Algimantas Bučys. Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė (5)


Valdovų titulatūros devalvacija bekaralmečiu

Stiprėjant nuožmiai pretendentų į Lietuvos didžiojo karaliaus sostą tarpusavio kovai, palaipsniui prasideda savavališkas titulų naudojimas, dažnai neatitinkantis realios padėties bei galios nei pagal paveldėjimo teisės hierarchiją, nei pagal realų Lietuvos karalystės sostinės Vilnius valdymą.

Prasideda ilgos ir Lietuvą alinančios karalaičių (princų) tarpusavio kovos už Lietuvos sostą Vilniuje.

LDK pilių ir tvirtovių maketų konkursas Lietuvos Seime. 2011-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Teisinė šio paskutiniojo  bekaralmečio situacija ypač sudėtinga buvo dar ir todėl, kad pradžioje tebegyveno Algirdo brolis Kęstutis ir jo sūnūs. Kęstutis turėjo didžiojo karaliaus brolio teises ir savo paties paveldėtas teises į nemažą dalį etninės Lietuvos paveldo, tekusio jam nuo tėvo Gedimino.

Tolimesni įvykiai Lietuvoje visiems žinomi iš mokyklinių vadovėlių: Kęstutis kilniadvasiškai patikėjo neva priešmirtiniais Algirdo žodžiais apie Jogailos paskyrimą Didžiuoju karaliumi ir parėmė vyriausiąjį Didžiosios karalienės Julijonos sūnų.

Mums iš pat pradžių svarbu atkreipti dėmesį į Algirdo našlės Julijonos titulus, sutinkamus tuometiniose rašytiniose šaltiniuose. Jų, be abejo, nėra daug, kadangi našlė tėra buvusio Lietuvos Didžiojo karaliaus žmona, tačiau visi jie tuo labiau įdomūs ir svarbūs.

Vieni paskutiniųjų, dar Algirdui gyvam esant, liudijimai apie dinastijos titulus yra susiję su 1377 m. pradžios Vokiečių ordino karo žygiu iš Prūsijos į Lietuvą, kur jungtinė kariuomenė (apie 12 000 ) pasiekė Trakus ir Vilnių. Tame kontekste ordino Didysis magistras Vilniaus pilis gynusį Algirdą tituluoja „Didžiuoju karaliumi ir visos karalystės viešpačiu“ (Magnus rex Algard tocius Regni dominus), pridurdamas, kad kartu su juo apgulime buvo „jo žmona karalienė ir jo vaikai“ (cum uxore sua regina et liberis suis“).

Trakų pilį gynusį Kęstutį magistras vadina „Vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės vadu“ (Principale principis Miliciae Litwinorum Kanstottthi).

Logiška būtų manyti, kad Jogailai atiteko ne tik sostas, bet ir tėvo titulas „Didysis Lietuvos karalius“.

Tačiau mums žinomoje, vienoje iš pirmųjų Jogailos ir Kęstučio kartu pasirašytoje 1379 m. sutartyje su Vokiečių ordino magistru Kniprode pats Jogaila prisistato vokiškai „aukščiausioju Lietuvos hercogu“ (Wir, Jagel, obirster herczoge der Littouwin), o Kęstutis Trakų hercogu (herczoge zcu Tracken). Kiek čia atsitiktinumo ir priklausomumo nuo vokiečio raštininko, sunku pasakyti.

Kita vertus, galime kelti hipotezę, kad 1379 m. jau buvo aišku, jog anaiptol ne visi broliai sutiko pripažinti Jogailą teisėtu Algirdo įpėdiniu Vilniaus soste (Andrius Algirdaitis jau 1377 m. ėmė maištauti ir burti koaliciją prieš Jogailą). O juk Didžiojo Lietuvos karaliaus statusas tikriausiai reikalavo visuotinio Algirdo įpėdinių pritarimo, gal ir pritarimo plačiajame Lietuvos seime, kurio buvimą gina pirmosios Lietuvos istorijos autorius Strijkovskis, o paskui jį ir lotyniškai rašęs Albertas Vijūkas-Koalavičius, S.Daukantas, T.Narbutas ir kt. istorikai[1] .

Galima skeptiškai žiūrėti į pirmųjų Lietuvos istorikų teiginius apie Lietuvos seimų ar suėjimų veiklą ar buvimą, tačiau naivu būtų manyti, jog Lietuva anuomet buvo išimtis pasaulio tautų istorijoje ir jai nežinomi buvo nei karinės aristokratijos, nei sritinių valdovų suėjimai sprendžiant aukščiausio dinasto išrinkimą ir pripažinimą. Kaip matysime (IX knygos dalyje) turime ir tiesioginų karaliaus įteisinimo liudijimų istoriniuose šaltiniuose.

Tuo tarpu Jogailos titulas, susvyravęs dėl brolių protestų Rusioje, dar labiau neteko legitiminio pamato po to, kai Kęstutis sužinojo apie slaptas išdavikiškas našlės Julijonos ir jos vyriausiojo sūnaus Jogailos derybas su vokiečių ordinu. Aukščiausias Jogailos statusas ir valdžia praktiškai buvo paneigta ir panaikinta, kuomet Kęstutis 1381 m lapkritį karine jėga nuvertė Jogailos valdžią, ištremdamas sąmokslininkus iš Vilniaus.

Pasak, Z.Ivinskio, „Kęstučio apsiausta, Vilniaus pilis labai greitai pasidavė. Kęstutis tuojau suėmė visą Jogailos šeimą. Radęs sutarties su ordinu raštą – išdavystės įrodymą turėdamas savo rankose, jis pasiskelbė atimąs iš Jogailos sostą. Tačiau Vytautui užtarus Jogailą, Kęstutis ne tik jį paleido, bet dar jam davė valdyti Vitebską, kurį valdė jaunystėje jo tėvas Algirdas[2].

Deja, ištremtas iš etninės Lietuvos į pravoslavišką Lietuvos valstybės  provinciją Jogaila kartu su motina toliau rezgė intrigas, slaptas sutartis, sąmokslus.

Įsidėmėtina, jog dar iki išdavystės išaiškinimo ir tremties Jogaila taikos paliaubų sutartyje (1380.II.27) su Livonijos magistro pasiuntiniu Rygoje yra tituluojamas tėvo Algirdo titulu „Didysis Lietuvos karalius“ (magnum regem Lethowie Iagillonem), o Kęstutis tituluojamas tiesiog „karaliumi“ (rex Keyn|stuthe), kurio žemių taikos sutartis neturėtų apimti[3].

Garsioje išdavikiškoje Dovydiškių 1380 m. sutartyje su Vokiečių ordino didžiuoju magistru Jogaila tituluoja save „Aukščiausiuoju Lietuvos karaliumi“ (Wir, Jagel, obirster kung der Littouwen). Pažymėtina, kad toje pačioje Dovydiškių sutartyje Kęstutis jau niekaip netituluojamas, tik vadinamas „giminaičiu“ (unsers vettern Kinstutten), kurio žemių ir Žemaitijos pasižada praktiškai neginti užpuolus kryžiuočiams, nors pats Jogaila tarsi žygiuosiąs Kęstučiui ir žemaičiams į pagalbą.

Pašalinus Jogailą iš Lietuvos karaliaus sosto, išdavikiškos intrigos nesibaigė, jas dar labiau kurstė Vokiečių ordino diplomatai.

Viduramžių kautynių inscenizacija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tremtyje atsidūrusiai Algirdo našlei Julijonai vokiečių ordino didysis kontūras Vilhelmas Helfenšteinas rašo laišką (1382 m.), po senovei tituluodamas ją „šlovintąga Valdove  Karaliene“, „Jos Didenybe“ (virtuosa Domina Regina Vestre magnitudinis). Intriga vėl kreipiama prieš Kęstutį, kuris laiške vadinamas, neminant vardo, tiesiog „anuo“, kuris „niršta nelyginant piktas šuo (canis rabidus), regzdamas piktadarybes ne tik priš krikščionis, bet ir prieš lietuvius, nuo kurio kasdien kuo labiau siekiame Jus apsaugoti, nes iš kitų išgirdome, jog išduoda lietuvių karalystę (ad regnum an holat Litwinorum), taigi, gali taip išduoti ir sūnų Jogailą, o gentis ir tvirtoves su visa karalyste sau prisijungti“ (sibi gentes et castra cum toto regno valet subiugare)[4].

Nesunku įsivaizduoti, kas dėjosi po to, kai Jogaila 1382 m. sudarė slaptą sąjungą su savo broliais Skirgaila bei Kaributu ir, Kęstučiui išjojus malšinti specialiai sukilusį tuometinį Severų Naugardo kniazių Kaributą, atžygiavo prie Vilniaus, kur jam be mūšio vokiečių pirkliai įteikė miesto raktus. Netrukus pasitelkęs kryžiuočių kariuomenę Jogailą užėmė ir Kęstučio tėvoniją Trakus, atiduodamas juos valdyti savo broliui Skirgailai. Tęsdamas Kęstutaičių dinastijos naikinimą, Jogaila, užėmęs Vilnių, atėmė Naugarduką iš Vytauto brolio Tautvilo (mirė 1390), kuriam teko kartu su Vytautu 1382 m. bėgti iš Lietuvos ir ieškoti paramos Vokiečių ordine.

Trumpai tarus, visas tas dinastinių bei politinių interesų chaosas baigėsi, kaip visi žinome, klastingu Kęstučio ir Vytauto suėmimu, kurį surengė Jogaila su kryžiuočių kariuomenės parama. Lietuvos didžiojo karaliaus brolis Kęstutis netrukus buvo nužudytas vis toje pačioje nelemtoje lietuviams Krėvos pilyje, iš kurios Vytautui pavyko sumaniai pabėgti.

Daugelyje to laikotarpio (1380- 1382 m. ) istorinių dokumentų, rašytų ne slavų kalbomis, taigi – nenaudojant slaviškos titulų sistemos), tiek Jogaila, tiek jo motina Julijona tituluojami paveldėtais iš didžiojo karaliaus Algirdo titulais.

Antai, atsidėkodamas Vokiečių ordinui už pagalbą kovose su Kęstučiu ir vardan tolimesnės taikos Jogaila sudarė kelias vadinamąsias Dubysos sutaris, kuriomis pasižadėjo priimti katalikų tikėjimą ir atidavė vokiečiams Žemaitiją iki Dubysos upės. Išliko trys sutarčių tekstai ir visuose Jogaila tituluoja save Didžiuoju Lietuvos karaliumi (grosir konig zcu Lyttauwen).

Maža to, visose 1382 m. spalio 31 d. tekstuose matome, kad Jogaila tituluoja save didžiuoju Lietuvos karaliumi iš Dievo malonės (Wir, Jagal von Gotis gnaden grosir konig zcu Lyttauwen).

Ypač reikšmingoje trečioje sutartyje, kuria atiduodamos Prūsijos ir Livonijos ordinams Žemaitijos žemės į Vakarus nuo Dubysos, nurodoma, jog visa tai vykdoma ne tik Lietuvos karaliaus iš Dievo malonės Jogailos valia, pritariant jo broliui Skirgailai, bet ir, cituoju, „mūsų mylimos motinos Julijonos, Lietuvos Didžiosios karalienės patarimu bei sutikimu (mit rathe metewissen und volbort unser liben muter Julianne, der grossen koniginnen czu Littowen).

Dubysos sutartys nebuvo kažkokia išimtis. 1383 m. balandžio 15 d. karališku raštu Jogaila leidžia Liublino miesto pirkliams prekiauti Lietuvos žemėse ir lotyniškai tituluoja save Didžiuoju Lietuvos karaliumi“ (nos Jagal magnus rex Litwanie).

Rašytojas, literatūrologas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinoma, Vokiečių ordino magistras vardan savo interesų priėmė Jogailos diplomatinį žaidimą. Jeigu pradžioje, rengdamasis Dubysos sutartimis, didysis Vokiečių ordino magistras savo laiškus (1385.[IV.21], 1385.[IV.23]), adresuodavo ne kažkokiam „didžiajam karaliui Jogailai“, o visiškai pagrįstai tiktai „dux/ui“  ir „valdovui“ (Jagaloni, magno duci Litwinorum et domino Russye), tai netrukus susigriebė. Kviedamas Jogailą susitikti Dubysos saloje generalinis Teutonų ordino magistras Konradas Zolneris (Conradus Czolner de Rotinsteyn)  savo laiške (1385.[V.23]) titulavo Jogailą jau solidžiau – „Didžiuoju lietuvių karaliumi“ (Jagalone, magno rege Litwinorum).

Akivaizdu, kad visi šie titulai, išskyrus Didžiosios karalienės Julijonos atvejį, buvo jau nepakankamai legitimūs Jogailos atveju, kadangi, kaip minėjome, liko nepripažinti nemažos gyvų Gediminaičių dinastijos Algirdaičių, Jogailos brolių, neminint jau Kęstučio įvykdytų Jogailos nušalinimo nuo Lietuvos sosto veiksmų bei procedūrų, kurias, beje, turėjo oficialiai pripažinti pats Jogaila, davęs ištikimybės priesaiką Kęstučiui po arešto 1381 m. lapkritį Vilniuje.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

 (Bus daugiau)

2017.05.08; 05:28

[1] Paprotinio lietuvių seimo nutarimą dėl Jogailos žr.: Strijikowski, Kojelavičius (p.263), Daukantas, Raštai, t.1, p.327), Narbutas , (t.5, p.235) ir kt.

[2] Lietuvos istorija. Red. A.Šapoka. –  Kaunas , 1936, p. 98

[3] Čia ir toliau cituojamos sutarčių tekstų ištraukos pagal: http://www.starbel.narod.ru/razn/d095.htm

[4] T.Narbutas. „Lietuvių tautos istorijos“ V tomo priedai. II priedas, p. 517.

print