Algimantas Rusteika. Sausio 13


Print
Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Broliai ir sesė

Kada atvažiavo mūsų žudyti, nugriaudėjo žodžiais – eikit namo, ir nieko jums nebus, nebūkit čia, nepasilikit!

Jeigu dabar Tas, Kurio Nepažįstat, nueitų pas tuos, kurių nebėra ir pasakytų: Broliai ir Sese, aš parodysiu jums, kas bus.

Ir jie pamatytų, kad nebėra ko nenorėjot, bet yra ko nenorėjot, net netikėjote esant. Buvot meilėje ir netiesoj, ir pamatėte tiesą, bet meilės neliko, daugelis aptemo, yra piktos širdies ir pabėgo.

Jūsų niekas nemato, nes patys savęs nematot. Nebenorit savęs ir melas išeina iš jūsų burnos. Didieji yra nebestiprūs, o daugelį silpnųjų reikia pamaitinti. Baimė vakarais apima jūsų širdis ir akys bijo šviesos.

Štai muzika ir džiaugsmingas šokinėjimas. Štai jaunas vyras ima moterį ir jie eina. Vaiko sapnai, juokas ir greitos kojytės, ir vanduo ežere šiltas. Visa tai būna, bet ar matot, kad jų vis mažiau?

Sausio 13-osios minėjimas 2016-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir jeigu Tas, Kurio Nepažįstat, pasakytų – eikit namo ir šito nebus, ir nieko jums neatsitiks, išliks jūsų pasauliai ir tamsos neregėsit, vaikai, namai ir ilgos, gražios vasaros jūsų laukia. Ar Broliai ir Sesė, kurių nebėra, paklausytų?

Jie pasiliktų. Nes Šviesą ir Tiesą neša ne tie, kurie skambina ir turi ženklus. Jie tiesiog pasilieka ir neklausia, kam to reikia, nes to, kas svarbiausia, niekas niekada neklausia.

O jei paklaustų daugybės tų, kurie dar yra? Išblaškytų ir piktų, nelaimingų ir užsimiršusių? Jeigu mūsų paklaustų – ar pasiliksit?

Jeigu reikėtų, jeigu tikrai tikrai reikėtų – pasiliktume. Nes tokią akimirką žmogus išvysta šviesą, kurios net nežinojo esant.

Mes ir Jie

Pameni, kokios buvo šaltos sausio naktys ir kaip kvepėjo laužai ir arbata, kaip liepsnos mirguliavo akyse ir visi buvom broliai? Ir kaip pavargę akmenimis užmigdavom sugrįžę ar budėjime vieni, bet buvom kaip vienas?

Kai galėjom galvas padėti ir kažkodėl nebaisu buvo, ir girdėjom kaip dreba stiklai nuo griausmo, ir nežinojom, ar dabar čia atvažiuos, ar dar ne? Ar pagalvojom, kad tokie galim nebebūti?

2017-ųjų sausio 13-oji diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mes žinojom, kad dėl laisvės negalima derėtis. Kad meilė yra arba nėra, ir jokia nauda jos negali nupirkti ar parduoti, ir nėra jėgos, kuri priverstų mylėti arba nemylėti.

Buvom mes ir ne mes, ribą suprato visi ir nieko nereikėjo klausti nei aiškinti. Mūsų pasaulis buvo tikras, atpažindavom vienas kitą iš akių ir balso, apsimesdavom, kai reikėdavo, bet tai nebuvo paslaptis. Dabar vėl esame Mes ir yra Jie.

Kai baigėsi, iš krūmų išropojo nugalėtojai ir pasiėmė viską. Jie vaikšto Mūsų keliais ir naudoja Mūsų ženklus. Matei juos – akys tuščios, kiekvieną minutę galvoja, kaip nenusipiginus, brangiau save pardavus, kad viską apmokėtų.

Kaip vaikai pasitikėjom ir patikėjom, kad tai pabaiga, nors viskas tada prasidėjo. Išvarytųjų buvo mažiau ir jie bijojo, dabar svetimi, vieni ir bijote patys, šešėliai ilgėja ir viskas sugrįžta. Dabar vėl yra Pradžia.

Nebijokite

Jie tą žino gerai, svarbiausia, kad pasijustum vienas. Tavo mintys teisingos, ketinimai gražūs, jokios savinaudos, galėtum širdį parodyti, jei kam būtų įdomu – bet juk neįdomu.

Jūs bejėgiai ir vieniši. Jūsų niekur nėra, vieni kitų negirdit ir nematot, niekas jūsų negirdi ir nemato, jūsų nerodo ir neskaito. Jūsų daug, bet esat vieni, apsupti ir pralaimėjot.

Priimkit į draugus, noriu skaityti, ką rašot. Ar nebijot, juk tokie laikai? Norėjau pakomentuoti, bet dirbu valdiškame, geriau Jums parašysiu – laikykitės. Aš bijau laikinti tokius straipsnius, kad kas nepamatytų – ačiū, su Kalėdomis, laimės ir šviesos visai šeimai.

Skaitau ir ne aklas, ir atsiduriu traukiny, lekiančiam tuneliu atgal, prašmėkščioja žibintai ant sienų, toli pasigirsta minios plojimai, skanduotės, suūžia motorai, štai laužų šviesa ir vėl už lango sninga.

Kodėl, kas atsitiko, juk kalbam apie tai, kas tikrai yra, visiems svarbu, niekam blogo nelinkim? Ir staiga pagaunu save – o juk bijai. Juk pagalvoji, ką pagalvos ir kam nepatiks, gal geriau čia patylėti, o štai tą pasakyti kitaip?

Sausio 13-oji 2016-aisiais. Vytauto Visocko nuotr.

Kada tai prasidėjo? Kodėl mes vieniši, bejėgiai ir vėl esam tie, kurie prikala savo Dievą, prašo jo malonės ir stato šventyklas? Kas pasikeitė ir pakeitė tuos, kurie naktimis stovėjo susikabinę už rankų? Taip buvo visada, pasakai, ir išjungiam šviesą.

Iš kur atėjo ta baimė, neviltis ir neapykantos tamsa, tylūs užrakintų durų pasauliai ir užuolaidos ant akių? To nebuvo, bet yra ir žinai – nesibaigs, nebebus kitaip. Nes tiesa pasirodo išsisklaidžius dūmams, todėl melo reikia vis daugiau.

Kur tas, kuriam prakalbus išgirstume ir tikėtume, kurį gerbtų ir  įsiklausytų priešai, kur moralinis autoritetas, kurio nėra ir seniai neturėjom, nes mūsų valdovai pabėgdavo, dalina sriubą ar sako Balkono pamokslus?

Baimė yra sielos nuodai. Reikia tikro, kentėjusio, ne iš rūmų ir susitaikymo – mums reikia Vaclovo Havelo ar bepročio, Gandžio ar Liuciferio, kuriuo pasitikėtume ir patikėtume, kuris bučiuotų atsiklaupęs šią Žemę ir tai niekam nebūtų juokinga. Ir kuris pasakytų – nebijokite.

2018.01.13; 05:00