga Lenkijoje beveik iš karto po mirties buvo daugelio laikoma ir vadinama šventąja ir netrukus ėmė plisti nemaža legendų apie jos padarytus stebuklus. Jano Dlugošo kronikos nemaža prisidėjo prie Jadvygos kulto stiprėjimo Lenkijoje nuo XV a. iki pat mūsų laikų. Tačiau įdomu pažymėti, kad Jadvygos įvaizdis jo kronikose gana prištaringas arba, švelniau tarus, mįslingas.

Iš vienos pusės, Dlugošas labai nuosekliai, atkakliai, dažnai net nusikalsdamas istorinei tiesai stengiasi iškelti Jadvygos paveikslą iki katalikško moters idealo aukštumų. Pirmiausia Dlugošas tvirtina, kad Jadvyga buvusi itin graži ir kaip tik todėl jai ėmė pirštis lietuvių kunigaikštis Jogaila, „kuomet tiksliai sužinojo iš nuolatos kartojamų gandų ir iš savo paties dažnai siuntinėjamų žvalgybon pasiuntinių  pranešimų, esą minėta karalienė [Jadvyga] yra taip neapsakomai graži, jog visi pripažįstą, kad šiuo metu nėra jai lygių visame pasaulyje” (op. Cit. , 1385 m.).

Tendencingasis lenkų kronininkas Janas Dlugošas. Antoniego Gramatyki piešinys

Mes jau aptarėme, kaip noriai ir dosniai Dlugošas prirašo karalienei Jadvygai įvairius jos vyro karaliaus Jogailos nuopelnus viduramžių lenkų civilizavimui, mokslui ir kultūrai. Dlugošas naudojasi kiekviena menkiausia proga karalienės Jadvygos išaukštinimui. Netgi tada, kada Jogaila, vykdydamas savo dosniųjų piršlybų pažadus, surašytus garsiajame 1386 m. Krėvos akte, įsako visai eilei Raudonosios Rusios miestų pareikšti vasališką ištikimybę Lenkijos karalystei, Dlugošas visą „atplėštųjų žemių” grąžinimą Lenkijai pavaizduoja kaip narsios karalienės Jadvygos nuopeną. Kronikose atsiranda patetiškas istorinis pasakojimas apie tai, kaip „Jogailai nesant namuose [tai yra Lenkijoje] karalienė Jadvyga surinkusi kariuomenę patraukia į Rusią ir išvijusi vengrus lengvai atgauna visą Rusią, kurią jos tėvas buvo atplėšęs nuo [Lenkijos] karalystės”.

Smagu skaityti, kaip nuostabiai vadovauja lenkų riterių kariuomenei šešiolikmetė Jadvyga, kuri „pelnė tokią riterių simpatiją ir prisirišimą, kad visi jai paklusdavo kaip vyrui ir klusniai vykdė visus jos įskaymus. Kur čia iki karalienės Jadvygos lygintis prancūzų nacionalinei didvyrei Žanai d’Ark (Jeanne d’Arc; 1412 – 1431), kuri su tokiais vargais vadavo Prancūziją nuo okupantų anglų! Karalienė Jadvyga „trumpiausiu laiku užima pilis Pšemysle, Jaroslave, Grodeke, Haliče ir Tremblovkoje ir Lvovo miestą, ir pilį ant kalno ir visus kitus rusinų miestus arba riterių šturmo dėka, arba geranoriškai aniems pasidavus […] Užimtas ir pasidavusias pilis paveda lenkų ponams [valdyti], o minėtas Rusios žemes, neteisingai ir neteisėtai atplėštas nuo Lenkijos karalystės, suvienija ir prijungia prie tos pačios karalystės, idant šituo didvyrišku žygiu pelnytų sau amžiną atminimą lenkų širdyse“ (op. cit., 1390 m.). Didvyriškoji žmona, kaip matome, pati įkūnijo savo vyro priešvestuvinius pažadus.

Kas čia dabar supaisys, kad Jadvygai bevykdant savo legendinį žygį ne visi Raudonosios Rusios miestai ir pilys iš karto atvėrė karalienei savo vartus. Tik tada, kai Vytautas, susiderinęs su Jogaila, įvedė į Raudonąją Rusią savo kariuomene, tik tada, atrodo, neklusnūs rusinų ir vengrų kunigaikščiai pajuto didžią pagarbą ir meilę savo naujajai valdovei. Nors jeigu kalbėtume dar atviriau, tektų prisiminti, kad visas žygis į Raudonąją Rusią buvo iš dalies didinga povestuvinė lenkų didiko Spitkos kelionė į savo uošvio valdas, kurias, Jogailos sprendimu, derėjo gražiai ir tauriai perleisti naujajam žentui, kuris, savo ruožtu, buvo padaręs įvairių paslaugų Jogailai… Betgi čia smulkūs, nuobodūs faktai.

O mitų kūrimas reikalauja ne tiek faktų, kiek lakios vaizduotės. Ir tenka pripažinti, Janui Dlugošui vaizduotės užteko.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

2017.06.11; 06:27

Bus daugiau

[1] Jana Dlugosza Roczniki, czyli kroniki sławnego Królestwa Polskiego. Księga pierszwa. Warszawa, 1960, p. 25.

[2] De scriptorum Poloniæ et Prussiæ historicorum, politicorum & jctorum … in bibliotheca Brauniana collectorum, virtutibus et vitiis, catalogus, et judicium, 1723,  p. 19. Čia ir toliau mano versta iš lotynų kalbos. Lotyniškai tekstas prieinamas Google bibliotekoje.

print