Andrėjus Illarionovas: „Olando–Merkel iniciatyva kelia įspūdį déja vu“


Print

Andrėjaus Illarionovo manymu, pagal tą pačią schemą 1938 metais buvo prievartaujama Čekoslovakija.

Buvęs RF prezidento Vladimiro Putino patarėjas ekonomistas Andrejus Ilarionovas leidiniui Gordon papasakojo, kad Ukrainai rengiamas pabloginta „Padniestrės“ scenarijaus versija, papasakojo, kodėl ES lyderiai vedami į šantažą, ir apie tai, ką pasirinko Ukrainos valdžia.

Merkel ir Olando iniciatyvą sąlygojo du svarbiausi veiksniai.

Viena vertus, tai Rusijos remiamų smogikų karinių veiksmų ir paties Rusijos režimo propagandinio puolimo eskalavimas. Toje puolamojoje kampanijoje taip pat galima pamatyti ne tik realios operacijos požymių, bet ir didelio masto Ukrainos ir Europos šantažavimo ir gąsdinimo, siekiant, kad Putinas gautų trokštamus rezultatus, nevykdydamas realios karinės operacijos, požymių. Ar tai bus speciali šantažo operacija, ar tikras puolimas, priklausys nuo to, kokią komandą duos Putinas paskutinę minutę.

Kita vertus, žlugus taikaus sureguliavimo Minske bandymams, ir ypač sausio 11-ąją prasidėjus smogikų puolimams, buvo sureaguota gana rimtu politinio klimato pasikeitimu Vašingtone. Dabar jau ne tik už uždarų durų, bet ir viešai gana aktyviai pradėta svarstyti galimybė tiekti Ukrainai letalinių gynybinių ginklų.

Net  kandidatas į JAV gynybos ministro postą, kalbėdamas Kongrese, į tiesioginį senatoriaus Makkeino klausimą atsakė, kad linksta į tai. Ne tik ekspertų bendrija, ne tik Pentagonas, bet ir daugelis administracijos bendradarbių dabar rimtai svarsto galimybę tiekti letalinių gynybos ginklų Ukrainai. Atrodo, dabar Barakas Obama lieka vienas iš gana nedaugelio viešų figūrų, kol kas pasisakančių prieš. Tęsiantis kariniams veiksmams Donbase, tai tik laiko klausimas, kai toks sprendimas dėl tiekimo gali būti priimtas.

Atsakydamas į Vašingtono politinio klimato pasikeitimą, Kremlius išplėtojo neregėtą bauginimo kampaniją tiek JAV, tiek ir ypač Europoje. Pranešimas, teikiamas visuomenės diskusijai, sako, kad ginklų tiekimas Ukrainai dar labiau suintensyvins Rusijos kovinius veiksmus, ir tai prives prie viso masto karo Europoje, kurio padariniai nenuspėjami.

Europos visuomenės nuomonė atsisako suprasti, kad viso masto karas Europoje jau kariaujamas, ir kad kaip tik ginklų tiekimas gali būti tas instrumentas, kuris galėtų sustabdyti konflikto eskalavimą, padaryti galą kariniams veiksmams ir pasiekti gyvybingą taikos susitarimą.

Ir vis dėlto Europoje viešpataujanti įvykių suvokimo logika pasirodo esanti kitokia. Veikiami Kremliaus šantažo, Merkel ir Olandas nusprendė parodyti iniciatyvą „gelbstint taiką Europoje“ ir pasiūlyti šalims „taikos plano“ versiją, kuri, sprendžiant iš praslydusios informacijos, jau suderinta su Putinu. Po to, kai jie, užlaužę rankas Porošenkai (ar laužė?), gavo jo sutikimą, šiandien jie, gana tikėtina, gaus ir Putino palankų sutikimą.

Svarbiausias klausimas, būtent kas bus tame susitarime. Pagal turimas nuotrupas, kalbama apie pablogintą net vadinamojo Padniestrės varianto versiją: apie naują (faktiškai) kariaujančių šalių sienos liniją; apie Ukrainos kontrolės pašalinimo iš papildomai mažiausiai kelių šimtų kvadratinių kilometrų, palyginus su rugsėju, legalizavimą; apie tai, kad Kijevas pripažįsta de-facto smogikų valdžią vadinamosiose respublikose; apie „respublikų“ finansavimą iš Ukrainos biudžeto (Padniestrės Kišiniovas nefinansuoja); apie Rusijos „taikdarių kariuomenės“ įvedimą į Donbasą ir jų legalizavimą Ukrainos teritorijoje; apie formalų bendrą (Ukrainos ir separatistų) ir, vadinasi, neturinčią jokios reikšmės kontrolę Ukrainos–Rusijos sienos Lugansko atkarpoje; o taip pat apie galimas Vakarų garantijas, kad Ukraina nestos į NATO.

Apskritai Merkel–Olando iniciatyva kelia aštrų déja-vu įspūdį – praktiškai pagal tą schemą 1938 metais buvo išprievartauta Čekoslovakija, žinoma „Miuncheno suokalbio“ pavadinimu. O taip pat Gruzija – Abchazijos ir Pietų Osetijos atvejai, ir Moldova – Padniestrės atvejis.

Be to, prisiminiau savo pernykštę balandžio 13 dienos pranašystę–perspėjimą: „Tu pasiduodi be mūšio“.

„Jeigu per tris dienas Rusijos specialiosios paskirties dalinio intervencija, kartais vadinama separatistų siautėjimu, nebus sustabdyta ir sutriuškinta, o siautėjimas numalšintas (dabar tai įmanoma, deja, tik jėga), tai reiškia, kad dabartinė Ukrainos valdžia, be Krymo, atidavė dar ir mažiausiai Luganską ir Donecką. Tai reiškia, kad scenarijus, aprašytas paskyroje (postinge) kovo 9, tampa neišvengiama realybe.

Tiems, kas nesiryžta suvokti sąvokos „numalšinti jėga“, paaiškinsiu: ginklu, šaudant į taikinius, dėl ko, labai apgailestaujant, gali būti aukų.

Taip pat reikia turėti omenyje, kad agresijos aukos atsisakymas priešintis agresijai, įskaitant jėgą (malšinti separatistų siautėjimą), nereiškia, kad po tokio atsisakymo agresorius nenaudos prieš auką ginklo, nešaudys į auką kad nušautų, kad štai dėl tokios jo agresijos nebus naujų žuvusiųjų.

Deja, viso to bus. Tik žymiai mažiau. Dabar jau nėra klausimo, ar galima neatiduoti Lugansko ir Donecko. Jie, atrodo, jau atiduoti. Ir net nėra klausimo, ar galima išvengti karo. Deja, jo išvengti neįmanoma. Jo pradžia nepriklauso nuo agresijos aukos noro.

Jis jau vyksta… Dabar klausimas kitas – koks bus ateityje tas, jau mažiausiai du mėnesius vykstantis karas. Mažas, greitas ir su palyginti ribotomis aukomis?

Ar didelis, ilgas ir su sunkiai suskaičiuojamais žuvusiaisiais. Tam pasirinkti Ukrainai ir Ukrainos visuomenei teliko trys dienos“.

Mums žinoma, ką pasirinko Ukrainos valdžia po trijų dienų.  Tiems, kam buvo neaišku balandį, bus aišku šiandien.

Nuotraukoje: buvęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino ekonomikos patarėjas Andrėjus Illarionovas.

Informacijos šaltinis: gordonua.com

2015.02.09; 12:37


Prisijunkite prie diskusijos