Alytaus gimnazijai – 90 (“Dzūkų dzyvai”)


Print

Vilniaus antikvariate įsigijau Jono Miškinio atsiminimų knygą “Manoji Dzūkija” (Nidos Knygų Klubo Leidinys Nr. 59, 1966. Printed by NIDA PRESS, 1, Ladbroke Gardens, London, W.11, Gt.Britain). Knygos autorius – buvęs Alytaus gimnazijos mokytojas, mokyklų inspektorius. Manau, jubiliejiniais Alytaus gimnazijos metais ne tik dzūkams bus įdomu perskaityti kelias šios knygos ištraukas apie Alytų, kurį mena jau tik seniausi jo gyventojai, kuris jau saugomas Alytaus kraštotyros muziejuje, .kultūros paminkluose.

Skyrelyje “Dzūkų muziejus” autorius pasakoja apie Alytaus šviesuomenės (pirmiausia – pedagogų, moksleivių) pastangas “atgaivinti senoviškus papročius, ištraukti iš palėpių, svirnų, kluonų, rūsių, skrynių ir pirkių liaudies vaizdinį meną: namų apyvokos daiktus, senoviškus žemės dirbimo bei medžio įrankius, ūkio padargus ir kt.”

Tokia buvo Alytaus kraštotyros muziejaus pradžia. Spalio mėnesį čia lankiausi. Parsivežiau nuotraukų. Gal vienas kitas eksponatas yra užsilikęs nuo Jono Miškinio laikų, kai “dzūkai voromis juos vežė”? Gal tik vienas kitas, nes XX amžiaus Lietuvos istorija kultūrai buvo itin nepalanki (Vytautas Visockas).

XXX

Skirstant kaimus į vienkiemius, etnografinis liaudies menas Dzūkijoje buvo naikinamas. Reikėjo rimtai susirūpinti tų vertybių tinkama apsauga. Pirmuoju tos apsaugos skatintoju buvo prof. Ig. Končius. Mat jis dažnai atvažiuodavo į Dzūkijos miškus medžioti, tai turėjo progos ne tik pažinti dzūkų gyvenimą ir jų papročius, bet ir pamatyti daug vertingų senoviškų pastatų bei namų apyvokos daiktų. Jis ragino vietos kultūrininkus daugiau atkreipti į tai dėmesio, apsaugoti nykstantį lobyną ir įsteigti kraštotyros mėgėjų būrelį.

Miškininkų mokyklos direktorius Antanas Rukuiža ėmėsi iniciatyvos ir suorganizavo Alytuj Dzūkų Kraštotyros būrelį, kurio valdybą sudarė A.Rukuiža, dr. S.Janavičius, M.Židonis, J.Rauktys, St.Taškūnas ir J.Miškinis.

dzuku_muz_2

Valdyba pirmuoju savo uždaviniu pasiskyrė įsteigti Alytuje etnografinį muziejų dailybėms ir senienoms rinkti. Be to, dr. Janavičius pasiūlė neatidėliojant surengti Senovės Dienas tose vietose, kur kaimai dar neišskirstyti į vienkiemius. Senovės dienų tikslas – pasiklausyti dzūkų dainų, atgaivinti senoviškus papročius, be to, ištraukti iš palėpių, svirnų (klėčių), kluonų, rūsių, skrynių ir pirkių liaudies vaizdinį meną: namų apyvokos daiktus, senoviškus žemės dirbimo bei medžio įrankius, ūkio padargus ir kt.

Tą antrąjį užsimojimą vykdant, 1936 m. pavasarį Merkinėj buvo sukviesti Merkinės, Liškiavos ir Nedzingės apylinkių pradžios mokyklų mokytojai, su jais aptartas planas ir visi paprašyti talkininkauti registruojant eksponatus. Per dvi savaites mokytojai aplankė kiekvieną savo rajono ūkininką ir suregistravo būdingesnius daiktus (iš viso 3657).

Prieš Sekmines dzūkai voromis jau vežė Merkinėn eksponatus. Jų sutvarkyti parodai atvyko iš Kauno menininkai Žmuidzinavičius, Galaunė, Tamošaitis, Rūkštelė ir kiti. Vidurinės mokyklos abu aukštai buvo perpildyti įdomiais ir vertingais daiktais. Mokyklos kieme buvo įtaisyti didieji eksponatai: namų apyvokos, medžio, žemės ūkio, žvejybos ir šiaip įvairiausi padargai ir įrankiai.

dzuku_muz_3

O sekminių pirmąją dieną ne tik iš tolimų Dzūkijos apylinkių, bet ir iš Kauno žmonių minios važiavo ir ėjo “dzūkų dzyvų” žiūrėti. Iškilmėse dalyvavo Lietuvos Valstybės prezidentas Antanas Smetona ir keletas ministrų.

Mokyklos aikštėje muzikantai, šokėjai, dainininkai ir vestuvininkai atliko įdomią programą, kurios žiūrėjo per 2000 dalyvių.

Senovės Diena visiems padarė didelio įspūdžio. Vytauto Didžiojo Kultūros muziejus nupirko daug eksponatų. Dzūkų muziejus taip pat įsigijo eksponatų ir juos pargabeno Alytaus muziejun.

Sekančiais dvejais metais panašios dienos buvo surengtos Dauguose ir Seirijuose. Nors tų dienų programų turinys ir suvežtieji eksponatai daug kuo vieni nuo kitų skyrėsi, tačiau tikslas buvo tas pats.

Dzūkų muziejuje buvo įrengti šie skyriai: proistorijos, numizmatikos, vaizdinio meno, skulptūros, bažnytinio meno, aprangos, audinių, namų apyvokos, medžioklės, žvejybos, žemės ūkio, primityvių senovės mašinų, medžio apdirbimo įrankių, spaudos draudimo ir meno paveikslų.

Muziejų visuomenė gausiai lankė, ypač ekskursijos, mokyklų mokiniai, turistai ir etnografai. Kartą atvykęs Švedijos mokslininkas muziejuj išbuvo visą savaitę. Jis labiausiai domėjosi senoviškais dzūkų įrankiais, būdingomis piestomis, spintomis, mediniais arklais ir vežimais. Labai sudomino jį dzūkiškas vežimas, kuris buvo padirbtas be jokios geležinės vinies. Dzūkai tokius vežimus vadina mokiniais. Jie tokiais vežimais važinėdavo baudžiavos laikais. Švedų mokslininkas tą vežimą nukopijavo su visomis smulkmenomis.

dzuku_muz_4

Bolševikams okupavus Lietuvą, muziejaus vedėjas J.Miškinis turėjo iš pareigų pasitraukti. Muziejaus priežiūrą ir tvarkymą perėmė mok. L.Nadzeika, o po kiek laiko E.Šneideris, bet, šiam repatriavus Vokietijon, vedėju buvo paskirtas mok. V.Bartlingas. Komunistai pareikalavo paversti muziejų komunistinės propagandos centru. Įsakė tuojau įsteigti muziejuje Lenino ir Stalino kampelius. O vėliau komunistai ėmė skolintis tautinius drabužius, juostas ir kitokius vertingesnius eksponatus. Niekas jiems nesipriešino, o paimtų eksponatų iš jų nedrįso reikalauti. Muziejaus vedėją V.Bartlingą išvežė Sibiran, tai tada komunistai tapo muziejaus šeimininkais.

Vokiečiams išvijus bolševikus ir užėmus Alytų, muziejus liko be priežiūros. Vokiečių kariai atplėšė duris, pasiėmė kas jiems patiko, ir duris paliko atdaras. Tada vaikai ir visokie smalsuoliai grobė iš muziejaus, ką galėjo tik panešti. Labiausiai nukentėjo proistorijos, numizmatikos ir liaudies meno skyriai. Juostų buvo 325, visos jos buvo išneštos.

Sugrįžęs Alytun, ryžausi vėl atstatyti muziejų. Gavęs vokiečių karo komendanto leidimą ir Vytauto Didžiojo Kultūros Muziejaus įgaliojimus, pradėjau tvarkyti ir ieškoti išgrobtų ir pavogtų eksponatų. Darbas buvo sunkus. Pasikviečiau keletą Alytaus gimnazijos moksleivių, kurie padėjo man daug išgrobtų eksponatų surasti. Alytaus apskrities savivaldybė kiek galėdama rėmė pinigine pašalpa. Tik po dvejų metų pavyko muziejų atstatyti į senas vėžes ir šiek tiek praplėsti. Buvusioj kino salėj buvo įrengta keletas naujų skyrių. Muziejus turėjo per 5000 vertingų eksponatų. Visi eksponatai buvo inventorizuoti, ir kiekvienas turėjo savo metriką: kilmę, amžių ir smulkų aprašymą, kam buvo vartojamas.

Užėjus antrajai bolševikų okupacijai, muziejus išliko nesubombarduotas, bet eksponatai vėl susilaukė tos pačios istorijos…

(Bus daugiau)

Vytauto Visocko nuotr.

2009.10.22


Prisijunkite prie diskusijos