Algimantas Rusteika: „Tokie kaip reikia“


Print

Pusė gyvenimo praeina, kol išmoksti kalbėti. Kitą pusę mokaisi tylėti. Apie ką šiandien tylėsim, žmonės? Šeimoje, gatvėje, studijose? Kaip visais laikais – apie tai, kas svarbiausia.

Kai tylim, amžinatilsį Ezopą atstoja akių kontaktai. Susijungi – iškart pamatai, apie ką tylim. Ir net ką tylim ir kodėl. Tylėjimas mūsų kalba. Tylim agresyviai, nuolankiai ar su piktdžiuga. Dažniau liūdnai negu kaltai. Kartais net linksmai ar iššaukiančiai.

Tie, kurie tyli piktai, tyliai pyksta ant tų, kurie tyli iš išskaičiavimo. Socialiniuose tinkluose spurdančių riterių turnyrai. Dėl to, apie ką ir dėl ko tyli. Čia teisėjų nėra. Ir taisyklių jokių nėra. Geriau jau su jais netylėkit. Belaisvių ten niekas neima.

Valdžios rūpintojėliai taip pat tyli. O jeigu kalba, tai be garso. Nes neturi ką pasakyti. Ir argi juos išgirstų? Tylėjimas – mėgstamas ėriukų užsiėmimas. Vieni tyli prieš rusus, kiti prieš pederastus. Kiekvienas už visus ir visi – už Lietuvą.

Patys didžiausi dalykai įvyksta tyloje. Prisukit televizorius, kai rodo ką svarbaus ar kurį nors svarbų. Įdėmiai žiūrėkit. Kokios lakstančios į visas puses akys, nenatūralūs gestai. Kokie gyviai roplio judesiais lenda iš limuzinų. Ir tyliai sau suprasit – tai juokinga ir baisu.

Bet jeigu gavai progą patylėti su kuo reikia, kada reikia, dėl ko ir kaip reikia – tai likimo dovana. Taip tyliai sau ir šokinėsi socialiniais laipteliais ten, kur reikia. Jei pagausi kampą, kad taip reikia. O kas nešokinės – tas ne mūsiškis.

Daug tokių. Kurie tyli už ką reikia. Jie labiausiai iš visų tokie kaip reikia. Lygiai tokie, kaip ir visi. Vaikšto, kažką tau pasako. Net kairiarankiai spaudžia dešinę. Kalbasi kaip per Panoramą, kurią žiūrėdami žiūri, ar tikrai jie kaip visi. Naktimis irgi gudrūs prie moterų. Bet yra jau seniai mirę.

Nesmirda, bet iškart pamatai – miręs. Atrodo kaip tikras. O atsuki varžtus – štampuotė. Viskas viduj iš plastmasės. Tai ir gerai. Bet kada gali bet ką pakeisti, jei prireikia. Kad būtų taip, kaip reikia.

Vagis iš akių pažįsta vagį. Gėjus – gėjų. O numirėlis – numirėlį. Tuoj pat įsijungia mimikos raumenys. Įtempia šypsniui odą ir atidaro šlapias dantenas. Savas.

Užgesę žvilgsniai tave irgi bemat pastebi. Bet bijotis nereikia. Iš akių atpažinkite juos. Galvoja jie ir valgo panašiai kaip tikri. Tuštinasi ir svajoja. Kaip visi. Ir taip, kaip reikia. O reikia taip, kaip visi.

Be kitų negali. Nes neišeina būti savim. Kitaip kaipgi pasitikrins, ar jie tokie, kaip reikia? Todėl veisiasi ir gyvena būriais. Labiausiai nemėgsta kitokių. Ne tokių kaip visi. Kitokie taip pat jų nemėgsta. Nes jie irgi kaip visi kitokie. Irgi būriais.

Visi, kurie gyvena būriais, yra kormoranai.

Lesa viską, kas gyva. Labai bijo tikrumo. Garsiai netyli, bet tyliai myli vyresnybę. Nemėgsta būti vieni, nes juk mirę. Ir nežino, ką veikti vieniems. Nes jų vienų tai ir nėra.

Amžinai teisūs. Bet lanko bažnyčią. Apsipila ledukais ir pabėgioja už negriukų laimę. Atgailauja. Ir su palengvėjimu vėl nusideda. Juk vėl atleis. Numirėliai nerizikuoja. Visada laimingi. Jie ne tokie, kaip nereikia. Ir ne tokie kaip tie kiti. Jie kaip visi.

Atsibunda iš numirusių kai miršta. Labai išsigąsta. Bet nieko tokio. Prasidėjimas greit baigiasi. Ir vėl numiršta. Galutinai. Nes taip tikrai reikia.

Teisingai – mes irgi kaip visi. Vieni – daugiau, kiti – mažiau. Apmirę, bet ne kiti. Mes esame mes. Gal dar išsigelbėsim. Nes vėl išmokome suprasti tylą.

Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Rusteika.

2015.10.15; 09:38


Prisijunkite prie diskusijos