Algimantas Liekis. GEGUŽIUKŲ AGRESIJOS SVETIMAME LIZDE SINDROMAS (3)


Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: istorikas Algimantas Liekis.

11. Internacionalas prieš Nepriklausomybę

LR AT Įstatymas dėl galimo tiesioginio valdymo įvedimo, sukėlė ne­rimą Rytų Lietuvą bandžiusiems užvaldyti lenkų šovinistams. Tačiau jo įgyvendinti nespėta dėl sustiprėjusios TSRS okupacinės kariuomenės, LKP (TSKP pagrindu), „Jedinstvos“ ir kitų smurtinių organizacijų puolimo prieš nepriklausomos Lietuvos institucijas, prieš lietuvių Tautą. Antilietu­viškos – okupacinės jėgos lemiamą smūgį laisvėn pakilusiai lietuvių tautai planavo smogti 1991 m. sausio 12-13 d., pirmiausia užimant radiją ir te­leviziją, Parlamento, Vyriausybės rūmus ir kitus objektus.

Pasklidus žiniai apie okupantų ir jų talkininkų planus, šimtai lietuvių rinkosi prie Parla­mento, radijo ir televizijos pastatų, kad apgintų juos, o tuo pačiu – ir Lie­tuvos nepriklausomybę. Nerimą didino tai, kad okupacinės kariuomenės daliniai dar intensyviau ėmė užiminėti valstybinius pastatus, kad dar akiplėšiškiau savo priešiškumą demonstravo rusų-lenkų organizacijos, pirmiausia Jedinstvo“, ir kad nemažai buvusių Lietuvos  milicininkų, vadovaujamų būrio štabo viršininko Boleslovo Makutinovičiaus, sausio 12-osios naktį pagrobę 15 policijos mašinų ir ginklų, perėjo į okupan­tų ir jų talkininkų pusę. Vakare, apie 23 val., okupantų sudarytas LTSR „Nacionalinio gelbėjimo komitetas“ (sudarytas iš LKP (TSKP pagrin­du) CK, „Jedinstvos“, Rytų Lietuvos lenkų) išplatino atsišaukimus, kuriuose kreipėsi per radiją į Lietuvą, į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Girdi, dabartinė valdžia nustūmusi Lietuvos liaudį prie bedugnės, nebekontroliuojanti pa­dėties Respublikoje, todėl šio komiteto pareiga esanti paimti į savo rankas visą valdžią Lietuvoje, kad tariamai  būtų išvengta brolžudiško karo ir ekonominio kracho, o ištikrųjų, kad Lietuvą išlaikytų savo naguose.

Tai ypač akivaizdu iš TSKP CK ir KGB organizuotų sąmokslų prieš Lietuvą po Kovo 11-osios Akto paskelbimo (1990 m.) ir iš 1991 m. rugpjūčio 18-23 d. pučo. Tada, prisidengus probolševikine LKP (TSKP pagrindu), antilietuviškomis rusų, lenkų organizacijomis – KGB, okupacinės kariuomenės struktūrų padali­niais, reikalauta, kad Lietuva ir toliau liktų TSRS sudėtyje, valdoma „vie­ningos“ komunistinės partijos ir sovietinės valdžios.

Toms, prokomunistinėms jėgoms, svarbią paramą teikė Vilniaus, Šalčininkų ir kai kurių kitų rajonų lenkai – šovinistai. Pasinaudodami ypač sunkia nepriklausomos Lietuvos padėtimi (kaip ir 1919-1920 m.), jie sten­gėsi sekti kareivos J. Pilsudskio pavyzdžiu ir atplėšti nuo Lietuvos jos rytinę dalį, paskelbiant ją lenkų autonominiu kraštu (sritimi). O jei Lietuva išstotų iš TSRS – tariamąjį lenkų kraštą palikti TSRS ar Baltarusijos TSR sudėty­je. Tokiam lenkų siekiui TSKP, LKP (TSKP pagrindu) bei KGB visiškai  pritarė ir ėmė teikti lenkams visokeriopą paramą, kad jie tik kuo giliau įvarytų lietuviams į nugarą savo užnuodytą durklą. Iš archyvinių dokumentų atrodo, kad talkininkais jiems  buvo ir kai kurie LTSR valdžios nomenklatūrininkai. Taip 1991 m. pradžioje  buvęs  LTSR Ministrų Tarybos pirmininkas V. Sakalauskas, jo pavaduotojas Vilius Kazanavičius, TSRS oro desantinės kariuomenės vado pirmasis pavaduotojas generolas Osvaldas Pikauskas ir divizijos vadas, ge­nerolas A. Žitnikovas tarėsi, kaip išsaugoti Lietuvą tarybine, TSRS sudėty­je. Tuomet suokalbininkai į Maskvą, į KGB pranešė, kad „jeigu būtų aiški Centro pozicija ir palaikymas, galima būtų duoti reikiamą atkirtį […]“.

Tuo laiku TSRS prezidentas ir TSKP CK generalinis sekretorius M. Gorbačiovas paskelbė įsaką „Dėl papildomų priemonių, įgalinančių užtikrinti tarybinių piliečių teises, apsaugoti TSR Sąjungos suverenu­mą Lietuvos TSR teritorijoje“. Įsake, be kitko, nurodė nepriklausomos Lietuvos vyriausybei paleisti savanorių formuotes, surinkti visus gy­ventojų turimus ginklus, sugriežtinti atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų iš Lietuvos kontrolę ir t.t.

Priedanga pasmaugti nepriklausomą Lietuvą buvo LKP (TSKP pagrin­du), rusų, lenkų organizacijos, taip pat 1990 m. balandžio 28 d. slapta su­darytas Lietuvos TSR nacionalinio gelbėjimo komitetas (LNGK), turėję perimti nuverstos nepriklausomos Lietuvos valdžios funkcijas.

Padėti pasmaugti laisvės siekiančias jėgas TSKP CK, jos „vietininko“ – LKP (TSKP pagrindu) CK įsakymu žiniasklaida privalėjo diskredituoti ne­priklausomos Lietuvos valdžią, jos pastangas suteikti lietuvių kalbai vals­tybinės kalbos statusą, sugrąžinti nepriklausomos Lietuvos valstybinę sim­boliką ir pan. Mėginta bauginti, pirmiausia svetimtaučius, kad Lietuvą norima paversti fašistine, o rusus, lenkus – beteisiais vergais; įrodinėta, kad, jei Lietuva išstosianti išTSRS, neteksianti Klaipėdos, Vilniaus ir jo kraštų, kuriuos perimsianti Lenkija bei Rusija.

Kad tariamai apgintų „tarybinių žmonių interesus“, nurodymais iš Kremliaus ginkluoti KGB, milicijos ir kariuomenės daliniai ėmė užimi­nėti valstybinių įstaigų pastatus (pirmiausia priklausiusiusbuvusiai LKP, persitvarkiusiai į Savarankišką LKP), saugoti paminklus (Lenino, TSKP veikėjų ir kt.). Gatvėse, pirmiausia Klaipėdoje, pradėjo patruliuoti kariškiai, kuriems buvo suteikta teisė bet ką suimti, iš­vaikyti mitingus ir demonstracijas.

Remiantis priedanga, kad reikia garantuoti jaunuolių ėmimą į sovietų kariuomenę, TSRS gynybos ministro D. Jazovo įsakymu į Lietuvą buvo įvesta Pskovo desantininkų divizija, o kartu su ja – ir KGB grupė „Alfa“.

1991 m. pradžioje ir LKP (TSKP pagrindu) CK pirmasis sekretorius M. Burokevičius savo laiške TSRS prezidentui M. Gorbačiovui reikala­vo nedelsiant Lietuvoje įvesti prezidentinį valdymą. Tikslas – kad būtųatkurta tarybų valdžia, o Lietuva toliau liktų TSRS sudėtyje. Taip pat jis siūlė paskelbti ypatingąją padėtį, kad tvarka Lietuvoje „būtų stabilizuota“.

1991 m. sausio 9 d. M. Gorbačiovas paskelbė ultimatumą nepriklau­somai Lietuvai: „[…] nedelsiant atkurti TSRS konstitucijos ir Lietuvos TSR konstitucijos galiojimus, atšaukti anksčiau priimtus antikonstitu­cinius aktus […]“.

Apie tai, kad prieš nepriklausomą Lietuvą bus mestos TSRS karinės pajėgos, dar sausio 7 d. TSRS Pabaltijo karinės apygardos vadas genero­las leitenantas F. Kuzminas telefonu pranešė Aukščiausiosios Tarybos pir­mininkui V. Landsbergiui, esą TSRS Gynybos ministro D. Jazovo įsaky­mu Lietuvoje pradėtas priverstinis jaunuolių ėmimas į TSRS kariuomenę, ir tam bus panaudota speciali desantininkų divizija. Kitą dieną, sausio 8-ąją, LKP (TSKP pagrindu) CK kartu su KGB ir  irparengtais civiliais de­santininkais, taip pat su lenkų, rusų draugovininkais organizavo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmų šturmą, paskelbė „darbo liaudies“ protestą prieš „fašistinę vyriausybę“ ir prieš kainų pakėlimą.

Lietuvos vyriausybė, supratusi, kad kainų pakėlimo klausimas – provo­kacija, jas atšaukė, o premjerė K. Prunskienė atsistatydino. Tačiau antivalsty­binės jėgos nenurimo. Jos ir toliau telkėsi nepriklausomai Lietuvai pasmaug­ti. Tiesa, pagal kai kuriuos šaltinius, prieš Kremliaus planus panaudoti TSRS kariuomenę pasisakė TSRS oro pajėgų kariuomenės vadas genero­las P. Gračiovas (jis 1982-1983 m. buvo 7-osios oro desanto divizijos vado pavaduotojas Kaune; po to vadovavo oro desanto divizijai Afganistane, kur net 8 kartus buvo sužeistas, už tai pelnė Tarybų Sąjungos didvyrio vardą). Nepaisant to, sausio 8 d. vakare Šiaulių aerodrome nusileido 30 TSRS desan­tininkų lėktuvų, o kitą – Vilniaus aerodrome – karinis transporto lėktuvas IL-76 su desantininkais iš Pskovo, taip pat lėktuvai su KGB specialios pa­skirties „Alfa“ grupės smogikais. Vilniuje, Šiaurės kariniame miestelyje buvo įrengtas tiesioginio kosminio ryšio su Maskvos Kremliumi punktas, matyt didelio masto karinių operacijų valdymui iš „centro“.

Vis akiplėšiškiau prieš nepriklausomą Lietuvą savo mitinguose rėkavo rusų, lenkų stalinistai – komunistai ir šovinistai. Tikslas – sudaryti „tinkamą situaciją“ pradėti okupacinės kariuomenės puolimui – tariamai „gelbėti darbo liaudį“.

Sausio 9 d. tautines mažumas, pirmiausias rusus, „apsiraminti“ ir pa­remti nepriklausomą Lietuvą per radiją ir televiziją kvietė Vilniaus stačia­tikių arkivyskupas Chrizostomas. Bet jo žodžių sąmokslininkai neklausė. Sausio 11 d. LKP (TSKP pagrindu) CK, KGB ir įvairių atėjūnų bei jų palikuonių atstovai savo organizuotame „Lietuvos demokratinių jėgų“ kongrese Vilniuje priėmė ultimatumą, raginantį Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą bei Vyriausybę atsistatydinti iki tos pačios dienos 15 valandos. O jei taip nebūsią padaryta, valdžią paimsiąs į savo rankas „Lietuvos TSR gelbėjimo komitetas“. Jis ir sugrąžinsiąs lietuvą į TSRS „tautų šeimą“. Tuo metu okupacinės kariuomenės ir KGB daliniai užėmė lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamento patalpas Vilniuje, užė­mė „Spaudos“ rūmus, kuriuos šturmuojant, buvo sužeista jų gynėjų.

Okupacinės kariuomenės daliniai užiminėjo valstybinius pastatus ir Kaune, Šiauliuose, Alytuje bei kituose miestuose. Dėl miestuose vykusio didelio okupacinės kariuomenės dalinių, šarvuočių, tankų, sunkvežimių judėjimo Vilniaus garnizono vadas generolas V. Uschopčikas informavo Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, kad, girdi, vykstą  tik  kariniai manevrai bei be­sislapstančių nuo tarnybos tarybinėje kariuomenėje jaunuolių gaudymas.

Vadinamojo „Lietuvos demokratinių jėgų kongreso“ atstovams nesu­laukus iš Lietuvos Vyriausybės atsako į minėtą rytmetinį ultimatumą, 15 val. LKP (TSKP pagrindu) CK rūmuose surengtoje spaudos konferencijoje tos išdavikų  partijos Ideologinio skyriaus vadovas J. Jermalavičius paskelbė, kad Lietuvoje visą valdžią į savo rankas ima  lenkų, rusų „Lietuvos TSR gelbėjimo komitetas“.

Lietuvos miestuose toliau tebesiautėjo TSRS kariuomenės ir KGB daliniai: jie užėmė Vilniaus geležinkelio stoties dispečerinę, sustabdė traukinių eismą, o nak­tį iš sausio 11-osios į 12-ąją užgrobė Lietuvos Vidaus reikalų ministerijos Atskirojo ypatingosios paskirties milicijos būrio bazę Valakampiuose. Tąsyk Vilniuje apie 30 Lietuvos policininkų perėjo į nepriklausomybės smaugikų pusę. Tą naktį, kai dauguma jų grįžo iš budėjimo prie Aukščiausiosios Tarybos (Seimo), štabo viršininkas Boleslovas Makutinovičius ir būrių vadai V. Razvodovas ir A. Skliaras įkalbėjo daugelį jų pereiti TSRS VRM pavaldu­mo žinion. Suokalbininkai, paėmę iš sandėlių  80 automatų, 130 pistoletų, šautuvų, revolverių, guminių lazdų, neperšaunamų liemenių, antrankių, skydų, dujokaukių, rūbų, avalynės, radijo ir telefoninio ryšio priemonių ir viską susi­krovę į VRM ir Šiaurės miestelio okupacinės kariuomenės atsiųstus automobi­lius, nuvažiavo į Lietuvos policijos akademijos pastatus Valakampių gatvėje. Į juos patekę apgaulės būdu, užsibarikadavo ir pasirengė gynybai, pasiskelbdami kovosią už Lietuvą TSRS sudėtyje. Tokios didelės grupės omonininkų išdavystė, o svarbiausia, ginklų pagro­bimas buvo skaudus smūgis kovojančiai dėl savo nepriklausomybės Lietuvai.

Ankstyvą sausio 12-osios rytą iš TSRS Gynybos ministerijos atskrido ministro pavaduotojas generolas V. Ačalovas, turėjęs tariamai vadovau­ti vykstantiems okupacinės kariuomenės manevrams. Iš Kaliningrado įVilnių buvo permesta daug tankų ir šarvuočių su kariuomenės daliniais. Bet tūkstančiai žmonių ir toliau rinkosi prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės, prie Radijo ir televizijos komiteto, prie TV bokšto. Visur buvo šokoma ir dainuojama, laikomos šv. mišios. Tai šokiravo okupantus ir jų talkininkus, žiūrėjusius pro tankų ir šarvuočių taikiklius į lietuvių mi­nias, nebijančias net mirties vardan savo Nepriklausomos Tėvynės.

12. Ant Tėvynės aukuro …

Sausio 12 d. 22 val. okupacinės kariuomenės atsargos pulkininkas V. Šurupovas, sukvietęs rusų, lenkų aktyvistus – draugovininkus, LKP (TSKP pagrindu) narius, pasakė, kad naktį vyksią svarbūs įvykiai, todėl jie privalą būti pasirengę padėti „atstatyti Tarybų valdžią“. Tą dieną po keletą kartų per sąmokslininkų radiją „Tarybų Lietuva“ buvo perskaityti tokie jų dokumentai: M. Burokevičiaus atsišaukimas „Į Lietuvos liaudį“. Jame sakyta: „Lietuvos komunistų partijos CK biuras su pritarimu sutiko TSRS prezi­dento M. Gorbačiovo kreipimąsi į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą […]. Situacija Lietuvoje pateko į aklavietę. Išeiti iš susidariusios padėties galima tik imantis neatidėliotinų ir ryžtingų priemonių […]. Žmonės reikalauja įvesti respublikoje prezidentinį valdymą. Lietuvos komunistų partijos CK biuras pritaria visiems demokratiniams darbo žmonių reikalavimams […]. Vienintelė reali priemonė atkurti teisėtumą respublikoje – prezidentinis valdymas. Lietuvos KP CK biuras kviečia visos respublikos darbo žmones palaikyti prezidentinį valdymą“; Lietuvos TSR nacionalinio gelbėjimo komiteto kreipimasis į TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Jame pareikšta: „Lietuvos darbo žmonių atstovų ir Demokratinių jėgų kongreso 1991 m. sausio 11 d. įkurtas „Lietuvos TSR nacionalinio gelbėjimo komitetas“ laiko pareiga paimti valdžią į savo ran­kas ir visomis priemonėmis siekti teisėtumo ir tvarkos atkūrimo“; Lietuvos TSR nacionalinio gelbėjimo komiteto kreipimasis į Lietuvos gyventojus. Jame tvirtinta: „Respublikos vyriausybė prarado įvykių raidos kontrolę ir tik melo bei demagogijos pagalba siekia išlaikyti savo įtaką. Ji nesugebėjo teisingai įvertinti TSRS prezidento M. Gorbačiovo 1991 metų sausio 10 dienos kreipimosi […]. Tokiomis sąlygomis Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetas […], siekdamas išvengti ekonominio žlugimo ir brolžudiško karo, į kurį stumia mus Respublikos Aukščiausioji Taryba, laiko savo pareiga paimti visą valdžią į savo rankas […]“. Ir kt.

Michailas Gorbačiovas lietuviams asocijuojasi su 1991-ųjų sausio 13-osios žudynėmis.

Užgrobti radijo ir televizijos pastatus Vilniuje kariauna  Šiaurės miestely  pasirengė sausio 12-osios vidurnaktį. Tuomet ten būta daug atsakingų TSRS gynybos, TSRS vidaus reikalų ministerijų, KGB darbuotojų. Tarp jų – TSRS gynybos ministro pavaduotojas V. Ačalovas, Pabaltijo karinės apygardos vado pavaduotojas, majoras V. Ovčarovas, TSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojas N. Demidovas, su ministru B. Pugo palaikęs tele­foninį ryšį, KGB 3-iosios valdybos viršininko pavaduotojas J. Kalganovas, LTSR valstybės saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas S. Čaplinas ir daug kitų. Sąmokslininkai palaikė nuolatinį ryšį su TSRS gynybos mi­nistru gen. D. Jazovu, su TSRS KGB vadovu gen. V. Kriučkovu. Pastarųjų žodiniais įsakymais remiantis, pirma turėjo būti užimti radijas ir televi­zija, po to – Aukščiausiosios Tarybos ir kiti pastatai.

Beje, nieko bendra su tiesa neturėjo vėliau paskleisti gandai, kad dėl TSRS kariškių, KGB ir parti­nių veikėjų nusikaltimų Vilniuje nieko nežinojęs TSKP CK Generalinis sekretorius M. Gorbačiovas. Pasak liudininkų parodymų, pas V. Boldiną, M. Gorbačiovo padėjėją ir TSKP CK bendrojo skyriaus vedėją, 1991 m. sau­sio 8 d. vyko pasitarimas, kuriame dalyvavo M. Burokevičius, O. Šeninas (lenkų „autonomininkų“ tiesioginis vadas), R. Nišanovas, O. Baklanovas, B. Pugo, P. Jazovas, V. Kriučkovas ir kiti, ap­svarstę, kaip Lietuvą sugrąžinti į „TSRS šeimą“. Tame susitikime buvo ap­tarti ir TSRS prezidentinio valdymo įvedimo, „nacionalistinės“ Lietuvos vyriausybės nuvertimo ir kiti klausimai.

Sąmokslininkai žvalgybinį reidą, kaip užimti radijo, televizijos, Aukščiausiosios Tarybos pastatus, padarė sausio 12 d., apie 22 val. Tada iš Šiaurės karinio miestelio į sostinės centrą pajudėjo dvi kolonos tankų, šarvuočių ir sunkvežimių su desantininkais. Viena kolona važiavo link TV bokšto, kita – prie radijo ir televizijos pastatų Konarskio gatvėje. Tačiau smaugėjai, pamatę, kad prie abiejų objektų, kaip ir prie Aukščiausiosios Tarybos yra susirinkusios minios žmonių, o visos prieigos užstatytos sun­kvežimiais, autobusais, lengvaisiais automobiliais, grįžo į Šiaurės mies­telį pasirengti tikrajam šturmui. Apie tai TSRS gynybos ministerijos 107-osios motošaulių divizijos vadas V. Uschopčikas, kaip liudininkas, papasakojo Lietuvos prokurorams: V. Ovčarovas (TSRS gynybos ministe­rijos Pabaltijo karinės apygardos vado pavaduotojas – A. L.) įsakė desanti­ninkus operacijoje paremti 7 tankais su tuščiais šaudmenimis ir ekipažais, kurie buvo paskirti iš divizijos 106-ojo tankų pulko. Tiesiogiai tankistams vadovavo desantininkų vadas. Tankų ekipažai privalėjo išvalyti praėjimus kariškiams prie numatytų objektų, kurie buvo užstatyti smėlio barstytu­vais. Tankistai užduotį įvykdė puikiai. TSRS kariškiai ir tankai šaudė tuščiais šoviniais į viršų. Bet, anot V. Uschopčiko, „desantininkai buvę ginkluoti ir turėję po apkabą kovinių šovinių, kuriuos ir panaudoję ka­rinės operacijos metu“ (Baud. bylos T. 114. P. 1465). Tačiau į šią generolo    V.Uschopčiko užuominą mažai kas atkreipė dėmesį, dėl to visą laiką vengta aiškiai pasakyti, kas šaudė į beginklius žmones prie TV bokšto, radijo ir televizijos komiteto pastatų.

Apie okupacinės kariuomenės išankstinį  pasirengimą žudyti Vilniuje  radijo, televizijos pastatų gynėjus, Lietuvos prokuratūra buvo gavusi ir tokį  okupantų desantinės divizijos k/d nr. 74268 kuopos vado leitenanto S. Machovo raštiškąliudijimą: „[…] 1991 m. sausio 12 d. kapi­tonas S. Panikarovas davė mums užduotį užimti Lietuvos radijo ir televizi­jos pastatus, prasiveržti į 9-ąjį aukštą, užblokuoti įėjimus ir pašalinti iš ten dirbančius žmones. Apie 20 val. kariams išdavė ginklus ir šaudmenis – po vieną apkabą kovinių ir po dvi apkabas tuščių šovinių. Kuopoje dar buvo 4 šautuvai su  su koviniais šoviniais. Pats apsiginklavau automatu. 21 val. Sibiriakovas (bataliono vadas) įsakė užimti nurodytus objektus, instruk­tavęs, kaip veikti. Kareiviai buvo suskirstyti trejetais. Jiems buvo priskirta kovinė technika: tanketės Nr. 271, 273, 276, 277, šarvuotis BTRP-670, 2 tankai, automobiliai. Kovinės mašinos buvo pilnos šaudmenų komplektų.

Operacija prasidėjo sausio 13 d. apie 1 val. Tiesiogiai buvau pavaldus kapi­tonui Panikarovui. Išvažiavome kolonoje. Priekyje judėjo tankai. Kartu va­žiavo ir specialiosios paskirties kariai bei TSRS VRM vidaus kariuomenės kuopa. Prie objekto pamatėme daugybę civilių žmonių. Jų tarpe ginkluotų asmenų nebuvo. Kovinėmis mašinomis kariškiai privažiavo prie pat laiptų. Po komandos kariai iššoko iš mašinų, išsirikiavo „pleištu“ ir pradėjo veržtis pro žmonių minią į patalpas. Žmonės priešinosi ir neleido, bet prasiveržę prieangyje jau radome tris „specnazo“ karius. vienas iš jų įsakė nustum­ti nuo pastato žmones, kurie vėl priešinosi. Kariškiai mušė juos automatų buožėmis ir šaudė serijomis iš automatų. Tankai taip pat šaudė. Į kariškius niekas nešaudė. Po to jie apžiūrėjo užimtas patalpas ir išvedėme iš  ten dar buvu­sius žmones. Tą patį darė ir „specnazas“. (T. 123. B. 1. P. 1-70).

Po Sauio 13 – osios žudynių visas pasaulis reiškė užuojautą lietuvių Tautai, laiduojant nešė gėles daugybė organizacijų,  plaukė šimtai užuojautos ir okupantų smurtą smerkiančių laiškų, telegramų, tame tarpe  ir iš tūkstančių dorųjų Rusijos piliečių,  jų organizacijų. Tik tylėjo  „autonomininkai“ ir jie, kartu su „Jedinstveninkais“, okupantų kariuomenės vadais, toliau  kūrė planus, kaip „sugrąžinti“ Lietuvą ir kitas nepriklausomomis pasiskelbusias respublikas TSRS sudėtin, kaip  paskelbti  ir Rytų Lietuvą lenkų autonominiu kraštu, nors ir LTSR sudėtyje.

Borisą Jelciną lietuviai vertina palankiau nei Michailą Gorbačiovą.

„Autonomininkams“ padėti  pasmaugti nepriklausomą Lietuvą turėjo ir 1991m. vasario 15 d. TSRS valstybinio banko N. Vilnioje  įkurtaslenkų komercinis bankas – Asociacija, tarimai Rytų Lietuvos  įmonėms aptarnauti. Jam TSRS valstybinis bankas suteikė visasąjunginio banko statusą, atidarydamas sąskaitą paskyrė 280 mln. rublių kreditą 1991 metams.Ir bankas pirmiausia ėmė remti lenkus, siekusius atskirti Šalčininkų, Vilniaus ir kai ku­riuos kitus rajonus nuo nepriklausomos Lietuvos –  lenkų autonominio krašto kūrėjus. Banko apsaugą  perėmė TSRS okupacinė kariuomenė. Dar daugiau ta Asociacija buvo parengusi planus, kaip jai nepriklausančias „nelojalias“ įmo­nes bei įstaigas, remiančias Nepriklausomybę, atjungti nuo elektros ir dujų tiekimo sistemų, nutraukti  toms  įmonėms medžiagų ir komplektuojančiųjų dalių tiekimą ir t.t. Bankas finansavo ir grupės lenkų „autonomininkų“ kelionę į Moldaviją, kad  iš tenykščių  okupantų  ir jų pakalikų pasimokytų, kaip suskaldyti valstybę ir sukurti naujus jos darinius iš atskirų rajonų. LKP (TSKP pagrindu) CK narys S. Giedraitis parengė projektus, kaip į  TSRS gynėjų  ir to banko sudarytąją Laisvųjų verslininkų asociaciją įtraukti visus  kolūkius, tarybinius ūkius, žemės ūkio  ir kitas įmones ir išplėšti jas  iš pavaldumo nepriklausomos Lietuvos valstybei.

13. Žlugusios stalinistų viltys Rusijoje

Nors ir kaip besidraskė buvę sovietiniai okupantai ir jų pakalikai, nors ir kiek beužimdavo naujų pastatų, lietuvių Tauta nepasidavė, nebepripažino jų valdžios (išskyrus  lenkų šovinistų – autonomininkų gyvena­mus rajonus). Lietuvių Tauta, po daugiau kaip pusamžio vėl pajutusi Laisvės dvelks­mą ir savos Nepriklausomos valstybės kūrimo džiaugsmą, buvo pasiryžusi vardan jos viską  paaukoti. Bet visaip stiprino savo „gretas“ ir Nepriklausomybės priešai, ypač Rytų Lietuvos autonomininkai. Tačiau jiems didelį nerimą  sukėlė 1991 m. liepos 12 d. rinkimai Rusijoje, kurių metu Borisas Jelcinas buvo išrinktas Rusijos Federacijos prezidentu. Jis drąsiai stojo prieš TSKP vienvaldiškumą. Bet ir Rusijos stalinistai nesirengė pasiduoti. Jie, vadovaujami KGB pirmininko V. Kriučkovo, gynybos minis­tro D. Jazovas ir  kitų aukščiausioje TSRS valdžioje  buvusių politinių  veikėjų, 1991 m. rugpjūčio antroje pusėje, TSRS prezidentui M.Gorbačiovui išvykus poilsiui į Krymą,  surengė ginkluotą pučą, kad sugrąžinus  TSRS stalinistinį valdymą, pradžioje visoje TSRS teitorijoje paskelbus „ypatingąją padėtį“, visur iš kariškių, kagėbistų ir „išstikimųjų TSKP narių“ sudarant „vietos  ypatingosios padėties (VYPK) komitetus.

Planavo suimti ir Rusijos Federacijos prezidentą B. Jelciną, sugrįžtantį iš Kazachstano, bet jam pasisekė išvengti arešto ir ėmėsi vadovauti pasipriešinimui pučistams. 1991 m. naktį iš rugpjūčio 18-osios į 19-ąją įvyko pirma­sis viešas (transliuojamas ir per TV, radiją) tos Valstybės ypatingosios paskirties komiteto (VYPK) posėdis, dalyvaujant : TSRS viceprezidentuis Genadijui Janajevui (pirmininkas), TSRS gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui, Vidaus reikalų ministrui Borisui Pugo, KGB pirmininkui Vladimirui  Kriučkovui, TSRS Ministras Pirmininkui  Valentinui  Pavlovui, TSRS pre­zidento patarėjui Olegui Baklanovui, TSRS valstybinių įmonių asociaci­jos pirmininkui Aleksandrui Tiziakovui, TSRS valstiečių sąjungos pirmi­ninkui Vasilijui Starodubcevui, TSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Anatolijui Lukjanovui, TSKP CK sekretoriui (minėtam Vilniaus krašto lenkų – autonomininkų vadui) Olegui Šeninui, TSKP Maskvos komiteto pirmajam  sekretoriui Michailui Prokofjevui, Gynybos ministro pavaduotojams genero­lams Valentinui Varenikovui ir Vladislovui Ačalovui, M. Gorbačiovo patarė­jui Sergejui Achromejevui, TSKP CK skyriaus vedėjui Valerijui Boldinui, M. Gorbačiovo apsaugos viršininkui, KGB generolui  A. Medvedevui ir kitiems. Pučistų posėdis demonstruotas per TV, grojant ir rodant scenos iš baleto „Gulbių ežeras“. Visai TSRS ir užsieniui buvo paskelbtas VYPK nutarimas: “ […] kadangi Michailas Gorbačiovas negali eiti TSRS prezidento pareigų, remiantis TSRS Konstitucijos 127 straipsnio 7 punktu, TSR Sąjungos prezidento įgaliojimai atitenka viceprezidentui Genadijui Janajevui“. Ir toliau nurodyta, kad „atsižvelgiant į plačiųjų gyventojų sluoks­nių reikalavimus imtis kuo ryžtingiausių priemonių, kurios padėtų užkirsti kelią visuomenės žengimui į nacionalinę katastrofą, užtikrinti teisėtumą ir tvarką, nuo 1991 m. rugpjūčio 19 d. 4 val. Maskvos laiku  TSRS įvedama 6 mėnesiams ypatingoji padėtis […]“.

Tuo metu jau Maskvos centran, prie Rusijos vyriausybinių pasatų važiavo per 1000 tankų, tankečių, slinko desantininkų automobilių kolinos, smurtu buvo užimamos TV ir radijo stotys, laikraščių redakcijos. Tačiau pučistai užmiršo paimti savo kontrolėn telefono ir kitų ryšių valdymo punktus, nesugebėjo suimti RTFR prezidento B. Jelcino ir jo benražygių, kaip vicepprezidento A. Ruckojaus, Ministro Pirmininko I. Silajevo, Rusijos AT pirmininko R. Chasbulatovo ir jie ėmė kviesti doruosius rusus ginti demokatijos, rinktis prie RTFR vyriausybės pastatų. Ir tūkstančiai rusų, išgirdę tą kvietimą skubėjo ginti demokratijos, stojo rankomis susikabinę prieš pučistų ginluotąsias armadas, lipo ant tankų savo kūnais pridengdami stebėjimo ir šaudymo angas. Visa Maskva aidėjo nuo minių skandavimų: „Laisvė! Demokratija!“ O pats prezidentas B. Jelcinas, nors aplinkui girdėjosi šūviai ir švilpė kulkos, užlipęs ant pirmojo sustojusio tanko, kvietė visą demokratinę Rusiją nepabūgti pučistų ir ginti savo laisves ir teises. “Sąmokslininkų dienos suskaičiuo­tos. Rusija bus laisva! – drąsino nuo tanko rusų Tautą jos prezidentas Borisas Jelcinas. “Laisvė! Laisvė! – skandavo tūkstančiai dorųjų rusų, pasirengę verčiau žūti, bet neleisti sugrįžti šalies valdžion stalinistniams banditams. 

Toks masinis rusų pasipriešinimas, kai dešimtys vaikinų ir merginų tiesiog gulė po tankais, kad tik jie nepravažiuotų, palaužė ir pučistų pasiryžimą. Vienas pirmųjų, suabejojusių VYPK ir jo įsakymais, buvo   TSRS oro desanto pajėgų vadas generolas Pavelas Gračiovas. Jis, beje, visą laiką prieštaravo dėl kariuomenės panaudojimo prieš demonstrantus ir Lietuvoje, Vilniuje. Jis ir Maskvos gatvėse pamatęs tūkstančius protestuotojų, jų barikadas ir dešimtis jau žuvusiųjų po tankais ir nuo desantininkų kulkų bei kastuvėlių, grįžęs į štabą, pasakė:

– Aš rusas ir neleisiu, kad kariuomenė lietų savo tautos kraują…

Po jo, TSRS oro pajėgų vadas generolas Jevgenijus Šapošnikovas, nuėjęs pas TSRS Gynybos ministrą D. Jazovą, kur buvo ir kitų aukštųjų karininkų, pareiškė:

 – Atšaukite kariuomenės smurtą….

– Kaip atšaukti? – sunerimo D. Jazovas.

– Atšaukti iš Maskvos visą kariuomenę, – griežtai pasakė J. Šapošnikovas.

–  O kas tada bus su Valstybiniu ypatingosios padėties ko­mitetu? – klausė ministras.

– Paskelbti jį apsišaukėlių komitetu, nekonstituciniu ir išvaikyti, – atsa­kė gen. J. Šapošnikovas.

Ministrui nuo susijaudinimo išrasojo kakta, ir jis, nusiėmęs kaklaraiš­tį, kurį laiką tylėjo. Po to atsigręžė į savo pavaduotoją, vieną pagrindinių ir  Sausio 13-osios ginkluoto pučo Vilniuje ir visoje Lietuvoje organizatorių ir vadą, generolą Vladislovą Ačalovą:

– Eik į kabinetą ir siųsk įsakymą kariuomenei: „Stop…“

Ministro D. Jazovo „Stop“ sustabdė jau vėl pajudėjusius šturmuoti Baltuosius rūmus tankus, specialiosios paskirties KGB ir kitas kariuomenės dalis.

Gynybos ministro įsakymas KGB vadui V. Kriučkovui, TSKP CK se­kretoriui O. Šeninui, TSRS Prezidento patarėjui O. Baklanovui bei kitiems pučo organizatoriams buvo netikėtas. Rugpjūčio 22 d. apie 2 val. nakties Gynybos ministro pavaduotojas generolas V. Ačalovas ir V. Varenikovas buvo iškviesti pas KGB pirmininką V. Kriučkovą.

– Kas jūs per kariai, jeigu nieko nesugebate… – ėmė priekaištauti kagėbistas Nr.1

O. Baklanovas klausė, kodėl buvo nutrauktas puolimas, ko išsigąsta? Papriekaištauta, kad generolai blogai padarė, kad neatjungė Baltųjų rūmų nuo elektros, vandens tiekimo linijų. Bet V. Kriučkovas jį nutraukė, išrėždamas:

– Nėra ko čia aiškintis, Baltieji rūmai ir prezidentas B. Jelcinas su savo gauja bus greitai paimti Dzeržinskio ypatingosios motošaulių divizijos karių, jau einančių užimti Baltųjų rūmų…

Bet generolai V. Ačalovas ir V. Varenikovas ramiai KGB vadui paaiškino, kad ir dzeržinskiečių divizija atsisakė dalyvauti puolime ir jau grįžta į dislokacijos vietą. Bet O. Baklanovas, V.Kriučkovas nepasidavė ir toliau įrodinėjo, jog būtina bet kokiomis priemonėmis nors areštuoti Borisą Jelciną ir Rusijos vy­riausybę, nes „priešingu atveju jie mus visus iškars…“

Tačiau kariuomenės daliniai jau traukėsi iš Maskvos gatvių, kaip ir iš Leningrado ir kitų. Prezidento B. Jelcino bendražygiai užėmė vėl savo darbo vietas „Baltuosiuose rūmuose“ ir kitose įstaigose. RTFSR prezidentas B. Jelcinas savo dekretais uždraudė VYPK, o taip pat KGB, TSKP veiklą visoje TSRS, įsakė suimti pučo organizatorius ir aktyviausius veikėjus, iškelti jiems baudžiamąsias bylas. Kai kurie aktyviausi pučistai patys save nubaudė: taip rugpjūčio 22 d. vakare nusišovė TSRS vidaus reikalų ministras Borisas Pugo; M. Gorbačiovo patarėjas marša­las Sergejus Achromejevas užsimušė, iššokdamas pro langą; nusižudė TSKP CK reikalų vykdytojas Nikolajus Kručina (spėta, kad ir dėl TSKP turtų išvaistymo) ir t.t. KGB pirmininkas V. Kriučkovas ir Gynybos mi­nistras D. Jazovas parašė atsiprašymo laiškus M. Gorbačiovui ir B. Jelcinui, kad atleistų jiems už padarytą klaidą – pučo organizavimą. Rusijos teismai keletą šimtų  – pučistų nuteisė 7 – 10 metų kalėjimo, nors daugelis po metų kiti ir buvo paleisti. Rusų demokratų pergalė prieš stalinistus – pučistus išgelbėjo ir Lietuvos nepriklausomybę. 

14. Išsilaivinimas nuo svetimo raugo

Su didžiausiu džiaugsmu žinią apie ginkluotą pučą Rusijoje sutiko Lietuvoje „autonomininkai“, stalinistinės LKP nariai, įvairios lenkų, rusų antilietuviškosios organizacijos, ypač LTSR nacionalinio gelbėjimo komitetas ir „Jedinstvo“, sudarydamos ir VYPK padalinius, siuntė sveikinimus į Maskvą „centrinei VYPK“. Tad kai, kaip rašyta, rugpjūčio 19-osios ankstyvą rytą Maskvoje KGB ir kariuomenės vadai dar svarstė svarbiausių maskvietiškų objektų užėmimo taktiką ir strategiją, Lietuvoje okupacinė kariuomenė jau užėmė Kauno radijo ir televizijos redakciją, Sitkūnuose – radijo transliacijos stotį, taip pat Vilniaus tarpmiestinę telefono stotį, norėdama atskirti Lietuvą nuo pasaulio. Tačiau, atjungus te­lefonus, be ryšio liko ir okupacinės kariuomenės štabai. Teko vėl įjungti. Nepasisekė pučistams kontroliuoti ir nepriklausomos Lietuvos valdžios ir tarptautinių telefonų. Nors ir kaip stengėsi, jie nežinojo, kad Vilniaus tarpmiestinės telefono stoties pastato kieme, rūsyje, yra įrengtas ir rezervi­nis ryšio punktas, į kurį galima patekti tik pro gerai užmaskuotą ir mažai kam žinomą angą. Iš to požeminio punkto Lietuvos Vyriausybė  pučo dienomis ir palaikė ryšius su pasauliu.

Po pirmosios VYPK žinios iš Maskvos, Kauno, Klaipėdos ir kai kurių kitų okupacinių karinių įgulų vadai pasiskelbė komendantais. Buvo už­drausta įplaukti užsienio laivams į Klaipėdos uostą, Kaune šarvuočiai už­blokavo tiltus, o į okupantų pusę perėjęs specialiosios paskirties milicijos dalinys (OMON) užėmė Vilniaus taksi parką. Ypač skubėjo pasinaudoti situacija Šalčininkų, Vilniaus rajonų lenkai, kad greičiau atsiplėšus gabalą Lietuvos. Ypač aktyviai dėl „VYPK reikalo“ kovojo LR AT de­putatas Leonas Jankelevičius, Šalčininkų rajono tarybos pirmininkas Česlovas Visockis ir daugybė kitų. .

Kaip ir metų pradžioje, lemtingąją Sausio 13-tąją, taip ir pučo dienomis tūks­tančiai lietuvių rinkosi prie Aukščiausiosios Tarybos (Seimo), Vyriausybės pastatų. Vilniuje budėjo savanoriai, ginkluoti daugiausia armatūros stry­pais, padegamojo skysčio buteliais. Okupantai, atvažiavę su tankais, šar­vuočiais, ne kartą sustodavo, nesiryždami pulti šokančiųjų, dainuojančiųjų ar besimeldžiančiųjų, kunigui laikant mišias, žmonių.

Apie okupantų ir jų talkininkų nusikalstamą veiklą pučo dienomis by­loja Lietuvos prokuratūroje atlikti tyrimai, iškeltos baudžiamosios bylos. Dokumentuose nurodoma, kad Maskvoje įsikūrus VYP komitetui, LKP (TSKP pagrindu) CK, LTSR nacionalinio gelbėjimo komitetas ir dau­gelis kitų antilietuviškų organizacijų, „autonomininkai“ kreipėsi į okupacinės kariuomenės vadovybę, prašydamos suteikti pagalbą kovojant prieš tariamus „lietuvių nacionalistus“. Prokurorams tai po pučo paliudijo ir Pabaltijo karinės apy­gardos vadas generolas F. Kuzminas. Jis pats sakėsi vadovavęsis ne VYPK, o TSRS gynybos ministro įsakymais. Remiantis jais, kariuomenėje buvo paskelbta padidinta karinė parengtis, sustiprinta visų valstybinių objektų apsauga, iš atostogų atšaukti visi kariai. Ir dar 1991 m. rugpjūčio 19 d. rytą okupacinės kariuomenės daliniai užgrobė Kauno radijo ir televizijos redakcijos patalpas (Daukanto g. 28), te­levizijos retransliacijos centrą Kauno rajone, Juragiuose, Sitkūnų radijo stotį, radijo ir televizijos pastatų kompleksą Kaune, J. Tumo-Vaižganto g. 13 ir kt. Užgrobėjai aiškino, kad baigtas žaidimas su „Nepriklausomybe“ – Lietuva vėl būsianti „neatskiriama TSRS dalimi“. O stalinistinės LKP vadai – M. Burokevičius, J. Jermalavičius, V. Švedas ir kiti parengė net planą, kaip jie atkurs Tarybų valdžią Lietuvoje. ­Okupacinės kariuomenės komendantai miestų, rajonų ir apylinkių vadovanms įsakė  per porą dienų visą valdžią jų, komendantų, paskirtiems įgaliotiniams. Nuolat skelbta, kad visi Lietuvos gyventojai privalo paklusti tik VYPK ir jo padalinių įsakymams.

Lietuvos AT paskelbė, kad VYPK įsakymų vykdymas bus traktuotina kaip antivalstybinė veikla. Bet pučistams rugpjūčio 22 d.  Maskvoje ir kitose vietose pralaimėjus ir pasmerkus VYPK, KGB, TSKP, skubiai paliko užimtus pastatus ir okupacinė kariuomenmė Lietuvoje, krovėsi daiktus ir bėgo Baltarusijon ar kitur ir KGB, stalinistinės LKP  vadai, aršiausi „autonomininkai“. Rugpjūčio 23 d. vakare, minint 52-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto ir slaptųjų protokolų metines, Vilniuje, Lukiškių aikštėje, nuverstas ir Lenino paminklas ir išvežtas į šiukšlyną; kas 2 kilometrai nuo Vilniaus iki Talino buvo uždegti laužai – pergalės ir Laisvės simboliai.Ir kad jie susliepsnojo buvo didelis ir rusų Tautos nuopelnas.

Rusai demokratai visokeriopai rėmė ir Lietuvos Laisvės kovą. Vos ir Sausio 13-osios naktį gavę žinią apie sovietinių desantininkų vykdomas žudynes Vilniuje, prie TV bokšto, iš Leningrado atvyko “Demokratinės Rusijos“ atstovai Sergejus Bereznickis (laikraščio „Nevskij kurjer“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas), Aleksandras Vinikovas, Aleksandras Celiakovas, RTFSR liaudies deputatas, Leningrado miesto tarybos prezidiumo narys Nesterovas ir kiti. O jau dieną atvyko ir iš Maskvos TSRS Aukščiausiosios Tarybos delegacija: Borisas Oleinikas, Levonas Ter Petrosianas, Nikolajus Dementjevas, SSRS AT Žmogaus teisių ir viešumo komisijos pirmininkas Vladimiras Fotijevas ir kiti.

Drąsiai mus gynė ir pirmasis demokratinės Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas. Jis, atvykęs į Taliną drauge su Lietuvos AT pirmininku V. Landsbergiu, Latvijos – A. Gorbunovu ir Estijos – A. Riuiteliu, agre­sijos dieną – 1991 m. sausio 13-ąją – paskelbė pareiškimą, smerkiantį TSRS pradėtą agresiją. Pareiškime šių keturių respublikų vadovai rašė: „Pastarieji Tarybų Sąjungos vadovybės veiksmai Baltijos valstybių atžvil­giu sukėlė realią grėsmę jų suverenitetui, prievartos eskalaciją, atėmė žmo­nių gyvybes […]“. Vadovai ir toliau deklaravo, kad šalys pripažįsta viena kitos valstybinį suverenitetą, jų teisėtai išrinktas valdžias: „Latvija, Lietuva, Rusijos Federacija ir Estija patvirtina pasiryžimą plėsti santykius tarp savo valstybių, grindžiamus tarptautinės teisės principais ir tarpusavio susitari­mais. Šalys kviečia visas – ir įeinančias į TSRS, ir kitas pasaulio valstybes ryžtingai pasmerkti ginkluotos prievartos aktą prieš Baltijos valstybių ir jų taikių gyventojų savarankiškumą, nes tai – grėsmė demokratijai ir stabilu­mui TSRS, taip pat tarptautinėje bendrijoje […].“

RTRSR pirmoji iš didžiųjų valstybių pripažino ir Kovo 11 – osios Lietuvos valstybingumą de jure. Apie demokratinę Rusiją ir jos prezidentą B. Jelciną Lietuvos AT Pirmininkas V. Landsbergis rašė: „[…]. Šiame sudėtingame pasaulyje nau­josios Rusijos ir jos prezidento asmenyje mes sutikome tai, kas teikia vilties, esu tikras, ne vien tik Lietuvos piliečiams […]. Tebūnie Rusija geras pavyz­dys valstybėms ne tik Lietuvos atžvilgiu (kuo mes, žinoma, irgi suintere­suoti), bet ir iš principo; tebūnie ji geras pavyzdys, kaip galima eiti į ateitį, į pasaulį, kuriame bus daugiau teisingumo, vilties ir gerumo vienas kitam […]. Jūsų asmenyje, Pone Prezidente, mes matome šį teisingumo siekį, lai­kome Jus tikru žmogumi, gera linkinčiu ir ištikimu dorai, visų pirma poli­tikoje, o to apskritai ne taip dažnai pasitaiko.

Ačiū Jums ir Rusijos Federacijos delegacijai už tai, ką bendromis pa­stangomis pasiekėme.“

„Vyresniojo brolio“ malonė

Po pučo pralaimėjimo ir po to, kai Rusija pripažino nepriklausomą Lietuvos valstybingumą, nuo rugpjūčio 23 d. ėmė plaukti pranešimai iš įvairių šalių irgi  apie jų pripažinimą. Pagaliau rugpjūčio 30 d. ir Vatikanas paskelbė pripažįstąs ir sutinkąs pasirašyti bendrą de­klaraciją dėl Lietuvos ir Vatikano diplomatinių santykių atkūrimo. O po mėnesio, matyti, įsitikinę, kad nepriklausoma Lietuva nežlugs ir gal sudvejoję lenkų Lietuvoje galimybėmis įkurti Vilniaus krašto savo autonominį kraštą, pagaliau ir iš Varšuvos atkeliavo lenkų valdžios atstovo Jano Kšištofo Bieleckio (Jan Krzysztof Bielecki) pasirašytas laiškas, adresuotas Premjerui. Jame jis rašė: „[…]. Turiu garbės pranešti, kad šiandien Lenkijos Respublikos Ministrų Tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą, kuriame reiškia pasirengimą už­megzti normalius tarpvalstybinius santykius su Lietuvos Respublika […].“

Tačiau, kaip įprasta, ir naujieji Lenkijos vadovai dar negalėjo susitaikyti, kad J. Pilsudskio nukariautoji Rytų Lietuva nebepriklausys jiems, tad ir šių santykių užmezgimas, jų nuomone, turėtų vykti tik dėl Lietuvos lenkų gerovės. Laiške rašoma: „[…]. Lenkijos Respublika tiki, kad lenkai, gyvenantys tarp Jūsų, pajus šias permainas kaip savo padėties pagerėjimą. žinoma, kad tai nelengva, bet būtina ir įmanoma, nes jie Lietuvos žemėse yra abiejų Tautų vaikai […].“

Po keleto dienų buvo gautas jau ir oficialus Lenkijos užsienio reikalų minis­tro Kšištofo Skubiševskio (Krzysztof Skubiszewski) raštas dėl diplomatinių santykių užmezgimo.Tačiau ir po pučistų pralaimėjimo nemažai Rytų Lietuvos lenkų ne­rimo, dar  persekiojo lietuvius bei kitų tautybių nepriklausomos Lietuvos šalininkus. Už tai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. rugsėjo 4 d. priėmė nutarimą dėl Vilniaus, Šalčininkų, Ignalinos rajo­no Sniečkaus gyvenvietės tarybų paleidimo ir tų tarybų pirmininkų – Č. Visockio ir jo pavaduotojo A. Monkevičiaus, A. Brodavskio ir jo pava­duotojo V. Kirkevičiaus, A. Kulakovo ir jo pavaduotojo S. Prachorenkos atleidimo iš darbo. O rugsėjo 12 d. LR AT priėmė nutarimą dėl tiesioginio valdymo įve­dimo Šalčininkų rajone ir Sniečkaus gyvenvietėje. Tai labai nepatiko Lenkijos valdžiai. Iš dalies tas nepasitenkinimas buvo jaučiamas ir Lenkijos prezidento Lecho Valensos laiške (1991 09 15) LR AT Pirmininkui V. Landsbergiui. Laiške Lenkijos prezidentas pasidžiaugęs, kad atnaujinami diplomatiniai santykiai tarp abiejų valstybių,  toliau rašė:

„[…]. Pastarųjų dienų įvykiai Lenkijoje sutikti su dideliu nerimu, mat smarkiai pablogėjo lenkų tautybės asmenų, gy­venančių Lietuvos Respublikoje, padėtis […]. Žinios, ateinančios iš Lietuvos, liudija, kad ten iš esmės apribotos lenkų bendrijų teisės. Daugiausia lenkų apgyvendintų Šalčininkų ir Vilniaus rajonų tarybų paleidimas, komisarinio valdymo įvedimas ir, pagaliau, savivaldos rinkimų termino atidėjimas – visi šie nutarimai pažeidžia lenkų tautinės mažumos teises […]. Neleistina taikyti kolektyvinės atsakomybės principų visai lenkų bendrijai. Lietuvos parlamento Lenkų frakcijos nariai taip pat abejoja dėl proce­dūros, taikytos, paleidžiant rajonų tarybas, teisinių pagrindų.

Man ne mažiau kelia nerimą tiesioginio valdymo įvedimo tose teritori­jose faktas. Dėl tokios padėties neįmanoma realiai ginti lenkų mažumos in­teresų Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose […]. Lenkų bendriją taip pat apėmęs didelis nerimas, kad, prieš sudarant naujas savivaldybes abiejuose rajonuo­se, bus padaryti negrąžinami ir jiems nenaudingi pakeitimai […]. Lenkų bendrijoje kilo būgštavimų, jog Lietuvos valdžia, įvesdama naują teritorinį susiskirstymą, norės siekti, kad šiose teritorijose pakistų tautinė struktūra […]. Lenkų mažumos poreikių ir aspiracijų tenkinimas, laikantis įprastinių bendrų tarptautinių standartų, yra bendras Lietuvos lenkų, Lietuvos vals­tybės, taip pat Lenkijos interesas […].“

Tuo metu Lietuvos ir Lenkijos užsienio reikalų ministerijų atstovai jau ėmė tartis dėl bendradarbiavimo deklaracijos.Po ilgų susirašinėjimų, atstovų pasitarimų 1992 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas ir Lenkijos užsienio reikalų ministras Kšištofas Skubiševskis pasirašė deklaraciją „Dėl draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo tarp Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos“. Joje šalys deklaravo, kad gerbs viena kitos suverenumą ir teritorinį vientisumą, lygiateisiškumą, nesikiš viena į ki­tos vidaus reikalus, ir kad šalys neturi viena kitai jokių teritorinių pretenzijų ir nekels jų ateityje. „Esamą ir teritorijoje nužymėtą sieną šalys pripažįsta ne­judinama dabar ir ateityje, sutinkamai su Helsinkio konferencijos (Helsinkio sutartis nebegaliojo nuo 1989 m. rudens, nugriovus Berlyno sieną ir apsijungus į vieną Rytų ir Vakarų Vokietijas, žlugus 1991 m. pabaigoje TSRS ir kt. – Helsinio sutartis garanatavo tik 1975 m. buvusių sienų tarp valstybių nekintamumą – A.L.) principais […]. Šalys reiškia įsitikinimą, kad asmenys, priklausantys abiems mažumoms, yra ir liks lojalūs valstybių, kuriose gyvena, piliečiai […].“

Tas lenkų vado laiškas, dėl savo agresyvumo, šovinizmo ir panieka mažesnei tautai ir jos valstybei – nepriklausomai Lietuvai, sukėlė ir dalies dorųjų  lenkų, gyvenančių Rytų Lietuvoje, pa­sipiktinimą. Keturiasdešimt vienas lenkas iš Vilniaus krašto  (J. Vaitulevičius, J. Gluchovskis, T. Gurskis, L. Daraševič, J. Tripinskis, S. Babičius ir kiti) 1992 m. sausio 27 d. nusiuntė lenkų prezidentui L. Valensai laišką, kuriame rašė:

„Didžiai gerbiamas pone Prezidente! Neseniai kai kurių Lietuvos laikraščių puslapiuose su dideliu susidomėjimu ir nuostaba perskaitėm Jūsų laišką Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui V. Landsbergiui. Deja, turime pažymėti, kad jis nepasitarnavo abipusiam supratimui ir nuoširdžiam dialogui tarp Lenkijos ir Lietuvos užmegzti. Jūsų, ponas Prezidente, laiške išdėstytas lenkų tautinės mažumos Vilniaus krašte politinės situacijos įvertinimas neatitinka tikrovės. Tokį Lenkijos valdžios požiūrį galima įvertinti kaip smūgį lietuvių tautai ir jos vadovybei. Dabartinė Lietuvos valdžia pagarbiai žvelgia ne tik į Lietuvoje gyve­nančius lenkus, bet ir į visų kitų tautybių žmones. Lenkai, rusai, baltarusiai, žydai ir kiti naudojasi visomis Konstitucijoje numatytomis piliečių teisė­mis, kaip ir lietuviai. Juo labiau lenkų niekas neskriaudžia ir nepersekioja. Tad labai apgailestaujame, jog Jūs, pone Prezidente, negavote objektyvios informacijos, o pasinaudojote prokomunistinių, Lietuvos valstybingumo atkūrimui priešiškų būrelių duomenimis.

Deputatai lenkai, atstovaujantys Vilniaus kraštą, nuo pat savo nepavykusios politinės akcijos pradžios visą laiką palaikė konservatyviąsias Kremliaus jėgas, buvo priešiški lietuvių tautos nepriklausomybės siekiams. Savo priešiš­ka veikla ypač pasižymėjo TSRS deputatai J. Cechanovičius ir A. Brodavskis. Organizuojant bolševikams  perversmą (1991 m.) rugpjūtį, dalyvavo beveik visi Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Lenkų frakcijos deputatai.

Po pučo pralaimėjimo ne tik jie, bet ir dauguma prosovietiškų komunistų perėjo į Lietuvos lenkų sąjungą ir ken­kia mūsų valstybei, priešinasi žemės ūkio politikai. Štai kodėl parlamentas nusprendė paleisti Šalčininkų, Vilniaus rajonų, Sniečkaus miesto prokomu­nistines savivaldybes, Prienų ir Vievio apylinkių tarybas. Šis nutarimas jokiu būdu nebuvo nukreiptas prieš šių vietovių gyventojus. Juo siekta sutrukdyti priešišką veiklą, kenkiančią valstybės ir vietinių gyventojų interesams. Ir mes, lenkai, ryžtingai pritariame šiai Respublikos vadovybės akcijai, nes nekenčia­mos tarybinės santvarkos jau esame prisisotinę, mus stebina Lenkijoje kai kurių politinių grupuočių sukelta antilietuviška kampanija. Lenkijos valdžios reikalavimas atšaukti šiuos nutarimus yra neįvykdomas. Nauji rajonų savi­valdybių rinkimai gali įvykti tik susinormalizavus situacijai šiuose rajonuose, įvykus desovietizacijai ir dekėgėbizacijai. Ir tai mūsų Respublikos gyvenime yra svarbiausia. Nors Tarybų Sąjunga jau nebeegzistuoja, KGB ir Komunistų partijos agitacinė veikla vyksta pogrindyje. Visų priešiškų jėgų sunaikinimas yra ne tik lietuvių tautos, bet ir mūsų, lenkų, reikalas.

Gerbiamas Pone Prezidente, kreipiamės į Jus, prašydami suprasti čia išdėstytas mūsų politines realijas ir vadovautis ne vadinamųjų Vilniaus krašto lenkų veikėjų melaginga informacija, bet visų gyventojų daugumos nuomone. Tuo pačiu kviečiame imtis iniciatyvos Lenkijos ir Lietuvos san­tykiams sureguliuoti.“

Lenkų  šovinistų valdomų Vilniaus krašto  savivaldybių nusikalstama veikla prieš nepriklau­somą Lietuvą matyti iš Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros dokumentų. Štai LR Generalinis prokuroras A. Paulauskas 1991 m. gruo­džio 10 d. rašo LR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui:

“Vilniaus ir Šalčininkų rajonų ir Sniečkaus gyvenvietės ta­rybos vykdė veiksmus, prieštaraujančius Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Savivaldos organams šiurkščiai pažeidinėjant Lie­tuvos įstatymus, piliečių konstitucines teises Generalinė proku­ratūra daug kartų reikalavo nutraukti neteisėtą veiklą, tačiau savivaldybės nereagavo. Todėl šių metų rugsėjo mėn. 12 d. jos Lietuvos AT Sutarimu paleistos (…). Jos siekė  įgyvendinti  KPSS CK ir LKP/KPSS CK organizacijų, o taip pat KGB struktūrų parengtus planus, pažeidžiant Lietuvos Respublikos suvėrenitetą, jos teritorijos  neliečiamuma, jėga nuversti Lietuvos Respublikos Laikinuoju Pagrindiniu įstatymu paremtą valstybinę val­džią.

Tam, be tiesioginio SSSR karinių pajėgų panaudojimo, pasireiškusio Lietuvos piliečių ir pareigūnų žudymu ir žalojimu, su­kurtos organizacinės ir ekonominės struktūros, kurios, per Lietuvoje neregistruotą Naujosios Vilnios komercinį banką, turėjo sužlugdyti Lietuvos ekonomiką, destabilizuoti visuomenę. LKP / KPSS spaudos buvo vykdomos Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų, socialinių grupių kiršinamas (…), paruošė lenkų  antivalstybinio pogrindžio Lietuvoje orga­nizacines prielaidas. Vilniaus, Šalčininkų rajonų aukštesniojo ir žemesniojo lygio savivaldybėse, Sniečkaus miesto taryboje LKP/KPSS nariai sudaro iki 90 % tarybose esančių depu­tatų ir viršaičių sudėties. LKP/KPSS aktyvistai sudaro daugumą ir Lietuvos lenkų sąjungoje (…)“.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Lietuvos prokurorai ištyrę lenkų „autonomininkų“ veiklą įvertino ją kaip  Lietuvos valstybės išdavikų, veikusių vadovaujant ir užsienio tarnybomis (KGB. TSKP ir kt.), kad pasmaugus ir Kovo 11 – osios Lietuvos valstybinę Nepriklausomybę. Tik rusų demokratams įveikus  stalinistų ginkluotą pučą išgelbėjo ir Lietuvą nuo  TSKP, KGB  ir lenkų – autonomininmkų sąmokslo   suokalbio  įvykdymo. O Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos prezidentams susitarus vietoje TSRS  buvo sudaryta Nepriklausomų valstybių sąjunga, panaikinant TSRS ir jos prezidentas  M. Gorbačiovas, likęs be valstybės, atsitatydino 1991 m. gruodžio 24 dieną.

Rusija pa­siskelbė esanti TSRS teisių ir pareigų perėmėja ir naujos demokratinės Rusijos Federacinės Respublikos kūrėja. Nuo 1992 m. vasario 27 d. prasidėjo ir Lietuvoje buvusių dislokuotos TSRS kariuomenės išvedimas. 1993 m. rugpjūčio 31 d. paskutinis Rusijos karinis ešelonas paliko Lietuvos te­ritoriją. Po metų, 1994 m. rugpjūčio 31 d. buvusi TSRS kariuomenė paliko Latviją bei Estiją. Tą dieną Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentai pasirašė bendrą pareiškimą, kad šios trys Baltijos valstybės vėl tapo tikrai nepriklausomomis.Prezidento Boriso Jelcino valdoma demokratinė Rusija pasirodė kaip tikrai garbinga ir mažąsias valstybes gerbianti šalis.

Mykolas Biržiška, „Vilniaus Golgotos“ autorius, narsiai kovojęs prieš Vilniaus krašto lietuvių lenkinimą.

1992 m. gegu­žės 11 d. Lietuva ir Europos Bendrija pasirašė Prekybos ir komercinio bei ekonominio bendradarbiavimo sutartį, kuri įsigaliojo 1993 m. va­sario 1 dieną. Pasirašė ir deklaraciją dėl politinio dialogo tarp Europos Bendrijos ir Lietuvos Respublikos. 1993 m. birželio 21-22 d. Kopenhagoje vykusiame Europos Bendrijos vadovų susitikime buvo aptarti ir Rytų bei Vidurio Europos valstybių narystės Europos Sąjungoje klausimai ir 1994 m. liepos 18 d. tarp Lietuvos ir ES pasirašyta laisvosios pre­kybos sutartis, kaip startas tapti nepriklauosmai Lietuvai ir ES.

(Bus daugiau)

2019.03.14; 09:00

print