Apie nemeilę savo Tautai


Print

Kai per spaudos konferenciją, skirtą D. Kedžio bylai, išgirdau drebantį ir dūstantį iš susijaudinimo generalinės prokuratūros ONKT departamento vyriausiojo prokuroro A. Kliunkos balsą, man pasidarė jo žmoniškai gaila. Nesu dar girdėjęs, kad taip kas nors jaudintųsi per spaudos konferenciją. Tačiau visa tai, ką girdėjau, virto farsu, kai kažkodėl patyręs prokuroras perskaitė neįvardintos Joniškio gyventojos laišką, kuriame buvo kviečiama vieną kartą įvesti tvarką Lietuvoje. Tai man priminė sovietmetį, kada tokie “darbininkų ir inteligentų” laiškai buvo ištisai skaitomi per radiją. Tačiau tada tie laiškai keliaudavo į CK KPSS, na o Nepriklausomoje Lietuvoje – į generalinę prokuratūrą. Pamenu iš SSSR istorijos, tokie laiškai Partijai buvo itin populiarūs 1938 metais, tačiau juose reikalaudavo tai mirties Bucharinui, tai sušaudyti Radeką, Tuchačevskį, Ježovą ir kitus budelius. Ši aplinkybė mane labiausiai ir glumina. Grįžta 1938-ieji metai?

Toliau vyko logiška seka – į policiją apklausai buvo išvežtas Kedžių gynimo aktyvistas M. Kuprevičius.  Žmogus, kuris neleido antstoliui vykdyti Teismo nutarimo, kuris buvo vėliau panaikintas aukštesnės instancijos. Vadinasi, žmogus trukdė įvykdyti Teismo sprendimą, kurio jau nebėra, kuris jau nebegalioja. Laikantis visų logikos taisyklių, žmogus apklaustas už tai, ko nebėra. Beje, M. Kuprevičius tik atkakliai klausinėjo antstolio Mareko Petrovskio, kur jis einąs. Antstolis kažkodėl nieko neatsakė, ir nuėjo tolyn. Visa tai mačiau savo akimis per LNK “Žinias”, ir galiu tą viešai paliudyti. Tiesa, dar kažkodėl buvo vartojamas žodis “velnias”. O ar tai –  įžeidimas? Lietuvių mitologijoje velnias yra šmaikštus ir gudrus anapusinio gyvenimo veikėjas, labiau ironiškas, mėgstantis bendrauti su žmonėmis. Dar kartą pavarčiau lietuvių liaudies pasakas. Velnias ten tikrai minimas. Bet ar tai – įžeidimas ?

Tačiau aklas teisingumo vykdymas Niurnbergo Tribunole buvo įvardintas kaip nusikaltimas. Visų totalitarinių režimų teisėsauga, pradedant nuo SS, Gestapo ir baigiant NKVD, irgi buvo paremta įstatymo raide. Nė vienas fašistų konclagerio kalinys, nė viena NKVD auka nebuvo nužudyta savavališkai. Viskas vyko pagal tuo metu galiojančius įstatymus.

A. Kempinskis ( A.. Kepinski ) savo esė “Valdžios psichopatologija” pažeria  daugybę pavyzdžių, kada fašistų koncentracijos stovyklos kaliniai žiaurumu kur kas gerokai pranokdavo savo prižiūrėtojus. Būtent dėl noro pranokti savo valdovus, į kuriuos kaliniai dažnai lygiuodavosi. Tai – jau psichologinis momentas. Mokinys turi pranokti mokytoją, kalinys savo žiaurumu – prižiūrėtoją. Tad, remiantis A. Kempinskiu, – kuo Vadžios viršūnė stipriau apsitveria abejingumo ir tylos siena, tuo stipriau jų pavaldiniai šiuos reiškinius nesąmoningai stiprina. Nes jie ogiškai tapatinasi su Tautos “vadais”. Ir vėl gi nesąmoningai siekia juos pranokti. Todėl Tautos “vadas“ turi būti atsargus bendraudamas su Tauta. Jis turi vadovautis tokiomis taisyklėmis: nesirodyti per dažnai, kad neįkyrėtų, ir neleisti savęs pamiršti. Taip bent rašė N. Makiavelis, savo “Valdove“ , atskyręs politiką nuo etikos .

Išlikęs pasakojimas, kad Osvencimo koncentracijos stovyklos komendantas R. Hiossas labai pergyvendavo ne todėl, kad jo stovykloje nužudoma tūstančiai žmonių per dieną, o todėl, kad jis nesugeba dorai įvykdyti visų Himlerio  instrukcijų. Ką gi, kiekvienam savas matas. Tačiau kiekvienam ir bus atseikėta pagal jo nuodėmes. Taip kalbėjo Jėzus, o ne Zaratustra.

Nuotraukoje: prokuroras A.Kliunka.

2010.05.27


Prisijunkite prie diskusijos