Apie mokestį už orą


Print

Kadaise juokauta, jog valdžia gali įvesti ir mokestį už orą, kaip kadaise rašyta „Čipolino nuotykiuose“. Dabar tai jau nebejuokinga. Lietuvoje gali būti ketinama apmokestinti visus grybautojus, uogautojus, riešutautojus, net vaistažolių ir sraigių rinkėjus.

Seimas raginamas leisti neapmokestinti pajamų už surinktas vynuogines sraiges, jei šios pajamos neviršytų 10 000 litų. Tokį pasiūlymą Gyventojų pajamų mokesčio įstatymui pateikė liberalcentristas Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys Artūras Melianas. Pasak jo, smulkių mokesčių administravimas – neracionalus ir sudėtingas dalykas. Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje vynuogines sraiges ir kitas gamtos gėrybes galima rinkti nemokamai. Lietuvoje sraiges per metus renka apie 24 000 žmonių, kiekvienas vidutiniškai uždirba apie 50 litų.

Graikų filosofas ikisokratikas Anaksimenas (585-528 m. pr. Kr.), kaip ir A. Melianas, manė, kad gamta yra racionali, matematiškai apibrėžiama ir, žinant jos dėsnius, ne tokia jau ir sudėtinga. Tais laikais demokratijos tėvynėje Graikijoje vynuoginių sraigių rinkimas nebuvo apmokestintas. Įdomu tai, jog Anaksimenas teigė, kad visas pasaulis sudarytas iš oro (apeiron). Visa kita, pasak Anaksimeno, – tik sutirštėjęs oras. Senovės graikai manė, kad gamtos įstatymas, kuriam paklūsta viskas (nomos) taip pat turi būti taikomas ir žmonių sukurtiems įstatymams. Tačiau vargu ar jie turėjo galvoje, jog mokesčius galima nuleisti tiesiog iš oro.

Per pastaruosius metus Lietuvoje daug kas pakito, jei žvelgsime į gyvenimą per įstatymų bei mokesčių kūrimo prizmę. Išryškėjo valdžios nepagarba senjorams, motinoms, vaikams, šeimoms, užtat vis daugiau teisių įgyja gamtos dėsniais nesivadovaujantieji homoseksualai. Jei žvelgtume į Lietuvos visuomenę kaip į Temidę su svarstyklėmis, matytume, kad ant vienos lėkštelės – gausybė nuskriaustų, pažemintų žmonių, ant kitos – išaukštintos mažumos.

Bedarbių daugėja ir, net pasak oficialios statistikos, daugės sparčiai. Šiemet, spėjama, sumušime 2011-ųjų rekordą. Jau dabar šalyje darbo neturi daugiau kaip 15 proc. darbingų gyventojų (apie 350 000). Akivaizdu, kad nedarbas tik didės, o išeities niekas žmonėms nesiūlo. Žinoma, visuomet galime pasidžiaugti, kad kitiems dar blogiau, tačiau Graikija iš didžiulės krizės jau pradeda kapanotis. Ir tai turėtų būti rimtas pavyzdys mums, kartais vadinantiems save Šiaurės Atėnais.

Jei neisime Graikijos pavyzdžiu ir lauksime, kol valdžia apmokestins orą, nutiks kaip „Čipolino nuotykiuose“ („Il Romanzo di Cipollino“, 1951). Juose italų rašytojas, žurnalistas Gianni’s Rodari’s (1920-1980) vaikams rašė apie mažojo svogūnėlio, nedorojo pomidoro ir kitų daržovių nuotykius, o suaugusiems priminė, kad atėjus sunkiam metui, svarbiausia – draugystė, gėrio kova su blogiu. Tai, kaip graikai šiomis dienomis elgėsi Atėnų gatvėse, nėra visapusiškai pateisinama: būta smurto iš piketuotojų.

Tačiau išimtis tik patvirtina taisyklę. O ji paprasta: jei žmonių sukurti įstatymai pernelyg nutolsta nuo gamtos dėsnių, – jie pasmerkti žlugti. Sąmoninga piliečių jėga turėtų neleisti ponams pomidorams skriausti mažųjų svogūnėlių, tačiau, kaip rašė G. Rodari’s, „ko norėti, jei esate gimę svogūnais ašarų pakalnėje“.

2010.05.05


Prisijunkite prie diskusijos