Apie Azerbaidžaną kalbėkime be išankstinio priešiškumo


Print

Po 2013-ųjų metų rudens vizito į Baku tarptautinį humanitarinį  forumą ėmiau domėtis, kas rašoma apie Azerbaidžano valstybę tiek Lietuvos, tiek užsienio spaudoje. Imtis šios darbo skatino žurnalistinis smalsumas – noras kuo giliau pažinti šį puikų įspūdį palikusį musulmonišką kraštą.

Žinoma, visko aprėpti, kas rašoma apie Azerbaidžaną, – neįmanoma. Todėl negaliu savęs priskirti žurnalistams, kuriems viskas aišku bei akivaizdu. Juolab kad puikiai prisimenu sparnuotąjį posakį: „Rytai – subtilus dalykas“.

Tačiau per metus, stengiantis nepraleisti nė vieno straipsnio azerbaidžanietiška tema, man regis, pavyko apčiuoti keletą tendencijų. 

Apie tai šiandien ir noriu papasakoti Slaptai.lt skaitytojams…

Azerbaidžano negalima girti?

Vakaruose vis dar gaji nuostata, esą nedera girti Azerbaidžano net tuomet, kai jis akivaizdžiai vertas pagyrimų, užtarimo ar pagalbos. Kai kurie Vakarų žurnalistai, įskaitant ir mus, lietuvius, elgiasi taip, tarsi apie Azerbaidžaną nedera paskelbti nė vieno palankaus žodžio. Dažnusyk dirbtinai ieškoma priekabių, o kai jų nerandama – arba visai tylima, arba griebiamasi mūsų sąmonėje nežinia kada ir nežinia kaip įsigalėjusių lozungų apie azerbaidžanietišką žiaurumą, diktatoriškumą ir piktumą.

O kai prisimenama Armėnija, laikomasi atvirkštinės nuostatos: ji neva nusipelnė vien užuojautos ir pagalbos. Kai kurie leidiniai tarsi tyčia vadovaujasi taisykle: ką bedarytų Azerbaidžano lyderiai – blogai, ko besiimtų Armėnijos vadovai – gėris.

Žodžiu, Azerbaidžanui keliami milžiniški reikalavimai, kurių, jei žvelgsime giliau, nesilaiko net senas demokratines tradicijas puoselėjančios valstybės. Be to, kartais primityviai įsivaizduojama, jog viskas, kas tinka vokiečiams, britams ir prancūzams, būtinai tiks ir azerbaidžaniečiams, o kas tinka azerbaidžaniečiams – netiks jokiems europiečiams.

Armėnijai šiandien – žymiai paprasčiau. Vyrauja klaidinga nuostata, jog Armėnija kenčia dėl Azerbaidžano agresyvumo, todėl jai daug kas atleistina.

Ar šios žaidimo taisyklės – sąžiningos?

Paviršutiniški ir primityvūs kaltinimai

Pirmiausia – apie lietuviškąją spaudą. Vienas iš tų, kurie dažnai priešiškai žvelgia į Azerbaidžaną, – internetinis portalas 15min.lt. 

Pacituosiu keletą sakinių iš priešiškos publikacijos „Mongolijos ralis. Prabangus Azerbaidžano fasadas, po kuriuo slepiasi gūdus sovietmetis“. Straipsnio autorius tvirtina, esą „Baku (Azerbaidžanas) turbūt labiausiai dirbtinis miestas, kokį man yra tekę kada matyti. Išoriškai atrodo nepriekaištingai. Tik viskas iš kažkur nukopijuota – fontanas identiška Ženevos čiurškiančio kopija, pakrantėje sukasi beveik „Londono akis“, viskas atrodo labai prabangiai. Bet tai tik fasadas, viduje viskas kaip prieš penkiasdešimt metų Sovietų Sąjungoje“.

Tokių primityvių, paviršutiniškų priekabių gal net nederėtų pastebėti. Tačiau jų – vis tik daugoka. Šios „smulkmenos“, norime ar ne, nesulaukusios atkirčio, kuria neigiamą požiūrį į Azerbaidžaną. Kantriai, kryptingai, lašas po lašo formuoja priešiškumą, lyg Azerbaidžane negalėtų būti nieko gražaus, o tai, kas šviesu ir prasminga, – netikra, dirbtina.

Tad kartais sunku susilaikyti nešūktelėjus iš nuostabos: kodėl Baku mieste praleidus vos keletą dienų drįstama brėžti kategoriškas išvadas? Vien dėl to, kad policininkas paprašė kyšio? Pagyvenk Baku mieste bent metus – štai tada jau būtų galima girti arba peikti…

2013-ųjų lapkritį savo akimis mačiau Azerbaidžano sostinę. Šis miestas pasirodė rūpestingai prižiūrimas ir puoselėjamas: sutvarkytas, modernus, švarus, turintis nepakartojamą senamiestį, modernią krantinę, Vėliavos aikštę… Jokio gūdaus sovietmečio, nieko, kas primintų SSRS laikus. Tik gyvenk ir džiaukis…

Beje, priekaištai dėl nuplagijuotų fontanų ir „Londono akių“ – taip pat primityvoki. Lietuviams, kaltinantiems Azerbaidžaną kopijuojant pasaulinius architektūros ar inžinerijos pasiekimus, pirmiausia patarčiau žvilgterėti į veidrodį – nejaugi mes nieko nekopijuojame, nieko neplagijuojame? Visi lietuviški dangoraižiai, krantinės, parkai, tiltai ir fontanai – originalumo šedevrai?

Toje pačioje 15min.lt publikacijoje rašoma, jog „Daugiau nei metus šalyje gyvenantis britas Johnas, kurį sutikome Baku, nevyniodamas žodžių į vatą tiesiai šviesiai rėžia, kad Baku – pats nuobodžiausias miestas. Taip, vakare gali išeiti į restoraną, naktinį klubą… Bet nuobodu. Maža to, aplink viskas daroma tik dėl pinigų. Norėdamas ką nors gauti, turi kažką „patepti“. Viskas tik fasadas, o viduje gilus sovietmetis“. 

Ir ši pastaba, man regis, – dirbtina. Ką reiškia – nuobodu? Jei vadovausimės tokia pašnekovų atranka, nesunkiai surasime žmonių, kuriems patys nuobodžiausi pasaulio miestai – Londonas ir Vilnius. Ber ar tai būtų tiesa?

Skaitant tokio pobūdžio publikacijas kyla įtarimas, jog priekabių ieškoma specialiai ir kryptingai. Tiesiog neturima prie ko prisikabinti, todėl į pagalbą ir pasitelkiami tokie argumentai kaip „gūdus sovietmetis“ ar „nuobodu“.

Akivaizdi politinė potekstė

Tendencinga pasirodė ir tame pačiame 15min.lt portale paskelbta publikacija „Po demokratišku Azerbaidžano fasadu – Ilhamo Alijevo autoritarizmo tikrovė“.

Azerbaidžane nėra spaudos laisvės? Azerbaidžane trūksta demokratijos? Azerbaidžano kalėjimuose – 98 politiniai kaliniai?

Prieš mėtydami tokius kaltinimus Azerbaidžanui pirmiausiai turėtume prisiminti Lietuvą, kurioje iki šiol tebegalioja drakoniška baudžiamojo kodekso nuostata, leidžianti žurnalistus ir šiaip savo nuomonę viešai reiškiančius asmenis patraukti baudžiamojon atsakomybėn (už šmeižtą ir įžeidimą). Šio įstatymo pagalba kiekvienas bent kiek aštriau rašantis ar mintis skelbiantis žmogus rizikuoja atsidurti teisiamųjų suole – sulaukti milžiniškos finansinės baudos ar net atsidurti už grotų (iki dviejų metų).

Demokratinė Europa kritikuoja Lietuvą, rankomis bei kojomis įsikabinusią į šią Baudžiamojo kodekso nuostatą. Bet Lietuvos parlamentas neskuba jos atšaukti.

Kas tai – jei ne spaudos laisvės suvaržymas? Lietuviškoji Temidė iki šiol linkusi vadovaujautis nuostata, jog kritika tarsi negali būti neįžeidi, todėl tas, kuris kritikuoja, būtinai ir įžeidinėja…

Lietuvoje egzistuoja civilinė atsakomybė, numatanti atsakomybę už viešai paskleistas neteisingas ar klaidingas mintis. Bet spaudos laisvės suvaržymo puoselėtojai iš rankų nenori paleisti ir Baudžiamojo kodekso vėzdo, nes jis daugelį atbaido nuo išsamesnių žurnalistinių tyrimų.

Apie lietuviškąją cenzūrą

Jei mano nuomonė – neįtikinama, atsiverskite vieną iš paskutiniųjų Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ numerių, kuriame savąją nuomonę apie lietuviškąją cezūrą dėsto žinomas literatūros kritikas, literatūrologas Algimantas Bučys. Jo manymu, Lietuvoje – labai daug cenzūros. Tiek daug, kad net garsiausi žodžio meistrai bijo rašyti tikroviškus politinius memuarus. Lietuvių rašytojų kuriami herojai dabar dažnai … sapnuoja. Mat tampyti po teismus už “sapno metu išguldytą kritiką“ nedrįsta net lietuviškoji Teisėsauga.

Kad lietuviškoji teisė laisvai reikšti kritišką mintį šlubčioja, byloja buvusio Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus istorija. Lietuvai net dvi kadencijas vadovavęs prezidentas Valdas Adamkus pasielgė principingai, valstybiškai – memuaruose išdrįso ne sapnuoti, o atvirai kalbėti. Bet dėl to neišvengė tampymo po teismus. Viena įsižeidusi parlamenarė privataus kaltinimo tvarka buvusį prezidentą patraukė baudžiamojon atsakomybėn už neva prisiminimuose pareikštą netikslią informaciją.

Nedauk trūko, ir buvęs Lietuvos prezidentas būtų tapęs … kriminaliniu nusikaltėliu. Vien už tai, kad savo menuaruose kritiškai aprašė politikę. Be kita ko, – viešą asmenį, kuris privalo būti pakantus, remiantis lietuviškais įstatymais, net užgauliai kritikai. Laimė, lietuviškieji teismai tąsyk nedrįso aklai pritaikyti drakoniškojo Baudžiamojo kodekso. Bet bylinėjimosi procesas vis tiek užtruko.

Žodžiu, kritikuodami Azerbaidžaną dėl spaudos laisvių suvaržymo, dažniau prisiminkime prezidento V.Adamkaus vargus parašius kritišką, atvirą, konkrečią prisiminimų knygą apie lietuviškosios politikos tamsiąją pusę. Gal tada suprasime, kodėl Azerbaidžanas iš tiesų nėra toks blogas, o mes – ne tokie šventi, kaip dedamės?

Atvirai sakau: nelinkęs teisinti Azerbaidžano. Per mažai pažįstu šią šalį, kad galėčiau svaidytis kategoriškais pareiškimais. Bet primygtinai atkreipiu dėmesį: prieš puldami antidemokratiškumu kaltinti Azerbaidžaną pirmiausiai susimąstykime, ar turime moralinę teisę kritikuoti azerbaidžaniečius? Ar neatsitiks taip, jog „puodas juokiasi, kad katilas juodas“.

„Nei karas, nei taika“

Juolab kad Azerbaidžanui šiandien tiesiog negalima kelti ypatingai didelių reikalavimų. Kodėl pamirštame, jog Azerbaidžanas ne savo valia įveltas į karinį konfliktą dėl Kalnų Karabacho? Armėnijos ir Rusijos karinių pajėgų užgrobtas azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas – azerbaidžaniečiams vis dar negrąžintas. Azerbaidžanas praradęs 20 proc. savo teritorijos, o maždaug milijonas jo piliečių negali grįžti į gimtuosius namus.

Kad pasienyje su Armėnija šiandien ne itin dažnai šaudoma, – menka paguoda. Kad visame Azerbaidžane nepaskelbta karinė padėtis, – taip pat menka paguoda. Kur tie ekspertai, galintys guldyti galvą ant ešafoto, esą karo šiame regione tikrai nebus, esą Azerbaidžanui pavyks susigrąžinti tai, kas iš jo buvo įžūliai atimta?

O juk Baku, nepaisant Azerbaidžano ir Armėnijos skirtingų dydžių, – silpnoji pusė. Azerbaidžanas – ne agresorius. Azerbaidžanas – auka. Būtent iš jo maždaug prieš dvidešimt metų pavogtas Kalnų Karabachas. Šią teritoriją azerbaidžaniečiai lengvai susigrąžintų. Bet pirmuoju smuiku čia griežia Rusija. Armėnijoje – Rusijos karinės bazės. Tad armėniškos – rusiškos karinės intervecijos metu prarastas žemes siekiančiam susigrąžinti Azerbaidžanui tenka sunkiai derėtis … su Kremliumi, kuriam taika ir teisybė šiame regione nereikalinga.

Kiek Azerbaidžane galėtų būti Armėnijos šnipų?

Tad ar ne ciniška neprisiminti, jog Azerbaidžanas paskutiniuosius dvidešimt metų gyvena netikrumo, neapibrėžtumo sąlygomis – nei pakartas, nei paleistas? Taip pat nesąžininga pamiršti, jog šiandieninių politinių, ekonominių ir kultūrinių laimėjimų Azerbaidžanas pasiekė gyvendamas ypatingai sudėtingomis „nei karas, nei taika“ sąlygomis.

Jau vien dėl šios priežasties į visus priekaištus dėl politinių kalinių ir žurnalistų teisių suvaržymų Azerbaidžane dera žiūrėti kritiškai, nepatikliai.

Štai Vakarai ragina Azerbaidžaną neskriausti Pasaulio ir demokratijos instituto vadovės Leilos Junus, kuri šių metų vasarą sulaukė oficialių įtarimų dėl šnipinėjimo Armėnijos labui. Subtili tema. Juk šnipinėjimo atvejus labai sunku įrodyti. Galbūt ši moteris – tikrai niekuo dėta. Galbūt Azeraidžano valdžia klysta, apkaltinusi ją išdavyste. Tačiau tvirtinti, esą Azerbaidžane nėra nė vieno Armėnijos ir Rusijos šnipo, – kvailiau nesugalvosi.

Lezginų klausimas

Įtarimų kelia ir karts nuo karto stiprėjantys Azerbaidžano lezginų bruzdėjimai. Kad ši tautinė Azerbaidžano bendrija siekia turėti kuo daugiau teisių ir privilegijų, – natūralu. Tačiau kodėl savo teises ginti pradeda būtent Azerbaidžano lezginai? Lezginai juk gausiai gyvena ir Rusijos Federacijai priklausančiame Dagestane, ir pačioje Rusijoje. Ten jie turi žymiai prastesnes sąlygas puoselėti savo kultūrą ir nacionalines tradicijas nei Azerbaidžane.

Tačiau piktintis neva pažeidžiamomis teisėmis pradeda būtent Azerbaidžano lezginai. Ar mums, lietuviams, tokio pobūdžio politinės intrigos nėra pažįstamos? Gal šiais ginčais vertėtų domėtis ne tik tarptautinėms žmogaus teisių gynimo organizacijoms, bet ir Azerbaidžano specialiosioms taryboms?

Azerbaidžane šiuo metu užfiksuota apie 2500 įvairiausio pobūdžio žmogaus teisių ir demokratijos gynimo organizacijų. Norite pasakyti, jog visoms joms rūpi būtent demokratinių nuostatų įsigalėjimas? Kai kurios išties siekia gražesnio, tvarkingesnio, padoresnio gyvenimo. Bet kiek tokių, kurios svajoja tik apie Vakarų pasaulio finansines injekcijas? Kiek tokių, kurių priedanga pasinaudoti mėgina Kalnų Karabachą amžiams prie Armėnijos prijungti trokštantys turtingi armėnų lobistai?

Armėnijos lobistai – ypač aktyvūs

Štai „The Christian Science Monitor“ leidinyje neseniai paskelbta publikacija „Kita armėnų – azerbaidžaniečių konflikto versija“. Jos autoriai – Vilenas Chlgatianas ir Armenas Saakianas. Jie kritikuoja Svantės Kornell publikaciją „Kodėl Amerika turi didinti savo įtaką reguliuojant Kalnų Karabacho konfliktą“. Armėnus erzina JAV nuostata, jog Kalnų Karabachas iš Azeraidžano buvo tiesiog pavogtas. Kiekvieną Armėnijos intrigas demaskuojančią publikaciją armėnų lobistai stengiasi užtušuoti „kita nuomone“.

Armėnai net užkimę įrodinėja, esą Kalnų Karabacho atplėšimo nuo Azerbaidžano nedera lyginti su Krymo atėmimu iš Ukrainos. Girdi, Maskvos įtaka šiuose ginčuose stipriai pervertinta. O Azerbaidžanas tik apsimeta esąs pavyzdingas Vakarų partneris ir nepagrįstai sureikšmina savo geopolitinę svarbą.

Iškalbinga ir Maiklo Vaizo publikacija, pasirodžiusi „Foreign Policy“ šokiruojančiu pavadinimu „Kaspijos klano Korleonė“. Atidžiai ją perskaičiau net keletą kartų, ir vis tiek nesupratau, ką gi blogo daro dabartinis Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas?

Kam nepatinka provakarietiška Baku linija?

Man regis, Azerbaidžano vadovybę derėtų pagirti, jog siekia draugauti tiek su Jungtinėmis Valstijomis, tiek su Europos Sąjunga. Reikia tik džiaugtis, jog Azerbaidžanas linkęs remti su terorizmu kovojančius Vakarus. Reikia sveikinti Azerbaidžano nuostatą teikti Kaspijos regiono naftą Vakarams kaip atsvarą Rusijos „juodąjam auksui“. Reikia dėkoti likimui, jog Azerbaidžanas nepritaria Irano branduolinėms ambicijoms.

Tai – unikali galimybė mums, Vakarams, susidraugauti su įtakinga musulmoniška valstybe. Prarasti šią galimybę vien dėl to, kad tai nepatinka Armėnijai, – būtų strateginio ir taktinio pobūdžio klaida. Grubi klaida.

Kas čia blogo, jei Azerbaidžanas įkūrė „Azerbaidžanietišką – amerikietišką aljansą“ (AAA), kurio tikslas – Jungtinėse Valstijose ieškoti įtakingų draugų ir rėmėjų? Kas čia smerktino, jei Azeraidžanas įkūrė „Europos azerbaidžaniečių bendriją“ (TEAS), kurios uždavinys – surasti įtaingų draugų ir rėmėjų Europoje? Kodėl Azerbaidžanui negalima Vakaruose turėti draugų? Azerbaidžanas – nepatikimas? Bet juk ne jis nuo Armėnijos atplėšė gabalą derlingų žemių…

Beje, ar pastebėjote, jog užsienio ir Lietuvos spaudoje (omenyje turiu portalą 15min.lt) karts nuo karto pasirodo Azerbaidžaną kritikuojančių publikacijų, o pasakojimų, kas dedasi Armėnijoje – nė vieno?

Nuotraukoje: komenatro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2014.09.22; 19:03


Prisijunkite prie diskusijos