Apie Algirdą Brazauską ir “grupę draugų”. Iš prisiminimų apybraižos “Grįžtu į vakardieną”, už kurią G.Ferensienė buvo pašalinta iš Socialdemokratų partijos


Print

Kaip šiandien menu: visų žmonių veidai linksmi, nes visa Lietuva ruošėsi nepakartojamam mitingui Vingio parke. Visi išsipuošę, vienas su kitu draugiškai plepa, juokauja – vos ne viena šeima! Pasipuošėm ir mes su Algirdu Ferensu ir Algirde, nes nuotaika tokia pakili, kad niekas namuose nesulaikys. Netikėtai atėjo aukštu žemiau gyvenęs kaimynas – pirmasis komunistų partijos sekretorius Algirdas Brazauskas su Julija. Atsinešė konjako butelį “Belyj Aist” (šį konjaką atsiveždavom iš Maskvos).

Kadangi atėjo svečių, tai Algirdas pasiliko namuose. Ant stalo skubiai paruošiau lengvų valgių. AMB kalba apie įtemptą padėtį komunistų partijos gretose ir kad ruošia kitą partijos pavadinimą. Aš jam ir sakau: “Ateikit rytoj į mitingą Vingio parke, bus gi be galo įdomu.” Jis iš karto sako: “Kas mane leis, čia reikia, kad nutartų biuro nariai…” O aš: “Ateikit, taip žmonės nori…”

Man tada pasirodė, kad jis abejoja ir nenori išsišokti, nes nežino, kur pakryps jo reikalai. Jis gi Lietuvos Respublikos komunistų partijos sekretorius. Tvirtai manau, kad pasitaręs telefonu su kai kuriais biuro nariais, nedrąsiai atslinko. Nuo įtūžusios minios, kuri spjaudė ir pravardžiavo komunistu, jį gelbėjo Vytautas Petkevičius. Taip ir liko ant scenos AMB stovėti už Vytauto Petkevičiaus nugaros.

XXX

Ir štai 1989 metų rugpjūčio 23 diena. Užbėgau Akmenų gatvėje pas kaimynus Brazauskus, Rusenkas, Songailas kviesti į Baltijos kelią… bet nieko nepešiau (kadangi nei jie, nei jų vaikai nesiruošė eiti), nukūriau prie savo bičiulių, su kuriais buvau susitarusi prie Aukščiausiosios tarybos. Algirdas Ferensas vis pristabdo mane ir apeliuoja, kad neįsivelčiau į kokią nors istoriją ir liepia pagalvoti apie mergytę.

XXX

1991 metų sausio 13 diena – žiūrime televiziją iki paskutinių diktorės Eglės Bučelytės žodžių: “Jau girdžiu, kariškiai vaikšto televizijos koridoriais…” ir užgęsta ekranas.

Išpuolam į gatvės pusės balkoną… Gerai girdėti, kaip važiuoja Sierakausko gatve tankai…

Atsidaro mūsų durys (nes jų nerakindavome), ir pridusęs, persimainęs įeina AMB su Julija. A.Ferensas nustebęs klausia: “Tu ne darbe?” Jis gi Respublikos vadovas, atsakingas už visą tvarką. Davė suprasti: “Nelįsiu ir nesikišiu, dar neaišku kuo viskas gali baigtis…”

AMB atidaro atsineštą konjako “Belyj Aist” butelį. Dar pasiskambina namuose tūnantiems L.Šepečiui, A.Beriozovui – pasisako, kur esąs…

…Kai aš girdėjau per televiziją aiškinant, atseit AMB buvęs kabinete ir palaikęs ryšį su Maskva, nes kiekvienu momentu galėjęs paskambinti M.Gorbačiovas, man šis melas sukėlė tokią nuostabą – koks jis atsargus ir apdairus, bet nesumetė, kad dar yra gyvų liudininkų…

Todėl galiu tvirtai sakyti, kad tie aukšti pareigūnai, kurie tūnojo po krūmais ir nerizikavo savo gyvenimu, kur kas daugiau laimėjo už tuos, kurie diena iš dienos budėjo prie televizijos ir Aukščiausiosios tarybos.

Vardiju: L.Šepetys lengvai tapo signataru (tik dėl parašo!), be to, įsigijo Čiurlionio gatvėje sklypą, pasistatė namus ir drąsiai gali sakyti: “Ir aš kovojau už Lietuvos nepriklausomybę.”

AMB melas nesutrukdė tapti prezidentu ir naudotis ne tik visomis regalijomis, bet ir privilegijomis. AMB ištikimam tarnui V.Beriozovui – nerizikuojant – po to įsikurti Turniškėse.

Jie visi niekuo nerizikuodami daug laimėjo!!!

XXX

Su liūdesiu tenka pastebėti, kad šiuo metu mūsų valstybę valdo ir “puoselėja” grupė partijos “draugų”… Valdininkai meistriškai įvaldę dvigubus standartus: viena daro, kitą sako, o trečia dar laiko mintyse. Jie žaidžia užkulisinius žaidimus. Viskas įslaptinta nuo piliečių po grifu “Visiškai slaptai”, slapstosi po konfidencialumo sąvoka: parduodama “Alita”, “Mažeikių nafta”, sudaromas slaptas “LEO” sandoris… – žmonės neturi žinoti, kaip ir kur išgaravo komjaunimui (LKJS), rajkomams, gorkomams priklausę pastatai (t.y. viešbučiai, poilsiavietės…), kur nukeliavo pionierių stovyklų poilsiavietės? Kur??? Kas išdrįs atsakyti?

XXX

Didesnė visuomenės dalis jaučiasi teisiškai nesaugi, nes teismai gina nomenklatūros interesus. Daugelis piliečių nemato gyvenimo perspektyvos (daug kartų buvo apgauti: bankai, vagnorkos, privatizacija). Ir kol teismų kompetencija ritasi į nuokalnę, bylų sprendimai priklauso nuo politikų (asmeninių skambučių, pasišnibždėjimų), tol sąvoka teisinė valstybė Lietuvai yra visai svetima. Tik imituojama teisinė valstybė, apglaistyta įstatymais. Puikiai yra visiems žinoma, kad teisėjai, advokatai, tardytojai, prokurorai, muitininkai tapo vienu klanu. Jie visi labai susiję su nusikalstamu pasauliu ir aukštąja valdžia, nors “elitas” turėtų bijoti rinkėjų, tačiau jie spjauna į rinkėjus (patenka pagal sarašus)… Jie bėgioja iš partijos į partiją ne dėl ideologinių paskatų, o dėl išskaičiavimų. Kodėl užmiršta Rezoliucija nr. 19 “Dėl privilegijų ir nomenklatūros likvidavimo? Ši vis labiau klesti…

(Goda Ferensienė “Grįžtu į vakardieną”, Charibdė, Vilnius, 2009)

2010.04.30


Prisijunkite prie diskusijos