Alytaus gimnazijai – 90 (Vilnius – mūsų, o mes – rusų)


Print

1939 m. spalio mėn. pradžioje Kremlius pakvietė Lietuvos vyriausybę į Maskvą pasitarimams. Krašte plito įvairūs gandai. Optimistai pranašavo, kad sovietai grąžins Lietuvai sostinę Vilnių. Jų pranašavimai išsipildė. Stalinas sutiko grąžinti Vilnių, bet ryžosi Lietuvą įtraukti į tokius spąstus, kuriuose vėliau ir Lietuvos nepriklausomybę palaidojo.

Lietuvos gyventojai, o ypač mokyklinis jaunimas žinią apie Vilniaus grąžinimą sutiko labai džiaugsmingai. Kremliaus sąlygų dėl Vilniaus grąžinimo daugelis nežinojo. Tačiau Alytaus šviesuomenė gan greit Vilniaus grąžinimo sąlygas sužinojo. Mat Alytuje dažnai lankydavosi dr. L.Bistras, tuo metu buvęs švietimo ministras. Tad jis kaip tik ir painformavo apie labai nemalonų “vekselį”, kad reikia leisti sovietams įsteigti Lietuvoje karines bazes ir apgyvendinti apie 20 000 bolševikų ginkluotų karių.

Vilniaus grąžinimą Alytaus miesto pradžios mokyklos, gimnazija, specialios mokyklos ir visuomenė minėjo bažnyčioje pamaldomis. Po pamaldų, dedant prie Nepriklausomybės paminklo vainikus, buvo pavesta man, kaip ilgamečiam Vilniaus Vadavimo S-gos Alytaus apygardos pirmininkui, tarti žodį. Minėjimo dieną sužinojau, kad yra susidaręs iš vietinių komunistuojančių asmenų komitetas, kurio priešaky buvo pensininkas mokytojas K.Klimavičius ir kooperatininkas K.Šaltenis. Juodu kreipėsi į vietos administracijos viršininkus reikalaudami, kad kalboj prie paminklo būtų tinkamai pagerbta Sovietų Sąjunga ir pareikšta nuoširdi padėka Stalinui, o jei to nebus padaryta, jie viešai demonstruosią ir trukdysią mano kalbą. Tas jų reikalavimas buvo man perduotas.

misk_22222

– Prieš Lietuvos vyriausybę lenkiu galvą ir jai reiškiu savo, mokyklinio jaunimo ir visuomenės vardu padėką už pastangas Vilniaus atgavimo reikalu, – pasakiau jiems.

Taip ir pasielgiau, bet vėliau dėl to įvykio turėjau didelių nemalonumų. Spalio mėn į Alytų bildėjo jau barškančiais, girgždančiais tankais Stalino raudonoji armija. Šaunusis ulonų pulkas iš Alytaus staiga buvo iškeltas neva į Vilnių, o gražiosios ulonų kareivinės, iš kurių vakarais skambėdavo ulonų kareivių sutartinės, buvo užleistos sovietų kariuomenės bazei. Per dvi paras raudonoji armija traukė į minimąsias kareivines. Visos kareivinės ir sandėliai bei kitokie pastatai buvo užkimšti kareivių, o gremėzdiškais tankais nustatytos aikštės. Atrodė, kad čia privažiavo daugiau sovietų kareivių, negu Alytuj tuo metu buvo gyventojų.

Pradžioje retai kur mieste tekdavo pamatyti sovietų karį, tačiau po keliolikos dienų jie pripildė viso miesto gatves ir krautuves. Jų dėmesį labai traukė visa kuo perpildytos krautuvės. Vieni dideliu smalsumu žiūrėjo į vitrinas, o kiti eidavo į krautuves, siūlydami sovietiškus červoncus ir prašydavo už juos parduoti prekių.

misk_333333

Kadangi kariai už rublius nieko negalėdavo pirkti, tai po keleto dienų jie turėjo jau ir lietuviškų litų. Tada prasidėjo krautuvių tuštinimas. Iš pradžių jie klausėsi, ar gali pirktis didesniais kiekiais. Kai jiems paaiškėjo, kad nėra jokių kliūčių, tai pradėjo pirkti ką tik pamatydavo. Pirkinius komisarai ir aukštesnio laipsnio karininkai iš miesto nešė į kareivines ne pundais, bet vilko maišais ant pečių užsidėję. Per dvi dienas laikrodžių parduotuvėse visi laikrodžiai buvo išpirkti. Be to, nebeliko nė vienoj krautuvėj lagaminų. Tik maisto parduotuvių niekaip negalėjo ištuštinti. Supirktąsias prekes siųsdavo į Sovietų Sąjungą savo žmonoms ar namiškiams.

Iš pirmųjų dienų daugelis raudonarmiečių susidomėjo gausia Alytaus gimnazijos moksleivija, ypač kai gimnazistai bei gimnazistės išeidavo aikštėn sportuoti. Labai juos domino mokinių elegantiškos uniformos, todėl sakydavo, kad čia tik buržujų vaikai mokosi.

Alytaus gimnazijoj susirado vienas kitas mokytojas, kurie ėmė girti mokiniams “šauniuosius” raudonarmiečius ir juos dievinti. Tačiau mokiniai tuo piktinosi ir giriamuosius vadino tikraisiais jų vardais.

Sovietų ultimatumas

Sulaukęs savaitgalio, šeštadienį išvykau į Alytų pas savo šeimą. Drauge vežiausi ir savo tėvą. Jau iš pat ryto žinojau, jog Kremlius Lietuvos vyriausybei įteikė ultimatumą, bet vis dar kažkaip nenorėjau tikėti, kad sovietai taip žiauriai pasielgs ir okupuos Lietuvą. Bet, tik išvažiavęs iš Trakų, tuo greit įsitikinau. Keliai buvo užkimšti raudonarmiečių motorizuotų dalinių. Pakelėse riogsojo į griovius įvažiavę sunkvežimiai ir staliniški tankai. Didesniais vieškeliais prasilenkti automobiliu buvo neįmanoma. Tad turėjau važiuoti paprastais keliais. Tačiau ir čia vienur kitur užtikau motorizuotų grupių…

…Vargais negalais pasiekiau Alytų. Čia išgirdau per radiją ministerio pirmininko Merkio pranešimą, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona išvyko atostogų ir tuo pačiu reikia daryti išvadas, kad jis pasitraukė iš prezidento posto. Kvietė visą lietuvių tautą būti šiuo kritišku mokentu vieningą ir laikytis rimties.

misk_44444

Alytaus gatvėmis ištisą naktį barškėjo sovietiški tankai. Sekančią dieną, sekmadienį, tikintieji ėjom bažnyčion. Žmonių susirinko pilna bažnyčia, ir jie atrodė nusiminę ir susirūpinę. Miesto rinkos aikštėj rinkosi mitinguoti būriai žydų ir šiaip nepažįstami tipai. Jie šaipėsi iš žmonių, kai šie ėjo iš bažnyčios…

…Po savaitės iš Trakų šeimą vežiau Alytun. Atvažiavus į Alytų, Dariaus ir Girėno gatvėj kažkokie nepažįstami asmenys norėjo mane sustabdyti. Aš į juos nekreipiau dėmesio ir skubėjau į namus. Man tik įvažiavus į kiemą, atėjo tie patys tipai ir pareikalavo, kad aš juos pavėžinčiau. Sakiausi, jog esu labai pavargęs, visą dieną vairavęs automobilį, dėl to negaliu. Vienas jų, gerokai įkaušęs, pradėjo mane vadinti fašistu ir reikalauti, kad vežčiau juos ten, kur jie nurodys. Priėjau prie kieme stovinčio automobilio neva durų atidaryti, bet, užtrenkęs duris, greit sprukau kambarin. Jie bandė įlipti į automobilį, bet durys buvo automatiškai užsidariusios. Tada pribėgo du vyrai prie mano buto durų ir ėmė jas laužti. Ąžuolinės durys nesidavė. Duris jie laužė kojomis, pagaliau ir akmenimis ir pagaliais. Prie namo gatvėj ir kieme rinkosi daugiau panašių tipų ir nurodinėjo, kaip duris išlaužti. Durų neišlaužę, ėmė versti ir laužyti kiemo tvoras.

Telefonu paskambinau milicijos vadui, kad sutvarkytų girtus triukšmadarius. Jis pažadėjo, bet nieko nedarė. Kreipiausi į naujai paskirtąjį apskrities viršininką Totorių. Šis, kad ir nenoriai išklausė mano nusiskundimo, bet vistiek atsiuntė tris milicininkus, kurie išsklaidė susirinkusiuosius ir didžiausią triukšmadarį išvedė į milicijos būstinę.

Naktis buvo man nerami ir ilga. Žinojau, kad visa buvusi mieste administracija atleista ir beveik visi jau arešuoti. Rytojaus dieną švintant traukiniu išvykau į Trakus, automobilį palikau garaže. Man tik išvykus, atėjo milicininkai ir teiravosi, kur aš esu. Sakė, jog jiems esąs reikalingas automobilis kažkur pavažiuoti. Mano žmona jiems paaiškino, kad aš automobiliu išvažiavau į tarnybą…

…Parvažiavęs išsitraukiau automobilį iš garažo ir smulkesnius daiktus vežiau juo. Du kartu atvežęs daiktus Marijampolėn, ruošiausi jau vėl važiuoti Alytun, bet gavau pranešimą, kad Alytaus miesto enkavėdistai susidomėjo mano važinėjimu, o ypač nauju automobiliu. Jie paplentėje pastatė sargybą ir įsakė mane sulaikyti. Tai sužinojęs, susilaikiau ir nebevažiavau automobiliu.

Nors iš namo šeimą prievarta iškraustė ir namą nacionalizavo, bet vis tiek siųsdavo man sąskaitas apmokėti už elektros naudojimą ir nejudomąjį turtą. Sąskaitas apmokėdavau ir kantriai tylėjau. (Jonas Miškinis. Iš atsiminimų knygos “Manoji Dzūkija”).

X  X  X

Jonas Miškinis šioje ištraukoje mini Kazio Klimavičiaus ir Stasio Totoriaus pavardes. Abu žymūs Alytaus pedagogai. Turiu nuotrauką, kurioje matome grupę Alytaus mokytojų, kurių rankose gėlės. Nusifotografavo jie veikiausiai 1956 m. pavasarį, Pedagoginės mokyklos mokslo metams pasibaigus. Tada aš buvau Alytaus 2-osios vidurinės dešimtokas, visus juos kasdien matydavau, nes ir Pedagoginė mokykla, ir 2-oji vidurinė veikė tame pačiame pastate. Seminaristai mokėsi priešpiet, o mes – popiet.

misk_55555

Nuotraukoje pirmoje eilėje pirmas  iš dešinės sėdi Kazys Klimavičius, vienas Alytaus gimnazijos steigėjų. Per netrumpą savo gyvenimą buvo jis ir draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas, mokytojavo Maskvoje lietuvių tremtinių mokyklose ir, grįžęs Lietuvon, gimtuosiuose Krokininkuose (Simno valsčius), 1919-1940 m. vadovavo Lietuvos mokytojų profsąjungos Alytaus skyriui, o 1940-1941 ir 1944-1946 m.m. Alytaus apskrities Liaudies švietimo skyriui, paskui, iki 1951-ųjų – Alytaus mokytojų seminarijai.

K.Klimavičių matydavau tik Seminarijos koridoriuose, tik gatvėje, o dabar, kai atvažiuoju į gimtinę, ant pjedestalo, bronzinį. Prof. Juozas Vaitkevičius, buvęs Alytaus mokytojų seminarijos auklėtinis, kurį irgi matydavau tik iš tolo, rašo, kad “tai kairiųjų pažiūrų žmogus, laisvamanis, matematikas, kelių matematikos (aritmetikos) vadovėlių autorius. AMS jis vadovavo ypač sudėtingomis okupacinio režimo sąlygomis, nebuvo partinis, gelbėjo mokinius nuo tremties, juos pats perspėdavo apie gresiantį pavojų”.

Tą Jono Miškinio minimą dieną ne tik K.Klimavičius nežinojo, ko reikalavo iš savo kolegos prie Nepriklausomybės paminklo Alytuje. Dar nebuvo pralietas kraujas ir ašaros, Stalino saulė į Lietuvą dar nebuvo parvežta.

Nuotraukoje centre sėdi kitas J.Miškinio minimas pedagogas, partinis veikėjas – Stasys Totorius. Būtent jis nuo 1951 metų, kai buvo atleistas K.Klimavičius, iki uždarymo vadovavo Alytaus mokytojų seminarijai. Prof. J.Vaitkevičius, recenzuodamas Elvyros Biliūtės-Aleknavičienės knygą “Tolstantis aidas”, rašo:

“Knygos autorė S.Totorių apibūdina kaip visai priešingą savo pirmtakui: ramus, nekalbus, griežtas, rūsčios išvaizdos. Naujojo direktoriaus mokiniai bijojo, net ir mokytojai jo privengdavo. Tačiau, kaip pažymi knygos autorė, išorinė žmogaus išvaizda, jo elgesys, bendravimo su žmonėmis stilius ne visada atskleidžia žmogaus vidinį pasaulį. Tai tinka ir S.Totoriui: po rūsčia išore slėpėsi jautri siela, kuri pasireikšdavo rimtų konfliktinių situacijų metu: užtariant moksleivius prieš “įsismaginusius” komjaunimo aktyvistus, egzaminų metu pasimetusius moksleivius prieš egzaminatorius ir kitais atvejais”.

Mano tekstą iliustruojančioje nuotraukoje matome ir kelis mano mokytojus. Pirmoje eilėje antras iš kairės – Kunčinas, dėstęs logiką, toje pačioje eilėje trečias iš dešinės – chemikas Julius Pranevičius, vieneriais metais vyresnis už Alytaus gimnaziją. Antroje eilėje trečia iš kairės stovi matematikos mokytoja Emilija Stančikaitė, o viršutinėje eilėje pirmas iš kairės – piešimo mokytojas Kiaunė. Visus juos prisimenu su pagarba ir dėkingumu (Vytautas Visockas).

2009.10.23


Prisijunkite prie diskusijos