Apie azerbaidžaniečių tautos tragediją – be nutylėjimų ir cenzūros


Print

Tuo tarpu apie azerbaidžaniečių tragediją nežinojau nieko. Nors Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininką M.Gamzajevą pažįstu ne vienerius metus, nors stengiuosi nepraleisti nė vieno M.Gamzajevo organizuojamo renginio, nors spaudoje esu paskelbęs ne vieną išsamų M.Gamzajevo interviu. Apie kovo 31-osios reikšmę ir svarbą azerbaidžaniečių tautai sužinojau tik šiemet, 2009-aisiais. Dabar aišku, kodėl Lietuva beveik nieko negirdėjusi apie iš gimtųjų namų išvarytus, nužudytus, suluošintus milijonus azerbaidžaniečių. Oficialusis Baku savo tautos genocido kaltininkais įvardina armėnų nacionalistus, kurie paramos nuolat sulaukdavo iš Rusijos. Žodžiu, mažų mažiausiai viena itin įtakinga pasaulio valstybė – Rusija – suinteresuota, jog kovo 31-oji pasaulyje iš viso nebūtų minima. Niekur niekada. Pačiu blogiausiu atveju – tegul bus minima kuo kukliau ir tyliau.

Gintaras VISOCKAS

Kovo 31-ąją Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas Mahiras Gamzajevas pakvietė į renginį, kuris paliko gilų įspūdį. Oficialiai renginys vadinosi azerbaidžaniečių tautos genocido dienos minėjimu. Prisipažinsiu, iki tol buvau susipažinęs tik su armėnų tautos kančiomis, patirtomis dėl turkų agresijos praėjusiais šimtmečiais. Puikiai prisimenu oficialųjį armėnų tautos genocido dienos minėjimą Lietuvos Seimo rūmuose, kur gausiai dalyvavo Lietuvos parlamentarai. Prisimenu ir oficialius Turkijos protestus, skelbiamus tarptautinėje arenoje, esą armėnų tautos genocido negalėjo būti. Suprask, tuo metu tarp Turkijos ir Rusijos vyko nuožmus karas, o armėnai ir ginklu, ir morališkai rėmė Turkijos priešininkę Rusiją. Taigi turkai kariavo ne prieš taikius, bet prieš ginkluotus armėnus. Prisimenu ir vizitą pas nepaprastąjį ir įgaliotąjį Turkijos ambasadorių Lietuvoje Oguz Ozge, kuriam buvau pateikęs klausimą apie armėnų tautos genocidą, į kurį ambasadorius, mano nuostabai, sutiko atsakyti. Ambasadorius O.Ozge akcentavo tuos pačius momentus: Turkija ir Rusija ne sykį tarpusavyje kariavo, armėnai buvo ištikimi Rusijos sąjungininkai, todėl būtų keista, jei karo metu turkai būtų mylėję savo mirtinų priešų šalininkus armėnus.

Rusijos interesas: „kuo kukliau ir tyliau“

Tuo tarpu apie azerbaidžaniečių tragediją nežinojau nieko. Nors Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininką M.Gamzajevą pažįstu ne vienerius metus, nors stengiuosi nepraleisti nė vieno M.Gamzajevo organizuojamo renginio, nors spaudoje esu paskelbęs ne vieną išsamų M.Gamzajevo interviu. Apie kovo 31-osios reikšmę ir svarbą azerbaidžaniečių tautai sužinojau tik šiemet, 2009-aisiais. Dabar aišku, kodėl Lietuva beveik nieko negirdėjusi apie iš gimtųjų namų išvarytus, nužudytus, suluošintus milijonus azerbaidžaniečių. Oficialusis Baku savo tautos genocido kaltininkais įvardina armėnų nacionalistus, kurie paramos nuolat sulaukdavo iš Rusijos. Žodžiu, mažų mažiausiai viena itin įtakinga pasaulio valstybė – Rusija – suinteresuota, jog kovo 31-oji pasaulyje iš viso nebūtų minima. Niekur niekada. Pačiu blogiausiu atveju – tegul bus minima kuo kukliau ir tyliau.

Nerekomendavo rodyti išsamesnio dokumentinio filmo

Beje, azerbaidžaniečiams itin skaudi data, skirtingai nei armėnų tautos tragedija, kovo 31-ąją Vilniuje ir buvo paminėta kukliai, tyliai, be pompastikos. Paminėta ne Lietuvos Seime, o nedidelėje Genocido aukų muziejaus salėje Vilniuje. Iš Seimo narių minėjime dalyvavo tik konservatorių – krikščionių demokratų atstovas Jurgis Razma. Minėjimo metu buvo parodytas dokumentinis vos 14-os minučių trukmės dokumentinis filmas, pasakojantis apie armėnų padarytas skriaudas azerbaidžaniečiams. Pasižiūrėjus tą filmą buvo galima susidaryti nuomonę, kodėl kilo nesutarimai tarp azerbaidžaniečių ir armėnų 1905 – 1906, 1918 – 1920, 1947 – 1952 ir 1988 – 1994 metais. Tačiau azerbaidžaniečiams tądien „kažkas iš viršaus“ vis dėlto nerekomendavo parodyti išsamesnio, konkretesnio dokumentinio filmo apie jų tautos kančias. Vadinamoji žiauresnioji versija vos dešimčia minučių ilgesnė už vadinamąją švelnesniąją versiją. Ją peržiūrėjau jau namuose. Tačiau taip ir nesupratau, kodėl pastarosios nebuvo galima parodyti demokratinėje, skirtingas nuomones toleruojančioje visuomenėje. Ypač tokioje nedidelėje, specifinėje vietoje kaip Genocido aukų muziejaus konferencijų salė. Žiauresnioji versija tikrai nekurstė neapykantos nei armėnų, nei rusų tautai. Tiesiog į praėjusių šimtmečių įvykius joje pasižiūrėta truputį konkrečiau, pavyzdžiui, išryškinant kai kuriuos kankinimo atvejus bei itin negatyvų Rusijos vaidmenį 1988 – 1994-aisiais metais.

Užtarimo sulaukdavo Kremliuje

Žiauresniąją versiją pasižiūrėjus tampa akivaizdu, kad oficialusis Kremlius ir ginklais, ir instruktoriais, ir amunicija rėmė būtent armėnus, o ne azerbaidžaniečius. Tame filme kritikuojamas Josifas Stalinas, 1948 – 1953 -aisiais metais iš gimtųjų žemių priverstinai iškeldinęs apie pusantro šimto tūkstančių azerbaidžaniečių, kad jų žemes galėtų atiduotų armėnų tautybės atvykėliams. Tame filme nuvainikuojamas ir tuometinis SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas, akivaizdžiai stojęs armėnų, o ne azerbaidžaniečių pusėje. Karinio konflikto dėl Kalnų Karabacho galėjo ir nebūti, jei tuometinis SSRS lyderis M.Gorbačiovas būtų rūpinęsis abiejų konfliktuojančių tautų interesais. Ten itin konkrečiai kalbama apie tai, kad dėl agresyvių Armėnijos veiksmų vien 1988 – 1994 -aisiais Azerbaidžanas neteko apie 20 proc. pačių derlingiausių, pačių vertingiausių savo žemių, kad būtent dėl šio konflikto 700 tūkst. azerbaidžaniečių buvo ištremti iš savųjų žemių, 20 tūkst. mirė, 50 tūkst. tapo neįgalūs, 200 tūkst. patyrė įvairiausių sužalojimų, o beveik 5 tūkst. dingo be žinios arba pakliuvo armėnams į nelaisvę. Toje versijoje kalbama ir apie tai, kad praėjusiais šimtmečiais azerbaidžaniečiai iš viso patyrė keturis genocidus, kurių metu buvo nužudyta, suluošinta arba iš gimtųjų namų ištremta per du milijonus žmonių.

Nepatenkinta Rusijos ir Armėnijos ambasados

Azerbaidžane ši diena oficialiai minima nuo 1998-ųjų, kai tuometinis šios šalies prezidentas pasirašė specialųjį dekretą, tvirtinantį, jog azerbaidžaniečiai XX amžiuje patyrė net keturis genocidus. Lietuvoje ji viešai paminėta tik šiemet, nors, kai kurių azerbaidžaniečių teigimu, „būta pastangų ją Vilniuje minėti ir anksčiau“. Tačiau anksčiau tos pastangos buvo bevaisės. Azerbaidžaniečių teigimu, jie susilaukė didelio spaudimo tiek iš Rusijos, tiek iš Armėnijos ambasadų Vilniuje bei iš proarmėniškai nusiteikusių Lietuvos parlamentarų. Šiemet paminėti kovo 31-ąją Lietuvos azerbaidžaniečiams vis tik leista. Tiksliau tariant, netrukdyta. Renginį organizavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGTC), Baltijos azerbaidžaniečių kongresas (BAK) ir Lietuvos azerbaidžaniečių bendrija (LAB). Renginio svečius sveikinęs Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas Mahiras Gamzajevas pažymėjo, kad ši diena pasirinkta todėl, kad būtent 1918 metų kovo 31 dieną raudonieji komunarai, vadovaujami Stepano Šaumiano ir Anastaso Mikojano, „įvykdė žiaurius nusikaltimus“. Pasak LAB pirmininko M.Gamzajevo „nuo žemės paviršiaus buvo nušluotos ištisos gyvenvietės, todėl Azerbaidžano Respublika, būdama 1918-1920 m. egzistavusios demokratinės valstybės teisių perėmėja, ir pagerbia visus žuvusius azerbaidžaniečius būtent kovo 31-ąją“. Armėnų ir azerbaidžaniečių tautų tarpusavio kiršinimu buvo suinteresuota tuometinė SSRS vadovybė. Artėjančios socialinės ir ekonominės katastrofos akivaizdoje buvo nutarta žmonių nepasitenkinimą ekonomine padėtimi pakreipti Kremliui naudinga kryptimi, dirbtinai sukuriant „priešo įvaizdį“. Kitaip neįmanoma paaiškinti tokio fakto, jog vos tik susikūrę sukarinti armėnų būriai jau buvo gerai apginkluoti, turėjo ne tik šaunamųjų ginklų, bet ir karinės šarvuotos technikos bei karinių sraigtasparnių. Neįtikėtina, kad centralizuotos sovietinės imperijos sąlygomis būtų galėjusios natūraliai susikurti kokios nors nelegalios ar pusiau legalios ginkluotos formuotės“, – pasakojo LAB lyderis M.Gamzajevas.

Deformuotas realistinis tiesos suvokimas

Istorinį pranešimą kovo 31-ąją perskaitė Tautinių bendrijų tarybos koordinatorius Imantas Melianas. Jis akcentavo, kad „ilgą laiką dominavęs armėnocentristinis aptariamų įvykių vertinimas smarkiai deformavo realistinį istorinės tiesos suvokimą daugelyje Vakarų šalių, įskaitant Lietuvą“. Pasak I. Meliano, dažnas Lietuvos gyventojas yra girdėjęs apie XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje Osmanų imperijoje vykusį armėnų tautos genocidą. Tačiau Lietuvoje žymiai mažiau žinoma apie daugmaž tais pačiais metais ir jau mūsų laikais vykusį azerbaidžaniečių tautos genocidą. I.Melianas pabrėžė, kad etniniai valymai, kurių metu tam tikrų teritorijų etnodemografinė situacija pakečiama išnaikinant ir išvarant ankstesnius šių teritorijų gyventojus, visuotinai pripažįstami genocidu, kitaip tariant, viena iš jo atmainų – etnocidu. „Tai – nusikaltimas prieš žmoniją ir žmogiškumą, kurio negali pateisinti jokie tikri ar menami istoriniai, etnologiniai, religiniai ir kitokie argumentai, todėl ir panarmėnistų vykdytas azerbaidžaniečių (ir kitų islamą išpažįstančių Azerbaidžano tautų atstovų) genocidas nėra ir negali būti „teisingesnis“ negu pačios armėnų tautos patirtas genocidas, o „Didžiosios Armėnijos“ sukūrimo planas, kuris buvo realizuojamas vykdant etninius valymus, primena nacių valdomos Vokietijos „gyvybinės erdvės“ („Lebensraum“) išplėtimo teoriją ir praktiką. Tačiau didžiausia bėda ta, kad Armėnijos nenoras pripažinti savas klaidas bei didelis oficialiojo Jerevano nenoras ieškoti taikių derybų su azerbaidžaniečiais sudaro sąlygas Kaukaze šeimininkauti Rusijai, kuri šiame regione siekia savo destruktyvių geopolitinių tikslų.

Pirmasis genocidas – vardan Didžiosios Armėnijos

Pasak politologo I.Meliano, azerbaidžaniečių tauta genocidą praėjusiame amžiuje patyrė ne vieną kartą. Pirmasis genocidas įvyko1905 – 1906 -aisiais „Didžiosios Armėnijos vardan“. Pasinaudodamas 1905 – 1907 metų revoliucijos Rusijoje iššauktu chaosu, sukarintas armėnų nacionalistų judėjimas „Dašnakcutiunas“ sėkmingai realizavo savo programines nuostatas. 1905 metų vasario 6 – 10 dienomis „Dašnakcutiuno“ smogikai, finansuojami verslininkų Balabeko Lalajevo, Artiomo Babajanco, Isajos Ter – Osipovo, Akopo Muradiano, Grigorijaus Sarkisianco, Kareno Saakianco, Baku mieste nužudė apie 100 žmonių. Vasario pabaigoje Baku įvykiai pasikartojo ir Jerevane, vėliau – Nachičevanėje ir Zangezūre. Iš viso 1905 – 1906 metais buvo sudeginti keli šimtai Karabacho azerbaidžaniečių gyvenviečių. 1965 metais „Kruvinojo Andraniko“ šimtmetis buvo oficialiai pažymėtas sovietinėje Armėnijoje. Nežiūrint to, 1916 metais Karabache (Šušos apskrityje) dar gyveno 96 tūkstančiai azerbaidžaniečių ir tik 75 tūkstančiai armėnų (1989 metais armėnai sudarė jau 75 procentus Kalnų Karabacho autonominės srities gyventojų; po 1993 metų – 100 procentų).

Sumaniai klaidinama Europa užjautė „brolius krikščionis“

Antrasis genocidas, pasak I. Meliano, vyko 1918 – 1920 metais. „Dar iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios, 1914 metų vasario 21 dieną, Karso ir Ardagano apylinkėse smogikai, paskatinti organizacijos „Gnčak“ ideologo Stepano Ter – Danieliano, išžudė apie 30 tūkstančių šio regiono vyrų musulmonų. Prasidėjus Pirmąjam pasauliniui karui armėnų politikai tikėjosi greito Vokietijos ir Austrijos – Vengrijos sąjungininkės – Osmanų imperijos žlugimo ir, pasirėmus Rusijos ir Didžiosios Britanijos pagalba, „Didžiosios Armėnijos“ įkūrimo. Tai pastūmėjo juos į aktyvius veiksmus ne tik Rusijos imperijai priklausiusioje Užkaukazėje, bet ir Rytų Anatolijoje (vadinamojoje Turkų Armėnijoje). Tarptautinei bendruomenei savo veiksmus armėnų politikai pateikdavo kaip Balkanų tautų – graikų, bulgarų, rumunų, serbų, juodkalniečių ir albanų – kovos prieš turkų jungą analogą. Sumaniai klaidinama Europa nuoširdžiai užjautė „brolius krikščionis“, kuriuos esą žiauriai engė „barbarai musulmonai“, ir visiškai nekreipė dėmesio į amžininkų, tvirtinusių, jog iš tikrųjų vaizdas nėra toks vienareikšmiškas, liudijimus.

Josifui Stalinui rūpėjo tik armėnų reikalai

1947 – 1952 metais įvyko trečiasis azerbaidžaniečių genocidas. Iš viso 1947 – 1952 metais į Azerbaidžano SSR buvo iškelti 136 tūkstančiai Armėnijos azerbaidžaniečių, 10 tūkstančių iš jų žuvo šio persikėlimo metu. Be to, būdami kalniečiai, perkeltieji azerbaidžaniečiai itin prastai jautėsi Azerbaidžano pelkėtose lygumose, į kurias jie buvo ištremti, kur jie masiškai mirdavo nuo maliarijos ir kitų panašaus pobūdžio ligų. Laikas parodė, kad „repatrijantai“ armėnai visai nesiveržė į azerbaidžaniečių paliktas gyvenvietes (pavyzdžiui, šiaurrytiniame Sevano ežero krante), dėl ko jos dar ilgus metus buvo likusios tuščios ir apleistos.

Siekta Armėnijos, kurioje nebūtų nė vieno azerbaidžaniečio

Ypač žiaurus ir kruvinas ketvirtasis susidūrimų etapas 1988 – 1994 metai. „Naujas azerbaidžaniečių persekiojimo etapas prasidėjo 1988 metų pradžioje, kai, prisidengdami Michailo Gorbačiovo paskelbta „persitvarkymo ir viešumo“ politika, proarmėniškai nusiteikusios jėgos vėl ėmėsi veiksmų, kuriais buvo siekiama galutinai išstumti azerbaidžaniečius iš Armėnijos ir aneksuoti Kalnų Karabachą. „Armėnijos suvienijimo komiteto“, veikusio nuo 1965 metų, pagrindu, vasario 20 dieną Jerevane buvo įkurtas „Karabacho“ komitetas, o Kalnų Karabacho administraciniame centre Stepanakerte – jo filialas „Krunk“ („Gervė“). Tą pačią dieną Kalnų Karabacho autonominės srities (KKAS) liaudies deputatų taryba kreipėsi į SSRS, Armėnijos SSR ir Azerbaidžano SSR aukščiausias tarybas su prašymu atskirti KKAS nuo Azerbaidžano ir prijungti ją prie Armėnijos. Iš lenkiškų „autonominių apylinkių“ ir „autonominių rajonų“ atsiradimo Lietuvoje mums puikiai žinoma, kad tokios „iniciatyvos“ būtinai turėjo būti palaimintos Maskvoje“.

Parėmė Rusijos ginkluotosios pajėgos

1988 metų gruodžio 10 dieną buvo numatyta paskelbti Armėniją respublika, išvalyta nuo turkų (t.y. nuo azerbaidžaniečių). Tačiau galutinai realizuoti šį planą sutrukdė baisus žemės drebėjimas, įvykęs Armėnijoje gruodžio 7 dieną. Tačiau pirmieji šimtai azerbaidžaniečių buvo priversti pasitraukti iš Armėnijos dar 1988 metų sausio 25 dieną. Visa tai buvo daroma pritariant ne tik Armėnijos SSR vadovybei, bet ir Maskvai. Baisiausia tragedija įvyko 1992 metų vasario 26 dieną. „Armėnijos kariuomenės daliniai, remiami Rusijos ginkluotųjų pajėgų 366 – ojo pulko karininkų ir puskarininkių, visiškai sunaikino azerbaidžaniečių gyvenamą Kalnų Karabacho rajono centrą Chodžalį. Per vieną naktį buvo žvėriškai nužudyta 613 žmonių, tarp jų – 106 moterys ir 23 vaikai. Dar 487 miestelio gyventojai buvo suluošinti, 1275 – paimti įkaitais, 150 – dingo be žinios. Kaip ir amžiaus pradžioje, žudynes lydėjo sadistinės tendencijos: nėščioms moterims išskrosdavo pilvus ir, išėmę iš jų dar negimusius vaikus, užsiūdavo juose nupjautas vyrų galvas. Karo veiksmai ir žmonių žudynės tęsėsi iki 1994 metų gegužės 16 dienos, kai buvo susitarta dėl ugnies nutraukimo“. Šitaip pasakojo pranešėjas I.Melianas. Renginį organizavusieji tvirtino, jog minėdami azerbaidžaniečiams skaudžius istorijos puslapius nėra priešiškai nusiteikę nei prieš vieną tautą, nei prieš vieną tikėjimą. Organizatorių tvirtinimu, „į istoriją reikia žiūrėti matant visą, o ne dalį tiesos“. Tačiau jau dabar aišku, kad šis renginys susilauks įvairiausių atgarsių. Nepaisant oficialių kvietimų, jį ignoravo visi Lietuvos armėnų bendrijos atstovai. Tuoj po kovo 31-osios internete pasirodė anoniminių paklausimų, kiek Azerbaidžanas atseikėjo pinigų istorinę apžvalgą perskaičiusiam I.Melianui. Šitaip klausiant labai nesunku būtų pateikti atsakomąjį retorinį klausimą: o kiek gi Armėnija kartu su Rusija atseikėjo pinigėlių tiems Lietuvos istorikams, žurnalistams, parlamentarams, kurie Vilniuje padėjo surengti iškilmingą armėnų tautos genocido minėjimą? Tačiau svaidydamiesi tokiais kaltinimais mes nieko doro nelaimėsime. Man regis, tokios istorijos pamokos kaip tik padeda, o ne trukdo įsigilinti į sudėtingas istorijos peripetijas bei suvokti tikrąsias karinių konfliktų bei tikrąsias krikščionių ir musulmonų nesutarimų priežastis. Be abejo, „XXI amžius“ ir www.slaptai.lt pasiruošę atidžiai išklausyti ir armėniškąją versiją.

Gintaro VISOCKO nuotraukoje: Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos lyderis Machiras Gamzajevas.


Prisijunkite prie diskusijos