Algimantas Liekis. NEPRIKLAUSOMA TAUTINĖ LIETUVA: JOS VIETA IR VAIDMUO ISTORIJOJE (2)

Grįžkime prie Pirmojo Prezidento, prie jo vykdytų politinio, kultūrinio, ūkinio gyvenimo pertvarkymų. Prezidentas A.Smetona nuo jaunystės skeptiškai žiūrėjo į politines partijas, nes ir geriausios jų galėjo išreikšti tik grupės žmonių interesus. A. Smetona ieškojo tokių valdymo formų, kurios apjungtų visą Tautą, sujungtų ją su valstybe.

Istorikas Algimantas Liekis konferencijoje, skirtoje paminėti Tautinės prezidentinės Lietuvos kūrimo 90-ies metų sukaktį. Slaptai.lt nuotr.

Prezidentas skatino Tautininkus plėsti savo veiklą ne kaip valdžios partiją, o tik kaip sąjungą, kuri būtų branduoliu Tautai suburti, tautinei ideologijai skleisti. Prezidento nuomone, pražūtinga Tautai ir jos valstybei, kai kokia partija ar organizacija ima skelbtis vienintele tikrųjų patriotų organizacija.

Iš dalies ir dėl to Prezidentas nuolat „nusodindavo“ voldemarininkus, kurie mėgdavo skelbtis vieninteliais tikraisiais Lietuvos patriotais.

Nušalindamas nuo valdžios politines partijas ir organizacijas, A.Smetona vylėsi pasiekti Tautos vienybės ir klestėjimo, perdavus valdžią visų žmonių išrinktoms valsčių, apskričių, miestų taryboms ir jų atstovams.

1928 m. gegužės 15 d. Prezidentas ir Vyriausybė (Premjeru dar tebesant A.Voldemarui) paskelbė naują Konstituciją bandomajam 10 m. laikotarpiui, kuri turėjo įteisinti Lietuvos pavertimą tautine, prezidentine Respublika. Naujojoje Konstitucjoje pirmiausia vartotas terminas „lietuvių Tauta“, o ne „Lietuvos Tauta“ kaip 1922 m.

Konstitucijoje, pabrėžta, kad tik lietuvių Tauta yra Lietuvos valstybės suverenas ir tik jai priklauso visa valdžia valstybėje ir kad lietuviai tampa Lietuvos piliečiais gyvendami  jos teritorijoje, o svetimtaučiai – tik po 10 metų pragyvenimo, kad tik lietuvių kalba yra valstybinė, kad Lietuvos sostinė yra tik Vilnius. Aiškiai buvo atskirta įstatymų leidžiamoji valdžia – Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir Vykdomoji – Vyriausybė, teismai. Tik Prezidentui buvo priskirtos abi valdžios. Visai nauja buvo, kad Prezidentą turėjo rinkti septyneriems metams ne kaip iki tol Seimo dauguma, o visos Tautos išrinkti ypatingieji rinkikai. Prezidentui buvo pripažintas sprendžiamas žodis vos ne visais valstybės valdymo klausimais. Seimo priimti įstatymai irgi galėjo įsigalioti tik patvirtinus juos Prezidentui.

Naujajai Konstitucijai pasiteisinus, 1938 m. gegužės 12 d. Prezidentas ir Vyriausybė paskelbė ją nuolatine su kai kuriomis pataisomis ir papildymais. Ypač iškeltas valstybės vaidmuo, 17  Konstitucijos straipsnyje nurodant, kad “Piliečio pareiga – būti ištikimam savo Valstybei“.

Konstitucijoje neabsoliutinta ir privatinė nuosavybė. 51 str. nurodyta, kad kiekvienas privalo ir savo turto naudojimą derinti su Valstybės interesais, o 56 str. – „Valstybė prižiūri ir rikiuoja ūkio ir atskirų įmonių veiklą“. Valstybė vadovavo ekonomkai daugiausiai kaip akcininkė.

Prezidentas A. Smetona, kaip beveik ir visi jo bendražygiai, griežtai pasisakė prieš liberalizmą kaip ypač pražūtingą nedidelės valstybės ekonomikai, socialiniam teisingumui. Liberalizmas gali tapti savotišku terorizmu, duobkasiu demokratijai, ypač kai jis savo interesams pajungia valstybę.

1934 m. birželio 10 d. savo darbą pradėjo IV Seimas, išrinktas  savivaldybių ir tarybų atstovų. Kadangi jo nariais buvo daugiausia, kaip sakoma, specialistai, o ne politinių partijų atstovai, tai posėdžiai vykdavo labai ramiai, dalykiškai.

1938 m. lapkričio 14 d. valsčių, miestų, apskričių savivaldybių tarybų išrinkti 120 „Tautos atstovų“, Lietuvos Respublikos Prezidentu 7 metų laikotarpiui vėl išrinko Antaną Smetoną. Jis tada jau daugeliui kam Lietuvoje asocijavosi su rūpestingu, geranorišku „Tautos tėvu“, su žmogumi, kuriam lietuvybė, Tautos švietimas ir mokslas buvo svarbiau už viską.

Ne taip kaip dabar. Štai kaip ir mūsų mokslo ir studijų įstatymai nuo 2000 m. iki šių dienų – tai atviras pasityčiojimas iš nepriklausomos Lietuvos. Nėra tuose įstatymuose net tokių sąvokų, kaip „lietuvių Tauta“, „nepriklausoma Lietuva“. Mūsų studijų institucijos tarsi rengtų specialistus ne nepriklausomai Lietuvai, o bernus ir mergas eksportui, didžiosioms svetimšalių monopolijoms; aukštosios mokyklos yra priverstos rūpintis lėšomis, pelnu, lyg kokios bandelių kepyklėlės. Tad neatsitiktinai daugeliui jų Dievu yra Doleris, o sūnus – Euras, o ne lietuvių Tauta, nepriklausoma Lietuva. Tai ypač akivaizdu ir dėl lietuvių kalbos.

Minėto Mokslo ir studijų įstatymo 55 straipsnyje nurodoma, kad studijų ir mokslo institucijose valstybinė kalba – lietuvių gali būti ir nevartojama, kai: „Numatomi studijų rezultatai siejami su užsienio kalbos mokėjimu; paskaitas skaito ar kitoms akademinėms veikloms vadovauja užsienio dėstytojai; studijų programoje studijuoja užsienio studentai; studijos vyksta pagal jungtines su užsienio valstybių aukštosiomis mokyklomis studijų programas“ ir t.t.

IŠSTUMIA lietuvių kalbą ir  reikalavimai skelbti darbus užsienio „duomenų bazėse“, o taip pat lenktyniavimas dėl didesnio paskaitų skaičiaus svetimomis kalbomis – vadinamųjų „tarptautiškumo“ ir kitų iš esmės politinių, bet pražūtingų lietuvybei rodiklių.

Vis nesibaigia Lietuvos lenkų reikalavimai pakeisti mūsų valstybinės kalbos abėcėlę, nors Konstitucijoje nurodyta, kad Lietuvoje valstybinė kalba tik lietuvių ir kad sprendžiamasis žodis visais klausimais priklauso lietuvių Tautai – Suverenui. Nei anglai, nei prancūzai, nei jokia kita tauta nekeičia savo kalbos ar jos alfabeto pagal atsikėlėlių – atėjūnų pageidavimus. Lietuva – nepriklausoma ir tik lietuvių Tautos sukurta valstybė.

Žmonės stebisi, ar Lietuvoje nebėra tokių mokslininkų – patriotų tinkančių, sakysime, ir į švietimo ir mokslo ministrus, kokiu buvo mūsų Nepriklausomybės pradžioje akad. Zigmas Zinkevičius? Argi nebėra žmonių ne tik išmanančių švietimo ir mokslo problemas, bet ir kad būtų patriotais, kovotojais dėl mūsų Tautos ir nepriklausomos Lietuvos amžinumo įtvirtinimo? Tik kūrybingos ir autoritetingos asmenybės, savo darbais įrodžiusios teisę kurti ir vadovauti ateities Lietuvai, galėtų būti skiriamos ministrais, rektoriais, direktoriais ir pan.

„Švietimas, studijos, mokslas, – sakė  Prezidentas A. Smetona, – ne mažiau svarbūs Tautai ir jos valstybei kaip ir kariuomenė.“

Jei prisikeltų Pirmasis Prezidentas, tikriausiai jis pasmerktų mūsų valdžią ir už tai, kad 2004 m. liepos 13 d. buvo priimtas Įstatymas, jog ES teisiniai aktai turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisinius aktus. Tačiau kas tie europarlamentarai Briuselyje, kokią teisę jie turi nurodyti vieninteliam Lietuvos valstybės Suverenui – lietuvių Tautai? Gal dar galima būtų su tuo sutikti, jei tie 11 mūsų  europarlamentarų iš Lietuvos vyktų į Briuselį su konkrečiomis Seimo užduotimis?

Dar liūdniau, kad kai kurie mūsų atstovai iš viso linkę paversti ES federacine valstybe. Ir šiuose mūsų Seimo rūmuose yra ES federalistų sąjunga, nors tai – grubus pasityčiojimas iš mūsų Konstitucijos, lietuvių Tautos kaip nepriklausomos Lietuvos valstybės Suvereno, iš Lietuvos, kaip nepriklausmos demokratinės valstybės.

Kai nuo darželių mokoma tik meilė technologijoms, toleruojami visokie iškrypėliai ir jų demonstracijos, bet neugdomi meilė ir pareiga savo tėvams, Tautai, Tėvynei, neugdoma tautinė savimonė, kai rinktieji atstovai lyg lenktyniaudami skuba vykdyti svetimųjų valią, nepaisant – naudinga Tautai ir Nepriklausomybei ar ne, kai demokratija – tik galimybė dalyvauti rinkimuose, daugelis darbščiųjų, kūrybingųjų, bet be turtų pasijunta nereikalingais ir vyksta svetur. Ir per visus tuos dabartinės mūsų Nepriklausomybės metus užsienin emigravo vos ne trečdalis kūrybingiausių lietuvių – kasmet emigruoja dabar daugiau, negu per visus 20-imt tarpukario Nepriklausomybės metus. Tad gal ir teisūs tie, kurie sako, kad lietuviuose vėl atgimė baudžiauninkų dvasia: užuot dirbus savame krašte ir kovojus dėl jo, lekiama kur geriau, kad ir vergauti svetimiems ponams.

Konferencijos dalyviai. Pirmasis – Kovo 11-osos Akto signataras Saulius Pečeliūnas. Slaptai.lt nuotr.

Prezidentinei Lietuvai, po okupacijų ir karų reikėjo viską pradėti nuo nulio. Bet dirbo, kūrė galvodami apie Tautos ir Lietuvos amžinybę, stengėsi, kad visi pageidaujantys lietuviai turėtų žemės, kito turto, ragino kurti tokią ekonomiką, kuri  garantuotų nepriklausomumą nuo iš užsienio investicijų, žaliavų ir specialistų. Ir tokiomis šakomis buvo žemės ūkio produktų perdirbimo, tekstilės, žemės ūkiui padargų, o taip pat statybinių medžiagų, net aviacijos ir kt. Tautinėje Lietuvoje valstybė teikė dideles dotacijas naujakuriams, norintiems statytis sodybas; vos ne kiekvienoje apylinkėje buvo statomos mokyklos, kultūros centrai,  buvo parengtas ir kompleksinis projektas kaip iki 1960 m. visą Lietuvą paversti „mūrine“ ir visiškai elektrifikuotą.

Tiesa, esama tokių, kurie, kad žlugo ir prezidentinė Lietuva, kad ji pateko SSRS vergijon, kaltina Prezidentą Antaną Smetoną ir jo Vyriausybę, primenama paskutinė laisva naktis, birželio 14 d., kai prezidentūroje svarstyta priimti SSRS ultimatumą ar ne, priešintis įvedamai TSRS armijai ar ne. Tačiau kaip anksčiau minėta, Lietuva buvo vienų viena ir iš nieko negalėjo tikėtis jokios paramos. Vakarų šalys buvo susirūpinusios tik savų kraštų gynimu, Vokietija buvo geriausia SSRS draugė, o Lietuvos kariuomenė tada labiau tiko paradams, o ne, kaip atskleidė Lenkijos sutriuškinimas, kovoms su galingu priešu. Be to, ir pačioje Lietuvoje buvo net penkios SSRS karinės bazės su daugiau karių, negu buvo visoje Lietuvos kariuomenėje.

Realesniu žygiu būtų buvę, jei Lietuva, nekreipdama dėmesio į Anglijos, Prancūzijos, JAV patarimus, kai Vokietija pradėjo invaziją į Lenkiją, būtų nuo lenkų išsivadavusi Vilnių ir jo kraštą. Bet tada, žinoma, Antrojo pasaulinio karo metais, sąjungininkų ji būtų traktuota kaip nacių Vokietijos bendrininkė, tad ir būtų puolama, naikinama ne tik SSRS, bet ir Anglijos, JAV ir kitų  kariuomenių, jų aviacijos.

Ar geriau avinėliui sužinojus, jog jį suės ne meška, o sudraskys erelis ar liūtas?

Kita vertus, gal ir nebūtų buvę Molotovo – Ribentropo pakto, slaptųjų protokolų prie jo, jeigu ne Lenkijos Rytų Lietuvos okupacija ir sąmokslai, kad tik Lietuva nesudarytų karinių sutarčių su kitomis Baltijos ir Skandinavijos šalimis. Tuomet Baltijos valstybių bendroje kariuomenėje galėjo būti sutelkta arti milijono karių ir tiek Stalinas, tiek Hitleris jau būtų nesiryžę dalintis Baltijos šalių, kaip ir Lenkijos. 

Tačiau ir šiandieną svarstome ne tai, kas galėjo būti, o kas buvo, ir kalbame ne apie tai, kokia būtų buvusi Lietuva, jei tarpukarį ją būtų valdęs ne Prezidentas A. Smetona, o vadinamoji seimokratija?

Tačiau mes žinome, kokia ji buvo iki 1926 m gruodžio 17 d. ir kokia po jos.

Manyčiau, kad tie, kurie susipažįsta su Prezidento Antano Smetonos idėjomis ir jų įgyvendinimo rezultatais, su mūsų Tautos ir nepriklausomos Lietuvos konkrečiais darbais tais laikais, nepagailėtų ir savo lėšų, energijos, kad Vilniaus centre būtų pastatytas didingas paminklas Pirmajam mūsų Tautos ir Respublikos Prezidentui – Antanui Smetonai.

Baigti norėčiau paties Prezidento Antano Smetonos žodžiais:

“Kaip senovės mūsų vaidilutės kurstė ir saugojo šventąją ugnį, kad ji neužgestų, taip mes turime dabar saugoti savo krašto laisvę, nuolat žadindami Tautos sąmonę, kad ji neužmigtų. Sunku įskelti ugnį, kai ji išblėsta, sunku pažadinti Tautą, kai ji apsnūsta“.

2016.12.25; 05:36