Amerikietiška nesėkmė Irano smėlynuose


Print

Tikriausiai visi esame girdėję apie itin sėkmingai pasibaigusią Izraelio slaptųjų tarnybų operaciją Entebėje, kai Izraelio komandosai beveik be aukų sugebėjo išlaisvinti 1976-ųjų birželio 27-ąją dieną Palestinos kovotojų pagrobtus įkaitus. Tąsyk Izraelio politika Artimuosiuose Rytuose nepatenkinti teroristai užpuolė Prancūzijos keleivinį orlaivį, skridusį iš Izraelio sostinės Tel Avivo į Prancūzijos sostinę Paryžių. Lėktuvą užgrobė, o pilotams liepė leistis Ugandos mieste Entebėje. Ugandą tuo metu valdė diktatorius Idi Aminas, rėmęs palestiniečių priešinimąsi Izraeliui. Taigi užgrobtas lėktuvas su 258 įkaitais atsidūrė Ugandos sostinėje. Entebėje teroristai paskelbė savo reikalavimus: iš kalėjimų Izraelis privalo paleisti 53 palestiniečius, įkalintus dėl karinių veiksmų prieš Izraelį. Priešingu atveju bus išžudyti visi įkaitai.

Kaip pasielgė Izraelis? Paleido kalinius? Su teroristais užmezgė derybas? Nieko panašaus. Izraelio specialiosios tarnybos iš karto pradėjo ruoštis karui. Tiesa, derybos su teroristais buvo pradėtos, tačiau – tik dėl akių. Izraelio slaptosios tarnybos nedelsiant ėmė rengtis įkaitų išlaisvinimo operacijai.  Keletą dienų Izraelio komandosai intensyviai treniravosi, o jau liepos 2-ąją buvo surengta pati operacija. Operacijos esmė tokia: į Entebę atskrido du transportiniai lėktuvai “Herkules” su puikiai paruoštais ir iki dantų ginkluotais Izraelio specialiųjų pajėgų kareiviais. Skrisdami virš Ugandos Izraelio lėktuvai staigiai nusileido Entebėje, apie šį savo manevrą niekam nieko nepranešdami, apie tai nieko neinformuodami. Paprasčiausiai lėktuvų pilotai tarptautinių skrydžių dispečerius informavo, kad skrenda virš Ugandos. O iš tiesų staiga nėrė žemyn. Nusileidus lėktuvams Izraelio specialiųjų pajėgų kariai šturmavo Entebės aerouostą, kur buvo laikomi įkaitai, be didelių sunkumų juos išlaisvino ir sveikus bei gyvus netrukus parskraidino atgal į Izraelį. Visi teroristai buvo nušauti. Nušauti, tiesa, buvo ir trys įkaitai. Bet įkaitai buvo nušauti ne ugandiečių, o per klaidą. Tiesiog Izraelio specnazo atstovai juos palaikė teroristais. Šios operacijos metu Izraelio komandosai neteko savo vado Džonatano Netanjahu. Jį nukovė teroristas.

Šis savo įžūliu drąsumu išsiskiriantis Izraelio slaptųjų tarnybų žingsnis pasaulio žvalgybų istorijoje laikomas viena sėkmingiausių karinių operacijų, kurios daugiau pakartoti nepavyko jokiai kitai valstybei. Net Amerikai.

Taip, net Amerikai. Panašaus pobūdžio karinė operacija Amerikai pasirodė esanti per daug sudėtinga. Lygiai po ketverių metų, t.y. 1980-aisiais, JAV atsidūrė panašioje situacijoje kaip ir Izraelis – 1976-aisiais. Amerikiečių įkaitų drama 1980-aisiais Irane kilo todėl, kad 1979-aisiais metais labai pašlijo Irano ir JAV tarpusavio santykiai. Diplomatiniai santykiai tarp abiejų šalių nutrūko iš Irano pabėgus šachui Mohametui Pahlavi ir į valdžią atėjus fundamentalistų musulmonų šiitų vadovui Ajatolai Chomeiniui. Jei šachas, remiamas amerikiečių, laikėsi proamerikietiškos pozicijos, tai iš tremties sugrįžęs A.Chomeinis pradėjo kritikuoti ne tik Vašingtoną, bet ir visus Vakarus. Irane kilo tikra antiamerikietiška isterija. Irano sostinėje veikę jauni fundamentalistai 1979-ųjų lapkričio 4-ąją užgrobė Amerikos ambasadą, o jos darbuotojus paėmė įkaitais. Jaunųjų fundamentalistų reikalavimas buvo konkretus: Vašingtonas privalo Iranui išduoti buvusį šachą, priešingu atveju visi įkaitai – žus.

Tuo metu JAV prezidento pareigas ėjo neryžtingasis Džimis Karteris. Užuot čia pat ėmęs rengti slaptą ir veiksmingą karinę įkaitų išlaisvinimo operaciją, JAV vadovas paskelbė Iranui įvairių politinių bei ekonominių sankcijų. Bet ekonominių sankcijų musulmoniškasis Iranas nė velnio neišsigando. Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai, o 50-imt įkaitų vis dar nebuvo išlaisvinti. Neaiškumas dėl įkaitų likimo išliko ne vieną mėnesį. 1980-ųjų pradžioje amerikiečių žvalgyba sužinojo, jog A.Chomeinis įkaitus linkęs laikyti ne ilgiau kaip iki 1980-ųjų lapkričio 4-osios. O sukakus metams nuo įkaitų pagrobimo – juos nužudyti, jei, žinoma, Vašingtonas nesutiks su iraniečių reikalavimais. Tad rengti karinę išlaisvinimo operaciją Amerikos prezidentas įsakė, bet įsakė akivaizdžiai vėluodamas..

Iki tol savo ekspertų rekomendacijas įkaitų krizę likviduoti karinėmis priemonėmis prezidentas tiesiog ignoruodavo. Karinius veiksmus Dž.Karteris laikė pačia kraštutiniausia priemone. Tiesa, CŽV žinioje buvusi antiteroristinė grupė “Blue Light” jau seniai buvo parengusi įkaitų išlaisvinimo planą. Deja, Dž.Karteris pasižymėjo dideliu atsargumu, kuris kartais primindavo tiesiog neryžtingumą ar net bailumą imtis konkrečios atsakomybės. Prezidentas visąlaik apsimetė nuoširdžiai manantis, esą dilemą galima įveikti išskirtinai politinėmis priemonėmis. Bet kai įkaitų krizė pernelyg ilgai užsitęsė, buvo pasirinktas karinis planas.

Žvelgiant iš šalies, amerikiečiai parengė tikrai drąsų sumanymą. Ne mažiau įžūlų, nei Izraelio slaptosios tarnybos. Bet amerikiečių planas buvo dar ir labai sudėtingas. Operacijoje turėjo dalyvauti net šeši galingi transportiniai lėktuvai “Herkules”, kuriems buvo įsakyta nepastebėtiems nusileisti vienoje Irano dykumoje, vos už kelių šimtų kilometrų nuo Irano sostinės Teherano. Lėktuvams nusileidus dykumoje į orą turėjo pakilti specialūs šeši amerikietiški sraigtasparniai, kuriais į Irano sostinę būtų atgabenta beveik 100 specialiųjų pajėgų kariškių. Teherane “žaliosios beretės” turėjo susitikti su proamerikietiškai nusiteikusiais iraniečiais ir kartu pulti Amerikos ambasadą. Išlaisvinę įkaitus visi planavo grįžti į dykumą, kur jų būtų laukę transportiniai lėktuvai. Transportiniais lėktuvais jie ketino grįžti į Ameriką. Toks buvo planas. O kaip nutiko iš tikrųjų?

Karinė operacija prasidėjo 1980-ųjų balandžio antroje pusėje. Jos išvakarėse JAV prezidentas surengė specialią spaudos konferenciją, kurios metu, norėdamas suklaidinti iraniečius, tvirtino, esą įkaitų išlaisvinimas jėga greičiausiai nepasisektų, atneštų daug aukų, todėl Amerika negali pasirinkti tokio kelio. Taip buvo suklaidintas oficialusis Teheranas ir paglostyta A.Chomeinio savimeilė. Po įsimintinos konferencijos prabėgus kelioms dienoms prasidėjo slapta įkaitų išlaisvinimo operacija. Tiksli jos data – 1980-ųjų balandžio 24-oji. Tačiau ši diena tapo amerikietiškos nesėkmės simboliu. Amerikiečių “žaliąsias beretes” iš karto pradėjo lydėti bėdos. Įskridus į Irano oro erdvę kažkodėl sugedo du sraigtasparniai. O sėkmingos operacijos įgyvendinimui reikėjo būtent šešių sraigtasparnių. Slapta nusileidus dykumoje paaiškėjo, kad ir trečiasis sraigtasparnis turi rimtų gedimų – tapo netinkamas skraidyti. Operacijai vadovavęs pulkininkas Čarlzas Bekvizas buvo priverstas teirautis Vašingtono, ką daryti toliau: tęsti operaciją ar atsitraukti. JAV prezidentas Dž.Karteris įsakė trauktis.

Tačiau amerikiečių komandosų bėdos tuo nesibaigė. Dūkumoje stovėjusius transporto lėktuvus ir sraigtasparnius netikėtai aptiko Irano specialiosios pajėgos, patruliavusios dykumoje. Skubėdami pasprukti nuo A.Chomeiniui ištikimų kariškių amerikiečių pilotai padarė klaidą: kildamas malūnsparnis sraigto mente užkabino kitą orlaivį, nugriaudėjo sprogimas ir du orlaiviai užsidegė, nusinešdami net aštuonių Amerikos kariškių gyvybes. Likusiems, tiesa, pavyko išsaugoti savo gyvybes.

Po šio incidento iraniečiai nenužudė įkaitų ir net nepablogino jų laikymo sąlygų. Jie tik pagrobtus įkaitus paslėpė skirtingose Teherano vietose, kad išlaisvinimas jėgos pagalba taptų nebeįmanomas. Neryžtingasis Dž.Karteris garbingai prisiėmė atsakomybę už sužlugdytą išlaisvinimo misiją ir artėjančiuose prezidento rinkimuose triuškinama persvara pralaimėjo Baltųjų rūmų vadovo vietos siekusiam Ronaldui Reiganui.

Beje, 1981-ųjų sausio 20-ąją, kai JAV prezidentu tapo R.Reiganas, Iranas visus įkaitus paleido be jokių išankstinių reikalavimų. Sveikus ir gyvus.

2010.05.29


Prisijunkite prie diskusijos