Antanas Šoliūnas. Kodėl 1998 metais Lietuvos Ypatingojo archyvo direktorius pasitraukė iš pareigų


Istorikas Arūnas Bubnys atsako į Seimo narių klausimus. Jis – kairėje, viršuje. Slaptai.lt nuotr.

Šiuo metu vyksta baigiamasis etapas, prasidėjęs Arūno Bubnio, dabartinio LGGRTC Tyrimų departamento direktoriaus, vadovaujamos 17 darbuotojų grupės skundu LR Seimui dėl LGGRTC generalinio direktoriaus Ado Jakubausko netinkamo vadovavimo.

Seimui pašalinus A. Jakubauską, į LGGRTC generalinio direktoriaus postą buvo pasiūlytas pats A. Bubnys.

Š. m. balandžio 19 d. įvyko Seimo Laisvės kovų ir valstybes atminties komisijos posėdis (nuotolinis), kuriame buvo svarstomas A. Bubnio kandidatūros tinkamumas užimti Centro generalinio direktoriaus postą.

Svarstymo metu buvo paminėta mano, kaip buvusio Lietuvos Archyvų departamento direktoriaus, pavardė.

Prof. E. Jovaiša tarp kitų klausimų A. Bubniui pakartotinai uždavė Seimo posėdyje neatsakytą R. Žemaitaičio klausimą, ar A. Bubnys 1998 m. buvo atleistas ar pats atsistatydino is Lietuvos Ypatingojo archyvo direktoriaus pareigų?

A.Bubnys į šį klausimą atsakė trumpai, bet dviprasmiškai, leisdamas suprasti, kad dėl nesutarimų su manimi, nes aš vis tiek būčiau jį atleidęs iš Lietuvos Ypatingojo archyvo diretoriaus pareigų. Prieš tai, pristatomajame nenuotoliniame Seimo posėdyje, atsakydamas į minėtą R. Žemaitaičio klausimą, be kita ko, pasakė:

“Galų gale aš nebuvau atleistas, aš formaliai nebuvau atleistas, aš pats išėjau savo noru, tiesiog grįžau dirbti į Lietuvos istorijos institutą. Savo noru. Nors, aišku, jau buvo sudarytos tokios sąlygos, kad normalaus darbo nebuvo galima dirbti.”

Vos ne auka. Kaip buvo iš tikrųjų? Nesutarimų buvo. Skyrėsi mano ir A. Bubnio požiūriai darbo organizavimo klausimais, reiklumu visiems darbuotojams, jų darbo kokybei.

Taip jau atsitiko, jog, faktiškai, visas Ypatingojo archyvo tvarkymo darbas, net ūkinis aprūpinimas susikoncentravo mano rankose. Aš pas direktorių A. Bubnį, būdamas jo pavaduotoju, ateidavau su konkrečiais darbo organizavimo pasiūlymais. Būdavo visaip: A. Bubnys būdavo ir patenkintas ir ne, bet dėl daugumos klausimų susitarti pavykdavo.

Tačiau, mano nuomone, vienas labai svarbus klausimas, susijęs su darbuotojų darbo vertinimu, įstrigo nepajudinamai. Archyvo darbuotojams buvo mokamos premijos, menkos, bet visgi mokamos. Tačiau nebuvo jokio premijų mokėjimo reglamentavimo, nebuvo jokios sąsajos su darbuotojo darbo indėliu, su jo atsidavimu darbui. Kaip nebuvo jokių darbo vertinimo kriterijų, apskritai. Visa tai buvo A. Bubnio rankose. Ir man jo šiuo klausimu paveikti nepavyko. As daug kartu siūliau A. Bubniui pasinaudoti kitų Lietuvos archyvų darbo vertinimo patirtimi, bet buvau neišgirstas. Atvirai sakant, man neretai buvo gėda žiūrėti darbuotojams i akis.

Dėl A. Bubnio atleidimo ar atsistatydinimo.

A. Bubnys kalbėjo tiesą, sakydamas, jog atsistatydino pats, nelaukdamas atleidimo iš darbo. Bet klausiusieji jo paaiškinimų Seimo nariai ir
kiti galėjo susidaryti įspūdį, jog jis turėjo būti atleistas dėl, kaip minėjau, nesutarimų su manimi, tuo metu jau Lietuvos archyvų departamento direktoriumi, galima pagalvoti, kerštaujančiu už tuos nesutarimus.

Ne visai taip. A. Bubnys turėjo dvi drausmines nuobaudas.

Viena nuobauda – griežtas papeikimas buvo už Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Del Ypatingos reikšmės archyvinių dokumentų, esančių LR Vidaus reikalų ministerijoje, saugojimo sutvarkymo” neivykdymą. Kita nuobauda buvo susijusi su Lietuvos Ypatingojo archyvo patalpų apsaugos netinkamu organizavimu. Tokios nuobaudos vienasmeniškai, nepasitarus su kolegomis, neskiriamos, ypač, kai susirūpinimą išreiškė Vyriausybė.

Turėdamas šias dvi nuobaudas, A.Bubnys, matyt, nuogąstavo, jog Departamento direktorius gali ji atleisti iš užimamų pareigų. Galbūt, todėl jis ir jo vienminčiai, siekdami užbėgti tokiam įvykiui už akių, suorganizavo Departamento direktoriaus diskreditavimo kampaniją visuomenės akyse. Beveik du mėnesius tęsėsi ši arši kampanija: trys Lietuvos dienraščiai – Respublika, Lietuvos rytas, Kauno diena, radijas, televizija vos ne kiekvieną dieną skelbė  A. Bubnio ir kitų “aktyvistų” interviu, komentarus, sukeliančius įtarimus man nebūtais dalykais. Buvo net kreipimaisi į Seimą, Lietuvos prokuratūrą.

Vieno skundo Prokuratūrai vien pavadinimo užtenka suprasti autoriaus intencijai: „Dėl Antano Šoliūno nusavintų ir paslėptų ypatingos reikšmės dokumentų bylų”.

Mat 1998 m. pabaigoje, man jau būnant Departamento direktoriumi, atsitiktinumo dėka į mano rankas iš nepažįstamų žmonių pateko kelios
bylos, kurios, kaip paaiškėjo vėliau, buvo kažkada paimtos iš KGB archyvo. Gavęs tas bylas, atnešiau jas į Lietuvos Ypatingąjį archyvą.

Kadangi buvo vakaras, darbuotojų jau nebuvo, padėjau jas į seifą savo buvusiame kabinete priešais direktoriaus A. Bubnio kabinetą. Tai buvo
KGB agentų  bylos, apie kurias Lietuvoje dar nebuvo žinoma.

Seifas. Slaptai.lt nuotr.

Tos istorijos ir bylų paslaptyje nuo archyvų darbuotojų aš nelaikiau: apie tas bylas žinojo ne vienas žmogus, tame tarpe ir A. Bubnys.

Bet kai prieš mane buvo pradėta minėta diskreditavimo kampanija, jos dalyviams užteko “išradingumo” paskelbti, jog aš tas bylas pasisavinau ir paslėpiau.

Šioje istorijoje Prokuratūra tik skėstelėjo rankomis.

Juokingiausia, kad, nežiūrint visko, aš visai nesiruošiau atleisti A. Bubnio iš užimamų pareigų.

Minėtame Seimo komisijos posėdyje paskutinė, uždavinėjusi klausimus A. Bubniui, buvo Seimo narė Laima Andrikienė. Ar ištversite, Arūnai, – paklausė ji. Geras klausimas. 

2021.04.21; 12:50

print

Vienas komentaras

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *