Antanas Rašimas. Kur kaltųjų ieško Vladimiras Pozneris?


Vladimiras Pozneris

Glumina neseniai delfi.lt portale pasirodęs interviu su Vladimiru Pozneriu, kuris pristatytas kaip „žymus Rusijos ir JAV žurnalistas“.

Stebina, žinoma, ne V.Poznerį kamantinėjančio žurnalisto klausimai. Klausimus iškėlusiam žurnalistui – jokių priekaištų. Tik nuoširdi padėka už drąsų ginčą su „pasaulinio kalibro žvaigžde“.

Stebina, liūdina V.Poznerio atsakymai. Ne tik šiurpina, bet ir žeidžia lietuviškąją savigarbą. Nemaniau, kad V.Pozneris – būtent toks.

Tikriausiai blogai elgiuosi, kad leidžiuosi į ginčą su juo. Tokiais atvejais patartina geriau patylėti, kad oponentui nesuteiktume per daug garbės. Ir vis tik neiškenčiau. Drįstu manyti, kad tekste „Vladimiras Pozneris: jie galvoja, kad Rusija gali pulti. Iš kur tokios mintys?“ jis parodė tikrąjį savo veidą: demagogas ir cinikas, mokantis meistriškai viską apversti aukštyn kojomis.

Kokios jo pastabos įžeidė? Jų – labai daug.

Pavyzdžiui, Rusijos smūgį į nugarą su naciais kariavusiai Lenkijai jis vadina žaidimu. Kaimyninės valstybės užpuolimas – žaidimas?

Suomijos užpuolimą jis, tik pamanyk, traktuoja kaip būtinybę, šiai atsisakius SSRS pasiūlytų teritorinių mainų. Štai koks Stalinas buvo humaniškas – siūlė keistis teritorijomis, siūlė daugiau nei prašė, bet siaurakakčiai suomiai – nesutiko…

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Ir 2008-aisiais ne Rusija užpuolė Gruziją. Ir V.Putinas – visiškai nėra baisus, juo tik be reikalo gąsdinami vaikai… Baubo darymas iš Putino, suprask, yra visiškai nepateisinamas. Ir pulti Baltijos šalių jis neketina. Nė minties tokios niekad neturėjo. Tarsi V.Pozneris būtų didysis magas, sugebantis atspėti Rusijos prezidento mintis, arba V.Pozneris – svarbiausias, artimiausias Putino aplinkos žmogus, puikiai žinąs, ką Kremliaus valdovas galvoja ryte, per pietus ir vakare…

Ypač buvo niekšiška ironizuoti: „O Lietuva ar pripažino savo klaidas vykdant žydų naikinimą?“ Tai kad Lietuvos, kai jos teritorijoje buvo žudomi žydai, kaip tik ir nebuvo. Lietuva tuomet buvo okupuota. Joje šeimininkavo ne lietuviai. Lietuviai tuomet neturėjo jokių galių, jokių teisių. Jei reiškiamos pretenzijos, tai jos turi būti adresuojamos tiems, kurie išties kalti dėl žydų nelaimių, – Berlyno valdžiai…

Rūta Vanagaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

O ir priekaištai, kad Lietuva labai piktai žvelgia į Rūtą Vanagaitę, – nesąžiningi. Jei gyvename demokratinėje valstybėje, leiskite lietuviams turėti savo nuomonę apie tokio sukirpimo „rašytojas“.

Koks pozneriškas įžūlumas – lietuviai privalo mylėti arba bent jau toleruoti Lietuvos didvyrius niekinančią „rašytoją“?!

Manau, kad V.Pozneris puikiai supranta, ką daro – jis blefuoja. Gudriai blefuoja. Jo net neapkaltinsi tendencingumu, nes jis sumaniai apsidraudžia, nerodo savo asmeninio požiūrio: suprask, tokie kitos pusės argumentai, tokia oponentų logika, tokie palyginimai ir sugretinimai… Bet, nepaisant akivaizdžiausių neatitikimų, prieštaravimų, net pasakytų pusiau „tiesų“, net įskaičiuojant ir pareiškimus „sutinku, bet“, – jis vis tiek per daug dažnai kartoja mūsų priešų argumentus. Kam? Kodėl?

Gal toks yra tikrasis V.Poznerio neva nuoširdaus pokalbio tikslas – sukelti abejonių, drumsti vandenį? Jis vis tik – žinomas asmuo. Gal atsiras lengvatikių, kurie patikės jo argumentais arba bent jau liausis V.Putino valdomą Rusiją traktuoti kaip teroristinę imperiją? Jau vien ko verti pozneriški svarstymai, kas galėjo nunuodyti į Vakarus pasitraukusį Skripalių?! Ogi V.Putino priešai, bet kokia kaina trokštantys sukompromituoti vargšą V.Putiną…

Šiais pastebėjimais dalinuosi dar ir dėl to, kad V.Pozneris, regis, pasikeitė. Pasikeitė į blogąją pusę. Pavyzdžiui, 2014 metų rugpjūčo 17 dieną portalas slaptai.lt buvo paskelbęs jo tekstą: Vladimiras Pozneris. „Ankčiau buvau įsitikinęs, kad visas blogis – tik Kremliuje“ (https://slaptai.lt/vladimiras-pozneris-anksciau-buvau-isitikines-kad-visas-blogis-tik-kremliuje/). Tada jis pasirodė blaiviau, sąžiningiau mąstančiu žurnalistu.

Pateikiu tik vieną citatą iš ano 2014-aisiais paskelbto teksto: „…Ir man pirmą kartą gyvenimą šovė mintis, kad gauja vargu ar pasikeis per mano gyvenimą. Man nereikia imperinių planų, aš noriu važinėti lygiu keliu. Man nereikia Krymo, aš noriu pasitikėti produktais, kuriuos perku parduotuvėje. Aš nebijau NATO ties siena su Rusija, nes daugiau, nei vagia dabar Putinas su savo bendrais, pavogti neįmanoma. Aš noriu paprasčiausiai gyventi, užsidirbti, išlaidauti, rūpintis savimi bei savo artimaisiais.“ 

Tiesa, maždaug po metų, 2015-ųjų metų gegužės 11-ąją, portalas slaptai.lt buvo paskelbęs Gintaro Visocko publikaciją „Ko norėčiau paklausti Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano?“ Štai toji publikacija (https://slaptai.lt/ko-noreciau-paklausti-armenijos-prezidento-serzo-sargsiano/) jau į akis krenta kaip akivaizdus V.Poznerio pataikavimas Rusijos satelitei – Armėnijai.

Minėtoje publikacijoje rašoma:

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro autorius – ASALA grupuotei priklausantis Varužanas Karapetianas

„Ypač nustebino laidos pabaigoje nuskambėję V.Poznerio virkavimai, esą mes, žmonės, labai keisti padarai:  mums sunku pripažinti savo kaltę, mums keblu patikėti, jog pripažinus kaltę ateina vien palengvėjimas ir ramybė.

Kodėl šių žodžių žymusis V.Pozneris nepateikė Armėnijos prezidentui S.Sargsianui? Kada Armėnija prisipažins neteisėtai okupavusi Kalnų Karabachą? Kada Armėnija pripažins įvykdžiusi patį tikriausią genocidą azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste 1992-aisiais metais, kai armėnų smogikai, padedami rusų ginkluotųjų pajėgų, išžudė visus šio miesto civilius gyventojus – apie tūkstantį žmonių?

Galų gale kada Armėnija pasmerks teroristines organizacijas ASALA, Gnčak ir Dašnakcutiun, 20-ojo amžiaus viduryje Europos sostinėse barbariškai žudžiusias Turkijos ambasadorius ir konsulus? 1973 – 1984 metais Europoje, Amerikoje ir Australijoje armėnų fanatikai surengė 29 teroristinius išpuolius, sukeldami pavojų ne tik turkams, bet ir amerikiečiams, austrams, danams, vokiečiams…

Teroristinės organizacijos ASALA ženklas

Nejaugi žymusis V.Pozneris nežino šių faktų? Nejaugi šie veiksmai, V.Poznerio akimis, neverti atgailos ir atsiprašymo?“

Tuo metu galbūt ir ėmė ryškėti tikrosios pozneriškos tendencijos?

2019.11.01; 15:01

print

3 komentarai

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.