Anykščių sakralinio meno centre – monsinjoro Alberto Talačkos 90-ųjų gimimo metinių minėjimas


Print

Lapkričio 19 d. 16 val. (Kristaus karakiaus šventės išvakarėse) Anykščių sakralinio meno centre buvo paminėtos mons. Alberto Talačkos 90- ųjų gimimo metinės.

Šventėje, kurią sukūrė knygos leidėjai, sakralinio meno centro darbuotojai, dalyvavo daugybė žmonių ir keli kunigai.

Buvo pristatyta nuostabiai gražiai išleista, brandi knyga – albumas „Sakralinio meno puoselėtojas Albertas Talačka“. Verta knygą ne tik pavartyti, bet ir skaityti, susimąstyti.

Dalyvaudamas galvojau, kaip kilnu, kad anykštėnai sugebėjo sukurti tokį centrą, paruošti tarsi dvasinį pokylį ir išleisti knygą tarsi paminklą A Talačkos pasiaukojusiam gyvenimui. Įdomiai ir gyvai vedė renginį Vytautas Balčiūnas, pakviesdamas kalbėti dirbusius ar labiau suėjusius su monsinjoras A. Talačka.

Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas Tomas Ladiga, akomponuojant pianistei Rūtai Blaškytei, paįvairino vakarą muzikiniais intarpais. O 18 val. visi susirinko į Anykščių Šv. Mato bažnyčią pasimelsti už didžio kunigo sielą, kad palaimintų amžinąja šviesa ir ramybe. Mišiose tardamas žodelį sakiau, kad tauta gyva kūryboje, kai dirba, kuria. Štai mons. A Talačka ir po mirties gyvas savo kultūriniu, dvasiniu indeliu miestui, Tėvynei. Miršta ideja, už kurią niekas nesiaukoja. O Kristui karaliui niekada nesustoja žmonijos procesija. Jam skamba Hosana Aleliuja. Prisiminimų pluoštelį pateikiau ir aš, buvęs jo mokinys – klierikas.

Šventoriaus senu taku į bažnyčią

Argi nėra mūsų gyvenimas – tai nuolatinis atsisveikinimas? Kasdien atsisveikiname su saule, o ryt – prasidės jau nauja diena. Taip kas vakarą mes sutiktus žmones, patirtus įvykius nugramzdiname į praeitį, palikdami išblėstančią juostą dienų. Tačiau yra žmonių, su kuriais buvo daug bendrauta, kalbėta, keliauta per keliasdešimt metų, tada jau tokie tampa likimo palydovais arba draugais, jeigu su jais buvo pasidalinta net  paslaptimis, linkėta vienas kitam tik gero. Jie gyvena širdyje, dažnai pabelsdami ilgesiu, prisiminimais, o kartais net širdgėla: buvo ir jau nebėra. Viskas pasiliko už durų amžiams užvertų. Tačiau žmogus išlieka gyvas kilniais darbais, idėja, kūryba, savo meile didžiajai Tiesai – tiek, kiek išeidamas palieka gražesnį ir laimingesnį pasaulį.

Pirmieji susitikimai

Prisimenu, turėjau apie 14 metų, kai pirmą kartą išvydau kunigą Albertą Talačką. Buvo iškeltas iš Anykščių parapijos ilgametis irgi geras, rūpestingas klebonas Vincentas Arlauskas ir jo vietą paskirtas A. Talačka klebono ir dekano pareigoms. Mėgdavau Šv. Mišiose dalyvauti pirmo suolo pakraštyje vyrų pusėje, o iš ten gerai matosi, kaip ateina kunigai iš klebonijos į zakristiją. Dažniausiai jis ateidavo drauge su savo tuometiniu vikaru Petru Budriūnu. Aukšti, liekni ramiais didingais žingsniais suklupdavo prie altoriaus švč. sakramento pasveikinimo maldai.

Taip ir stovi akyse tas sakralinis vaizdas – kunigas su juoda sutana, paskendęs maldoje, bažnyčios tyloje. Jau tada pastebėjau, kad jie buvo vieningi, darniai vykdė pastoracinį darbą. Vienas prie altoriaus, o kitas- klausykloje. Visada trise, nes Anykščiuose dar buvo altarista kanauninkas Jurgis Žitkevičius, labai mėgęs gėles ir sodą. Kai aš ateidavau į kleboniją, vasarą, dažniausiai matydavau ant suoliuko arba ant „sulankstamosios“ lovos pasislėpusį gėlyne ir skaitantį knygą. Labai greitai kunigai pastebėjo ir mane, nes jaunuoliai bijodavo nešti bažnyčioje vėliavų, o aš ne. Man patiko. Jau aštuntokas pradėjau galvoti apie kunigų seminariją. Taip pamažu pradėjau eiti prieš srovę.

Esant aštuntoje klasėje, 1970 m. lapkričio 3 d. mirė mūsų tėvelis Antanas. Džiugias jaunystės dienas sode, kuris juosė didelį namą Ubagevičiaus gatvėje prie šaltinio (gatvė buvo pavadinta nušauto komjaunuolio vardu) apgaubė gedulas. Tėčiui tebuvo tik 56 metai. Nesuspėjo sulaukti mano pirmųjų seminaristo dienų.

Miglotai beprisiminu paskutinę kelionę. Šlapdriba. Atrodo, kad gamta irgi verkė. Dalyvavo daug žmonių, jų tarpe seserų ir brolio kursų draugai – studentai. Šv. Mišias aukojo pats klebonas, pasakydamas gražų pamokslą. Velionis Antanas buvo darbštus, dirbo daug ir sudegė kaip žvakė. Jį kas sekmadienį matydavome šv. Mišiose… Išėjo į amžinybę mūsų geras parapijietis – lietuvis ir tikras katalikas. Atsisveikinimo liūdesį dar labiau dilgino choristų giesmė paskutiniąją valandą – amžintąjį atilsį. 

Motina pakvietė kunigus papietauti ir pabūti drauge namuose. Jie apsilankę, dar paguodė motiną ir mus visus, o po geros valandos, išėjo. Klebonas visiems girdavo mūsų šeimą. To nesakydamas, bet mintyse, gal būt, turėjo tai, kad nei vienas nebuvo nei pionieriumi, komjaunuoliu, nei partijos nariu ir visi vaikai studijavo be jų  „palaiminimo“…  Mamos žodžiai, „jeigu Dievas padės, kiaulės nesuės“ ugdė mūsų principingumą ir ryžtą nenusilenkti valdiškiems bedieviams.

Pirmasis, kuris atnešė man pasiskaityti LKB kronikos pirmąjį numerį, buvo kunigas P. Budriūnas. Tikriausiai, jis užbėgo pas mane apie 1972 metų vasarą, nes Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika pasirodė 1972 m. Jutau, kad vikaras tai daro su klebono žinia, bet į tuos dalykus jis neva nesikišo. O aš džiaugiaus, kad susiformavo jėga, kuri eina prieš komunistinę sistemą. Pralaužė geležinę sieną ir Vakarai kalbės apie religinę padėtį sovietinėje Lietuvoje. Dar labiau sustiprėjo noras siekti kunigystės, kad galėčiau pagaliau ir mokyklai „atiduoti“ už melą ir Dievo neigimą.

Kartą klebonas mane drąsino šiais žodžiais, „bus įtampos, agitacijos ir net pasiūlymų studijuoti, kur nori, …  tačiau jie nieko tau negalės padaryti. Tik neišsitark prieš valdžią, o kai būsi kunigu, tada turėsi galimybių daug padaryti gero“. Atrodo devintoje klasėje davė visoje mokykloje vyresnių klasių mokiniams rašyti temą „Šalia mokyklos – bažnyčia“.

Ot jaunimas pyko, kad ir jiems reikia vargti dėl manęs… Rašiau, kiek pamenu šitaip:„kur staigų vingį daro Šagalovo gatvė, kur stovi kuklūs, bet jau seni klevai, iškyla Anykščių bažnyčia. Laikas bėga, keičiasi kunigaikščiai, o ji tebestovi. Ir ideologinė kova tebevyksta. Šiuo metu netgi paaštrėjusi. Tikintieji pripažįsta, kad yra Dievas ir jis pasaulio kūrėjas, o netikintieji, kad materija davė gyvybei pradžią ir t. t“.  Žodžiu, aš neparodžiau, ar stosiu, ar nestosiu seminarijon. Niekada nei vienu žodžiu nekalbėjau prieš Dievą.

Tėvo netektis, liūdesys dar labiau skatino mane pamilti vienatvę, užsidaryti knygai ypač istorijos studijoms. Mokyklos vadovybė, komjaunimo darbuotojai sujudo, pradėjo daugiau persekioti. Viename komjaunimo susirinkime sakė: „žiūrėkite, kad neišeitų į kunigus“. Suaktyvino perauklėjimo pastangas, atrodo, dešimtoje klasėje už bažnyčios lankymą, motyvuodami, kad mažai dalyvauju užklasinėje veikloje, sumažino elgesį pažymiu trys. Klasės vadovė pergyveno, o aš pasakiau, „man tas pats“. Kažkokią mokytoją paerzinau, kad mokykloje persistengia, nes čia yra konstitucijos pažeidimas. Tačiau man visada patiko rusų kalbos mokytoja Dačiulienė, kuri sugebėjo įdiegti rusų literatūros klasikai meilę,  o prieš tai buvęs mokytojas kažko tai vis kabindavosi. Kai kurių mokytojų ateistinė laikysena, saugumo persekiojimai mane irgi užgrūdino, tapau šakotas visam gyvenimui.

Turėjau parašęs aštrius prisiminimus apie mokyklą, bet paskui pagalvojęs, beveik visus sudeginau. Juk lietuvių tauta yra ne didelė, mes turime atleisti, aš privalau skelbti nacionalinę vienybę. Ne visi mokytojai buvo širdyje užsikrėtę komunizmo šmėkla. Kiti tik dėl duonos kąsnio, o dar kita dalis slaptai praktikavo religines apeigas. O aš pats argi visur ir visada buvau geras? Gal dar per vaikiškumą, gal šiaip, iš įtampos, be reikalo susipykau su viena klasioke (apskųsdamas auklėtojai) ir nežinau už ką? Prisiminęs ją, gailiuosi. To nebepakartotum, jeigu sugrįžtų vaikystė.

Apsisprendus stoti į seminariją

Visą situaciją žinojo ir stebėjo parapijos kunigai. Truputį pradėjau slapukauti ir privengti, kad mokyklos „sargai“ nurimtų, pvz., po pamaldų, vėlų vakarą nueidavau pas savo bičiulį kunigą Petrą. O dieną vengdavau. Čia pat tekanti Šventoji upė, šlamantys medžiai, supantys šventorių, bažnyčios bokštai ir šviečiančios žvaigždės žadino nuostabią romantiką ir tikros kovos ilgesį, kad lig šiol negaliu užmiršti to tėviškės vaizdo.

Pamėgau skaityti knygas. O kunigas P. Budriūnas man parinkdavo knygų. Skaityk, kiek tik nori, gausi. Labai patiko Po kryžiaus vėliava apie šventuosius jėzuitus. Devintokas jau skaičiau A. Maceinos knygas, Tihamer Toth  Jaunuolio būdas, Jaunuolio kovos. Mąsčiau ir užsirašinėdavau Lelioto Gyvenimo problemos sprendimas. Gaila, kad šių dienų tikintis jaunimas beveik nesidomi šita literatūra. Nors kiek jas ar pavarto?

Per šventes klebonas pasikviesdavo mane pietų. Tada susėsdavome visi keturi prie stalo su mielu kanauninku Jurgiu Žitkevičiu, kuris buvo labai nekalbus, bet rodė džiaugsmą, kad stosiu į seminariją. Tik pamenu, kad kurių tai metų Kūčių išvakarėse jo gyvybė užgeso. O jo sesuo man atidavė velionio sutaną, kostiumą. Ilgai nešiojau, dėkodamas kanauninko seseriai už motinišką šilumą.

Paskui buvo altarista kunigas Jonas Uogintas ir klebonas A. Talačka girdavo jo muzikalumą: „girdite, koks gražus jubiliato balsas“. Charakteringa tai, kad kunigas A Talačka džiaugdavosi kitų geromis savybėmis, įvertindavo kitą. Jo žingsniai neužgoždavo šalia esančiųjų arba dirbančiųjų su juo. Jau devintos klasės mokinys aš buvau kunigams patikimas jaunuolis. Todėl klebonas dažnokai pamokydavo: „Tik tylėk mokykloje, nes apšauks reakcingu ir nepraleis į seminariją. Neparodyk, kad ilgiesi nepriklausomos Lietuvos laikų. Būk atsargus su draugais, nes apsups provokatoriai, gaudydami kiekvieną žodį. Ir nesijaudink dėl sumažinto pažymio. Tau jų nebereiks. Svarbu, kad galvą turi ant pečių“.

O man buvo proga paklausinėti apie Kenedžius, kas juos nušovė? Apie Vatikaną? Kunigai stebėjosi, kad aš tiek daug jau tada išmaniau politikoje. Jau tada supratau, kad politika yra didis menas, kuriuo gali padaryti daug gero savo tautai. Pagaliau atėjo ilgai lauktoji valanda –  išleistuvės ir aš sudiev, mokykla, ir sveika gyva, Alma Mater – seminarija.

Vieną rytą kunigas Petras nuvežė mane į seminariją Kaune įteikti dokumentus ir klebono liudijimą. Žinau, kad parašė: „Yra pastovus, žodžio nekeičia, pamaldus“. Prasidėjo laukimas, ar praleis? Buvau tik ką pabaigęs vidurinę mokyklą, ar tik ne sesers Vidutės vestuvių proga lankėsi pas mus jau kaip mūsų giminė Anykščių Švietimo skyriaus vedėjas Juozas Pakalnis. Jis užklausė, tai „kur Robertas stosi“? Aš atsakiau, „man atrodo, kad Tamsta jau žinote“.

Na ir prasidėjo auklėjimas, atkalbinėjimas, o aš tarsi didvyris, kad nieko jūs man nebepadarysite. Žinia žaibiškai paplinta po miestelį. Po kelių dienų šaukia mane į Vykdomąjį komitetą, aš pirmiau atsiklausęs kunigų, ir gavęs jų pritarimą, nuėjau. Laikaus ramiai. Auklėjo direktorius N, vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja N, dar kažkas buvo ir senas saugumietis. Jis bekalbėdamas išsitarė apie LKB kroniką, kad ir „A. Talačka čia yra prikišęs nagus. Sės visi į kalėjimą“.

Po geros valandos auklėjimo procedūros, klausia, „ką darysi, jeigu per konkursą nepraeisi?“ „Lauksiu nors ir 10 metų. Eisiu patarnauti mišioms“, – atsakiau. Tada saugumietis: „Gyvatė, gyvatė įlindo į tavo vidų“ . Jaunas esi ir nenorėsi sėdėti vienas, tada kiši pirštus, kur nereikia. Ir gausi. Mes susitvarkėme ne su tokiais kaip tu, su A. Sacharovu, su A. Solženycinu, susitvarkysime ir su tavimi“. Mano buvo paskutinis atsakymas: „Jeigu taip blogai, tai ko neuždarote seminarijos, tada aš ir nestočiau? O dabar, jeigu yra seminarija, tai turi būti ir seminaristų. Užsienyje giminių neturiu. Aš esu giliai tikintis ir noriu būti kunigu, tai ir viskas. Kokias čia man buržuazines nuotaikas peršate?“ „Taip, žinome, šeima tvarkoje“, – atsakė  saugumietis.

Šiandien gailiuos, kodėl nebuvo pagalvota užrašyti tokius pokalbius? Juk tai istorija, parodanti mažo žmogaus kovą su branduolinės agresyvios valstybės valdžia – su šėtono tarnais. Po pokalbio nuslinkęs į kleboniją, viską raportavau kunigams. O jie: „turėtų būti gerai. Dabar lauksime“. Ir štai apie rugpjūčio vidurį gaunu telegramą iš rektoriaus prof. kunigo Viktoro Butkaus: „Esate priimtas“. Pirmasis šaukdamas valio, pasveikino klebonas A. Talačka: „Bravo. Štai koks yra kelias į kunigystę, bet čia dar tik pradžia“.

Kai jau buvau seminaristas, A. Talačka yra sakęs: „Žinok, kunigų yra trys patys didžiausi priešai – tai saugumiečiai, moterys ir alkoholis. Šitų dalykų saugokis. Saugumiečiai keršis žiauriai, jeigu pasirašęs, netarnausi. O šiaip palįs, pasekios ir nustos verbuoti, nors dėmesio  jie tau nesumažins. Jie baisiai keršija tiems, kurie nusisuka, nebepranešinėdami. O moterys visada išduos, plepės, šantažuos, jau nekalbant apie sąžinės graužatį. Tada saugumiečiai sužinoję šias istorijas, pastatys ultimatumą: arba mums padedi, arba tave demaskuojame. Pastebėk, kad dažnai uolieji kunigai yra įvairiais būdais apšmeižiami“. Supratau, kad garbingas kunigas buvo teisus. Ir jis pats per visą gyvenimą taip laikėsi, kaip mokė kitus. Laimingas, kad šitų pamokymų neužmiršau gyvenimo kelionėje… Gal dulkių ir užkrito? Gal ir apsileidau, bet Anykščių bažnyčios bokšto kryžiai vėl atgaivina polėkį, vėl įžiebia jaunystės svajas.

Mons. A Talačka išliko idealistas

 Niekas neprieštaraus, kad mons. A. Talačka išliko jaunas savo dvasia, tikėjimu, viltim ir meile Kristui. Ištikimas be kompromisų. Ir jam buvo pasiūlyta važiuoti į Berlyną „ginti“ sovietinės taikos. Ne, A. Talačka niekada nevažiavo. Ten buvo tokia taktika. Berlyne Taikos Konferencijos pirmininkas suvažiavusiems taria, kad amerikiečiai ir visi imperialistai ruošiasi karui,  Tarybų Sąjunga myli taiką ir tautų draugystę, tad balsuojame, smerkdami imperializmą, kuris grasina sunaikinti visą pasaulį. Ir balsuoja, ir taip gimdavo Europos dvasininkų rezoliucijos, smerkiančios Vakarų pasaulį. „Rektorius Viktoras Butkus gali važiuoti, jis nors padaro daug gero seminarijai, o man, kas? Aš sėdžiu parapijoje ir niekur tarybinės propagandos nevarysiu“ ‚ – kartą išsitarė man klebonas.

Dėl dalyvavimo šiose konferencijose ne piktai „pašpilkuodavo“ kunigą Bronių Buliką, (kurso draugą), bet jį gerbė už originalumą, gabumus, poeziją. Dažnai jo lūpose skambėdavo pavardė kanauninko Petro Raudos, išėjusio iš kalėjimo, šviesuolio, Svėdasų klebono. Jis buvo kunigų tiesiog  idealas ir didžiausias valdžios tylus priešas. Nežinau, kiek jis buvo vienišas? Tačiau dažnai apsilankydavo kunigai Bronius Strazdas, Jonas Juodelis, kaimynių parapijų klebonai. Jis buvo papasakojęs apie apsilankymą iš JAV atvykusio kunigo Leono Zarembos, kurį labai gerbė.

Kunigą A Talačką mėgo intelektualai, kultūros darbuotojai. Kada tik lankydavosi rašytojas Juozas Baltušis Anykščiuose, jis visada pirmiausia sustodavo pas Anykščių kleboną, paduos bilietą į susitikimą, o paskui nuskuba – į savo renginį. Po vieno apsilankymo klebonas man sako: Žinai, Robertai, rašytojas kad kirto: “nebus komunizmo. Nė velnio, kaip gi jie dirba”?! Tais laikais daug įžymių žmonių varstė šios klebonijos duris. Jis draugavo ir su aktore Monika Mironaite. Ypatingai vertino skulptorių Vildžiūną. Klebonas šelpė gabius studentus. O kaip didžiavosi kalbininku Letu Palmaičiu. „Pagalvok, jis norėtų atgaivinti prūsų išnykusią kalbą“. Šiandien paskaitęs drąsius, pažangius šio mokslininko straipsnius, suprantu, kad neveltui klebonas domėjosi ir gerbė jį.

Per šventes, po pietų mėgdavo uždėti plokštelę kokios nors klasikinės muzikos: „na paklausykime, koks dieviškas grožis Ave, Maria giesmėje“. A. Talačka turėjo meninę sielą. Jis surinko brangių paveikslų kolekciją. (Reikia pažymėti nuopelnus ne tik A. Talačkos, bet ir įpėdinio klebono Stanislovo Krumpliausko bei tuometinės Kurijos, kad paveikslai liko išsaugoti, neišvaistyti ir šiandien yra miesto lobis – pasididžiavimas). Anykščių šventorius tapo lyg paminklų galerija. Ypač Rimanto Idzelio stacijos puošia šventorių. Ir tų, amžinai  užmigusių dvasininkų paminklai mena tautos ir miesto istoriją. Kartais per atostogas klebonas duodavo man kažką ir padirbėti, bet nedaug. Atnaujinau šventoriuje kunigų paminklų išblukusias raides, dažiau bažnyčios sienų panelį, sutvarkiau archyvus.

Anykščių klebonas visada atrodė aristokratiškas, didingas sielos ne mirtingumu ir gražia išvaizda, ramia laikysena. Jo dikcija ryški, aktoriška. Aš tai labai vertinu (ypač kai mano balsas dažnai yra pakimęs). Jo pamokslai buvo aktualūs. Kokia tai proga, jis cituodamas rašytojo Antano Vienuolio testamentą paskleidė mintį, kad ant jo kapo turi būti paminklas su kryžiumi, nes rašytojas buvo tikintis. Jis sekdavo spaudą ir atsakydavo į ateistų priekaištus.

Prisimenu, kaip rėžė apie Hitlerio padarytus nusikaltimus žmonijai ir drauge Bažnyčiai. Įsivaizduokite, kaip galima bendradarbiauti su naciais, jeigu jie naikino žydų tautą, kiek nukentėjo kunigų? Iš viso naciai nužudė įvairių tautybių apie 4000 dvasininkų. Dauguma žmonių, matydami vokiečių jėgą,  iš baimės tylėjo, bet tai nereiškia, kad jie pritarė Hitlerio politikai. Į istoriją įeina didvyriai, kovotojai. Gal būt šis klebonas ir įdiegė man jautrumą bei solidarumą žydų tautai, kad aš ėmiau daugiau domėtis Izraelio valstybe.  Pamilau Palestiną – Šventąją Žemę.

Mons. A. Talačka turėjo tvirtą charakterį, tikėjimo ir laisvės siekių principus. Kai Anykščių ligoninės vyr. gydytojas N. pastoviai trukdydavo aptarnauti ligonius, netgi imdamas šaukti ant atėjusio kunigo tada A. Talačka leido  tuometiniam vikarui Juozui Januliui kirsti pamokslą iš sakyklos apie persekiojimus: „Žinokite, jeigu kas nors man atsitiks, tai bus jų darbas“. Kunigo J. Janulio pamokslo turinys buvo perduotas  į LKB kroniką.

Kartą kunigas Petras pasikvietė mane, kad abu parašytume žinutę LKB kronikai, nes ligoninės vyr. gydytojas N. neįsileisdavo kunigo į ligoninę. Rašome, aptariame detales, o už lango „nekaltai“ praeina pats klebonas lyg nieko nežinodamas. Tylus, ramus. Buvo gera, kad nors tiek jau galėjau prisidėti prie švento reikalo. Vėliau paaiškėjo, kad tas vyr. gydytojas buvo išeikvojęs labai daug valdiškų pinigų, tai palankumą partijos jis norėjo pelnyti, persekiodamas kunigus, neįleidžiant norintiems ligoniams priimti sakramentų.

O klebonas buvo išmintingas ir ne karjeristas, jis darė tai, kas gyvybingai naudinga, reikalinga Bažnyčiai. Ant visų pareiškimų, kurie buvo sukurti LKB Kronikos Redakcijos, A. Talačka visada pasirašydavo. Nenoriu tiksliai išsitarti, bet kai tarybiniais metais Panevėžio  Kurija paspaudė dėl vieno dalyko, kad A. Talačka pasirašytų, jis ryžtingai atmetė. „Galite iškelti, nesvarbu kur, bet aš to negaliu daryti“. Jis buvo teisus. Ne pataikūnas. Tas man labai patiko. Įsivaizduoju šiandien, jeigu būtų gyvas, per pietus jis, tikrai, padejuotų pirmasis gal net ir tokiais žodžiais: Šiandien turime daug vyskupų, tačiau žmonių gyvybinės problemos aplenkiamos.

O Evangelijoje parašyta, kad „geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ (Jn. 10.11)  Kaip buvo galima tylėti, kai neaiškios kilmės pareigūnai Lietuvos elektros perteklių parduodavo į Baltarusiją už 4 centus, o iš savo piliečių plėšia po keliasdešimt centų. Šiandien šitie tarpininkai tapo turtuoliais, gavę dar atlyginimą naftos produktais. Arba kodėl austrai atmetė atominių elektrinių statybas referendume ir ten elektra dar pigesnė?

Kodėl Europos Sąjungos ponai nepadeda mums blokuoti Lietuvos pašonėje atominių elektrinių statybas. O dar Nerim tekės panaudotas elektrinėje vanduo. Kas užtikrins ypatingai “aukštos technologijos” atominių elektrinių saugumą? Argi mes triušiai, kad leidžiama V. Putinui šantažuoti mus??? Tikrai, jis taip tiesiai pareikšdavo savo mąstymą kambario artimųjų tarpe… Taip, jis buvo kritiškas ir logiškas, bet labai atsargus ir gerbiantis Bažnyčios autoritetą. Ir man tą įdiegė, kad blogas paukštis, kuris teršia savo lizdą…

Su žmonėmis jis buvo taktiškas, neužrėks, nepavėluos į pamaldas. Ne gobšus, nenurodydavo taksų už mišias, bet gavęs pinigą jį taupė, kad ką nors gražaus padarytų bažnyčiai. Taigi mons. A. Talačka darbais mylėjo Bažnyčią, Lietuvą, kuri glūdi kiekviename žmoguje. Jis didžiavosi, kad visi generolo Ladygos giminaičiai yra tikintys, patrijotai. Daug žinojo detalių iš prieškarinės Lietuvos istorijos.

Kartą jis sako, kad jam studijuojant tarpukario metu seminarijoje, jau tada jis suprato, kad yra vienas seminaristas ruošiamas būti Maskvos agentu… paskui tai pasitvirtino iš jo darbų“. Su pašaipa atsiliepdavo apie išdaviką generolą Vincą Vitkauską, kuris buvo padarytas sovietinės Lietuvos kariuomenės vadu. Aš retkarčiais drįsdavau ir pasiginčyti dėl politinių įvykių ar santvarkos ir kaip reikia su ja kovoti. Nepykdavo, bet laikėsi savo linijos. Sakydavo man: „svarbiausia privalai dirbti pozityviai, kad žmonės įtikėtų į Kristų. O tie „karštuoliai“ (bendra pravardė kovotojų kunigų, kuriuos jisai dvasia palaikydavo), kartais ima ir nori pasirodyti, kad jie esą didvyriai, kovojantys su valdžia. Laikas viską išryškins. Tu dirbk tyliai, o jeigu trukdys, tada pamatysi, kokia kovos forma bus efektyvesnė“.

Per vasaros atostogas aš mėgdavau aplankyti pažįstamus kunigus, ypač kilusius iš Anykščių. Jeigu paprašydavau išleisti šv. Kalėdas ar šv. Velykas sutikti kitur, klebonas likdavo labai nepatenkintas. Vieną kartą replikavo: “Savas klierikas per šventes turi būti namuose“. Vėliau supratau, kad jis sakė tiesą. Kaip šiandien prisimenu Panoterių kleboną Vytautą Pesliaką. O buvo jumoristas, žinovas apie valdžią, bažnytinio gyvenimo įvykius ir broliškas kaip tikras anykštėnas. Sovietinės valdžios jis buvo laikomas reakcingu kunigu, o mūsų sąmonėje, tai reiškia geras kunigas. Tokie vizitai labai praturtindavo dvasinį ir tautinį pasaulį. (Graužia nerimas, kad lig šiol neištesėjau pažado dažniau apsilankyti Panoteriuose. Taip jau yra, kad vis žmogus nesuspėji, o paskui lieka nutilęs paskutinis neištartas žodis). 

O klebonas A Talačka sakydavo: „Žiūrėk, tie karštuoliai dar gali tau pakenkti. Saugumas pastebės, kad nuolat leki pas juos, o paskui kulto įgaliotinis lieps vyskupams neduoti tau šventimų. Pakentėk, kai būsi kunigu, tada jau nieko tau nebepadarys“. Tačiau, kai pasakydavau, kad rytoj noriu važiuoti pas Vyskupą Julijoną Steponavičių į Žagarę arba noriu aplankyti  Vyskupą Vincentą Sladkevičių Nemunėlio Radviliškyje, (paskui buvo perkeltas į Pabiržę).

Jis mielai leisdavo, palydėdamas šiais žodžiais: „Verta, tačiau „draugai“ užfiksuoja ten apsilankančius, o jeigu jie norės, tai ir girdės pokalbius. Turėk omenyje“. Visada kalbėdavomės su vyskupais lauke, vaikščiodami. Sugrįždavau po tokių susitikimų, kaip po rekolekcijų. Tebesaugau šių šventų Ganytojų sveikinimus, jie tapo šiandien man relikvijomis. O A. Talačkos pamokymuose jutau jo tėviškumą bei rūpestį.

Kelionėse jis truputį sustodavo prie ežero ar upės. Mėgdavo pasiimti mane į Burbiškį Šv. Mišioms patarnauti. Važiuojant sakydavo: „žiūrėk į gamtą, į debesis, saulėlydį, koks grožis, gal kils mintis naujam eilėraščiui“? Kokia gi mano čia poezija? Tačiau jis skatino mane rašyti ir ruošė prasmingam kunigystės darbui.

Per primicijas, kurios vyko Anykščiuose 1979 m birželio 10 d. klebonas sveikinimo kalboje palinkėjo būti „geru kunigu. Tai svarbiausia, bet ir neapleisk studijų. Linkiu įsigyti licenciatą Kaune, o daktaratą – Romoje“. Negaliu užmiršti tų valandų, tų pirmųjų kunigystės dienų. O klebonas trumpai: „taip turėjo būti. Eik ir mokykis, ruoškis tolimesnėms studijoms“.

Kai jau dirbau kunigu Krekenavoje ar Panevėžyje, nors ir esu namisėda, bet susitikdavome dažnokai. Tėviškėje tėvų kapai, čia gyvenantys sesuo Vidutė ir brolis Vidmantas, o dar kiti reikalai atvesdavo į Anykščius. Ir užsuku senu taku pro klevus į medinę kleboniją, o paskui ir tuoj pat pas jubiliatą A. Talačką į Šaltinio gatvę, nes ten buvo persikėlęs užbaigti gyvenimą.

A.Talačkos atsisveikinimas

1995 m. mons. A. Talačka atsisakė klebono pareigų ir džiaugėsi, kad naujasis klebonas Stanislovas Krumpliauskas yra geras administratorius, gražiai tvarko, remontuoja bažnyčią. Jis ne vieną kartą taip buvo išsitaręs: „O Stasiukas sugeba, jis moka bendrauti ir su žmonėmis“… 

Jubiliatas visada laukdavo manęs grįžtančio iš Romos. Kol turėjo sąmoningumą ir sveikatos kalbėti, sakydavo: „Tiek suremontavęs bažnyčių, dabar atsiimk moksluose. Siek toliau“. Jutau, kaip kančia jį alina, bet kentėjo tyliai ir oriai. Vėliau supratau, kad ir dėdė J. Pakalnis, gyvenęs priešais jubiliato namą, laukdavo manęs su seserimi Vidute ateinant. Jis storu balsu, truputį išdidus, bet širdyje geras žmogus pagirdavo A. Talačką: „visada mes su juo buvome geri kaimynai. Čia tai bent kunigas“… O turėjau ir aš pripažinti  buvusį tų laikų veikėją, kad jis yra taip pat labai geras žmogus. (Vienuolėms net grėblių kotus pataisydavo, padėdavo buities dalykuose).

Sunkiausia prisiminti paskutines didžiules iškilmes, kai 1997 m vasarą mons. A Talačka šventė savo kunigystės 50 metų jubiliejų. Tada su draugu italu Gino Biagi  dalyvavome šventėje. Po šv. Mišių pasipylė sveikinimai, jaunimo chorų giesmės. O jubiliatas nulenkęs galvą verkė, slėpdamas ašaras, nes jautė, kad tai paskutinė jo gyvenime tokia įspūdinga šventė lyg gulbės giesmė. Italas, besiklausydamas jaunimo balsų man sužnabždėjo: „Dabar žinau, kas sugriovė komunizmą“. Ir kai tik per jubiliejinius metus Romoje sutikau savo draugą, jo buvo pirmas klausimas, ar dar turite tiek daug jaunimo, kaip tada mačiau gražiai giedančius Anykščių bažnyčioje?

Aš atsakiau taip, turime, bet mons. A Talačka jau iškeliavęs į amžinybę… O koks buvo nuostabus žmogus ir koks man buvo įsimintinas, mielas susitikimas  Anykščiuose. 1999 m gruodžio 16 d Anykščių kapinėse, prie savo sesers palaikų, išaugo naujas kapo kauburys iškilaus lietuvių tautos dvasininko Alberto Talačkos. Kaip gaila, kad ta vyresnių kunigų karta jau išėjusi ir mes pasigendame asmenybių. Tad kol turime gyvus, nusilenkime jiems. Žmonės susigraudena, matydami, kada mons. A. Svarinskas, tikrasis tautos kankinys per tautines šventes sėdi Vilniaus katedros suole su moterėlėmis, o diplomatai –  aukoja šv. Mišias už Tėvynę.

Džiugu ir prasminga, kad įpėdinis kanauninkas, dekanas St. Krumpliauskas kasmet gruodžio pradžioje daro mirties paminėjimą tiek kunigo A. Talačkos, tiek savo tėvelių. Ir susirenka daug žmonių, nes jie yra pasiilgę. Sveikintina, kad anykštėnai sukruto ir išleido knygą apie A Talačką, nes kiekviena knyga liudija tautos nueitą kelią, kiekvienas žmogus yra istorijos dalelė. O aš tik prisiliečiau bendrais bruožais prie šio kunigo vidinio portreto. Kiti rašantys jį papildys, sudės datas ir pavardes, kad išeitų teisingas ir ryškus paveikslas Lietuvos žmogaus. Kai tik turėsiu laiko, dar perversiu albumus, vėl prabėgs prisiminimų vaizdai. Ilgai žiūrėsiu į primicijų nuotraukas, kuriose yra mons. A Talačka ir mano mama, giminės.

Kada juos prarandi, tada pajauti, kad „ilgesys ta giesmė“. Taip jau yra, kad iš gyvenimo telieka sauja pelenų. Tačiau tarp pirmo saulėtekio ir paskutinės vakaro žaros yra gyvenimo šventė, kuriai esame visi pakviesti. Tik nežinai, kada suskambės atsisveikinimo varpas? Todėl skubėkime gyventi, dar padainuokime apie laisvą Lietuvą, nupinkime gintarinę pilį, kad sugrįžtų vaikai iš viso pasaulio Tėvynėn ir vėl sodintume drauge liepas ir ąžuolus ant Šventosios ir Nemuno krantų. Žmonės, maldauju,  kad neužželtų jūsų takas į Viešpaties namus. „Ateikite visi, kurie vargstate ir prislėgti. Aš jus atgaivinsiu“, – kviečia Kristus iš šios didingai nuostabios bažnyčios altoriaus tylos. Taip aukštai iškilę Bažnyčios bokštai tenukreipia mūsų žvilgsnius į dangaus mėlynę, kad žemėje kurtume meilės, tiesos ir gėrio karalystę. O ne užsiimtume velnių muzikos garsais.

Mielas Tėve Albertai,  pasimelskite, kad Viešpats globotų Panevėžio vyskupiją, nes jūs visada labai pergyvendavai dėl Bažnyčios problemų. Dabar padėk mums išprašyti palaimos motinai Bažnyčiai. Tu viską iš amžinybės matai žymiai geriau negu mes čia ir viską surašytume.  Užbaigiant, aš drįsiu pasirašyti su visais titulais, atsidėkodamas Jums, kad man  įžiebėte meilę mokslams ir sustiprinote dvasią gyvenimo kovai. 

Nuotraukoje: straipsnio autorius, Bažnytinės  ir civilinės teisės dr., italų civ. t. dr., teologijos lic. doc. kanauninkas Robertas Pukenis.

2011.12.02


Prisijunkite prie diskusijos