Algis Uzdila. Žemės aidai. Kur veda lietuvių kalba

Pradedame skelbti Algio Uzdilos veikalą „Žemės aidai. Kur veda lietuvių kalba“, kurį gerai įvertino buvęs jo dėstytojas akademikas Zigmas Zinkevičius (jo rekomendaciją spaudai pridedame). 

Algis Uzdila gimė 1937 m. Lenkijoje, Palenkės vaivadijos Seimų apskrityje, Punsko valsčiaus Kreivėmų kaime. Mokytojas, poetas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas. Studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokytojavo Seinų ir Punsko licėjuose, kurį laiką buvo Punsko licėjaus direktorius. Paskelbė straipsnių Lenkijos lietuvių dvisavaitiniame žurnale „Aušra“. Sudarė penkis lietuvių kalbos vadovėlius pagrindinei mokyklai.

Slaptai.lt redakcija

XXX

Algio Uzdilos veikalo „Žemės aidai“ aptarimas ir rekomendacija spaudai

Veikale labai kruopščiai surinkti baltiškojo (ar bent tokiu įtariamo) vardyno atšvaitai šiaurės rytų Lenkijoje ir Lietuvos-Lenkijos paribiais, kartais išplitusio dideliuose plotuose. Pateikta daugybė duomenų gyvenviečių istorijai, be to, labai svarbių. Įdomūs samprotavimai apie neabejotinas ar tik galimas lietuvių kalbos liekanas. Jas stengiamasi pagrįsti, nors gal ir ne visai pakankamai. Žavi autoriaus drąsūs spėjimai, drąsios prielaidos, juo labiau drąsios etimologijos.

Veikalas yra labai vertingas, ypač Seinų ir Punsko krašto lietuviams. Jį būtinai reiktų išspausdinti.

Pagarbiai – akad. Emeritas Zigmas Zinkevičius

Vilnius. 2013 11 12.

Skaitytojų dėmesį noriu atkreipti į Autoriaus pateikiamas autentiškas vietovardžių formas, skirtingas, negu dabar Lietuvoje priimta vartoti. Apie jas dar žr. mano straipsnį: „Gimtoji kalba“, 2010, nr. 3, p. 6-10.

Zigmas Zinkevičius

XXX

Algis Uzdila

ŽEMĖS AIDAI 

(Kur veda lietuvių kalba)

Punskas, 2009

AUTORIAUS ŽODIS 

Gyvenantiems Lietuvoje nekyla klausimų apie kitų kraštų upių, ežerų, miestų, gyvenviečių ar geografinių objektų vardų kilmę. Tai tų valstybių nacionalinės kalbos tyrinėtojų reikalas. Išimtį sudaro Lenkijoje gyvenantys lietuviai, kuriems ilgainiui ima kristi į akis, kodėl Šiaurryčių Lenkijos žemėlapyje šviečia tokie lenkų kalbai netipiški vietų vardai. Ilgainiui su lietuvių kalbos mokslu apsiklausiusi ausis ima įžiūrėti, kad daugumos šito vardyno kilmę galima paaiškinti tik remiantis lietuvių kalbos bei kartais anksčiau čia gyvenusių jotvių ar prūsų kalbų duomenimis, kadangi ir jie, kaip ir lietuviai ar latviai, priklauso tai pačiai baltų kalbų grupei. 

Algis Uzdila

Kuomet lenkų kalbininkai ima labai nemoksliškai minėtą vardyną aiškinti ar bent spėlioti, kaip tai galėję tokie pavadinimai susiformuoti, kyla noras jiems padėti ir kartu patiems sau išsiaiškinti, kokio paveldo šitoje žemėje paliko lietuvių ar apskritai baltų kalbos. Norom nenorom tenka šiek tiek žvilgtelėti ir į šiame krašte anksčiau gyvenusių žmonių istoriją.

Smalsūs to krašto lenkakalbiai gyventojai, supratę, kaip susiformavo šiuolaikio Varmijos ir Mozūrų krašto geografinis vardynas, gali įsisąmoninti ne vieną lenkų su lietuviais vardyne išsaugotą kalbinį ryšį ir gali geriau suprasti savo praeitį. Lietuviams vėlgi privalu būtų žinoti, kokio intelektualinio lygio buvo jų protėviai, kurie prieš šimtus ar net ir tūkstančius metų šiame Europos kampelyje gyveno.

Etimologizuojant vietovardžius ne viską buvo galima vienprasmiškai išspręsti. Kartais keliami hipotetiniai klausimai reikalaus ateity gilesnių tyrinėjimų, ir jie gali patraukti kalbininkų, istorikų ar geografų dėmesį.

Autorius sąmoningai nevengė greta kalbinės medžiagos pateikti ir istorinės bei geografinės informacijos, kuri galėtų labai praversti ne tik istorikams leistis į platesnius tyrinėjimus, bet pasitarnautų ir visiems šiaurryčių Lenkijos lankytojams. Šitaip galėtų geriau suvokti ir nūdienės Lietuvos problematiką ir pasididžiavimą savo kraštu. Smalsesni skaitytojai ras didelį pluoštą Lenkijoje išlikusių lietuviškų pavardžių ir tuo pačiu galės plačiau tyrinėti tą lenkų kalbos išsaugotą asmenvardžių lobyną bei įsitikinti, kad daugelis pavardžių ar jų darybos faktų Lietuvoje šiandien jau nėra žinomi. Todėl mokslui tai galėtų turėti neįkainuojamos vertės.

PRATARMĖ 

Savo kukliu darbu bandžiau atskleisti įdomią baltų genčių praeitį, kuri glūdi po gilios užmaršties sluoksniu. Šiandien lietuvių kalba drauge su latvių vienintelės gali paliudyti, kaip formavosi dideliame Europos Vidurio plote, ypač šiaurryčių Lenkijoje, geografinis vardynas. Jei išsiaiškinsime patys, kokia informacija slypi daugybėje upių, ežerų ir gyvenviečių vardų, gal vėliau tuo susidomės ir kaimynai. Mūsų protėviai paliko savo buvimo ženklų šioje žemėje, ir jie gebėjo atsispirti ir karams, ir audrų viesulama. Įdėjome svetimiems į lūpas daugybę gražiausių žodžių, be kurių nūdienis pasaulis savęs nepažintų ir net sunkiai egzistuotų. Atskleiskime patys savo dvasines vertybes ir padėkime kitiems jas pastebėti. Paveldėjome kalbą, kuri išsaugojo didžiausią tarp Europos tautų nepažeistą atmintį. Mūsų kalba – ne tik susikalbėjimo įrankis, kaip mokė mus filosofai ar ankstesnieji kalbininkai. Mūsų kalba yra ir atminties laikmena. Joje įamžinti tų laikų faktai, kuomet dar rašto neturėjome. Mes atėjome iš visai kitos civilizacijos – iš kultūros, kuri ne į popierių savo sampratą liejo, o viską į žodžius po širdimi krovė. Ir šiandien pažvelkime į tai, kas liko išsaugota ne raidėse, o garsuose. Įsisąmoniję šią paslaptį sau ir kitiems praturtinsime savo ir kaimynų dvasią.

Negali būti menka tauta, kuri  mirdama palieka vertybes. Gali būti tik apimenkę palikuonys, kurie tų vertybių nesupranta, jų prasmės nesuvokia.

Ir dar viena: nusiklausęs vienas pilietis susidomėjo, kokios yra autoriaus intencijos – gal jis rengiasi daryti sienų reviziją, je ne, tai ko tuo siekiama? Iškart turiu perspėti:  ne lenkas šito klausė. Lenkai veikiau bando įspėti jų geografiniame vardyne paliktas mįsles, kurių patys nepajėgūs įminti. Šito visai ne piktai klausė Lenkijoje gyvenantis lietuvis. Jam lygiai taip atsakiau: naivu būtų siekti prikelti prieš šimtus metų išmirusius žmones. Jų seniai nėra. Bet pažinti jų mąstyseną ir pagerbti juos už atliktą milžinišką darbą yra gyvųjų pareiga. Norėtųsi pasielgti kitaip, negu pasielgta baltiškame Karaliaučiaus krašte. Tikiu, kad lenkai ir toliau rodys civilizuotą požiūrį į baltišką vardyną ir jį stengsis išsaugoti. Tik šitaip galime pagerbti tuos, kurie šioje žemėje gyveno ir garbingai iš jos išėjo, palikdami ne dykrą, o prasmingais žodžiais paliudintą faktą, kad, kai čia kitados triūsė ir šį Europos kampą gerai pažinojo. Juk tiek daug lietuviškų žodžių ir šiandien šalies gyventojai kasdienėje savo kalboje vartoja, ypač geografijoje ir pavardėse, deja, jau jų prasmės nebesuprasdami. Todėl geranoriškai privalėtų žiūrėti ir į čia svarstomas problemas.

Autorius

KALBOS ATMINTIS

IŠ TO PATIES KAMIENO ESAME

Kad lietuvis su lenku ar rusu nesusikalba, visi žinome. Dar lenkas ar rusas pridurs: “Kokia sunki, laužyta jūsų kalba”. O kad mūsų kalbos labai panašios, net nesusimąsto. Panašios, nes turime tas pačias kalbos dalis, vienos jų linksniuojamos, kitos asmenuojamos, turime linksnių vienaskaitą ir daugiskaitą, turime daiktavardžių ir būdvardžių gimines, būdvardžiai derinami prie daiktavardžių, laipsniuojami. Kartais turime net tas pačias galūnes, kaip anrtai vns. kas? žmona – žona – žena, dgsk. kam? medžiam – drzewom – dierevjam… Turime gan daug tų pačių žodžių, tik nežymiai prie savo konkrečios kalbos priderintų: akis – lk. oko; árti (orė) – lk. orać; ausis – lk. rus. ucho; avis – lk. rus. ovca; aviža – lk. ovies, rus. ovios; baltas – lk. biały, rus. bielyj; dūmai – lk. rus. dym, dusti – lk. dusić się; ežeras – lk. jezioro, rus. oziero; galva – lk. głowa, rus. golova; grėbti – lk. grabić, rus. gresti; karvė – lk. krowa, rus. korova; mama – lk. rus. mama; motė – lk matka, rus. matj; medus – lk. miód, rus. miod; mėnuo (mėnesio) – lk. miesiąc, rus. miesiac; naktis – lk. noc, rus. nočj; nosis – lk. rus. nos; ragas – lk. róg, rus. rog; pirmas – lk. pierwszy, rus. piervyj; sniegas – lk. śnieg, rus. snieg; šeima – rus. siemja; širdis – lk. serce, rus. sierdce; teka – lk. ciecze, rus. tiečiot; tetà – lk. ciocia, rus. tiotia; tėtė – lk. tata; ugnis – lk. ogień, rus. ogonj; ūsai – lk. wąsy, rus. usy; vanduo – lk. woda, rus. voda; žalias – lk. zielony, rus. zielionyj; žemė – lk. ziemia, rus. ziemlia; žolė – lk. zielę; žvaigždė – lk. gwiazda, rus. zviezda; žvėris – lk. zwierzę, rus. zvierj. O su baltarusiais dar daugiau turime panašumų.

SKIRTINGOS TAPATYBĖS

Artimose kalbose yra nemažai tokių pačių arba mažai iškreiptų žodžių, kurie ne visiems tą patį reiškia. Kad tokių žodžių iš viso yra, rodo mūsų giminingumą. O kad jie neretai kiekvienoje kalboje ką kita reiškia, matyt labai iš seno buvę tarp mūsų ir skirtumų. Gal nuo šito ir prasidėjo kalbų eižėjimo reiškinys.

Kad lengviau suprastume, imkime pačios lietuvių kalbos atskiras tarmes. Antai dzūkams drūtas reiškia “stiprų”, kitoms tarmėms “storą” (pvz. medį), dar kitoms “kietą” (tarkime, žemę), o dar kitur “žemą” (pvz. balsą). Aukštaičiams grobas reiškia “šonkaulį”, žemaičiams “žarną”. Dzūkams kulnas tai “kelis”, kitoms tarmėms tai “užpakalinė kojos pėdos dalis”. Dzūkams veidas tai skruostas, kitiems veidas tai “priešakinė žmogaus galvos dalis”, tuo tarpu dzūkams skruostai reiškia “antakius”. Dzūkams blakstienos reiškia “antakius”, kitiems tai “voko plaukai”. Seinų ir Punsko krašte pirtelė reiškia prausimosi kambarį, Lietuvoje supranta ją kaip “atskirą maudymosi namelį (pirtį)”. Dzūkams pirtis reiškia “jaują”, kitoms tarmėms “maudymosi namelį”… Tačiau nieks neabejojame, kad esame tos pačios kalbos ir tos pačios tautos žmonės. Bet šie pavyzdžiai rodo, kaip grupės žmonių viena nuo kitos ėmė tolti, kol ilgainiui tapo vieni kitiems nesuprantami.

Tokių pavyzdžių esama ir tarp atskirų kalbų. Paimkime liet. žodį naga ir lenk. ar rus. noga. Kad tai tas pats žodis, neabejojame. Bet atkreipkime dėmesį, kad tas žodis atskirose kalbose jau ką kitą reiškia. Lenkams ir rusams jis reiškia “koją”, o mums kojos dalį – “raginį porinį porakanopių kojos galo apvalkalą”. Mums gardas reiškia “užtvarą”, lenkams gród rodo “pilį”, rusams gorod tai “miestas”. Mūsų pienas ir lenkų piana ar rusų piena vėlgi tie patys žodžiai, tik mums tai “karvės duodamas baltas gėrimas”, o lenkams bei rusams reškia jie “putą”. Tie patys žodžiai yra ir mūsų žirnis, bei lenkų ziarno ar rusų zierno. Tik slavams tie žodžiai reiškia “grūdus”. Mums žūlyti reiškia “įgristi, įkyrėti” (plg. įžūlus “akiplėšiškas, šiurkštus), lenkams żuł tai dumblas, klampynė (gruntas, kuris įkyri, kai reikia jį klampoti), iš čia ir jų žodis żuławy “upių deltose derlingu dumblu padengta klampi teritorija”.

Pavyzdžių būtų galima dar dauginti. Bet ir šie rodo, kokio reiškinio būta tarp kalbų, ir kokiu pagrindu kalbos ėmė ta nuo tos tolti. Atkreipkime dėmesį į bent vieną kitą tarp lenkų ir rusų kalbų esantį panašų pavyzdį: lenkams stół (taria stul) reiškia “stalas, skobnios”, rusams taip ištartas žodis reiškia “taburetę”. Lenkams familia tai “giminė”, rusams – “pavardė” (atseit tuo pačiu vardu vadinami giminaičiai). Lenkų ochota tai “noras” arba “linksmumas, džiaugsmas”, rusams ochota reiškia “medžioklę”. Lenkų puszka yra “dėžutė” (pvz. konservų), rusų puška tai “patranka” (dėžė, iš kurios šaudo). Lenkams rugys tai “żyto”, rusams tai “rožj” – lyg ir nieko bendro su lenkų rugiu. Tačiau rugiena ir lenkams yra “rżysko”, kur sugrįžta iš užmaršties senas slavų rugio vardas. Tiek senas, kad dar neišdilęs panašumas su liet. “rugiu”. Lenk. żyto yra jau naujadaras, nusakantis kaip gyvybę teikiantis grūdas. Dėl to būtent, nors lenkų ir rusų kalbos esti labai panašios, ne visuomet tų tautybių žmonės tas tą tinkamai supranta.

Iš slavų kalbų bene seniausia yra slovėnų kalba. Įdomu vieną kitą žodį paimti iš jos ir palyginti su mums labiau apsiklausytomis lenkų ir rusų kalbomis. Paimkime slovėnų žodį rok. Lenkams tai “metai”. Rusams – “lemtis, likimas” (nieko bendro su laiku neturintis žodis, gal tai atsitiktinis panašumas). Slovėnams jis reiškia “tarpsnį” (tam tikrą sunkiai apibrėžtą laiko tarpą). Lenkų doba tai “para”. Rusai tokio žodžio iš viso nevartoja. Slovėnams tai “amžius”. Akyliau pasižiūrėjus į lenkišką žodžio vertę galima pastebėti, kad šiuo žodžiu dar nusakoma “epoka, metija”. Tai ir būtų kiek artimesnė prasmė, lyginant su slovėniškuoju doba. Slovėnų chiter suprasime kaip lenk. “chitry” ar rus. “chitryj”, liet. “gudrus”, tuo tarpu slovėnams tai reiškia “greitas” (gudrus kiškis, kuris moka greitai sprukti). Lenkų narta reiškia “slidė”, rusų narta tai “poliarinės rogės”, slovėnams narta tai “pėda”. Kažkiek panašumo yra tarp visų šių sąvokų, bet tik panašumo. Mūsų pirštas lenkų nei rusų kalbose neišsilaikė, čia vartojamas žodis palec, tuo tarpu šį žodį išlaikę slovėnai, jie taria prst. Tiesa, lenkų žodyje pierścionek “žiedas” yra vedinys iš seno mūsų piršto. Slovėnai taip pat vartoja žodį palec, bet jis reiškia jiems tik vieną pirštą – “nykštį”. Tokie pavyzdžiai dar ryškiau parodo, kaip iš tų pačių žodžių įvairiose etninėse teritorijose ėmė formuotis skirtingos sąvokos. Išgirdus vienoje kalboje lyg ir pažįstamą žodį nėra jokio tikrumo, kad jį tinkamai suprantame.

Užmeskime bent trumpam dar žvilgsnį ir į mūsų artimuosius giminaičius – latvius ar prūsus bei jotvius. Latvijoje įlipę į autobusą ar troleibusą skaitome: Izvietojums matem un berniem, ką norėtume suprasti kaip “vieta motinoms su bernais”, tuo tarpu ten yra vieta, skirta “motinoms su vaikais”. Latvių mazulis tai ne visai mūsų “mažiulis”, tai paprasčiausiai “kūdikis”. Jei pavėlavome ką Latvijoje nusipirkti, atėję prie krautuvės durų rasime užrašą “Magazins uzslegts”. Mums užslėgti reiškia “užgulti, užremti, užspausti”, latviams “uždaryti”. Matyt ten būdavo sunkios durys, kad jas uždarant ir reikėdavę pečiu užremti. Mums braukti – “lengvai spaudžiant traukti”, latviams brāukt reiškia “važiuoti”. Mums elnias – “atrajotojas šakotais ragais”, prūsai ir jotviai tuo žodžiu vadindavo kiekvieną žvėrį. Mums prūsų ar jotvių sasins primena veikiau “žąsiną”, tuo tarpu jiems reiškė “kiškį”.

Lietuviai ir bene visi slavai turi išsaugoję bendrą tą patį reiškiantį žodį ranka. Tik slavai neišsaugojo šito žodžio kalbinės aplinkos, todėl jų kalbose šio žodžio (lk. ręka, rus. ruka) negalima etimologizuoti. Jei paklausime, ką jiems tas žodis reiškia, atsakys, parodydamį savo viršutinę galūnę, ir tiek. Tai gal tie žodžiai yra slavų skoliniai iš lietuvių kalbos? Kultūros istorija rodo, kad taip nėra. Tai tiesiog visoms šioms kalboms yra bendras žodis, kaip ir nosis ar avis, kurie rodo mūsų giminystę. Tačiau lietuvių kalba dėlei savo archaiškumo išsaugojo ne tiktai tą atskirą žodį, bet išlaikė ir visą kalbinę terpę. Turime giminingų žodžių: rankarinkti, renka, rinko. Todėl mes ir suprantame, kad ranka yra organas, kuris gali atlikti darbą – kokį? Gali rinkti, ji renka, rankioja, todėl ir yra ranka.

Toks mažas pavyzdys rodo, kad mūsų kalba savo laikmenose yra išsaugojusi atmintį dar iš tų laikų, kuomet žmogaus ūkyje nebuvo nei pramonės, nei žemdirbystės, nei gyvulininkystės, nei ganymo, o žmonės vertėsi rinkdami gamtos teikiamas gėrybes. Patys jų pasigaminti negebėjo. Kad mūsų medus ir lenkų miód ar rusų miod yra bendri žodžiai, vėl nieks neabejojame. Net visiems tą patį jis reiškia – “bičių perdirbamą iš nektaro arba lipčiaus maistingą saldų produktą”. O ką reiškia tas žodis slavams? Tą patį, ką ir mums. Tik jie šio žodžio nepajėgia etimologizuoti, nes neišsaugojo kalbinės terpės. Mums medus ir išsaugotas žodis medis rodo, kad tasai produktas yra su medžiu susijęs. Bitės senovėje nebuvo žmonių laikomos aviliuose, jos gyveno medžių drevėse ir ten lipdydavo savo korius, juos pripildydavo saldaus medaus. Tai ir vėl mūsų kalbos atmintis siekia kur kas senesnius laikus, negu slavų kalbos, nekalbant apie germanų ar romanų kalbas.Beje, rusai yra įdomiai pavadinę mešką – medviedj – tai gyvūnas, kuris žino, kur yra medus, nes rus. viedatj – „žinoti“.

Ir dar vienas pavyzdys: mūsų žodį šventė lenkai vadina tuo pačiu žodžiu święto. Tai išlaikytas bendras su baltais žodis. Tačiau jo prasmės jie jau nemoka paaiškinti, nes kalba neišsaugojo žodį supančios terpės. Tuo tarpu rusai tos dienos pavadinimui suformavo naują žodį, atspindintį jų sampratą. Rusams šventė tai prazdnik “tuščiadienis”, suprask – diena, kurią nieko nereikia daryti, galima ją tuščiomis leisti. Tai tiesa, bet taip suprasta diena žmogaus niekuo neįpareigoja ir niekam jo neįkvepia. O ką lietuviams (kartu ir lenkams) reiškia šventė? Apžvelkime mūsų žodžio kalbinę terpę: švenčia : švinta : šviečia santykiauja taip, kaip spengia : spinga : spiegia, lenkia : linksta : lieknas ar žvengia : žvinga : žviegia… Tokie faktai rodo, kad seniesiems indoeuropiečiams, taigi ir baltams, šventė buvo siejama su šviesa, kuri yra gėrio ir taurumo simbolis. Švęsti reiškia “išgyventi šviesą dvasioje”. Lenkų kalba tą vertybę išsaugojo, tačiau ją tik intuityviai gali suvokti. Tą pačią moralinės vertybės sąsają su šviesa patvirtina ir dievo žodis: dievą ir dieną įvardijame ta pačia šaknimi die-, kuri reiškia šviesų paros metą, susijusį su saulės buvimu. Graikų die “skaidrus, perdėm matomas”. Slavai šito žodžio jau neišsaugojo. Slavų bog santykiauja su bogatyj ir yra naujas kalbos faktas.

Rusų didysis kalbininkas Vladimiras Toporovas, kuris monografijoje “Aukštutinės Padneprės hidronimų lingvistinė analizė” su Olegu Trubačiovu patikslino senąsias baltų teritorijos ribas, parašė Prūsų etimologinį žodyną, remdamasis Ipatijaus metraščiu (XIII a.) rekonstravo lietuvių dievų panteoną, teigia, kad slavų kalboms yra 1.500, geriausiu atveju 2.000 metų, tuo tarpu baltų kalbos siekia 15.000 ar net 20.000 metų.

* * *

Šio darbo tikslas yra kalbėti apie senojoje baltų vakaruose gyventoje teritorijoje paliktus vietovardžius – upių, ežerų, kaimų ir miestų bei geografinių objektų vardus, galiausiai rūpėjo apžvelgti mūsų išsilaikiusiamae lietuviškame išlikusias lietuviškas pavardes arba bent lietuviškumo pėdsakus jose, o vėliau dar pasižvalgyti po prieinamas lenkų pavardes, kuriose taip lengvai įžiūrimas baltiškasis reliktas. Apie kalbų bendrumą ir jų krikimą čia tik užsiminta, kad lengviau būtų suprasti patį sudėtingą reiškinį – Šiaurryčių Lenkijoje išlikusį baltišką vardyną. Jis neretai padės mums atskleisti šiandienėje kalboje neišlikusius, bet mūsų turėtus žodžius.

ŠIAURĖS ATLANTIDA

PAKOJŲ LOBIAI

Didysis lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (1879-1924) dar 1922 metais rašė: “Rinkime vietų vardus! Jie mums žinovų rankose galės papasakoti daug įdomių dalykų iš žilosios mūsų senovės. Mat, vietų vardai kalbininkui istorikui yra tikri istorijos dokumentai, iš kurių jis išskaito, tarsi iš hieroglifų, mūsosios tautos gyvenimo nuotykius”. Taigi pasižvalgykime po tą išmintį, išsaugotą patvariausioje medžiagoje – kalbos atminty. Įsiklausykime, kaip kurį žemės lopinėlį ar geografinį objektą pavadino žmonės, kurie su savo kraštu buvo artimai sutapę, gerai jį pažinojo ir labai mylėjo. Išgirdę per laiko ūkus prasiskverbusį žodį imsime suprasti, kaip šį pasaulį matė žmonės, kurie čia gyveno prieš tūkstantį ir daugiau metų. Išgirdę savo senolių kalbą, geriau pažinsime ir šio krašto pirmuosius gyventojus.

Pradėdami klausytis senųjų pasakojimų, bandykime patys suteikti kuriam nors kraštui ar gamtos objektui jo esmę nusakantį vardą ir pamatysime, kad anaiptol nėra lengva tai padaryti. Suraskime kitą vardą Nemunui, Šešupei, Galadusiui, Seinams ar Apšakalniui, suraskime tokius vardus, kad jie galėtų žmonių lūpose prigyti, ir pamatysime, kiek reikia tuos objektus pažinti, pastebėti, kuo jie išsiskiria iš kitų upių, ežerų, miestų ar kalnų, kad tie vardai atitiktų jų esmę. Jeigu šito reikalavimo nepatenkinsime, žmonės tų pačių siūlomų vardų nepriims. Suvoksime, kiek varde yra užkoduota pažinimo ir patirties, jeigu jie žmonėse prigijo ir išsilaikė besikeičiančių kartų atmintyje.

O jeigu vardas prigijo, vadinasi, tą savybę turėjo suvokti visa ta kalba kalbanti bendruomenė. Turime kaimyninėje Karaliaučiaus srity pavyzdį, ką reiškia naujo vardyno įvedimas, kuomet visa šita patirtis buvo išstumta politinių ambicijų. Visi tie nauji vardai yra dirbtiniai, primesti iš viršaus, ir jeigu juos sukeistume vietomis, nieks nuo to nenukentėtų – kaip buvo nieko nesakantys ir pažintinės reikšmės neturintys, taip ir liks tokie. Juk Sovietską galima buvo pavadinti ir Bagrionovsku, o Kaliningradą Sovietsku, ir lapė būtų nesulojusi.

Gali kilti klausimas, kodėl rusai nesujaukė aukštyn kojom savo geografinio vardyno ir išlaikė miestų Maskvos, Smolensko, upių Volgos, Nevos, ežerų Ladogos ar Baikalo, pavardžių Puškino ar Tolstojaus vardus. Bet šitai padarė Mažosios Lietuvos teritorijoje, kuri niekuomet Rusijai nepriklausė. Matyt miela yra savo žemėje gyventi su savomis vėlėmis ir labai nejauku į svetimus namus įsibrovus žiūrėti į buvusių šeimininkų portretus. Pirmiausia, ką padarysime, jeigu čia atvykome niekieno nekviesti, tai tuos portretus nuo sienų nukabinėsime. O juk sąžinė kalbėtų, kad namus reikia grąžinti tikriesiems jų šeimininkams.

Tai pasvarstę gal suprasime, kokį dvasinį lobį turime paveldėję iš praeities. Tai duoklė istorijai. O jeigu išsiaiškinsime vardyno reikšmę, pateiksime peno ne tik protui, bet ir sielai bei joje gyvenantiems jausmams.

Tai imkime ir įsiklausykime, ką kalba amžiai, o tuomet ir save geriau suprasime, ir kaimynus imsime gerbti, pamatę, kad ir jų tūkstantmečiais kurta istorija turi ne menkesnės vertės, kaip ir mūsiškė.

LOPŠY GIRDĖTI ŽODŽIAI

Įdomūs yra Prūsijos ir Jotvos kraštų pavadinimai.

Prūsija Vytauto Mažiulio nuomone, kaip ir kitos baltiškos sritys, vardą gavusi iš hidronimo, giminingo su veiksmažodžiu prausti, nors būta ir kitokių išvedžiojimų. V. Mažiulio nuomonė būtų patikima, tiktai nesurasta atitinkamų hidronimų (Z.Zinkevičius Lietuvių kalbos kilmė I t. 279 p.). Toks šalies pavadinimas rodytų jos geografinę padėtį. Tai žemumų kraštas, turintis daug upių, ežerų, ir galbūt dėl to, kad jos upės neretai išsilieja iš vagos, sukeldamos potvynius ir vis prausdavusios Prūsijos žemę, ir turime tokį vardą.

Prūsiją sudarė dvylika savitų regionų:

Skalva (lenk. Skałowia) veikiausiai hidroniminės kilmės, palygink Skalvys, Skalvė – upė prie Šiaulių (Z. Zinkevičius Lietuvių kalbos istorija I d. 281 p.), gimininga su žodžiu skalauti – „užpilti vandenimis, nuplauti”. Veiksmažodžiai prausti ir skalauti yra sinonimai, taigi, žvelgiant į kalbos gelmes, Prūsijos vardas reikštų tą patį, ką ir Skalvos. Tik Skalva yra viena iš Prūsijos dvylikos žemių.

Nadruva (lenk. Nadrowia) – į rytus nuo Kuršių marių priegliaus aukštupyje. Z.Zinkevičius mano, kad prūsai greičiausiai vartojo formą Nadrava (Lietuvių kalbos istorija – I Lietuvių kalbos kilmė 281 p.) Vardo kilmė nėra išaiškinta, spėjama, kad hidroniminė ir galėtų reikšti kraštą, esantį ant *Dravos (vėlesnės Druojos, tikriausiai Priegliaus intako) krantų. Galbūt šis vardas yra giminingas su prūišku daiktavardžiu drawine „kubilas“, tuomet reikštų, kad čia gyvenę žmones, kurie iš medžių kamienų skobę kubilus. Ir lietuvių kalba išlaikė žodį drevė – „medyje išpuvusi skylė, uoksas, išduba”. Su šiais daiktavardžiais giminingi yra ir lenkų drzewo bei rusų dierevo.

Semba (lenk. Sambia) turi neaiškios kilmės vardą. K. Būga jį kildina iš mūsų laikų nepasiekusio žodžio *sembas „saviškis” (K.Būga RR I t. 306 p.). Tačiau lenkų kalbininkai šį vardą laiko giminingu su baltišku būdvardžiu sambas – mūsiškai „žambas”. Jeigu tai būtų tiesa, matyt tokį vardą lėmusi būtų Sembos pusiasalio žamba forma.

Notangą (lenk. Natangia) bene artimiausiai galima nusakyti kaip patvinusį kraštą. „Notangų genties vardas gali būti hidroniminės kilmės, plg. ežero vardą Notist (Notangoje!), lietuvių uopėvardį Notà; dėl priesagos -ang- plg. lie. Alangà (Z. Zinkevičius Lietuvių kalbos kilmė I d. 280 p.).

Barta (lenk. Barcja) tai barčių – lenkų kalbininkų nuomone tai bitininkų kraštas. Tačiau Bartos vardas, V. Mažiulio nuomone, yra kilęs iš Bartos vardo ir yra giminingas su lietuvių upės Bartuvos vardu. Kad bartų genties vardas greičiausiai hidroniminės kilmės, tos pačios Bártuvos pagrindu teigia ir Z. Zinkevičius.

Varmė (lenk. Warmia) vardą gavusi nuo būdvardžio wormyan – „raudonas”. Matyt, šioje žemėje būta geležies rūdos ir ji buvusi rausva. Lietuvių kalba iki šiandien išlaikė giminingą žodį varmas – „vabzdys, kuris kerta karves ir siurbia jų kraują, taigi ir varmas būna raudonas. Tačiau Z. Zinkevičius priduria, kad šis vardas gali būti dar ir hidroniminės kilmės, plg.lietuvių upėvardžius Varmė (dešinysis Ventos intakas) ir Raudonė (kelios tokios upelės).

Sasna gimininga su sasins – „zuikis”. Liubavo srities vardą ir K. Būga laiko lenkų kilmės. Tačiau sako, kad Liubavo srities žiemiuose 1303 m. (Osterodės aps.) gyvenus prūsų, ką rodo vietos vardas Sassen-pile,  („zuikių pilis”), kurį jau 1338 m. vokiečiai yra išsivertę vardu Hasenberg „Zuikių Kalnas”, o lenkai pervadino jį Zajączkowo („Zuikiava”)]. (K.Būga RR III t. 112 p.)

Pagudė (lenk. Pogezania) pavadinta nuo žodžio pagudian (K. Būga – pa ir gudde – „krūmas”) – „krūmynų kraštas” (K.Būga RR III t. 113-4 p).

Pamedė (lk. Pomezania) kilusi nuo prūsų žodžio pamedian, (K. Būga – pa ir median – „giria”) nusakančio pamiškę.) Turime ir mes išlaikę giminingą žodį medis ir dzūkų vartotą medžias – „miškas” (K.Būga RR III t. 113 p.).

Galinda (lk. Galindia) rodo į baltų kraštą, esantį žemių gale. Tas vardas yra atkartotas slaviškame Ukrainos varde (u kraja – „pakrašty”).

Yra dar du kraštai, vadinami žemėmis: Liubavo žemė ir Kulmo Žemė.

 Liubavo Žemė (lenk. Ziemia Lubuska), plg. Lubava ar lenk. Lubów, Lubowo. Nors manoma, kad čia iš seno gyvenę lenkai, tai vis tik minėtoji Sasen-pils rodo, kad ir čia, Liubavo srities prūsų turėta žodžiai sasnis „zuikis“ ar „kiškis“ ir pils „pilis“ (Z. Zinkevičius).

Kulmo žemė (lenk. Ziemia Chełmska) – antroji sritis, neturinti savarankiško pavadinimo. K. Būga rašo: „Pats Kulmo (lot. Culmen, Colmen) vardas kilimo yra lenkiškas, nes lenkai šį miestą (vok. die Stadt Kulm) ir sritį (civitas Colmensis > terra Colmensis) vadina Chełmno, kas yra vienos kilmės su miesto vardu Chełm || rus. Холм = sl. хъlmъ < germ. *хulmaz “kalva, Holm” (K. Būga  Riktiniai raštai, III t. 112 p.). Ir prof. Z. Zinkevičius spėja, kad aplenkėjusių sričių Liubavo ir Kulmo žemių vardai gali būti slaviški, nors tai daro daug atsargiau (Lietuvių kalbos istorija, d. 1, Lietuvių kalbos kilmė, 282 p.).

Tačiau šio vardo slaviškumu, ypač, kad jame atsispindi slaviškas žodis Холм, sunku patikėti. Kuo toji kalva turėjusi būti įpatinga, kad jos vardu būtų galima pavadinti visą sritį? Juk tokių kalvų pilna visur. Man regis, kad Kulmo Žemė – ypač, kad ji nėra vadinama Kulmu, o Kulmo Žeme, šį vardą galėjusi gauti iš galimo daiktavardžio *kulmas “mūšis”, palygink liet. kulti – „mušti”. Turime ir Lietuvoje panašios logikos vietovardį – Punia, miestelį ant Nemuno kranto. O punyti reiškia “mušti, pešti”. Lietuvių kalbos didysis žodynas ties veiksmažodžiu punyti pateikia dainą: Oi vanage, vanagėli, kam tu peši slanką? – Kaip nepešiu, nepunysiu, kad manęs neklauso. Taigi Kulmo Žemė galėtų būti „Mūšio Žemė” – mūšio laukas. O kadangi mūšiams rinktasi iškilesnes vietas, ar ne nuo kulmo slavai bus perėmę savo холм “kalvą”, jei tai nėra tik atsitiktinumas? Juk nuo Kulmo Žemės kryžiuočiai ir pradėjo prūsus ir visus baltus užkariauti, beje, talkinant ir slavams. Siūlydamas tokią išvadą, nepretenduoju į mokslinį atradimą, tačiau leidžiu sau laisviau pasamprotauti.

Kaimyninė Jotva [plačiąja prasme] turėjo keturis kraštus:

Jotva (siauarąja prasme) vardą gavusi nuo Jotvos upės, šaltiniuose minima buvo kažkur apie Lydą. Yra ir kita panašaus vardo upė Šakių apylinkėse – Jotija. Jų vardai sietini su veiksmažodžiu joti. Matyt narsūs kariai – vyčiai savo žirgus upėse girdę.

Dainava [vardas Z. Zinkevičiaus teigimu greičiausiai hidroniminės kilmės – palygink upę Dainava Varėnos apylinkėse].

Palekė Z. Zinkevičiaus teigimu kildinama nuo upės Leko (Elko) pavadinimo (dabar Podlasie – Palenkės vaivadija).

Sūduva (drėgnų vietų kraštas, panašiai kaip Mazowsze – palygink maz’). Yra lenkuose teorijų, kurios teigia, kad Sūduva vardą gavusi nuo upės Sūduonės ar Sūdonės (šiandienės Šešupės). Šitaip mano ir K. Būga, teikdamas, kad jeigu Jotva ir Dainava vardus gavusios nuo upių, tai kodėl ir Sūduva negalėtų būti praminta nuo upės vardo? Sūduonia teka per Sūduvos žemę. Ji yra Šešupės kairysis intakas ir įteka į ją ties Liudvinavu.

PRŪSŲ IR JOTVIŲ KOVOS SU KRYŽIUOČIAIS

1283 metais kryžiuočiai iš esmės baigė nukariauti jotvių žemes. Dar kartais pasitaikantys vietinių vadų organizuoti maištai padėties nepakeitė. Maksas Tepenas (Max Toeppen) taip komentuoja kryžiuočių nugalėjimą visame ežeryne: Dauguma jo gyventojų žuvo kovose, kiti pasidavė Ordinui ir jo žemėse surado naujas būstines, o likusieji pasitraukė į Lietuvą arba į dykras. Riteriams iškilo nauja užduotis įtvirtinti savo valdas abejuose kraštuose – Galindoje ir Jotvoje ir sukurti naują gyvenimą ir civilizaciją.

Nuo Vislos (Vyslos) žiočių net iki Elko upės rytuose prūsų gentys buvo parklupdytos ir pavergtos, o jų teritorijose susikūrė galingiausia Europoje ordino valstybė, kuri ilgainiui perėmė ir to krašto vardą. Prievartinė krikščionybė išnaikino tradicinius prūsų tikėjimus, nors anaiptol neįvyko tai vienu metu. Dar XV amžiaus viduryje Sembos vyskupas Mykolas griežtomis bausmėmis drausdavo laidoti pagal pagoniškus papročius, rinktis miškuose ir giriose prie kapų, rengti ten puotas, nešti aukas ir šaukti demonus. Matyt turėjo pagrindo tai daryti. Tačiau kurioziška ištiktis įvyko 1520 metais, kuomet Didysis Magistras asmeniškai leido pagoniškai aukoti juodą jautį, kad „atbaidytų” prie Sembos krantų artėjantį Gdansko laivyną. Kaip nudžiugo Sembos kapitula, kada lenkų laivai dėl nežinomų priežasčių iš tikrųjų pasitraukė. Laiko gelmėse išnyko ir prūsų kalba, nors XVI amžiaus viduryje išversta į ją maldaknygę ir Liuterio katekizmą. Kalbos fragmentų išliko taip pat Simono Grunau sudarytame Elbingo žodynėlyje (apie 1400 metus) bei geografiniuose varduose. Atrodo, kad Semboje prūsiškai kalbėta dar XVII amžiuje. Tačiau mitas yra požiūris, kurio visuotinai laikomasi Lenkijoje, kad kryžiuočiai galutinai išnaikino Prūsijos gyventojus. Apkrikštyti prūsai išliko gyvi ir tapo Ordino pavaldiniais, kurie pamaži asimiliavosi su plaukiančiais iš Vokietijos ir Mazovijos naujakuriais. Ilgainiui prūsų gaivalas ištirpo vokiškųjų kurėnų masėje. Profesorė Lucija Okulič-Kozarin (Łucja Okulicz-Kozaryn) savo knygoje Dzieje Prusów (Prūsijos istorija) parašo seniems „Šiaurės Atlantidos” gyventojams tokią epitafiją:

„Šitaip išnyko prūsai iš istorijos lapų. Ne iš karto ir ne tiktai todėl, kad sunaikino juos karai ir tremtys. Jų nykimo vyksmas smilko kartų kartas, kurios, nors dar besigindamos nuo svetimos kultūros ir civilizacijos, pamažu priimdavo užpuolikų kalbą ir papročius. XVII amžiuje buvo dar išlikęs atminimas apie senus papročius ir apeigas, bet jau protėvių kalba buvo pamiršta. Prūsų žemės darėsi tėvyne germanizuotų, polonizuotų ar sulietuvintų žmonių. Komplikuoti pokyčiai suteikė jiems naują tautinės priklausomybės jausmą” (lenkų Vikipedija).

Daug čia pateikta įdomios istorinės medžiagos, tačiau keistai Vikipedijos autorius sulygina baltų germanizavimą ir polonizavimą su jų lietuvėjimu. Lietuvėjimas vyko to paties etninio kamieno telkimo į vieną valstybę ribose. Baltų ainiams ne tiek svarbu, kaip turėjo ar galėjo vadintis visų jų bendras kraštas, kur kas svarbiau, kad jie būtų išlikę tarp savų. Prūsui išlikti lietuviu, ar lietuviui prūsu, o gal jotviu, nebuvo tragedija, nes būrėsi vienų su kitais artėjimo energijos veikiami. Jautėmės vieni kitiems ir kalba, ir papročiais artimi, ir tuo panašumu negalėjome lygintis nė su vienu kitu kaimynu. O tarpusavio skirtumų Vokietijoje būta ne mažaesnių, neg baltų kraštuose. Artėjimo procesai vyko visose tautose, tik kiek anksčiau. Tačiau mums tą natūralios raidos artėjimo vyksmą nutraukė išorinės jėgos, dėl ko ir po tiek šimtmečių jų ainius, matyt, sąžinė persekioja. Beje, pridursiu, sąžinė atsiliepia tik labai doriems žmonėms, nes ji tik Dievo vardu prabyla. Kur Jo nėra, sąžinė tyli.

(Bus daugiau)

2017.05.29; 12:24