Algimantas Rusteika. Imitacinis pilietiškumas


Print
Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Ko negali pasiekti, jei ne jogas ar budistas atsiskyrėlis – tampa įkyria idėja. Lašininiai svajoja apie lanksčią taliją ir riestą užpakalėlį, alkanas sapnuoja riebius šašlykus, biednas – apie pinigus ir šiltus namus. Seksualiniam maniakui rūpi tik minkšti moteriškių užpakaliai, apie sveikatą daugiausia diskutuoja ligoniai.

Dieną naktį apie politiką rėkaujam, kai jos nėra. Nepasiligojusios visuomenės politikuoja mažai, valstybės vadovų nepažįsta ne tik klausimėlio runkeliai, bet ir laimingi, normalūs žmonės. Politikavimas visur, iki mažiausių buitinių smulkmenų ir aršūs, nesibaigiantys ginčai apie valdžią visuomet rodo ligą.

Visuomenę „iš apačios“ apimančios visuotinės pilietinės akcijos būdingos socialinėms krizėms ir priešrevoliucinei situacijai, kasdienybėje masinis pilietiškumas „iš viršaus“ – totalitarinių diktatūrų ženklas. Masiškiausias pseudopilietines isterijas galime stebėti Šiaurės Korėjoje – ten visi patriotai ir valstybininkai.

Pilietiškumas nenormaliai suaktyvėja ten, kur piliečių ir pilietiškumo nėra. Nesusvetimėjusioje aplinkoje pilietiškumas prigimtinis, tylus ir paprastas, todėl dažniausiai pralaimi rėksmingai, suinteresuotai vidutinybei. Kai bendruomenėje įmanoma išgyventi ir pačiam nulemti savo šeimos ateitį – be jokių raginimų, viešų akcijų ir ideologijų gini savo gerbūvį ir valstybės tvarką.

Tikrasis pilietiškumas ateina iš laisvės susikurti gyvenimą, kuriame nereikėtų saugotis gyvenimo, tai ne prievolė aplinkai, o pareiga sau pačiam. Laiptinėje šlapintis negalima ne todėl, kad draudžia taisyklės, piliečiais tapę žmonės gina patys save, nes jie ir yra valstybė ir bendruomenė.

Politika yra būtinybė dėl bendro gyvenimo tartis, menas susitarti ir susitarimų laikymasis. Susvetimėjusioje ir užvaldytoje visuomenėje niekas su tavim nesitaria, vyrauja vaidyba ir verčianti paklusti jėga. Tikros politikos čia nėra, todėl ir pilietiškumas iš principo neįmanomas.

Siekdama bet kokia kaina išlikti, valdžia savo nenorą, nesugebėjimą ar (ir) nesuinteresuotumą spręsti bendro gyvenimo problemas užkrauna visiems. Atsakomybės siaubas, noras išsaugoti status quo užmaskuojamas pilietiškumo imitacijomis, skirtomis baisiam priešui – tikrajam pilietiškumui – žudyti.

Kaltiesiems atsisėdus į teisėjų krėslą atsakomybė už valdžios sugedimą permetama visuomenei. Organizuojamos įvairiausios kovos su korupcija akcijos ir paminėjimo labdaros koncertai, blogybių pasmerkimo piknikai su keptomis dešrelėmis, sočių ponų baliai prieš skurdą, bėgimai prieš patyčias ir blogus įpročius ir kitokios atsakingo gyvenimo simuliacijos.

Nuoširdus ar dirbtinis pilietiškumas. Slaptai.lt nuotr.

Visuomenė supriešinama į mokesčių mokėtojus ir nemokėtojus, patriotus ir antivalstybininkus, skatinami įtarimai, įskundinėjimas, didinama įtampa ir nepasitikėjimas. Niekada nepavargstantys, paaugliškai hiperaktyvūs neokomjaunuoliai organizuoja vis naujas „akcijas“, kaltųjų paieškas, pasmerkimus. Ruporams klykiant apie toleranciją persekiojami, žeminami kitaip manantys. Pilietiškumo etalonu karūnuojamas skundikas.

Prezidentės tupi peliukų – chunveibinų laidelėse ir fotografuojasi su nacionaliniais patyčių lyderiais. Nuščiuvusi tauta supranta, kad taip reikia galvoti ir gyventi, o tie atgrasūs tipai – pilietiškumo pavyzdys. Tai, kas protinga, darosi netikra, o tai, ko nėra – virsta siekiamybe. Prisijaukintas pilietiškumas tampa lojalumu.

Ir tikrasis pilietiškumas, kuris visada iš principo nelojalus, ieškantis blogybių priežasties, nesuvaidinto visuotinio gėrio ir lygių galimybių, siekiantis tikrų, esminių pokyčių – paskelbiamas antivisuomenišku ir destruktyviu.

Valdant užvaldytą žiniasklaidą ir manipuliacinį “visuomeninį“ transliuotoją tai visiškai nesunku. Norinčių pasitarnauti kiekvienoje redakcijoje nors vežimu vežk – visi nori susidėti dantis, gauti ir grąžinti paskolas. Ir štai, žingsnis po žingsnio kantrybė atlyginama ir tikslas pasiekiamas – visuomenė suskaldyta, supriešinta, bejėgė ir dėl visko pati kalta!

Galima toliau kovoti už permainas nieko nekeičiant ir gyventi po senovei iki begalybės, keičiantis fizionomijoms ekranuose. Imitacijos laimėjo, spektaklis pakeitė realybę, dalyvaukit šokių konkursuose ir likite su mumis. Pilietiškumas miršta, tegyvuoja pilietiškumas!

Kiek mums suplanuoja – tiek ir pragyvensim, už minimumą brangiai pilietiški Lietuvos piliečiai. TSKP suvažiavimai surašydavo, kas bus penkeriems metams. Kiniečiai gyvena ir dirba, galvodami kas bus su jų valstybe po penkių šimtų metų. Mes galvojam, kas bus iki  kadencijos pabaigos.

2017.12.11; 05:05